Kauno apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Amber Gun“ bankroto administratoriui E. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Amber Gun“ ieškinį atsakovams M. S., S. R., trečiajam asmeniui P. B. T. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys tenkinamas iš dalies

Dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

Dėl reikalavimo atlyginti pareigos inicijuoti bankroto procesą pažeidimu padarytą žalą

25. Kaip minėta sprendimo 18 punkte, ieškovė prašo atsakovo M. S. nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo padaryta žala bendrovei pripažinti 6 638,26 Eur naujų prievolių, atsiradusių po 2018 m. sausio 19 d., sumą. Įvertinęs šį reikalavimą teismas pažymi tokias reikšmingas aplinkybes:

25.1. 542,29 Eur žalos dalis siejama su UAB „Autofortas“ kreditoriniu reikalavimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovei 2018 m. kovo 6 d. buvo išrašyta sąskaita 2 202,70 Eur sumai už automobilio remontą, medžiagas ir detales, kuri turėjo būti apmokėta iki 2018 m. kovo 13 d. Kadangi įsipareigojimas visa apimtimi nebuvo įvykdytas, Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 13 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-7214-1041/2019 iš ieškovės priteista 542,29 Eur skola, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi nurodyto teismo įsakymo pagrindu ieškovės bankroto byloje patvirtintas 581,32 Eur UAB „Autofortas“ kreditorinis reikalavimas. Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje reiškiamų reikalavimų turinio, bankroto administratorius žala prašo pripažinti ne visą kreditorinį reikalavimą, bet tik pagrindinės skolos sumą – 542,29 Eur. Teismas pažymi, kad atsakovas M. S., įmonei esant nemokiai ir neturint galimybės tinkamai vykdyti savo prievolių, įmonės vardu prisiėmė papildomą turtinį įsipareigojimą, taip pablogindamas įmonės turtinę padėtį ir padarydamas žalos tiek įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Atsakovo elgesio subjektyvumą patvirtina ir faktas, kad, kaip matyti iš lizingo bendrovės į bylą pateiktų duomenų apie lizingo įmokas už remontuotą transporto priemonę, dar atsakovui M. S. būnant ieškovės direktoriumi jis, kaip laiduotojas pagal lizingo sutartį, ėmėsi pats mokėti įmokas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė mokėdamas įmokas tikėjęsis įgyti automobilį asmeninės nuosavybės teise, ką ir padarė 2019 m. kovo 20 d. sutartimi, akcentavo, kad automobilio perėmimas buvo susitarimo dėl įmonės akcijų perleidimo, įvykusio praėjus dviem mėnesiams po automobilio remonto, sudedamoji dalis. Nors plačiau apie su transporto priemonės perėmimu susijusias aplinkybes bus pasisakoma aptariant ieškinio reikalavimą dėl už automobilį sumokėtų įmokų priteisimo iš atsakovo M. S., vertinant su automobilio remontu susijusias išlaidas spręstina, kad ši prievolė subjektyviu atsakovo sprendimu atsirado įmonei esant nemokiai, atsakovui siekiant pagerinti jo paties planuojamą perimti įmonės turtą ir tokiu būdu pabloginant ieškovės turtinę padėtį. Kaip nepagrįstą teismas atmeta atsakovo argumentą, kad aptariama suma negali būti priteisiama kaip žalos atlyginimas iš atsakovo, kadangi ji jau yra priteista kreditorei iš ieškovės. Teismas pažymi, kad ne tik teismų sprendimuose pagal iki bankroto bylos iniciavimo iškeltas bylas nurodytos sumos, bet ir visi bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai vertintini kaip iš įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, priteistos lėšos. Būtent dėl to, kad prievolė kilo iš neteisėtų įmonės vadovo veiksmų, įmonė įgyja teisę, gindama kreditorių interesus, reikalauti, jog vadovas atlygintų dėl jo kaltės įmonei padarytą žalą, kad gautomis sumomis galėtų tenkinti kreditorių reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių reikalavimas skolos UAB „Autofortas“ sumą pripažinti įmonei padaryta žala vertintinas kaip pagrįstas.

