Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų akcinės bendrovės „Mano bankas“ ir antstolio Ramūno Kamarausko apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 29 d. sprendimo ir ieškovės V. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Mano bankas“ ir antstoliui Ramūnui Kamarauskui dėl vykdomųjų įrašų dalių panaikinimo ir 83 234,01 Eur priteisimo, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė J. Š. ir Lloyd‘s of London sindicate, kuriai Lietuvoje atstovauja uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont draudimo brokeris“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos, atskirojo skundo argumentai

26.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą ištaisyti aiškias aritmetines klaidas. Kitaip nei sprendė teismas, ištaisius aiškias aritmetines klaidas sprendimo esmė nepasikeistų. Šiuo atveju klaidą lėmė suklydimas atliekant aritmetinius sudėties veiksmus. Ištaisius klaidą, nesikeistų nei subjektai, iš kurių priteistos bylinėjimosi išlaidos, nei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijos tarp atsakovų. Pasikeistų tik skaitmeninė jų išraiška, kuri, pažymėtina, sumažėtų atsakovų naudai. Aiškių aritmetinių klaidų ištaisymo institutas ir yra skirtas tam, kad pats procesinį sprendimą priėmęs teismas be aukštesnės instancijos teismo intervencijos galėtų išsitaisyti aiškias aritmetines klaidas, padarytas suklydus atliekant aritmetinius veiksmus, taip išlaikant teismo procesinio sprendimo stabilumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

33. Antstolis pagal vykdomąjį įrašą Nr. 760 2020 m. vasario 4 d. patvarkymu priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. (duomenys neskelbtini) pradėjo vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. vasario 4 d. surašė raginimą įvykdyti sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo paragino ieškovę sumokėti 553 887,19 Eur skolą (susidedančią iš 35 266,92 Eur delspinigių, 365,18 Eur atlygio notarui, 36 830,49 Eur palūkanų ir 481 424,60 Eur skolos), 11,5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 553 522,01 Eur sumos nuo 2020 m. sausio 29 d., 9,5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 481 424,60 Eur sumos nuo 2020 m. sausio 3 d., ir 247,79 Eur vykdymo išlaidas, iš viso – 559 191,03 Eur.

34. Antstolis pagal vykdomąjį įrašą Nr. 764 2020 m. vasario 4 d. patvarkymu priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. (duomenys neskelbtini) pradėjo vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. vasario 4 d. surašė raginimą įvykdyti sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo paragino ieškovę sumokėti 553 881,71 Eur skolą (susidedančią 35 266,92 Eur delspinigių, 359,70 Eur notaro atlygio, 36 830,49 Eur palūkanų, 481 424,60 Eur skolos), 11,5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 553 522,01 Eur sumos nuo 2020 m. sausio 29 d., 9,5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 481 424,60 Eur nuo 2020 m. sausio 3 d., ir 246,40 Eur vykdymo išlaidas, iš viso – 559 184,16 Eur.

35. Antstolis atitinkamais patvarkymais areštavo ieškovei nuosavybės teise priklausančius ir dviem hipotekos sandoriais atsakovei įkeistus žemės sklypus, paskyrė areštuoto turto vertinimo ekspertizę, nustatė pirmoje grupėje esančio turto bendrą vidutinę rinkos vertę – 639 000 Eur, bei antroje grupėje esančio turto bendrą vidutinę rinkos vertę – 361 000 Eur. 2020 m. lapkričio 20 d. buvo paskelbtos areštuoto turto – 11 žemės sklypų – pirmosios varžytinės, nustatant pradinę šio turto kainą 511 200 Eur, ir 17 žemės sklypų pirmosios varžytinės, nustatant pradinę šio turto kainą 288 800 Eur. 2020 m. gruodžio 21 d. įvyko pirmosios varžytinės Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose 11 ieškovei priklausančių žemės sklypų kaip vienas objektas buvo parduoti už pradinę 511 200 Eur kainą, ir pirmosios varžytinės Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose 17 ieškovei priklausančių žemės sklypų kaip vienas objektas buvo parduoti už pradinę 288 800 Eur kainą.

36. Antstolis 2021 m. sausio 20 d. surašė išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės išieškota 673 117,09 Eur suma paskirstoma taip: vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei paskirstoma 644 537,05 Eur išieškota skola ir 246,40 Eur išieškotos vykdymo išlaidos; vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei paskirstoma 359,70 Eur išieškota skola ir 246,40 Eur išieškotos vykdymo išlaidos. Taip pat paskirstytos vykdymo išlaidos antstoliui: 1 931,67 Eur papildomos vykdymo išlaidos ir 25 795,87 Eur atlygis antstoliui.

38. Iš bylos medžiagos bei joje esančių vykdomųjų bylų dokumentų taip pat matyti, kad prie antstolio R. Kamarausko vykdomo išieškojimo buvo prisijungę ir kiti ieškovės kreditoriai, taip pat kelių instancijų teismai pagal ieškovės skundus vertino antstolio patvarkymų bei jo vykdomo išieškojimo teisėtumą ir pagrįstumą įvairiais aspektais.

Dėl vykdomųjų įrašų dalies dėl 9,5 procentų palūkanų panaikinimo

39. Atsakovė AB „Mano bankas“ visų pirma kelia netinkamo teismų precedentų taikymo klausimą, apeliaciniame skunde teigdama, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformuluota taisykle dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų (ne)skaičiavimo skolininkui sutartinių santykių pasibaigimo atveju, kitokią savo poziciją grįsdama faktinių aplinkybių netapatumu nagrinėjamoje byloje ir kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje. Visgi tokie apeliacinio skundo argumentai stokoja pagrįstumo.

40. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai) ir lemia aiškinimą, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Todėl aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose saisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose arba labai panašiose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013).

41. Vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir toliau nuosekliai pabrėžiama teismų pareiga laikytis savo pačių arba aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas).

42. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismas visada sprendžia konkrečių šalių konkretų ginčą. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų), bet toje konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir siedamas šias su taikytina teisės norma. Kasacinis teismas šiuo aspektu pasisako, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma – pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 punktas).

