- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-22
- Bylos Nr.
- 3K-3-459/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Janina Stripeikienė (pirm.), Algis Norkūnas, Juozas Šerkšnas (pran.)
- Atsakovas
- G. J. S., VĮ Registrų centro
- Ieškovas
- R. J.
- Trečiasis asmuo
- Č. D., J. Š., Alytaus miesto
- Kategorijos
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. J. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovams G. J. S., VĮ Registrų centro Alytaus filialui dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą pripažinimo; tretieji asmenys: Č. D., J. Š., Alytaus miesto 2–ojo notarų biuro notarė R. S.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė nurodė, kad jos tėvai A. ir D. D. 1970 m. įstojo į Alytaus miesto gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą „Gintaras” (toliau – ir GNSK „Gintaras“) ir tapo jo nariai; jie 1970 m. rugsėjo 24 d. išmokėjo 5268,84 rub. pajų, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnio 1, 3 dalys). Po tėvo 1976 m. sausio 28 d. mirties motina ir neįgali ieškovės sesuo A. D. liko gyventi bute, kuris priklausė kooperatyvui, tuo tarpu pajus tapo motinos, kuri faktiškai priėmė ir pradėjo valdyti visą palikimą, asmeninė nuosavybė. Alytaus miesto DŽDT VK 1976 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 46 perrašytas kooperatinio buto orderis A. D. vardu, taip šiuo dokumentu buvo patvirtinta sesers teisė gyventi bute. Atsakovas G. J. S. apsigyveno kooperatiniame bute po santuokos su ieškovės seserimi 1983 m. gegužės 27 d. sudarymo. Po motinos mirties 1987 m. kovo 30 d. ieškovė viena pagal įstatymą priėmė palikimą; asmuo, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą, vadinasi, ir motinos vardu įregistruotą kooperatinį butą. Po ieškovės sesers mirties 2006 m. gruodžio 27 d. atsakovas toliau gyveno bute ir ieškovė tam neprieštaravo, ji iš dalies mokėjo buto išlaikymo mokesčius. Ieškovė 2007 m. sausio mėn. sužinojo, kad VĮ Registrų centre, remiantis GNSK „Gintaras“ 1990 m. gruodžio 27 d. pažyma Nr. 114, ieškovės seseriai A. D. (S.) įregistruotos nuosavybės teisės į šį butą; dėl to atsakovas paveldėjo pagal įstatymą sutuoktinei tenkančią 1/2 dalį buto, jam taip pat išduotas nuosavybės teisės liudijimas, kuriuo patvirtinama, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis buto, įgyto santuokoje su A. D. (S.). Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais: buto teisinę registraciją A. S. vardu, atliktą pagal gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Gintaras“ 1990 m. gruodžio 27 d. pažymą Nr. 114, ir pripažinti, kad šio buto bei išmokėto pajaus savininkė yra D. D., mirusi 1987 m. kovo 30 d.; 2007 m. gegužės 4 d. atsakovui išduotus paveldėjimo teisės pagal įstatymą ir nuosavybės teisės liudijimus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu tenkino visus ieškinio reikalavimus, išskyrus – atsakovui VĮ Registrų centro Alytaus filialui, nesant ginčo dėl registro duomenų neatitikties dokumentams. Teismas nustatė, kad ieškovės tėvo A. D. 1970 m. rugsėjo 24 d. išmokėtas 5 268,84 rub. pajus už butą buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Po vyro mirties 1976 m. sausio 26 d. D. D. tapo pajaus, kurį paveldėjo, savininkė. Teismas nelaikė, kad D. D. perleido nuosavybės teisę į pajų, kai buto orderį perrašė dukters A. D. vardu; teismo vertinimu, taip motina leido dukteriai naudotis gyvenamuoju plotu. 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnio nuostata, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už gyvenamąją patalpą, tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu, pirmosios instancijos teismui suponavo išvadą, jog ieškovės tėvai tapo kooperatinio buto savininkai nuo pajaus išmokėjimo 1970 m. rugsėjo 24 d. ir kad po jų mirties butas galėjo būti paveldėtas. Byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismui leido spręsti, kad ieškovė priėmė palikimą po motinos mirties 1987 m. kovo 30 d.; atsakovui negalėjo būti išduotas nuosavybės teisės liudijimas į 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), nes po santuokos 1983 m. gegužės 27 d. sudarymo jis apsigyveno sutuoktinės tėvų bute, bet šio buto neįgijo būdamas santuokoje, jis negalėjo paveldėti buto po sutuoktinės mirties.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. gegužės 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas laikė teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šiuo atveju nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto atvejo, kuris laikytinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, nes Vingio g. 17 namo gyvenamųjų namų bendrijos teisės ir pareigos nesaistomos sprendimo. Kolegija taip pat laikė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tuo metu galiojusio 1969 m. SŠK normomis, spręsdamas kooperatinio buto nuosavybės klausimą; šio kodekso 3 straipsnyje, 21 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad santuokos metu sutuoktinių įgytas visas turtas buvo bendroji jungtine sutuoktinių nuosavybė, nepaisant to, jog įformintas vieno iš sutuoktinių vardu. Vadinasi, A. D. išmokėtas 5268,84 rub. pajus už kooperatinį butą buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nepaisant to, kad jis sumokėjo pajų savo vardu ir orderis butui buvo išrašytas jo vardu; pagal tuo metu galiojusius įstatymus pajus galėjo būti padalytas tik tarp sutuoktinių, bet ne kitų šeimos narių; ieškovės motina pergyveno sutuoktinį; kadangi kiti įpėdiniai (vaikai) nesikreipė dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, tai D. D. tapo vienintelė santuokoje įgyto turto savininkė, t. y. po vyro mirties ji tapo pajaus savininkė. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad buto orderis yra ne nuosavybės faktą, bet teisę gyventi bute patvirtinantis dokumentas; dėl to šiuo atveju buto orderio perrašymas A. D. vardu reiškė motinos leidimą jai naudotis gyvenamuoju plotu; byloje nėra įrodymų, kad D. D. būtų padovanojusi ar kitaip perleidusi pajų A. D. Apeliacinės, kaip ir pirmosios, instancijos teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. 1-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1, 2 straipsnių nuostatas, ieškovės tėvai nuo pajaus išmokėjimo momento tapo kooperatinio buto savininkai; tuo tarpu A. D. (A. S.) į kooperatyvo narius priimta 1976 m., t. y. po to, kai pajus buvo visiškai išmokėtas; vadinasi, po tėvų mirties šis butas galėjo būti paveldėtas pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Bylos duomenimis, tik ieškovė po motinos D. D. mirties priėmė palikimą. 1964 m. CK 587 straipsnyje reglamentuota dėl palikimo priėmimo; neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (1 dalis), priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko (5 dalis). Tai reiškia, kad asmuo, priėmęs palikimo dalį, priima visą paveldimą turtą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 21 d. nutartį ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – D. D. – teisių; apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo padaryto procesinės teisės normos pažeidimo, kuris yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo atvejis; kolegija nutartyje nurodė kitą asmenį, t. y. Vingio g. 17 gyvenamųjų namų bendriją, ir laikė, kad jos teisės ir pareigos nesaistomos priimto sprendimo; dėl to darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu apskritai nebuvo tiriami.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ nuostatas. Fizinio asmens gebėjimas įgyti ir turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas ir veiksnumas) atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus (CK 2.2, 2.5 straipsniai). CK ir pirmiau nurodyto įstatymo nenustatyta kitokių galimybių civilinėms teisėms ir pareigoms įgyti. Dėl to apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad ieškovės tėvas, miręs 1976 m. sausio 25 d., ir motina, mirusi 1987 m. kovo 30 d., yra ginčo buto ir išmokėto pajaus savininkai pagal 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnyje nustatytą reglamentavimą, yra nelogiški ir teisiškai nepagrįsti. Įsigaliojus pirmiau nurodytam įstatymui, kooperatyvo narė buvo A. D., pajus buvo visiškai išmokėtas, todėl pagal nurodytą įstatymą ji tapo ginčo buto savininkė.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino pareikšto ieškinio ydingumo; ieškovė siekė įgyti ginčo butą kaip vienintelė įpėdinė, 1987 m. priėmusi mirusios motinos palikimą. Ieškovė neįrodinėjo, kad po motinos mirties ji paveldėjo pajų kooperatyve, bet iš esmės prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog motina yra pajaus ir ginčo buto savininkė. Kasatoriaus vertinimu, ieškovė turėjo įrodinėti, kad ji po motinos mirties paveldėjo pajų kooperatyve ir įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ pagrindu. Tuo tarpu ieškovė, pateikusi prašymą notarui išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, be indėlio banke, nenurodė, kad paveldimas turtas yra ir pajus kooperatyve. Byloje apskritai nėra duomenų apie tai, kad ieškovė būtų siekusi įgyvendinti savo kaip pajaus savininkės teises, įsigaliojus pirmiau nurodytam įstatymui. Šie argumentai rodo, kad bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino ieškovės interesų ir valios pokyčių, taip pat tikrųjų motinos ir A. D. veiksmų po A. D. mirties 1976 m.; teismai sprendė, kad orderio perrašymas nesukuria nuosavybės teisių į pajų, tačiau jie neįvertino kasatoriaus nurodytos aplinkybės, jog pagal tuo metu galiojusius įstatymus naujai priimtas kooperatyvo narys privalėjo įmokėti pajų ir šios lėšos buvo panaudojamos iš kooperatyvo išstojančio nario (jo įpėdinių) pajui grąžinti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad į kooperatyvo narius įstojusi A. S. būtų sumokėjusi pajų, lygiai kaip ir apie tai, kad D. D. būtų atsiėmusi pajaus įmokas arba konkliudentiniais veiksmais jas perleidusi į kooperatyvą įstojusiai dukteriai. Tai reiškia, kad teismai neatskleidė kasatoriaus sutuoktinės, jos tėvų ir ieškovės tikrosios valios, paveldint po A. D., vėliau – ir po D. D. mirties atsiradusį palikimą.