25.2. 1 303,16 Eur žalos dalis siejama su AB „Giraitės ginklų gamykla“ reikalavimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2017 m. gruodžio 5 d. ieškovei buvo išrašyta sąskaita už šovinius 27 951 Eur sumai. Būtent su šios sąskaitos apmokėjimo terminu (2018 m. sausio 19 d.) siejamas ieškovės nemokumas. Į bylą pateiktas Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 25 d. vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-9682-214/2018 atskleidžia, kad šioje byloje priimtu 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu buvo patenkintas AB „Giraitės ginklų gamykla“ ieškinys dėl 27 951 Eur skolos, 514,30 Eur delspinigių, 8 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir 427 Eur žyminio mokesčio priteisimo iš ieškovės. Iš atsakovo M. S. prašomą priteisti žalos atlyginimo dydį (1 303,16 Eur) bankroto administratorius apskaičiuoja kaip 514,30 Eur delspinigių, 427 Eur žyminio mokesčio ir 361,86 Eur procesinių palūkanų už laikotarpį iki 2018 m. gegužės 15 d., sumą. Teismas sutinka su bankroto administratoriaus pozicija, kad atsakovui tinkamai vykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kreditorei nebūtų reikėję, o kartu ir nebūtų buvę galimybės, inicijuoti teisminį procesą, už kurį buvo sumokėtas žyminis mokestis. Be to, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, iškėlus ieškovei bankroto bylą būtų negalimas netesybų ir palūkanų skaičiavimas. Kartu teismas pažymi, kad, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, 514,30 Eur delspinigiai ieškovei buvo skaičiuojami taikant 0,04 proc. dydį už kiekvieną dieną nuo 27 951 Eur sumos, t. y. už 46 dienas (514,30 Eur / (27 951 Eur * 0,04 proc.) = 46 dienos), kitaip tariant iki 2018 m. kovo 6 d. (po kreipimosi į teismą buvo skaičiuojamos procesinės palūkanos). Pažymėtina, kad, įvertinus faktą, jog atsakovas M. S. buvo ne tik ieškovės direktorius, bet ir akcininkas, todėl, vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo jis privalėjo pateikti per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki. Be to, delspinigių skaičiavimas būtų sustojęs ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, o įstatymas numatė vieno mėnesio terminą klausimui dėl bankroto bylos iškėlimo išspręsti (ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalis) ir 10 dienų terminą rašytinio proceso tvarka priimtai nutarčiai apskųsti (ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalis), t. y. net jeigu atsakovas būtų tinkamai įvykdęs pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nutartis iškelti bankroto bylą laikantis visų įstatyme įtvirtintų terminų galėjo įsiteisėti būtent 2018 m. kovo 6 d., t. y. tą pačią dieną, kurią baigėsi delspinigių skaičiavimas. Kitaip tariant, ieškovės pareiga mokėti delspinigius kilo ne dėl atsakovo M. S. padaryto pažeidimo, bet dėl 2017 m. gruodžio 5 d. priimtos prievolės neįvykdymo. Dėl nurodytos priežasties delspinigius pripažinti žala nėra pagrindo. Kita vertus, procesinės palūkanos buvo skaičiuojamos už laikotarpį, kai, atsakovui tinkamai įvykdžius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, jos nebūtų buvę skaičiuojamos (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Kaip matyti iš patikslinto ieškinio turinio, 361,86 Eur procesines palūkanas, kurias prašo pripažinti atsakovo M. S. padaryta žala, bankroto administratorius apskaičiavo iki 2018 m. gegužės 15 d., kai įmonės vadovu vis dar buvo M. S., todėl abejoti tokio skaičiavimo teisingumu nėra pagrindo. Apibendrinant nurodytas aplinkybes pagrįsta pripažintina reikalavimo dalis dėl 427 Eur žyminio mokesčio ir 361,86 Eur procesinių palūkanų įtraukimo į atlygintinos žalos dydį, iš viso 788,86 Eur.

25.3. 632,60 Eur žalos dalis siejama su VSDFV Kauno skyriaus reikalavimu. Kaip matyti iš į bylą pateiktos finansinės ataskaitos F4, 2018 m. pradžioje buvusi įsiskolinimo suma sudarė 203,55 Eur (rodiklis M1), papildoma 711,65 Eur prievolė apskaičiuota už pirmąjį metų ketvirtį (rodiklis M2), o per 2018 m. iš viso buvo sumokėta 1 248,67 Eur įmokų (rodiklis M8), t. y. buvo apmokėta ir dalis (1 248,67 Eur – 203,55 Eur – 711,65 Eur = 333,47 Eur) už 2018 m. antrąjį ketvirtį priskaičiuotos 955,41 Eur sumos (rodiklis M3). Likusi įsiskolinimo suma (955,41 Eur – 333,47 Eur = 621,94 Eur) susidarė 2018 m. balandžio – gegužės mėn. (rodikliai M3.1 ir M3.2). Kadangi, kaip matyti iš VSDFV pažymos, visi įmonėje dirbę darbuotojai buvo atleisti iš darbo 2018 m. gegužės 17 d., toliau socialinio draudimo įmokos nebuvo skaičiuojamos. Nors kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant bylas, kuriose vadovai kaltinti nuslėpę mokestines prievoles, kurios vėliau buvo patvirtintos kaip kreditoriniai reikalavimai bankroto bylose, akcentuojama, kad mokestinės prievolės yra būtinosios veiklos išlaidos, paprastai atsirandančios nepaisant vadovo veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017), spręsdamas žalos, susijusios su savalaikiu nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo klausimą kasacinis teismas suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą žala padaryta ne įmonei, bet jos kreditoriui (mokesčių administratoriui), kurio finansinį reikalavimą privalo įvykdyti bankrutavusi įmonė, o jai negebant sumokėti – asmenys, dėl kurių neveikimo žala atsirado (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018). Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriui nebuvo perduota turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai, todėl pažeistos jų teisės gintinos pripažįstant po įmonės tapimo nemokia susiformavusią mokestinę prievolę žala. Kitą ieškovės bankroto byloje patvirtinto 657,42 Eur VSDFV Kauno skyriaus kreditorinio reikalavimo dalį sudaro delspinigiai. Bankroto administratorius žala prašo pripažinti dalį delspinigių – 10,66 Eur. Kaip matyti iš kreditoriaus 2020 m. sausio 22 d. pateikto delspinigių apskaičiavimo, delspinigiai skaičiuoti už atskirus laikotarpius, kurių pirmojo pradžia buvo 2018 m. sausio 15 d., o paskutiniojo pabaiga – 2018 m. liepos 16 d. Kaip minėta sprendimo 25.2 punkte, įmonei tapus nemokia 2018 m. sausio 19 d., atsakovas M. S. bankroto procesą privalėjo inicijuoti per 5 dienas. Už laikotarpį iki 2018 m. sausio 24 d. buvo priskaičiuota 0,43 Eur delspinigių. Be to, už laikotarpį po 2018 m. gegužės 15 d., kai M. S. nebuvo juridiniu (de jure) ieškovės vadovu, priskaičiuota 8,85 Eur delspinigių. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovas M. S. gali būti pripažintas atsakingu už 1,38 Eur (10,66 Eur – 0,43 Eur – 8,85 Eur) delspinigių priskaičiavimą. Bendra su aptariamu reikalavimu sietina žalos suma sudaro 623,32 Eur (621,94 Eur + 1,38 Eur).

