Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės R. G. mokslo, projektavimo ir komercinės įmonės „Georima“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Algidana“ prašymas dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo viešosios įstaigos Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-5343-781/2016).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutui; bankroto administratore paskyrė R. R.; nustatė 45 dienų terminą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos kreditorių finansiniams reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pareikšti. UAB ,,Algidana“ 2015 m. birželio 9 d. pateikė bankroto administratorei prašymą VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto byloje patvirtinti jos 2 434,76 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro užmokestis už statybos rangos darbus, atliktus laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. sausio 30 d. Bankroto administratorė kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl šio ir kitų kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 24 d. nutartimi, be kita ko, patvirtino bankroto administratorės neginčijamus kreditorių finansinius reikalavimus. Šia nutartimi buvo patvirtintas ir UAB ,,Algidana“ 2 434,76 Eur finansinis reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas, gavęs bankrutuojančios įstaigos kreditorės R. G. mokslo, projektavimo ir komercinės individualios įmonės ,,Georima“ atskirąjį skundą, 2016 m. vasario 8 d. nutartimi panaikino savo 2015 m. liepos 24 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas UAB ,,Algidana“ kreditorinis reikalavimas, ir šį klausimą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje.UAB ,,Algidana“ 2016 m. vasario 22 d. pateikė papildomus įrodymus, pagrindžiančius jos finansinį reikalavimą, ir patikslintu prašymu prašė patvirtinti 10 955,17 Eur kreditorinį reikalavimą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Algidana“ prašymą patenkino iš dalies – patvirtino UAB „Algidana“ trečios eilės 2 434,76 Eur finansinį reikalavimą VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto byloje; kitoje dalyje pareiškimą atmetė. Teismas konstatavo, kad prašomas patvirtinti 2 434,76 Eur finansinis reikalavimas pagrįstas pateiktais atliktų darbų aktais, jų pagrindu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, skolų suderinimo aktais. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog bankrutavusios įstaigos kreditoriei UAB „Algidana“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 049 būtų galima laikyti pagrįsta. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1411-157/2016, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas pareiškėjos UAB „Algidana“ 2 434,76 Eur finansinis reikalavimas, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo tarp UAB „Algidana” ir VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto sudarytų rangos darbų sutarčių nuostatų, jų pagrindu šalims atsiradusių teisių bei pareigų, iš to kylančių teisinių pasekmių, neanalizavo kaip praktikoje buvo vykdoma minėtų sutarčių 2.1. punkte nurodyta sąlyga ir kt.2016 m. rugpjūčio 29 d. vykusio teismo posėdžio metu UAB „Algidana“ savo pareiškimą dėl 2 434,76 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo palaikė. Nurodė, kad VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas nepagrįstai daugiau nei po pusės metų nuo darbų atlikimo pateikė vienašališkai pasirašytą 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl rangos darbų procese patirtų išlaidų. VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto administratorė teismo posėdžio metu su pareiškėjos pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad prie 2013 m. sausio 31 d. sąskaitos nebuvo pridėta jokių papildomų dokumentų.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto byloje patvirtino UAB „Algidana“ 2 434,76 Eur dydžio trečios eilės finansinį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartyje nurodytus įpareigojimus, nustatė, kad UAB „Algidana“ ir VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas dėl medžiagų sunaudojimo, patirtų išlaidų pagrįstumo ir jų apmokėjimo įprastai susitardavo elektroniniais laiškais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas iki (arba po) ginčijamos 2013 m. sausio 31 d. sąskaitos išrašymo būtų teikęs pareiškėjai panašaus pobūdžio PVM sąskaitas faktūras. Pažymėjo, kad VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas prie nurodytos sąskaitos nepridėjo jokio toje sąskaitoje nurodytų išlaidų tikslaus paskaičiavimo ir (ar) šių išlaidų pagrįstumą įrodančių rašytinių įrodymų. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog kreditorei grąžinus VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, pastarasis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų dėl nurodytos sąskaitos pakartotinio siuntimo, pasiaiškinimo, nurodytos skolos išieškojimo priverstine tvarka. Teismas sutiko su bankroto administratorės abejonėmis dėl šios PVM sąskaitos faktūros realumo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog ginčo PVM sąskaita faktūra buvo įtraukta į šalių tarpusavio skolų suderinimo aktus, sprendžiant klausimą dėl šio finansinio reikalavimo patvirtinimo yra nereikšminga, kadangi UAB „Algidana“ nuginčijo nurodytos PVM sąskaitos faktūros pagrįstumą.

