Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 16 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo V. R. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovui ieškinys ir jo priedai bei pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (įteikta atsakovo sutuoktinei). Atsakovas teismo nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą.

15. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 16 d. nutarties, kuria atsisakyta patenkinti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

16. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų vienos ginčo šalies pateiktų ir (ar) nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), todėl sprendimas už akių nėra klasikinė ir įprasta teisingumo įgyvendinimo forma. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Tačiau sprendimo už akių priėmimo institutas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ši priemonė turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2010; 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2025 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-916/2025).

17. Siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeisti neatvykusios (procesinio dokumento nepateikusios) šalies teisės ir teisėti interesai ir kad byla būtų išnagrinėta teisingai, CPK 287 straipsnyje nustatyta teisė šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, paduoti pareiškimą dėl šio sprendimo peržiūrėjimo. Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjęs pareiškimą, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors šie CPK įtvirtinti teismo sprendimo už akių panaikinimo pagrindai ir yra skirtingi – vienas yra labiau susijęs su pateiktų įrodymų vertinimu, kitas – su bendromis procesinėmis prielaidomis priimti teismo sprendimą už akių, tačiau teisine prasme jie yra lygiaverčiai ir, konstatavus nors vieną iš jų, teismo sprendimas už akių turi būti panaikinamas, o bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-916/2025).

18. Sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra yra ne atskiras ir savarankiškas teisinis ginčas, o sprendimo už akių ypatumų nulemtas šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas, kai teisė spręsti dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo suteikiama pačiam šį sprendimą priėmusiam teismui. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, iš esmės nesprendžia dėl byloje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų, o tik patikrina, ar yra tenkinamos CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sprendimo už akių peržiūrėjimo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-823/2023; 2025 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-916/2025).

19. Apeliantas nagrinėjamu atveju laikosi pozicijos, kad sprendimas už akių turėjo būti peržiūrėtas tiek CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkto, tiek ir 2 punkto pagrindu.

Dėl negalėjimo priimti sprendimą apeliantui už akių pagal CPK 288 straipsnio 4 dalies 2 punktą

20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sprendimas už akių buvo priimtas dėl to, jog atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį, nors teismo siųsti procesiniai dokumentai buvo įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. įteikiant atsakovo sutuoktinei. Atsakovas atskiruoju skundu laikosi pozicijos, kad toks įteikimas nėra laikytinas pakankamu informavimu, todėl atsakovui nebuvo suteikta galimybė gintis. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovo argumentais nesutinka.

21. CPK 123 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai.

22. Taigi, dokumentų įteikimas asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu pilnamečiam šeimos nariui, šiuo atveju sutuoktinei, yra laikomas tinkamu įteikimu pačiam asmeniui (CPK 123 straipsnio 3 dalis). Atsakovas nenurodė, kodėl įteikimas jo sutuoktinei, nėra laikytinas pakankamu informavimu. Pavyzdžiui, nėra argumentuota, jog jie gyvena skyriumi, tarp jų susiklostę konfliktiniai santykiai ir jog būtent dėl to sutuoktinė neperdavė teismo siųstų procesinių dokumentų. Tokiu atveju nėra pagrindo tokio įteikimo vertinti kaip netinkamo ar nepakankamo remiantis atsakovo deklaratyviais ir neišsamiais argumentais.

23. Atsakovo nurodoma teismų praktika dėl įteikimo sutuoktinei yra visiškai nesusijusi su jo nurodomais argumentais ar su pačiu bylos nagrinėjimo dalyku. Visų pirma, 2025 m. sausio 30 d. nutartis yra priimta administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-2-594/2025, kurioje ginčas kilo dėl asmens nepaklusimo pareigūnų reikalavimui pateikti asmens tapatybę patvirtinančius bei transporto priemonės dokumentus ir sukėlus grėsmę pareigūno gyvybei, iš įvykio vietos pasišalinant. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2009 buvo pasisakoma dėl 1964 m. civilinio kodekso paveldėjimo teisę reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo bei dėl gyvenamųjų statybos kooperatyvų veiklą reglamentuojančių teisės normų.

24. Atsakovas taip pat nurodo, kad dėl sveikatos būklės objektyviai negalėjo dalyvauti procese – pateiktos gydymo ir reabilitacijos pažymos įrodo faktinį nedalyvavimo pagrindą. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas ir jo sutuoktinė kitoje byloje 2025 m. kovo 12 d. antstolei teikė 2025 m. kovo 11 d. skundą dėl antstolės veiksmų (civilinė byla Nr. e2YT-15953-984/2025). Taip pat civilinėje byloje Nr. e2YT-16601-868/2025 atsakovas 2025 m. kovo 14 d. antstolei teikė skundą dėl antstolės veiksmų. Teismas vertino, kad šios aplinkybės paneigia atsakovo argumentą, kad jis dėl sveikatos būklės negalėjo pateikti atsiliepimo į ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