25.4. Sprendimo 25.3 punkte aptarta kasacinio teismo praktika yra aktuali ir sprendžiant klausimą dėl 4 160,21 Eur žalos, susijusios su VMI reikalavimu, priteisimo. Kaip matyti iš į bylą pateiktų apskaitos duomenų ir pridėtinės vertės mokesčio už 2018 m. balandžio mėn. deklaracijos, 4 160,21 Eur įsiskolinimas yra iki 2018 m. gegužės 25 d. neapmokėta mokesčio, priskaičiuoto už 2018 m. balandžio mėn., dalis. Nors prievolė atsiskaityti suėjo jau tuo metu, kai atsakovas M. S. nebuvo ieškovės vadovu, pareiga mokėti mokestį atsirado dėl veiklos, kurią atsakovas tęsė suprasdamas, kad ją finansuoti nėra galimybių. Nurodytos aplinkybės pripažintinos pagrindu 4 160,21 Eur sumą pripažinti kreditorei padaryta žala, kurios tenkinti iš įmonės turto nėra galimybės, todėl ji priteistina iš atsakovo.

26. Apibendrindamas sprendimo 25 punkte nurodytų aplinkybių visumą teismas konstatuoja, kad atsakovas M. S., būdamas ieškovės vadovu pažeidęs pareigą inicijuoti nemokiai įmonei bankroto procesą padarė 6 114,68 Eur (542,29 Eur + 788,86 Eur + 623,32 Eur + 4 160,21 Eur) žalą, todėl egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos nurodyto dydžio žalos atlyginimui iš atsakovo priteisti.

27. Byloje taip pat reiškiamas reikalavimas priteisti 7 974,08 Eur žalos atlyginimą iš atsakovo S. R. už pareigos inicijuoti ieškovei bankroto procesą pažeidimą, akcentuojant, kad tokio dydžio kreditoriniai reikalavimai susidarė atsakovui būnant įmonės vadovu. Įvertinęs šį reikalavimą teismas pažymi tokias reikšmingas aplinkybes:

27.1. 237,08 Eur žalos dalis siejama su AB „Giraitės ginklų gamykla“ reikalavimu. Kaip minėta sprendimo 25.2 punkte, 2017 m. gruodžio 5 d. ieškovei buvo išrašyta sąskaita už šovinius 27 951 Eur sumai, kurios neapmokėjus Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu iš ieškovės buvo priteista 27 951 Eur skola, 514,30 Eur delspinigiai, 8 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos ir 427 Eur žyminis mokestis. Iš atsakovo S. R. prašomą priteisti žalos atlyginimo dydį (237,08 Eur) bankroto administratorius apskaičiuoja kaip procesines palūkanas už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. birželio 22 d. Teismas pažymi, kad nors 2018 m. gegužės 15 d. atsakovo S. R. juridiškai (de jure) vadovaujama įmonė tapo ieškovės akcininke ir atsakovas S. R. patvirtino perėmęs įmonės dokumentus ir dalį įmonės turto, iki 2018 m. gegužės 17 d. direktoriaus pareigas vis dar ėjo atsakovas M. S.. Net ir po to, kai tapo įmonės vadovu, vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, pareigą inicijuoti bankroto procesą atsakovas pažeidė po 5 dienų, t. y. 2018 m. gegužės 22 d. Procesinių palūkanų suma už 31 d. nuo 2018 m. gegužės 22 d. iki 2018 m. birželio 22 d. apskaičiuotina taip: 28 465,30 Eur * 8 proc. / 365 dienų * 31 dienos = 193,41 Eur. Būtent tokia suma pripažintina atsakovo ieškovei padaryta žala.

27.2. 7 737 Eur žalos dalis siejama su VMI reikalavimu. Kaip matyti iš į bylą su ieškiniu pateiktos VMI kreditorinio reikalavimo apskaičiavimo ir bankroto administratoriaus 2020 m. vasario 10 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų, nurodytą sumą sudaro 663 Eur pelno mokesčio, kurio mokėjimo terminas suėjo 2018 m. birželio 15 d. bei 7 064 Eur pridėtinės vertės mokesčio, kurio mokėjimo terminas suėjo 2018 m. birželio 25 d. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 53 straipsnio 1 dalimi, birželio 15 d. sueina praeito mokestinio laikotarpio (t. y. praeitų finansinių metų) pelno mokesčio sumokėjimo terminas. Akcentuotina ir tai, kad į bylą pateiktuose finansiniuose dokumentuose fiksuojama, jog 2017 m. ieškovės veikla buvo pelninga, o laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. – nuostolinga, todėl spręsti, kad šis mokestis apskaičiuotas už laikotarpį, kai įmonė jau buvo nemoki, ir, juo labiau, kai įmonei juridiškai (de jure) vadovavo S. R., nėra pagrindo, kas leidžia spręsti, kad nėra priežastinio ryšio tarp vėlavimo inicijuoti bankroto procesą ir šios prievolės atsiradimo. Kartu pažymėtina, kad pridėtinės vertės mokesčio deklaracija už 2018 m. gegužės mėn. mokesčių administratoriui nebuvo teikiama, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 104¹ straipsnio 1 dalimi, mokestis buvo apskaičiuotas pagal ankstesnį mėnesį (2018 m. balandžio mėn.) teiktą deklaraciją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 dalimi, 2018 m. birželio 25 d. suėjo terminas pateikti pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2018 m. gegužės mėn. Kadangi ši deklaracija nebuvo pateikta, mokesčių administratorius patvirtino 2018 m. balandžio mėn. deklaracijoje nurodytą 7 064 Eur sumą, kurį bankroto byloje buvo įtraukta į VMI kreditorinį reikalavimą. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad kokios nors finansinės operacijos, kurių pagrindu turėtų būti skaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis, 2018 m. gegužės mėn. buvo atliktos ieškovei juridiškai (de jure) vadovaujant atsakovui S. R.. Net jeigu mokestis buvo priskaitytas nesant atliktų finansinių operacijų, vien dėl to, kad nebuvo pateikta deklaracija, atsakovas S. R. negali būti laikomas už tai atsakingu, kadangi terminas deklaracijai pateikti suėjo tuomet, kai atsakovas S. R. juridiškai (de jure) nebebuvo ieškovės vadovu. Į bylą pateiktos 2018 m. birželio 18–22 d. akcijų perleidimo sutartys, 2018 m. birželio 22 d. sprendimas atšaukti S. R. iš įmonės vadovo pareigų, taip pat Juridinių asmenų registro duomenys apie įmonės akcininko ir direktoriaus perregistravimą atskleidžia, kad nuo 2018 m. gegužės 22 d. ieškovės juridiniu (de jure) vadovu buvo trečiasis asmuo P. B. T.. Nors į bylą buvo teikiama Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Migracijos departamento informacija apie tai, kad registruose nėra fiksuotas šio Nepalo piliečio atvykimo į Lietuvos Respubliką faktas, atsakovas M. S. negalėjo paaiškinti akcijų perleidimo aplinkybių, o atsakovas S. R. teisminiame procese aktyviai nedalyvavo ir savo pozicijos šiuo klausimu neišsakė, nepateikė jokių įrodymų apie įmonės turto ar dokumentų perdavimą naujajam akcininkui ir vadovui, nurodytos aplinkybės, nors ir kelia abejonių dėl sandorių, kuriais perleistos ieškovės akcijos ir pakeistas vadovas, autentiškumo, šie sandoriai nėra nuginčyti ir byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl jų pripažinimo negaliojančiais. Net jeigu atsakovas S. R. po 2018 m. birželio 22 d. ir būtų buvęs faktiniu (de facto) ieškovės vadovu, nei teikti mokesčių deklaracijas, nei juo labiau inicijuoti įmonei bankroto procesą jis, nebūdamas nei akcininku, nei juridiniu (de jure) vadovu, nebegalėjo, todėl ir atsakomybė už nurodytų veiksmų neatlikimą po 2018 m. birželio 22 d. ir su tuo susijusią žalą jam nebegali būti taikoma. Išvada, kad žalos, susijusios su pavėluotu kreipimusi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo negalima reikalauti iš faktinio (de facto) vadovo, patvirtinta ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