Atskirajame skunde kreditorė R. G. mokslo, projektavimo ir komercinė įmonė „Georima“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – UAB „Algidana“ finansinio reikalavimo netvirtinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartį, kurioje nurodyta, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, pagrindžiančių kreditorės finansinį reikalavimą. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, į bylą nebuvo pateikta naujų įrodymų. Teismas turėjo kreditorės finansinį reikalavimą pagrįsti konkrečiais įrodymais ir skaičiavimais. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl bankrutavusios įstaigos įsiskolinimo pareiškėjai egzistavimo. Esminis šalių susitarimas dėl rangos santykių buvo tas, jog darbų kainą sudaro mokėtina suma už rangos darbus, kuri apskaičiuojama atimant iš rangos darbų kainos sumą, sudarančią užsakovo išlaidas mechanizmams ir medžiagoms. Visos rangovui (pareiškėjai) sumokėtos sumos buvo laikomos avansiniu mokėjimu, iš kurio turėjo būti atimtos apskaičiuotos išlaidos, kas ir buvo padaryta pateikus užsakovo PVM sąskaitą faktūrą Nr. 049. Bankrutavusios įstaigos apskaitos dokumentai aiškiai pagrindžia, kad išmokėtų sumų išlaidoms ir mechanizmams bendra suma nurodyta sąskaitoje Nr. 049 buvo pilnai pagrįsta tinkamais buhalteriniais dokumentais. Šiuos įrodymus turėjo pateikti bankroto administratorė. Apeliantė šiais duomenimis nedisponuoja. Teismas turėjo būti aktyvus, pareikalauti iš bankroto administratorės papildomų duomenų, apklausti liudytojus. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo bylos nagrinėti R. G. mokslo, projektavimo ir komercinės įmonės „Georima“ atstovui nedalyvaujant. Teismui buvo žinoma, kad jis negaus pranešimo dėl kito teismo posėdžio datos. R. G. mokslo, projektavimo ir komercinė įmonė „Georima“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą. Atsiliepime į atskirąjį skundą bankrutavusios VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto administratorė prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Kreditorė objektyviais duomenimis nepaneigė patvirtinto finansinio reikalavimo pagrįstumo. Bankrutavusi įstaiga ginčo PVM sąskaitą faktūrą turėjo išrašyti paslaugų suteikimo metu. Bylos duomenys patvirtina, kad 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra išrašyta praėjus beveik 7 mėnesiams, o PVM deklaracija šia sąskaita faktūra papildyta tik 2013 m. spalio 10 d. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ši sąskaita išrašyta nepagrįstai, o joje nurodyta suma nebuvo patvirtinta kitais duomenimis. R. G. sąmoningai vilkina bankroto procesą, bankroto administratorei neperduoda įstaigos dokumentų. Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorė (pareiškėja) UAB „Algidana“ prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Atskirajame skunde iškraipomas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 12 d. nutarties turinys. Apeliacinis teismas nurodė įvertinti šalių praktiką vykdant rangos sutarčių 2.1 punktą. Pirmosios instancijos teismas šį įpareigojimą įvykdė. Teismo išvados dėl bankrutavusios įstaigos išrašytos sąskaitos faktūros realumo yra pagrįstos.Kartu su atskiruoju skundu pateikta suvestinė nepatvirtina PVM sąskaitos faktūros pagrįstumo. Tokio turinio dokumentas byloje jau buvo įvertintas. Teismui pateikti duomenys patvirtina ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumą. Skundo argumentas, esą visi mokėjimai pagal rangos sutartys laikytini avansiniais, prieštarauja bylos duomenims ir sutarčių sąlygoms.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtintas kreditorės (pareiškėjos) UAB „Algidana“ finansinis reikalavimas VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).

