Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1246-413/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-12-20
Bylos Nr.: 2A-1246-413/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-04735-2010-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arvydas Žibas (pirm.), Galina Blaževič, Ginautas Koriaginas, Gintautas Koriaginas (pran.)
Ieškovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
Atsakovas: D. G.
Trečiasis asmuo: akcinei bendrovei ,,Lietuvos draudimas“, R. J.

Kategorijos

73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1246-413/2013;Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04735-2010-1;

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Aldona Sakalauskienė;(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galino Blaževič, Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir atsakovo D. G. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-100-652/2013 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui D. G., tretiesiems asmenims akcinei bendrovei ,,Lietuvos draudimas“ ir R. J. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas D. G. Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 19 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl 2003 m. rugsėjo 27 d. įvykusio autoįvykio, kurio metu nukentėjusiajai R. J. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl patirtos traumos R. J. neteko 75 procentų darbingumo. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, remdamasis darbingumo lygio pažymomis, invalidumo pažymėjimu, savo sprendimais, paskyrė nukentėjusiajai R. J. ir šiuo metu moka valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją bei transporto išlaidų kompensaciją ir nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. išmokėjo jai 25 015,82 Lt., kuriuos prašo priteisti iš atsakovo teismine tvarka. Ieškovas savo reikalavimo teisę į žalos atlyginimą grindžia Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatomis, t. y., kad draudimo išmokas išmokėjusios draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo D. G. ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 11 736 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d.; kitoje dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo D. G. 72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nurodė tokius motyvus:

1. Dėl ieškovo reikalavimo teisės. Teismas sprendė, kad ieškovas turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį, kuris yra pripažintas kaltu dėl žalos padarymo ir jo neteisėti veiksmai tiesiogiai įtakojo R. J. sveikatos sutrikdymą, dėl ko ieškovui atsirado pareiga mokėti netekto darbingumo pensiją (CK 6.246 str. - 6.248 str.).

2. Dėl žalos dydžio. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo išaiškinimu (2012-04-18 nutarimas), kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Teismas vadovavosi CK nuostatomis, kuriose imperatyviai nurodyta, kas yra turtinė žala, t. y. asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (netiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad dalis turtinės žalos, atsiradusios dėl autoįvykio, bei neturtinė žala yra priteistos teismo sprendimais. Ieškovo mokama netekto darbingumo pensija yra sietina su trečiojo asmens R. J. negautomis pajamomis dėl sužalojimo. Iš šalių pateiktų rašytinių įrodymų apie R. J. draudžiamas pajamas iki autoįvykio teismas nustatė, kad iki 2003 m. rugsėjo 27 d. (autoįvykio dienos) ji turėjo tokias darbines draudžiamas pajamas: 2001 metais – 3 686,80 Lt ir sumokėjo 1 253,49 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų; 2002 metais – 2 115,10 Lt ir sumokėjo 719,12 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų; 2003 metais – darbinių draudžiamų pajamų neturėjo. Teismas rėmėsi Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 9 punktu, kuriame nurodyta, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojams, valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams negautos pajamos apskaičiuojamos pagal vidutinį darbo užmokestį, kuris apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, ir Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 „Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo (Dėl Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo)“ 6. 1 punktu, kuriame nurodoma, kad vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas žalos atlyginimo dėl susirgimo profesine liga dydžiui nustatyti, skaičiuojamasis laikotarpis yra paeiliui einantys 6 mėnesiai, pasirinkti iš 24 mėnesių, einančių iki susirgimo profesine liga nustatymo mėnesio arba iki darbuotojo perkėlimo į kitą, mažiau apmokamą, darbą ar atleidimo iš tos darbovietės mėnesio. Paminėtų teisės aktų pagrindu teismas sprendė, kad R. J. per 2001 m. lapkričio 18 d. – 2002 m. lapkričio 18 d. gavo 1954 Lt pajamų, kurias padalijus iš šešių mėnesių gaunama pajamų sudarytų 326 Lt per mėnesį. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuostatomis, teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. , kad asmuo, atlyginęs dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. Kadangi trečiojo asmens R. J. negautos pajamos per mėnesį sudaro 326 Lt, tai o už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d. atsakovas turėtų atlyginti ne ieškovo nurodomą sumą, bet 11 736 Lt (326x36). Atsižvelgdamas į ieškinio pateikimo datą (2010-11-04), teismas patikslino laikotarpį, nuo kurio skaičiavo ieškovo prašomą priteisti žalą.