28. Apibendrindamas sprendimo 27 punkte nurodytų aplinkybių visumą teismas konstatuoja, kad atsakovas S. R., būdamas ieškovės vadovu pažeidęs pareigą inicijuoti nemokiai įmonei bankroto procesą padarė 193,41 Eur žalą, todėl egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos nurodyto dydžio žalos atlyginimui priteisti iš atsakovo ieškovei.

Dėl reikalavimo atlyginti su įmonės turto neišsaugojimu ar netinkamu panaudojimu susijusias sumas

29. Šalia bendrųjų civilinę atsakomybę reglamentuojančių taisyklių (CK 6.245–6.249 straipsniai), kuriuose įtvirtinta asmens pareiga atlyginti neteisėtais veiksmais kitam asmeniui padarytą žalą, įmonės vadovo atsakomybė aptariama ir CK 2.87 straipsnyje, kuriame nurodomos vadovo, kaip valdymo organo, fiduciarinės pareigos vadovaujamos įmonės atžvilgiu, o kartu ir prievolė atlyginti tokių pareigų pažeidimu padarytą žalą.

30. Nagrinėjamu atveju atsakovo M. S. atžvilgiu reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą, susijusią su 5 785 Eur piniginių lėšų ir 29 718 Eur trumpalaikių investicijų panaudojimu.

31. Kaip matyti iš į bylą pateiktų įmonės sąskaitos išrašo bei šio išrašo duomenų suvestinės, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 6 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. iš įmonės sąskaitos buvo išgryninta 31 330 Eur piniginių lėšų, o į sąskaitą įnešta 25 545 Eur. Administratorius akcentuoja, kad atsakovas M. S., kuris nurodytu laikotarpiu buvo atsakovės vadovu, neįrodė nurodytų sumų skirtumo (31 330 Eur – 25 545 Eur = 5 785 Eur) panaudojimo teisėtumo. Nors pateiktas sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 6 d., kaip matyti iš jo turinio, 2017 m. įneštų į sąskaitą grynųjų pinigų suma viršijo iš sąskaitos išgrynintas lėšas, visas ieškinyje nurodytas skirtumas susidarė 2018 m. Kartu akcentuotina, kad įmonės vadovo pareigas M. S. juridiškai (de jure) ėjo ne iki 2018 m. gegužės 25 d., kaip pradiniame ieškinyje nurodė bankroto administratorius, bet iki 2018 m. gegužės 17 d., todėl 400 Eur suma, išgryninta 2018 m. gegužės 24 d., nesant jokių konkrečių įrodymų, kas nurodytą operaciją atliko, negali būti vertinama kaip atsakovo M. S. įmonei padaryta žala.

