Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. L. ir M. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. sausio 5 d. nuosprendžio.

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. sausio 5 d. nuosprendžiu nuteisti:

T. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkiems) mėnesiams 10 (dešimčiai) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo T. L. sulaikymo momento. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas - 2017 m. balandžio 18 d. (1 para).

M. Š. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo M. Š. sulaikymo momento. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas - 2017 m. balandžio 18 d. (1 para).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu T. L. prašo panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį ir priimti naują – jį išteisinantįjį nuosprendį. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, tuo atveju, jei jis vis tik nebus išteisintas, prašo laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

M. Š. prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę – arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, arba skirti kitą - švelnesnę bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. Š. ir gynėjai apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Dėl nuteistojo T. L. apeliacinio skundo

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su nuteisimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, tvirtindamas, kad nusikaltimo, tiesiog būdamas šalia M. Š., nepadarė, nesuprato, kad nusikaltimas buvo daromas apskritai. Nesutinka su bausme. Visgi, apygardos teismas sprendžia, kad sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

6.1. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti grindžiamas bylos duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Baudžiamojo proceso kodeksas – toliau - BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Įrodymų vertinimui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas kaltumo klausimą, privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Šiuo atveju, apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas ir visiškai pagrįstas išvadas dėl nuteistojo T. L. kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė ir baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį įvertinus T. L. apeliacinio skundo argumentus, apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

6.1.1. Pažymėtina, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą <...> . Tiksli turto pagrobimo sąvoka baudžiamajame įstatyme nėra pateikiama, tačiau teismų praktikoje turto pagrobimas traktuojamas, kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš nukentėjusiojo asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, taip pat tokiais veiksmais padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. gegužės 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2010, 2012 m. sausio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Aptariamu atveju, apeliantas be tvirtinimo, kad nusikalstamos veikos darymo metu tiesiog buvo šalia M. Š. ir nesuprato, kad jis daro nusikaltimą, iš esmės daugiau jokių motyvų dėl įrodymų vertinimo nenurodo, todėl tokia apelianto pozicija, nelaikytina įtikinama, paneigiančia jo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, ir vertintina tiesiog kaip paprasčiausias būdas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde, kaip jau minėta, teigiama, kad T. L. nesuprato, jog eina kartu vogti televizoriaus, kad tiesiog buvo šalia M. Š., tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, priešingai, nei dabar nurodo apeliantas, jo parodymai patvirtina visai kitokias įvykio aplinkybes. Pirmiausia iš 2017 m. balandžio 18 d. apklausos protokolo matyti, kad T. L. visiškai pripažino savo kaltę dėl televizoriaus vagystės nurodydamas, kad M. Š. sumąsčius pavogti televizorių iš nukentėjusiosios, tam neprieštaravo, suprato savo veiksmų esmę, ir tai, kad buvo bendrininkas. Parodė, kad sugrįžę į nukentėjusiosios butą, jo duris M. Š. atrakino turėtu raktu. Nukentėjusioji tuo tarpu miegojo. M. Š. ištraukė laidą iš rozetės, išsinešė televizorių pats, kadangi jis nebuvo toks sunkus, kad reiktų jį nešti abiem, o raktą kažkur M. Š. išmetė (t. 1, b. l. 78-79). Pagarsinus šiuos apelianto parodymus apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu, T. L. patvirtino jų teisingumą, savo kaltę prisipažino visiškai. Visų antra, šie apelianto parodymai iš esmės analogiški nuteistojo M. Š. parodymams, duotiems ne tik ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir teisiamojo posėdžio metu, kad pasiūlęs T. L. pavogti televizorių iš nukentėjusiosios, T. L. tam neprieštaravo ir sutiko. Atrakinęs nukentėjusiosios buto duris, raktu, kurį be nukentėjusiosios žinios buvo pasiėmęs anksčiau, išnešė televizorių, o T. L. visur buvo šalia, vogė kartu (t. 1, b. l. 54-55, 61-62). Visų trečia, tai, kad televizoriaus vagystę įvykdė ir T. L., patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, kad M. Š. jai sakė, kad televizorių pavogė kartu su T. L. (1 t., b. l. 10-12, 26-27, 206-207), tačiau ir liudytojos G. Š. parodymai, kad ji matė, kaip iš laiptinės išbėgo M. Š. su televizoriumi rankose, o jam iš paskos bėgo T. L. (t. 1, b. l. 38-39). Taigi, apylinkės teismas, teisiamojo posėdžio metu apelianto T. L. versiją apie jo nesuvokimą, jog jis eina vogti televizoriaus kartu su M. Š., kurią jis bando įrodyti ir apeliaciniame skunde, išsamiai išanalizavo, kartu išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, ir nesant apelianto versiją patvirtinančių duomenų, surinkus pakankamai šią versiją paneigiančių įrodymų, nuteistojo nurodytas aplinkybes atmetė kaip visiškai nepagrįstas, kartu pateikdamas ir motyvuotas išvadas. Taigi nors nuteistasis apeliaciniame skunde ir nurodo, kad jis nesuprato, jog televizorius yra vagiamas, tuo labiau, kad M. Š. jam sakė, kad jis ima jį su tikslu pajuokauti, tačiau byloje nėra tokius apelianto teiginius pagrindžiančių duomenų. Priešingai, ne tik nuteistųjų pačių parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio, tačiau ir liudytojų bei nukentėjusiosios parodymai patvirtina tai, kad T. L. bendrais veiksmais su M. Š. įvykdė televizoriaus vagystę įsibrovę į nukentėjusiosios butą. Šiuo aspektu apelianto T. L. pateikiama subjektyvi versija apie savo veiksmų nesupratimą, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, niekaip nepaneigia objektyvių bylos duomenų, kuriais nustatyta jo kaltė. Be to, nors apeliantas, neigdamas savo kaltę, kartu nurodo dar ir tai, kad jis tik buvo šalia M. Š., kas, jo nuomone, visiškai nepatvirtina jo dalyvavimo darant nusikalstamą veiką, tačiau, kaip jau minėta, tiek iš jau aukščiau aptartų duomenų, tiek iš byloje esančių jų visumos, akivaizdu, kad T. L. suprato, jog sutikdamas eiti vogti televizoriaus įsibraunat į nukentėjusiosios butą, o M. Š. nešant jau paimtą televizorių, vykdo svetimo turto pagrobimą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad T. L. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

