- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-05
- Bylos Nr.
- e2A-357-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09941-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- M. H.
- Atsakovas
- E. G., akcinei bendrovei Nordea Bank
- Kategorijos
- 2.1.2.4.2.8Įgaliojimus viršijusio atstovo sudarytas sandoris
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
- 3.1.1.2.12Dispozityvumo principas
- 3.2.4.8.2Prejudiciniai faktai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-636-794/2017 pagal ieškovės M. H. patikslintą ieškinį atsakovams E. G., akcinei bendrovei Nordea Bank (dabar – Luminor Bank) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė M. H. (buvusi pavardė – G.) kreipėsi į teismą, su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama:pripažinti 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/06/58J ir 2006 m. balandžio 5 d. papildomą susitarimą Nr. BKP 06/04/42J prie 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/06/58J negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu (apsimestiniais sandoriais) ir nustatyti, kad tikrosios šių sandorių šalys yra E. G. (kredito gavėjas) ir Nordea Bank AB (kredito davėja); pripažinti 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/06/58J ir 2006 m. balandžio 5 d. papildomą susitarimą Nr. BKP 06/04/42J prie 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/06/58J negaliojančiais CK 1.92 straipsnio pagrindu t. y. dėl įgaliojimų viršijimo dėl tos dalies, kiek buvo viršyti įgaliojimai, ir nustatyti, kad tikrosios šio susitarimo šalys yra E. G. (kredito gavėjas) ir Nordea Bank AB (kredito davėja); priteisti ieškovei iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė M. H. nurodė, kad 1995 m. ji nutraukė santuoką su E. G. ir 1996 metais su sūnumi išvyko gyventi į Norvegiją. Nuo to laiko daug metų su buvusiu sutuoktiniu E. G. nebendravo. Kai jų sūnui prasidėjo paauglystė, ji pastebėjo, jog sūnus ilgisi tėvo ir iš dalies kaltino save. Atsakovas šia ieškovės būsena pasinaudojo ir kreipėsi į ieškovę, kad ji savo vardu paimtų kreditą, kurios faktinis gavėjas būtų pats atsakovas. Atsakovas nurodė, kad ieškovei savo vardu paėmus iš banko kreditą, jis gautus pinigus panaudos statydamas namus (duomenys neskelbtini). Atsakovas žadėjo, kad vienas iš pastatytų namų nebus parduotas, o bus perleistas sūnui. Būtent dėl šio pažado ieškovė buvo suklaidinta ir nusprendė padėti atsakovui savo vardu formaliai pasiimdama kreditą iš banko, taip stengdamasi išpirkti kaltę prieš jų sūnų dėl tėvų skyrybų.Ieškovė ieškinyje nurodė, jog atsakovui išdavė tik du įgaliojimus t. y. 2005 m. vasario 3 d. įgaliojimą gauti būsto kreditą 86 957,00 EUR sumai ir 2005 m. gruodžio 21 d. įgaliojimą – pirkti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, ji sutiko padėti atsakovui tik tiek, kiek reikalinga statyti namą sūnui, o ne vystyti visą verslo projektą.Atsakovas E. G. neturėjo galimybių pats gauti kredito iš banko. Todėl tarp atsakovo, apsimestinai veikusio ieškovės vardu, ir banko 2005 m. birželio 7 d. buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 05/06/58J. Šia sutartimi bankas įsipareigojo suteikti 172 681,00 EUR dydžio būsto kreditą, kurio paskirtis – žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimas ir statyba. 2006 m. balandžio 5 d. tarp atsakovo E. G., apsimestinai veikusio ieškovės vardu ir banko buvo sudarytas papildomas susitarimas, kurio 1 punkte nustatyta, kad suteikto kredito suma didinama 522 000,00 EUR iki bendros 703 777,00 EUR kredito sumos ir ši papildoma suma skirta gyvenamųjų namų statybai žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Tačiau ieškovė buvo tik formaliai nurodyta kaip sutarties ir papildomo susitarimo šalis, nes tikruoju kredito gavėju, ką suprato arba galėjo suprasti ir pats bankas, buvo atsakovas E. G.Ieškovės teigimu, nors sutartis pavadinta būsto kreditavimo sutartis, tačiau jos turinys rodo, kad iš tiesų bankas suteikė ne būsto kreditą, kaip buvo nurodyta ieškovės atsakovui išduotame įgaliojime, bet verslo kreditą, kad būtų finansuojamas atsakovo sugalvotas verslo projektas. Bankas rengė tiek sutartį, tiek papildomą susitarimą ir juose pats bankas nurodė konkrečius įgaliojimus, kurių pagrindu veikdamas atsakovas, neva ieškovės vardu, sudarė šiuos sandorius. Tačiau sutarties ir papildomo susitarimo turinys visiškai neatitiko įgaliojimais suteiktų teisių apimties. Tokie banko veiksmai reiškia ne tik tai, kad įgaliojimai buvo viršyti, bet ir tai, kad bankas buvo nesąžiningas ir sudarydamas sutartis neatitiko jam, kaip komerciniam bankui, keliamų profesinių pareigų standarto. Ieškovė pažymėjo, kad tiek atsakovas E. G., tiek bankas sutarties ir papildomo susitarimo sudarymo metu žinojo aplinkybę, kad sandoriai yra apsimestiniai ir tikrąja jų šalimi yra ne M. H., bet E. G.. Tai patvirtina aplinkybės, kad atsakovas viršijo įgaliojimus su konkrečiais pavedimais, kas rodo, kad ieškovės valia buvo visai kitokia negu įtvirtinta sutartyje ir papildomame susitarime. Ieškovė buvo visiškai nesuinteresuota paimti tokio dydžio kreditus ir tuo labiau vystyti verslą. Bankas, kuris privalėjo elgtis protingai ir atidžiai, tokius įgaliojimus peržiūrėjo ir juos pridėjo kaip neatskiriamą sutarčių sudėtinę dalį, todėl taip pat negalėjo nesuprasti, kad būtent atsakovas, o ne ieškovė buvo suinteresuota vystyti gyvenamųjų namų statybos projektą (duomenys neskelbtini), nes ne ieškovė, o būtent atsakovas buvo patyręs statybų verslo srityje, būtent jis gyveno Lietuvoje (ieškovė gyveno Norvegijoje, kur turėjo jos poreikius tenkinantį darbą, dėl ko tokie projektai jai nebuvo reikalingi). Taigi tikroji banko valia sandorių sudarymo metu buvo finansuoti būtent atsakovą (jo vykdomą gyvenamųjų namų statybos projektą), todėl sutarties ir papildomo susitarimo sudarymo metu ne tik ieškovės, bet ir banko valia buvo ne visai tokia, kaip ji buvo išreikšta sudarytuose sandoriuose.Ieškovė nurodo, kad Nordea Bank AB negali būti laikoma sąžiningu trečiuoju asmeniu, prieš kurį nebūtų galima panaudoti apsimestinio sandorio sudarymo fakto. Bankas tiek sutarties, tiek papildomo susitarimo sudarymo metu žinojo ir negalėjo nežinoti apie tai, kad ieškovė M. H. yra tik formali sandorio šalis, nes derybose dėl sutarties ir papildomo susitarimo sudarymo dalyvavo tik atsakovas E. G., o su ieškove bankas pradėjo bendrauti tik tada, kai iškilo problemos dėl kredito grąžinimo; pats atsakovas neturėjo pakankamai pajamų tokio dydžio kreditui paimti; gyvenamųjų namų statyba (duomenys neskelbtini) buvo atsakovo, o ne ieškovės idėja. Taigi pats bankas ginčijamų sandorių sudarymo metu žinojo apie tai, kad tikroji (o ne formali) sutarties ir papildomo susitarimo šalis yra ne ieškovė, bet atsakovas, o tai parodo banko nesąžiningumą. Taip pat bankas buvo nesąžiningas ir tuo aspektu, kad ginčijamus sandorius sudarė su atsakovu, kuris viršijo ieškovės suteiktus įgaliojimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė valstybei iš ieškovės M. H. 4 416,00 EUR nesumokėtą žyminį mokestį; priteisė iš ieškovės M. H. atsakovui Nordea Bank AB 2 985,58 EUR bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad ieškovė M. H. ir atsakovė AB Nordea Bank AB 2005 m. birželio 7 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/06/58J, kurios pagrindu bankas suteikė ieškovei kreditą žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti ir namui šiame sklype statyti. 