32. Nors atsakovas M. S. nebuvo paskutiniuoju įmonės vadovu prieš bankroto bylos iškėlimą, kuriam taikytina pareiga perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas), nagrinėjamu atveju reikšminga pripažintina aplinkybė, kad atsakovas M. S. pateikė duomenis apie tai, jog perleidžiant įmonės akcijas ir vadovavimą įmonei atsakovui S. R. buvo perduoti įmonės dokumentai už 2016–2017 m. Dokumentų už 2018 m. perdavimo fakto atsakovas neįrodinėjo. Reikšminga pripažintina ir ta aplinkybė, kad Kauno apygardos teismas, 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi konstatuodamas egzistavus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto pagrindą, sprendė, jog M. S. S. R. be svarbių priežasčių neperdavė įmonės apskaitos dokumentų ir dėl tokių tyčinių atsakovo veiksmų tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą nėra galimybės nustatyti įmonės vykdytos veiklos apimties. Akcentuotina ir tai, kad ir nagrinėjamoje byloje vykusių teismo posėdžių metu atsakovas M. S. neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti iš sąskaitos išgrynintų lėšų panaudojimo teisėtumą. Reikšmingu pripažintinas ir tas faktas, kad 2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis sudarytame balanse nurodoma, jog įmonė disponuoja 4 744 Eur piniginėmis lėšomis, kai vien iš į bylą pateikto ieškovės sąskaitos išrašo matyti, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. bendra panaudota sąskaitoje buvusių lėšų suma (debetas – 9 198,41 Eur) į sąskaitą įneštą bendrą sumą (kreditas – 1 000 Eur) viršija 8 198,41 Eur (9 198,41 Eur – 1 000 Eur), t. y., net jeigu atlikus visas operacijas sąskaitoje lėšų nebeliko, aptariami duomenys leidžia spręsti, jog 2017 m. gruodžio 31 d. įmonės sąskaitoje buvusių lėšų suma 3 454,41 Eur (8 198,41 Eur – 4 744 Eur) viršijo deklaruotąją. Tiek atsakovo M. S., tiek ir atsakovo S. R. patvirtinimas 2018 m. gegužės 15 d. perduodamo turto apraše, kad naujajam įmonės vadovui buvo perduota būtent balanse nurodyta 4 744 Eur suma, taip pat nepatvirtina iš sąskaitos išgrynintų lėšų panaudojimo teisėtumo. Akcentuotina ir tai, kad, kaip matyti iš atsakovo M. S. į bylą pateiktų duomenų apie įmonės pajamas ir sąnaudas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 17 d., sąnaudos pajamas viršijo 22 587,38 Eur (59 339,10 Eur – 36 751,72 Eur). Kita vertus, spręsti, kad šiam skirtumui kompensuoti buvo naudojamos iš sąskaitos išgrynintos lėšos, nesant tai patvirtinančių tiesioginių buhalterinių dokumentų, neleidžia duomenys, jog vien įmonės atsargų vertė tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo nuo 55 290 Eur iki 7 695,14 Eur, arba 47 594,86 Eur (žr. sprendimo 23 punktą), įmonės įsiskolinimai tiekėjams išaugo 3 938,26 Eur (400,01 Eur + 63 859,98 Eur – 60 321,73 Eur) (žr. sprendimo 21 punktą), taip pat augo mokestiniai įsiskolinimai (apyvartos žiniaraščių suvestinėje nurodoma nesumokėto PVM už 2018 m. suma – 7 303,83 Eur).

33. Apibendrindamas nurodytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad atsakovas M. S. neįrodė jo vadovavimo metu iš banko sąskaitos išgrynintų lėšų panaudojimo teisėtumo, o patikrinti, kur lėšos galėjo būti panaudotos, nėra galimybės dėl netinkamai vestos apskaitos ir buhalterinės apskaitos dokumentų už 2018 m. neperdavimo atsakovą įmonės vadovo pareigose juridiškai (de jure) pakeitusiam atsakovui S. R., todėl tenkintinas ieškinio reikalavimas dėl 5 385 Eur (5 785 Eur – 400 Eur) žalos atlyginimo iš atsakovo M. S. priteisimo.

34. Kaip matyti iš į bylą pateikto 2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis sudaryto balanso, į jį kaip trumpalaikis įmonės turtas buvo įtrauktos 29 718 Eur trumpalaikės investicijos. Kadangi šis turtas po bankroto bylos iškėlimo nebuvo perduotas bankroto administratoriui, jo vertę ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovo M. S.. Kaip minėta sprendimo 32 punkte, M. S. nebuvo paskutiniuoju įmonės vadovu prieš iškeliant bankroto bylą, todėl atsakomybę jo atžvilgiu prašoma taikyti ne dėl to, kad turtas nebuvo perduotas bankroto administratoriui, bet dėl to, jog šio turto atsakovas M. S. neperdavė iš jo vadovavimą bendrovei perėmusiam atsakovui S. R.. Vertindamas šio reikalavimo pagrįstumą teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

34.1. Nors aptariamas reikalavimas buvo pareikštas jau pradiniame ieškinyje, pasirengimo nagrinėti bylą metu atsakovas M. S. nurodė netvarkęs buhalterinės apskaitos ir negalintis atsakyti į klausimą, koks tai turtas ir kur jis yra. Tokios pozicijos atsakovas laikėsi net ir bankroto administratoriui uždavus jam klausimą, ar šiuo turtu negalėjo būti įmonės vardu įsigyta kriptovaliuta.

34.2. Savo pozicijos atsakovas nepatikslino ir po to, kai 2019 m. lapkričio 7 d. į bylą pateikė naują dokumentą – 2018 m. gegužės 15 d. perduodamo turto aprašą, kuriame užfiksuotas aptariamo turto perdavimas atsakovui S. R.. Aplinkybės, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl šio dokumento autentiškumo ir jo jame užfiksuotų faktų realumo, aptartos sprendimo 22–24 punktuose. Šiame punkte aptariamo ieškinio reikalavimo kontekste papildomai akcentuotina, kad atsakovas, pradžioje tvirtinęs, kad nieko apie trumpalaikes investicijas nežino, vėliau pateikė duomenis, kad nurodytą turtą perdavė atsakovui S. R., tačiau ir toliau negalėjo paaiškinti, koks turtas tai buvo ir kokiu būdu jis buvo perduotas.

34.3. Ir tik 2020 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje, kuriame byla išnagrinėta iš esmės, atsakovas pakeitė savo procesinį elgesį bei pripažino, kad į įmonės balansą įtrauktas trumpalaikes investicijas sudarė jo įmonės vardu įsigyta kriptovaliuta Eteris (Ethereum) bei tvirtino perdavęs atsakovui S. R. prisijungimo prie kriptovaliutos sąskaitos duomenis. Kartu pažymėtina, kad posėdžio metu atsakinėdamas į jam užduodamus klausimus atsakovas M. S. negalėjo tiksliai pasakyti nei kada tiksliai valiuta buvo įsigyta, nei koks buvo valiutos kiekis ir jos įsigijimo kaina, tik akcentavo, jog balanse nurodoma šio turto vertė 2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis galėjo būti didesnė už jo įsigijimo kainą, bei pažymėjo, kad jo vertė ieškovui parduodant įmonę buvo sumažėjusi. Jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovas neteikė.