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas precedentų taikymo taisyklės priimdamas skundžiamą sprendimą nepažeidė. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos (kreditavimo) sutarties pasibaigimo teisines pasekmes, skolininko pareigos mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas aiškinimo ir taikymo, kitaip tariant, abejose bylose keliamas klausimas dėl skolininko pareigos mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas kredito sutartinių santykių pasibaigimo atveju. Aplinkybė, dėl kokios priežasties sutartiniai santykiai pasibaigia (suėjus sutarties terminui ar sutartį nutraukus), teisiškai nereikšminga, nes abiem atvejais sutarties šalies prievolė įvykdyti sutartį natūra yra pasibaigusi.

44. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos panašumo į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 teisiškai įvertintą faktinę situaciją nepaneigia ir tokie atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad kasacinio teismo nagrinėtoje byloje ginčas buvo kilę tarp paskolos davėjo (banko) ir bankrutavusio fizinio asmens, todėl egzistavo viešas interesas, o nagrinėjamu atveju ieškovė yra ūkininkė (verslininkė) ir nebankrutuoja, ar kad kasacinio teismo nagrinėtoje byloje apskaičiuotos palūkanos sudarė daugiau nei pusę kredito sumos, o nagrinėjamu atveju atsakovės išieškotos palūkanos sudarė vos 8,61 procentus viso suteikto kredito sumos. Minėta, kad tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek šioje, tiek kasacinio teismo nagrinėtoje byloje mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas skolininkui kreditorius skaičiavo ir po kredito sutarties nutraukimo, o kasacinis teismas tokią praktiką pripažino teisiškai ydinga ir nesuderinama su pareigos vykdyti prievolę natūra pasibaigimu, kai pasibaigia pačios sutarties galiojimas.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos ir kasacinio teismo civilinės bylos Nr. e3K-7-75-823/2020 esminių faktinių aplinkybių, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir tos pačios teisės taikymą, t. y. skolininko pareigos mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas kredito sutarties nutraukimo atveju, atitiktis teikia pagrindą padaryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kaip teismo precedentu remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 32–55 punktuose pateiktais išaiškinimais.

46. Pažymėtina, kad precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose ar dėl analogiškų klausimų priimti teismų procesiniai sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, be kita ko, atsižvelgiant į precedento sukūrimo laiką bei kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

47. Cituojamos nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 47 punkte ją nagrinėjusi išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad nors ankstesnėje teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015), tokia buvusi šio teismo praktika keistina kaip iš dalies varžanti teismo pareigos vykdyti teisingumą, užtikrinant paskolos teisinių santykių subjektų interesų pusiausvyrą, teisėtus lūkesčius ir neleistinumą piktnaudžiauti teise, įgyvendinimą bei neatitinkanti kasacinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių ir reikalavimo dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo teisinės prigimties aiškinimo. Todėl nutarties 54 punkte suformulavo tokią naują teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų. Pažymėtina, kad naujesnių precedentų, kuriais būtų pakeistas toks teisės išaiškinimas, nėra.

48. Todėl teisėjų kolegija, be kita ko, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 4 straipsnio nuostatomis, kad vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovei po sutarties nutraukimo galėjo būti skaičiuojamos tik didesnės, t. y. 11,5 procentų metinės palūkanos, kompensuojančios jos negautas pajamas, todėl vykdomieji įrašai Nr. 760 ir Nr. 764 turi būti panaikinti dalyse, kuriose nurodyta iš ieškovės išieškoti 9,5 procentų metines mokėjimo (pelno) palūkanas pagal kredito sutarties specialiosios dalies 2.6.3 p. nuo 2020 m. sausio 29 d. iki vykdomųjų įrašų visiško įvykdymo (44 765,78 Eur).

49. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus atitinkamas vykdomųjų įrašų dalis dėl mokėjimo paskirtį atliekančių palūkanų skaičiavimo ieškovė nepagrįstai praturtėja jos sąskaita. Tačiau ir su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Tik atsakovei įrodžius, kad jos nuostoliai dėl negautų pajamų buvo didesni, nei iki vykdomųjų įrašų įvykdymo momento apskaičiuota 11,5 procentų metinių palūkanų suma, kurios kompensuojamos jos negautos pajamos, būtų galima spręsti, ar ieškovė yra nepagrįstai praturtėjusi atsakovės sąskaita. Atsakovė, ką teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, tokios aplinkybės neįrodinėjo.

50. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai reglamentuojami CK 6.237–6.242 straipsniuose. Šiuose kodekso straipsniuose numatytos dvi situacijos: turto gavimas be pagrindo ir nepagrįstas praturtėjimas. Turto gavimas be pagrindo gali būti laikomas nepagrįstu praturtėjimu plačiąja prasme.

51. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda ir tada, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje numatytus atvejus (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

52. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011). Pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą yra asmeninė pareiga, tenkanti tik turtą gavusiam asmeniui.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, turto (pinigų) gavimo be pagrindo atveju gali būti pripažįstama ir situacija, kai kitam asmeniui sumokama daugiau, nei esama skola, o pagrindo, pagal kurį įgytas turtas (pinigai) išnykimu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas mokėjimo prievolės nebuvimas, arba mažesnis vykdytinos piniginės prievolės dydis.

54. Taigi, padarius išvadą, kad atsakovė AB „Mano bankas“, remiantis naujausia kasacinio teismo suformuota praktika, po sutarties nutraukimo turėjo teisę skaičiuoti tik didesnes, t. y. 11,5 procentų metines palūkanas ir gauti 60 278,08 Eur jų sumą, apskaičiuotą nuo visos ieškovės mokėtinos atsakovei 553 522,01 Eur sumos už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 29 d. iki vykdomųjų įrašų visiško įvykdymo, iš ieškovės išieškotos dar ir 9,5 procentų metines mokėjimo (pelno) palūkanos už tą patį laikotarpį, kurių suma yra 44 765,78 Eur (žr. apeliacinės instancijos teismo sprendimo 4 punktą), ginčą nagrinėjusio teismo pagrįstai buvo pripažintinos lėšomis, kurių atsakovė neturėjo gauti. Kitaip tariant, ši suma iš ieškovės atsakovės naudai buvo išieškota nepagrįstai. Aptarti ir kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su palūkanų skaičiavimu ir išieškojimu, kitokios teisėjų kolegijos išvados nesuponuoja.