2005 m. gruodžio 1 d. ir 2006 m. balandžio 5 d. šalys sudarė papildomus susitarimus prie būsto kreditavimo sutarties. Kreditavimo sutartimi ir jos papildymais (papildomais susitarimais) ieškovei buvo suteiktas 703 377,00 EUR kreditas. Ieškovės vardu sutartį ir susitarimus prie būsto kreditavimo sutarties ieškovės išduotų įgaliojimų pagrindu sudarė buvęs ieškovės sutuoktinis – E. G. Kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas E. G. laidavimu, taip pat buto, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypo ir sodo pastato, esančių SB „Šermukšnis“, 905 skl., (duomenys neskelbtini)., hipoteka. Ieškovei nevykdant mokėjimų prievolės, atsakovas Nordea Bank AB nuo 2008 m. gegužės 23 d. kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėja 2009 m. vasario 12 d. priėmė nutartį išieškoti iš M. H. 825 967,32 EUR skolą, 1 416,00 Lt (410,10 EUR) turto vertinimo išlaidų, 123 Lt (35,62 EUR) žyminio mokesčio, 127 Lt (36,78 EUR) žyminio mokesčio ir 16 proc. dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, parduodant iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 22 d. sprendimu patenkino atsakovės AB Nordea Bank ieškinį dėl įsiskolinimo pagal nutrauktą kreditavimo sutartį priteisimo. Vilniaus apygardos teismas banko naudai iš M. H. priteisė 759 767,17 EUR skolos, 16 proc. dydžio metines palūkanas nuo 688 006,00 EUR įsiskolinimo sumos nuo 2008 m. birželio 26 d. iki visiško šios sumos sumokėjimo, bei bylinėjimosi išlaidas; iš E. G. – 171 693,47 EUR skolos, 16 proc. dydžio metines palūkanas nuo 172 681,00 EUR sumos nuo 2008 m. birželio 26 d. iki šios sumos sumokėjimo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovė M. H. pateikė tik du įgaliojimus – 2005 m. vasario 3 d. bei 2005 m. gruodžio 21 d. įgaliojimus, tačiau teismas pažymėjo, kad be šių nurodytų įgaliojimų buvo ir 2005 m. gegužės 13 d. įgaliojimas, kuriame aiškiai buvo nurodyta, jog ieškovė įgalioja E. G. būti jos atstovu banke, „sudaryti ir pasirašyti kreditavimo sutartį savo nuožiūra su banku aptartomis sąlygomis, aukščiau nurodyto žemės sklypo pirkimui, jos papildymus ir/ar pakeitimus <...>“. Pagal šį įgaliojimą nebuvo ribojama kredito suma ir šis įgaliojimas galiojo iki 2006 m. gegužės 13 d. Taip pat 2005 m. gegužės 24 d. įgaliojimas, kuriuo M. H. įgaliojo E. G. savo nuožiūra ir aptartomis sąlygomis, įskaitant kainą, atsiskaitymo tvarką ir būdus nupirkti jos vardu žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), ir pasirašyti preliminarią sutartį, pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat būti jos atstovu Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, sudaryti ir pasirašyti kreditavimo sutartį savo nuožiūra su banku aptartomis sąlygomis, taip pat atlikti kitus veiksmus. Be šių įgaliojimų buvo ir 2004 m. gruodžio 8 d. įgaliojimas, kuriuo ieškovė įgaliojo E. G. valdyti, naudoti ir disponuoti visu jos kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, gauti visus reikalingus dokumentus ir savo nuožiūra sudaryti visus įstatymų leidžiamus sandorius, atsiskaityti pagal sudarytus sandorius, pasirašyti priėmimo–perdavimo aktus, sumokėti mokesčius, priimti palikimą arba atsisakyti jo ir kitus veiksmus, šis įgaliojimas galiojo vienerius metus, t. y. iki 2005 m. gruodžio 8 d., taip pat 2004 m. rugsėjo 28 d. įgaliojimas, kuriuo ieškovė įgaliojo E. G. savo aptartomis sąlygomis, įskaitant kainą, atsiskaitymo tvarką ir būdus, jos vardu nupirkti 2 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo sandoriu, šis įgaliojimas galiojo iki 2004 m. gruodžio 31 d., 2005 m. rugsėjo 23 d. bendrasis įgaliojimas, kuriuo ieškovė M. H. įgalioja E. G. valdyti ir tvarkyti visą jos kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje, sudaryti visus įstatymų leidžiamus sandorius – pirkti, parduoti, gauti paskolą, atsiskaityti pagal sudarytas sutartis, pasirašyti sutartis, susitarimus, hipotekos lakštus ir kitus dokumentus, disponuoti sąskaitomis bankuose ir visus kitus veiksmus, šis įgaliojimas galiojo 3 metus nuo įgaliojimo sudarymo.Teismas konstatavo, kad 2005 m. birželio 7 d. kredito sutarties Nr. BK 05/06/58J ir vėlesnių papildomų susitarimų (2005 m. gruodžio 1 d. ir 2006 m. balandžio 5 d.) sudarymo metu galioję ieškovės M. H. išduoti 2005 m. gegužės 13 d., 2005 m. gegužės 24 d., 2005 m. rugsėjo 23 d. įgaliojimai atsakovą E. G. įgaliojo, be kita ko, valdyti ir tvarkyti visą M. H. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje, sudaryti visus įstatymų leidžiamus sandorius – pirkti, parduoti, gauti paskolą, atsiskaityti pagal sudarytas sutartis, pasirašyti sutartis, susitarimus, hipotekos lakštus ir kitus dokumentus, disponuoti sąskaitomis bankuose, būti jos atstovu Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, sudaryti ir pasirašyti kreditavimo sutartį savo nuožiūra su banku aptartomis sąlygomis. Atsižvelgiant į pavedimo pobūdį (disponuoti visu turtu, sudaryti paskolos sutartis su banku paties įgaliotinio nuožiūra), ginčijamos sutarties tekstą dėl įgaliojimų suteikimo ir byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su ginčijamų sandorių sudarymo, konstatuotina, kad įgaliotiniui E. G. buvo suteikta teisė pasirašyti ieškovės ginčijamus sandorius nurodytomis sąlygomis. Kitoks minėtų aplinkybių traktavimas, teismo vertinimu, būtų nelogiškas, neatitiktų įgaliojimų turinio ir jo paskirties, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovė ieškinyje nurodydama tik du įgaliojimus, klaidina teismą ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis. Tokie ieškovės veiksmai turi piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių (CPK 95 str.). Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog be ieškovės nurodytų dviejų įgaliojimų, papildomai buvo ir 2005 m. rugsėjo 23 d. bendrasis įgaliojimas ir kiti įgaliojimai, kurie 2005 m. birželio 7 d. kredito sutarties ir papildomų susitarimų sudarymo metu buvo galiojantys ir jais vadovaujantis atsakovas E. G. turėjo teisę su banku sudaryti sandorius, nes priešingai nei teigia ieškovė, šiuose įgaliojimuose nebuvo ribojama kredito suma. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu paaiškėjus šioms aplinkybėms, nei ieškovė, nei jos atstovai neneigė šių įgaliojimų egzistavimo fakto, jų neginčijo, tačiau negalėjo vienareikšmiškai paaiškinti šių įrodymų atsiradimo aplinkybių ir jų svarbumo nagrinėjamai bylai (CPK 179-185 str.). Teismas sutiko su ieškove, kad 2005 m. birželio 7 d. kredito sutartyje Nr. BK 05/06/58J nurodytas 2005 m. vasario 2 d. įgaliojimas nesuteikė E. G. pasirašyti kredito sutartį nurodytomis sąlygomis, nes šiuo įgaliojimu ieškovė įgaliojo E. G. jos vardu sudaryti ir pasirašyti kreditavimo sutartį tik 86 957,00 EUR sumai ir kad bankas šiuo atveju pasielgė netinkamai, tačiau, kaip minėta, ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojo kiti ieškovės išduoti įgaliojimai, kurie suteikė atsakovui teisę sudaryti tokiomis sąlygomis tiek kredito sutartį, tiek jos papildymus ir vien ta aplinkybė, kad kredito sutartyje įsivėlė techninė klaida ir nurodytas ne tos datos įgaliojimas, savaime nėra ir negali būti pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu. Teismas konstatavo, jog ieškovės ieškinio dalis yra visiškai nepagrįsta, todėl atmestina (CK 1.5, 1.92, 2.135, CPK 179-185.).Nagrinėjamu atveju, ieškovė neįrodė, kad kredito sutartis yra apsimestinis sandoris. Ieškovė neįrodė, kad kredito sutarties šalių valia buvo sudaryti apsimestinį sandorį, be to, ieškovė neįrodė, kad buvo kitas, tikrasis sandoris, kurį neva buvo siekiama pridengti (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad kreditavimo, kaip ir kitų sandorių, sudarymas yra pagrįstas pamatiniais sutarčių laisvės ir dispozityvumo, civilinių teisinių santykių dalyvių autonomiškumo principais, kurie reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laisvas apsispręsti ar prisiimti sutartinius įsipareigojimus, ar neprisiimti, o jeigu prisiimti – tai kokiomis sąlygomis (CK 6.156 str.). Prisiėmęs įsipareigojimus asmuo juos privalo vykdyti ir civilinių santykių stabilumo principas reikalauja, kad nesant išimtinių aplinkybių tarp šalių sudaryti susitarimai nebūtų keičiami ar naikinami. Teismas pažymėjo, kad iš ieškovės, kaip kredito gavėjos, ir E. G., kaip laiduotojo, skola pagal kredito sutartį bankui jau yra priteista dviejų įsiteisėjusių teismų sprendimų pagrindu (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjos 2009 m. vasario 12 d. nutartimi Nr. 315a, 605V/2008 ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1266-565/2010). Abu sprendimai turi res judicata galią. Teismo vertinimu, galiojant tokiems teismo sprendimams, ieškovė neturi teisės reikalauti, kad jos ir pareigos, ir atsakomybės apimtis pagal kredito sutartį būtų keičiama. Įsiteisėjusio sprendimo res judicata galia gali būti panaikinta tik naudojantis bylos proceso atnaujinimo institutu, kada nustatomi bylos proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 18, 365 str.).Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės M. H. teiginius, kad atsakovas E. G. ginčijamus sandorius sudarė veikdamas apsimestinai. Teismas akcentavo, kad pati ieškovė pasirinko sutartį sudaryti per atstovą ir santykius sukurti jos pačios vardu bei interesais, atsakovas veikė turėdamas tam įgaliojimus, kurie sandorių sudarymo metu suteikė jam tokias teises (CK 2.132 str.). Ieškovė nepaneigė to, kad ji yra tikroji ir vienintelė kredito gavėja pagal kredito sutartį. Teismo vertinimu, tai patvirtina tiek iki kredito sutarties sudarymo, tiek kredito sutarties sudarymo metu, tiek po to atsiradusios aplinkybės. Teismas nustatė, kad ieškovė niekieno neverčiama įgaliojo E. G. jos vardu sudaryti ginčijamus sandorius, taip pat šių sandorių įvykdymui užtikrinti įkeitė jai nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius SB (duomenys neskelbtini). Teismas akcentavo, kad ieškovė pati nurodė, jog E. G. nebūtų galėjęs būti kredito gavėju, nes nebūtų turėjęs finansinių galimybių vykdyti kredito sutartimi sulygtas sąlygas. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad ieškovė pati paneigia savo samprotavimus apie tai, kad bankas neva kredito sutarties pagrindu kredito gavėju turėjo laikyti E. G.. Tai, kad ieškovė prieš sudarant ginčijamus sandorius puikiai suvokė šių sandorių esmę ir pasekmes, teismo vertinimu, patvirtina ir iki ginčijamų sandorių sudarymo buvę šalių santykiai. Teismas pažymėjo, kad dar 2004 m. rugsėjo 28 d. ieškovė išdavė įgaliojimą, kuriuo ji įgaliojo E. G. savo aptartomis sąlygomis, įskaitant kainą, atsiskaitymo tvarką ir būdus, jos vardu nupirkti 2 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo sandoriu. Taip pat teismas atmetė kaip neapgrįstus ieškovės teiginius, jog bankas nevertino ieškovės galimybių grąžinti kreditą. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys apie ieškovės finansinę padėtį, paneigia šias nurodytas aplinkybes. Prieš sudarant kredito sutartį bankas gavo ir vertino ieškovės 2014 m. atlyginimo ataskaitą, 2002-2003 m. mokesčių deklaracijas, banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti, kad ieškovės pajamos buvo apie 9 800,00 Lt. Tiek kredito sutarties pagrindu, tiek ir dviejų kredito sutarties pakeitimų pagrindu bankas kredito lėšas išmokėjo būtent ieškovei. Taigi, bankas savo pareigą pagal kredito sutartį įvykdė ieškovei, o ne kitam asmeniui, kas, teismo vertinimu, akivaizdžiai patvirtina, jog bankas ieškovę laikė tikrąja sandorio šalimi. Teismas akcentavo, kad bankas, prieš nuspręsdamas išmokėti kredito lėšas, vertino kredito naudojimą, įvertino statybos dokumentus, kadastrinės bylos dokumentus, taip pat vertino ir turto rinkos nustatymo dokumentus, kurie patvirtino, kad objekto statyba, adresu (duomenys neskelbtini), realiai buvo vykdoma, didėjo turto baigtumo procentas ir kartu rinkos turto vertė. Po kredito sutarties sudarymo žemės sklypas įregistruotas ir gyvenamieji namai buvo statomi būtent ieškovės vardu. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovė nežinojo visų aplinkybių, susijusių su kredito sutarties pagrindu įsigyto žemės sklype statybomis ir vystymu paneigia 2006 m. rugsėjo 18 d. M. H. (G.) asmeniškai (ne per atstovą E. G.) sudaryta žemės sklypo dalies, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ieškovė dalį žemės sklypo perleido L. P. Teismo vertinimu, tai patvirtina ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-898/2017 esantis 2016 m. birželio 21 d. teisiamojo posėdžio protokolas, iš kurio nustatyta kaip M. H., apklausta kaip nukentėjusioji, pati patvirtino, jog jai buvo žinoma, kad bus statomi ne vienas, o keli namai. Ieškovei pažeidinėjant mokėjimo grafiką pagal kredito sutartį, bankas informavo ieškovę apie pažeidimus, derino su ieškove skolos dengimo klausimus, nagrinėjo ieškovės prašymus. 2010 m. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1266-565/2010 patvirtina, jog ieškovė teikė atsiliepimą į ieškinį. Civilinėje byloje Nr. 2-34141-600/2014 ieškovė prašė teismo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu ir nustatyti, kad kredito santykiai tarp ieškovės ir banko tęsiasi. Visos šios nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, neabejotinai paneigia visus ieškovės argumentus apie sandorių apsimestinumo egzistavimą (CPK 179-185 str.). Teismas pažymėjo, jog pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai, įstatymas priskiria juos pareiškusioms šalims (šiuo atveju ieškovei) (CPK 12, 42, 178 str.). Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, formuojamą teismų praktiką, konstatavo, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas. Teismas, atmetęs ieškinį, atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė M. H. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; iš atsakovų ieškovės naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovė 2016 m. balandžio 20 d. pirmosios instancijos teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriame buvo suformuluoti jos teises geriausiai apginantys reikalavimai (suformuluoti alternatyviai). Tačiau Vilniaus apygardos teismas, nepaisydamas kasacinio teismo išaiškinimų, 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-16382-845/2016 atsisakė priimti ieškovės patikslintą ieškinį. Tokiu būdu buvo pažeistos ieškovės procesinės teisės (CPK 13 str. įtvirtintas dispozityvumo principas). Teismo išvados dėl atsakovui suteiktų įgaliojimų apimties yra neteisingos. Ieškovė iš esmės nesutinka su teismo išvadomis dėl to, kad atsakovas E. G., pasirašydamas sutartį ir papildomą susitarimą, nei kiek neviršijo įgaliojimų. Įvertinus įgaliojimų apimtį, darytina išvada, kad santykiuose su banku ieškovė specialius įgaliojimus atsakovui E. G. buvo išdavusi tik gauti ieškovės vardu 86 957 EUR dydžio būsto kreditą ir sudaryti kreditavimo sutartį konkretaus žemės sklypo pirkimui. Nė viename įgaliojime nėra nurodyta, kad ieškovė būtų suteikusi atsakovui E. G. teisę jos vardu paimti 703 377 EUR kreditą nurodyto žemės sklypo pirkimui ir trijų namų statybai. Būtent kredito paskirtis – žemės sklypo pirkimas ir vieno namo statyba – ir apribojo atsakovo E. G. teisę veikti ieškovės vardu. Taigi teismas netinkamai įvertino įrodymus, konstatuodamas, kad įgaliotiniui E. G. buvo suteikta teisė pasirašyti ieškovės ginčijamus sandorius nurodytomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi 2005 m. rugsėjo 23 d. bendruoju įgaliojimu, konstatuodamas, kad atsakovas E. G. turėjo teisę sudaryti sutartį ir papildomą susitarimą tokiomis sąlygomis, kokiomis jie buvo sudaryti. Bendrasis įgaliojimas įgaliotiniui suteikia ribotas teises veikti įgaliotojo vardu. Dėl to vertinant atsakovo E. G. įgaliojimų apimtį turėjo būti taikoma CK 2.137 straipsnio 2 dalis – atsakovas E. G. turėjo teisę atlikti įgaliojime nurodytus veiksmus tik tokiu atveju, jeigu jais būtų išsaugotas ieškovės turtas ir turtiniai interesai ar atlikta jos turto priežiūra. Akivaizdu, kad naujų prievolių atstovaujamam sukūrimas net 703 377 EUR apimtimi niekaip nėra susijęs su turto išsaugojimu. Priešingai, prisiėmus tokio dydžio įsipareigojimus, kyla didelė rizika, kad neturint lėšų kreditui grąžinti, visas turtas bus prarastas. Būtent tokia situacija ir susiklostė ginčo atveju – dėl sutartimi ir papildomu susitarimu išduoto kredito ieškovė iš esmės prarado visą savo turtą ir liko daug įsiskolinusi bankui, nors niekada nebuvo išreiškusi valios gauti tokio dydžio ir tokio pobūdžio kreditą – tokios pasekmės kilo dėl atsakovų sudaryto apsimestinio sandorio. Vilniaus apygardos teismas visiškai nepasisakė dėl bendrojo įgaliojimo teisinio vertinimo. Todėl laikytina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo išspręsti ne visi ieškovės reikalavimai (CPK 265 str. 2 d.). Neteisingu laikytinas teismo teiginys, kad ieškovė ieškinyje nurodydama tik du įgaliojimus klaidina teismą ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis ir kad tokie ieškovės veiksmai turi piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių (CPK 95 str.). Ieškovė teismui pateikė būtent tuos įgaliojimus, kuriais rėmėsi ir kuriuos turėjo bankas pasirašydamas su atsakovu, kaip ieškovės atstovu, sutartį ir papildomą susitarimą. Kadangi jokie kiti įgaliojimai, negu ieškovė pateikė teismui, sutartyje ir papildomame susitarime nurodyti nebuvo, tai ieškovė neturėjo jokio pagrindo pateikti kitų įgaliojimų, nes jais bankas nesivadovavo ir jų netikrino priimdamas sprendimą išduoti ieškovei kreditą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė atsakovui buvo suteikusi teisę gauti kreditus tokiomis sąlygomis, kokios yra nustatytos sutartyje ir papildomame susitarime. Iš aiškiai suformuotų įgaliojimų turinio akivaizdu, kad ieškovė atsakovui tik suteikė teisę paimti 86 957 EUR dydžio būsto kreditą bei paimti kreditą konkretaus žemės sklypo pirkimui. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad buvo viršyti įgaliojimai, teismas turėjo pripažinti sutartį ir papildomą susitarimą negaliojančiais CK 1.92 straipsnio pagrindu. Tačiau, nors teismui buvo pateikti įgaliojimai su konkrečiomis atsakovui suteikiamomis teisėmis, teismas vis tiek laikėsi pozicijos, kad turi būti vadovaujamasi bendruoju įgaliojimu. Teismas visiškai nevertino ieškovės argumentų (kuriems ji suteikė labai didelę svarbą), kad teisinėje praktikoje bendrieji įgaliojimai nelaikomi pakankami sudaryti sandoriams, kuriais siekiama ne išsaugoti turtą (ar jį prižiūrėti), bet prisiimami didelio pobūdžio įsipareigojimai. Nors ieškovė savo poziciją dėl negalėjimo remtis bendruoju įgaliojimu grindė CK 2.137 straipsnio 2 dalimi, tačiau teismas ginčo atveju visiškai nepasisakė dėl šios nuostatos taikymo. Palikus sprendimą galioti nepakeistą iškiltų rizika, kad teismų praktika vis dėlto nesutaps su visiškai pagrįstu ir racionaliu bendrųjų įgaliojimų aiškinimu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino sutarties ir papildomo susitarimo apsimestiniais (CK 1.87 str.). Šią ieškovės poziciją pagrindžia toliau nurodomi argumentai. Ieškovė teiginį, kad ji nėra tikroji sutarties ir papildomo susitarimo šalimi, grindė šiomis aplinkybėmis: a) (duomenys neskelbtini) sav. vykdyto verslo iniciatorius buvo atsakovas E. G., o ne ieškovė; b) atsakovo E. G. pajamos nebuvo pakankamos kreditui gauti; c) ieškovės valia nebuvo finansuoti gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) sav. statybą (ieškovė atsakovui E. G. buvo išdavusi vieną įgaliojimą pirkti konkretų žemės sklypą (ir gauti kreditą jam iš banko) ir kitą įgaliojimą 86 957 EUR dydžio būsto kreditui gauti, tačiau paimta kredito suma (viso 703 377 EUR) gerokai viršijo žemės sklypo įsigijimo kainą ir buvo skirta ne tik žemės sklypo pirkimui, bet ir gyvenamųjų namų statybai, kaip verslo projektui, kurios finansuoti Ieškovė valios nebuvo išreiškusi); d) su banku ieškovė ginčijamų sandorių sudarymo metu nebendravo, bankas su ja susisiekė tik atsiradus problemoms dėl kredito grąžinimo; e) gyvenamuosius namus, esančius (duomenys neskelbtini) sav., statė tik atsakovas E. G., o ne ieškovė (visus verslui reikalingus sandorius sudarė atsakovas E. G., tik jis bendravo su statomų namų potencialiais pirkėjais ir t. t.). Šios aplinkybės įrodė, kad ieškovė vystomame verslo projekte pati nedalyvavo ir šiuo atveju ja tik buvo pasinaudota kaip statytine. Teismas neįvertino ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad tiek atsakovas E. G., tiek bankas sutarties ir papildomo susitarimo sudarymo metu žinojo aplinkybę, jog sandoriai yra apsimestiniai ir tikrąja jų šalimi yra ne ieškovė, bet atsakovas E. G.. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad atmestini kaip nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad bankas nevertino ieškovės galimybių grąžinti kreditą. Bankas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kaip buvo įvertinta ieškovės, kuri buvo išreiškusi valią per atstovą gauti tik 86 957 EUR dydžio būsto kreditą, finansinė padėtis prieš pasirašant papildomą susitarimą, pagal kurį kredito suma buvo padidinta iki 703 777 EUR. Akivaizdu, kad ieškovės finansinė padėtis, kredito sumą didinant daugybę kartų, privalėjo būti patikrinta, tačiau tai nebuvo atlikta. Nepagrįsta teismo išvada, kad tai, jog ieškovė nežinojo visų aplinkybių, susijusių su kredito sutarties pagrindu įsigyto žemės sklype statybomis ir vystymu, paneigia 2006 m. rugsėjo 18 d. M. H. (G.) asmeniškai (ne per atstovą E. G.) sudaryta žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis. Pažymėtina, kad ieškovė niekada byloje neginčijo, jog ji siekė įsigyti (duomenys neskelbtini). esantį sklypą (šio žemės sklypo įsigijimui ir finansavimui yra išduoti labai aiškūs ir konkretūs įgaliojimai). Todėl šis sklypas ieškovės vardu įgytas neperžengiant įgaliojimų ribų. Ieškovė dalį šio žemės sklypo, kuri nebuvo reikalinga namo sūnui statybai, pardavė. Tokie veiksmai niekaip neįrodo, kad ieškovė būtų žinojusi apie papildomai statomus namus ar papildomai išduotas kredito sumas. Teismo išvados apie tai, kad ieškovė, neva, tai paliudijo, jog ji žinojo apie trijų namų statybą, nepagrįstos. Tai, kad ieškovė baudžiamojoje byloje paliudijo, jog ji parodymų teikimo metu žinojo, kad atsakovas statė tris namus, niekaip nereiškia, jog ji šias aplinkybes žinojo ir 2005-2006 m. Taigi šiuo atveju teismas nepagrįstai neįvertino ieškovės žinojimo apie atsakovo veiklą kaitos laike (nors šią aplinkybę įvertinti ieškovės atstovas prašė baigiamosiose kalbose). Ieškovė visada siekė finansuoti tik vieno namo (būtent to, kuris bus padovanotas sūnui) statybą. Būtent tuo tikslu ir buvo išduotas įgaliojimas gauti būsto, o ne verslo kreditą. Jeigu ieškovė būtų žinojusi ir siekusi, kad jos vardu būtų statomi net 3 namai, tai ji ir būtų išdavusi atitinkamus konkrečius įgaliojimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino sutarties ir papildomo susitarimo negaliojančiais dėl apsimestinumo. Ieškovė niekada nenorėjo finansuoti trijų namų statybos, todėl ji išdavė labai konkrečius įgaliojimus, kiek tai susiję su santykiais su banku – gauti kreditą žemės sklypo pirkimui ir 86 957 EUR būsto kreditą. Tačiau bankas ir atsakovas E. G. sudarė susitarimą dėl verslo projekto, pagal kurį yra statomi ir iškart parduodami namai, finansavimo. Šiuo atveju bankas ir atsakovas nesąžiningai pasielgė prieš ieškovę ir pasinaudoję visiškai bendro pobūdžio įgaliojimais sudarė apsimestinį sandorį, kokio pati ieškovė niekada nebūtų sudariusi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog anksčiau teismų priimti sprendimai turi res judicata galią šios bylos atžvilgiu. Akivaizdu, kad reikalavimai nuginčyti sandorį ir priteisti skolą nėra tapatūs. Be to, aiškinimas, kad ieškovė privalėjo reikšti reikalavimą pripažinti sutartį ir papildomą susitarimą negaliojančiais tuo metu, kai bankas nukreipė į ją išieškojimą, reikštų jos teisės į teismą apribojimą. Jeigu ieškovės naudai būtų priimtas palankus sprendimas, tai jis būtų lengvai įgyvendinamas pakeičiant skolininką vykdymo procese, kas tik dar kartą patvirtina, jog sprendime išdėstyta išvada apie ankstesnių teismų sprendimų res judicata galią yra nepagrįsta. Atsakovė AB Nordea Bank (dabar – Luminor Bank) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama neperžengiant ieškovės M. H. apeliacinio skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo
CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.2017 m. gruodžio 11 d. apeliantė į bylą pateikė lydraštį su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-2709-990/2017 elektronine kopija. 2018 m. gegužės 29 d. gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai, prie kurių pridėti papildomi įrodymai; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-50-177/2018 elektroninė kopija, E. G. vykdomųjų procesų sąrašo elektroninė kopija.Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi nutarė civilinės bylos nagrinėjimą atidėti, paskirti bylą nagrinėti apeliacine rašytinio proceso tvarka 2018 m. liepos 4 d. 9 val.; pasiūlyti atsakovams E. G., AB Nordea Bank iki 2018 m. birželio 20 d. įskaitytinai pateikti teismui jų poziciją raštu dėl nutartyje nurodytų naujų įrodymų reikšmės bylai ir jų priėmimo galimybės; apie nutarties priėmimą informuoti byloje dalyvaujančius asmenis; persiųsti atsakovams E. G., akcinei bendrovei Nordea Bank ieškovės pateiktus dokumentus.Teisėjų kolegija, ištyrusi ieškovės pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad šie rašytiniai įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes jie sudaryti po skundžiamo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad byloje dalyvaujantiems asmenims buvo suteikta pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę, atsakovė AB Luminor bankas pateikė atsiliepimą į apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus ir pateiktus naujus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantės pateiktus naujus įrodymus teisėjų kolegija priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl dispozityvumo principo
Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovė 2016 m. kovo 22 d. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį prašydama: 1) pripažinti 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/06/58J apsimestine ir nustatyti, kad tikrosios šios sutarties šalys yra E. G. (kredito gavėjas) ir Nordea Bank AB (kredito davėja); 2) pripažinti 2006 m. balandžio 5 d. papildomą susitarimą Nr. BKP 06/04/42J prie 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/06/58J apsimestiniu ir nustatyti, kad tikrosios šio papildomo susitarimo šalys yra E. G. (kredito gavėjas) ir Nordea Bank AB (kredito davėja); arba 3) pripažinti 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/06/58J negaliojančia dėl įgaliojimų viršijimo ir nustatyti, kad tikrosios šios sutarties šalys dalyje yra E. G. (kredito gavėjas) ir Nordea Bank AB (kredito davėja); 4) pripažinti 2006 m. balandžio 5 d. papildomą susitarimą Nr. BKP 06/04/42J prie 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/06/58J negaliojančiu dėl įgaliojimų viršijimo ir nustatyti, kad tikrosios šio susitarimo šalys yra E. G. (kredito gavėjas) ir Nordea Bank AB (kredito davėja); 5) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi nustatė ieškovei M. H. terminą per 7 dienas nuo nutarties kopijos gavimo dienos pašalinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus, t.y. pasirinkti konkretų teisių gynimo būdą, suformuluojant konkrečius ieškinio reikalavimus (dalyką), o ne pateikiant juos alternatyvia forma. Vilniaus miesto apylinkės teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad ši nutartis per 7 dienas nuo nutarties kopijos gavimo dienos gali būti apskųsta atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui. Tačiau ieškovė šios nutarties atskiruoju skundu neapskundė, 2016 m. kovo 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/06/58J ir 2006 m. balandžio 5 d. papildomą susitarimą Nr. BKP 06/04/42J prie 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/06/58J apsimestiniais ir nustatyti, kad tikrosios šių sandorių šalys yra E. G. ir Nordea Bank AB; 2) jeigu teismas nuspręstų netenkinti pirmojo reikalavimo, tuomet prašė pripažinti 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/06/58J ir 2006 m. balandžio 5 d. papildomą susitarimą Nr. BKP 06/04/42J prie 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/06/58J negaliojančiais dėl įgaliojimų viršijimo toje dalyje, kiek buvo viršyti įgaliojimai, ir nustatyti, kad tikrosios šių sandorių šalys yra E. G. ir Nordea Bank AB; 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 1 d. nutartimi nustatė ieškovei M. H. terminą per 7 dienas nuo nutarties kopijos gavimo dienos pašalinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus, t. y. pasirinkti konkretų teisių gynimo būdą, suformuluojant konkrečius ieškinio reikalavimus, o ne pateikiant juos alternatyvia (sąlygine) forma bei primokėti trūkstamą žyminį mokestį, priklausomai nuo pareikštų reikalavimų skaičiaus. Šioje nutartyje taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė, kad nutartis per 7 dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą. Ieškovė taip pat šios nutarties atskiruoju skundu neapskundė, 2016 m. balandžio 6 d. pateikė patikslintą ieškinį, kurio reikalavimai buvo suformuluoti taip, kaip nurodyta šios nutarties 1 punkte. 2016 m. balandžio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo rezoliucija šis patikslintas ieškinys buvo priimtas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi nutarė civilinę bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Ieškovė su šia nutartimi nesutiko, pateikė atskirąjį skundą, teigdama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai bylą perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi ieškovės atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį paliko nepakeistą.Taip pat iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2016 m. balandžio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas 2016 m. balandžio 20 dienos patikslintas ieškinys, kuriuo prašoma: 1) pripažinti 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/06/58J ir 2006 m. balandžio 5 d. papildomą susitarimą Nr. BKP 06/04/42J prie 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/06/58J apsimestiniais ir nustatyti, kad tikrosios šių sandorių šalys yra E. G. (kredito gavėjas) ir Nordea Bank, AB (kredito davėja); 2) netenkinus pirmojo reikalavimo, pripažinti 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/06/58J ir 2006 m. balandžio 5 d. papildomą susitarimą Nr. BKP 06/04/42J prie 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/06/58J negaliojančiais dėl įgaliojimų viršijimo toje dalyje, kiek buvo viršyti įgaliojimai, ir nustatyti, kad tikrosios šių sandorių šalys yra E. G. (kredito gavėjas) ir Nordea Bank, AB (kredito davėja). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi ieškovės 2016 m. balandžio 20 d. patikslintą ieškinį atsisakė priimti. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti ieškovės 2016 m. balandžio 20 d. patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 145). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi nutraukė apeliacinį procesą pagal apeliantės ieškovės M. H. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarties.Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką (CPK 42 str. 1 d.). Remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, tai gali būti padaryta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str.), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 32 punktas; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017, 25 punktas). Taigi keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką, kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formaliųjų reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis. Bet kokiu atveju tai turi būti padaryta pirmosios instancijos teisme, suteikiant atsakovui galimybę pasiruošti ir atsikirsti į pareikštą ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018).Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę pareikšti reikalavimus alternatyvia forma. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad ieškovė atskiraisiais skundais neskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarčių, kuriais nurodyta pašalinti ieškinio trūkumus - pasirinkti konkretų teisių gynimo būdą, suformuluojant konkrečius ieškinio reikalavimus (dalyką), o ne pateikiant juos alternatyvia forma, o tikslino ieškinį (žr. šios nutarties 28-29 p.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė pati pasirinko kaip įgyvendinti savo procesines teises.Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal patikslinto ieškinio reikalavimus, pažeidė dispozityvumo principą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad buvo pažeistos ieškovės CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės, tarp jų ir teisė teikti patikslintą ieškinį ar atskirąjį skundą. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė, įgyvendindama dispozityvumo principą, pasirinko savo teisių gynybos būdą –2016 m. balandžio 6 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuris buvo priimtas (2016 m. balandžio 14 d. teisėjo rezoliucija). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą pagal priimtame patikslintame ieškinyje ieškovės suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą, o ne pagal ieškinius, kurie nebuvo priimti.Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė bylą pagal priimtame patikslintame ieškinyje suformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką, o apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė dispozityvumo principą laikytini nepagrįstais.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų, (ne)patvirtinančių ieškovės valią gauti suteikto dydžio kreditą, vertinimo
