Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per 6 (šešių) mėnesių laikotarpį neatlygintinai išdirbti 120 (vieną šimtą dvidešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenims, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021 m. spalio 25 d. iki 2021 m. spalio 26 d. (viena para), prilyginant ją dviem laisvės apribojimo dienoms. Laisvės apribojimo bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš G. M. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 1 520,05 eurų (vienas tūkstantis penki šimtai dvidešimt eurų ir 5 ct) N. A. gydymo išlaidų, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) banke. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. A. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš G. M. 1 500 eurų (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) nukentėjusiajai N. A. neturtinei žalai atlyginti. Priteista iš G. M. valstybei 275,82 eurų (du šimtai septyniasdešimt penki eurai 82 centai) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. M. nuteistas už tai, kad jis 2021 m. spalio 23 d., apie 00 val. 40 min., tarp pastatų (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip dvidešimt septynis kartus sudavė metaline lazda nukentėjusiajai N. A. į galvą bei rankas, kuriomis nuo smūgių dengėsi galvą, taip padarė nukentėjusiajai atvirą dešinės plaštakos II piršto II falangos artimojo galo galvos lūžimą (sužalojimas nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties), tiesiamosios sausgyslės sužalojimą, kairės plaštakos II piršto muštą žaizdą, muštinę žaizdą galvos plaukuotoje dalyje (sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties) ir sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, aukštesnės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296-788/2017, 2K-94-696/2016). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl esminių skundo argumentų.

Dėl šališkumo

9. BPK įtvirtintas nušalinimo institutas proceso dalyviams leidžia pareikšti nušalinimą ir prokurorui, ir teisėjui (BPK 57 straipsnis). Nušalinimo pagrindai nustatyti BPK 58 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio straipsnio nuostatas prokuroras ar teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu: 1) jis toje byloje yra nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis; 2) jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; 3) jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi; 4) proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu.

10. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015).

11. Apeliacinio skundo teiginiai, kad bylą nagrinėjusi teisėja palaiko draugiškus santykius su prokuroru, yra paremti išimtinai tik apelianto subjektyvia nuomone, nepateikiama konkrečių duomenų, yra tik deklaratyvūs ir todėl negali būti vertinami kaip realūs faktai, rodantys bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumo, todėl nėra pagrindo konstatuoti nei galimą teisėjos asmeninį šališkumą ar tendencingumą, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumus, leidžiančius manyti, kad vienai proceso šaliai tokiu būdu buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas.

12. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro nešališkumas ir jo atliekami veiksmai turi būti vertinami atsižvelgiant į jo procesines funkcijas ir jam keliamus reikalavimus. Prokuroras yra baudžiamojo proceso dalyvis, palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, t. y. įrodinėjantis, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Taigi, bylos duomenimis, pakankamai pagrįstas jo įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-162-303/2017, 2K-31-489/2022). Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo organizavimas, kontroliavimas, vadovavimas jam ir valstybinio kaltinimo palaikymas yra konstitucinės prokuroro funkcijos baudžiamajame procese, ir jų atlikimas, jei nėra kitų konkrečių šališkumą pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas pagrindu jį nušalinti ar konstatuoti kokius nors jo neteisėtus veiksmus (Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, vien tai, kad nuteistojo netenkino prokuroro priimti procesiniai sprendimai, jo pateiktas įrodymų interpretavimas ir pan., nesudaro pakankamo pagrindo prokuroro šališkumui konstatuoti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nustato bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, vertindamas jų visetą. Todėl vien tai, kad asmuo yra nuteisiamas pagal bylos nagrinėjimo metu pateiktą kaltinimą, nesudaro pagrindo konstatuoti prokuroro šališkumą ar pripažinti, kad jis atliko kokius nors baudžiamojo proceso įstatymui prieštaraujančius veiksmus. Pažymėtina ir tai, kad pats prokuroras sprendžia, kiek ir kokių duomenų pateikti teismui, o tai, kad jis, pasak nuteistojo, netenkino jo prašymų dėl vaizdo įrašų peržiūrėjimo, vėl neleidžia pripažinti prokurorą buvus šališku.

13. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytų aplinkybių, taip pat nėra ir kitokių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikiusio prokuroro Ginto Pikčiūno ir teisėjos Dianos Dyburienės šališkumo (BPK 57 straipsnio 2 dalis).

Dėl nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

14. Kaip minėta, nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija sutikti negali.

15. Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad teismo išvados negali būti grindžiamos duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, ar įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka minėtus reikalavimus. Spręsdamas klausimą dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teismas turi patikrinti, ar duomenys susiję su nagrinėjama byla, ar duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar laikytasi reikalavimo duomenis rinkti teisėtais būdais, ar duomenų patikimumas patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais.

16. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas G. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo G. M. argumentai, kuriais jis siekia būti išteisintas, yra nepagrįsti ir atmestini, nes jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.

17. BK 138 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad jo veika yra pavojinga kito žmogaus sveikatai, gali sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą ir arba nori tokių padarinių arba, nors jų nenori bei nesiekia, sąmoningai leidžia jiems kilti. Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje yra konstatuota, kad šis nusikaltimas gali būti padaromas apibrėžta arba neapibrėžta tyčia. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas apibrėžta tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitam žmogui nesunkiai sutrikdyti sveikatą, ir norėjo jam tokį sveikatos sutrikdymą padaryti. Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininkas irgi suvokia, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, tačiau šiuo atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo skirtingo masto sveikatos sutrikdymams – sunkiems, nesunkiems ar nežymiems) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius atitinkamai kaip sunkus, nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62/2014, 2K-484/2014, 2K-531-699/2015, 2K-186-746/2016).???

18. Nuteistasis G. M. ikiteisminio tyrimo metu iš dalies pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusioji priėjo jam už nugaros, griebė už veido, dėl to jis ėmė gintis ir sudavė jai smūgius lazda per rankas. Tas pačias aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau nuteistojo dėstomos aplinkybės vertintinos kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo teiginius.

19. Apeliacinį skundą nuteistasis G. M. motyvuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai išskirtinį dėmesį suteikė nukentėjusiosios N. A. parodymams. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos nukentėjusiosios parodymai, specialisto išvada, liudytojų parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad įvykio metu jis gynėsi nuo nukentėjusiosios veiksmų, o atvirkščiai, neabejotinai patvirtina, kad smurtas prieš nukentėjusiąją tyčia metaline lazda sudavus ne mažiau kaip dvidešimt septynis kartus nukentėjusiajai N. A. į galvą bei rankas, kuriomis nuo smūgių dengėsi galvą, buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, t. y. nukentėjusiajai N. A. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

20. Nuteistasis G. M. abejoja, kad nukentėjusiosios sužalojimai buvo padaryti būtent jo, kadangi nukentėjusioji operaciją darėsi tik po 7 ar 8 mėnesių. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad N. A. konstatuotas atviras dešinės plaštakos II piršto II falangos artimojo galo galvos lūžimas, tiesiamosios sausgyslės sužalojimas, kairės plaštakos II piršto mušta žaizda, muštinė žaizda galvos plaukuotoje dalyje. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dėl trijų trauminių kontaktinių smūgių poveikio kietais bukais, turinčiais ribotą paviršių bei galbūt briauną daiktais. Sužalojimai plaštakose galėjo būti padaryti nukentėjusiajai pasyviai ginantis nuo ją žalojusio įrankio ar daikto poveikio. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu nustatytu bei medicininiuose dokumentuose fiksuotu laiku, t. y. 2021 m. spalio 23 d. iki 00.51 val. Iš tyrimui pateiktos medicininės dokumentacijos matyti, kad sužalojimai yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties, nes dėl kaulų lūžimų sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (ilgą laiką). Atskirai imant išorinius paviršinius sužalojimus kairės plaštakos ir galvos srityje, jie yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 115–116). Taigi matyti, jog nukentėjusiosios sužalojimai padaryti 2021 m. spalio 23 d. jai pasyviai ginantis nuo ją žalojusio įrankio ar daikto poveikio. Todėl nuteistojo G. M. teiginiai, jog sužalojimai galbūt padaryti kitu metu, atmetami kaip nepagrįsti.