3. Dėl ieškinio senaties. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus dėl praleisto ieškinio senaties termino ir nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 6.125 straipsnio 8 dalį yra numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Sutinkamai su Civilinio kodekso 6.127 straipsnio 4 dalimi, iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Kadangi ieškovas moka periodines išmokas, teismas sprendė, jog pateikus ieškovui ieškinį 2010 m. lapkričio 4 d. jis įgijo teisę reikalauti išmokų atlyginimo regreso tvarka nuo 2007 m. lapkričio 4 d.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - VSDFV Kauno skyriaus ieškinį tenkinti pilnai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl žalos dydžio. Teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, nepagrįstai vadovavosi Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu, ko pasėkoje neteisingai nustatė ieškovui priteistinos sumos dydį dėl R. J. sužalojimo. Teismas nurodė, kad apskaičiuojant žalos dydį reikia vadovautis Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punkto 4 pastraipa, kurioje nurodyta, kad kai vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas žalos atlyginimo dėl susirgimo profesine liga dydžiui nustatyti, skaičiuojamasis laikotarpis yra paeiliui einantys 6 mėnesiai, pasirinkti iš 24 mėnesių, einančių iki susirgimo profesine liga nustatymo mėnesio arba iki darbuotojo perkėlimo į kitą mažiau apmokamą, darbą ar atleidimo iš tos darbovietės mėnesio. Tačiau, apelianto įsitikinimu, vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punkto 4 pastraipa gali būti naudojama apskaičiuojant žalos atlyginimą dėl susirgimo profesine liga ir negali būti naudojama apskaičiuojant žalą, padarytą dėl asmens sužalojimo. Nustatydamas žalos dydį teismas privalėjo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, įvertinti kilusios žalos pobūdį, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismo pasirinktas vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas žalai nustatyti neatitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje ir 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatytų visiško nuostolių atlyginimo bei negautų pajamų sąvokų. Teismo apskaičiuotos 326 Lt negautos pajamos neatspindi R. J. realiai padarytos žalos dėl jos sužalojimo. Mažai tikėtina, kad R. J., pilnai dalyvaudama darbo rinkoje, gautų 326 Lt vidutinį darbo užmokestį. Ginčijamuoju laikotarpiu minimalus darbo užmokestis sudarė 800 Lt. Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 19 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad R. J. buvo studentė, mokėsi aukštojoje mokykloje, domėjosi muzika, dainavo, grojo, o dabar tuo užsiimti negali. R. J. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, ji yra netekusi 75 procentus savo darbingumo, ginčijamuoju laikotarpiu niekur nedirbo, todėl jai mokama netekto darbingumo pensija ir transporto išlaidų kompensacija atlygina jos negautas pajamas, susijusias sujos prarastu darbingumu.

2. Dėl ieškinio senaties. Apelianto nuomone, teismas neteisingai pritaikė ieškinio senaties terminą, ko pasėkoje nepagrįstai patikslino ieškovo prašomo priteisti žalos atlyginimo laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d. Kad ieškovo ieškinys teismui buvo pateiktas 2010 m. spalio 29 d., patvirtina išrašas iš VSDFV Kauno skyriaus sąrašo Nr. 28.V-839 Lietuvos paštui. Tai, kad teismas ieškinį gavo 2010 m. lapkričio 4 d., ši aplinkybė nesudaro pagrindo tikslinti ieškovo nurodytą laikotarpį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti 2013 m. vasario 26 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ieškovo reikalavimo teisės. Teismas nevertino, ar ieškovas iš viso turi teisę reikalauti žalos atlyginimo už R. J. išmokėtas netekto darbingumo pensijas, t. y. ar išmokų mokėjimu SODRAI buvo padaryta žalos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra įstaiga, organizuojanti valstybini socialinį draudimą ir vykdanti operatyvų Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų tvarkymą bei apskaitą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsteigta viešojo administravimo įstaiga, vykdanti valstybinį socialini draudimą. Valstybinio socialinio draudimo sistema yra pagrįsta solidarumo principu. Dar 2007 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad Lietuva pasirinko pasaulyje dominuojantį socialinio solidarumo principu pagrįstą valstybinio socialinio draudimo modelį, pagal kurį jauni ir sveiki asmenys dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo (neįgalumo) ar netekę darbo negali dirbti ir užsidirbti. Kita vertus, solidarumo principas suponuoja ir tai, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas mokantys asmenys turi teisę įstatymo nustatytais atvejais ir sąlygomis patys gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas ir (arba) kitas išmokas, vadinasi, jie įgyja atitinkamą teisėtą ir pagrįstą lūkestį. Remiantis šiuo Konstitucinio Teismo išaiškinimu, išmokėti netekto darbingumo pensiją R. J. yra ieškovui įstatymo nustatyta pareiga, kurios jis negali perkelti kitiems asmenims, ir juo labiau išmokėtas nukentėjusiajai išmokas vertinti kaip ieškovo, vykdančio teisės aktais jam priskirtą valstybinio socialinio draudimo funkciją, patirtą žalą.