34.4. Į bylą nebuvo pateikti ir jokie turto įsigijimą, jo vertę ar buvimo vietą patvirtinantys įrodymai. Patikrinti atsakovo M. S. paaiškinimų nėra galimybės ir dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartyje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu bei šiame sprendime konstatuotų faktų, kad įmonės apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir nebuvo išsaugoti visi buhalterinės apskaitos dokumentai.

34.5. Sprendimo 34.1–34.4 punktuose aptartas atsakovo M. S. elgesys leidžia spręsti, kad, atsakovas S. R. 2018 m. gegužės 15 d. perduodamo turto aprašu tik formaliai pripažino tikrovės neatitinkantį turto perėmimo faktą, taip tik dar labiau apsunkindamas galimybę įmonei šį turtą atgauti. Nors ši aplinkybė galėtų tapti pagrindu kelti solidarios S. R. atsakomybės už aptariamo turto neišsaugojimą klausimą, toks reikalavimas nagrinėjamoje byloje nereiškiamas, todėl dėl jo teismas ir nepasisako. Bet kuriuo atveju nurodyti atsakovo S. R. veiksmai vertintini kaip nepaneigiantys priežastinio ryšio tarp M. S. elgesio ir šiame sprendimo punkte nurodyto turto praradimo.

35. Apibendrindamas sprendimo 34 punkte išdėstytas aplinkybes teismas sprendžia, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos reikalavimui dėl 29 718 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo M. S. tenkinti. Atsakovas neišsaugojo jo vadovavimo įmonei metu įmonės vardu įsigyto turto, savo veiksmais sukūrė situaciją, kad tapo neįmanoma nei nustatyti, kur turtas buvo panaudotas, nei konstatuoti, jog turtas buvo perduotas vadovavimą įmonei perėmusiam atsakovui S. R..

36. Ieškiniu taip pat prašoma priteisti iš atsakovo M. S. 6 327 Eur sumą, kurią sudaro ieškovės lizingo įmokos už automobilį Mercedes Benz, kuris po bankroto bylos iškėlimo administratoriui nebuvo perduotas. Kaip matyti iš į bylą pateiktos 2017 m. liepos 20 d. lizingo sutarties turinio, automobilio Mercedes Benz įsigijimą už 14 500 Eur finansavo UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“. Sudarydama sutartį ieškovė sumokėjo 4 350 Eur pradinę įmoką. Dar 150 Eur buvo sumokėta už sutarties paruošimą. Lizingo davėjos pateikta informacija apie atliktus periodinius mokėjimus patvirtina, kad iki 2018 m. gegužės 7 d. ieškovė už automobilį papildomai sumokėjo 1 827 Eur. Dalį įmokų (590 Eur) dar būdamas juridiniu (de jure) įmonės vadovu sumokėjo atsakovas M. S., kuris buvo laidavęs už ieškovės prievolių lizingo davėjai vykdymą. Nors 2018 m. gegužės 15 d. turto perdavimo apraše nurodoma, kad automobilis buvo perduotas atsakovui S. R., visas įmokas už automobilį toliau mokėjo atsakovas M. S.. Lizingo davėja nurodė, kad, iki 2019 m. vasario 26 d. mokėjęs periodines įmokas, 2019 m. kovo 19 d. atsakovas M. S. sumokėjo įsiskolinimo už automobilį likutį – 5 396,37 Eur. 2019 m. kovo 20 d. buvo sudarytas susitarimas, kuriuo sutarta po atsiskaitymo automobilį perduoti ieškovei, 2019 m. balandžio 1 d. automobilio perdavimo aktu lizingo bendrovė nurodė automobilį ieškovei perdavusi. Be to, 2019 m. kovo 20 d. buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, kuria automobilį ieškovė perleido atsakovui M. S. už 1 500 Eur sumą. Šalys patvirtino aplinkybę, kad ginčo nagrinėjimo metu automobilis nėra registruotas atsakovo vardu. Kaip paaiškino pats atsakovas M. S., automobilis buvo perduotas lizingo bendrovei, kuri finansavo įmokų pagal 2017 m. liepos 20 d. sutartį sumokėjimą ir iš kurios atsakovas automobilį išsipirkinėja.

37. Sprendimo 36 punkte įvardinta visa eilė sandorių, susijusių su teisėmis į automobilį Mercedes Benz, tačiau reikšdamas ieškinį bankroto administratorius šių sandorių neginčija. Ieškinyje pasirinktas kitas teisių gynimo būdas, atitinkantis CK 6.242 straipsnyje įtvirtintą nepagrįsto praturtėjimo institutą. Ieškovė įrodinėja, kad atsakovo atliktų veiksmų visuma nulėmė neteisėtą teisių, susijusių su lizingo įmokų už automobilį mokėjimu, perėmimą. Būtent šia apimtimi ir ieškovės nurodytu aspektu įvertinęs su aptariamu reikalavimu susijusius argumentus ir įrodymus teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

37.1. Nors, kaip minėta sprendimo 36 punkte, atsakovų M. S. ir S. R. pasirašytame 2018 m. gegužės 15 d. turto perdavimo apraše akcentuojama, kad M. S. automobilį perdavė S. R., pats M. S. 2020 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio metu akcentavo, jog viena iš įmonės akcijų perleidimo sąlygų buvo ta, kad šis automobilis liks M. S.. Byloje nėra nei duomenų, kad S. R. kokį nors įmonės turtą perdavė trečiajam asmeniui P. B. T., nei įrodymų, jog trečiasis asmuo po 2019 m. kovo 20 d. automobilio pirkimo pardavimo sutarties sudarymo automobilį grąžino M. S.. Pažymėtina, kad M. S. viso bylos nagrinėjimo metu tvirtino niekada nematęs trečiojo asmens P. B. T.. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad M. S. ir po įmonės akcijų perleidimo bei atleidimo iš vadovo pareigų automobiliu naudojosi toliau, jį vertindamas kaip savo turtą.