55. Kadangi atsakovė, kurios naudai buvo vykdomas išieškojimas pagal išduotus vykdomuosius įrašus, notarinio registro Nr. 760 ir Nr. 764, gavo didesnę sumą, nei turėjo gauti, jai kilo pareiga grąžinti ieškovei išieškotas 9,5 procentų metines mokėjimo (pelno) palūkanas pagal kredito sutarties specialiosios dalies 2.6.3 p. nuo 2020 m. sausio 29 d. iki vykdomųjų įrašų visiško įvykdymo, t. y. 44 765,78 Eur. Ši suma turėjo būti priteista ieškovei, taigi šioje dalyje pirmosios instancijos teismas šalių ginčą išsprendė iš esmės teisingai.

Dėl vykdomųjų įrašų dalies dėl delspinigių ieškojimo panaikinimo

56. Atsakovė kvestionuoja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ji buvo įpareigota grąžinti ieškovei išieškotą 35 266,92 Eur delspinigių sumą, kartu panaikinant atitinkamas vykdomųjų įrašų, notarinio registro Nr. 760 ir Nr. 764, dalis.

57. Priešingai nei yra įsitikinusios pačios šalys, kurios savo procesinius dokumentus, adresuotus apeliacinės instancijos teismui, grindžia ir argumentais dėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai neprotingomis pripažintų netesybų (delspinigių) bei įpareigojimo išieškotą delspinigių sumą grąžinti ieškovei (žr. ieškovės atsiliepimų argumentus), ar nepagrįsto delspinigių dydžio sumažinimo ir ieškovės visiško atleidimo nuo jų mokėjimo (žr. atsakovės AB „Mano bankas“ apeliacinio skundo argumentus), pirmosios instancijos teismas sprendimo dėl neprotingo dydžio delspinigių nepriėmė ir to nemotyvavo.

58. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, panaikindamas vykdomuosius įrašus, notarinio registro Nr. 760 ir Nr. 764, dalyse dėl 35 266,92 Eur delspinigių sumos išieškojimo, iš esmės nurodė vienintelį argumentą (sprendimo 65 punktas): kai palūkanos atlieka nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolininko atsakomybės forma (nutraukus sutartį), iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų; nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius; netenkinus ieškovės reikalavimo dėl vykdomųjų įrašų panaikinimo dalyse dėl delspinigių išieškojimo, atsakovei yra išieškotos ir palūkanos, ir netesybos, o tai reiškia dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui (ieškovei) ir kreditoriaus (atsakovės) nepagrįstą praturtėjimą.

59. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas, savo sprendimo 58 punkte pacitavęs kasacinio teismo praktiką dėl netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų tikslų bei jų santykio, priėjo prie išvados, kad ieškovei yra pritaikyta dviguba atsakomybės forma, nes ir delspinigiai, ir kompensuojamosios palūkanos atlieka tą pačią – minimalių kreditoriaus nuostolių dėl negautų pajamų kompensavimo – funkciją. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos argumentu ir padaryta išvada sutikti negali.

60. Viena vertus, pagal Lietuvos civilinę teisę bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas arba jų taikymas tik atskirų rūšių sutartims (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad kompensuojamąją funkciją gali atlikti palūkanos. Jos yra nustatomos sutartyje arba įstatymuose. Jeigu kreditorius civilinėje byloje neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o remiasi palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių atlyginimo. Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi įskaitinių netesybų taisykle – netesybos įskaitomos į nuostolius, taip pat ir į minimalius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006). Taigi negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019).

61. Kita vertus, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas netesybų taikymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra pažymėjęs, kad netesybos atlieka esamų ir būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, skatindamos šalis įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų (delspinigių, baudos) yra skirta ir tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-823/2019, 46 punktas).

62. Pažymėtina, kad ne kartą jau cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 kasacinis teismas labai aiškiai atribojo dvi stadijas – sutarties galiojimą ir sutarties negaliojimą, ją nutraukus, nurodęs, kad kiekvienu šiuo atveju palūkanų mokėjimas atlieka skirtingas funkcijas, atsižvelgiant į dvejopą jų paskirtį. Palūkanos gali būti ir kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos), ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pirmosios iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Todėl kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma. Kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 46 punktą ir jame cituojamą kasacinio teismo praktiką).

63. Vadinasi, sistemiškai aiškinant pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką, galima daryti išvadą, kad galiojant kredito sutarčiai mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti skaičiuojamos arba su kompensuojamomis palūkanomis, arba su delspinigiais (netesybomis), o nutraukus kredito sutartį delspinigiai (kaip ir mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos) kartu su kompensuojamomis palūkanomis negali būti skaičiuojami.

64. Todėl pirmiau nenustačius ir sprendime nepasisakius, kokios rūšies 36 830,49 Eur nesumokėtų palūkanų suma buvo išieškota iš ieškovės pagal ginčijamus vykdomuosius įrašus (kokią paskirtį jos atliko), nebuvo galima ir išvada, kad kartu išieškota delspinigių už pradelstus mokėjimus 35 266,92 Eur suma buvo dvigubos atsakomybės ieškovei taikymas. Kaip jau nurodyta pirmiau, jokių argumentų dėl delspinigių dydžio ir galimybės jas mažinti arba nemažinti skundžiamame teismo sprendime nėra.

65. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), o tai reiškia, kad ir tinkamai motyvuotas. Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Reikalavimai pirmosios instancijos teismo sprendimui nustatyti CPK 270 straipsnyje. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Bylos įrodymai vertinami pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir įstatymų taikymu (CPK 185 straipsnis).

