Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Miltora“ prašymas pripažinti mažosios bendrijos „Miltora“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotieji asmenys – A. B., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

5. 2024 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio metu bendrijos atstovė papildomai nurodė, kad šiuo atveju bendrijos bankrotas tyčiniu pripažintinas taip pat ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 bei 4 punktų pagrindais. Paaiškino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinėje byloje A6.-514-1034/2023 pripažino kreditorių teisių pažeidimus, susijusius su atsiskaitymo eiliškumu, dėl to suinteresuotam asmeniui A. B. paskirta bauda. Taigi, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje numatytas atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Be to, nuo bendrijos įsteigimo (nuo 2018 m.) juridinio asmenų registro tvarkytojui nebuvo pateikti finansinių ataskaitų rinkiniai, buvo nustatytos mokestinės nepriemokos, buhalterinės apskaitos dokumentai neperduoti nemokumo administratorei – bendrijos buhalterinė apskaita tvarkyta apgaulingai ir (ar) aplaidžiai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

16. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria LMB „Miltora“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuojant, kad už bendrijos tyčinį bankrotą atsakingas suinteresuotas asmuo A. B., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Apeliacijos ribos nustatomos pagal apelianto skunde suformuluotą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, apeliantas kvestionuoja teismo nustatytą įmonės nemokumo momentą ir tyčinio bankroto pagrindų buvimą, be kita ko, teigdamas, kad teismo nutartis yra nemotyvuota, t. y. teismas pažodžiui perrašė bendrijos nemokumo administratoriaus pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau ignoravo pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir dokumentus, dėl to netinkamai nustatė tyčinio bankroto priežastį. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo šiais klausimais padarytų išvadų ir proceso dalyvių išdėstytų su tuo susijusių argumentų.

Dėl bendrovės nemokumo momento

18. Pripažįstant bankrotą tyčiniu nustatytinas bendrovės nemokumo faktas, t. y. teismas turi nustatyti bendrovės tapimo faktiškai nemokia momentą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017).

19. Juridinio asmens nemokumas – būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Įmonės nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nustatytų sąlygų: 1) negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-302/2022). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

21. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tikslaus bendrijos nemokumo atsiradimo momento teismas neturėjo galimybės nustatyti dėl įrodymų trūkumo, nulemto paties apelianto veiksmų netinkamai tvarkant bendrijos apskaitą ir neperdavus nemokumo administratorei įmonės veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentų.

22. Antra, byloje esantys rašytiniai įrodymai nelemia pagrindo nesutikti, kad bendrija nemokia tapo vėliausiai 2021 m. pabaigoje. Tokia išvada daroma dėl toliau nurodomų motyvų.

Dėl tyčinio bankroto

27. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).

28. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

29. Teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama būtinybė nustatyti ryšį tarp atskirų tyčinio bankroto požymių ir sąmoningo blogo įmonės valdymo ar nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024). Taigi, tyčinis bankrotas gali būti konstatuotas tik esant nustatytoms JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas, nors nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, indikuoja apie tyčinio bankroto galimybę, kuri pasitvirtina, jeigu nustatoma ir tai, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus.

30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

31. Pažymėtina, kad bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

32. Šiuo atveju nustatyta, kad nuo bendrijos įsteigimo (nuo 2018 metais) nė karto Juridinio asmenų registro tvarkytojui nebuvo teikti finansinių ataskaitų rinkiniai. VMI buvo konstatavusi esant mokestines nepriemokas.

33. Buvęs bendrijos vadovas (apeliantas) neįvykdė ir teismo 2023 m. vasario 21 d. nutartyje jam išaiškintos JANĮ 57 straipsnyje įtvirtintos pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrijos valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, visus bendrijos dokumentus, įskaitant buhalterinės apskaitos bendrijos veiklos dokumentus. Dėl to Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 18 d. nutartimi A. B. paskyrė baudą, o toliau nevykdant teismo įpareigojimo, Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 11 d. nutartimi apribojo A. B. teisę vieneriems metams eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

34. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis (nutarties 28 punktas) atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, todėl išlieka aktuali teismų praktika, suformuluota dėl šios normos taikymo. Aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, teismų praktikoje pasisakyta, kad pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023).

35. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai, nesant jokių bendrijos buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybės objektyviai nustatyti bendrijos veiklos pajamų ir išlaidų balanso, bendrijos turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros visu jos gyvavimo laikotarpiu. Tai lėmė, kad apie bankroto priežastis pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti iš esmės tik iš lėšų judėjimo bendrijos banko sąskaitose, kurių išrašus po bankroto bylos iškėlimo iš banko išsireikalavo ir pateikė nemokumo administratorė.

36. Apeliantas, pateikęs į tyčinio bankroto bylą visiškai neinformatyvų, neaišku, kada sudarytą, bendrijos tariamai 2020–2022 m. laikotarpiu vykdytų projektų, pardavimų, plėtros ir pirkinių sąrašą, teismo posėdžio metu aiškinęs, kad jį patikslins, net ir sudarius tokią galimybę, iš esmės jo taip ir nepatikslino, nepateikė į bylą visiškai jokių konkrečių įrodymų (sutarčių, sąskaitų ir kt.), patvirtinančių jo deklaratyviai nurodomas aplinkybes apie tai, kad visos išlaidos buvo skirtos tik bendrijos veiklai ir tikslams, nes bendrija vykdė daugybę audiovizualinių projektų, prekės pirktos jiems vykdyti, o taip pat siekiant gauti daugiau užsakymų, be to, reikėjo maitinti prie projektų dirbančius kitus žmones (nors Sodra duomenimis darbuotojų bendrija neturėjo, išskyrus, kad 2020 metais itin trumpais laikotarpiais (kovo ir rugsėjo mėn.) joje buvo įdarbinta apelianto vaikų motina V. R.). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad viešai skelbiama bendrijos veikla buvo farmacijos prekių didmeninė prekyba, o turimais duomenimis vienintelės žymios bendrijos pajamos – 617 500 Eur, 2020 m. kovo mėn. gautos iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos už parduotas medicinines kaukes.

37. Visuma nurodytų aplinkybių neleidžia abejoti, kad bendrijos apskaita buvo tvarkyta netinkamai ir (ar) aplaidžiai. Buvęs vadovas A. B. nepaaiškino, kodėl jis savo pareigų nevykdė – bendrijos apskaitos ir veiklos dokumentų nemokumo administratorei neperdavė, finansinės atskaitomybės dokumentų viešojo registro tvarkytojui neteikė. Atskirojo skundo argumentais apeliantas taip pat nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, susijusių su netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, dėl kurio nėra galimybės nustatyti, kokiu turtu iš tikrųjų disponavo bendrija, jo neperdavimo priežasčių, o kartu ir to, ar nebuvo galimybių tokį turtą panaudoti bent iš dalies atsiskaitant su kreditore. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje vien ši aplinkybė yra pakankama konstatuoti, kad MB „Miltora“ bankrotas tyčinis, ir už jį atsakingu asmeniu pripažinti A. B., turėjusį pareigą tinkamai tvarkyti bendrijos buhalterinę apskaitą, mokėti mokesčius, teikti juridinių asmenų tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinius, taip pat, iškėlus bankroto bylą, perduoti bendrijos dokumentus nemokumo administratorei, tačiau tokių pareigų nevykdžiusį.

