Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus, Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo ir atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei V. B. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

32. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

33. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu prašo priimti į bylą naujus įrodymus: 2019-01-21 Konsultacinę pažymą Nr. VP-2019/01-01 „Dėl nekilnojamo turto objektų rinkos kainos“ (e. b. 3 t., 20-22 l.) ir 2010-10-12 38/100 dalių automatinės telefonų stoties (duomenys neskelbtini) (e. b. 3 t., 12-17 l.) pardavimo sutartį.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo, nes: pirma, minėti įrodymai galėjo būti teikti pirmosios instancijos teisme; antra, atsakovas pirmosios instancijos teisme dalijamo bendro sutuoktinių nekilnojamo turto vertės neginčijo, sutiko su ieškinyje nurodytomis turto vertėmis, tokias pačias vertes nurodė ir savo teiktame priešieškinyje; trečia, apeliantas prašo priimti tik vieno, ieškovei pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto buto rinkos vertę patvirtinantį įrodymą, tačiau neteikia kito dalintino turto rinkos vertės duomenų (CPK 314 straipsnis). Taigi minėti įrodymai nepriimtini ir dėl jų turinio ir vertinimo teisėjų kolegija nepasisakys plačiau.

35. Kaip jau minėta apeliantas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą priešieškinį patenkinti.

Dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės

36. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

38. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 14 punktas).

39. Kaip buvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, ieškovė į Jungtinę Karalystę išvyko prižiūrėti anūkų, apeliantas tokios aplinkybės neginčijo, neteikė įrodymų, kurie paneigtų tokias aplinkybes. Apeliantas nepateikė įrodymų, susijusių su galima ieškovės neištikimybe, o savo išvadą dėl ieškovės kaltės grindė deklaratyviais teiginiais, todėl teismas pagrįstai tokius apelianto teiginius atmetė kaip neįrodytus. Kaip nepagrįstas laikytinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė apelianto kaltę dėl santuokos nutraukimo, nes apeliantas santuoką stengėsi išsaugoti, rūpinosi šeima, buvo jai lojalus, lankė ieškovę Jungtinėje Karalystėje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis).

40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011).

41. Nagrinėjamu atveju įvertinus bylos medžiagą sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog santuoka tarp šalių iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi atsakomybė už santuokos išsaugojimą ir puoselėjimą tenka abiem sutuoktiniams, abu sutuoktiniai privalo būti pakantūs ir lojalūs, dėti pastangas santuokai išsaugoti, abu turi prisidėti prie materialinės šeimos gerovės kūrimo. Tokią išvada darytina atsižvelgus į šalių tarpusavio santykius iki teismo ir teismo proceso metu, tarpusavio kaltinimus neištikimybe, aplinkybę, kad nei viena iš šalių kitos šalies kaltės (neištikimybės) neįrodė, nors ja ir rėmėsi procesiniuose dokumentuose, todėl tokie veiksmai negali būti laikytini tinkamais tarpusavio lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės paramos, visapusiško rūpinimosi šeima pareigų vykdymu (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Apelianto teiginiai nesudaro pagrindo daryti priešingų išvadų.

42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013).

Dėl pavardžių ir neturtinės žalos priteisimo

43. Apeliaciniu skundu prašoma pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą - priešieškinį patenkinti. Pirmosios instancijos teisme priešieškiniu atsakovas prašė po santuokos nutraukimo ieškovei palikti pavardę – M., o jam – B., taip pat priteisti 1 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

44. CK 3.69 straipsnis numato, kad sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. Jeigu santuoka buvo nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pagrindė, kodėl ieškovei paliktina „B.“ pavardė: pirma, santuoka nenutraukta dėl ieškovės kaltės; antra, šalys turi bendrų vaikų.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad CK 3.70 straipsnio 2 dalis, numato, jog kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamu atveju nusprendus, kad santuoka pagrįstai nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nėra teisinio pagrindo atsakovui priteisti prašomos neturtinės žalos iš atsakovės.

46. Atsižvelgus į tai, kad apeliaciniame skunde atsakovas nenurodė argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl minėtų reikalavimų naikintina ar keistina, nors ir prašo tenkinti jo priešieškinį, teismas plačiau dėl šios sprendimo dalies nepasisako.

Dėl turto padalijimo

47. Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą bendrąja jungtine sutuoktiniu nuosavybe pripažįstamas po santuokos sudarymo abiejų ar vieno sutuoktinio vardu įgytas turtas, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, kad turtas laikomas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kol nėra įrodyta, kad jis yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Vadovaujantis CK 3.118 straipsnio 1 dalimi dalijant sutuoktinių bendrą jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas. Sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija nustatyta CK 3.117 straipsnio 1 dalyje.

48. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priešieškinį tenkinti. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl apelianto investicinių čekių reikšmės įsigyjant turtą ir jį padalijant, nes už juos jis įsigijo butą adresu (duomenys neskelbtini), kuris vėliau, 1998 metais buvo parduotas, o už gautas asmenines apelianto lėšas buvo įsigytas butas adresu (duomenys neskelbtini), kartu su garažu (boksu) Nr. 9.

49. Visų pirma sprendžiant klausimą dėl turto padalinimo pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad šalys santuoką įregistravo dar (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto CMS. CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl viešo registro duomenų įtakos bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimui, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi, taikomos, kai turtas registruojamas įsigaliojus 2000-07-18 įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtintam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui. Iki šio kodekso įsigaliojimo, t. y. iki 2001-07-01, įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006, kt.).

50. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas 1992-03-02 sudarė sutartį dėl buto (duomenys neskelbtini), pirkimo Nr. 2784, kurioje nurodyta, jog už butą sumokėjo 23 207 rublius, iš kurių 2 803 rubliai sumokėti grynais pinigais, 20 377 rubliai valstybės vienkartinėmis išmokomis (e. b. 1 t. 153-154 l.). Apeliantas teigia, jog minėtas butas jam skirtas asmeniškai dėl jo užimamų pareigų ir vėliau jam buvo asmeniškai suteikta teisė minėta butą įsigyti, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį bei netinkamai taikė Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

51. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas reglamentavo pramonės, statybos, transporto, energetikos, prekybos, buitinio gyventojų aptarnavimo, visuomeninio maitinimo įmonių, taip pat komercinių kultūros, švietimo, farmacijos, gydymo ir reabilitacijos įstaigų bei kito valstybinio turto pirminį privatizavimą (1 straipsnio 1 dalis), to paties straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų privatizavimo tvarką ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas (BPĮ) 1 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992-03-01 pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. BPĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose, ir pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius butus. Pačioje sutartyje yra nuoroda būtent į Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.

52. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad už butą buvo atsiskaityta BPĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (galiojančiais pinigais ir valstybinėmis išmokomis – investiciniais čekiais). Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalį, pagal kurią turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu (to paties straipsnio 3 dalis), laikytina, jog butas buvo įsigytas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe.

53. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, jog buvo nukrypta nuo kasacinio teismo išaiškinimo dėl investicinių čekių skyrimo asmeninės nuosavybės teise Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, nes nurodytoje byloje kasacinis teismas aiškino valstybinės nuosavybės įsigijimą vienkartinių išmokų (investicinių čekių) mokėjimu vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio turto privatizavimo įstatymu, kuris tiesiogiai nurodė, jog šio įstatymo nuostatos valstybinių butų privatizavimui netaikomos.

54. Be to, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nors investiciniai čekiai pripažintini sutuoktinio asmeniniu turtu, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo butui, įsigytam privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą, taikyti kitokį nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012; 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005; kt.).

55. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl buto (duomenys neskelbtini), kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, nes neatsižvelgė į jo gaunamas ženkliai didesnes, nei ieškovės, darbines pajamas (e. b. 1 t. 81-85, 92-93 l.). Su tokia apelianto pozicija nėra pagrindo sutikti, nes tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos šeimos ir santuokos kodekso (ŠSK) 21 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Minėta nuostata neišskiria santuokos metu kiekvieno iš sutuoktinių gautų darbinių pajamų kaip asmeninės kiekvieno iš sutuoktinų nuosavybės, todėl kiekvieno iš sutuoktinių santuokos metu gautas darbo užmokestis laikytinas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tokią išvadą suponuoja ir ŠSK 21 straipsnio 2 dalies norma, kuria nustatyta, kad sutuoktiniai turi lygias teises į turtą ir tuo atveju, kai vienas iš jų tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus arba dėl kitų svarbių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio. Taip pat pažymėtina, kad ŠSK 22 straipsnis, nustatantis asmeninę sutuoktinių nuosavybę, neapima gaunamų pajamų ar kitokių išmokų, todėl atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad jo gaunamos didesnės nei sutuoktinės pajamos patvirtina buto įsigijimą už asmenines jo lėšas. 1998-03-09 notarės V. Z. liudijimas, kuriuo patvirtinama, jog pagal buto (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį, sumokėta 124 000 Lt (e. b. 1 t. 78 l.), nepaneigia įstatyme (ŠSK 21 straipsnio 1 dalis) įtvirtintos santuokoje įgyto turto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise prezumpcijos.

56. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes bei vertinant šalių reikalavimus sutiktina su atsakovu, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra dalintinas turtas, o dalintinas yra butas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau kadangi atsakovas rėmėsi lėšomis, gautomis pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl šių aplinkybių.

57. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Turto įgijimo momentas – prieš santuoką ar ją sudarius – lemia jo priklausymą asmeninės arba bendrosios jungtinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016, 27 punktas; 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-916/2016, 29 punktas). Tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, neužtenka vien nustatyti, kad turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių lėšas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012).

58. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės instituto tikslas yra dvejopas. Pirma, šiuo institutu siekiama užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą – nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio sukuriant turtą, preziumuojama, jog jų dalys yra lygios. Tokia nuostata leidžia apginti turtinius interesus ekonomine prasme silpnesnio sutuoktinio, kuris dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, vaikų gimdymo ir priežiūros, ligos ir pan., įnešė mažesnį indėlį sukuriant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2003).

59. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas pagal 2000-02-14 Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažymą Nr. 3, A. B. ir V. B. vardu, kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (e. b. 1 t. 10, 80 l.). Jau aukščiau pasisakyta dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog aptariamas butas (didžioji dalis) buvo įsigyta iš asmeninių atsakovo lėšų, gautų pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini).

60. Pagal bylos medžiagą nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę dėl buto adresu (duomenys neskelbtini), su jam priklausančiu garažu (boksu) Nr. 9 įsigijimo atsakovo asmeninės nuosavybės teise. Tokią savo poziciją apeliantas grindžia tuo, jog šį butą jis įsigijo 2000-02-14 savo vardu už jį sumokėjęs 195 944 Lt. Apelianto vardu išduota 2000-03-07 Valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma apie brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą (e. b. 1 t. 79 l.) taip pat nepaneigia santuokoje įgyto turto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Minėtas įrodymas išduotas pateikti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastrui ir registrui siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl brangų turtą įsigijusių arba įsigyjančių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaravimo“ nuostatas (įstatymo 6, 8 straipsniai), skirtas užtikrinti tinkamą gyventojų mokestinių prievolių vykdymą ir negali būti laikomas nekilnojamo turto įsigijimo už asmenines lėšas patvirtinančiu įrodymu.

61. Nesutiktina su apelianto teiginiu, kad atsižvelgus į įrodinėjimo paskirstymo naštą, ieškovė turėjo pareigą pateikti įrodymus, paneigiančius apelianto nurodytus faktus dėl buto (duomenys neskelbtini), su jam priklausančiu garažu (boksu) Nr. 9, įsigijimą už asmenines apelianto lėšas. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą santuokoje įgyto turto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją turi paneigti ją ginčijantis asmuo (CPK 12, 178 straipsniai), šiuo atveju atsakovas (apeliantas), todėl apeliantui minėtos prezumpcijos nenuginčijus, nepateikus įrodymų, patvirtinančių buto adresu (duomenys neskelbtini), su jam priklausančiu garažu (boksu) Nr. 9, įsigijimą už asmenines apelianto lėšas, ieškovė pareigos paneigti apelianto neįrodytų faktų neturėjo.

62. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas V. B. ir A. B. vardu pagal 2014-02-04 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VB7-589 kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (e. b. 1 t. 48-49 l.). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad butas adresu (duomenys neskelbtini), įsigytas už asmenines apelianto lėšas - 260 000 Lt grynais pinigais, gautais apeliantui pardavus po sūnaus mirties paveldėtą turtą. Apelianto teigimu, aplinkybę dėl 220 780 Lt (64 000 Eur) vertės turto pardavimo 2010-10-12 ir atsiskaitymo už parduotą turtą 2011-03-07 patvirtina oficialus rašytinis įrodymas - 2006-03-24 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas (e. b. 1 t. 86-91 l.). Pasak apelianto, liudijime nėra nurodyta, kad paveldimas turtas yra perduodamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl už jo pardavimą gautos lėšos laikytinos asmeninėmis, o už jas įsigytas butas (duomenys neskelbtini), priteistinas apeliantui asmeninės nuosavybės teise, ieškovei priteisiant kompensaciją už jai tenkančią buto dalį – 26 000 Eur (116 000 Eur – 64 000 Eur)/ 2).

63. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Apeliantui išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas įrodo patį paveldėjimo faktą, paveldimo turto sudėtį, tačiau nepatvirtina apelianto nurodytos aplinkybės apie už paveldėtą turtą gautus 260 000 Lt grynais pinigais. Pagal 2006-03-24 paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą turtą sudarė butas, esantis (duomenys neskelbtini), paveldimos dalies rinkos vertė 46 337,50 Lt, butui nustatyta hipoteka, 38/100 dalys automatinės telefonų stoties, esančios (duomenys neskelbtini), paveldimos dalies vertė 169 261,10 Lt, 0,1027 ha žemės sklypas, sodo namelis ir ūkio pastatas, esantys (duomenys neskelbtini)., kurių paveldimo turto vertė 4 431,50 Lt (e. b. 1 t. 86-90 l.). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad dėl nurodyto turto atsakovas sudarė 2006-07-20 Mainų sutartį Nr. 7KV-5056 (e. b. 2 t. 138-141, 142-144, 145-148, 149-152, 153-156 l.), o tik vėliau turtas buvo parduotas. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), po minėtos mainų sutarties asmeninės nuosavybės teise atiteko A. V. (e. b. 2 t. 142-144 l.). Į bylą teikti įrodymai taip pat patvirtina tai, kad šalys ginčo laikotarpiu buvo įsigijusios ir kito turto, kurį vėliau perleido dovanojimo sandoriais (2013-12-06 dovanojimo sutartimi buvo padovanota negyvenamoji patalpa – administracinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), daikto vertė 294 000 Lt, įregistravimo pagrindas: Statybos rangos sutartis, 1999-10-11, Nr. 11; 2013-12-06 dovanojimo sutartimi buvo padovanota: žemės sklypas, pastatas – sodo namas, pastatas – garažas, esantys (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, pastatas – ūkio pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas 1993-02-17 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, Nr. 588, 2012-10-25 Statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-00-121025-0392, 2012-10-19 Deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą, Nr. 1, 2) (e. b. 1 t. 129-133, 136-148 l.). Apeliantui nepateikus įrodymų apie už parduotą paveldėtą turtą gautas lėšas ir jų apimtį nėra pagrindo sutikti su jo skundo motyvu dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto sprendimo, priimto pažeidus įrodinėjimo vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje. Taigi nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo neįrodytų teiginių apie už asmenines lėšas įsigytą butą (duomenys neskelbtini).

64. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindą, negalima sutikti su apelianto argumentais esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl ginčo nekilnojamojo turto priklausomybės bylos šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

65. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl turto verčių, rėmėsi šalių ieškinyje bei priešieškinyje nurodytomis turto vertėmis, kurios vienodos (e. b. 1 t. 5, 103 l.). Ginčas dėl turto verčių nebuvo kilęs pirmosios instancijos teisme. CK 3.119 straipsnyje nustatyta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Dėl dalijamo turto vertės gali susitarti pačios šalys. Jei šalys dėl dalytino turto vertės nesusitaria, kiekviena iš jų turi teisę remtis savo pateikiama turto verte ir ją įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2012). Šalims papildomų įrodymų dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto vertės nepateikus, teismas dalytino turto vertę nustato pagal byloje esančius įrodymus, kuriais jis suformuluoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 30 punktas, 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008).

66. Pirmosios instancijos teismas turto atidalinimo klausimą sprendė natūra. Atsakovas apeliaciniu skundu siekia priešieškinio visiško patenkinimo, pagal kurį ieškovei prašoma priteisti negyvenamąsias patalpas - garažus, esančius (duomenys neskelbtini), bei 45 266 Eur kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį.

67. Kasacinio teismo praktika dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo yra pakankamai gausi ir išplėtota, joje nuosekliai pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė klausimą dėl turto atidalinimo natūra.

68. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad ½ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), įregistruota V. B. vardu (įregistravimo pagrindas 2004-08-31 Dovanojimo sutartis Nr. 5-3435 (e. b. 1 t. 18-19 l.). Apeliaciniame skunde dėl šio turto dalinimo apskritai nėra nurodyta jokių argumentų.

69. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

70. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės aktus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo šalių turto atidalinimo.

Dėl procesinės bylos baigties pirmosios instancijos teisme

71. Nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas tiek ieškovės ieškinys, tiek atsakovo priešieškinis. Pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nurodė, kad ieškinys tenkintinas pilnai, o priešieškinis atmestinas. Rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas konkrečiai išdėstė, kaip nusprendė dėl nagrinėtų klausimų (e. b. 3 t. 168-169 l.) (žr. taip pat 7 punktą).

72. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sisteminė pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies analizė, taip pat motyvuojamoji dalis, atsižvelgiant į atsakovo priešieškiniu reiškiamus reikalavimus, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog atsakovo priešieškinis pirmosios instancijos teisme buvo ne atmestas, o tenkintas iš dalies (teismas asmeninės nuosavybės teise priteisė atsakovui butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), transporto priemones (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), kuriuos jis priešieškiniu prašė priteisti jam).

73. Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą dėl ginčo materialių reikalavimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas žemiau pasisakys dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

74. CPK 79 straipsnis numato, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

75. Pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tačiau suklydo nurodydamas, kad priešieškinis netenkintinas, nors faktiškai tenkino dalį priešieškinio reikalavimų, ir dėl to neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų tikslintinas.

76. Pirmosios instancijos teismas 2018-04-05 nutartimi nurodė, kad už ieškovės pareikštus reikalavimus mokėtinas 1 506 Eur dydžio žyminis mokestis, ieškovei atidėjo 753 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (e. b. 1 t. 25-26 l.). Ieškovė sumokėjo 753 Eur dydžio žyminį mokestį (e. b. 1 t. 55 l.).

77. Pirmosios instancijos teismas 2018-07-30 nutartimi nurodė, kad už pateikto priešieškinio reikalavimus iš viso turi būti sumokėtas 2 552 Eur žyminis mokestis (e. b. 1 t. 110-111 l.). Atsakovas sumokėjo nurodyto dydžio žyminį mokestį (e. b. 1 t. 114-115 l.).

78. Kadangi pagal pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį atsakovo priešieškinio reikalavimai buvo patenkinti iš dalies, yra pagrindas priteisti atsakovui 743 Eur žyminio mokesčio dalį iš ieškovės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ieškovė ieškiniu siūlė, kad atsakovui būtų atidalinti (butas adresu (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 116 000 Eur), negyvenamoji patalpa - garažas (boksas), (duomenys neskelbtini) (patalpa plane pažymėta G-11, a-1) (vidutinė rinkos vertė 4 460 Eur); negyvenamoji patalpa - garažas (boksas), adresu (duomenys neskelbtini) (patalpa plane pažymėta G-18) (vidutinė rinkos vertė 5 271 Eur), transporto priemonės: (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė 2 314 Eur) bei (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė 1 843 Eur)). Kadangi ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai, ieškovei ir valstybei (nes dalis žymini mokesčio buvo atidėta) priteistinas visas žyminis mokestis (CPK 93, 96 straipsniai).

79. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovė ir atsakovas patyrė vienodas išlaidas advokatų pagalbai apmokėti – po 1 200 Eur (e. b. 1 t. 159-165 l.). Ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, o atsakovo priešieškinis iš dalies (reikalavimai dėl santuokos nutraukimo, dėl pavardžių tenkinti iš dalies, atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos, reikalavimas dėl turto padalinimo tenkintas iš dalies). Todėl būtų pagrindas priteisti iš atsakovo ieškovei 1 200 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų bei 400 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atsakovui iš ieškovės.

80. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme turėjo būti priteistos tiek ieškovei, tiek atsakovui, siekiant vykdymo proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslinga atlikti priteistų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, priteisiant ieškovei iš atsakovo 810 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Iš atsakovo priteistina 753 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio, kurio dalis ieškovei atidėta iki sprendimo priėmimo) į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, suma sudaro 3,32 Eur, į tai, kad ieškinys ir priešieškinis buvo patenkinti iš dalies, o iš kiekvienos šalis priteistina išlaidų suma neviršija minimalios priteistinos šių išlaidų sumos, ji dengiama iš valstybės biudžeto (CPK 96 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

81. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 720 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės 500 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo rengimą.

82. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinės instancijos teismas tik tikslino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (reikalavimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų nėra apmokestinama žyminiu mokesčiu), nėra pagrindo atsakovui priteisti jo sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys, 93 straipsnis).

83. Nors pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktas nepakeistas, tačiau perskirstytos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, todėl atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo motyvus yra pagrindas priteisti 80 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atsakovui iš ieškovės už apeliacinio skundo parengimą bei 720 Eur ieškovei iš atsakovo advokato teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

84. Kadangi apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos priteistinos abiem šalims, siekiant vykdymo proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslinga atlikti priteistų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, priteisiant ieškovei iš atsakovo 640 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (720 Eur – 80 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, išdėstant ją taip:

„Priteisti ieškovei V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 810 Eur (aštuoni šimtai dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 753 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt trys eurai) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą“.

Priteisti iš atsakovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 640 Eur (šeši šimtai keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei V. B., a. k. (duomenys neskelbtini)