Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-157-744/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-06-22
Bylos Nr.: 1A-157-744/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-40958-2020-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Masiulis, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis: R. V.
Nukentėjusysis: I. S.
Advokatai: Modestas Švažas, Vidmantas Skaburskas, Lionė Musteikienė

Kategorijos

1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
2.1.7.4.4Ekspertizės aktų ir specialisto išvados vertinimas
2.1.8Daiktai (BPK 91-94 str., 96 str. 2 d., 97, 98 str.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.15.3.3.3Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėtu (BPK 115 str. ir kt str.)
2.1.16.1.9Rašytinis pasižadėjimas neišvykti (BPK 136 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-157-744/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40958-2020-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1;

2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.8; 2.1.14;2.1.15.3.3.3; 2.1.16.1.9;2.4.6.1; 2.4.6.5.1.(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 22 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorei Daivai Kaučikienei,nuteistajam R. V. ir jo gynėjams advokatams Vidmantui Skaburskui, Modestui Švažui,nukentėjusiosios I. S. atstovei advokatei Lionei Musteikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. ir nukentėjusiosios I. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 8 mėnesiams; į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas – viena para; civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš R. V. I. S. 300 eurų neturtinės žalos atlyginimo; priteista iš R. V. valstybės naudai 381,78 eurų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (duomenys neskelbtini) skyriaus patirtų išlaidų dėl antrinės teisinės pagalbos; kompaktinius diskus (2 vnt.) nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. R. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą asmeniui, o būtent: 2020 m. spalio 12 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini), kambaryje tyčia sugriebė rankomis buvusiai sugyventinei I. S. už rankų, pečių ir spaudė bei, laikydamas už rankų, ją stumdė, taip sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas poodines kraujosruvas dešiniame petyje, dešiniame žaste, kairiame žaste, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. kovo 4 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. V. nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendį grindžia nukentėjusiosios parodymais, kurie nėra nuoseklūs. Iš karto po įvykio, tai yra 2020 m. spalio 12 d., nuketėjusioji savo pareiškime nurodė, kad jai įėjus į butą jis atsibudo, pradėjo plūsti ją necenzūriniais žodžiais bei, paėmęs ją rankomis už pečių, 3-4 kartus pastūmė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Į medikus ji nesikreipė, nes sužalojimų nebuvo padaryta. Tačiau 2020 m. spalio 14 d. nukentėjusioji kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyrių, kur specialistui (aiškindama apie sužalojimo aplinkybes) nurodė, kad ji po pastūmimo nugriuvusi ir atsitrenkusi į aplinkos daiktus (specialisto išvados 2 lapas). Iš specialisto išvadoje pateiktų sužalojimų lokalizacijos matyti, kad sužalojimai nukentėjusiajai nustatyti žastuose ir petyje, nors pati nukentėjusioji pareiškime nurodė, kad jis buvo suėmęs už pečių ir pastūmė, apie jokius nugriuvimus ar atsitrenkimą į aplinkos daiktus nenurodė. Nuteistojo nuomone, nukentėjusioji savo parodymus pakeitė pagal rastus sužalojimus, kurie neatitinka pradinių jos parodymų (1 t., b. l. 46). 2021 m. vasario 1 d. papildomai apklausiama nukentėjusioji nurodė, kad jis ją suėmė ne už pečių, o už žastų stipriai suspaudė ir papurtė, be to, ji medicinos ekspertui sakė, kad ne griuvo, o eidama atbula nuo jo galėjo atsitrenkti į aplinkos daiktus ir susižaloti. Tačiau pirmos instancijos teismas į šias nukentėjusios įvardintas aplinkybes neatsižvelgė.

2.2. Nuteistojo R. V. teigimu, pirmosios instancijos teismas kaip įrodymu remiasi policijos pareigūnų „Body“ kamerų užfiksuotu pokalbio bei vaizdo įrašu su nukentėjusiąja, tačiau teismas teisiamajame posėdyje šių įrašų neištyrė, tai yra šie įrašai nebuvo peržiūrėti teismo salėje, dalyvaujant visiems proceso dalyviams. Iš apžiūros protokolo, kurio turinio teismas nesugretino su vaizdo įrašu ir taip nepatikrino įrodymo teisėtumo, matyti, kad nuketėjusioji, policijos pareigūnui paklausus, kas atsitiko, nurodo, kad ji nežino, ką daryt, teigia, kad jis turi antrą neįgalumo grupę dėl psichikos negalios, taigi turi būti gydomas, nes kelią grėsmę. Policijos pareigūnas į tokį nukentėjusios paaiškinimą užduoda klausimą: „tai tik tiek, kad Jums daiktų neleido pasiimt?“ Nukentėjusioji atsako: „nu jisai puola. Nu ten baro kėdė užstatyta jis čiut ne ant manęs griūva, po to jis ją nustūmė, kai išėjom“. Nuteistojo nuomone, iš šio įrašo matyti, kad nukentėjusios pateikta įvykių versija visiškai skiriasi.