38. Tačiau šioje byloje papildomai nustatyta ir tai, kad bendrijos atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Aplinkybė, kad A. B., būdamas MB „Miltora“ neužtikrino, kad bendrija laikytųsi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, konstatuota 2023 m. spalio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-514-1034/2023, kuris peržiūrėtas apeliacine tvarka ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 28 d. nutartimi paliktas nepakeistas. A. B. teismo buvo pripažintas kaltu už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą (kuomet vykdė mokėjimus kitiems subjektams – vykdė atsiskaitymus su prekių ir paslaugų tiekėjais už maisto produktus, įsigytus mažmeninės prekybos vietose, vaistus, maitinimo su pristatymu paslaugas, degalus ir kt., turėdamas neįvykdytą įsipareigojimą VMI) bei pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą teismui.

39. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nemokumo administratorės argumentų, kad bendrijos vadovas iššvaistė bendrijos lėšas banko sąskaitose, taip apribodamas kreditorių teisę į jiems priklausančias sumas, teisingai konstatavo, jog atlikti mokėjimai, kurių pagrįstumas nėra patvirtintas bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais, leidžia teigti, kad buvo įsigytos prekės bei paslaugos, nesusijusios su bendrovės veikla, o tikėtina – tenkinant privačius interesus.

40. Nuolatiniai apsipirkimai maisto, buities, grožio prekių, drabužių, vaikiškų bei augintinių reikmenų ir kitose fizinėse bei internetinėse parduotuvėse, vaistinėse, reguliarios išlaidos viešojo maitinimo įstaigose (tam, kas išvardinta, išleista itin didelė dalis bendrijos turėtų piniginių lėšų), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytini bendrijai išimtinai nuostolingais ir ekonomiškai nenaudingais sandoriais. Jie patvirtina bendrijos lėšų švaistymą asmeniniams poreikiams tenkinti, o buvusio vadovo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu dėstyti deklaratyvūs samprotavimai apie tokių pirkinių būtinybę bendrijos veiklos vykdymui ne tik nepagrįsti įrodymais, bet ir apskritai neįtikinami. Nors buvęs vadovas teisme aiškino, kad buvo sąžiningas, nes atsiskaitymai nebuvo vykdomi grynaisiais pinigais, byloje esantys įrodymai tai paneigia. Bendrijos banko sąskaitų už 2020–2021 metus išrašai patvirtina, kad naudojantis bendrijos mokėjimo kortele reguliariai buvo gryninamos bendrijos sąskaitoje buvusios lėšos, o jokių paaiškinimų ir (ar) įrodymų, kur jos panaudotos, byloje nėra. Įprastai vienu kartu buvo išgryninamos po kelis šimtus eurų siekiančios sumos (nors pasitaikė ir 1 000 Eur – pvz., 2020 m. kovo 19 d.), tačiau neretai grynintos ir itin mažos – 10 ar 20 eurų sumos, kuomet už išgryninimą bankui mokėtas 3–4 eurų dydžio papildomas mokestis. Tokie veiksmai laikytini neprotingais ir neekonomiškais, juolab kad bendrijos poreikis lėšų išgryninimui nėra niekaip grindžiamas. Matyti, kad atlikta pervedimų skirtingiems fiziniams asmenims, kurių ryšiai su bendrija niekaip nepagrįsti, didžioji dalis šių pavedimų padaryti V. R., kuri yra dviejų mažamečių A. B. vaikų motina. Nors V. R. 2020 metų kovo ir rugsėjo mėn. trumpiems laikotarpiams buvo bendrijoje įdarbinta, pavedimai jai buvo daromi visu analizuotu 2020-2021 m. laikotarpiu. Nėra jokio paaiškinimo, kaip bendrijos interesus atitinka reguliarūs pavedimai VšĮ Bamblys, valdančiai vaikų darželį, ar atsiskaitymai gydymo įstaigose.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytas tokio bendrijos lėšų nepagrįsto eikvojimo tęstinumas ir sistemingumas paneigia apelianto sąžiningus tikslus bei siekį išsaugoti bendrovę gyvybingą, tačiau patvirtina tai, kad, 2020 m. kovo mėn. bendrijai gavus didelį pelną už Vilniaus miesto savivaldybės administracijai parduotas kaukes, apeliantas beveik dvejus metus naudojo šias lėšas asmeniniams poreikiams, nors bendrija buvo ir liko skolinga VMI. Šiame kontekste kaip visiškai nepagrįstas atmestinas iš esmės vienintelis apelianto argumentas, išsakomas aiškinant bendrijos bankroto priežastį – klaida apskaičiuojant mokėtiną PVM. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad jei buvęs bendrijos vadovas nebūtų išleidęs bendrijos lėšų savo asmeniniams poreikiams, bendrija būtų buvusi pajėgi visiškai ar bent didžiąja dalimi mokestinę prievolę įvykdyti, taigi bankroto priežastimi buvo ne neteisingai pritaikytas PVM tarifas, o nepagrįstos bendrijos išlaidos.

42. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017). Įvertinęs šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad bendrija prie bankroto buvo privesta tyčia, kad jos nemokumą nulėmė ne verslo nesėkmė, o sąmoningai blogas bendrovės valdymas, supainiojus asmeninius interesus, poreikius ir lėšas su bendrijos. Nepagrįstos bendrijos išlaidos galiausiai lėmė jos nemokumą – bendrija buvo privesta prie bankroto. Svarbu pažymėti ir tai, kad bendrijos lėšų asmeniniams poreikiams leisti bendrijos vadovas nenustojo ir tuomet, kai jam tapo aiškiai žinoma apie neįvykdytas mokestines prievoles.

43. Apeliantas buvo vienintelis už bendriją atsakingas asmuo, todėl jis pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas už bendrijos tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu.

Dėl kitų argumentų, procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą (neįvertino buvusio vadovo teiktų paaiškinimų, klaidingai interpretavo byloje esančius duomenis), o tai yra priežastis skundžiamą nutartį panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka.

45. Pažymėtina, kad dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi įrodymų vertinimas yra teismo nepriklausomumo išraiška ir ji šią bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo buvo realizuota tinkamai (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl MB „Miltora“ nemokumo momento, bendrijos vadovo pareigų netinkamo vykdymo, bendrijos bankroto priežasčių ir apelianto atsakomybės dėl jo grindė įvertinęs visus byloje esančius duomenis ir rašytinius įrodymus.

46. Šiuo atveju apeliantas iš esmės siekia, kad remiantis byloje esančiais įrodymais būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Tačiau kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). Be to, pabrėžtina ir tai, kad civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliantas, kaip buvęs bendrijos vadovas, kuriam geriausiai buvo žinoma bendrijos finansinė padėtis, jos turtas, veikla ir realūs jai vykdyti reikalingi kaštai, nepateikė kitokių, negu byloje jau esančių, įrodymų ir duomenų apie bendrijos finansinę būklę bei jos veiklą, kurie galėtų paneigti teismo padarytas išvadas.

47. Nesutikdamas su tuo, kad skundžiama nutartis naikintina dėl motyvų nebuvimo, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

48. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes jie nesudaro pagrindo naikinti apskųstą teismo nutartį. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

49. Apibendrindamas šioje nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei įvertino byloje surinktus įrodymus, ir pagrįstai nusprendė pripažinti bendrijos bankrotą tyčiniu. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

50. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi pareiškėja (bendrija) (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

51. Pareiškėja pateikė įrodymus, kad apeliacinėje instancijoje ji patyrė 300 Eur išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (2025 m. sausio 7 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 679/25).

52. Kadangi pareiškėjos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (300 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus 8.16 punkte numatyto rekomenduojamo priteisti išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą dydžio, laikytina pagrįsta ir protinga, todėl šiuo atveju yra pagrindas šias išlaidas priteisti iš suinteresuoto asmens A. B. pareiškėjai LMB „Miltora“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pareiškėjai likviduojamai dėl bankroto mažajai bendrijai „Miltora“, juridinio asmens kodas 304794358, 300 Eur (trijų šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.