37.2. Kad atsakovas neteisėtomis priemonėmis siekė valdyti situaciją, susijusią su aptariamu automobiliu, patvirtina ir faktas, jog, nors tiek 2019 m. kovo 20 d. susitarime su lizingo bendrove, tiek ir 2019 m. balandžio 1 d. akte nurodoma, kad šiuos dokumentus įmonės vardu pasirašo vadovas P. B. T., parašas yra panašus ne į šio asmens parašus akcijų įsigijimo sutartyse bei sprendime atšaukti S. R. iš ieškovės vadovo pareigų, bet į M. S. parašus, esančius į bylą pateiktuose dokumentuose. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad dokumentus pasirašė būtent jis, priešingai, pateikė į bylą jam neva P. B. T. 2018 m. gegužės 2 d. išduotą įgaliojimą veikti įmonės vardu. Pažymėtina, kad 2018 m. gegužės 2 d. tiek ieškovės akcininku, tiek ir jos direktoriumi, buvo pats M. S., kuris, kaip minėta, viso bylos nagrinėjimo metu tvirtino niekada nematęs trečiojo asmens P. B. T., su kuriuo sandorius dėl įmonės perleidimo sudarė atsakovas S. R.. Nurodytos aplinkybės iš esmės reiškia, kad M. S. nurodytus veiksmus atliko savo iniciatyva ir savo interesais.

37.3. Kad atsakovas M. S. proceso eigoje siekdamas išvengti atsakomybės teikė teismui dokumentus, kurių turinys yra nesuderinamas tarpusavyje, atskleidžia ir jo pateiktas 2018 m. gegužės 15 d. pinigų priėmimo kvitas, kuriame užfiksuotas 7 500 Eur už automobilį perdavimas S. R.. Pirma, atsakovas pateikė tiek turto perdavimo aktą, pagal kurį automobilis perduodamas S. R., tiek ir dokumentą, patvirtinantį atsiskaitymą už automobilį. Antra, jeigu atsakovas pervedė įmonei lėšas už automobilį, nėra aišku, kodėl šios lėšos nebuvo iš karto panaudotos atsiskaitymui su lizingo davėja, taip pat dėl kokios priežasties pats atsakovas toliau mokėjo lizingo įmokas. Trečia, 2018 m. gegužės 15 d. S. R. dar nebuvo įmonės vadovu, kvite nurodoma suma nėra įtraukta į 2018 m. gegužės 17 d. apyvartos žiniaraščius, todėl nėra pagrindo spręsti, kad aptariama suma buvo perduota įmonei.

37.4. Atsakovas net ir beveik metus laiko nebebūdamas juridiniu (de jure) ieškovės akcininku ir vadovu, ne tik neperdavė naujajam įmonės vadovui ginčo automobilio, bet ir toliau mokėjo lizingo įmokas ir nereiškė dėl to įmonei jokių pretenzijų. Kaip pats atsakovas patvirtino 2020 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio metu, tik sužinojęs apie bankroto bylos įmonei iškėlimą jis nedelsdamas ėmėsi veiksmų, siekdamas perimti teises į automobilį: anksčiau termino sumokėjo likusį įsiskolinimą bendrovei ir sudarė sprendimo 36 punkte nurodytus sandorius.

37.5. Atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus pasirinktą teisių gynimo būdą bei įvertinęs atsakovo veiksmus ne kaip savarankiškus sandorius, kurių teisėtumas byloje nebuvo ginčijamas, bet kaip į konkretų rezultatą nukreiptą veiksmų visumą, teismas atkreipia dėmesį į keletą reikšmingų veiksnių. Pirma, ginčo automobilis nuosavybės teise priklausė lizingo bendrovei. Ieškovė nuosavybės teises būtų įgijusi tik išmokėdama lizingo įmokas (lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 10.3 punktas). Antra, mokėdamas įmokas kaip laiduotojas atsakovas M. S., vadovaujantis CK 6.83 straipsnio nuostatomis, įgijo teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą dėl sumokėtų lėšų grąžinimo ieškovei, tačiau neįgijo ieškovės, kaip lizingo gavėjos, teisių pagal lizingo sutartį. Trečia, 2019 m. gegužės 19 d. sumokėdamas lizingo įmokų likutį ir 2019 m. gegužės 20 d. sudarydamas dvi sprendimo 36 punkte nurodytas sutartis, o vėliau, kaip pats nurodė, vėl sudarydamas sutartį dėl automobilio lizingo savo vardu, atsakovas iš esmės perėmė ne automobilį, bet ieškovės, kaip lizingo gavėjos, teises ir pareigas. Kitaip tariant, nurodytais veiksmais buvo neteisėtai apribotos ieškovės, kaip lizingo gavėjos, iš lizingo sutarties kylančios teisės, kurias ji įgijo sumokėdama dalį lizingo įmokas. Ketvirta, jeigu atsakovas nebūtų atlikęs mokėjimų už automobilį bei sudaręs sprendimo 36 punkte nurodytų sandorių, ieškovė, siekdama išsaugoti teises į už automobilį sumokėtas įmokas, būtų privalėjusi padengti likusį įsiskolinimą arba surasti subjektą, kuris galėtų atlygintinai perimti teises ir pareigas, kylančias iš lizingo sutarties. Kitaip tariant, atsakovo atliktų veiksmų visuma negali būti vertinama kaip ieškovės nuosavybės teisių į automobilį pažeidimas (ieškovė šių teisių neturėjo ir nesant neteisėtų veiksmų jų nebūtų įgijusi), atsakovas tik neteisėtai perėmė ieškovės, kaip lizingo gavėjos teises, susijusias su jos sumokėtomis lizingo įmokomis.