2.3. Apeliantas pažymi, kad, anot nukentėjusiosios, ji į butą, kuriame buvo jis, atėjo viena. Tačiau paskambinusi į bendrosios pagalbos centrą iškart po įvykio nukentėjusioji nurodė, kad yra liudininkų. Ikiteisminio tyrimo metu ši aplinkybė nebuvo tiriama. Teisme nagrinėjamoje byloje pateikus prašymą dėl kitos baudžiamosios bylos prijungimo (dėl jo sumušimo), siekiant išsiaiškinti byloje apklaustų liudytojų ir I. S. telefonų aparatų buvimo vietą, šis prašymas buvo atmestas.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji I. S. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo – tenkinti jos civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos ir priteisti prašomą neturtinės žalos dydį.

3.1. Nukentėjusioji I. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad jai priteistos neturtinės žalos dydis yra aiškiai per mažas. Apeliantė nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normas, nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, kadangi visiškai nepagrįstai priteisė tik 300 eurų neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jai padarytos neturtinės žalos dydį, nepakankamai įvertino tai, kad R. V. tyčiniais smurtiniais veiksmais – tyčia sugriebdamas jai už rankų, pečių, spausdamas, stumdamas, jai sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir padarė poodines kraujosruvas dešiniame petyje, dešiniame žaste, kairiame žaste, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą.

3.2. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino jos patirtą fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą, po įvykio jaučiamą nuolatinį nerimą, psichologinį nestabilumą, nesaugumo jausmą. Vien R. V. materialinė padėtis nesudarė pagrindo mažinti jos prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Mano, kad jos civiliniu ieškiniu prašoma neturtinės žalos suma yra proporcinga nusikalstamos veikos pavojingumui ir sukeltoms pasekmėms, taip pat atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į nuteistojo R. V. ir nukentėjusiosios I. S. apeliacinius skundus negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdžio metu nukentėjusiosios I. S. atstovė advokatė Lionė Musteikienė prašė nukentėjusiosios I. S. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti, prokurorė Daiva Kaučikienė prašė nuteistojo R. V. ir nukentėjusiosios I. S. apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis R. V. ir jo gynėjas advokatas Modestas Švažas prašė nuteistojo R. V. skundą tenkinti, o nukentėjusiosios I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios I. S. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo R. V. apeliacinis skundas tenkintinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

7. Nuteistasis R. V. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teismo išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, todėl prašo jį išteisinti. Nukentėjusioji I. S. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos nuosprendžio dalimi dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo ir prašo iš R. V. priteisti jai civiliniu ieškiniu prašomą neturtinės žalos dydį. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir R. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

8. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

9. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22-303/2021, 2K-25-628/2021, 2K-48-495/2021). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021).

10. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

11. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-7-97-895/2019). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021).

Žemesnės instancijos teismas

12. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

13. Nagrinėjamoje byloje R. V. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis kaltinime nurodytais veiksmais sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajai I. S.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei įvertinęs apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir reikšmingas bylos aplinkybes, priėmė sprendimą nesant pakankamai nusikalstamos veikos padarymą pagrindžiančių duomenų ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo R. V. veiksmuose.

Žemesnės instancijos teismas

14. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. V. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis R. V. parodė, kad 2020 m. spalio 12 d. byloje nagrinėjamo įvykio metu pas jį į butą atvyko I. S., D. M. ir dar du vyrai. Tuo metu jis miegojo. Atvykę vyrai jam tik pagrasino ir išėjo, o I. S., susinervinusi, kad tie vyrai jam nieko nedarė, išeidama pasakė, kad dabar jam iškvies policiją. Negalėjo būti, kad jis stumdė I. S., neturi motyvo jos mušti. Niekaip negalėjo padaryti sužalojimų I. S.. Su I. S. jau nebegyvena, jie nėra sugyventiniai, tik turi bendrą turtą. Bute yra likusių I. S. daiktų. I. S. sakydavo, kad jai buvo kažkas su ranka, problemos su raumenimis ar raiščiais, ji sakė, kad skauda petį, skausmai jai vis pasikartodavo, bent jau kas porą metų. Kiek jam yra žinoma, I. S. jau senai kažkas buvo trūkę ar plyšę ir dėl to ji leidžiasi hormonus. Prie I. S. neprisilietė. Jų santykiai su I. S. buvo įtempti apie vienerius metus prieš tą įvykį. Po to, kai jie išsiskyrė, nuolat pykosi dėl buto. Įvykio dieną buvo blaivus (2 t., b. l. 155-156). 2020 m. spalio 13 d. ir 2021 m. sausio 18 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. V. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kad 2020 m. spalio 12 d. apie 16 val. jam būnant namuose atvažiavo I. S. su trimis vyrais, vienas iš jų buvo I. S. meilužis vardu D. Į butą vyrus įleido I. S.. Jis su tais vyrais susitarė, kad jo nemuštų, tačiau jie siūlė jam rinktis daiktus, baldus ir kraustytis iš buto. Jei jis nesutiktų kraustytis iš buto, jam buvo grasinama fiziniu smurtu. Jokių kontaktų nei su tais vyrais, nei su I. S. nebuvo. Su I. S. jis iš viso nieko nekalbėjo. Iki atvažiuojant policijos pareigūnams tie vyrai išvažiavo, o I. S. liko. I. S. jam pasakė, kad parašys pareiškimą, jog jis ją sužalojo, nors jis jos nesužalojo ir jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Įvykio metu buvo blaivus (1 t., b. l. 141-142, 150-151). Iš esmės tokias pačias aplinkybes R. V. nurodė ir 2021 m. sausio 28 d. vykusios akistatos su nukentėjusiąja I. S. metu (1 t., b. l. 158-159). 2021 m. sausio 27 d. apklausiamas kito ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu (dėl R. V. atžvilgiu 2020 m. spalio 17 d. pavartojo fizinio smurto) R. V. nurodė tas pačias aplinkybes – kad 2020 m. spalio 12 d. pas jį į namus atvyko I. S., D. M. ir dar du vyrai, kad jis tuo metu miegojo, butą savo turimu raktu atrakino I. S., vyrai jam grasino, reikalavo išsikraustyti iš buto, atiduoti butą I. S. (1 t. b. l. 125-126).

