Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus I. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas kreditoriaus I. R. finansinis reikalavimas bankrutuojančios viešosios įstaigos Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto bankroto byloje, suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutui (toliau ir – atsakovė), administratore paskyrė Reginą Ramanauskienę (ši nutartis nebuvo apskųsta).Kreditorius I. R. pateikė administratorei prašymą įtraukti jį į atsakovės kreditorių sąrašą su 13 085,60 Eur dydžio reikalavimu, kurį sudaro neišmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gegužės 29 d.Administratorė, iš dalies nesutikdama su pareikštu reikalavimu, kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydama patvirtinti sumažintą iki 28,77 Eur reikalavimą. Nurodė, kad pareiškėjui 2014 m. spalio 1 d. direktoriaus įsakymu nepagrįstai buvo padidintas darbo užmokestis, nes tam nebuvo būtinybės, darbo krūvis neišaugo. Administratorė prašė teismo pripažinti šį įsakymą negaliojančiu, nes juo pažeidžiami įstaigos tikslai bei kreditorių interesai, įsakymas priimtas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių santykių, o siekiant gauti iš Garantinio fondo lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą – jo paties turimą darbo sutarties, sudarytos su atsakove, egzempliorių. Be šio įrodymo, atskirajame skunde taip pat prašoma priimti ir VSDFV 2016 m. vasario 22 d. atsakymą, tačiau nenurodoma, kad šis įrodymas pridedamas prie atskirojo skundo, ir teismui šis įrodymas nei kartu su atskiruoju skundu, nei vėliau nebuvo pateiktas.CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).Apeliantas naują įrodymą – darbo sutarties egzempliorių – prašo priimti motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti šį įrodymą. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo pateiktą darbo sutarties egzempliorių motyvuodamas tuo, kad jame nėra jokių darbo sutarties pakeitimų. Apeliantas teigia, kad jo pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje yra žyma apie darbo sutarties pratęsimą. Tačiau apeliantas nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kodėl teismas turėtų priimti ir vertinti jo pateiktą darbo sutarties egzempliorių, kuris skiriasi nuo to egzemplioriaus, kuris buvo pateiktas bankroto administratorei kartu su įmonės dokumentais. Apeliantas neginčija byloje jau esančio darbo sutarties egzemplioriaus kaip nepatikimo rašytinio įrodymo, neteigia, kad šis egzempliorius vėliau buvo vienašališkai pakeistas ar suklastotas. Be to, apeliantas nenurodo, kaip jo turimame darbo sutarties egzemplioriuje esanti žyma apie darbo sutarties pratęsimą yra susijusi su darbo sutarties pakeitimu dėl darbo užmokesčio dydžio. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomas naujai priimti įrodymas neturės esminės reikšmės ginčo išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti bylos nagrinėjimo iš esmės metu pareiškėjo pateiktą naują įrodymą – darbo sutarties egzempliorių, todėl apeliacinės instancijos teismas šio įrodymo taip pat nepriima.Dėl teismo šališkumoApeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti dalį kreditoriaus finansinio reikalavimo bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Apelianto teigimu, bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja Andrutė Kalinauskienė buvo šališka, nes dėl jos sprendimų daugelį kartų buvo teikiami skundai aukštesnės instancijos teismui, o jos neteisėti sprendimai apeliacinėje instancijoje buvo naikinami. Apelianto įsitikinimu, teisėja jo atžvilgiu yra šališka, nes jis, atstovaudamas kreditoriui IĮ „Georima“, parengė didesnę dalį skundų bankroto byloje.Apeliantas iš esmės nurodo CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Nuo šių apelianto argumentų pagrįstumo priklauso bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Tik pripažinus, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisėtas, būtų pagrindas patikrinti apskųstos teismo nutarties dėl ginčo esmės teisėtumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus. Nustačius absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, būtų pagrindas konstatuoti tinkamo proceso byloje nebuvimą, dėl to teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, t. y. asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. CPK 65, 66 straipsnyje įtvirtinti pagrindai teisėjui nušalinti. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 str.). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant.Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas jau teikė pareiškimą dėl teisėjos Andrutės Kalinauskienės nušalinimo šioje byloje, kuris Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi buvo atmestas (1 t., b. l. 227-228). Atskirajame skunde apeliantas nenurodo nei vieno iš CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtintų teisėjo nušalinimo pagrindų, ar aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu. Tai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra nepalankus pareiškėjui, savaime nereiškia teisėjos šališkumo ir išankstinės pozicijos dėl apelianto reikalavimų šioje byloje. Todėl apelianto argumentai dėl teisėjos šališkumo laikytini nepagrįstais.Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, nagrinėtinas faktinis ir teisinis atskirojo skundo pagrindas.