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atidžiai įsigilino į ieškovės ieškinio reikalavimus dėl vykdomųjų įrašų panaikinimo išieškotų delspinigių dalyje (neidentifikavo ir sprendime nenurodė, kokio tikslo siekiama šiuo reikalavimu), neįvertino ieškovės argumentų bei antrosios ginčo šalies atsikirtimų į juos, susijusių su delspinigiais ir (ar) jų dydžio pagrįstumu, neatliko byloje esančių įrodymų, susijusių su delspinigių skaičiavimu, analizės ir duomenų vertinimo, nenustatė jų susidarymo laikotarpio, neidentifikavo, kokios rūšies 36 830,49 Eur nesumokėtų palūkanų suma buvo išieškota, o būtent su jos, kaip didesnės sumos, išieškojimu ieškovė siejo savo reikalavimą grąžinti už tą patį laikotarpį iš jos išieškotą 35 266,92 Eur delspinigių sumą, nepasisakė dėl delspinigių procentinio dydžio, atsižvelgiant į abiejų šalių dėstomus argumentus.

67. Pažymėtina, kad ir pačios ieškovės pozicija dėl delspinigių yra prieštaringa. Viena vertus, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui ieškovė nurodo išsamius argumentus dėl, jos vertinimu, aiškiai per didelių, neprotingų ar net lupikiškų sutartinių netesybų – po 0,5 procento už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną (žr., pvz., ieškinio 46, 53, 57 punktus). Kita vertus, savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad jų dydžio neprašo sumažinti, siekdama visiško atleidimo nuo jų mokėjimo (žr., pvz., ieškinio 58 punktą). Tokia dviprasmiška pozicija galėjo suklaidinti ir pirmosios instancijos teismą, kuris delspinigių dydžio neįvertino ir dėl to nepasisakė. Ieškovės akcentuojamas neprotingas delspinigių, kurių bendra suma 35 266,92 Eur, dydis bei jų išieškojimo negalimumas kartu su susidariusia iki vykdomųjų įrašų išdavimo didesne palūkanų suma (36 830,49 Eur), lemia teisėjų kolegijos išvadą, kad ieškovė turėjo tikslą sumažinti delspinigius iki nulio procento abiem jos pasirinktais faktiniais pagrindais – tiek dėl jų dydžio, tiek dėl jų, ieškovės vertinimu, tapačios paskirties su 36 830,49 Eur palūkanų suma. Tačiau pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis kol kas negalima išvada nei dėl vieno, nei dėl kito pagrindo egzistavimo.

68. Atsakovė nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nepateikė argumentų dėl delspinigių skaičiavimo metodikos, vien teigdama, kad delspinigiai iš viso negali būti mažinami, nes jie sudaro vos 6,78 procentus nuo visos negrąžintos paskolos sumos, o ieškovė buvo nesąžininga kredito sutarties šalis. Nekyla ginčo dėl tokios aplinkybės (tą pripažįsta ir ieškovė), kad atsakovė delspinigius apskaičiavo už laikotarpį iki vykdomųjų įrašų, notarinio registro Nr. 760 ir Nr. 764, atlikimo, antraip jų sumos nebūtų galima nurodyti kaip išieškotinos iš ieškovės. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, ar bent dalis šios 35 366,92 Eur delspinigių sumos (jei taip, kokia dalis) atsakovės buvo apskaičiuota po sutarties su ieškove nutraukimo.

69. Atsiliepime į ieškovės ieškinį atsakovė nedetalizavo delspinigių skaičiavimo, nepateikė jų pagrindimo, nenurodė, nuo kokios sumos buvo skaičiuojami delspinigiai ir už kokį laikotarpį. Šie duomenys yra svarbūs siekiant nustatyti, ar delspinigiai (jų dalis) buvo skaičiuojami iki kredito sutarties nutraukimo, ar ir po jos nutraukimo, o tokia faktinė aplinkybė turi reikšmės vertinant atsakovės teisę reikalauti delspinigių.

71. Todėl tokie atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad išieškotų 35 266,92 Eur delspinigių suma šiuo konkrečiu atveju sudaro tik labai nedidelę procentinę dalį nuo ieškovei suteikto ir negrąžinto kredito, prieš terminą sutartį nutraukus, nėra teisiškai aktualūs ir nekliudo spręsti delspinigių dydžio pagrįstumo klausimo, kurio pirmosios instancijos teismas iš viso nesprendė, nors teismas turi pareigą kontroliuoti netesybų dydį.

72. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurią teismui suteikta teisė mažinti neprotingai dideles netesybas. Akivaizdu, kad sudarydama sutartį ieškovė žinojo apie nustatytą netesybų dydį, tačiau ši aplinkybė nepaneigia jai įstatymų leidėjo suteiktos teisės ginčyti pritaikytas netesybas, jeigu šios aiškiai per didelės. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – jeigu jos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Abu šiuos netesybų mažinimo pagrindus ieškovė yra nurodžiusi ir savo procesiniuose dokumentuose, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, dėl jų nepasisakė. Taigi, teismo teisė mažinti netesybas kyla tik nustačius vieną arba abi šias sąlygas. Vertindamas, ar netesybos yra neprotingai didelės, teismas turi atsižvelgti į sutartyje nustatytos netesybų sumos ir nuostolių, kuriuos realiai patyrė kreditorius, santykį. Vertindamas realiai patirtų nuostolių dydį, teismas turi atsižvelgti į kreditoriaus kaltę (CK 6.259 straipsnis), taip pat aplinkybę, ar kreditoriaus realiai patirti nuostoliai priteistini pagal nuostolių dydžio nustatymo taisykles, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar buvo atsižvelgta į CK 6.258 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Jei netesybų suma yra neprotingai didelė palyginus su realių nuostolių suma, įvertinta pagal CK 6.258 straipsnio 4 dalies taisyklę, teismas turi teisę mažinti netesybas tuo pagrindu, kad netesybos yra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017).

73. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tokius kasacinio teismo išaiškinimus, kad kreditorius, kuriam nereikia įrodinėti netesybų, kaip minimalių savo nuostolių, realumo ir dydžio, nėra visais atvejais atleidžiamas nuo pareigos pagrįsti dėl prievolės pažeidimo patirtus nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai skolininkas pareiškia reikalavimą mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013).

74. Nors apeliaciniame skunde šalys, t. y. atsakovė apeliaciniame skunde (77–80 punktai), o ieškovė atsiliepime į atsakovės skundą (51–56, 59–63 punktai, 67 punktas), yra išdėsčiusios argumentus dėl delspinigių dydžio, jų baudinio pobūdžio, pagrindo jiems mažinti arba, priešingai, nemažinti, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus jų galimo mažinimo kriterijus bei šias teisės normas aiškinančią teismų praktiką, tačiau teisėjų kolegija šių skundų argumentų pagrįstumo įvertinti negali, kadangi dėl jų skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė pirmosios instancijos teismas.

75. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl atsakovės argumentų, susijusių su ieškovės galimu nesąžiningumu ir nebendradarbiavimu su atsakove, tikrovės neatitinkančios informacijos apie savo turtinę padėtį teikimu, nenurodė, ar tokie argumentai gali būti svarbūs, sprendžiant klausimą dėl netesybų sumažinimo, ar ne.

76. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas notarės išduotus vykdomuosius įrašus Nr. 760 ir Nr. 764 dalyje dėl priskaičiuotų ir išieškotų delspinigių, tokį sprendimą priėmė visų pirma nenustatęs esminių aplinkybių, reikšmingų šiam ieškinio reikalavimui tinkamai išspręsti, nepareikalavęs į bylą įrodymų, pagrindžiančių delspinigių skaičiavimą, nenustatęs, už kokį laikotarpį delspinigiai buvo faktiškai apskaičiuoti, tinkamai nemotyvavęs šios savo sprendimo dalies. Dėl to ši ginčo dalis galėjo būti išspręsta neteisingai.

77. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

78. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla (nagrinėjamu atveju joje kilusio ginčo dalis) apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

79. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties aptariama ginčo dalis apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, o tokia situacija pažeistų bylos šalies ar šalių, nesutinkančių su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Todėl teismo sprendimo dalis panaikintina, o byla dėl aptariamo ieškinio reikalavimo perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovui antstoliui Ramūnui Kamarauskui nukreiptų ieškinio reikalavimų

80. Ieškovė ieškinyje prašė iš atsakovo antstolio R. Kamarausko priteisti 3 201,31 Eur gauto antstolio atlygio permoką, nes, panaikinus vykdomuosius įrašus, notarinio registro Nr. 760 ir Nr. 764, dalyse dėl 35 266,92 Eur delspinigių ir 9,5 procentų palūkanų išieškojimo, antstoliui nepagrįstai yra apskaičiuotas ir išmokėtas atlyginimas nuo visos pradinės išieškotinos sumos. Pirmosios instancijos teismas ir šį ieškinio reikalavimą patenkino.

81. Vykdymo procesas yra teismo ir kitų institucijų sprendimų vykdymą užtikrinantis institutas (CPK 584 straipsnis, 587 straipsnio 9 punktas). Vykdymo procesui Lietuvos Respublikoje vadovauja antstolis. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – Antstolių įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų. Taigi, greitas ir veiksmingas vykdomojo dokumento įvykdymas turi būti derinamas su vykdymo procese taikomų priemonių teisėtumu. CPK nustatytų vykdymo proceso normų taikymo tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija ir kiti norminiai teisės aktai, patvirtinti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, kurie yra privalomi visiems asmenims (CPK 583 straipsnis).

82. Byloje nustatyta, kad 2021 m. sausio 20 d. antstolis surašė išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės išieškota 673 117,09 Eur suma paskirstoma taip: vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei paskirstoma 644 537,05 Eur išieškota skola ir 246,40 Eur išieškotos vykdymo išlaidos; vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei paskirstoma 359,70 Eur išieškota skola ir 246,40 Eur išieškotos vykdymo išlaidos. Taip pat buvo paskirstytos vykdymo išlaidos antstoliui, t. y. 1 931,67 Eur papildomos vykdymo išlaidos ir 25 795,87 Eur atlygis antstoliui.

83. Atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą yra vykdymo išlaidų dalis (CPK 609 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Jų dydis, apskaičiavimo ir apmokėjimo tvarka nustatyti Sprendimų vykdymo instrukcijoje (CPK 609 straipsnio 2 dalis). Instrukcijos 109.16 p. nurodyta, kad atlygis antstoliui nuo didesnės nei 29 000 Eur išieškotinos sumos sudaro 4 procentus nuo išieškotos sumos. Nagrinėjamu atveju buvo išieškota 644 537,05 Eur (vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 359,70 Eur (vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso 644 896,75 Eur, taigi 4 procentai nuo šios sumos yra 25 795,87 Eur. Vadinasi, apskaičiuojant atlyginimą antstoliui jo skaičiavimo tvarka nepažeista.

84. Kaip minėta, antstolio veiksmai vykdymo procese reglamentuojami ir jo įgalinimai nustatyti CPK VI dalies normose bei Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra įstatymo nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (CPK 586 straipsnis). Gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, antstolis per tris dienas, o skubaus vykdymo atvejais – nedelsdamas, patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti (CPK 651 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, antstolis, priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, apsiriboja tik akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti patikrinimu ir neturi teisės vertinti dokumento, kurio pagrindu vykdomasis dokumentas išduotas, turinio ar jo teisėtumo bei pagrįstumo.