Dėl naujo įrodymo priėmimo

R. G. mokslo, projektavimo ir komercinė įmonė „Georima“ (apeliantė) kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – suvestinius duomenis (sąskaitos TGM Nr. 049 sudarymui, vadovaujantis 2012 metų 2-ojo pusmečio darbo rezultatais) (t. 3, b. l. 204). Apeliantė atskirajame skunde nesuformulavo prašymo dėl naujo įrodymo priėmimo apeliacinės instancijos teisme, tačiau juo grindžia atskirojo skundo argumentus, vadinasi, pageidauja jo įvertinimo apeliacinės kontrolės metu. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kada apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net ir išsiaiškinęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Apeliantė neargumentuoja nesavalaikio naujo įrodymo pateikimo būtinybės. Nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs šį įrodymą priimti arba jog šį įrodymą apeliantė gavo jau po apskųstosios nutarties priėmimo. Taigi, aptariamu atveju nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtintų taisyklių išimtį. Pritartina UAB „Algidana“ argumentui, jog iš esmės analogiško turinio įrodymas pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas ir įvertintas priimant apskųstąją nutartį (t. 3, b. l. 42). Faktiškai analogiško turinio dokumento priėmimas apeliacinės instancijos teisme, nesant CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų, laikytinas pertekliniu. Kita vertus, teisėjų kolegijai preliminariai įvertinus apeliantės pateikto įrodymo turinį, kilo abejonių dėl pastarajame dokumente išdėstytų duomenų objektyvumo ir jų įrodomosios galios. Iš pateikto dokumento turinio nėra galimybės nustatyti jo parengimo momento, sudarymo aplinkybių. Apeliantės atskirajame skunde akcentuojama, jog visi byloje sprendžiamam ginčui reikšmingi duomenys (buhalteriniai dokumentai) yra VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto administratorės žinioje (jog apeliantė tokių (pirminių apskaitos) duomenų esą neturi, todėl pateikti negali). Pagrįstų abejonių kelia tai, jog pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, kad PVM sąskaitoje faktūroje TGM Nr. 049 neidentifikuotos konkrečios paslaugos, apeliantė visgi pateikė šios sąskaitos detalizavimą, neabejotinai reikalaujantį pirminių finansinės apskaitos dokumentų, kurių apeliantė deklaravo neturinti. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsisako priimti apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktą naują įrodymą (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir naujų argumentų

Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio 1 dalį, teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 10 punkte nurodyta, kad bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, taip pat ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus kreditorių susirinkime ir teisme, o šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais – arbitraže. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus atlieka ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme – bankrutuojančios įmonės administratorius. Tačiau nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis). Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „Algidana“ ir VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas 2011 m. spalio 6 d., 2012 m. liepos 17 d., 2012 m. rugpjūčio 22 d., 2012 m. rugsėjo 14 d., ir 2012 m. spalio 30 d. sudarė rangos sutartis, kurių pagrindu UAB „Algidana“ (rangovė) įsipareigojo VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto užsakymu įrengti pamatus su išplūktu padu po gyvenamaisiais namais, esančiais Santariškių g. 45, 77, 91, 109, Vilniuje (rangos sutarčių 1.1 punktai), o VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas (užsakovė) – atsiskaityti už atliktus darbus, užmokestį apskaičiuojant iš sutartos darbų kainos atėmus išlaidas statybinių medžiagų komplektacijai, mechanizmų nuomai (sutarčių 2.1 punktai). Kreditorė UAB „Algidana“, prašydama patvirtinti jos finansinį reikalavimą, nurodė rangos sutarčių pagrindu atlikusi darbų už 155 037,80 Lt (44 902,05 Eur), o VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas sumokėjo 146 631,05 Lt (42 467,29 Eur), likdamas skolingas 8 406,75 Lt (2 434,76 Eur). Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas liko skolinga rangovei UAB „Algidana“ 2 434,76 Eur (t. y. pagal rangos sutartis atliktų darbų kainos ir faktiškai sumokėtų lėšų skirtumą). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog tarp šalių kilo ginčas dėl bankrutavusios įstaigos 2013 m. sausio 31 d. pareiškėjai išrašytos PVM sąskaitos faktūros TGM Nr. 049, kurioje nurodyta 11 292,99 Lt (3 270,68 Eur) mokėtina suma. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas apsiribojo šioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyto įsiskolinimo susidarymo aplinkybėmis bei realumu. Apeliantė su teismo išvadomis nesutinka, tvirtindama, kad teismas turėjo kreditorės finansinį reikalavimą pagrįsti konkrečiais įrodymais ir skaičiavimais, taigi visa apimtimi jį vertinti iš esmės. Apeliantės teigimu, nagrinėdamas bylą iš naujo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties dalį, kuria buvo patvirtintas UAB „Algidana“ finansinis reikalavimas) pirmosios instancijos teismas neįvykdė apeliacinės instancijos teismo nurodymų – nesurinko įrodymų, pagrindžiančių ginčijamą finansinį reikalavimą, t. y. finansinį reikalavimą patvirtino pagal tuos pačius įrodymus, kurių nepakankamumą konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 12 d. nutarties motyvų matyti, kad panaikinant Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties dalį, kuria VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto byloje buvo patvirtintas kreditorės UAB „Algidana“ finansinis reikalavimas, buvo nurodyta, jog teismas neanalizavo šalių sudarytų rangos sutarčių nuostatų, jų pagrindų šalims atsiradusių teisių bei pareigų, iš to kylančių teisinių pasekmių, neanalizavo, kaip praktikoje buvo vykdoma sutarčių 2.1 punkte nurodyta sąlyga. Apeliacinis teismas konstatavo, kad dėl nurodytų aplinkybių byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus šias aplinkybes nepasitvirtino apeliantės argumentas, jog 2016 m. liepos 12 d. nutartyje buvo konstatuotas objektyvių duomenų, pagrindžiančių bankrutavusios įstaigos įsiskolinimą kreditorei, trūkumas, jog akcentuota teismo pareiga surinkti papildomus įrodymus,. Apeliantės atskirajame skunde išsakytų pastabų ir nuorodų pakartotiniam finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimo išsprendimui apeliacinės instancijos teismo procesiniame dokumente nėra fiksuota. Nutarties 20 punkte išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 12 d. nutartimi naikindamas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartį UAB „Algidana“ finansinio reikalavimo tvirtinimo dalyje, aiškiai apibrėžė pakartotinio bylos nagrinėjimo ribas, pavesdamas atlikti teisinį tyrimą dėl šalių sudarytų sutarčių sąlygų (be kita ko, ir dėl sutarčių 2.1 punkto) vykdymo šalių praktinėje veikloje. Nurodytos apeliacinio teismo nutarties motyvai neleidžia teigti, jog apeliaciniame procese buvo suabejota bankrutavusios įstaigos įsiskolinimo rangovei (kaip skirtumo tarp atliktų darbų kainos ir sumokėtos sumos) susidarymo faktu vykdant rangos sutartis. Tuo pagrindu daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas apskųstąja nutartimi tinkamai identifikavo šalių ginčą ir tinkamai apibrėžė pakartotinio bylos nagrinėjimo ribas, nurodydamas, kad tarp šalių kilo ginčas dėl bankrutavusios įstaigos išrašytos 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaitos faktūros TGM Nr. 049, o ginčo dėl bankrutavusios įstaigos įsiskolinimo (2 434,76 Eur suma) pagal rangos darbų sutartis byloje nėra.Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, jog byloje nėra ginčo dėl bankrutavusios įstaigos įsiskolinimo pagal rangos sutartis (kaip skirtumo tarp atliktų darbų kainos ir sumokėtos sumos). Ji tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreditorės finansinį reikalavimą pagrįsti konkrečiais įrodymais ir skaičiavimais. Proceso įstatyme įtvirtinta norminė taisyklė, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Ši taisyklė taikytina ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantės pozicija ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimu buvo nenuosekli. Skųsdama pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį, kuria buvo patvirtinti bankroto administratorės neginčijami bankrutavusios įstaigos kreditorių finansiniai reikalavimai, apeliantė nurodė apie darbų atlikimo aktų negaliojimą, apie darbų neatlikimą, akcentavo aplinkybę, jog dalis dokumentų bankrutavusios įstaigos nebuvo pasirašyti. Pirmosios instancijos teismui 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtinus kreditorės finansinį reikalavimą, dėl šios nutarties pateiktame atskirajame skunde apeliantė išreiškė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymo kreditorei UAB „Algidana“ nepagrįstumo. Lietuvos apeliaciniam teismui dėl šios nutarties 20 punkte nurodytų priežasčių panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliantės pozicija nebuvo pakeista – apeliantė palaikė savo argumentus dėl 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaitos faktūros, neteikdama motyvų dėl darbų neatlikimo arba netinkamai parengtų buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimo. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės atskirojo skundo argumentus, kuriais apeliuojama į ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumą bendrąja prasme (dėl darbų kainos ir faktiškai sumokėtos sumos skirtumo), konstatuoja CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos (draudimo skunde nurodyti naujas aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme) pažeidimo požymius. Kita vertus, tokie atskirojo skundo argumentai peržengia bylos pakartotinio nagrinėjimo ribas, apibrėžtas šios nutarties 21 punkte. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia nevertinti naujų apeliantės argumentų, kuriais remiantis ginčijamas bankrutavusios įstaigos 2 434,76 Eur sumos įsiskolinimo pareiškėjai, kaip skirtumo tarp darbų kainos ir faktiškai sumokėtos sumos, egzistavimo faktas.

Dėl 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaitos faktūros TGM Nr. 049 vertinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriaus finansinį reikalavimą teismas tvirtina tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai; be to, spręsdamas, ar pagrįstas finansinis reikalavimas, teismas turi įvertinti tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytų rangos sutarčių 2.1 punktų sąlygos aiškinimo. Minėta, kad bankrutavusi įstaiga ir kreditorė sudarė rangos sutartis, kurių pagrindu kreditorė (rangovė) įsipareigojo įrengti pamatus su išplūktu padu po gyvenamaisiais namais (rangos sutarčių 1.1 punktai), o bankrutavusi įstaiga (užsakovė) – atsiskaityti už atliktus darbus, užmokestį apskaičiuojant iš sutartos darbų kainos atėmus išlaidas statybinių medžiagų komplektacijai, mechanizmų nuomai (sutarčių 2.1 punktai). Vadinasi, ginčą sąlygoja tai, ar iš rangovės atliktų darbų kainos turi būti atimta (minusuota) bankrutavusios įstaigos 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje TGM Nr. 049 nurodyta suma, apeliantės teigimu, priskirtina užsakovės išlaidoms statybinių medžiagų komplektacijai ir mechanizmų nuomai.