Dėl kreditorių reikalavimų ginčijimo procesinės tvarkos

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktu, bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme, o šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais – arbitraže, ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad kreditoriaus reikalavimui nesant patvirtintam įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).Nagrinėjamu atveju atsakovės bankroto administratorė , iš dalies nesutikdama su apelianto pareikštu reikalavimu, kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydama patvirtinti sumažintą iki 28,77 Eur reikalavimą. ĮBĮ nenustatyta, kad administratorius ginčyti kreditorių reikalavimus gali tik pareikšdamas ieškinį ar priešieškinį. Tokios išvados negalima daryti ir iš šios nutarties 20 punkte nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad teismas padarė procesinį pažeidimą, nes išnagrinėjo administratorės prašyme, o ne priešieškinyje suformuluotą reikalavimą.

Dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo

Apeliantas prašė įtraukti jį į atsakovės kreditorių sąrašą su 13 085,60 Eur dydžio reikalavimu, kurį sudaro neišmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo priimtas į darbą pagal terminuotą darbo sutartį nuo 2012 m. sausio 6 d. antraeilėms teisininko pareigoms, jam nustatant 4,85 Lt / val. atlyginimą. Sutartyje nurodyta, kad darbo dienos trukmė – pagal įmonės poreikį, bet ne daugiau 4 val. per dieną ir 20 val. per savaitę. Atsakovės direktoriaus įsakymu nuo 2014 m. spalio 1 d. pareiškėjui buvo padidintas darbo užmokestis iki 5 264 Lt per mėnesį, dirbant iki 6 val. per dieną. Pareiškėjas atleistas iš darbo nuo 2015 m. gegužės 29 d. dėl įstaigos bankroto. Minėtu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo mokamas žymiai padidintas darbo užmokestis. VSDFV 2015 m. spalio 26 d. išvadoje patvirtinta, kad nuo 2014 m. gruodžio mėnesio atsakovė pradėjo sistemingai pažeidinėti VSD įmokų mokėjimo tvarką, todėl susidarė įsiskolinimas VSD Fondo biudžetui (1 t., b. l. 7-9). Administratorė, ginčydama pareiškėjo reikalavimą, nurodė, kad pareiškėjui 2014 m. spalio 1 d. direktoriaus įsakymu nepagrįstai buvo padidintas darbo užmokestis. Taigi, ginčas šiuo atveju kilo dėl pareiškėjui padidintos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo.Teismas nustatė, kad darbo krūvis pareiškėjui po darbo užmokesčio padidinimo žymiai nepadidėjo. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2014 m. spalio 1 d. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pareiškėjui buvo žymimas toks pats dirbtas laikas – 4 val. per dieną (1 t., b. l. 41-48). Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas tuo pačiu metu dirbo dar penkiose įmonėse bei įstaigose, taip pat vykdė individualią veiklą (1 t., b. l. 15-16). Teismas palygino Liteko sistemos bei bylos duomenis apie atsakovės teisminius procesus prieš ir po minėto direktoriaus įsakymo dėl darbo užmokesčio padidinimo priėmimo (CPK 179 str. 3 d.). Net ir padidinus pareiškėjui darbo užmokestį, atsakovė toliau naudojosi UAB „Rhetor“ teisinėmis paslaugomis, kurias šios įmonės vardu teikė pats pareiškėjas (1 t., b. l. 10). Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad minėtų įrodymų visuma patvirtina, jog darbo krūvis pareiškėjui po darbo užmokesčio padidinimo iš esmės nepadidėjo (CPK 185 str.).Apeliantas teigia, kad jo darbo krūvis nepakito, nes iki darbo sutarties pakeitimo jam tabelyje buvo fiksuojama tik viena darbo valanda per dieną, o pakeitus darbo sutartį – keturios, nors dirbta buvo ilgiau. Tačiau apeliantas jokių tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė (CPK 178 str.). Pažymėtina ir tai, kad pagal atsakovės direktoriaus įsakymą pareiškėjui nuo 2014 m. spalio 1 d. žymiai padidinus darbo užmokestį, darbo laikas per dieną jam buvo padidintas tik 2 valandomis daugiau. Darbo užmokesčio žiniaraščiuose nurodytas padidintas pareiškėjo valandos įkainis – 250 Lt (1 t., b. l. 49-56), t. y. daugiau nei 50 kartų didesnis valandos darbo užmokestis nei iki tol buvo mokamas pagal darbo sutartį. Apeliantas nepagrindė būtinybės padidinti jam darbo užmokestį tokiu dideliu skirtumu, juolab, kad atsakovė iki tol naudojosi kitų įmonių bei įstaigų teikiamomis teisinėmis paslaugomis, kurias jų vardu teikė pats apeliantas.Vertinant ginčijamo darbo sutarties pakeitimo teisėtumą bei pagrįstumą, svarbios byloje nustatytos aplinkybės, kad darbo užmokestis apeliantui buvo padidintas tuo metu, kai atsakovė faktiškai jau buvo nutraukusi savo veiklą, jos turtui bei lėšoms buvo taikomas areštas. Akivaizdu, kad tiek tuometinis įstaigos vadovas, tiek apeliantas – įstaigos teisininkas, kurie buvo vieninteliai įstaigos darbuotojai, turėjo žinoti apie įstaigos finansines galimybes mokėti tokio dydžio darbo užmokestį. Praėjus pusei metu po apelianto darbo užmokesčio padidinimo, atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Pats apeliantas nurodė, kad jis ruošė teismui įstaigos dokumentus bankroto byloje, atstovavo įstaigai kitose bylose, todėl sutiktina su administratorės ir suinteresuoto asmens VSDFV argumentu, kad apeliantui negalėjo būti nežinoma apie įstaigos nemokumą. Vien tas faktas, kad apeliantui padidintas darbo užmokestis nei karto nebuvo išmokėtas, jau rodo, kad įstaiga nebuvo finansiškai pajėgi mokėti tokio dydžio darbo užmokestį.Apeliantas remiasi buvusio atsakovės vadovo R. G. parodymais byloje, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šio liudytojo parodymai nelaikytini patikimu įrodymu, atsižvelgiant į tikėtiną šių asmenų abipusį suinteresuotumą darbo užmokesčio padidinimo įforminimu. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai manyti, kad įstaigos vadovas ir apeliantas, matydami susidariusią finansinę situaciją įstaigoje bei gresiantį bankrotą, susitarė padidinti apeliantui darbo užmokestį, siekdami neteisėtų tikslų, t. y. gauti išmoką iš Garantinio fondo įstaigai bankrutavus. Priešingai nei teigia apeliantas, administratorė neturėjo pateikti įrodymų, kad darbo sutarties pakeitimas neatitiko šalių valios. Administratorė byloje įrodinėja, kad toks pakeitimas buvo sandoris, prieštaraujantis juridinio asmens tikslams (CK 1.82 str.). Teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju abi darbo sutarties šalys buvo nesąžiningos, todėl susitardamos dėl padidinto darbo užmokesčio nustatymo, pažeidė atsakovės bei jos kreditorių interesus. Nagrinėjamu atveju darbo užmokestis buvo padidintas įstaigos vadovo įsakymu, darbo sutartyje toks pakeitimas nebuvo pažymėtas. Todėl teismas pagrįstai pripažino neteisėtu bei panaikino minėtu teisiniu pagrindu būtent atsakovės vadovo 2014 m. spalio 1 d. įsakymo dalį, kuria nuo 2014 m. spalio 1 d. įstaigos teisininkui I. R. paskirta 5 264 Lt mėnesinė alga. Pripažinus, kad pareiškėjui buvo neteisėtai padidintas darbo užmokestis, teismas pagrįstai patvirtino tik tą jo reikalavimo dalį, kurios bankroto administratorė neginčijo.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos teismo nutarties, todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.