85. CPK 651 straipsnio 2 dalyje yra detalizuota, kas konkrečiai patenka į privalomų patikrinti akivaizdžių kliūčių sąvoką: antstolis privalo patikrinti, ar vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti tam teisę turintis asmuo; ar vykdomasis dokumentas vykdytinas to antstolio; ar vykdomojo dokumento turinys atitinka CPK 648 straipsnio reikalavimus, ar prie vykdomojo rašto pridėti reikalingi priedai; vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti nepraleidus pateikimo vykdyti senaties termino, jeigu išieškotojui ar skolininkui mirus vykdomąjį dokumentą vykdyti pateikia įpėdinis, – ar po išieškotojo ar skolininko mirties atsirado teisių ir pareigų perėmimas; jeigu išieškotoją ar skolininką juridinį asmenį likvidavus ar reorganizavus vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti jo teisių perėmėjas, – ar atsirado juridinio asmens teisių ir pareigų perėmimas; ar išieškotojas, institucija ar pareigūnai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jos susijusios su turtinio pobūdžio išieškojimais, kitos institucijos ir pareigūnai, kurių sprendimų vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai, patikrino, kad pateikiamas vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka; ar nėra kitokių akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti. Nustatęs, jog tokių kliūčių nėra, antstolis, kaip imperatyviai nurodyta CPK 651 straipsnio 3 dalyje, priima vykdomąjį dokumentą ir pradeda jį vykdyti.

86. Darytina išvada, kad nei proceso įstatymo normos, nei kiti teisės aktai nenustatė antstoliui pareigos patikrinti, ar vykdomajame dokumente yra teisingai apskaičiuoti delspinigiai ir ar pagrįstai vykdomajame įraše yra nurodyta išieškoti iš ieškovės dvejopo pobūdžio palūkanas. Priešingai, antstolis negali kvestionuoti notaro atlikto vykdomojo įrašo teisingumo, turinčio vykdomojo dokumento galią.

87. Be to, antstolio procesinę veiklą kontroliuoja teismas. Kasacinio teismo praktikoje dėl antstolio priverstinio vykdymo procese atliekamų veiksmų pasisakoma, kad tinkamas ir rūpestingas vykdymo proceso organizavimas laikytinas antstolio profesine pareiga, kurios jis, jei įstatymas nenustato kitaip, negali perduoti kitiems asmenims. Antstoliui taikytinas profesinio rūpestingumo standartas, be kita ko, suponuoja, kad rūpestingas antstolis turi būti aktyvus vykdymo procese, reaguoti į vykdymo kliuvinius ir dėti visas reikiamas protingas pastangas tam, kad jie būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2013; 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-378/2021, 27 punktas).

88. Nagrinėjamu atveju kelių instancijų teismai, nagrinėdami ieškovės skundus dėl antstolio veiksmų, vykdymo proceso pažeidimų, be kita ko, apskaičiuojant vykdymo išlaidas, neįžvelgė. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2063-619/2021 atmetė ieškovės V. R. atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutartį, kuria atmestas ieškovės skundas dėl antstolio R. Kamarausko veiksmų, paliko nepakeistą. Nurodytoje civilinėje byloje ieškovė skundė antstolio R. Kamarausko veiksmus, susijusius su 2021 m. sausio 20 d. vykdymo išlaidų apskaičiavimu patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. sausio 20 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2021 m. sausio 21 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė skundą dėl antstolio veiksmų grindė tuo, kad: 1) ieškovei nepagrįstai už tą patį laikotarpį nuo 2020 m. sausio 3 d. buvo skaičiuojamos ir kredito sutartyje numatytos 9,5 procentų pelno palūkanos ir 11,5 procentų kompensuojamosios palūkanos; 2) ieškovė sumokėjo tam tikras sumas, kurios nebuvo įskaitytos į išieškomą sumą; 3) 2021 m. sausio 20 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta iš ieškovės išieškoma 35 266,92 Eur delspinigių suma nesutampa su išieškotojo atstovo raštuose nurodyta suma. Vilniaus apygardos teismas ieškovei išaiškino, kad nagrinėdamas skundą teismas neturi spręsti vykdomojo dokumento teisėtumo klausimo, nes sprendžiant skundus dėl antstolio veiksmų nėra revizuojami vykdomieji dokumentai, kurių pagrindu buvo pradėtas priverstinis išieškojimas. Todėl antstolis, gavęs vykdyti vykdomuosius įrašus Nr. 760 ir Nr. 764, kuriuose aiškiai įvardijamas išieškotinas skolos ir delspinigių dydis, taip pat nurodyta, kad išieškotinos tiek 9,5 procentų metinės palūkanos nuo negrąžinto kredito likučio, tiek 11,5 procentų metinės palūkanos nuo visos įsiskolinimo sumos, turėjo pareigą išieškojimą iš pareiškėjos atlikti būtent vykdomuosiuose įrašuose nustatyta tvarka.

89. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į Sprendimų vykdymo instrukcijos 164 p. nuostatas, kad kai skolininkas įvykdo sprendimą (arba šalys sudaro taikos ar skolos padengimo sutartį) pasibaigus raginime įvykdyti sprendimą nustatytam terminui, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos, o Instrukcijos 171 p. nurodyta, kad jeigu vykdomoji byla nutraukiama dėl to, jog panaikinti vykdomieji dokumentai, kurie buvo vykdymo pagrindas, vykdomoji byla užbaigiama ir išieškotojo sumokėtos ar iš skolininko išieškotos vykdymo išlaidos negrąžinamos. Į tokį vykdymo išlaidų teisinį reglamentavimą pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą ir priteisdamas iš antstolio jo gautų po išieškojimo vykdymo išlaidų dalį, neatsižvelgė.

90. Teisėjų kolegijos vertinimu, apskaičiuodamas atlygį ir jį išsimokėdamas antstolis R. Kamarauskas nepažeidė nei Antstolių įstatymo, nei Sprendimų vykdymo instrukcijos, nei kitų teisės aktų reikalavimų, taip pat nėra ir kitų sąlygų išieškoti iš antstolio teisingai apskaičiuotą bei teisėtai išsimokėtą atlygį.