21. Nukentėjusioji N. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tą naktį ėjo pasivaikščioti, ties kavine (duomenys neskelbtini) įsuko į šalutinį keliuką. Prie šiukšlių konteinerių pamatė judantį žmogų, kuris pamatęs pradėjo vytis bėgančią nukentėjusiąją ir pasivijęs pradėjo mušti rankoje turėta lazda. Sudavė penkis smūgius į galvą, kurią užsidengė abiem rankomis. Vyras pagavo šešis kartus ir į galvą sudavė iš viso 30 smūgių. Nurodo, kad penktą kartą sudavė penkis smūgius prie daugiabučio laiptinės, šeštą kartą netoli daugiabučio. Parodė, kad išbėgus į (duomenys neskelbtini) gatvę pamatė du stovinčius vaikinus su dviračiais, kurių paprašė pagalbos (t. 2, b. l. 55–57). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji N. A. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir papildomai nurodė, kad tą naktį tik įžengusi į minėtą (duomenys neskelbtini) ir sustojusi pamanė, kad toliau eiti pavojinga, todėl pradėjo grįžti atgal. Tada G. M. neišsakęs jokių žodžių pašoko, pribėgo ir pradėjo ją mušti. Mušdamas G. M. sakė: „bym, bym, bym, bym“. Jis daužė, o ji gynėsi, šaukė: „žmonės gelbėkit“. Vienu metu jos nemušė, todėl ji bandė bėgti toliau link (duomenys neskelbtini) ir kviesti pagalbą, tačiau G. M. vėl pribėgo ir smūgiavo toliau. Vėliau ji išbėgo į gatvę, kurioje su dviračiais stovėjo du vyrukai. Pribėgusi prie vyrų prašė iškviesti medikus – jie iškvietė ir išbėgo gaudyti G. M., o vėliau atvyko policija. Taigi matyti, kad nukentėjusiosios N. A. parodymai iš esmės viso proceso metu nuoseklūs, neprieštaringi, atitinka kitų liudytojų parodymus bei rašytinius bylos duomenis. Tačiau jos parodymai turi būti vertinami kartu su kita baudžiamosios bylos medžiaga.

22. Be nukentėjusiosios N. A. parodymų, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir liudytojų I. T. ir J. B. parodymais. Liudytojas I. T. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2021 m. spalio 23 d., jau po vidurnakčio, pro atidarytą langą išgirdo moters balsą: „gelbėkite, padėkite“. Priėjęs prie lango pamatė, kad (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) pusės bėga vyriškis, atrodė, kažką vejasi. Maždaug po minutės išgirdo, kad moteris garsiai sucypė ir išgirdo vyrišką balsą: „nerėk, o užmušiu“. Nurodė, jog išbėgęs į lauką ties (duomenys neskelbtini) sankryža girdėjo vaikinų balsus, kurie svarstė, kur bėgti ieškoti to, kuris sumušė moterį. Sėdo į kieme esantį mikroautobusą ir nuvažiavo (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini), apvažiavo visą kvartalą ieškodamas minėto vyriškio, tačiau nerado. Grįžęs į (duomenys neskelbtini) gatvę, pamatė, kad yra atvykę policijos pareigūnai ir tik tada pamatė moterį, kuriai buvo sužalotos rankos. Grįžęs prie savo laiptinės, pamatė, kad ant žemės yra daug kraujo, taip pat kraujais buvo išteplioti durų kodo mygtukai (t. 1, b. l. 153–154). Tas pačias aplinkybes patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme. Šio liudytojo parodymai patvirtina, jog nuteistasis vijosi nukentėjusiąją, grasino ją užmušti. Liudytojas J. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2021 m. spalio 23 d., apie 0 val. 40 min., su T. M. važiavo dviračiais, kai išgirdo moterišką balsą, kuris šaukėsi pagalbos, o po kiek laiko pamatė iš kairėje pusėje esančios gatvelės išbėgančią pagyvenusią moterį. Nurodė, jog sustojus, pribėgo ta pati moteris, kurios rankos buvo kruvinos. Moteris paaiškino, kad ją užpuolė ir lazda sumušė benamis. Palikę moterį su dviračiais, nuėjo į tą pusę, kur galbūt pasišalino moterį užpuolęs vyras, tačiau apžiūrėję kiemus netoli įvykio vietos nieko nepastebėjo (t. 1, b. l. 148– 149). Nors nė vienas iš liudytojų paties įvykio nematė, tačiau jų parodymai patvirtina, jog nuteistasis G. M. vijosi nukentėjusiąją N. A., kuri šaukėsi pagalbos. Be to, tai, jog sudavė smūgius nukentėjusiajai, iš dalies patvirtina ir pats nuteistasis, nurodydamas, jog smūgiavo per rankas gindamasis.

23. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme netenkinti jo prašymai peržiūrėti vaizdo įrašus. Pažymėtina, jog, kaip nurodyta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Reagavimo skyriaus 2021 m. spalio 23 d. tyrėjo įvykio apžiūros protokole, įvykio vieta vaizdo stebėjimo kameromis nefiksuojama. Be to, iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato PK Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2022 m. sausio 18 d. kitų objektų apžiūros protokolų nustatyta, jog buvo apžiūrėti vaizdo įrašai, gauti iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos, adresu (duomenys neskelbtini), ir buvo apžiūrėtas vaizdo įrašas, gautas iš (duomenys neskelbtini) savininko. Užfiksuota, jog 00 val. 42 min. 8 sek. iš (duomenys neskelbtini) gatvės parbėga asmuo, t. y. N. A., su baltos spalvos kepure. Tuo metu, kai ji išbėga, iš (duomenys neskelbtini) gatvės išvažiuoja du dviratininkai. N. A. bėga (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, jai bėgant, dviratininkai sustojo. 00 val. 50 min. 37 sek. tie patys vaikinai pareina (duomenys neskelbtini) gatve nuo vakarų pusės, tuo metu šalia jų sustoja baltos spalvos autobusiukas, ties (duomenys neskelbtini) sankryža. Nors šiuose vaizdo įrašuose paties įvykio neužfiksuota, tačiau vaizdo įrašai patvirtina nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus dėl tolesnės įvykių eigos. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nebuvo atliktos vaizdo įrašų apžiūros.

24. Apygardos teismo vertinimu, G. M. kaltės turinį patvirtina anksčiau išvardyti įrodymai, kurie sudaro bendrą visumą ir tarpusavyje vieni kitus papildo. Nuteistojo G. M. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, pateikiamas savas faktinių aplinkybių interpretavimas pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį. Apygardos teismo vertinimu, nuteistasis G. M. neabejotinai suprato, kad jo veiksmai pagal jų pobūdį ir intensyvumą (nukentėjusiajai buvo suduotas ne vienas smūgis, buvo naudojamas įrankis – metalinė lazda) yra pavojingi asmens sveikatai ir gali sukelti padarinius (sužaloti kitą žmogų), tokiems padariniams leido atsirasti – nukentėjusiajai dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl nuosprendyje jo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip tyčiniai.

25. Taigi aptartais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais neabejotinai įrodyta, kad nuteistasis G. M. 2021 m. spalio 23 d., apie 00 val. 40 min., tarp pastatų (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip dvidešimt septynis kartus sudavė metaline lazda nukentėjusiajai N. A. į galvą bei rankas, kuriomis nuo smūgių dengėsi galvą, taip padarė nukentėjusiajai atvirą dešinės plaštakos II piršto II falangos artimojo galo galvos lūžimą (sužalojimas nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties), tiesiamosios sausgyslės sužalojimą, kairės plaštakos II piršto muštą žaizdą, muštinę žaizdą galvos plaukuotoje dalyje (sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties) ir sukėlė fizinį skausmą.

26. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo G. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

Dėl būtinosios ginties

27. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu, be kita ko, prašoma nuteistojo G. M. veiksmus pripažinti būtinąja gintimi ir jam baudžiamąją bylą nutraukti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi baudžiamuoju įstatymu ir teismų praktika, formuojama būtinosios ginties klausimo kontekste, nenustatė pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį.

28. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tokia būtinosios ginties samprata leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020).

29. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-303/2021, 2K-193-648/2022). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022).

30. Nuteistasis G. M. savo veiksmus, jog veikė būtinosios ginties ribose, grindžia tuo, jog nukentėjusioji N. A. išprovokavo grumtynes griebdama apeliantui už akių ir dėl šios priežasties nuteistasis gindamasis stipriai sudavė lazda, nuo to ji sulūžo, t. y. nuteistasis gindamas savo sveikatą nuo realaus ir akivaizdaus kėsinimosi ėmėsi fizinio atsako ir veikė būtinosios ginties sąlygomis. Vertinant apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kad nuteistasis G. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, pažymėtina tai, jog nenustatyta, kad N. A. būtų tyčia vartojusi smurtą prieš nuteistąjį ar būtų grasinusi jį pavartoti, t. y., kad nuteistasis būtų turėjęs teisę gintis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Byloje nustatytos aplinkybės, taip pat ir nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai patvirtina, jog būtent ji gynėsi nuo aktyvių nuteistojo smurtinio pobūdžio veiksmų. Kadangi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nesusiklostė būtinosios ginties situacija, BK 28 straipsnio nuostatos G. M. netaikytinos.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors apeliaciniu skundu G. M. savo kaltės nepripažino, teigdamas, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. M. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Dėl kitų baudžiamojo proceso pažeidimų

32. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog nuteistasis G. M. gynėsi pats, be gynėjo advokato. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog iš 2022 m. gegužės 6 d. teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolo matyti, kad G. M. pareiškė, jog teisė į gynybą išaiškinta ir gynėjas nereikalingas (t. 2, b. l. 4–5). Protokolą pasirašė. Teisiamojo posėdžio metu G. M. buvo išaiškintos teisės, jis nurodė, kad ginsis be advokato, jam buvo išaiškinta teisė kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo skyrimo. Šia teise G. M. nepasinaudojo. Iš šių aptartų duomenų matyti, kad G. M. ne kartą buvo išaiškintos jo teisės turėti gynėją, tačiau šia teise jis nepasinaudojo, todėl darytina išvada, kad nuteistojo G. M. teisė į gynybą nebuvo pažeista. Be to, apeliacinės instancijos teisme nuteistajam buvo paskirtas gynėjas, kuris apeliacinės instancijos teisme gynė nuteistojo G. M. teises ir teisėtus interesus.

Dėl bausmės

33. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skiriant bausmę taip pat turi būti atsižvelgta į tai, jog G. M. negeria, nerūko, serga sunkiomis ligomis.

34. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimą darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

35. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui padarius nusikaltimą gali būti skiriama laisvės apribojimo arba arešto, arba laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų.

36. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas G. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė. Atsižvelgė į tai, kad G. M. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, yra neteistas, administracine tvarka nebaustas, yra nevedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis. Nors skunde teigiama priešingai, tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino, jog G. M. turi sveikatos problemų, yra neįgalus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, ir skyrė laisvės apribojimo bausmę dešimties mėnesių laikotarpiui. Kartu su dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausme G. M., vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, skyrė įpareigojimą – per 6 (šešių) mėnesių laikotarpį neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Įvertinus apelianto asmenybę, jo padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ar neadekvačia priemone pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo parinkta bausmės rūšimi.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

38. Byloje gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, pagrindžianti 110,00 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo G. M. išlaidas.

39. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, jog baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016), koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015).

40. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors nuteistojo G. M. apeliacinis skundas netenkintas, tačiau gynėja jam buvo paskirta ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Iš bylos matyti, kad nuteistasis G. M. pats parengė apeliacinį skundą, jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, tikslių duomenų apie jo finansinę padėtį byloje nėra. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas ir iš esmės byla pagal nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Atsižvelgdama į aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija mano, kad prašymas išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, atsižvelgiant į paminėtus duomenis, yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Neišieškoti iš nuteistojo G. M. valstybės garantuojamų teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.