4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino 1964 m. CK 587 straipsnio nuostatas dėl palikimo priėmimo; įpėdinio valia priimti palikimą gali būti išreikšta aktyviais (pareiškimo padavimas ) ir konkliudentiniais (pradedant faktiškai valdyti paveldėtą turtą) veiksmais; apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyta pozicija, kad yra pagrindas pripažinti, jog palikimas priimtas, kai įpėdinis, gyvenęs su palikėju bute, ir toliau tame bute gyvena, jį prižiūri ir moka mokesčius, reiškia, kad ir šiuo atveju, kai kasatoriaus sutuoktinė įstojo į kooperatyvą, prižiūrėjo ginčo butą, mokėjo mokesčius, yra pagrindas pripažinti, jog ji, bet ne motina, nuo 1976 m. iki 1987 m. ir vėliau iki 1990 m. faktiškai valdė butą ir pajų. Bylą nagrinėję teismai apskritai netyrė ir nevertino, kad narystė kooperatyve ir disponavimas pajumi buvo neatskiriamos teisinės kategorijos, todėl, tapusi kooperatyvo nare, A. D. įgijo visas kooperatyvo nario teises ir pareigas, tarp jų – teisę reikalauti išmokėti pajaus įnašą tuo atveju, jei išstotų iš kooperatyvo. D. D. tokios teisės pagal Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinius įstatus neturėjo, todėl nepagrįsta teismų išvada, jog ji buvo pajaus savininkė.
5. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs priimti naują įrodymą, pažeidė CPK 314 straipsnį, reglamentuojantį naujų įrodymų priėmimo apribojimus apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius prašė priimti leidinį „Rugilė“ (1999, Nr. 10(15), kuriame atskleidžiama tikroji kasatoriaus sutuoktinės tėvų valia pastatyti ir perduoti ginčo butą dukteriai A. S. bei šios valia šį turtą priimti ir valdyti kaip savo. Būtinybė pateikti naują įrodymą kilo tik po bylos pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo, nes kasatoriui iki tol nebuvo žinoma apie laikraštį; kasatorius CPK 314 straipsnyje nustatyta tvarka galėjo pateikti šį naują įrodymą, iš kurio matyti, kad kooperatinis butas buvo pastatytas kasatoriaus sutuoktinei, kiti šeimos nariai – ieškovė ir tretieji asmenys – tam neprieštaravo. Atsisakęs priimti naują įrodymą, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CPK 314 straipsnio taikymo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė ir tretieji asmenys prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, jog 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnio nuostatų taikymo galimybių tik civilinį teisnumą ir veiksnumą turintiems kooperatyvo nariams paneigiami šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytų taisyklių. Kasatorius neteisingai nurodo dėl ieškinio ydingumo; iš ieškovei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą matyti, kad ji priėmė palikimą po motinos mirties, todėl jai nebereikia įrodinėti aplinkybių, preziumuojamų įstatymo (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis, CPK 182 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Aplinkybė, kad ieškovė nenurodė pareiškime notarui dėl palikimo priėmimo, jog po motinos mirties paveldimą turtą sudaro ir pajus kooperatyve, nepaneigia įstatymo nuostatos, draudžiančios palikimą priimti iš dalies. Teismas pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles vertina įrodymus, bet ne asmenų veiksmų esmę, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai neįvertino situacijos, kai buto orderis buvo perrašytas ieškovės sesers vardu; teismai teisingai konstatavo, kad orderis yra teisę gyventi tam tikrame bute, bet ne pajaus perleidimą patvirtinantis dokumentas. Bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog D. D. perleido (dovanojo) pajų dukteriai, kasatoriaus sutuoktinei. Kooperatyvo nario teisė perleisti pajų bet kuriam nuolat kartu su juo gyvenančiam pilnamečiam šeimos nariui buvo saistoma kelių sąlygų (Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1969 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 180 patvirtinti Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdiniai įstatai); tarp jų – ir kooperatyvo narių visuotinio susirinkimo sutikimo; tokio sutikimo, kaip ir pajaus dovanojimą patvirtinančios sutarties, byloje nėra (1964 m. CK 282 straipsnio 1 dalis). Leidinyje „Rugilė“ išspausdintas straipsnis negali būti pajaus perleidimo įrodymas, todėl pagrįstai atsisakyta jį priimti (CPK 314 straipsnis). Po ieškovės ir trečiųjų