15. Nors viso proceso metu R. V. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos R. V. parodymus, vertino juos kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pripažindamas R. V. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamo veikos, teismas rėmėsi nukentėjusiosios I. S., liudytojų D. S. ir D. M. duotais parodymais, vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotais duomenimis, rašytine bylos medžiaga (pareiškime – protokole, akistatos protokole, tarnybiniame pranešime, specialisto išvadoje ir kituose dokumentuose užfiksuotais duomenimis) ir konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog R. V. tyčia smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai I. S.. Tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus ir patikrintus įrodymus, sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negali. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl R. V. kaltės.

16. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad R. V. kaltinime nurodytu laiku bei nurodytoje vietoje smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai I. S., iš esmės buvo įrodinėjamos tik pačios nukentėjusiosios I. S. parodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios I. S. parodymus vertindamas kitų byloje surinktų duomenų kontekste, nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, patikimi, kad juos patvirtina kiti bylos duomenys (liudytojo D. S., D. M. parodymai, nukentėjusiosios pareiškime (1 t., b. l. 7), tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 24), kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 32-33), policijos pareigūno „Body“ kamerų atlikto pokalbio su I. S. vaizdo ir garso apžiūros protokole (1 t., b. l. 36-37), specialisto išvadoje (1 t., b. l. 43) užfiksuotos aplinkybės), kad nukentėjusiosios parodymuose nenustatyta esminių prieštaravimų, kurie leistų jais abejoti.

17. Remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytomis byloje nagrinėjamo R. V. ir nukentėjusiosios I. S. konflikto aplinkybėmis, jokie kiti asmenys, išskyrus pastaruosius, šio konflikto tiesiogiai nematė. Esant tokiai situacijai, kai vieninteliai įvykyje dalyvavę asmenys yra galimas kaltininkas ir nukentėjusioji, ypač svarbu ne tik atidžiai įvertinti jų parodymus, tačiau ir su nurodytais asmenimis susijusias kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos parodymų vertinimui, ir, be abejonės, visus pirminius duomenis, jeigu juose yra bent kokia dalimi tiesiogiai užfiksuota tiriamam įvykiui reikšminga informacija.

18. Nagrinėjamoje byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad R. V. ir I. S. anksčiau gyveno, iki šiol turi bendrą butą, kuris nepadalintas, tarp jų yra susiklostę įtempti konfliktiški santykiai (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tiek R. V. (Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu), tiek nukentėjusioji I. S. (Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. teismo baudžiamuoju įsakymu) yra teisti už fizinio smurto panaudojimą vienas kito atžvilgiu). Nors nuteistasis ir nukentėjusysis byloje nagrinėjamo įvykio metu kartu jau negyveno, netvarkė bendro ūkio, tačiau tarp jų vyko nuolatiniai konfliktai dėl bendro turto (bendrai įsigyto buto, kuriame įvykio metu gyveno R. V., o I. S. ten laikė kai kuriuos savo daiktus). Teisėjų kolegija pažymi, kad buvusių sugyventinių konfliktiški santykiai gali turėti įtakos jų parodymų patikimumui. Pagal formuojamą teismų praktiką tokiais atvejais buvusių sutuoktinių (ar sugyventinių) parodymai turi būti vertinami labai įdėmiai bei atidžiai ir tik kitų įrodymų kontekste, turint galvoje, kad konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, siekdami pateisinti savo veiksmus bei apkaltinti kitą konflikto šalį, inicijuojant įvairius teisinius procesus.

19. Nukentėjusioji I. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu ji atvyko į butą, kuris priklauso jai ir R. V., pasiimti daiktų. R. V. pradėjo šaukti ant jos, vartojo necenzūrinius žodžius, griebė jai rankomis už pečių ir stumtelėjo kelis kartus. Ji atbulomis išbėgo iš buto į lauką ir iškvietė policijos pareigūnus. R. V. smūgių jai nesudavė, tačiau spaudė jos rankas ties pečiais, jai labai skaudėjo. R. V. buvo išgėręs, tai ji suprato iš kvapo. Nei ekspertui, nei apklausoje ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti, kad nugriuvo ir atsitrenkė, nes ant žemės nenugriuvo. Iki įvykio jai buvo vienas 15 mm raumens plyšimas dešiniajame petyje. R. V. žinojo apie šią traumą. Gal ir galėjo petį susižaloti bėgdama atbula ir kažkur atsitrenkusi (2 t., b. l. 131-133). Tačiau, kaip nepagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs.

20. 2020 m. spalio 12 d. skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą ir prašydama policijos pareigūnų pagalbos nukentėjusioji I. S. nurodė, kad jai baisu, ji negali pasiimti daiktų, nes ją buvęs sugyventinis „koliojo“, pastūmė, kad yra liudininkų, kad jis padarė tokią landynę, o bylos nesibaigia. Beje, šio pokalbio metu nukentėjusioji nurodė, kad jai medikų nereikia (1 t., b. l. 25-28, 32-33). Tą pačią dieną į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji I. S. pasakojo apie R. V. psichikos sveikatos būklę, apie tai, kad jis turi būti gydomas, nes kelia grėsmę aplinkiniams, kad R. V. ant jos puola, kad ji jo bijo, nes jis neprognozuojamas, kad R. V. byloje paėmė jai už pečių ir pradėjo stumdyti, stūmė kokius 3-4 kartus, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą (1 t., b. l. 36-37). 2020 m. spalio 12 d. (tai yra įvykio dienos) I. S. protokole – pareiškime nurodyta, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu R. V. plūdo ją necenzūriniais žodžiais ir rankomis paėmęs jai už pečių 3-4 kartus pastūmė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, sužalojimai jai nepadaryti, į medikus nesikreipė (1 t., b. l. 7). Tą pačią dieną apklausiama pas ikiteisminio tyrimo tyrėją I. S. nurodė, kad konflikto metu R. V. ją koneveikė necenzūriniais žodžiais, rankomis stipriai suėmė jai už pečių ir pradėjo stumdyti, pastūmė gal 3-4 kartus, bet ji niekur neatsitrenkė, nuo jo sugriebimo jai skaudėjo pečius, sužalojimai jai nebuvo padaryti, todėl į medikus nesikreipė. Nukentėjusioji nurodė, kad jai skauda dešinį petį. Apie tai, kad jai anksčiau buvo atplyšęs dešinio peties raumuo, R. V. nežinojo (1 t., b. l. 46-47). 2020 m. spalio 14 d. teismo medicinos ekspertui T. Š. atliekant I. S. tyrimą, siekiant nustatyti byloje nagrinėjamo įvykio metu I. S. padarytus sužalojimus, nukentėjusioji I. S. jos apžiūros metu specialistui papildomai paaiškino, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu po to, kai R. V. ją pastūmė, ji buvo nugriuvusi ir atsitrenkė į aplinkos daiktus, sąmonės praradusi nebuvo, į gydymo įstaigą nesikreipė, šiuo metu skundžiasi dešinio peties skausmu, negalėjimu pilnai pakelti rankos į viršų dėl skausmo keliant aukščiau nei 90? (1 t., b. l. 43). 2020 m. spalio 14 d. po teismo medicinos eksperto apžiūros papildomos apklausos metu I. S. parodė, kad 2020 m. spalio 12 d. įvykusio konflikto metu R. V. ją koneveikė, stipriai suėmė ją už rankų bei jas spaudė (labiau pečių ir viršutinės kūno dalies srities), po to pradėjo ją stumdyti, laikydamas už rankų. Ją pastūmė ne mažiau trijų kartų, taip sukeldamas jai fizinį skausmą (1 t., b. l. 50-52). 2021 m. sausio 28 d. vykusios akistatos tarp R. V. ir I. S. metu nukentėjusioji nurodė, kad su R. V. nesutaria dėl turto, 2020 m. spalio 12 d. apie 16 val. vykusio konflikto metu R. V. keikėsi, puolė prie jos, tyčia sugriebė rankomis jai už pečių, stipriai juos suspaudė ir pradėjo ją purtyti, tai yra stumdyti vietoje, ji niekur neatsitrenkė, jai buvo sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 158-159). 2021 m. sausio 28 d. apklausiama kaip liudytoja BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais kito ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu (dėl R. V. atžvilgiu 2020 m. spalio 17 d. pavartojo fizinio smurto) I. S. parodė, kad 2020 m. spalio 12 d. konflikto tarp jos ir R. V. metu pastarasis vadino ją necenzūriniais žodžiais, sugriebė ją už pečių ir suspaudęs ją purtė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Taip pat nurodė, kad R. V. buvo visiškai girtas, vos pastovėjo ant kojų (1 t., b. l. 116-117). 2021 m. vasario 1 d. papildomos apklausos metu I. S. parodė, kad, kaip jau sakė policijoje, byloje nagrinėjamo įvykio metu R. V. tyčia sugriebė rankomis jos pečius, spaudė juos, gal kažkiek žemiau pečių ir ją purtė. Negali pasakyti, kur baigiasi petys, o kur prasideda ranka. Teismo medicinos ekspertas nustatė, kad sužalojimai jai padaryti ant rankų žastų, todėl mano, kad ji neteisingai pasakė policijoje, jog R. V. sugriebė rankomis už pečių, suspaudė, purtė, nes, kaip supranta, R. V. suėmė rankomis ją ne už pečių, o kažkiek žemiau pečių, tai už rankų, būtent žastų, stipriai suspaudė ir purtė. Taip pat ji teismo medicinos ekspertui sakė, kad negriuvo, tačiau eidama nuo R. V. atbula galėjo atsitrenkti į aplinkos daiktus, būtent į spintos stumdomas duris, ir susižaloti pati, kaip mano, būtent dešinį petį, nes petys labiau atsikišęs. Tačiau tiksliai to pasakyti negali (1 t., b. l. 58-59).

21. Kaip matyti iš tokių viso proceso metu nukentėjusiosios I. S. duotų parodymų, jie nėra nuoseklūs, nes duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji nurodė skirtingas aplinkybes, jos parodymuose yra prieštaravimų, taip pat neatitikimų su kitais bylos duomenimis, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl šių parodymų nepatikimumo. Iš aptartų nukentėjusiosios I. S. parodymų matyti, kad jos parodymai apie byloje nagrinėjamo įvykio metu jos atžvilgiu pavartojo fizinio smurto aplinkybes kito – 2020 m. spalio 12 d. iškart po konflikto bendraudama su Bendrojo pagalbos centro operatore, vėliau bendraudama su į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais ir nuvykusi į policijos komisariatą, nukentėjusioji nurodė, kad R. V. ją rankomis paėmęs už pečių stumdė, kokius 3-4 kartus stūmė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, bet ji niekur neatsitrenkė, sužalojimai jai nebuvo padaryti, po minėto įvykio jai skauda dešinį petį, apie tai, kad jai anksčiau buvo atplyšęs dešinio peties raumuo, R. V. nežinojo. 2020 m. spalio 14 d. teismo medicinos ekspertui nukentėjusioji I. S. jau nurodė šiek tiek kitokias aplinkybes, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu po to, kai R. V. ją pastūmė, ji buvo nugriuvusi ir atsitrenkusi į aplinkos daiktus. Po teismo medicinos eksperto apžiūros apklausiama ikiteisminio tyrimo tyrėjos nukentėjusioji savo parodymus pakeitė (galimai pakoregavo pagal apžiūros metu jai nustatytus sužalojimus) ir parodė, kad konflikto metu R. V. stipriai suėmė ją už rankų (ne už pečių), jas spaudė (labiau pečių ir viršutinės kūno dalies srityje) ir pradėjo ją stumdyti laikydamas už rankų (ne pečių), pastūmė ją ne mažiau trijų kartų, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Po trijų mėnesių (2021 m. sausio 28 d.) vykusios akistatos tarp R. V. ir I. S. metu nukentėjusioji ir vėl nurodė, kad konflikto metu R. V. sugriebė rankomis jai už pečių (ne už rankų), stipriai juos suspaudė ir pradėjo ją purtyti, tai yra stumdyti vietoje, tačiau ji niekur neatsitrenkė. 2021 m. sausio 28 d. apklausiama kaip liudytoja BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais kito ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu (dėl R. V. atžvilgiu 2020 m. spalio 17 d. pavartojo fizinio smurto) I. S. taip pat parodė, kad konflikto tarp jos ir R. V. metu R. V. sugriebė ją už pečių (ne už rankų) ir suspaudęs ją purtė (ne stumdė), taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Dar vėliau 2021 m. vasario 1 d. apklausiama nukentėjusioji I. S. vėl parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu R. V. buvo sugriebęs rankomis jos pečius (ne rankas), spaudė juos, gal kažkiek žemiau pečių, ir purtė ją (ne stumdė), tačiau tos pačios apklausos metu ji nurodė, kad, atsižvelgus į tai, jog teismo medicinos ekspertas nustatė, jog sužalojimai jai padaryti ant rankų žastų, mano, kad R. V. suėmė rankomis ją ne už pečių, o kažkiek žemiau pečių, tai yra už rankų, būtent žastų, stipriai suspaudė ir purtė, taip pat parodė, kad teismo medicinos ekspertui sakė, kad negriuvo, tačiau eidama nuo R. V. atbula galėjo atsitrenkti į aplinkos daiktus, būtent į spintos stumdomas duris, ir susižaloti pati, kaip mano, būtent dešinį petį. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji I. S. vėl parodė, kad konflikto metu R. V. griebė jai rankomis už pečių (ne už rankų) ir stumtelėjo kelis kartus (ne purtė), spaudė jos rankas ties pečiais, ji ant žemės nenugriuvo. Iki įvykio jai buvo vienas 15 mm raumens plyšimas dešiniajame petyje. R. V. žinojo apie šią traumą. Gal ir galėjo petį susižaloti bėgdama atbula ir kažkur atsitrenkusi.

22. Analizuojant tokius nukentėjusiosios parodymus matyti, kad ji nesugebėjo tiksliai ir nuosekliai įvardyti nei į kurias kūno vietas jai neva buvo daromas fizinis poveikis, nei kokiu būdu sužalojimai buvo padaryti, nukentėjusioji painiojosi duodama parodymus ir galimai derino juos prie jau surinktos bylos medžiagos. I. S. painiojosi duodama parodymus ne tik apie jai padarytus sužalojimus bei jų padarymo mechanizmą, bet ir apie savo veiksmus įvykio metu. Nukentėjusioji I. S. skirtingose apklausose vis nurodydavo skirtingus būdus, kaip buvo vartojamas fizinis smurtas jos atžvilgiu (spaudė, stumdė, purtė), ir skirtingas kūno vietas, į kurias buvo nukreiptas R. V. smurtas (pečius, rankas), taip pat vis keitė parodymus dėl konflikto metu galimo jos pačios griuvimo/negriuvimo ant žemės ir atsitrenkimo/neatsitrenkimo į aplinkos daiktus, taip pat apie tai, ar R. V. žinojo/nežinojo apie ankstesnę jos dešinio peties traumą. Be to, nors nukentėjusioji I. S. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu R. V. buvo neblaivus, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šią nukentėjusiosios nurodomą aplinkybę. Pats R. V. viso proceso metu tvirtino, kad įvykio metu buvo blaivus, o jo neblaivumas įvykio metu šioje byloje nebuvo nustatinėjamas (nei alkotesterio pagalba, nei kraujo mėginiu). Šios aplinkybės verčia abejoti nukentėjusiosios I. S. duotų parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, iš esmės jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys, kurie nebūtų išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų. Tokie nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai, nesant juos pagrindžiančių kitų objektyvių įrodymų, teisėjų kolegijos vertinimu, negali pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

23. Be kita ko, nukentėjusiosios I. S. elgesys po konflikto su R. V. nepatvirtina, kad nukentėjusioji I. S. būtų labai išsigandusi agresyvaus R. V. elgesio ar kad jo elgesys būtų sukėlęs stiprų fizinį skausmą ar sužalojimus. Nors skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusioji nurodė, kad jai baisu (1 t., b. l. 32-33), liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. S., kuris 2020 m. spalio 12 d. pagal nukentėjusiosios I. S. iškvietimą buvo atvykęs į įvykio vietą, taip pat parodė, kad I. S. po konflikto su R. V. atrodė susijaudinusi (1 t., b. l. 92-93), liudytojas D. M. 2020 m. spalio 16 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad 2020 m. spalio 12 d. vakare jam paskambinusi I. S. ir papasakojusi apie konfliktą su R. V. atrodė susijaudinusi, jos balsas drebėjo, buvo išsigandusi (1 t., b. l. 85-87), tačiau, kaip matyti iš 2020 m. spalio 28 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoto nukentėjusiosios I. S. ir Bendrojo pagalbos centro operatorės pokalbio turinio (1 t., b. l. 32-33) bei byloje esančio telefoninio skambučio garso įrašo, gauto skaitmeninėje laikmenoje iš Bendrojo pagalbos centro, nukentėjusioji, bendraudama su Bendrojo pagalbos centro operatore, nebuvo labai susijaudinusi ar išsigandusi, kreipdamasi pagalbos jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto neakcentavo, medikų pagalbos atsisakė, labiau skundėsi, kad negali iš buto pasiimti daiktų, kad buvęs sugyventinis namuose padarė landynę, jam yra iškeltų bylų. Iš byloje esančio policijos pareigūno „Body“ kameros vaizdo įrašo taip pat matyti, kad I. S. iš karto po konflikto su R. V., bendraudama su policijos pareigūnais, nesiskundė dėl blogos savijautos, nė karto neužsiminė, jog jai kažkur skauda (nors po dviejų dienų jai buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas), šio bendravimo metu neatrodė labai susijaudinusi, išsigandusi, ji neverkė, priešingai, apie visas konflikto aplinkybes pasakojo ramiai, su policijos pareigūnais kalbėjo apie R. V. psichikos sveikatos būklę, apie tai, kad jis turi būti gydomas, nes kelia grėsmę aplinkiniams. Apie fizinio smurto panaudojimą jos atžvilgiu, tai yra, kad R. V. byloje nagrinėjamo įvykio metu naudojo fizinį smurtą, dėl kurio ji juto fizinį skausmą, nukentėjusioji užsiminė tik policijos pareigūno paklausta (1 t., b. l. 36-37). Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji I. S. nebuvo išsigandusi dėl agresyvaus R. V. elgesio, ir kreipdamasi į Bendrąjį pagalbos centrą labiau ieškojo pagalbos dėl daiktų pasiėmimo iš buto, o ne dėl jos atžvilgiu pavartoto fizinio smurto.

24. Toks nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumas ir jos elgesys po byloje nagrinėjamo įvykio ne tik kelia abejonių dėl jos parodymų patikimumo, bet ir rodo jos neobjektyvumą, norą nepagrįstai apkaltinti R. V. panaudojus fizinį smurtą jos atžvilgiu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, be nenuoseklių ir prieštaringų nukentėjusiosios I. S. parodymų, byloje nėra jokių kitų duomenų patvirtinančių, kad nuteistasis R. V. byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų naudojęs fizinį smurtą ir sužalojęs nukentėjusiąją I. S.. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios I. S. parodymų patikimumą patvirtina pagal nukentėjusiosios pranešimą į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno D. S. ir liudytojo D. M. parodymai, tačiau, kaip matyti, šių liudytojų parodymai yra išvestiniai, jų pirminiu šaltiniu yra nukentėjusiosios I. S. parodymai, todėl šių asmenų parodymai negali suteikti daugiau informacijos nei jos pateikia pati nukentėjusioji.

25. Liudytojas D. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nepažįsta R. V. ir nukentėjusiosios, neatsimena, ar 2020 m. spalio 12 d. dirbo. Pagarsinus šio liudytojo 2020 m. spalio 16 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolą (1 t., b. l. 92-93), D. S. parodė, kad konkrečiai to įvykio neprisimena, nes praėjo daug laiko, tačiau jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra užrašyti teisingai (2 t., b. l. 142-143). Liudytojas D. S. ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. spalio 16 d. apklausos metu parodė, kad su kolega gavę pranešimą iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo, kad moteriai reikalinga pagalba, ji negali pasiimti daiktų, vyksta konfliktas, vyras ją stumdo, nuvyko į įvykio vietą, juos pasitiko moteris, kuri paaiškino, kad buvęs vyras daug geria, kad jai jo nepavyksta išprašyti iš jai priklausančio buto, taip pat teigė, kad jai atėjus pasiimti savo daiktų, R. V. atsikėlė iš lovos ir tris kartus ją pastūmė, taip sukeldamas fizinį skausmą. Moteris atrodė susijaudinusi, ant jos kūno smurto žymių liudytojas nepastebėjo (1 t., b. l. 92-93). 2020 m. spalio 12 d. policijos pareigūno D. S. tarnybiniame pranešime iš esmės nurodytos tokios pačios aplinkybės, kad atvykus į įvykio vietą, policijos pareigūnus pasitikusi pranešėja I. S. paaiškino, kad buvęs sugyventinis R. V., gyvenantis jos bute, neleidžia pasiimti daiktų, tris kartus pastūmė ją miegamajame, taip sukeldamas fizinį skausmą (1 t., b. l. 24).

26. Liudytojas D. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad I. S. jam paskambino vakare ir pasakė, jog jos vyras ar buvęs sugyventinis ją apstumdė ir todėl ji iškvietė policijos pareigūnus (2 t., b. l. 143-144). Liudytojas D. M., apklausiamas 2020 m. spalio 16 d. ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad 2020 m. spalio 12 d. vakare jam paskambino I. S. ir pasakė, jog buvo nuvykusi į savo butą pasiimti savo daiktų, o R. V. ją apstumdė, taip sukeldamas fizinį skausmą, dėl to ji kreipėsi į policiją. Kalbėdama I. S. atrodė susijaudinusi, jos balsas drebėjo, kaip suprato, ji buvo išsigandusi (1 t., b. l. 85-87).

27. Aptarti liudytojų D. S. ir D. M. parodymai išvestiniai ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankami R. V. kaltei dėl inkriminuotos veikos konstatuoti. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojo D. M. parodymai iš dalies patvirtina ir nukentėjusiosios I. S. parodymų nepatikimumą. Apklausiamas 2020 m. spalio 16 d. ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. M. nurodė, kad jis 2020 m. spalio 12 d. vakare, bendraudamas telefonu su I. S., jai pasakė, kad tą pačią dieną buvo nuvykęs pas R. V., kad jam I. S. pati pasakė, kokiu adresu ((duomenys neskelbtini)) anksčiau gyveno (1 t., b. l. 85-87). Tai, kad pati nukentėjusioji I. S. nurodė savo buvusių namų adresą D. M., patvirtino ir liudytoju apklaustas D. M. (1 t., b. l. 119-120). Tačiau nukentėjusioji I. S. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad D. M. nežino, kad ji anksčiau gyveno (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 50-52), be to, apie tai, jog D. M. buvo nuvykęs pas R. V., ji sužinojo tik po kelių dienų, apie tai ją informavo tyrėja G., tik po to jai D. M. papasakojo, kad su pažįstamais buvo nuvykęs pas R. V. (1 t., b. l. 116-117).

28. Vien tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konstatuota, jog I. S. nustatytos poodinės kraujosruvos dešiniame petyje, dešiniame žaste, kairiame žaste, kad nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti ir užduotyje nurodytu laiku, kad nustatyti kūno sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietu buku daiktu (daiktais) galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, kad nustatyti kūno sužalojimai padaryti 3 trauminiais poveikiais ir kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 43), taip pat vienareikšmiškai nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, kad R. V. naudojo fizinį smurtą jos atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kad specialisto išvadoje I. S. konstatuoti sužalojimai, kurie laikytini nežymiu sveikatos sutrikdymu, kilo būtent dėl R. V. veiksmų. Įvertinus byloje surinktus duomenis, neatmetama tikimybė, kad nežymiu sveikatos sutrikdymu kvalifikuojami I. S. nustatyti kūno sužalojimai galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, nes medikų pagalbos ir detalesnės medicininės apžiūros iš karto po byloje nagrinėjamo įvykio I. S. atsisakė, jai padaryti sužalojimai nustatyti tik po dviejų dienų. Taigi, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios I. S. pateiktą įvykių versiją, negalima daryti neabejotinos išvados, kad R. V. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

29. Kaip jau minėta, nuteistasis R. V. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad 2020 m. spalio 12 d. byloje nagrinėjamo įvykio metu pas jį į butą atvyko I. S., D. M. ir dar du vyrai, kurie jam grasino ir liepė kraustytis iš buto, jis fizinio smurto I. S. atžvilgiu nenaudojo, tačiau I. S. jam pasakė, kad parašys pareiškimą, jog jis ją sužalojo. Nors liudytojais apklausti D. M. ir D. M. patvirtino, jog 2020 m. spalio 12 d. buvo nuvykę pas R. V., tačiau keliomis valandomis anksčiau, nei į tą patį butą daiktų pasiimti atvyko nukentėjusioji I. S. (2 t., b. l. 143-144), taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad 2020 m. spalio 12 d. į įvykio vietą atvykusius policijos pareigūnus pasitiko tik nukentėjusioji I. S., jokių kitų asmenų be nukentėjusiosios ir R. V. joje nebuvo, tačiau skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusioji nurodė, kad yra įvykio liudininkų (1 t., b. l. 32-33). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šiuos duomenis, konstatuoja, kad vis nuteistojo R. V. nurodoma byloje nagrinėjamo įvykio versija (kad nukentėjusioji į įvykio vietą buvo atvykusi ne viena) nebuvo paneigta. Nors nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius vadovautis vien tik kaltinamojo (šiuo atveju nuteistojo) paaiškinimais nėra objektyvu, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų, tačiau analogiškos įrodymų vertinimo taisyklės yra taikomos sprendžiant ir nukentėjusiojo asmens parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą. Nesant jokių nukentėjusiojo parodymus patvirtinančių objektyvių duomenų, pasikliauti vien tik jo, neabejotinai suinteresuoto bylos baigtimi, parodymais ir jų pagrindu pripažinti asmenį kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nėra pagrindo.

30. Atsižvelgus į išdėstytų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pasikliauti vien tik prieštaringais nukentėjusiosios I. S. parodymais, kurių iš esmės nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys (išskyrus specialisto išvadą dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, dėl kurios teisėjų kolegija pasisakė), ir jų pagrindu konstatuoti R. V. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, nėra pagrindo. Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių R. V. inkriminuotus neteisėtus veiksmus I. S. atžvilgiu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Versija, jog I. S. galėjo nepagrįstai apkaltinti R. V. fizinio smurto panaudojimu, nepaneigta.

31. Esant visumai nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad byloje nėra objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog R. V. tyčia sukėlė fizinį skausmą ir padarė I. S. nustatytus sužalojimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų R. V. tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusiąją I. S., visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Įvertinus byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, konstatuojama, kad jie neginčijamai nepatvirtina R. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino R. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 4 d. nuosprendis naikintinas ir R. V. atžvilgiu priimtinas naujas ? išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

33. R. V. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono policijos komisariato Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjos I. G. 2020 m. spalio 13 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 162-163) panaikintina, nes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nusprendus R. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tapo nebereikalinga (BPK 139 straipsnio 1 dalis).

Dėl civilinio ieškinio

34. Byloje yra pareikštas nukentėjusiosios I. S. civilinis ieškinys, kuriuo prašoma iš R. V. priteisti nukentėjusiajai 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b. l. 78). Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžiu iš R. V. priteista nukentėjusiajai I. S. 300 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Civiliniame ieškinyje I. S. neturtinės žalos atsiradimas siejamas su R. V. pareikštais kaltinimais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nusprendus R. V. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas), nukentėjusiosios I. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo paliktinas nenagrinėtu, o nukentėjusiosios I. S. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl proceso išlaidų

35. Skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 punktu, 106 straipsniu, iš R. V. valstybės naudai buvo priteistos 381,78 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus patirtos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai I. S. (2 t., b. l. 118-120, 165-167). Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. gegužės 4 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 180 Eur už nukentėjusiajai I. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (3 t., b. l. 22).

36. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi nuteistajam R. V. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Vidmantas Skaburskas (3 t., b. l. 15). Po šios nutarties priėmimo 2022 m. gegužės 4 d. vykusiame teismo posėdyje nuteistasis R. V. nurodė, kad kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su prašymu dėl advokato pakeitimo. 2022 m. gegužės 20 d. iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyriaus buvo gautas raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo informuojama, kad nuteistąjį R. V. ginti parinktas advokatas Modestas Švažas (3 t., B. l. 35). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 24 d. nutartimi nuteistajam R. V. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Modestas Švažas (3 t., b. l. 36-37). Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. gegužės 25 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje, remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš R. V. valstybės naudai priteisti 70 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

37. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-231-489/2020).

38. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė R. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). BPK 105 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, atsižvelgiant į paminėtas įstatymo nuostatas, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos galėtų būti priteistos tik iš kaltu pripažinto asmens, ir į tai, kad nagrinėjamu atveju R. V. šiuo nuosprendžiu išteisintinas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas yra negalimas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymai priteisti valstybei iš R. V. teisinės pagalbos išlaidas už R. V. ir nukentėjusiajai I. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkintini.

Dėl daiktų

39. Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti (BPK 91 straipsnis). Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Dvi skaitmeninės laikmenos, esančios prie bylos, kuriose įrašytas telefoninio skambučio garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro, ir vaizdo įrašas, darytas policijos pareigūnų „Body“ kamera, paliktinos saugoti prie bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nukentėjusiosios I. S. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo R. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

Nukentėjusiosios I. S. civilinį ieškinį dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą;

R. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Iš R. V. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už R. V. ir nukentėjusiajai I. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai neišieškoti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – skaitmenines laikmenas, esančias prie bylos (2 vienetus), kuriose įrašytas telefoninio skambučio garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro, ir vaizdo įrašas, darytas policijos pareigūnų „Body“ kamera, palikti saugoti prie bylos.

Teisėjai Nerijus MasiulisErnesta MontvidienėLaisvydas Zederštremas