Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei G. Š., ieškovės atstovui advokatui M. N., atsakovui J. K., atsakovo atstovui advokatui A. C., trečiajam asmeniui T. Ž., vertėjaujant G. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. Š. ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, pareikštą atsakovui J. K., trečiajam asmeniui T. Ž., bei pagal J. K. priešieškinį,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė priešieškinyje nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį atmesti. Papildomai teismui nurodė, kad tiek ieškovė, tiek tretysis asmuo nepateikė teismui tinkamo atsiliepimo į priešieškinį, todėl nėra galimybės įvertinti, jog ginčo butas buvo įgytas tik trečiojo asmens lėšomis ir pastangomis, nors atsakovas nurodo, jog šis butas įgytas atsakovo dalykinių ryšių dėka, kad ginčo butas buvo kartu su trečiuoju asmeniu remontuojamas, perkami bendrai baldai, buitinė technika, kūriamas gerbuvis. Atsakovas ginčo bute gyvena nuo 1989 metų, skirtingai nei ieškovė nurodo, jog nuo 1993 metų. Atsakovas įsitikinęs, kad gyveno šiame bute jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu, būtent šiai sutarčiai esant ir buvo įgytas ginčo butas 1995-04-06. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovo atstovas prašo priešieškinį tenkinti ir ieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu atsakovas J. K. paaiškino, kad su T. Ž. susipažino prieš 30 metų, jie gyveno kaip vyras ir žmona, nors santuokos nebuvo įregistravę. Jie tryse gyveno pas jį bute Lazdynuose, tačiau ieškojo kito būsto. T. Ž. pardavė savo būstą, gautus pinigus paskolino draugei, kuri jų negrąžino, todėl naujas būstas pagrindinai buvo pirktas už jo pinigus, tačiau įformintas T. Ž. vardu. Mano, kad šiuo atveju T. Ž. jį apgavo ir kai jie susipyko, ši be jo sutikimo ir jam nežinant padovanojo butą savo dukrai, bylos ieškovei. Be to, ji neteisėtai, sukčiaudama pardavė jo žemės sklypą esantį Nemenčinėje dėl kurio yra iškeltas ginčas kitoje byloje. Pažymėjo, kad ginčo butas įrengtas jo rankomis ir pastangomis, bute randasi daugybė jo pirktų daiktų, kad jokių ieškovės ir T. Ž. daiktų bute nėra. Pažymėjo ir tai, kad ieškovė su T. Ž. nepagrįstai jį šmeižia, teigia, kad jis smurtauja jų atžvilgiu, nors jis nuolat joms padėjo, padėjo ieškovei įsidarbinti AB (duomenys neskelbtini), susimokėti už mokslus. Patvirtino, jog jis turi sodybą, kuri didelė ir graži, tačiau statyba yra nebaigta, statomame name nėra šildymo, vandens, gyventi galima tik šiltu sezonu. Jis turi žemės sklypus, kurių niekas neperka, šis turtas yra nelikvidus. Jis negali pateikti įrodymų, jog pirkosi butą kartu su T. Ž. buto privatizacijos metu. Nors yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau po motinos mirties šį butą padovanojo seseriai, į palikimą nepretendavo.

Teismo posėdžio metu tretysis asmuo T. Ž. paaiškino, kad su atsakovu niekada nevedė bendro ūkio, visą gyvenimą ji buvo savarankiška, savarankiškai prižiūrėjo ir išlaikė butą, vaiką, padėjo atsakovui. Ginčo butą įgijo tik savo asmeninėmis lėšomis ir savo pastangomis, o atsakovui tik leido gyventi kartu. Ginčo butą įgijo keitimo pagrindu, vėliau butą privatizavo lengvatinėmis sąlygomis. Atsakovas gyvendamas su ja pelnėsi, sau pirko nekilnojamąjį turtą, jis turi sodą, jame yra namas. Šiuo metu atsakovas nepagrįstai pretenduoja į jos įsigytą butą, kurį padovanojo dukrai. Ji nepretenduoja į kartu gyvenant atsakovo įgytą turtą.

Ieškinys patenkintas visiškai.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo priešieškinys atmestinas.