25. Išties, remiantis LITEKO duomenimis, tiek civilinėje byloje Nr. e2YT-15953-984/2025, tiek ir Nr. e2YT-16601-868/2025 atsakovas teikė dokumentus antstolėms el. paštu šioje byloje nurodytu jo ligos laikotarpiu. Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. e2YT-15953-964/2025 yra pateiktas atsakovo V. R. el. pašto antstolei Nemirai Šiugždaitei-Stakeliunei atsiųstas skundas (el. pašto adresas (duomenys neskelbtini)). Civilinėje byloje Nr. e2YT-16601-868/2025 yra pateiktas atsakovo 2025 m. kovo 14 d. siųstas skundas antstolei iš identiško el. pašto adreso. Šios faktinės aplinkybės parodo, kad atsakovas turėjo galimybę pateikti atsiliepimą į ieškinį ar bent kreiptis į teismą dėl procesinio termino pateikti atsiliepimą į ieškinį pratęsimo ir pan. Atsakovas jokių tokio pobūdžio prašymų teismui nėra pateikęs.

26. Atsakovo šioje dalyje minima kasacinio teismo nutartis, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006, visiškai nėra susijusi su ginčo dalyku. Joje nebuvo nei pasisakoma dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nei dėl sveikatos būklės įtakos teisei apsiginti.

27. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju buvo procesinės prielaidos priimti sprendimą už akių.

Dėl negalėjimo priimti sprendimą apeliantui už akių pagal CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktą

28. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktą, yra nurodęs, jog tam, kad būtų naikinamas priimtas teismo sprendimas už akių, užtenka argumentų, keliančių pagrįstų abejonių teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-701/2017, 32 punktas; 2023 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-378/2023, 30 punktas). Abejonės sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu gali būti pagrindžiamos ne tik pasyviosios šalies kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikiamais įrodymais, pakanka tokias pagrįstas abejones iškelti pačiame pareiškime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-943/2025).

29. Argumentų, keliančių pagrįstų abejonių teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-701/2017, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30. Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, jog nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Tokia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė bylose, kuriose siekiama žalos atlyginimo iš bendrovės vadovo, yra suformuota kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 33 punktas).

31. Tuo atveju, kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už įmonės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą ir perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo naštą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, tai leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 40 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022).

32. Ieškovei teko pareiga įrodyti faktą, kad apeliantas po bankroto bylos bendrovei iškėlimo neperdavė nemokumo administratoriui turto ir (ar) dokumentų, pagal kuriuos būtų įmanoma identifikuoti šio turto buvimo vietą bei jo suradimo (priteisimo ar išieškojimo iš bendrovės skolininkų) galimybes (neteisėtus veiksmus), faktą, kad turtas, iš kurio vertės būtų galima visiškai ar iš dalies patekinti kreditorių finansinius reikalavimus, egzistavo, bet nebuvo perduotas, arba buvo vadovo prarastas (neišsaugotas) iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo (žalą ir jos dydį, neteisėtų veiksmų ir atsiradusios bendrovei bei jos kreditoriams žalos priežastinį ryšį). Atitinkamai, apeliantui teko pareiga paneigti kaltės dėl neišsaugoto ir (ar) neperduoto turto prezumpciją arba įrodyti savo atsikirtimus, kad konkrečios vertės turtą bei dokumentus, sudarančius prielaidas jo buvimo vietai identifikuoti, jis nemokumo administratoriui yra perdavęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-524-464/2024).

33. Nagrinėjamu atveju atsakovas abejones sprendimo už akių pagrįstumu kelia dėl formalaus įrodymų, susijusių su atsakovo elgesio sąžiningumu, vertinimo, kadangi jis bendravo su administratoriumi, pateikė siūlymus dėl žalos kompensavimo, pateikė duomenis apie faktinę turto būklę ir vietą. Atsakovo pateikti prieštaravimai ir dokumentai dėl transporto priemonės Porsche Panamera GTS nebuvo teisiškai įvertinti. Taip pat nurodė, kad teismas neįvertino paties nemokumo administratoriaus neveikimo.

34. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškinį ieškovė grindė aplinkybe, jog atsakovas nevykdo JANĮ 57 straipsnyje nustatytos jam tenkančios pareigos perduoti bankrutuojančios bendrovės dokumentus ir turtą nemokumo administratoriui. Nemokumo administratorius nustatė, kad bendrovės vardu yra registruotos transporto priemonės Peugeot 407, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes-Benz GL 420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Porsche Panamera GTS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Opel Corsa-C, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Nemokumo administratorius patvirtino, kad atsakovas jam perdavė transporto priemonę Mercedes-Benz, o dėl transporto priemonės Porsche Panamera GTS vyksta ginčas bankroto byloje, kadangi atsakovas atsisako ją perduoti nemokumo administratoriui. Transporto priemonių Peugeot ir Opel Corsa-C buvimo vieta nemokumo administratoriui nėra žinoma, atsakovas jų neperduoda. Prašomos priteisti žalos dydį nemokumo administratorius grindė remdamasis neperduoto turto verte. Matyti, kad žalos dydis buvo apskaičiuotas pagal dviejų automobilių, t. y. Peugoet 407 (1 257 Eur) ir Opel Corsa-C (1 222 Eur) vertes. Automobilio Porsche vertė nebuvo įtraukta į žalos dydį.