2. Dėl įrodinėjimo pareigos. Apelianto nuomone, ieškovas neįrodė, jog tariama žala kilo dėl apelianto veiksmų ir kad teisėtas išmokų mokėjimas apskritai gali būti traktuojamas kaip žala. Ieškovui neva padarytos žalos faktas ir dydis priklauso ne nuo atsakovo veiksmų, o nuo trečiojo asmens R. J. turėtų/neturėtų draudžiamųjų pajamų bei nuo valstybės nustatomo minimalaus mėnesinio atlygio, taikomų draudimo išmokų koeficientų ir kitų nuo apelianto niekaip nepriklausančių veiksnių. Valstybinio socialinio draudimo veikimo principas yra analogiškas kitų draudimo rūšių veikimo schemai. Pagrindinis valstybinio socialinio draudimo sistemos tikslas - garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinytės, senatvės, invalidumo (netekto darbingumo) ar kitais atvejais (tas pats tikslas, tas pats biudžeto formavimas). Todėl atsakovas, vykdydamas socialinio draudimo veiklą, prisiima teisės aktais nustatytą riziką lygiai taip pat, kaip ir kitos draudimo įmonės ar įstaigos, t. y. įstatymų nustatytais atvejais draudikas apdraustiesiems asmenims privalo išmokėti išmokas, kurios yra išmokamos iš apdraustųjų asmenų sumokėtų piniginių išteklių, ir būtent dėl to valstybinio socialinio draudimo įmokos sudaro didelę asmeniui priskaičiuoto atlyginimo dalį. Ieškovo reikalavimams taikomos analogiškos teisės normos ir vien tai, kad ieškovo steigėjas yra specialaus teisinio statuso juridinis asmuo - valstybė, nesudaro pagrindo su ieškovo veikla susijusių teisinių santykių vertinti kitaip. Kasacinio teismo pozicija atspindi esminę civilinės atsakomybės draudimo savybę - draudėjas, sumokėdamas draudikui draudimo įmoką, perka draudimo apsaugą nuo savo veiksmais padarytos žalos. Įprastu civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas, už ką šis asmuo ir susimoka draudikui, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai. Analogiška situacija susiklosto kalbant ir apie socialinį draudimą, t. y. dirbantys asmenys privalo išskaičiuoti žymią sumą iš savo uždirbto atlygio tam, jog jų sumokėtos socialinio draudimo įmokos būtų jiems grąžintos tuo metu, kai jie negalės tinkamai pasirūpinti savo finansine gerove (pvz., dėl senatvės, ligos, invalidumo ir kt.). Valstybė yra nustačiusi minimalią ribą, nuo kurios ji įsipareigoja asmenims visą reikalingą laikotarpį mokėti socialines išmokas, o tai reiškia, kad nukentėjusioji R. J. teisę į socialinio draudimo išmokas įgijo įstatymo pagrindu, kaip turinti pakankamą stažą neįgalumo išmokai gauti, ir būtent įstatymo pagrindu šios išmokos turi būti mokamos iš į SODROS fondą surinktų lėšų. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad iš atsakovo negali būti reikalaujama grąžinti ieškovui nukentėjusiajai sumokėtų išmokų, nes nukentėjusioji, dalyvaudama socialinio fondo sistemoje, buvo drausta.

3. Dėl turimos ieškovo regreso teisės. Teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, kadangi pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Taigi regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Prievolę atlyginti autoįvykio metu sukeltą R. J. turtinę ir neturtinę žalą (nustatytą teismo) apeliantas pripažįsta ir dalį jos jau yra atlyginęs. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nėra (nebuvo) skolingas R. J. ieškovo reikalaujamos sumos, ieškovui regreso teisė į apeliantą tiesiog negali kilti. Kadangi regreso prievolė yra nauja prievolė, ieškovas turėjo įrodinėti, jog šiame teisiniame santykyje egzistuoja visos keturios civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos. To neįrodžius, teismas negalėjo konstatuoti, jog apeliantas yra prievoliniame teisiniame santykyje su ieškovu.