Iš civilinės bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovei G. Š. pagal 2007-12-10 dovanojimo sutartį Nr. 1-6207 asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Šį butą ji įgijo dovanojimo pagrindu, butą padovanojo ieškovės motina, bylos tretysis asmuo T. Ž., kurios naudai bute nustatytas uzufruktas. Tretysis asmuo butą nuosavybės teise įgijo privatizavimo pagrindu pagal 1995-04-06 sudarytą sutartį su Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) seniūnija. A. J. K. ir tretysis asmuo T. Ž. yra sugyventiniai. Dėl sugyventinių J. K. ir T. Ž. 2016-10-12 vykusio konflikto, šiuo metu atsakovo J. K. atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-48155-16 pagal LR BK 145 str. 1 d., kuris buvo nutrauktas, bet atnaujintas 2016-12-12 Vilniaus apygardos prokūraturos nutarimu. Nutarimuose konstatuota, jog J. K. įvykio metu buvo neblaivus ir galimai atliko nusikalstamo pobūdžio veiksmus T. Ž. atžvilgiu. Ieškiniu ieškovė prašo iškeldinti atsakovą iš jai priklausančio buto, nurodydama, kad tarp jų yra nuolatiniai konfliktai, ji jaučia nuolatinį psichologinį spaudimą, gyvenimas kartu yra negalimas, dėl susiklosčiusios situacijos ieškovė yra priversta nuomotis butą, todėl prašo iškeldinti atsakovą. Atsakovas nesutinka su ieškiniu, pateikė teismui savo priešieškinį, prašydamas atmesti ieškovės ieškinį, prašo pripažinti, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo įgytas T. Ž. ir J. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise, pripažinti negaliojančia 2007-12-20 sudarytą Dovanojimo sutartį bei taikyti restituciją. Pažymėjo, jog su trečiuoju asmeniu T. Ž. atsakovas kartu gyveno nuo 1989 metų, šis ginčo butas įsigytas abiejų žiniomis, pinigais bei darbu, nuo pat gyvenimo kartu atsakovas su T. Ž. vedė bendrą ūkį, buvo sudarę jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 12 ir 178 str., šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos CPK 182 str.). Lietuvos Respublikos CPK 185 str. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Nagrinėjamu atveju ieškovės G. Š. ir atsakovo J. K. ginčo esmė – iškeldinimas iš buto ((duomenys neskelbtini)), šio buto įsigijimo ir registravimo T. Ž. vardu sandorių teisėtumas, jų galiojimas taip pat ginčas susijęs su kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu.

Nagrinėjamu atveju ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal viešus NTR duomenis asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei G. Š. 2007-12-10 dovanojimo sutarties pagrindu. Pradinė ginčo buto savininkė – tretysis asmuo T. Ž. butą įgijo pagal privatizavimo įstatymą 1995-04-06 sudariusi sutartį su Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) seniūnija. Atsakovas nurodo, kad nuo 1989 metų buvo trečiojo asmens T. Ž. sugyventinis ir prisidėjo prie šio buto įsigijimo tiek žiniomis, tiek pinigais, tiek darbu, taip pat visada prižiūrėjo šį butą ir juo rūpinosi, jame yra daugybė jo daiktų, jis nuolatos gyveno su T. Ž., veikė pagal Jungtinės veiklos sutartį.

Ginčo šalių, kurie faktiškai yra sugyventiniai turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą. Pagal kasacinio teismo praktiką tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos Lietuvos Respublikos CK 4-osios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Z. v. R. A. L., byla Nr. 3K-7-332/2006, ir kt.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. S., byla Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., byla Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., byla Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Šiuo atveju atsakovas ir jo atstovas kaip tik ir remiasi LR CK 6.969 str. 1 d. norma, kuri numato, jog Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai.

Dabar galiojančio CK 6.969 straipsnio 4 dalyje (tiek pagal senesnės redakcijos civilinį kodeksą, tiek pagal naująją redakciją) nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Pažymėtina ir tai, kad ginčo butas trečiojo asmens T. Ž. įgytas 1995 metais, todėl šiuo atveju reikia taikyti ne naujojo CK nuostatas, kuriomis remiasi atsakovo atstovas, o taikyti 1964 m. CK nuostatas, kurios galiojo tuo laikotarpiu. Pagal 1964 m. CK 472 str. 1 d. yra nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu. Turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, pagal proporcingumo įnašams principą yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 str. 1, 2 dalys).

Nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudariusios rašytinės jungtinės veiklos sutarties, kaip tai buvo numatyta pagal 1964 m. CK 43 str., reglamentuojantį, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma. Pagal 1964 m. CK 58 str. 2 dalies nuostatas buvo numatyta, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. Tai, kad gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, todėl kaip kasacinis teismas yra išaiškinęs dėl šių normų taikymo, jeigu rašytinės jungtinės veiklos sutartis nebuvo sudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą.