37.6. Nors 2019 m. gegužės 20 d. automobilio pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, kad automobilį atsakovas M. S. perėmė už 1 500 Eur kainą, 2020 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio metu atsakovas pripažino šios kainos ne tik nemokėjęs, bet ir neplanavęs jos mokėti, akcentuodamas, kad tokiu būdu tebuvo įgyvendintas jo su S. R. pasiektas susitarimas, pagal kurį perleidžiant ieškovės akcijas kaip akcijų kaina atsakovui M. S. lieka ginčo automobilis. M. S. nurodė, kad jam nebuvo sumokėti pinigai už akcijų perleidimą, o akcijų kaina ir vėliau perimto automobilio kaina buvo tokios pačios (1 500 Eur). Tokia atsakovo pozicija, nors ir teisiškai nepagrįsta, kadangi įmonės turtas negali būti naudojamas sumokėti už perimamas tos pačios įmonės akcijas, akcijos turi būti apmokamos akcininko turtu, aiškiai atskleidžia, kad M. S. elgėsi kaip faktinis (de facto) lizingo gavėjas ir transporto priemonės valdytojas.

38. Sprendimo 37.1–37.6 punktuose nurodytos aplinkybės atskleidžia, kad lizingo gavėjo teises pagal 2017 m. liepos 20 d. lizingo sutartį atsakovas M. S. perėmė pažeisdamas ieškovės interesus. Kitaip tariant, aptartų veiksmų visuma atsakovas sukūrė sau sąlygas įgyti teises į turtą, kurio įsigijimas buvo iš dalies finansuojamas ieškovės lėšomis, t. y. nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita, todėl yra pagrindas taikyti CK 6.242 straipsnyje įtvirtintą nepagrįsto praturtėjimo institutą ir tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 6 327 Eur sumos ieškovei iš atsakovo M. S. priteisimo.

39. Bankroto administratorius taip pat prašo priteisti iš atsakovo S. R. 4 744 Eur piniginių lėšų sumą, kurią šis patvirtino perėmęs iš atsakovo M. S. 2018 m. gegužės 15 d. Teisminio proceso metu šios aplinkybės atsakovas neginčijo, jo atsiliepime į ieškinį akcentuojama, kad perleidus įmonę trečiajam asmeniui P. B. T. įmonės turtas ir piniginės lėšos buvo perleista naujajam įmonės savininkui ir vadovui. Į bylą nėra pateikta jokių perdavimo faktą patvirtinančių įrodymų. Kaip minėta sprendimo 27.2 punkte, Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Migracijos departamentas informavo, kad registruose nėra fiksuotas šio Nepalo piliečio atvykimo į Lietuvos Respubliką faktas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie lėšų panaudojimą. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad lėšos nebuvo teisėtai panaudotos ir nebuvo perduotos nei S. R. formaliai (de jure) keitusiam įmonės vadovui, nei bankroto administratoriui, todėl lėšos negalės būti naudojamos kreditorių reikalavimams tenkinti. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos aptariamam reikalavimui tenkinti.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Konstatavus, kad atsakovas M. S. padarė ieškovei 6 114,68 Eur žalos laiku neinicijuodamas bankroto proceso ir 41 430 Eur (5 385 Eur + 29 718 Eur + 6 327 Eur) įmonė prarado atsakovui pasisavinus įmonės turtą ar turtines teises ar jų neišsaugojus, iš jo ieškovei priteistina 47 544,68 Eur (6 114,68 Eur + 41 430 Eur) suma.

41. Konstatavus, kad atsakovas S. R. padarė ieškovei 193,41 Eur žalos laiku neinicijuodamas bankroto proceso ir 4 744 Eur žalos pasisavindamas įmonei priklausiusių turtą, iš jo ieškovei priteistina 4 937,41 Eur (193,41 Eur + 4 744 Eur) suma.

42. Iš dalies patenkinus reikalavimus priteisti žalos atlyginimą, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, tenkintinas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

43. Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovų valstybei priteisiamas už patenkintus ieškinio reikalavimus mokėtinas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 93, 96 straipsniai). Iš atsakovo M. S. priteisiama žyminio mokesčio suma apskaičiuojama taip: (900 Eur + (47 544,68 Eur – 30 000 Eur) * 2 proc.) * 75 proc. = 938 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Iš atsakovo S. R. priteisiama žyminio mokesčio suma apskaičiuojama taip: 4 937,41 Eur * 3 proc. * 75 proc. = 111 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Be to, iš atsakovų valstybei priteisiamas patenkintai ieškinio daliai proporcingas teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas: iš atsakovo M. S. – 13,09 Eur (47 544,68 Eur / 61 186,34 Eur * 100 proc. = 77,7 proc. * 16,85 Eur); iš S. R. – 1,36 Eur (4 937,41 Eur / 61 186,34 Eur * 100 proc. = 8,1 proc. * 16,85 Eur). Bendra iš atsakovo M. S. valstybei priteisiama suma – 951,09 Eur (938 Eur + 13,09 Eur). Bendra iš atsakovo S. R. valstybei priteisiama suma – 112,36 Eur (111 Eur + 1,36 Eur).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 ir 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Amber Gun“, juridinio asmens kodas 3043924359, iš atsakovo M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 47 544,68 Eur (keturiasdešimt septynis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 68 ct), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. birželio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Amber Gun“, juridinio asmens kodas 3043924359, iš atsakovo S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 937,41 Eur (keturis tūkstančius devynis šimtus trisdešimt septynis eurus 41 ct), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. birželio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitus ieškovės reikalavimus atmesti.

Priteisti iš atsakovo M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 951,09 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 9 ct) žyminio mokesčio ir teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 112,36 Eur (šimtą dvylika eurų 36 ct) žyminio mokesčio ir teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Dėl šio sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti teikiamas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą.