- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-11
- Bylos Nr.
- e2A-1111-577/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03858-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- J. K., G. Š., T. Ž.
- Ieškovas
- G. Š.
- Trečiasis asmuo
- T. Ž.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. Š. ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, pareikštą atsakovui J. K., trečiajam asmeniui T. Ž., bei pagal J. K. priešieškinį atsakovėms G. Š., T. Ž. dėl buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė G. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo iškeldinti atsakovą J. K. iš jai nuosavybės teise priklausančio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini); nurodė, kad ieškovė nuo 1994 m. iki 2007 m. gyveno bute adresu (duomenys neskelbtini). Baigusi mokyklą, ieškovė apsigyveno kitoje vietoje su jau dabar buvusiu vyru A. Š.. Po skyrybų su vyru ieškovė su mažamete dukra E. Š. grįžo gyventi į šį butą, adresu (duomenys neskelbtini), kurį dar 2007-12-10 dovanojimo sutartimi jos motina T. Ž. jai paliko nuosavybės teise. Šiame bute taip pat gyveno ieškovės motinos sugyventinis atsakovas J. K., kuris nuolat konfliktavo su ieškove, girtavo, triukšmavo ir įžeidinėjo ieškovę, dėl ko gyvenimas kartu tapo neįmanomas. Nors ieškovės motina ne kartą prašė sugyventinio išsikelti, nes šis turi ir kitą gyvenamąją vietą (adresu (duomenys neskelbtini)), tačiau atsakovas piktybiškai iš buto neišsikelia. Atsakovas nemoka mokesčių už butą, nors šiame bute viskuo naudojasi, pats elgiasi neatsargiai, rūko namuose, nuolat girtauja, nuolat kelia ieškovei psichologinį spaudimą ir grėsmę. Dėl tokios susiklosčiusios padėties ieškovė dvejus pastaruosius metus gyveno nuomodamasi butą, o nuo 2017 m. sausio mėn. gyvena pas draugą adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat pažymėjo, jog ieškovės motina dar 2016-10-12 kreipėsi į policiją dėl neblaivaus J. K. agresyvaus elgesio, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovės motina yra silpnos sveikatos, turi neįgalumą, todėl ieškovė baiminasi ir dėl jos sveikatos. Atsakovas J. K. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti; nurodė, kad ginčo bute gyvena nuo 1994 metų kaip ieškovės motinos T. Ž. sugyventinis. Šį butą ieškovės motina privatizavo su jo pagalba, tačiau atsakovas į šį butą nepretendavo, kadangi jis su T. Ž. gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, buvo įsitikinęs, kad šiame bute jie kartu gyvens iki mirties. Jokių konfliktų su ieškovės motina ir ieškove dėl buto naudojimosi tvarkos nebūdavo, ginčai prasidėjo tada, kai atsakovas pareikalavo ieškovės vykdyti įsipareigojimus pagal 2011-08-29 jų sudarytą Pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas pardavė ieškovei miško paskirties žemės sklypą. Apie tai, kad ieškovė yra šio buto savininkė, atsakovas sužinojo tik gavęs iš teismo ieškinį. Atsakovas yra neįgalus, kitos gyvenamosios vietos neturi, tenkinus tokį ieškinį, atsakovas liktų benamiu.Trečiasis asmuo T. Ž. atsiliepime su ieškiniu sutiko; nurodė, kad ginčo butas buvo pirktas kaip trečiojo asmens asmeninė nuosavybė, o 2007-12-10 dovanojimo sutartimi Nr. 1-6207 butas padovanotas ieškovei G. Š.. Dėl atsakovo netinkamo elgesio trečiasis asmuo jau kreipėsi į teisėsaugos institucijas, be to trečiojo asmens žiniomis, atsakovas dirba (duomenys neskelbtini), turi 0,06 ha ir 0,30 ha žemės sklypus, gauna pensiją iš valstybės, todėl neturi teisės gyventi jam nepriklausančiame bute. Atsakovas J. K. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašo: 1) atmesti ieškovės ieškinį; 2) pripažinti, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal pirkimo-pardavimo sutartį buvo įgytas T. Ž. ir J. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise; 3) pripažinti negaliojančia 2007-12-20 sudarytą Dovanojimo sutartį, pagal kurią T. Ž. savo dukrai G. Š. padovanojo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); 4) taikyti restituciją ir priteisti T. Ž. bei J. K. naudai bendrosios dalinės nuosavybės teise butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nustatant, kad kiekvienam bendraturčiui priklauso po ½ dalį buto. Priešieškinyje iš esmės atkartojo atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes bei papildomai nurodė, kad atsakovas su T. Ž. yra pažįstami nuo 1989 metų, gyveno kartu T. Ž. priklausiusiame bute adresu (duomenys neskelbtini). Šis butas buvo parduotas 1993-03-02. 1993-09-22 Vilniaus rajono valdyba T. Ž. skyrė 2 kambarių butą adresu (duomenys neskelbtini), kuris 1993-09-27 Vilniaus miesto valdybos sprendimu buvo pakeistas į 2 kambarių butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Kai šis butas jiems buvo suteiktas, jie ten persikraustė gyventi su visais daiktais. Atsakovas kartu su T. Ž. šį butą remontavo, įrenginėjo, pirko baldus ir buitinę techniką. 1995-04-06 T. Ž. šį butą privatizavo. Prie šio buto įsigijimo jis tiesiogiai prisidėjo savo dalykine reputacija, dalykiniais ryšiais, žiniomis ir pinigais bei darbu. Atsakovas buvo įsitikinęs, kad su T. Ž. yra sudaręs jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, todėl sutiko, kad butas būtų registruojamas T. Ž. vardu. Veikiant partnerystės pagrindu buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė – įsigytas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), todėl T. Ž., norėdama šį butą padovanoti, turėjo gauti atsakovo leidimą, tačiau tas padaryta nebuvo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, toks sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, todėl atsakovas prašo priešieškinį patenkinti, o ieškinį atmesti.Ieškovė G. Š. atsiliepime į priešieškinį prašo priešieškinį atmesti. Pažymėjo, jog teismui pateikė visus dokumentus ir įrodymus, jog butas buvo įsigytas ir išlaikomas T. Ž. lėšomis, tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pastarasis finansiškai prisidėjo prie šio buto įsigijimo, rengimo, išlaikymo ar gerbūvio kūrimo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ir jos atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Papildomai teismui nurodė, kad prie bylos yra pateikti visi įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovės motina 1995 metais ginčo butą privatizavo, buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta buto pirkimo kaina 224 Lt nebuvo didelė suma ir įsigyjant butą jai nereikėjo atsakovo pagalbos, kaip nurodo atsakovas. Esminis buto remontas buvo daromas 2004 metais trečiojo asmens lėšomis: iš santaupų ir 2004 m. birželio mėn. paimtos iš AB „Snoras“ banko paskolos. Atsakovo pateikti įrodymai, jog jis pirko vieną langą, yra datuoti po trečiojo asmens paskolos paėmimo iš banko ir atlikto langų keitimo laiko. Pažymėjo, kad atsakovo teiginiai nėra pagrįsti įrodymais ir prieštarauja bylos medžiagai, pvz. teiginys, kad jis visiškai negeria, paneigiamas ikiteisminio tyrimo medžiaga, atsakovas yra teistas už chuliganizmą, už dokumentų klastojimą, už pasipriešinimą policijos pareigūnams. Atsakovas turi kitą nekilnojamąjį turtą, yra nesugyvenamas, jokios jungtinės veiklos sutarties (partnerystės) tarp atsakovo ir trečiojo asmens nebuvo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas ir atsakovo atstovas palaikė priešieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes; prašė ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Papildomai teismui nurodė, kad atsakovas ginčo bute gyvena nuo 1989 metų, skirtingai nei ieškovė nurodo, jog nuo 1993 metų. Atsakovas įsitikinęs, kad gyveno šiame bute jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu, ir būtent esant šiai sutarčiai 1995-04-06 buvo įgytas ginčo butas. Su T. Ž. susipažino prieš 30 metų, jie gyveno kaip vyras ir žmona, nors santuokos nebuvo įregistravę. Santykių pradžioje jie gyveno jo bute (duomenys neskelbtini), tačiau ieškojo kito būsto. T. Ž. pardavė savo būstą, gautus pinigus paskolino draugei, kuri jų negrąžino, todėl naujas būstas pagrindinai buvo pirktas už jo pinigus, tačiau įformintas T. Ž. vardu. Atsakovo tvirtinimu, jis buvo T. Ž. apgautas; kai jie susipyko, pastaroji be jo sutikimo ir jam nežinant padovanojo butą savo dukrai (ieškovei). Pažymėjo, kad ginčo butas įrengtas jo rankomis ir pastangomis, bute yra daugybė jo pirktų daiktų, kad jokių ieškovės ir T. Ž. daiktų bute nėra; ieškovė su T. Ž. nepagrįstai jį šmeižia, teigia, kad jis smurtauja jų atžvilgiu, nors jis padėjo ieškovei įsidarbinti (duomenys neskelbtini), susimokėti už mokslus. Patvirtino, jog jis turi sodybą, kuri didelė ir graži, tačiau statyba yra nebaigta, statomame name nėra šildymo, vandens, gyventi galima tik šiltu sezonu. Jis turi žemės sklypus, kurių niekas neperka, šis turtas yra nelikvidus. Jis negali pateikti įrodymų, jog pirkosi butą kartu su T. Ž. buto privatizacijos metu. Nors yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau po motinos mirties šį butą padovanojo seseriai, į palikimą nepretendavo. Bylos nagrinėjimo metu T. Ž. – trečiasis asmuo pagal ieškinį, atsakovė pagal priešieškinį paaiškino, kad su atsakovu niekada nevedė bendro ūkio, visą gyvenimą ji buvo savarankiška, savarankiškai prižiūrėjo ir išlaikė butą, vaiką, padėjo atsakovui. Ginčo butą įgijo tik savo asmeninėmis lėšomis ir savo pastangomis, o atsakovui tik leido gyventi kartu. Ginčo butą įgijo keitimo pagrindu, vėliau butą privatizavo lengvatinėmis sąlygomis. Atsakovas gyvendamas su ja pelnėsi, sau pirko nekilnojamąjį turtą. Atsakovas nepagrįstai pretenduoja į jos įsigytą butą, kurį padovanojo dukrai. Ji nepretenduoja į kartu gyvenant atsakovo įgytą turtą. Prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino, iškeldino atsakovą J. K. iš ieškovei G. Š. priklausančio nuosavybės teise buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Priteisė iš atsakovo J. K. bylinėjimosi išlaidas. Atidėjo sprendimo vykdymą dalyje dėl atsakovo J. K. iškeldinimo 4 (keturiems) mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas byloje aplinkybes, įvertinęs pateiktus įrodymus nenustatė pagrindo išvadai, jog 1995 metais T. Ž. (atsakovei pagal priešieškinį, trečiajam asmeniui pagal ieškinį) perkant ginčo butą, ji su atsakovu veikė pagal Jungtinės veiklos sutartį ir kad jie kartu veikdami įsigijo ginčo butą. Teismas akcentavo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų šalių valią jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti ginčo butą, kuris vėliau buvo padovanotas ieškovei. Laikė, kad vien tos aplinkybes, jog atsakovas ir trečiasis asmuo būdami sugyventiniais kartu gyveno, ir tikėtina, kad atsakovas padėdavo trečiajam asmeniui rūpintis butu, neįrodo, kad ginčo butas buvo įgytas nuosavybėn bylos trečiajam asmeniui ir atsakovui veikiant pagal Jungtinės veiklos sutartį. Teismas pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad T. Ž. turėjo galimybes įsigyti ginčo butą, nes ji turėjo tokias pajamas, buvo pardavusi nekilnojamąjį turtą, turėjo darbą, gavo darbo pajamas; taip pat tik ji nuolat mokėjo mokesčius už ginčo butą. Tai, kad atsakovo vardu yra daugiau nekilnojamojo turto (jų tarpe atsakovas turi sodo namą, žemės sklypą ir kt.), įgyto atsakovo nurodytu laiku gyvenant su trečiuoju asmeniu kartu ir kurį atsakovas laiko savo asmenine nuosavybe, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas nebuvo susitaręs su T. Ž. veikti jungtinės veiklos sutarties pagrindu, ir taip įgyti ne tik ginčo butą, bet ir kitą turtą; tiek trečiasis asmuo, tiek atsakovas gyvendami kartu nekūrė bendrosios nuosavybės, neturėjo tikslo ir nesiekė gyvenant kartu įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog T. Ž. ginčo butą įgijo asmenine nuosavybe, priešieškinio reikalavimus dėl buto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo atmetė kaip nepagrįstus (CK 6 969 str., 1964 m. CK 43 str., 58 str., 474 str. 1, 2 d.).Teismas, nustatęs, jog tarp ieškovės ir trečiojo asmens bei atsakovo nuolat kyla konfliktai, tarp jų nagrinėjami teisminiai ginčai, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas; ieškovė priversta nuomotis kitą butą, negali gyventi teisėtai jai priklausančiame asmeninės nuosavybės teise bute, sprendė, kad ieškovės, kaip teisėtos buto savininkės, pažeistos teisės turi būti ginamos, ieškovės ieškinio reikalavimus dėl atsakovo iškeldinimo iš jai nuosavybės teise priklausančio buto tenkino (LR CK 4.93 str., 4.98 str. 4.35 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 1995-04-06 pirkimo-pardavimo sutartį buvo įgytas T. Ž. ir J. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise; pripažinti negaliojančia 2007-12-20 sudarytą Dovanojimo sutartį, pagal kurią T. Ž. savo dukrai G. Š. padovanojo ginčo butą; taikyti restituciją ir priteisti T. Ž. ir J. K. naudai bendrosios dalinės nuosavybės teise ginčo butą, nustatant, kad kiekvienam bendraturčiui priklauso po ½ dalį buto; priteisti Lietuvos Respublikos naudai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 185 str. nuostatas, neobjektyviai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus; skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas nepagrįstai nurodė, kad atliekamo ikiteisminio tyrimo priimtuose nutarimuose dėl sugyventinių J. K. ir T. Ž. 2016-10-12 vykusio konflikto konstatuota, jog J. K. įvykio metu buvo neblaivus ir galimai atliko nusikalstamo pobūdžio veiksmus T. Ž. atžvilgiu; šios nurodytos aplinkybės visiškai neatitinka byloje pateiktų oficialiųjų rašytinių įrodymų turinio. Teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 472 str. 1 d. nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sudarymą, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016 ir kt.). Teismas pripažino, kad J. K. ir T. Ž. yra sugyventiniai; o byloje atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai (2002-10-13 įgaliojimas, 2015 m. UAB „Žirmūnų būstas“ prašymai dėl žalos atlyginimo, automobilio registracijos liudijimas, autoserviso dokumentai, pinigų priėmimo kvitai, pirkimo-pardavimo sutartis) sudaro pagrindą išvadai dėl susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos egzistavimo ir išvadai, kad ginčo butas pagal 1995-04-06 pirkimo - pardavimo sutartį apelianto ir T. Ž. buvo įgytas jungtinės veiklos pagrindu, bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas skundžiamame sprendime kelia perteklinius reikalavimus tam, jog ginčo butas galėtų būti pripažįstamas įgytu jungtinės veiklos sutarties pagrindu; nepagrįstai keliamas klausimas dėl įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas ženkliai pagerino buto kokybę. Tam, kad pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nei 1964 m. LR CK 472 str. nuostatose, nei suformuotoje teismų praktikoje reikalavimo, jog būtų nustatytas ženklus ginčo objekto pagerinimas ar esminis prisidėjimas prie naujo nuosavybės objekto įsigijimo, nėra; tam pakanka, kad būtų nustatytas nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, kas byloje ir yra įrodyta. Savo išvadą, jog atsakovas nebuvo susitaręs su trečiuoju asmeniu veikti jungtinės veiklos sutarties pagrindu, teismas argumentuoja ir tuo, kad už ginčo butą mokesčius nuolat mokėjo tik buto savininkė T. Ž., kad atsakovo vardu yra registruota daugiau nekilnojamojo turto (atsakovas turi sodo namą, žemės sklypą ir kt.), kuris įgytas atsakovo nurodytu laiku gyvenant su trečiuoju asmeniu kartu ir kurį atsakovas laiko savo asmenine nuosavybe, bei kad šioje byloje nėra keliamas ir sprendžiamas ir kito asmeniškai kiekvieno iš sugyventinių vardu įgyto turto teisinis statusas. Šioje byloje apeliantas siekė įrodyti, kad įsigyjant ginčo butą su trečiuoju asmeniu T. Ž. buvo tęstiniuose partnerystės (jungtinės veiklos) santykiuose, kurie prasidėjo nuo 1989 metų, t.y. santykiuose, turinčiuose analogijų su sutuoktinių teisiniais santykiais. Tai reiškia, kad esant šiems teisiniams santykiams įgytas turtas turėtų būti pripažįstamas bendrąja daline nuosavybe. Šioje byloje atsakovas nekelia turto pasidalinimo tarp buvusių sugyventinių klausimo, jis tik gina savo nuosavybės teises, kurios buvo pažeistos sudarius ginčijamą buto dovanojimo sutartį, todėl aplinkybės dėl sugyventinių įnašų dydžio į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos; skirtingai nei santuokos nutraukimo atveju dalinant turtą, įgytą jungtinės veiklos sutarties pagrindu, nėra būtina sudaryti dalintino turto balansą. Teismas, atmesdamas priešieškinį, nepagrįstai taikė 1991-05-28 Butų privatizacijos įstatymo nuostatas; skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad atsakovas privatizuojant ginčo butą nebuvo tinkamas subjektas, jis pagal Butų privatizacijos įstatymą šio buto privatizuoti negalėjo, jo vardu negalėjo būti sudaryta buto privatizavimo sutartis, atsakovas ginčo bute pagal privatizacijos metu galiojusią tvarką nebuvo registruotas, jam butas nebuvo išnuomotas, atsakovo sutikimo privatizuoti butą nereikėjo. Tačiau apelianto vertinimu, šie teismo argumentai šioje byloje nėra teisiškai reikšmingi, kadangi priešieškiniu keliamas reikalavimas pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo butą ne Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, o jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Butų privatizavimo tvarką reglamentavo atskiras Butų privatizavimo įstatymas, tačiau sugyventinių, veikiančių jungtinės veiklos sutarties pagrindu, teisėms į privatizuojamus butus šioje byloje turėjo būti taikomos 1964 m. LR CK 472 str. nuostatos, kurios šiuo atveju laikytinos specialiosiomis normomis. Vadovaujantis teismų praktikoje suformuluota taisykle, kad butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina, analogiškai vertintina, kad sugyventinių, veikiančių jungtinės veiklos sutarties pagrindu, įgytas butas pripažintinas bendrąja daline sugyventinių nuosavybe. Anot apelianto, jis ir T. Ž. konkliudentiniais veiksmais buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), veikiant partnerystės sutarties pagrindu buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė - įsigytas ginčo butas, todėl atsakovė (pagal priešieškinį), siekdama sudaryti minėto nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, turėjo gauti apelianto sutikimą, įgaliojimą sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį (1964 m. CK 473 str. ir 474 str. 3 d.) arba įstatyme nustatyta tvarka pranešti jam apie jungtinės veiklos susitarimo nutraukimą ir padalyti turtą, esantį bendrąja partnerių nuosavybe. Tuo tarpu atsakovė (pagal priešieškinį) įstatyme nurodytų imperatyvių pareigų neįvykdė, todėl ginčo sandoris pripažintinas prieštaraujančiu imperatyviosioms teisės normoms. Be to, T. Ž. pagal 1964 m. CK 474 str. 1 d. įtvirtintą prezumpciją turėjo nuosavybės teises tik į ½ dalį ginčo buto, todėl neturėjo teisinio pagrindo dovanoti apeliantui priklausančios buto dalies.
Ieškovė G. Š. ir trečiasis asmuo T. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo: apelianto J. K. apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą; priteisti iš J. K. G. Š. naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas; priimti teikiamus prie skundo naujus įrodymus ir skirti J. K. baudą už priesaikos sulaužymą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais: Apelianto nurodyta teismų praktika netaikytina šiai bylai, nes iš esmės skiriasi bylų aplinkybės ir ratio decidendi; nėra pagrindų spręsti, kad tarp T. Ž. ir J. K. buvo sudaryta bendroji jungtinė (partnerystės) sutartis. T. Ž. savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo visą privatizavimo kainą (224 Lt), kuri buvo nedidelė. T. Ž. turėjo lėšų iš ankstesnio turto pardavimo, be to nuolat gavo darbines pajamas. Ginčo butas buvo įsigytas ir įrengtas jos lėšomis; buto įsigijimui nebuvo reikalingos nei J. K. lėšos, nei darbas, nei kitoks turtas. Apeliaciniame skunde apelianto nurodyti veiksmai ir išvardinti rašytiniai įrodymai niekaip nesusiję ir neįrodo, kad J. K. įgijo nuosavybę į butą; įgaliojimas atstovauti byloje buvo susijęs su viena konkrečia byla (T. Ž. turėjo civilinį ginčą, o J. K. buvo įtikinęs, kad išmano teisę ir gali atstovauti). Prašymai (duomenys neskelbtini) būstui susiję su asmeniniu J. K. daiktu - jo asmeniniu kompiuteriu, kuris sugedo dėl elektros įtampos šuolių ir kuriuo T. Ž. nesinaudojo ir nesinaudoja. J. K. pridėti kvitai tik patvirtina, kad remontuojamas buvo būtent kompiuteris ir su juo susiję įrenginiai. Pinigų priėmimo kvitai ir vieno lango pirkimo sutartis: buvo sumokėti asmeniniai T. Ž. pinigai. Galėjo būti, kad dėl užimtumo T. Ž. paprašė J. K., kad jis užpildytų užsakymą ir sumokėtų jos perduotus pinigus. T. Ž. buvo sudariusi paskolos sutartį buto remontui; bute buvo keičiami iš viso 3 langai ir balkonas. Sutartį dėl kitų langų ir balkono sudarė pati T. Ž.. 2009 m. J. K. pirko kelis kvadratinius metrus keramikinių plytelių, kurios buvo panaudotos virtuvės remontui. Tačiau ir jos buvo pirktos už T. Ž. duotas lėšas (panašiai kaip ir lango atveju), be to, tai visiškai mažas kiekis lyginant su kitais bute esančiais plytelėmis klijuotais paviršiais, kurie skaičiuojami dešimtimis kvadratinių metrų. Todėl teigia, jog apelianto nurodytos išlaidos ir veiksmai yra nesusiję su nuosavybės į ginčo butą įsigijimu ar bendra jungtine veikla. T. Ž. nepretenduoja į asmeninius J. K. daiktus ir pageidauja, kad jis kuo greičiau išsikraustytų iš buto adresu (duomenys neskelbtini) ir kuo greičiau išsineštų visus savo asmeninius daiktus. Apeliantas neįrodė jokio prisidėjimo prie buto įgijimo (sukūrimo). T. Ž. butą privatizavo už 224 Lt, kuriuos turėjo iš ankstesnio turto pardavimo, be to nuolat dirbo ir turėjo pajamų. Buto įsigijimui J. K. neprisidėjo nei pinigais (kurių T. Ž. nereikėjo), nei darbu (butas nebuvo statomas, jis privatizuotas įrengtas) nei kitu turtu - privatizuojant jokio kito turto mainais už privatizuojamą butą nereikėjo. T. Ž. kategoriškai neigia jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą, bet to, J. K. neatliko nieko, kas lėmė buto privatizavimo rezultatą. Butas buvo privatizuotas pagal Butų privatizavimo įstatymą, todėl buto įsigijimo aplinkybės reikalauja aptarti teisinius aspektus, ką tinkamai ir išsamiai atliko teismas: butą galėjo privatizuoti tik T. Ž. kaip buto nuomininkė, o J. K. nebuvo subjektu, turinčiu teisę privatizuoti ginčo butą (tuo metu buvo savo motinos buto Lazdynuose nuomininku). Net jei jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis būtų buvusi sudaryta laikantis įstatymo reikalavimų (rašytinė, notarinė), anot ieškovės ir trečiojo asmens, J. K. vis tiek nebūtų galėjęs privatizuoti dalies ginčo buto ir nebūtų tapęs bendraturčiu. Bet kokie apelianto J. K. teiginiai, kurie nėra tiesiogiai pagrįsti oficialiais rašytiniais įrodymais, vertintini kritiškai; apeliantas yra teistas už dokumentų klastojimą, baustas už kelių eismo taisyklių (saugaus eismo) daugkartinius pažeidimus, už gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimus, chuliganizmą, alkoholio vartojimą/ neblaivaus pasirodymą viešojoje vietoje, pasipriešinimą pareigūnams, pareigūnų nurodymų nevykdymą/ pareigūnų garbės ir orumo įžeidimą. Jis linkęs manipuliuoti, klaidinti ir meluoti, kai mano, kad jo teiginių nebus įmanoma patikrinti ar laiku sureaguoti. Taip įvyko ir šioje byloje. Paskutinio teismo posėdžio metu, kai nedalyvavo G. Š. ir T. Ž., J. K. telkėsi ad hominem argumentus ir melagingai nurodė eilę faktinių aplinkybių. Prašo apeliaciniame procese prijungti naujus įrodymus, paneigiančius J. K. paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. G. Š. ir T. Ž. negalėjo jų pateikti anksčiau, nes J. K. šias aplinkybes nurodė tik paskutinio teismo posėdžio metu, iki kurio nebuvo žinoma, kad J. K. nurodys tokias aplinkybes. Pateikiami įrodymai yra susiję su teikiamu prašymu dėl baudos J. K. skyrimo už priesaikos sulaužymą. J. K. akivaizdžiai sulaužė savo priesaiką sakyti tiesą (2017-09-05 garso įrašas nuo 6:37 iki 6:55; e.byla t. 2, puslapis 73). Jis buvo supažindintas, kad už tai gresia bauda. Prašo J. K. skirti CPK numatytą baudą už priesaikos sulaužymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis civilinio proceso kodekse (toliau CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Byloje nustatyta, kad ginčo butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), 1995-04-06 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu buvo įgytas T. Ž. (byloje pagal ieškinį trečiasis asmuo, pagal priešieškinį atsakovė). 2007-12-10 dovanojimo sutartimi Nr. 1-6207 T. Ž. (ieškovės motina) butą padovanojo ieškovei G. Š.; šia sutartimi taip pat sulygta dėl T. Ž. uzufrukto teisės iki gyvos galvos naudotis dovanojamu butu. Ieškovei G. Š. priklausančiame bute gyvena atsakovas J. K. (ieškovės motinos T. Ž. sugyventinis). Ieškovė G. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo iškeldinti atsakovą J. K. iš jai priklausančio buto; nurodė, kad tarp jos ir atsakovo yra nuolatiniai konfliktai, ji jaučia nuolatinį psichologinį spaudimą, gyvenimas kartu yra negalimas, dėl susiklosčiusios situacijos ieškovė yra priversta nuomotis butą. Atsakovas su ieškiniu nesutiko; teigė, jog su trečiuoju asmeniu T. Ž. atsakovas kartu gyveno nuo 1989 metų, šis ginčo butas įsigytas abiejų žiniomis, pinigais bei darbu, nuo pat gyvenimo kartu atsakovas su T. Ž. vedė bendrą ūkį, buvo sudarę jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), 1995 m. metais buvo įgytas T. Ž. ir J. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise, pripažinti negaliojančia 2007-12-20 sudarytą dovanojimo sutartį bei taikyti restituciją. Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, prieškieškinį tenkinti, ieškinį atmesti.Anot apelianto, pirmos instancijos teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 472 str. 1 d. nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sudarymą, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę; apeliantas ir T. Ž. konkliudentiniais veiksmais buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), veikiant partnerystės sutarties pagrindu buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė - įsigytas ginčo butas, todėl atsakovė (pagal priešieškinį) siekdama sudaryti ginčo nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, turėjo gauti apelianto sutikimą, įgaliojimą sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį (1964 m. CK 473 str. ir 474 str. 3 d.) arba įstatyme nustatyta tvarka pranešti jam apie jungtinės veiklos susitarimo nutraukimą ir padalyti turtą, esantį bendrąja partnerių nuosavybe. Tuo tarpu atsakovė (pagal priešieškinį) įstatyme nurodytų imperatyvių pareigų neįvykdė, todėl ginčo sandoris pripažintinas prieštaraujančiu imperatyviosioms teisės normoms. Be to, T. Ž. pagal 1964 m. CK 474 str. 1 d. įtvirtintą prezumpciją turėjo nuosavybės teises tik į ½ dalį ginčo buto, todėl neturėjo teisinio pagrindo dovanoti apeliantui priklausančios buto dalies. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negali. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ginčo objektu esantis turtas (butas) buvo įsigytas atsakovės pagal priešieškinį T. Ž. vardu T. Ž. ir J. K. (ieškovui pagal priešieškinį) gyvenant kartu. Byloje kilo ginčas dėl to, ar artimus santykius palaikę ir kartu ilgą laiką gyvenę, bendrai tvarkę reikalus, nesusituokę asmenys įgijo bendrosios nuosavybės teisę į turtą, kuris registruotas vieno jų vardu. T. Ž. ir J. K. skirtingai aiškino ginčo turto įsigijimo aplinkybes: T. Ž. aiškino esą butą įsigijusi, vėliau atlikusi jame remontą asmeninėmis lėšomis, o J. K. tvirtinimu, butas buvo įgytas šalių bendromis lėšomis; J. K. įrodinėjo tarp šalių buvusį susitarimą dėl šio turto įgijimo bendrojon nuosavybėn, o atsakovė tokio susitarimo aplinkybę kategoriškai neigė. Ieškovas pareiškė reikalavimus pripažinti, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), 1995 m. metais buvo įgytas T. Ž. ir J. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise.Kadangi ginčo butas buvo įgytas 1995 m., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčui spręsti taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso normos, reglamentavusios jungtinę veiklą. Kadangi sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis), dėl to šioje byloje jungtinės veiklos sutarties formos vertinimui turi būti taikomi 1964 metų CK 41-43 straipsnių reikalavimai, taip pat CK 472-474 straipsnių nuostatos.1964 metų CK 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pagal 1964 metų CK 474 straipsnio 2 dalį bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas.Sprendžiant klausimą dėl jungtinės veiklos sutarties sampratos, teismų praktikoje yra pažymėta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 metų CK 472, 474 straipsniai); sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 metų CK 474 straipsnio l dalis, 121 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-482/2010 ir kt.). Pagal 1964 metų CK 474 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas bendros jungtinės veiklos dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu, dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos, taip pat bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais), tik 1964 metų CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Nepaisant to, teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti įstatyme nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtį, jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nebuvo jungtinę veiklą patvirtinančios rašytinės sutarties, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Tai reiškia, jog tokio pobūdžio ginčuose pagal 1964 metų CK ir jo taikymo praktiką teismuose susitarimą jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybės teisę galima įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-84/2014).Kaip minėta pirmiau, pagal 1964 metų CK 472 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu; dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos ar bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje. Taigi bendrajai dalinei kartu gyvenusių ir bendrai ūkį tvarkiusių asmenų nuosavybei konstatuoti būtina nustatyti šių juridinių faktų visumą: 1) jungtinės veiklos dalyvių susitarimą užsiimti bendra veikla; 2) šių asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos tikslo; 3) sutarties dalyvių įnašų pinigais ar kitokiu turtu faktą ir dydį; 4) jungtinės veiklos rezultato sukūrimo ar įgijimo faktą. Ne sutuoktiniai (sugyventiniai, sužadėtiniai ar pan.) gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 2 dalis, 1964 metų CK 123 straipsnis), tačiau tokiems santykiams netaikoma turto bendrumo prezumpcija – susitarimas įsigyti turtą bendrąja daline nuosavybe kiekvienu atveju turi būti įrodytas. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Tokį sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo aiškinimą patvirtina ir nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010 ir kt.).Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai, kurių pagrindu kvestionuojama pirmosios instancijos teismo atlikta teisiškai reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, analizė, nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju T. Ž. ir J. K. rašytinės sutarties dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sudarę nebuvo. Kolegijai susipažinus su bylos medžiaga, posėdžių garso įrašais, darytina išvada, jog priešingai nei teigia apeliantas, byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti buvus T. Ž. ir J. K. susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog į bylą apie tokios sutarties sudarymo bei egzistavimo faktą įrodymų nepateikta. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo butas T. Ž. įgytas jį privatizuojant lengvatinėms sąlygoms, sumokant 224,15 Lt; buto įgijimo metu T. Ž. dirbo, turėjo nuolatines pajamas, buto įsigijimo suma nėra didelė, butas nebuvo statomas, jis privatizuotas jau įrengtas, buto remontui T. Ž. 2004 m. metais buvo pasiėmusi paskolą, nuolat pati mokėjo buto komunalinius ir kitus mokesčius. Taigi, jos finansinė padėtis (turėti ištekliai) leido savarankiškai asmeninės nuosavybės teise įsigyti ginčo turtą ir jį išlaikyti. Duomenų, kad apeliantas būtų prisidėjęs kažkokiu kitu būdu (darbu, lėšomis, ūkio tvarkymu) prie bendrosios nuosavybės kūrimo, byloje nėra. Byloje pateikti dokumentai (pinigų priėmimo kvitai, sutartis) iš kurių matyti, kad J. K. 2004 m. yra apmokėta už vieną langą ir jo įrengimą bei 2009 m. - už 4,75 kv.m. sienų ir 2,92 kv.m. grindų plytelių, pirko buitinę techniką, nesudaro pagrindo spręsti dėl apelianto J. K. prisidėjimo prie buto įgijimo (sukūrimo), o juolab, dėl tarp šalių buvusio susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos įgyjant ir sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Be to, T. Ž. tvirtinimu, tiek langą, tiek plyteles J. K. pirko jos prašymu už jos perduotas jam lėšas (gauta paskola). Aplinkybės, kad T. Ž. leido apeliantui pas ją gyventi, apelianto pateikti rašytiniai įrodymai, kad T. Ž. buvo jį įgaliojusi atstovauti byloje, apeliantas J. K. rašė (duomenys neskelbtini) būstui prašymus dėl žalos atlyginimo dėl jo asmeninio kompiuterio gedimo dėl elektros įtampos šuolių, apeliantas pirko butui pavienius didelės vertės neturinčius daiktus, nėra pakankami konstatuoti apelianto ir atsakovės bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo siekiant kartu įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą faktui patvirtinti. Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015-07-15 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016-04-01 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; kt.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Todėl nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad atsakovo vardu yra daugiau nekilnojamojo turto (atsakovas turi sodo namą, žemės sklypą ir kt.), kuris įgytas atsakovo nurodytu laiku gyvenant su T. Ž. kartu ir kurį atsakovas laiko savo asmenine nuosavybe. Pritartina apelianto pozicijai, kad galimas susitarimas dėl vieno objekto bendros jungtinės nuosavybės teise kūrimo, kuomet tuo pačiu metu kiti objektai kuriami vieno subjekto asmenines nuosavybės teise, tačiau nagrinėjamu atveju tokiai išvadai pagrindo nėra (CPK178 str.). Kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visuma paneigia bet kokias prielaidas dėl bendro ūkio, biudžeto formavimo, siekio ar tikslo kurti šalių bendrą nuosavybę (ginčo turtą), nepaisant gyvenimo kartu. Taigi, reziumuojant aukščiau aptartą, spręstina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose bei pagrįstai sprendė, kad nors šalys kartu gyveno ir tarp jų klostėsi tam tikri turtiniai santykiai, tačiau byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog T. Ž. ir J. K. dėl ginčo buto įgijimo bendrosios nuosavybės teise buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą, kas eliminuoja galimybę pripažinti, kad ginčo butas buvo įgytas bendrosios nuosavybės teise. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai apelianto priešieškinio reikalavimus atmetė.Ieškovė ieškiniu prašė iškeldinti atsakovą iš jai priklausančio ginčo turto CK 4.98 str. pagrindu, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai, o atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso ieškovei, atsakovo netinkamu elgesiu ieškovės teisės yra pažeidžiamos, atsakovas neturi teisinio pagrindo naudotis jos turtu, ieškovės ir atsakovo nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai, tinkamai taikė daiktinės teisės normas ir iškeldino atsakovą iš ieškovei priklausančio buto.Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Dėl papildomų įrodymų ir prašymo skirti baudą atsakovui.
Ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė papildomus įrodymus ir prašo juos prijungti, taip pat prašo skirti atsakovui baudą už priesaikos sulaužymą. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 186 str. 6 d. nustatyta, kad už priesaikos sulaužymą teismas šaliai ar trečiajam asmeniui turi teisę skirti iki 300 Eur baudą. Kadangi tiek ieškovės atsiliepime nurodomi, pasak jos, melagingi atsakovo teiginiai, tiek naujai teikiami prie atsiliepimo į apeliacinį skundą įrodymai nesusiję su aplinkybėmis, kurios buvo įrodinėjamos šioje byloje, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisakydamas atsisako papildomus įrodymus prijungti prie bylos ir neįžvelgia pagrindo spręsti dėl baudos atsakovui skyrimo, todėl prašymai atmestini. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovei priteistini 605 Eur jos patirtų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 98 str., VGTPĮ 14 str.2d. 20 str.1d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei G. Š., ak. (duomenys neskelbtini) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.