Šiuo atveju, kaip minėta, tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymo, teismui apie tokios sutarties sudarymo faktą įrodymų nepateikta. Atsakovas nesirėmė liudytojų, kurie galėtų paliudyti, jog 1995 metais, T. Ž. įsigyjant ginčo butą, ši su atsakovu tikrai veikė pagal jungtinės veiklos susitarimą. Tiek ieškovė, tiek tretysis asmuo kategoriškai neigia tokias atsakovo nurodytas aplinkybes, jos neigia, kad privatizuojant butą buvo susitarimas tarp T. Ž. ir J. K. dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Iš ieškovės pateiktų įrodymų matyti, jog ginčo butas buvo pirktas privatizacijos būdu, trečiojo asmens vardu. Atsakovas privatizuojant ginčo butą nebuvo tinkamas subjektas, jis pagal Butų privatizacijos įstatymą šio buto privatizuoti negalėjo, jo vardu negalėjo būti sudaryta buto privatizavimo sutartis, atsakovas ginčo bute pagal privatizacijos metu galiojusią tvarką, nebuvo registruotas, jam butas nebuvo išnuomotas, atsakovo sutikimo privatizuopti butą nereikėjo. Priešingai, atsakovas Butų privatizacijos metu būdamas kito buto nuomininku, galėjo realizuoti teisę privatizuoti kitą butą, bet ne ginčo butą. Bylos tretysis asmuo T. Ž. nurodė, kad ji leido atsakovui pas ją gyventi. Atsakovas neturėjo ginčo buto nuomininko statuso, iki buto privatizacijos jis nebuvo ginčo buto nuomininko šeimos nariu, jis buvo kito buto, esančio Lazdynuose, (duomenys neskelbtini), nuomininku, šiame bute yra deklaravęs gyvenamąją vietą ir šio teismo sprendimo priėmimo dienai. Atsakovo pateikti teismui rašytiniai įrodymai ir žodiniai jo paaiškinimai taip pat nepatvirtina aplinkybių, jog atsakovas faktiškai dalyvavo ginčo buto privatizavimo procese, kad jis 1995 metais perkant butą apmokėjo už jį pinigus , kad jis padėjo įsigyti butą, kad tik geranoriškai sutiko butą užregistruoti trečiojo asmens T. Ž. vardu. Ginčo atveju aktualios yra ginčo buto įsigijimo aplinkybės: butas įsigytas lengvatinėmis sąlygomis, už simbolinę kainą pagal galiojusį Butų privatizavimo įstatymą, numačiusi reglamentavimą tiek privatizuojamų objektų, šiuo atveju butų, atžvilgiu, tiek ir subjektų, turinčių teisę privatizuojamą objektą įgyti nuosavybės teisėmis. Šiuo atveju atsakovas negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo butą, tame tarpe net ir veikdamas jungtinės veiklos sutarties, kuri šiuo atveju byloje neįrodyta, pagrindu. Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų galima daryti tik kitokią išvadą, kad jis gyvendamas ginčo bute, taip pat rūpinosi butu, pirkdavo butui reikalingus atskirus daiktus. Tačiau, jokių įrodymų, rodančių, kad atsakovo rūpinimasis ženkliai pagerino buto kokybę, kad jo rūpesčio, darbo ir investicijų dėka iš esmės buvo sukurtas naujas ginčo objektas, byloje nėra. Įvertinus bylos aplinkybes ir esamus įrodymus nustatyta, kad byloje nėra pakankamai tikėtinų įrodymų, jog trečiajam asmeniui T. Ž. 1995 metais perkant ginčo butą, ji su atsakovu veikė pagal Jungtinės veiklos sutartį, kad jie kartu veikdami įsigijo ginčo butą. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų šalių valią jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti ginčo butą, kuris vėliau buvo padovanotas ieškovei. Kaip aukščiau yra pažymėta, trečiojo asmens vardu, įgyto buto, kaip objekto būdo (Butų privatizacijos įstatymu nustatytų kriterijų) specifiškumas lemia tai, kad buto įgijimui įstatymas nepaliko galimybės kitam asmeniui prisidėti savo darbu, pažintimis ar dovanomis (kaip nurodo atsakovas) prie buto įsigijimo. Vien ta aplinkybė, kad bylos atsakovas ir tretysis asmuo būdami sugyventiniais kartu gyveno, ir tikėtina, kad atsakovas padėdavo trečiajam asmeniui rūpintis butu (tikėtina, kad atsakovas rūpinosi sugedusių daiktų remontais, kreipdavosi į instancijas dėl butui teikiamų paslaugų kokybės, pirkdavo atskirus daiktus, ar padėdavo trečiajam asmeniui bei ieškovei ir pan.), neįrodo, jog ginčo butas buvo įgytas nuosavybėn bylos trečiąjam asmeniui ir atsakovui veikiant pagal Jungtinės veiklos sutartį. Pažymėtina ir tai, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė turėjo galimybes įsigyti šį butą, sumokėti už jį lengvatinėmis sąlygomis nustatyto mažo, minimalaus ir simbolinio dydžio mokėjimą, nes ji turėjo tokias pajamas, buvo pardavusi nekilnojamąjį turtą, turėjo darbą, gavo darbo pajamas. Iš teismui pateiktų banko išrašų matyti, jog už ginčo butą mokesčius nuolat mokėjo tik buto savininkė T. Ž.. Aukščiau nustatytos aplinkybės ir tai, kad atsakovo vardu yra daugiau nekilnojamojo turto (jų tarpe atsakovas turi sodo namą, žemės sklypą ir kt.), kuris įgytas atsakovo nurodytu laiku gyvenant su trečiuoju asmeniu kartu ir kurį atsakovas laiko savo asmenine nuosavybe, laikytina, kad atsakovas nebuvo susitaręs su trečiuoju asmeniu veikti jungtinės veiklos sutarties pagrindu, ir taip įgyti ne tik ginčo butą, bet ir kitą turtą, kad priešingai, tiek tretysis asmuo, tiek atsakovas gyvendami kartu nekūrė bendrosios nuosavybės, neturėjo tikslo ir nesiekė gyvenant kartu įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Svarbu ir tai, kad pripažinus, jog tretysis asmuo ir atsakovas būdami sugyventiniais veikė pagal Jungtinės veiklos sutartį, atitinkamai turėtų būti sprendžiamas ir kito asmeniškai kiekvieno iš sugyventinių vardu įgyto turto teisinis statusas. Atsakovas jokių aplinkybių savo procesiniuose dokumentuose ir posėdžio metu dėl kito turto nenurodo, neteigia, jog kitas nekilnojamas turtas (registruotas atsakovo vardu) yra įsigytas veikiant T. Ž. ir J. K. bendrai, pagal partnerystės principus nusprendus ir jį įsigyjus. Priešingai, visos bylos šalys patvirtina, kad šį kitą nekilnojamą turtą įsigijo tik atsakovas. Tai įrodo jog atsakovas turėjo savo asmeninių interesų dėl nekilnojamojo turto, į jį investavo savo lėšas, mokėjo už savo vardu registruotą turtą mokesčius, o įrodymų, patvirtinančių, kad mokėjo mokesčius už ginčo butą jis nepateikė ir jų byloje nėra. Iš pateiktų teismui nuotraukų matosi, kad atsakovo turimame sodo name yra židinys, pirtis, kanalizacijos sistema, virtuvė su įranga, ir kiti nuolatiniam gyvenimui reikalingi daiktai, baldai, namų apyvokos įrankiai ir pan., kad sodo namas pritaikytas gyventi, yra tvarkingai įrengtas, sutvarkytas kiemas. Šios faktinės aplinkybės irgi paneigia Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties buvimą, ir patvirtina faktą, kad atsakovas nuolat savo lėšas investavo į tik jam priklausantį turtą, registruotą jo vardu asmeninės nuosavybės teise. Tai, kad atsakovas ginčo bute gyveno ilgą laiką ir kaip pats nurodo geranoriškai padėdavo trečiajam asmeniui ir ieškovei irgi nepatvirtina Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties buvimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalims gyvenant kartu buvo įgytas ginčo butas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turėjo būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, įtvirtintas CK 474 straipsnyje – įnašai pinigais, kitu turtu arba dalyvavimas darbu. Byloje nenustatyta (atsakovas neįrodė), kad atsakovas prie šio ginčo buto įsigijimo prisidėjo pinigais, už jį sumokėjo asmeninėmis lėšomis, ar būtų įrodęs aplinkybes dėl kito atsakovo įnašo, kuriuo įsigytas ginčo butas.Atsakovas nepaneigė ieškovės ir trečiojo asmens pateiktų įrodymų, jis neįrodė, kad dėl to jog ginčo buto įsigijimo metu – 1995-04-06 jis bute gyveno su bylos trečiuoju asmeniu prarado teisę dalyvauti butų privatizacijos procese, kad gyvenimas kartu su T. Ž. užkirto kelią jam lengvatinėmis sąlygomis įgyti būstą ar jo dalį. Priešingai, paties atsakovo paaiškinimai rodo, kad ginčo buto įgijimo metu jis buvo deklaravęs gyvenamą vietą (duomenys neskelbtini), kur gyveno jo motina, ir kurį jis padovanojo savo seseriai. T.y. tik atsakovo valiniai veiksmai sąlygojo tai, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu jis atsisakė nuosavybės teisės įgijimo privatizacijos būdu, kad jis šio buto atžvilgiu veikė kaip valdytojas/naudotojas, nes jo žodžiais tariant jis “padovanojo” šį butą, elgėsi su juo kaip su savo turtu. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad atsakovas neįrodė, kad ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje turi būti pripažįstamas bendru atsakovo ir trečiojo asmens turtu, neįrodė, kad šis butas turi būti dalijamas, kadangi nustatoma, kad ginčo butas buvo įgytas kaip asmeninė trečiojo asmens nuosavybė (LAT 2015-01-09 nutartis Nr. 3K-3-62/2015). Atsakovo žodiniais paaiškinimais (apie svarbias pažintis, jo investuotas lėšas ir jo geranoriškumą trečiojo asmens atžvilgiu registruoti turtą jos vardu) nesant tai patikimai patvirtinančių įrodymų remtis, nėra pagrindo. Pripažinus ginčo butą buvus trečiojo amens T. Ž. įgijo asmenine nuosavybe, nėra pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimo dėl to, kad butas buvo įgytas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atitinkamai atmetus šį reikalavimą, nėra pagrindo tenkinti ir kitų reikalavimų (dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymos). Ginčo butą tretysis asmuo T. Ž. teisėtai, įgyvendindama turėtos nuosavybės teisės turinį, jį 2007 m. padovanodama dukrai – šios bylos ieškovei. Kaip aukščiau nustatyta ginčo butas priklausė trečiąjam asmeniui asmeninės nuosavybės teise, jis nebuvo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu ir atitinkamai atsakovo sutikimo disponuojant šiuo butu, dovanojant jį ieškovei nereikėjo.

