Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas priimti papildytą atskirąjį skundą, civilinėje byloje Nr. eB2-1796-619/ 2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios viešosios įstaigos Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto administratorės R. R. ieškinio pareiškimą dėl bankrutavusios viešosios įstaigos Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto pripažinimo tyčiniu atsakovui R. G., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Autotechpaslauga“, uždaroji akcinė bendrovė „Verslo sprendimų sistema“, uždaroji akcinė bendrovė „Algidana“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vilgresta“, R. G. mokslo projektavimo ir komercinė įmonė „Georima“, uždaroji akcinė bendrovė „Emilė“.

.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 23 d. nutartimi pripažino BVŠĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto (toliau – Institutas) bankrotą tyčiniu; įpareigojo bankroto administratorę R. R. ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos patikrinti Instituto sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų Instituto veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad Institutas negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais; taip pat priteisė iš atsakovo R. G. Instituto naudai 700 EUR bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovo R. G. atstovė advokatė D. R. 2017 m. sausio 31 d. padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties, kuris teisėjos rezoliucija buvo priimtas 2017 m. sausio 31 d. Atskirąjį skundą dėl šios nutarties 2017 m. vasario 2 d. padavė ir atsakovas, jo skundas buvo priimtas 2017 m. vasario 3 d. teisėjos rezoliucija. 2017 m. vasario 8 d. nutartimi teismas atmetė atskirajame skunde atsakovo R. G. pareikštą prašymą nustatyti 30 dienų terminą skundui paduoti arba nustatyti papildomą skundo pateikimo terminą pratęsiant jį iki 2017 m. kovo 1 d. Byla su atsakovo ir jo atstovės atskiraisiais skundais bei atsiliepimais į skundus buvo išsiųsta Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. vasario 21 d.Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi atskiruosius skundus atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartį paliko nepakeistą. Atsakovas R. G. 2017 m. vasario 27 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė papildytą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d., kurį prašė priimti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 9 d. nutartimi atmetė atsakovo R. G. prašymą priimti atskirojo skundo papildymą ir grąžino jį apeliantui.Atsižvelgęs į tai, kad jau yra suėjęs 7 dienų atskirojo skundo padavimo terminas, byloje jau yra priimtas atsakovo atskirasis skundas dėl teismo nutarties, kuris buvo išsiųstas Lietuvos apeliaciniam teismui, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 323 straipsnio nuostatą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama, teismas sprendė, kad atsakovo papildytas atskirasis skundas turi būti jam grąžintas.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti atsakovo papildytą atskirąjį skundą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas klaidingai sprendė, kad sprendimo pripažinti bankrotą tyčiniu apskundimo terminas yra 7 dienos. Dėl tokio reikalavimo yra teikiamas ieškinys, o byla nagrinėjama ieškinio teisenos tvarka. Sprendimui, priimtam išnagrinėjus ieškinį, yra nustatytas 30 dienų apskundimo terminas. Nors Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatyta, kad išnagrinėjus klausimą dėl tyčinio bankroto teismas priima nutartį, tačiau ĮBĮ nėra nustatyto tokios nutarties apskundimo termino. Todėl dėl ĮBĮ ir CPK normų kolizijos nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas ilgesnis – 30 dienų apskundimo terminas.Atsakovas buvo teismui pateikęs argumentus, kodėl skundo negalėjo pateikti per 7 dienas, laikė juos esminiais bei prašė nustatyti papildomą terminą, tačiau teismas tokio prašymo nenagrinėjo. Tik gavęs papildytą atskirąjį skundą, teismas sprendė dėl termino pratęsimo, bet jo nepratęsė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti atskirojo skundo papildymą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).Ginčijamos nutarties neteisėtumą apeliantas grindžia tuo, kad teismas turėjo taikyti 30 dienų apskundimo terminą nutarčiai, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, motyvuodamas bylos nagrinėjimu ieškinio teisenos tvarka. Sprendimui, priimtam išnagrinėjus ieškinį, yra nustatytas 30 dienų apskundimo terminas, o ĮBĮ nėra nustatytas nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, apskundimo terminas, todėl, pasak apelianto, tokiai nutarčiai turėtų būti taikomas 30 dienų apskundimo terminas. Pagal įstatymą ir teismų praktiką, asmuo savo pažeistas teises gali ginti, įgyvendindamas konstitucinę teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis; CPK 5 straipsnio 1 dalis), tačiau šios teisės įgyvendinimas įmanomas tik tada, jeigu į teismą kreipiamasi įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013, 2010 kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2010). Viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. Tačiau bylinėjimosi procesas negali trukti neapibrėžtą laiką, todėl įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią byloje dalyvaujantiems asmenims nepagrįstai vilkinti procesą bei turėdamas tikslą užtikrinti greitą ir efektyvų teisminių ginčų nagrinėjimą, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniams veiksmams atlikti nustatė konkrečius procesinius terminus (CPK 73 straipsnio 1 dalis). Kaip teisingai skunde nurodė ir pats apeliantas, pagal ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas teismas, išnagrinėjęs klausimą dėl įmonės tyčinio bankroto, priima nutartį, o ne sprendimą. Šiai nutarčiai yra taikomi bendrieji CPK nustatyti teismo nutarčių apskundimo terminai, todėl apelianto argumentas dėl 30 dienų apskundimo termino atmestinas kaip nepagrįstas.Vadovaujantis CPK 335 straipsniu, atskirieji skundai paduodami per septynias dienas nuo teismo nutarties priėmimo dienos, o jeigu skundžiama teismo nutartis priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo teismo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos. Praleidus įstatymo nustatytą procesinį terminą, išnyksta teisė paduoti atskirąjį skundą (CPK 75 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad asmuo iš viso prarado galimybę atlikti tą procesinį veiksmą. Vadovaujantis CPK 78 straipsnio 1 dalimi bei CPK 307 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatytos taisyklės taikomos ir atskiriesiems skundams (CPK 338 straipsnis), praleistas terminas atskirajam skundui paduoti gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad jis pradiniame 2017 m. vasario 2 d. skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties buvo pateikęs argumentus, kodėl skundo negalėjo pateikti per 7 dienas, laikė juos esminiais bei prašė nustatyti papildomą terminą, tačiau teismas tokį apelianto prašymą išnagrinėjo tik gavęs apelianto papildytą atskirąjį skundą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apelianto 2017 m. vasario 2 d. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties buvo priimtas 2017 m. vasario 3 d. teisėjos rezoliucija, o prašymas nustatyti 30 dienų terminą skundui paduoti arba nustatyti papildomą skundo pateikimo terminą buvo išspręstas ir atmestas 2017 m. vasario 8 d. nutartimi. Tuo tarpu papildytas atskirasis skundas teisme buvo gautas tik 2017 m. vasario 27 d. Nustatytos aplinkybės paneigia apelianto teiginių, kad pirmosios instancijos teismas jo prašymo dėl termino pratęsimo iki papildyto atskirojo skundo pateikimo nebuvo nagrinėjęs, teisingumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad CPK 323 straipsnyje yra įtvirtinta imperatyvi norma draudžianti pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui jį keisti (pildyti).Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliantų R. G. ir jo atstovės atskiruosius skundus, 2017 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartį paliko nepakeistą. Dėl atskirojo skundo priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis). Taigi, teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacine tvarka yra atlikta, galimybė pakartoti apeliacinį procesą įstatyme nenumatyta.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl papildyto atskirojo skundo priėmimo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus faktinius ir teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovo papildytą atskirąjį skundą. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį nepakeistą.