35. Atsakovas, siekdamas sprendimo už akių peržiūrėjimo, į bylą pateikė: 1) 2019 m. balandžio 29 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pranešimą dėl užfiksuoto kelių eismo taisyklių pažeidimo, kuriame nurodyta, jog transporto priemone Porsche, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas; 2) 2023 m. sausio 23 d. įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria apdrausta automobilio Porsche, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė; 3) 2024 m. gegužė mėn. susirašinėjimus el. paštu rusų kalba; 4) automobilio Porche nuotrauką; 5) 2019 m. gegužės 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinio nusižengimo protokolą atsakovui dėl to, jog nenurodė, kas 2019 m. kovo 4 d. naudojosi bendrovei priklausančiu automobiliu Porsche valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 6) automobilio Porsche, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą; 7) 2024 m. gegužės 6 d. el. laišką, adresuotą G. Ž., kuriame nurodoma, jog atsakovo žiniomis automobilis Peugeot yra pas A. S. ir tai, jog apie automobilį Opel jis jau buvo pateikęs paaiškinimus.

36. Iš esmės, esminė dalis atsakovo pateiktų įrodymų į bylą yra susiję su automobiliu Porsche. Vis dėlto, kaip minėta, nors faktinių aplinkybių dalyje ieškinyje ieškovė konstatavo faktą, kad automobilis Porsche vis dar nėra perduotas ir dėl jo vyksta ginčas bankroto byloje, tačiau žalos dydis buvo apskaičiuotas tik dėl Peugoet ir Opel. Tai reiškia, kad atsakovo motyvai, susiję su automobiliu Porsche, nagrinėjamu atveju yra neaktualūs ir sprendimo už akių pagrįstumui įtakos neturi. Be to, jų turinio atsakovas visiškai nesiejo su pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo motyvais. Pavyzdžiui, nėra aišku, kokią svarbią aplinkybę atsakovas siekė pagrįsti automobilio nuotrauka, administracinio nusižengimo protokolu, adresuotu jam ir kt. Aplinkybė, kad atsakovas el. paštu buvo nurodęs galimą asmenį, pas kurį yra vienas iš automobilių, taip pat nesudaro pagrindo abejoti sprendimo už akių pagrįstumu, kadangi tai nepatvirtina nurodyto automobilio realaus perdavimo nemokumo administratoriui.

37. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad nors jis pats itin akcentuoja nemokumo administratoriaus pareigą veikti aktyviai, tai savaime neeliminuoja atsakovui tenkančios pareigos, t. y. perduoti bendrovės turtą nemokumo administratoriui, prievolės vykdymo. Tai nereiškia, kad atsakovas gali faktiškai nesiimti jokių aktyvių veiksmų dėl turto perdavimo. Būtent atsakovas privalo aktyviais veiksmais perimti bendrovės turtą iš kitų asmenų, jei jis išties yra perduotas jiems, ir perduoti turtą nemokumo administratoriui. Jokiais realiais įrodymais neparemtas el. laiškas, nurodantis fizinį asmenį, neva valdantį vieną iš nurodytų transportų priemonių, niekaip nepatvirtina turto realaus egzistavimo ir jo perdavimo bendrovės nemokumo administratoriui. Kita vertus, atsakovas dėl automobilio Opel Corsa visiškai nepasisakė. Taip pat nekėlė klausimo ir dėl žalos dydžio pagrįstumo.

38. Nors apeliantas nurodo, kad administratorius nepateikė jokių duomenų, kad būtų bandyta susisiekti ar organizuoti turto perėmimą, tačiau atsižvelgiant į ginčo dalyką, būtent apeliantui teko pareiga įrodyti turto perdavimą nemokumo administratoriui ir nėra pagrindo perkelti įrodinėjimo naštos. Kaip minėta, apeliantui teko pareiga paneigti kaltės dėl neišsaugoto ir (ar) neperduoto turto prezumpciją arba įrodyti savo atsikirtimus, kad konkrečios vertės turtą bei dokumentus, sudarančius prielaidas jo buvimo vietai identifikuoti, jis nemokumo administratoriui yra perdavęs. Nesant jokių tokio pobūdžio duomenų byloje, nėra pagrindo spręsti, jog byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių (CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

39. Nagrinėjamu atveju net ir atsižvelgiant į tai, jog apelianto pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti motyvai nelaikytini pakankamu pagrindu abejoti teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu bei nesudaro pagrindo vertinti, kad net atliekant formalų įrodymų byloje vertinimą, nebuvo įvertinta įrodymų visuma. Apeliantas tiek pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tiek atskirajame skunde iš esmės nepateikė jokio jau byloje esančių įrodymų vertinimo, o jo esminė motyvų dalis buvo susijusi su turtu, kuris nesusijęs su prašoma priteisti žala. Vien tai, kad apeliantas turi kitokį subjektyvų situacijos įvertinimą, priešingą nei atliktą pirmosios instancijos teismo, nereiškia, kad teismas įrodymus vertino netinkamai ar pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

40. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė tinkamą procesinį sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti apelianto atskirojo skundo motyvais. Dėl to atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo V. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.