Dėl ieškovės reikalavimo iškeldinti atsakovą iš jai priklausančio buto.

Iš šalių pateiktų duomenų matyti, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens bei atsakovo nuolat kyla konfliktai, tarp jų nagrinėjami teisminiai ginčai, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovė priversta nuomotis kitą butą, negali gyventi teisėtai jai priklausančiame asmeninės nuosavybės teise bute. LR CK 4.93 str. numato, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. CK 4.98 str. numato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Todėl ieškovė būdama teisėta ginčo buto savininke, gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jų teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Valdymas gali būti pažeistas paimant ar bandant paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, arba trukdant valdyti daiktą (LR CK 4.35 str. 1 d.). Atsakovas, gyvendamas ginčo bute, nesugyvena su ieškove, jie konfliktuoja. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei ginant ieškovės nuosavybės teisę į turimą ginčo butą, atsakovas iškeldintinas iš ieškovei priklausančio buto. Pažymėtina, kad atsakovas turi kitą nekilnojamojį turtą, tarp jų ir sodo namą, kuriame galima gyventi, atitinkamai turėdamas turtą gali už jį (pardavus, išnuomavus ir pan.) turėti lėšas būsto nuomai, be to jis turi galimybę gyventi savo deklaruotos gyvenamos vietos adresu.

CPK 271 str. 1 d. suteikia teismui teisę nustatyti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Teismas atsižvelgia į tai, kad iškeldinimas iš būsto, ypač jei jis įgyvendinamas žiemos periodu sukelia papildomas sąnaudas, nepatogumus, todėl vadovaujantis teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais, nustatoma priimamo teismo sprendimo vykdymo tvarka. Nustatoma, kad atsakovas turi būti iškeldintas iš šio ginčo buto po 2 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Toks teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas sudarytų sąlygas geriausiai užtikrinančias šalių interesus, atsakovui būtų suteikta galimybė per nustatytą sprendimo vykdymo terminą susirasti naują būstą arba įsirengti tinkamai savo sodo namą, tam kad šis būtų tinkamas gyvenimui ir šaltu sezono laiku.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė viso patyrė 41 EUR bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 41 EUR sumokėtas žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, šios bylinėjimosi išlaidos vertinamos kaip protingos ir pagrįstos, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 41 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui

Teismas šioje byloje turėjo 11,57 EUR išlaidų susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis CPK 96 str. iš atsakovo valstybei priteistinos 11,57 EUR išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 str., 88 str. 1d. 3 p., 92, 93, 96 str., Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr.1R-261/1K-355).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti.

Priešieškinį atmesti.

Iškeldinti atsakovą J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovei G. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) priklausančio nuosavybės teise buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Priteisti iš atsakovo J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės G. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 41 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Atidėti sprendimo vykdymą dalyje dėl atsakovo J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) iškeldinimo 4 (keturiems) mėnesiams nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš atsakovo J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 11,57 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.