asmenų tėvo mirties mokesčius už butą mokėjo motina, jai mirus – ieškovė, bet ne kasatoriaus sutuoktinė. Nesant byloje įrodymų apie tai, kad D. D. būtų padovanojusi ar kitaip perleidusi pajų kasatoriaus sutuoktinei, kooperatyvo narys negali reikalauti išmokėti jam pajų, išstojant iš kooperatyvo, jeigu jo nesumokėjo arba pajus jam nebuvo perleistas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis); tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės, bet ne fakto klausimus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes turėjo patvirtinti, jog po tėvo mirties duktė A. D. (S.), bet ne jos motina, priėmė palikimą, nes nuo 1976 m. iki 1987 m. ir vėliau iki 1990 m. faktiškai valdė butą ir pajų, tapusi kooperatyvo nare, įgijo visas kooperatyvo nario teises ir pareigas. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais šiuos kasacinio skundo argumentus ir laiko, kad tai yra kasacinio proceso tvarka nagrinėtini teisės klausimai.
Dėl 1964 m. CK paveldėjimo teisę reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo
Teisėjų kolegija pažymi, kad, bylos duomenimis, ieškovės tėvas A. D. mirė 1976 m. sausio 25 d. visiškai išmokėjęs pajų gyvenamųjų namų statybos kooperatyve „Gintaras“. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai laikė, kad ieškovės motina D. D., pergyvenusi sutuoktinį, tapo pajaus savininkė, nes kiti įpėdiniai (vaikai) nesikreipė dėl šio tėvų santuokoje įgyto turto paveldėjimo; dėl to po motinos mirties 1987 m. kovo 30 d. tik ieškovė priėmė palikimą, nes ji pareiškimu kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą išdavimo; priėmusi dalį, priėmė visą paveldimą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė 1964 m. CK 587 straipsnį, reglamentuojantį palikimo priėmimą, tačiau šią teisės normą aiškino klaidingai. Iš tikrųjų 1964 m. CK 587 straipsnyje buvo įtvirtinta alternatyva, kad palikimas gali būti priimtas dviem būdais, t. y. faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą arba paduodant notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Taigi įstatymo nustatyta įpėdinio valia priimti palikimą galėjo būti išreikšta aktyviais (paduodant pareiškimą) ir konkliudentiniais (pradedant faktiškai valdyti paveldimą turtą) jo veiksmais. Vadinasi, ar teisinga teismų išvada, kad ieškovė priėmė visą palikimą po motinos mirties, paduodama pareiškimą notarui, būtų galima spręsti, nustačius, ar palikimas nebuvo priimtas kitu įstatymo nustatytu būdu. Teismų praktikoje pažymima, kad įstatymo įtvirtinti palikimo priėmimo būdai taikytini ir tais atvejais, kai paveldimas pajus gyvenamųjų namų statybos kooperatyve; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pajaus gyvenamųjų namų statybos kooperatyve paveldėjimo tvarką ir būdus reglamentuojančias normas, yra pažymėjęs, kad įpėdinio, gyvenusio su palikėju, tolesnis gyvenimas bute, jo priežiūra, mokesčių už komunalines paslaugas mokėjimas yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad palikimas buvo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Č. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-183/1998; 2000 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-725/2000; ir kt.) Šioje byloje nustatyta, kad po tėvo mirties 1976 m. sausio 25 d. kooperatiniame bute liko gyventi motina D. D. ir duktė A. D.; duktė prižiūrėjo butą, mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas, 1976 m. vasario 4 d. prašė GNSK „Gintaras“ išbraukti A. D. ir ją priimti kooperatyvo nare (T. 2, b. l. 11); motina sutiko, kad kooperatinio buto orderis būtų perrašytas dukters A. D. vardu (T. 2, b. l. 12). GNSK „Gintaras“ narių visuotinis susirinkimas 1976 m. vasario 18 d. priėmė A. D. į kooperatyvo narius ir šis nutarimas patvirtintas Alytaus miesto DŽDT VK 1976 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 46 (T. 2, b. l. 15, 16). Teisėjų kolegijos vertinimu, išvardytų aplinkybių visuma suponavo pagrindą pripažinti, kad A. D. po tėvo mirties motinos sutikimu priėmė palikimą pradėdama faktiškai valdyti butą ir pajų, todėl šis turtas negalėjo būti paveldėtas po motinos mirties (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija taip pat laiko, kad būtina akcentuoti, jog A. D. priėmimui į kooperatyvo narius buvo reikšmingi pajaus valdymo nuosavybės teise ir gyvenimo bute motinos sutikimu faktai.
Dėl gyvenamųjų statybos kooperatyvų veiklą reglamentuojančių teisės normų
Pagal Lietuvos Respublikos 1990 m. spalio 16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 2 straipsnį pirmenybės teisę stoti į kooperatyvą turi įpėdinis, (įpėdiniai), kuris gyveno kartu su palikėju ir neturi savo buto (gyvenamosios patalpos). Analogiškos nuostatos galiojo ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75 patvirtintuose Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų pavyzdiniuose įstatuose (32 punktas), kad, mirus kooperatyvo nariui, teisę įstoti į kooperatyvą įgyja įpėdinis (įpėdiniai). Ši nuostata galiojo iki 1993 m. balandžio 23 d., kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 patvirtino Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdinius įstatus. A. D. priėmė palikimą pradėjusi jį faktiškai valdyti, todėl ji įgijo teisę būti priimta į kooperatyvo narius, ir, kaip matyti iš pirmiau nuodytų aplinkybių viseto, šia teise pasinaudojo. Įsigaliojus 1990 m. spalio 16 d. įstatymui „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“, kooperatyvo narė buvo A. D., pajus buvo visiškai išmokėtas, todėl pagal šį įstatymą ji įgijo visas kooperatyvo nario teises ir pareigas.
Pažymėtina tai, kad pagal Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų pavyzdinių įstatų 40 punktą kooperatyvo narių priėmimo ir šalinimo klausimai buvo išimtinė kooperatyvo narių visuotinio (įgaliotinių) susirinkimo kompetencija; tuo metu galiojusiuose teisės aktuose aiškiai apibrėžta, kokiems juridiniams faktams esant, gali atsirasti narystės gyvenamųjų namų statybos kooperatyve santykiai – tam buvo būtinas norinčio įstoti į kooperatyvo narius asmens prašymas priimti jį į kooperatyvo narius ir kooperatyvo aukščiausio valdymo organo sprendimas. Bylos rašytiniais įrodymais patvirtinta, kad dėl A. D. priėmimo į kooperatyvo narius yra priimtas kooperatyvo narių visuotinio susirinkimo nutarimas pagal jos pateiktą prašymą ir motinos sutikimą perrašyti buto orderį dukters vardu.
Atsižvelgiant į 1990 m. spalio 16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnio prasmę, kooperatyvo valdymo organai, išduodami pažymą apie visišką pajaus išmokėjimą, turėjo joje nurodyti ne tik pajaus išmokėjimo faktą, bet ir buto savininką po visiško pajaus išmokėjimo. Tokia nuostata išplaukė ir iš tuo metu galiojusių Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų pavyzdinių įstatų 26, 32, 34 punktų. Nagrinėjamu atveju gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Gintaras“ 1990 m. gruodžio 27 d. pažymoje Nr. 114 nurodyti išmokėtas 5268,84 Lt pajus ir A. D. (S.) pavardė; vadinasi, teisės aktų nustatytus turinio reikalavimus atitinkanti pažyma buvo pakankamas teisinis pagrindas butui A. D. vardu įregistruoti, kuris po A. D. (S.) mirties 2006 m. gruodžio 27 d. galėjo būti paveldėtas įstatymo nustatyta tvarka (2000 m. CK 5.13 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė 1964 m. CK paveldėjimą nustatančias materialinės teisės normas, pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), priimtinas naujas sprendimas (CPK 359 straipsnio 4 dalis), ieškovės R. J. ieškinys atmestinas.
Tai konstatavusi, teisėjų kolegija netiria kitų kasacinio skundo argumentų.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 74,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus atsakovo kasacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės R. J. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 4 dalimi, 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 21 d. nutartį ir Alytaus rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 74,65 (septyniasdešimt keturis litus 65 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.