Šalies argumentai

4. Teismas neanalizavo Socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatų. Ieškovas ieškinį grindžia minėto įstatymo straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad „Juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka“. Atsakovas atsiliepime į pateiktą ieškinį nurodė, kodėl šio įstatymo straipsnio dalis negali būti taikoma nagrinėjamajame ginče, tačiau teismas pateiktų apelianto argumentų netyrė. Atsiliepime buvo teigiama, jog negali būti traktuojama, kad ieškovas netekto darbingumo pensiją moka neteisėtai arba kad netekto darbingumo pensijos išmokos gali būti traktuojamos kaip valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo institucijoms padaryta žala. Kadangi netekto darbingumo pensija R. J. mokama teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, tai priešingai - institucijai, mokančiai netekto darbingumo pensiją, reikia paneigti, kad netekto darbingumo pensijų išmokos, valstybės mokamos savo gyventojams, gali būti laikomos valstybės institucijų patiriama žala. Tokią poziciją suponuoja konkreti ir aiški įstatymo nuostata, kurioje nedviprasmiškai nurodoma, kad pats išmokų išmokėjimo pagrindas turi būti neteisėtas. Vadinasi neteisėtai išmokėtos sumos iš kaltų asmenų gali būti išieškomos, tačiau galimybės išsireikalauti teisėtai išmokėtų išmokų įstatymas nenumato. Taip pat minėtame straipsnyje nustatyta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau šio straipsnio dalies taikymo nagrinėjamame ginče galimybė taip pat atmetama, kadangi ieškovas reikalauja būtent išmokų atlyginimo, o šis straipsnis taikytinas, kai nustatoma „kitokia turtinė žala“. Be to, apeliantas neatliko tyčinių (kaltų) veiksmų ieškovo atžvilgiu, todėl ir žala ieškovui negalėjo kilti. Iš pasakyto seka, kad teismas negali įpareigoti atlyginti to, kas negali būti traktuojama žala, juolab, kad šios aplinkybės nebuvo tirtos ir vertintos.

5. Teismas netyrė R. J. negautų pajamų realumo. Teismas savo sprendime nurodė: „Ieškovės mokama netekto darbingumo pensija yra sietina su trečiojo asmens R. J. negautomis pajamomis dėl sužalojimo.“ Šioje byloje, siekiant atsakovo atsakomybės dėl ieškovo nurodytos „žalos“, patirtos išmokant R. J. netekto darbingumo pensiją ir ją susiejant su negautomis jos pajamomis, ieškovas turėjo įrodinėti, jog tikėtinos gauti pajamos (žala) buvo negautos (padaryta) būtent dėl apelianto neteisėtos veikos, ir kad tarp jo veiksmų (neveikimo) ir žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Nustatinėjant R. J. negautas pajamas, ieškovas turėjo įrodyti egzistuojant trijų sąlygų (ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų) visetą, ir tik šias sąlygas įrodžius, teismas galėjo spręsti ieškinio pagrįstumo klausimą. Kita vertus, minėtos aplinkybės liudija faktą, jog žala ieškovui galėjo būti padaryta tik dėl to, kad jis galimai negavo tam tikrų socialinio draudimo įmokų, tačiau šio aspekto ieškovas neįvertino, o teismas aptariamo klausimo taip pat nevertino ir netyrė. Be to, ieškovas neįrodinėjo, ar būtent dėl apelianto veiksmų, t. y. ar tik apelianto sukeltas autoįvykis turėjo įtakos R. J. negautoms pajamoms, jei būtų nustatyta, kad ji objektyviai šias pajamas būtų gavusi. Atsakovas, nors ir nepripažįstantis prievolės atlyginti ieškovo teisėtai išmokėtas išmokas, teismo posėdžių metu kėlė klausimą, ar trečiasis asmuo neturėjo kitų patirtų traumų ar ligų, dėl kurių, visoms priežastims kartu susidėjus, buvo nustatytas toks žemas darbingumo lygis (25 proc.). Todėl, siekdamas išsiaiškinti šį klausimą, jis siūlė teismui šį klausimą tirti ir vertinti, kartu įvertindamas ir tai, kokio dydžio buvo nukentėjusiosios negautos pajamos. Kadangi ši apelianto pozicija nebuvo nei patvirtinta, nei paneigta, nežinant, ar tik dėl apelianto veiksmų buvo negautos R. J. pajamos ir ar jos apskritai gali būti traktuojamos kaip negautos pajamos visų trijų aukščiau nurodytų požymių prasme, apeliantui negalima taikyti civilinės atsakomybės ir priteisti iš jo daugiau, nei realiai žalos patyrė pati nukentėjusioji. Net ir dalinio ieškinio tenkinimo atveju apeliantas atsiduria tokioje padėtyje, kai nukentėjusioji iš jo ir nereikalauja, ir neturi teisės reikalauti daugiau, nei pati vertina patirtą žalą, tačiau ieškovas, plečiamai interpretuodamas įstatymo nuostatas, siekia iš apelianto prisiteisti lėšas, kurios turėtų būti surenkamos į fondą kitais būdais. Be to, šioje byloje reikėtų įvertinti ir ieškinio senaties termino klausimą, kadangi ieškovas į teismą kreipėsi praėjus gerokai daugiau laiko nuo to, kai turėjo suvokti patyręs tam tikrą „žalą“, t. y. byloje yra praleistas trijų metų ieškinio senaties terminas, o ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti dėl šių motyvų:

1. Dėl turtinės žalos ir regreso teisės egzistavimo. Nors įstatymas (CK 6.290 str. 3 d.) nustato galimybę regreso tvarka išsiieškoti iš žalą padariusio asmens trečiojo asmens atlygintą sumą, tačiau tam, jog susiklostytų regreso teisiniai santykiai, negalima suabsoliutinti įstatymų leidėjo įtvirtintų teisės nuostatų, jomis įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslo bei teisės normų taikyti pažodžiui, neatsižvelgus į faktines ginčo aplinkybes, ar juo labiau negalima regresinės prievolės atsiradimo pagrindo sutapatinti su išmokos išmokėjimu nukentėjusiajai. Savo prigimtimi regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu ir atsiranda nauja, t. y. regresinė prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.). Remiantis teisės normomis, asmuo siekiantis regreso tvarka prisiteisti žalos atlyginimo, lygiai taip pat negali gauti didesnės finansinės naudos nei būtų gavęs nukentėjęs asmuo. Vadinasi, atsakovo prievolė atlyginti turtinę žalą (negautas pajamas) R. J. 25 015,82 Lt apimtimi galėtų kilti tik tada, jei R. J. įrodytų negautų pajamų fakto ir jų dydžio realumą. Tai yra, R. J. privalėtų įrodyti, jog per trijų metų laikotarpį (už tokį laikotarpį Ieškovas siekia prisiteisti žalą) būtų uždirbusi 25 015,82 Lt pajamų, tačiau jų neuždirbo dėl atsakovo veiksmų. Čia turėtų būti vertintini ne tik atsakovo veiksmai, bet ir ekonominės krizės įtaka, nedarbo lygis ir analogiško pobūdžio specialistų paklausa darbo rinkoje, šalies ekonominė situacija, įgytas išsilavinimas ir kitos priežastys, kurios galėtų turėti įtakos nukentėjusiosios negautų pajamų dydžiui. Todėl ieškovas, reikalaudamas priteisti minėto dydžio sumą kaip žalos atlyginimą regreso tvarka, lygiai taip pat, kaip tai turėtų padaryti nukentėjusioji, privalo įrodyti šių pajamų realumą. Ieškovo teiginiai apie R. J. po autoįvykio galimas turėti lėšas nepatvirtina jų realumo, kadangi yra paremti tik spėlionėmis, neanalizuojant ir tokių galimų prielaidų kaip kad R. J. galėjo apskritai visą laikotarpį neturėti draudžiamų pajamų, būti įsidarbinusia ar būti išlaikoma valstybės socialinių pašalpų pagrindu, be to, ji galėjo būti išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir privalomus mokesčius mokėti ne Lietuvos, o užsienio valstybei. Suprasdamas, kad įvardijamos aplinkybės taip pat nėra pagrįstos patikimais įrodymais, atsakovas teigia, kad negalima suabsoliutinti ir nenuginčijamais laikyti vien tik ieškovo teiginius, kurie taipogi pagrįsti analogiškais numanomais argumentais. Išmokėti netekto darbingumo pensiją R. J. yra ieškovui įstatymo nustatyta pareiga, kurios jis negali perkelti kitiems asmenims, ir juo labiau išmokėtų išmokų negalima vertinti kaip ieškovo, vykdančio teisės aktais jam priskirtą valstybinio socialinio draudimo funkciją, patirtos žalos. Tokiu atveju būtų galima traktuoti, jog socialinio draudimo sistema nėra savarankiškas draustų asmenų pajamų kompensavimo mechanizmas, tačiau veikia kaip tarpininkas, paskirstantis lėšas tarp nukentėjusiųjų ir su žala susijusių asmenų. Taigi tokiu aiškinimu būtų iškreipta visa socialinio draudimo sistemos esmė.

2. Dėl priteistinos žalos dydžio bei apskaičiavimo metodo. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodo tik sau palankias normas, ir nutyli tame pačiame Konstitucinio Teismo nutarimo sakinyje išdėstytą dispozicijos pabaigą, be kita ko, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog ,,tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusi asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.“ Be to, laikantis pozicijos, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į patirtos žalos dydį, ieškovui sumokėjus išmokas bei jas prisiteisus iš atsakovo, nukentėjusioji įgytų pareigą grąžinti tai, ką yra gavusi iš atsakovo bei prarastų teisę reikalauti bet kokios žalos iš atsakovo ateityje, nes ieškovas savo iniciatyva perima atsakovo žalos atlyginimo prievolę. Priešingu atveju atsakovas sumokėtų du kartus - tiek nukentėjusiajai, tiek ieškovui. Apeliaciniame skunde ieškovas pateikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatas dėl žalos apskaičiavimo metodų, nepateikdamas nuorodų į cituojamą šaltinį ir taip nesuteikdamas galimybės nei atsakovui, nei teismui patikrinti jo išsakytų teiginių tikrumą. Ieškovas ieškiniu konstatavo, jog jam priteistina suma sudaro 25 015,82 Lt, tačiau kaip ji buvo apskaičiuota (nustatyta), nedetalizuota. Pateikta į bylą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Pažyma apie asmens gautas jo pajamas nepatvirtina kiekvieną mėnesį R. J. išmokėtų netekto darbingumo pensijų dydžių kilmės. Be to, neaišku, kodėl nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. netekto darbingumo pensija padidėjo net 40,72 Lt. Jeigu daryti prielaidą, kad R. J. netekto darbingumo pensija iš tiesų turėjo būti apskaičiuota pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, kaip teigia ieškovas, t. y. pagal nustatytą formulę, kurioje kintamas dydis yra tik Vyriausybės patvirtintos einamųjų metų draudžiamosios pajamų dydis, vis viena nėra aišku, kodėl būtent nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. R. J. netekto darbingumo pensijos suma padidėjo, kadangi tuo laikotarpiu einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis keistas nebuvo. Nukentėjusiosios patirta žala negali priklausyti nuo ieškovo ar valstybės, kaip trečiųjų asmenų, veiksmų - konkreti nukentėjusiajai priteista žala konstatuota teismo sprendime. Tuo tarpu kokios žalos patyrė nukentėjusioji, kurią atlyginęs ieškovas potencialiai galėjo įgyti regreso teisę, ieškovas nenurodo. Vadinasi, neįrodžius pradinės prievolės masto, regreso teisė apskritai negalima. Taip pat būtina pažymėti, jog socialinio aprūpinimo teisėje išmokėtų išmokų dydžio apskaičiavimas nėra tiesiogiai siejamas su konkrečiomis išmokėtomis išmokomis, o apskaičiuojant kompensacijos dydį vadovaujamasi objektyviais kriterijais pagrįsta metodika - atsižvelgiama į nukentėjusiojo pajamas. Teismui nustačius, kad ieškovas vis dėlto patyrė žalos (jei būtų įrodytas jos dydis), vadovaujantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, bei remiantis teisingumo ir sąžiningumo principais, akivaizdu, jog dėl sveikatos sužalojimo patirtų nuostolių dydis (kuris turėtų būti apskaičiuotas pagal gautas pajamas) būtų mažesnis už R. J. iš socialinio draudimo įstaigos gautų išmokų dydį, be to, priklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų, todėl yra neteisėta iš atsakovo reikalauti didesnės sumos nei iš tiesų R. J. patyrė nuostolių.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti dėl šių motyvų:

1. Dėl reikalavimo teisės. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti apie D. G. veiksmais padarytą žalą VSDFV Kauno skyriui, o atsakovo teiginiai dėl žalos atlyginimo instituto yra neteisingi ir prieštaraujantys tiek CK nuostatoms, reglamentuojančioms žalos atlyginimą, tiek formuojamai teisminei praktikai. Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija ir transporto išlaidų kompensacija yra išmokos, kurios mokamos apdraustiesiems įvykus draudiminiam įvykiui. VSDFV Kauno skyriaus išmokėtos išmokos apdraustajai R. J. dėl eismo įvykio, kurio kaltininku pripažintas D. G., todėl nėra pagrindo teigti, kad minėtos išmokos negali būti traktuojamos kaip valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo institucijoms padaryta žala. Atsakovas nėra mokėjęs įmokų už nukentėjusį asmenį, todėl privalo atlyginti susidariusią žalą bendra tvarka. Nagrinėjamu atveju yra visos keturios civilinės atsakomybės sąlygos, nes eismo įvykio metu kaltu buvo pripažintas D. G., dėl kurio neteisėtų veiksmų apdraustoji R. J. prarado dalį darbingumo, ko pasėkoje VSDFV Kauno skyrius paskyrė ir išmokėjo apdraustajai valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją ir transporto išlaidų kompensaciją. Išmokėdamas nustatyto dydžio išmokas VSDFV Kauno skyrius patyrė žalos, kuri turi būti atlyginta. Nors valstybinio socialinio draudimo išmokos yra teisės aktais nustatyta valstybės prievolė mokėti apdraustajam, įvykus draudiminiam įvykiui, tačiau nėra pagrindo teigti, kad šios išmokos negali būti laikoma žala teisės aktų, reglamentuojančių žalos atlyginimo institutą, prasme. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad ieškovas turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį, kuris yra pripažintas kaltu dėl žalos padarymo ir jo neteisėti veiksmai yra tiesioginiame ryšyje su R. J. sutrikdyta sveikata, dėl ko ieškovui atsirado pareiga mokėti netekto darbingumo pensiją (CK 6.246 str. - 6.248 str.). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu, pagal CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalis draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad valstybinis socialinis draudimas - socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos. Kadangi socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos dydį, tai VSDFV teritoriniai skyriai turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio atsakingo asmens atlyginti VSDF biudžetui tokio dydžio sumą, kokia apdraustajam asmeniui dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nustatyta ir mokama pagal socialinį draudimą reglamentuojančius įstatymus.

2. Dėl ieškinio senaties. Ieškovo nuomone, atsakovas neteisingai aiškina ieškinio senaties termino taikymą, teigdamas, kad byloje yra praleistas trijų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Kadangi VSDFV Kauno skyrius moka periodines išmokas, todėl pateikęs ieškinį 2010 m. spalio 29 d., ieškovas turi reikalavimo teisę priteisti išmokas regreso teise nuo 2007 m. lapkričio 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl ginčo santykiui taikytinos teisės

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas D. G. Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 19 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl 2003 m. rugsėjo 27 d. įvykusio autoįvykio, kurio metu buvo sužalota R. J.. Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusioji neteko 75 proc. darbingumo, jai nustatytas specialus transporto išlaidų kompensacijos poreikis (t. 1, b. l. 3-9, 21-24).

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais. Remiantis paminėta įstatymo nuostata, ieškovas už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. išmokėjo nukentėjusiajai 25 015,82 Lt valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją (t. 1, b. l. 18-20).

CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalies nuostata „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“ aiškintina socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų kontekste. Valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 13 dalyje nustatyta: „Valstybinis socialinis draudimas (toliau – socialinis draudimas) – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos“; šio straipsnio 11 dalyje nustatyta: „Valstybinio socialinio draudimo išmokos (toliau – socialinio draudimo išmokos) – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudiminiam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys“; šio įstatymo 11 straipsnyje „Socialinio draudimo išmokos“ nustatyta: „Socialinio draudimo išmokos – tai Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei Nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos.“ Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

Byloje nėra ginčo, kad trečiajam asmeniui R. J. netekto darbingumo pensija mokama dėl atsakovo D. G. teismo nuosprendžiu konstatuotų kaltų veiksmų. Todėl paminėtų teisės aktų pagrindu ieškovui atsirado pareiga išmokėti nukentėjusiajai R. J. netekto darbingumo socialinę pensiją (žalą), o kaltas dėl to asmuo (nagrinėjamu atveju atsakovas) – atlyginti ją A. R. nurodytu, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo argumentus, kad socialinio draudimo teisės normų prigimtis nenumato jam pareigos atlyginti SODRAI pastarosios nukentėjusiajai išmokėtas išmokas.