Žemesnės instancijos teismas
Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą. Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra: a) materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos; b) įrodomieji faktai, t. y. įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie reikšmingų ginčo (bylos) aplinkybių egzistavimą; c) procesinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia procesiniai teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.).Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28 punktą; ir kt.).Ieškinio reikalavimą – pripažinti ginčo sutartį negaliojančia ieškovė grindė dviem savarankiškais teisiniais pagrindais: 1) CK 1.87 straipsnio pagrindu – sandoriai apsimestiniai; 2) CK 1.92 straipsnio pagrindu – sandoriai sudaryti įgaliojimus viršijusio atstovo. Taigi apeliantė iš esmės teigia, jog nebuvo jos valios sudaryti ginčijamus sandorius, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti juos negaliojančiais.Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti sandorius negaliojančiais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Grįsdama šiuos teiginius, ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo esminius ir tiesioginius bylos įrodymus – bankui pateiktus įgaliojimus, patvirtinančius, jog ieškovė atsakovui E. G. išdavė tik du įgaliojimus t. y. 2005 m. vasario 3 d. įgaliojimą gauti būsto kreditą 86 957,00 EUR sumai ir 2005 m. gruodžio 21 d. įgaliojimą – pirkti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė pažymėjo, kad ji neišdavė įgaliojimo jos vardu paskolos sumą didinti iki 703 777,00 EUR paskolos, todėl atsakovai negalėjo sudaryti ginčijamų sandorių (žr. šios nutarties 3-4 p.).Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą ir pasisakydamas dėl įgaliojimų apimties, nustatė, kad ieškovė buvo išdavusi ne tik ieškinyje nurodytus įgaliojimus, bet ir kitus įgaliojimus (žr. šios nutarties 10 p.), suteikusius teisę padidinti paskolos sumą iki 703 777,00 EUR sumos, be to, aplinkybes, kad ji įgaliojo atsakovą E. G. sudaryti didesnes paskolos sutartis nei nurodyta ieškinyje, ieškovė nurodė baudžiamojoje byloje (žr. šios nutarties 17 p.), taip pat teismas vadovavosi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjos 2009 m. vasario 12 d. nutartimi Nr. 315a, 605V/2008 ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1266-565/2010, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl M. H. (buvusi G.) skolos priteisimo bankui (žr. šios nutarties 9, 15 p.), nustatytomis aplinkybėmis, kad: klausimas dėl M. H. skolos pagal kredito sutartį apimties buvo bylų nagrinėjimo dalykas; šiais sprendimais nustatyta ieškovės bakui skolos apimtis. Pirmosios instancijos teismas šiuos anksčiau išnagrinėtose bylose priimtus teismų procesinius sprendimus pripažino turinčiais prejudicinę galią (CPK 182 str. 2 d.) ir sprendė, kad nėra pagrindo keisti ieškovės pareigų ir atsakomybės apimtis pagal kredito sutartį.Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, pritaria pirmiau nurodytoms teismo išvadoms, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir įrodymų vertinimą pripažįsta pagrįstais. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu buvo išnagrinėtas ginčas, kilęs tarp Nordea Bank Finland Plc (dabar – Luminor Bank), Lietuvoje veikiančio per savo Lietuvos skyrių (toliau – Nordea Bank Finland Plc (AB)) bei atsakovų M. G. bei E. G. dėl skolos, palūkanų bei netesybų priteisimo, grindžiamas ieškovo ir atsakovės M. G. 2005 m. birželio 27 d. pasirašyta būsto kreditavimo sutartimi Nr. BK05/06/58J bei ieškovo ir atsakovo E. G. 2005-06-07 laidavimo sutartimi Nr. LBK 05/06/30J. Teismas iš dalies patenkino ieškovo Nordea Bank Finland Plc ieškinį ir šiam iš atsakovės M. G. priteisė 688 006,06 EUR kreditą, 2 664,52 EUR palūkanų, 68 686,49 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, viso 759 767,17 EUR, o taip pat 16 proc. metinių palūkanų, jas skaičiuojant nuo 688 006,06 EUR, už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 26 d. iki visiško šios sumos sumokėjimo, bei 32 021,22 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovo E. G. šio banko naudai solidariai su atsakove M. G. priteista 167 057,91 EUR negrąžinto kredito dalis, 2 536,89 EUR palūkanų dalis, 2 098,67 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dalis, viso 171 693,47 EUR, o taip pat 16 proc. metinių palūkanų, jas skaičiuojant nuo 172 681 EUR, už laikotarpį nuo 2008-06-26 iki visiško šios sumos sumokėjimo. Iš atsakovo E. G. ieškovui Nordea Bank Finland Plc (AB) priteista 9 564,78 Lt bylinėjimosi išlaidų. Į valstybės biudžetą iš atsakovės M. G. priteista 123,56 Lt, o iš atsakovo E. G. – 36,94 Lt bylinėjimosi išlaidų (civilinė byla Nr. 2-1266-565/2010). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. vasario 12 d. nutartimi buvo nutarta išieškoti minimą atsakovės M. G. skolą ieškovui Nordea Bank Finland Plc (AB), skolos išieškojimą nukreipiant į hipoteka įkeistą turtą. Taip pat buvo nustatyta įkeisto turto pardavimo varžytynėse tvarka: pirmąja eile parduodamas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), ir butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), antrąja eile parduodamas žemės sklypas ir sodo pastatas, esantys (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 315a, 605V/2008) (t. 2, b. l. 57-63, taip pat žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-34/2014).Minėtame civiliniame procese buvo keliami M. H. (buvusios G.), kaip skolininkės, bei E. G., kaip laiduotojo, skolos bankui apimties klausimai. Minėta, kad prejudiciniais faktais kitoje byloje nustatytus faktus galima laikyti tik tuomet, kai pirmesnėje byloje dalyvavo tie patys asmenys, taip pat kai tie patys faktai yra įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis abiejose bylose. Nagrinėjamu atveju šalys sutapo, tiek šioje byloje, tiek ankstesnėje byloje nagrinėjama ieškovės bankui skolos apimtis. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl skolos priteisimo yra įsiteisėjęs, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė turi pareigą sumokėti bankui pinigų sumas, priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios ieškovės pareigos nepanaikina ir ieškovės nurodomi argumentai, jog ji ankstesnėje byloje buvo atstovaujama netinkamai.Apeliantė į nagrinėjamą bylą pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendį, kuriuo buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje P. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje. Minėtoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad 2008 m. kovo 12 d. M. H. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su P. P. kaip advokato padėjėju, pagal kurią P. P. įsipareigojo teikti M. H. teisines konsultacijas ir kitokias teisines paslaugas, atstovauti ją teisėsaugos institucijose, teismuose (civilinėse bylose) ir santykiuose su kitais asmenimis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendyje taip pat nustatyta, kad kaltinamasis P. P. apgaule įgijo M. H. priklausančias pinigines lėšas – 137 000 Lt (39 677,94 Eur), dalį šių pinigų – 75 800 Lt (21 953,20 Eur) grąžino M. H., o kitą dalį šių pinigų – 61 200 Lt (17 724,75 Eur) panaudojo savo reikmėms. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad P. P., siekdamas negrąžinti M. H. iš jos apgaule įgytų piniginių lėšų – 61 200 Lt (17 724,75 Eur), gamino netikrus dokumentus – neegzistuojančius teismų sprendimus, ant kurių pasirašinėjo bei šiuos dokumentus elektroniniu paštu siuntė M. H.. Nuosprendyje pažymėta, kad P. P. pagamino kelis netikrus dokumentus, šį jo sumanymą siejo vieninga tyčia - siekis negrąžinti M. H. iš jos apgaule įgytų piniginių lėšų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu pripažino P. P. kaltu padarius nusikaltimus, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje; paskyrė bausmę; iš dalies tenkino M. H. civilinį ieškinį ir priteisė iš P. P. M. H. naudai 19 724,75 Eur; taip pat priteisė iš P. P. M. H. naudai 800 Eur už išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jos atstovas, paslaugoms apmokėti. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 18 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendį pakeitė; panaikino nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio tenkinimo, ir, priteisiant 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, priteisė iš P. P. viso civiliniam ieškiniui tenkinti 21 724,75 Eur ir 350 Eur M. H. naudai (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 str. 3 d.).Pažymėtina, kad minėtoje baudžiamojoje byloje nenustatyta jokių P. P. nusikalstamų veikų, susijusių su šios nagrinėjamos civilinės bylos ginčo dalyku ar su jo pareigų (ne)vykdymu atstovaujant ieškovei civilinėje byloje Nr. 2-1266-656/2010. Taigi minėtoje baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai negali paneigti įsiteisėjusių teismų sprendimų res judicata galios. Pažymėtina, kad ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1266-656/2010 dėl skolos banko naudai priteisimo buvo žinomas, šio sprendimo ieškovė neskundė, o prašė jį išaiškinti (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-34/2014). Be to, priėmus P. P. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo teigti, kad ieškovės skolos apimtis bankui pasikeitė ar kad yra pagrindas nesivadovauti įsitesėjusių teismų sprendimais. Taigi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1266-656/2010 nepanaikintas, skolos apimtis bankui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį nepakito, o ieškovei žala dėl P. P. nusikalstamų veiksmų priteista baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Šioje byloje ieškovė savo argumentą, kad neturi pareigos mokėti tokio dydžio kreditą, kuris buvo suteiktas ginčijamais sandoriais, grindė įgaliojimų turiniu, paaiškinimais dėl kredito paėmimo aplinkybių, o atsakovė, atsikirsdama į šį ieškovės argumentą, ir siekdama įrodyti, jog jos pagal ginčijamus sandorius reikalavimas, nukreiptas į ieškovę, pagrįstas, pateikė ieškovės įgaliojimus, nenurodytus ieškinyje, baudžiamosios bylos, kurioje E. G. buvo kaltinamas ieškovės piniginių lėšų pasisavinimu ir išvaistymu, protokolą, įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus dėl skolos priteisimo banko naudai iš M. H. (buvusios G.) ir E. G. Bylos duomenys patvirtina, kad visus šiuos šalių pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino, skundžiamame sprendime dėl jų (įrodymų) pasisakyta.Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai leidžia daryti išvadą apie ieškovės valią gauti suteikto dydžio kreditą, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą.
Dėl įgaliojimų apimties
Remiantis CK 2.132 straipsnio 1 dalimi asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu (2 dalis). CK 2.133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.CK 2.137 straipsnyje nustatyta, kad įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė į bylą pateikė tik du įgaliojimus: 2005 m. vasario 3 d. bei 2005 m. gruodžio 21 d. Jais remdamasi ieškovė ieškinyje nurodė, kad buvo viršyti jos įgaliojimai dėl kredito paskirties ir sumos. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde ieškovė taip pat akcentuoja minėtus įgaliojimus bei 2005 m. rugsėjo 23 d. bendrąjį įgaliojimą, tačiau plačiau nepasisako dėl kitų jos išduotų įgaliojimų (žr. šios nutarties 10 p.), kurie nėra nuginčyti, apimties. Nors ieškovė teigia, kad ji šių įgaliojimų nenurodė, nes bankas jais nesirėmė sudarydamas ginčijamus susitarimus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turi, ar ieškovė išreiškė valią sudaryti ginčijamus susitarimus. Be to, byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo teigti, kad bankas, sudarydamas ginčo sandorius, neturėjo informacijos apie kitus ieškovės įgaliojimus (nutarties 10 punkte nurodytais).Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pačioje kredito sutartyje, kurią ieškovė ginčija, padaryta nuoroda tik į 2005 m. vasario 3 d. įgaliojimą, tačiau nėra pagrindo teigti, jog bankas kitais įgaliojimais nesirėmė. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas neįpareigojo sudarant sandorį per įgaliotą asmenį privalomai įrašyti įgaliojimo duomenis, o jų neįrašius (ar įrašius netikslius) įstatymo pagrindu sandorį laikyti negaliojančiu. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga nustatyti, ar ieškovė įgaliojo E. G. sudaryti ginčijamas sutartis, ar ieškovė išreiškė valią šiuos sandorius sudaryti, o ne nagrinėti banko įrašytų duomenų į ginčijamus sandorius tikslumą. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys pagrindžia buvus ieškovės valią sudaryti ginčijamus sandorius. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas šią valią pagrindžia ieškovės suteikti įgaliojimai, jos paaiškinimai baudžiamojoje byloje, kurioje E. G. buvo kaltinamas ieškovės lėšų pasisavinimu ir išvaistymu, taip pat jos veiksmai iki sutarties sudarymo, sandorių vykdymo metu ir po šio sandorių nutraukimo. Be to, byloje esantys duomenys pagrindžia, kad ieškovė tik 2016 metais pradėjo įrodinėti, kad sandoriai sudaryti viršijus įgaliojimų apimtį, kai ginčijami sandoriai sudaryti 2005-2006 m. Iki tol ieškovė sandorių teisėtumo dėl įgaliojimų apimties viršijimo nekvestionavo, pati asmeniškai įgyvendino savo, kaip kredito gavėjos, teises ir pareigas. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2008 metais ieškovė prašė banko nenutraukti kredito sutarties ir leisti ją toliau ieškovei vykdyti, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu priteista skola iš ieškovės ir ieškovė šio teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nekvestionavo, 2014 m. ieškovė prašė teismo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu ir nustatyti, kad kredito santykiai tarp ieškovės ir banko tęsiasi (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-34141-600/2014). Ieškovė taip pat teismams kitose civilinėse bylose nurodė, kad pirmiau skola turi būti dengiama iš įkeisto turto, o paskui iš jos turto. Taigi iš šių duomenų matyti, kad ieškovė laikė save kredito sutarties šalimi, kredito sutarties dalyko (pinigų) gavėja.Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad nėra nei vieno įgaliojimo dėl kredito sutarties dėl visos 703 777,00 EUR kredito sumos sudarymo, todėl pirmosios instancijos teismas, jos nuomone, nepagrįstai nusprendė, kad ginčijami sandoriai sudaryti ieškovės valia. Ieškovė apeliaciniame skunde pažymėjo, kad jai nereikėjo tokios sumos, nes ji siekė įgyti tik vieną sklypą ir tik vieną namą sūnui.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijama kredito sutartimi kreditas buvo suteikiamas šiais tikslais: 1) (duomenys neskelbtini) žemės sklypo pirkimas; 2) gyvenamojo namo ant įsigyto žemės sklypo statyba, o 2006 m. balandžio 5 d. papildomame susitarime buvo sutarta papildyti kredito paskirtį prie jau nurodytos – 3) gyvenamųjų namų statyba. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė išreiškė valia sudaryti ginčijamus sandorius, pažymi, kad ieškovė 2016 m. balandžio 6 d. ieškinyje nurodė, kad atsakovas E. G. nurodė, kad, ieškovei savo vardu paėmus iš banko kreditą, jis gautus pinigus panaudos statydamas namus (duomenys neskelbtini) Taip pat nurodė, kad atsakovas ieškovei žadėjo, kad vienas iš pastatytų namų nebus parduotas, o bus perleistas sūnui Lukui. Būtent dėl šio pažado ieškovė buvo suklaidinta ir nusprendė padėti atsakovui savo vardu pasiimdama kreditą iš banko, taip stengdamasi „išpirkti kaltę“ prieš sūnų dėl tėvų skyrybų. Taigi ieškovė patvirtino, kad savo vardu paėmė kreditą statyti namams, o ne vienam namui. Pažymėtina, kad tokią poziciją ji išdėstė ir baudžiamojoje byloje, kurioje E. G. buvo kaltinamas ieškovės iš banko suteikto kredito lėšų pasisavinimu ir išvaistymu.Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė baudžiamojoje byloje nurodė, jog aplinkybės apie sandorių sudarymo tikslą – trijų namų statybą jai tapo žinomos tik praėjus tam tikram laikui po ginčijamų sandorių sudarymo. Iš nagrinėjamos bylos popierinėje versijoje esančio baudžiamosios bylos Nr. 1-72-898/2017 protokolo turinio, garso įrašo matyti, kad ieškovė suprato, kad įgaliojimą išduoda ne vienam, o trims namams statyti, paaiškino aplinkybes, kodėl išdavė įgaliojimą pastatyti tris, o ne vieną namą (Vilniaus apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-72-898/2017 2016 m. birželio 21 d. teisiamojo posėdžio, vykusio nuo 14.00 iki 16.10 val., garso įrašas nuo 35 iki 36 min., nuo 44 iki 45 min., nuo 51 min. iki 55 min.). Ieškovė nurodė, kad trims namams statyti išdavė įgaliojimą, nes „jei du namai būtų parduoti pelningai, atiduota paskola, likęs pelnas būtų naudotas išpirkti trečią namą“ (Vilniaus apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-72-898/2017 (senas bylos Nr. 1-240-848/2016) posėdžio protokolo 4 lapas, taip pat teisiamojo posėdžio, vykusio nuo 14.00 iki 16.10 val., garso įrašas nuo 53 min. iki 55 min.). Ieškovė nurodė, kad bendrąjį įgaliojimą išdavė statybai (Vilniaus apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-72-898/2017 2016 m. birželio 21 d. teisiamojo posėdžio, vykusio nuo 14.00 iki 16.10 val., garso įrašas nuo 37 iki 39 min.). Paaiškino aplinkybes, kodėl išdavė šį įgaliojimą. Pažymėtina, kad baudžiamoje byloje ieškovė teigė, jog ji neišdavė įgaliojimo dėl pinigų asmeniniams tikslams naudojimo, kitų sklypų pirkimui, tačiau nurodė, kad įgaliojimas buvo skirtas namų statybai Padvariškių k. (Vilniaus apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-72-898/2017 2016 m. birželio 21 d. teisiamojo posėdžio, vykusio nuo 14.00 iki 16.10 val., garso įrašas nuo 41 iki 42 min., nuo 44 iki 45 min., taip pat šio posėdžio protokolas). Pažymėtina, kad E. G. nuteisus už ieškovės lėšų pasisavinimą ir išvaistymą, ieškovės prievolių bankui apimtis nepasikeitė. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje 2018 m. kovo 30 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-50-177/2018 pažymėjo, kad E. G. veikė ne pagal kredito sutartį, o pagal M. G. išduotus įgaliojimus; šiuo atveju tikslinis kredito panaudojimas pagal paskirtį yra tik M. G. (H.) įsipareigojimas bankui ir tik ji, kaip kredito gavėja, yra atsakinga bankui už tikslinio kredito panaudojimą ne pagal paskirtį (CPK 182 str. 3 p.). Taigi pačios ieškovės veiksmai pagrindžia, jog ji baudžiamojoje byloje siekė įgyvendinti savo, kaip iš banko gauto kredito gavėjos (ir ginčijamų sandorių šalies) bei įgaliotojos, teisę reikalauti atlyginti žalą iš E. G. dėl to, kad jis pažeidė pareigą įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais. Pažymėtina, kad E. G. veiksmais padaryta žala priteista Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartimi, kuria Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendis pakeistas. Minėta nutartimi nustatyta, kad E. G. pasisavino 158 949,83 Lt (46 035,05 Eur) bei iššvaistė 381 837,21 Lt (110 587,70 Eur) piniginių lėšų, tuo M. G. (H.) bendrai padarydamas 540 787,04 Lt (156 622,75 Eur) turtinę žalą; iš E. G. M. G. (H.) priteistą civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti sumažino nuo 457 245,97 Eur iki 156 622,75 Eur. Teisėjų kolegija apeliantės poziciją laiko prieštaringa. Viena vertus, ieškovė teigia, jog pagal įgaliojimus jai suteiktas banko kreditas buvo neteisėtai pasisavintas ir iššvaistytas, kita vertus, ji teigia, jog tokių įgaliojimų gauti kreditą ji niekada nesuteikė. Šioje civilinėje byloje ieškovė teigia, kad ji nėra tikroji kredito sutarties šalis ir tuo pačiu baudžiamojoje byloje reikalauja, kad E. G. jai atlygintų žalą, padarytą ieškovei, kaip kredito sutarties tikrajai šaliai, kai E. G. ieškovės lėšas, gautas iš banko, pasisavino ir iššvaistė. Pažymėtina, kad tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovė ne tik nepagrįstai išvengtų prievolių pagal kredito sutartį ir papildomą susitarimą (ir jų pagrindu priimtų teismų procesinių sprendimų priteisti skolą iš ieškovės vykdymo), bet ir praturtėtų 156 622,75 Eur dydžio reikalavimo teise į atsakovą E. G.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimo dalykas yra ne E. G. veiksmai ieškovei gavus kreditą, taip pat ir ne banko civilinė atsakomybė sudarant kredito sutartį neįvykdžius, pasak ieškovės, pareigos vertinti ieškovės mokumą, o, kaip minėta, ieškovės valia sudaryti ginčijamus sandorius. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kad tikroji sandorio šalis buvo ne ji, o atsakovas E. G. (CPK 178 str.). Nagrinėjamos bylos duomenų visuma pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, kad bankas kredito sutartį bei visus jos pakeitimus sudarė su ieškove, kuri pati pasirinko veikti per atstovą atsakovą E. G., bankas kredito lėšas išmokėjo į kredito sutartyje nurodytą ieškovės kredito sąskaitą. Pati ieškovė nusprendė pervesti banko gautas kredito lėšas (jų dalį) į kitas sąskaitas. Dėl to apeliantės argumentai, kad bankas faktiškai lėšas suteikė atsakovui E. G., nepagrįsti. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad banko civilinė atsakomybė dėl to, jog bankas, ieškovės teigimu, su ieškove sudarė kredito sutartį pažeisdamas pareigą veikti geriausiais kliento interesais, pažeidė atsakingo skolinimo principą, vertindamas ieškovės mokumą, įsivėlė į interesų konfliktą, pažeidė pareigą kontroliuoti kredito panaudojimą, neprotingai realizavo įkeistą turtą, nagrinėjama kitoje civilinėje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-457-684/2017), todėl šiais klausimas šioje byloje plačiau nepasisakytina.Ieškovės argumentus, kad bankas siekė sudaryti kredito sutartį ne su ja, o investuoti į E. G. verslą ir su juo sudaryti kredito sutartį, paneigia ir jos nurodyti argumentai, kad būtent ji, o ne atsakovas E. G., sudarė kredito sutartis. Ieškovė nurodė, kad jos pajamos buvo pakankamos, kai tuo metu atsakovas neturėjo pakankamai pajamų tokio dydžio kreditui gauti, todėl su buvusiu sutuoktiniu sutarė, kad ji, o ne atsakovas E. G., pateiks paraišką gauti kreditą. Pažymėtina, kad prieš sudarant sutartį bankas gavo ir vertino ieškovės 2014 m. atlyginimo ataskaitą, 2002-2003 m. mokesčių deklaracijas, banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti, kad ieškovės pajamos buvo apie 9 800,00 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek banko valia suteikti kreditą būtent ieškovei, tiek ieškovės valia gauti kreditą, buvo išreikšta ginčijamuose sandoriuose.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nustačiusi, į ieškovės išduotų įgaliojimų apimtį, į šioje civilinėje byloje pateiktus ieškovės paaiškinimus ir baudžiamojoje pačios ieškovės nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovė išreiškė valią sudaryti ginčijamus sandorius, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais dėl jos valios trūkumo pagrįstai atmetė.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).Atsakovė AB Luminor Bank pateikė įrodymus, kad nagrinėjamoje byloje 2017 m. spalio 25 d. patyrė 1 366,70 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo ir parengimo išlaidų. Šios išlaidos viršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą 8.11 punkte nustatytą dydį, todėl iš ieškovės atsakovės AB Luminor Bank naudai priteistina 1 090,31 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės M. H. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank (j. a. k. 112029270) 1 090,31 Eur (tūkstantį devyniasdešimt eurų 31 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.