91. Kitaip sprendęs ir šioje ginčo dalyje visiškai patenkinęs ieškinį, t. y. ieškovei iš antstolio priteisęs 3 201,31 Eur atlygio antstoliui permoką, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios teisės normos ir jose įtvirtintas reglamentavimas leido teismui padaryti būtent tokią išvadą, ir neišdėstė jokių kitų motyvų, kodėl šią ginčo dalį išsprendžia būtent taip. Vienintelis teismo sprendime esantis argumentas – atlyginimo antstoliui dydis priklauso nuo išieškotos sumos, o panaikinus vykdomųjų įrašų dalis, išieškota suma sumažėja ieškovei priteistos sumos dydžiu, t. y. 80 032,70 Eur (žr. skundžiamo teismo sprendimo 70 punktą).

92. Pažymėtina, kad vien ieškovės teiginių apie neteisėtą 3 201,31 Eur sumos išmokėjimą antstoliui aiškiai nepakanka jos reikalavimui patenkinti, nes ieškovė neįrodinėjo jokių neteisėtų šio atsakovo veiksmų ir kitų sąlygų antstolio civilinei atsakomybei taikyti. Nėra taip pat ir faktinių bei teisinių prielaidų taikyti nepagrįsto turto gavimo ar praturtėjimo institutą. Vykdymas vyko pagal teisėtai išduotus, nenuginčytus, tuo metu galiojusius vykdomuosius dokumentus (vykdomuosius įrašus), juolab kad net ir vykdomųjų dokumentų panaikinimo atveju iš skolininko išieškotos vykdymo išlaidos negrąžinamos.

93. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šią ginčo dalį išsprendė neteisingai, susiedamas antstolio pareigą grąžinti dalį gauto atlygio už vykdomųjų dokumentų įvykdymą vien su po įvykdymo ieškovės nuginčyto vykdomojo dokumento dalimi. Šioje ginčo dalyje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintintas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės reikalavimas priteisti iš antstolio 3 201,31 Eur atlygio antstoliui permoką atmetamas.

94. Antstolis R. Kamarauskas savo apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo ir tokius argumentus, kad net ir pripažinus ieškovės pretenzijas dėl atlygio permokos grąžinimo pagrįstomis turėtų būti taikomas CPK 760 straipsnyje įtvirtintas sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas, tačiau antstolis pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nėra sprendimo įvykdymo atgręžimo teisinių santykių subjektas. Taikant sprendimo įvykdymo atgręžimą, būtent išieškotojas yra tas subjektas, kuris turi pareigą grąžinti viską, kas buvo gauta teismo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2022). Nesutikdama su šiais argumentais atsakovė AB „Mano bankas“ teigia, kad teismas yra saistomas ieškinio reikalavimų ribų ir negali jų peržengti. Ieškovė šiuo atveju neprašė taikyti sprendimo vykdymo atgręžimo, o prašė priteisti lėšas, kurias iš skolininkės gavo antstolis, taigi iš atsakovės negali būti priteistos sumos, kurių ji nėra gavusi.

95. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 760 straipsnį sprendimo įvykdymo atgręžimo pagrindai yra tokie: 1) įvykdyto sprendimo panaikinimas apeliacine ar kasacine tvarka ir bylos nutraukimas; 2) įvykdyto sprendimo panaikinimas apeliacine ar kasacine tvarka ir pareiškimo palikimas nenagrinėto; 3) įvykdyto sprendimo panaikinimas apeliacine ar kasacine tvarka ir naujo sprendimo, kuriuo ieškinys netenkinamas, priėmimas. Teismo sprendimo įvykdymo atgręžimas galimas ir tais atvejais, kai sprendimas panaikinamas (netenka teisinės galios) atnaujinus procesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2010; 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2014; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-423-219/2017, 27 punktas).

96. Sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas yra aiškinamas kaip specialus įstatyme įtvirtintas procesinis pažeistų teisių gynimo būdas išieškant sumas, išmokėtas pagal teismo sprendimą, kuris vėliau buvo panaikintas arba neteko teisinės galios. Sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto paskirtis – atkurti šalių materialiųjų teisinių santykių padėtį, buvusią iki teismo sprendimo, kuris vėliau buvo panaikintas apeliacinės instancijos, kasacinio teismo procesiniu sprendimu ar neteko teisinės galios priėmus teismo procesinį sprendimą proceso atnaujinimo stadijoje, ir byla išspręsta iš esmės kitaip, nei ji buvo išspręsta ankstesniu teismo sprendimu. Šio instituto taikymas grindžiamas principo ex iniuria ius non oritur taikymu, t. y. neteisėtas sprendimas daro neteisėtą ir tokio sprendimo vykdymą, todėl būtina grąžinti šalis, įvykdžiusias tokį sprendimą, į padėtį, buvusią iki neteisėto sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2010).

97. Nagrinėjamu atveju ieškovė nėra pareiškusi reikalavimo dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto taikymo, panaikinus vykdomųjų įrašų atitinkamas dalis, ir neįrodinėjo pirmiau aptartų jo taikymo pagrindų bei sąlygų, todėl atsakovės AB „Mano bankas“ pozicija dėl ieškinio reikalavimo ribų iš esmės yra teisinga. Nors yra teisinga ir antstolio pozicija, kad jam sprendimo vykdymo atgręžimas netaikytinas, visgi tokie jo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti šioje byloje sprendimo įvykdymo institutą ir antstolio atlyginimą priteisti ieškovei iš atsakovės, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

98. Panaikinus teismo sprendimo dalį ir perdavus bylą panaikintoje dalyje nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas panaikina ir teismo sprendimo dalį dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Bylinėjimosi išlaidas paskirsto pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs jam perduotą nagrinėti bylą ar jos dalį iš naujo ir atsižvelgęs į galutinį viso ginčo išnagrinėjimo rezultatą. Ir nors tokioje procesinėje situacijoje bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas prarado aktualumą, teisėjų kolegija turi pasisakyti dėl šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu.

99. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Visgi siekiant gauti tokių bylinėjimosi išlaidų kompensaciją, būtina išpildyti kelias sąlygas: pateikti teismui prašymą raštu dėl šių išlaidų priteisimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; atitinkamą prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų faktą bei dydį patvirtinančius įrodymus pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, antraip tokios išlaidos įstatymų leidėjo valia negali būti priteistos.

100. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovės atstovas 2022 m. liepos 11 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir vieną PVM sąskaitą faktūrą 484 Eur sumos apmokėjimui, o prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo prašoma priteisti ieškovei V. R. iš atsakovės AB „Mano bankas“ 5 258,92 Eur, o iš antstolio R. Kamarausko – 1 210,58 Eur (teismo posėdžio metu patikslinta, kad padarytas rašymo apsirikimas, teisinga suma yra 210,58 Eur). Kitas patikslintas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės į bylą buvo pateiktas 2022 m. liepos 19 d., t. y. jau po to, kai byla baigta nagrinėti iš esmės (2022 m. liepos 12 d. buvo atidėtas teismo procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas).

101. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo priimti ieškovės į bylą pateikto 2022 m. liepos 19 d. patikslinto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir vertinti, kad bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

102. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pripažino ir sprendime tai nurodė, kad į bylą nėra pateikti advokato teisinių paslaugų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai. Šiuo aspektu ne kartą savo praktikoje yra pasisakęs kasacinis teismas, pažymėdamas, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai – jos suprantamos kaip jau išleistos lėšos. Todėl visais atvejais priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą yra taikomas realumo kriterijus, t. y. kai šiems asmenims už suteiktas teisines paslaugas yra sumokėta. Tik tokia situacija reiškia, kad bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 28 punktas; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas). Turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidas, atsiskaitė su advokatų kontora, nes nuo to priklauso ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatytų dydžių taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017, 26 punktas).

103. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, nes, pirma, bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo pateikti į bylą pavėluotai, antra, ieškovė nebuvo pateikusi įrodymų apie tai, kad jos patirtos bylinėjimosi išlaidos yra realios (ieškovė atsiskaitė su advokatų kontora). Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kad ieškovei bet kuriuo atveju ateityje teks pareiga atsiskaityti už suteiktas šioje byloje teisines paslaugas, neatitinka proceso įstatymo bei jo taikymo aiškinančios kasacinio teismo praktikos.

104. Kita vertus, panaikinus teismo sprendimą ir perdavus reikalavimų dalį nagrinėti iš naujo, galutinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tampa pirmosios instancijos teismo diskrecija, nes reikės iš naujo įvertinti patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas. Todėl ši skundžiamo teismo sprendimo dalis panaikinama, o klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl klaidų taisymo

105. Ieškovė, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi, laikosi pozicijos, kad dėl jos pačios padarytos ir pirmosios instancijos teismo sprendime pakartotos skaičiavimo klaidos ištaisymo nesikeistų nei subjektai, iš kurių priteistos bylinėjimosi išlaidos, nei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijos tarp atsakovų, o pasikeistų tik jų skaitmeninė išraiška (sumažėtų atsakovų naudai).

106. Pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu gali ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo trūkumų ištaisymą, yra pasisakęs, kad ši teisės norma nustato galimybę ištaisyti formalius teismo sprendimo (nutarties) netikslumus ir pašalinti priimant ar rašant teismo sprendimą (nutartį) padarytas neesmines aritmetines, rašybos klaidas. Tačiau rašymo apsirikimų ir aritmetinių klaidų ištaisymo institutas neleidžia keisti teismo sprendimo (nutarties) esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2021 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 12 punktas).

107. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo priimto dėl bylinėjimosi išlaidų sprendimo motyvus bei šalių procesinių dokumentų turinį (teismo sprendime atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas atitinka ieškovės prašymo turinį), neįžvelgia pagrindo sutikti su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą pagal jos pačios prašyme suformuluotus reikalavimus bei dydžius, padarė rašymo apsirikimą, kurį turėjo ištaisyti skundžiama 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai nurodė, kad ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisia pagal ieškovės atstovo į bylą pateiktus duomenis, nors pats sprendime pripažino, kad paslaugų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai į bylą nėra pateikti.

108. Ši teismo sprendimo dalis jau buvo apskųsta atsakovės apeliaciniu skundu, todėl bet kokios intervencijos į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą turėjo ir galėjo būti atliktos apeliacinės instancijos teisme, o teisėjų kolegija dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių pažeidimo jau pasisakė. Nesant apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, pirmosios instancijos teismas iš viso neturėjo pagrindo šių bylinėjimosi išlaidų priteisti ieškovei. Todėl nutartis atsisakyti ištaisyti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą iš esmės yra teisinga ir paliekama nepakeista, o ieškovės atskirasis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

109. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Vilniaus m. 20-ojo notarų biuro notarės J. Š. 2020 m. sausio 29 d. vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 760, ir vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 764, dalyse dėl 9,5 procentų metinių palūkanų pagal 2017 m. balandžio 11 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialiosios dalies 2.6.3 p. išieškojimo iš ieškovės V. R. atsakovės akcinės bendrovės „Mano bankas“ naudai nuo 2020 m. sausio 29 d. iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo, palikti nepakeistą.

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš akcinės bendrovės „Mano bankas“, juridinio asmens kodas 112043081, 80 032,70 Eur ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos, t. y. 2021 m. lapkričio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš akcinės bendrovės „Mano bankas“, juridinio asmens kodas 112043081, 44 765,78 Eur (keturiasdešimt keturis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus 78 centus) ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2021 m. lapkričio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“.

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Vilniaus m. 20-ojo notarų biuro notarės J. Š. 2020 m. sausio 29 d. vykdomuosius įrašus, notarinio registro Nr. 760 ir 764, dalyse dėl 35 266,92 Eur delspinigių išieškojimo bei ši delspinigių suma priteista ieškovei V. R. iš atsakovės akcinės bendrovės „Mano bankas“, panaikinti ir bylos dalį dėl šių ieškovės reikalavimų perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovei V. R. iš antstolio Ramūno Kamarausko 3 201,31 Eur ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos, t. y. 2021 m. lapkričio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį šioje dalyje atmesti.

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria šalims paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.