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad PVM sąskaita faktūra TGM Nr. 049 išrašyta nepagrįstai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas iki (arba po) ginčijamos sąskaitos išrašymo būtų išrašiusi pareiškėjai panašaus pobūdžio sąskaitas faktūras. Teismo nutartyje nurodyta, kad dėl šios rūšies išlaidų kreditorė su bankrutavusia įstaiga susitardavo elektroniniu paštu. Teismas akcentavo, kad prie nurodytos sąskaitos VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas nepridėjo jokio sąskaitoje nurodytų išlaidų tikslaus paskaičiavimo ir (ar) šių išlaidų pagrįstumą įrodančių rašytinių įrodymų. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog kreditorei grąžinus VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, pastaroji nesiėmė jokių aktyvių veiksmų dėl nurodytos sąskaitos pakartotinio siuntimo, pasiaiškinimo dėl sąskaitos grąžinimo, nurodytos skolos išieškojimo priverstine tvarka. Apeliantė su šiomis teismo nuostatomis nesutiko, akcentuodama pirmosios instancijos teisme atlikto įrodymų vertinimo netinkamumą ir neišsamumą. Teisėjų kolegija šią apeliantės poziciją pripažįsta nepagrįsta.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo subjektyvią nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.Pirmosios instancijos teismas išskyrė priežastis, lemiančias išvadą dėl ginčijamos PVM sąskaitos faktūros TGM Nr. 049 išrašymo nepagrįstumo: teismas, įvertinęs šalių praktiką dėl rangos sutarčių 2.1 punktų taikymo, nustatė, kad šioje sutarčių sąlygoje nurodytos rūšies išlaidos (atimtinos iš mokėtinos darbų kainos) paprastai buvo derinamos šalims bendraujant elektroniniu paštu; kad PVM sąskaitoje faktūroje nenurodyti konkretūs darbai, suteiktos paslaugos (išlaidos); kad yra abejotinos sąskaitos išrašymo ir pateikimo aplinkybės (sąskaita pateikta kreditorei praėjus daugiau nei pusmečiui po jos išrašymo), kad bankrutavusi įmonė jai grąžintos sąskaitos pakartotinai neteikė kreditorei, kad nesiėmė priemonių skolai pagal sąskaitoje nurodytą sumą išieškoti. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pateikia tik deklaratyvius ir objektyviais duomenimis nepagrįstus argumentus, teigdama, jog teismo akcentuoti kaip trūkstami duomenys (dokumentai) yra bankroto administratorės žinioje ir jie sąmoningai (dėl esą egzistuojančio kreditorės ir bankroto administratorės susitarimo) neteikiami teismui. Apeliantė nepagrindžia teiginio, jog visi mokėjimai kreditorei laikytini avansiniais, iš kurių po darbų pabaigos turėjo būti atimtos išlaidos statybinėms medžiagoms ir mechanizmų nuomai. Pažymėtina, kad sutarčių šalis siejo nevienkartiniai rangos teisiniai santykiai (kelių metų laikotarpiu buvo sudarytos kelios rangos sutartys), tačiau tokios aplinkybės reikalaujant išlaidų kompensacijos po rangos darbų atlikimo šalių praktikoje nenustatytos. Kita vertus, apeliantės pateikta aplinkybių versija prieštarauja sutarčių 2.1 punkte nurodytai sąlygai, kuomet atlyginimas už atliktus rangos darbus mokamas jau atskaičius (atėmus) nurodytos rūšies išlaidas. Šių aplinkybių kontekste abejones dėl vertinamos PVM sąskaitos faktūros realumo sukelia ir bankroto administratorės paaiškinimai bei jiems pagrįsti pateikti objektyvūs duomenis: PVM sąskaita faktūra nebuvo išsiųsta kreditorei nedelsiant po jos išrašymo ar atitinkamų išlaidų apskaičiavimo, PVM sąskaita faktūra į apskaitą įtraukta (šia sąskaita papildant PVM deklaraciją) praėjus daugiau nei pusmečiui nuo sąskaitoje nurodytos jos parengimo dienos, o bankroto procese susipažinusi su jai perduotais dokumentais bankroto administratorė nenustatė duomenų, patvirtinančių šios sąskaitos pagrįstumą. Apeliantė nurodė, kad pavėluotą PVM sąskaitos faktūros siuntimą paštu sąlygojo tai, jog kreditorė atsisakė priimti asmeniškai teikiamą sąskaitą. Tačiau apeliantė nepateikė objektyvių šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuostatoms ir išvadai dėl PVM sąskaitos faktūros TGM Nr. 049 nepagrįstumo. Teisėjų kolegija teisinga pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog informacijos apie ginčo PVM sąskaitą faktūrą TGM Nr. 049 įrašymas į VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto rengtą tarpusavio skolų suderinimo aktą (t. 2. b. l. 31), neduoda pagrindo to laikyti neginčijamu kreditorės sutikimu su bankrutavusios įstaigos reikalavimu sumokėti sąskaitoje nurodytą sumą. Tokia teismo išvada atitinka apskųstoje nutartyje cituojamą kasacinio teismo praktiką, o bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad nurodyta PVM sąskaita faktūra iš tiesų buvo išrašyta nepagrįstai. Kita vertus, teisėjų kolegija turi pagrindą akcentuoti pirmosios instancijos teismo nurodytų tarpusavio skolų suderinimo aktų turinį. Iš 2013 m. birželio 30 d. akto dėl skolų suderinimo matyti, kad jis buvo parengtas bankrutavusios įstaigos (VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto). Nors į aktą įrašyta ginčo PVM sąskaita faktūra, tačiau iš kreditorės UAB „Algidana“ padarytų rankraštinių prierašų matyti, kad kreditorė su šia sąskaita nesutinka. Taigi nėra pagrindo laikyti, kad aktą pasirašę kreditorės atstovai pripažino įsiskolinimo bankrutavusiai įstaigai faktą pagal 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą. Taip pat vertintinas ir kreditorės rengtas 2014 m. lapkričio 20 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto (t. 2, b. l. 32) turinys, iš kurio matyti, kad pagal kreditorės nurodytus duomenis bendras galutinis bankrutavusios įstaigos įsiskolinimas kreditorei sudaro 8 406,75 Lt sumą, kas atitinka apskųstąja nutartimi patvirtintą kreditorės finansinį reikalavimą. Tokiu atveju kolegija daro išvadą, jog bankrutavusios įstaigos 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaitos faktūros TGM Nr. 049 pagrįstumo nepatvirtina ir šalių sudarinėti tarpusavio skolų suderinimo aktai. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nesiėmė priemonių iš bankroto administratorės išreikalauti papildomus įrodymus, neapklausė liudytojų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 2 dalis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-188/2011). Kita vertus, teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Apeliantė deklaratyviai akcentuoja objektyvių duomenų, pagrindžiančių kreditorės finansinį reikalavimą, nepakankamumą. Ji nenurodo ir nepagrindžia, jog ginčui reikšmingi faktiniai duomenys yra įstaigos bankroto administratorės žinioje, nors apeliantės R. G. mokslo, projektavimo ir komercinės įmonės „Georima“ savininkui, kaip buvusiam bankrutavusios VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto vadovui, tokie duomenys (juos atitinkamai konkretizuojant) turėtų būti žinomi. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamo finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas pirmosios instancijos teisme ginčo teisenos tvarka buvo nagrinėtas jau antrą kartą, tačiau prašymas šios instancijos teismui dėl liudytojų apklausos nebuvo pareikštas. Tuo pagrindu daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą patvirtinti UAB „Algidana“ finansinį reikalavimą, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo bylą nagrinėti R. G. mokslo, projektavimo ir komercinės įmonės „Georima“ atstovui nedalyvaujant. Jos nuomone, teismui buvo žinoma, kad apeliantė negaus pranešimo apie kitą teismo posėdį. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo veiksmus atidedant 2016 m. rugpjūčio 11 d. teismo posėdį ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. posėdyje priimant sprendimą bylą nagrinėti iš esmės R. G. mokslo, projektavimo ir komercinės įmonės „Georima“ atstovui nedalyvaujant, procesinių pažeidimų nenustatė. Į esminius apeliantės argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį pagal jos atskirojo skundo motyvus nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs UAB „Algidana“ finansinį reikalavimą VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto byloje, priėmė teisingą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.