Dėl regreso teisės ir žalos dydžio

CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą, Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pažymėjo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

Nukentėjusiajam išmokėtina socialinė netekto darbingumo pensija apskaičiuojama pagal tam tikrus kriterijus (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis), todėl nukentėjusiojo negautos pajamos, kaip viena sudedamųjų žalos (nuostolių) dalių (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), visiškai kompensuoja šiuos nuostolius. Ši prezumpcija yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008). Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (6.263 straipsnio 2 dalis). Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustačius visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.250 straipsniai): nukentėjusioji buvo sužalota dėl atsakovo kaltės (nepriklausomai nuo kaltės formos), dėl sužalojimo patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą; atsakovo veiksmus ir trečiojo asmens R. J. sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys, todėl ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam netekto darbingumo draudimo išmokas, įgijo regreso teisę į šių išmokų susigrąžinimą iš kalto asmens.

Nukentėjusiajai eismo įvykio metu R. J. socialinio draudimo išmokos paskaičiuotos remiantis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, t. y. specialiais tokio pobūdžio nuostolius reglamentuojančiais teisės aktais. Todėl sutiktina su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo (Dėl Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo)“ nuostatas, netinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, dėl ko nukentėjusiajai padarytą žalą apskaičiavo neteisingai.

Asmens sveikatos sužalojimu padaryta žala atlyginama apskaičiavus nuostolius, bet objektyviai jie nustatomi tik apytikriai, kiekvienu atveju sudėtinga juos tiksliai įrodyti. Išlaidos už sveikatos atkūrimo priemones (vaistus, procedūras, priežiūrą, papildomą maitinimą ar prisitaikymą asmeniui gyventi prie aplinkos su sveikatos pakitimais) pagrindžia asmens dėl sveikatos sužalojimo patirtus nuostolius. Šių turėtų išlaidų kaip nuostolių atlyginimo dydžio, nesant akivaizdaus kompensacinio perviršio, nėra pagrindo pripažinti kaip sužaloto asmens praturtėjimą be teisinio pagrindo. Tai būtų pagrindas kvalifikuoti kaip žalos atlyginimą, pasinaudojant kompensavimo sistema, kuria žala nustatoma kaip nuostoliai, apskaičiuoti draudimo išmokų, skiriamų dėl asmens sveikatos sužalojimo, apskaičiavimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013). Atsakovui leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigus ieškovo duomenų apie ieškovo socialinio draudimo išmokų pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nukentėjusios netekto darbingumo laipsnį ir jo laikotarpį, konstatuoja, kad ieškovo mokama netekto darbingumo pensija neviršija nukentėjusiajai padarytos žalos, kompensacijos dydis nustatytas laikantis specialių tokią veiklą reguliuojančių teisės normų reikalavimų, dėl ko keisti šį dydį nėra jokio pagrindo. Remiantis nurodytu ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies bei CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatomis, atsakovui tenka pareiga šias ieškovo išmokas, kaip Fondui padarytą žalą (nuostolius) atlyginti. Dėl šios priežasties atmestini kaip teisiškai nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovo teisės reikšti regresinį reikalavimą atsakovui ir žalos dydžio nustatymo kriterijų.

Dėl ieškinio senaties.

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Sutiktina su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad periodinėms žalos atlyginimo išmokoms išieškoti taikytinos CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatos. Taigi ieškovas gali reikalauti tokių išmokų priteisimo už tris metus. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog „ieškovas į teismą kreipėsi praėjus gerokai daugiau laiko nuo to, kai turėjo suvokti patyręs tam tikrą žalą“, nepagrindus šių teiginių nei teisine argumentacija, nei faktiniais konkrečiais duomenimis, laikytini nepagrįstais.

Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija, sutikdama su ieškovo apeliacinio skundo argumentais dėl žalos dydžio ir atmesdama atsakovo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ir padidina iš atsakovo ieškovui priteistą sumą nuo 11 736 Lt iki 25 015,82 Lt (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 330, 331 straipsniais,

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą pakeisti.

Padidinti iš atsakovo D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, į. k. 188677437, priteistą žalos atlyginimą nuo 11 736 Lt (vienuolikos tūkstančių septynių šimtų trisdešimt šešių litų) iki 25 015,82 Lt (dvidešimt penkių tūkstančių penkiolikos litų 82 ct) už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Galina BlaževičGinautas KoriaginasArvydas Žibas