6.1.2. Pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad apeliantas T. L. kartu su M. Š. įsibrovė į nukentėjusiosios butą, turėdami tikslą pavogti televizorių. Tiek nuteistasis M. Š., tiek T. L. parodė, kad idėja pavogti televizorių kilo M. Š., tačiau iškėlus šią idėją, T. L. tam visiškai pritarė. Be to, T. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nepadėjo išnešti televizoriaus tik todėl, kad jis nebuvo sunkus, ir M. Š. tą galėjo padaryti vienas pats, todėl šiuo atveju visiškai nekyla abejonių, kad T. L. puikiai suprato savo vaidmenį nusikaltimo padaryme ir nors pats fiziškai neatrakino nukentėjusiosios buto durų, neatjungė televizoriaus kabelio, nenešė televizoriaus, tačiau visą laiką buvo kartu su M. Š., nes abu vykdė vagystę, kartu bėgo pavogę televizorių, matė, kur M. Š. numetė nukentėjusiosios buto raktus. Abejoti, jog analizuojamu atveju T. L. veikė bendrai su M. Š., nėra teisinio pagrindo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konstatuojant veikimą bendrininkų grupe, nebūtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų; svarbu nustatyti tai, kad jie visi suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Šių aplinkybių egzistavimu, įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, neabejojama. Taigi, apygardos teismas, įvertinęs visas jau pirmiau aptartas byloje nustatytas faktines įvykio aplinkybes, neabejoja ir visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad apeliantas, kartu su M. Š., įsibrovė į nukentėjusiosios namus, turėdami tikslą kartu pagrobti jai priklausantį televizorių. Nusikaltimas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, apeliantui inkriminuotas visiškai pagrįstai.

6.2. Kaip galima suprasti iš T. L. apeliacinio skundo turinio, apeliantas nesutinka su jam paskirta realia laisvės atėmimo bausme, tačiau apygardos teismas, šiuo aspektu daro išvadą, kad atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, bausmės tikslai pasiekti nebus.

6.2.1.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki 6 metų. Šiuo atveju apygardos teismas pažymi, kad skirdamas bausmę apeliantui T. L., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (veika apysunkė, tyčinė, baigta). Nusikaltimą apeliantas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe, būdamas recidyvistu, tačiau savo kaltę pripažino visiškai, savo noru atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą (kartu su M. Š. grąžino televizorių). Teismas taip pat visiškai pagrįstai atsižvelgė ir įvertino, kad apeliantas nedirba, baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, teisiamas jau 5 kartą, praeityje teistas už įvairias vagystes ir kvalifikuotus plėšimus. Nagrinėjamu atveju vagystę įvykdė neišnykus teistumui, kas rodo, jog apeliantui ankstesniais teismo nuosprendžiais paskirtos laisvės apribojimo, laisvės atėmimo bausmės neturėjo jokios įtakos jo elgesiui, dar daugiau, buvo taikytos ir įstatymo švelninančios nuostatos – atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tačiau ir tai apeliantui neturėjo absoliučiai jokios teigiamos įtakos, atvirkščiai, jis nesitaiso, ir toliau daro vis naujus nusikaltimus. Be to, apylinkės teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, su kuo apygardos teismas visiškai sutinka, kad šiuo atveju bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas dar ir dėl to, kadangi iš teismų sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmuose yra nagrinėjamos dar dvi baudžiamosios bylos, kuriose T. L. yra įtariamas padaręs bent 7 nusikalstamas veikas nuosavybei, todėl, atsižvelgus į anksčiau aptarta, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo M. Š. apeliacinio skundo

6.3. Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, prašydamas ją švelninti. Todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėja tik šioje apimtyje.

6.3.1.BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Kaip jau minėta, bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudos, arešto, laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmės.

6.3.2.Apylinkės teismas, skirdamas apeliantui M. Š. bausmę, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padarytas tyčinis, baigtas apysunkis nusikaltimas nuosavybei), pasekmes (pagrobtas turtas grąžintas nukentėjusiajai), šios nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybes (nusikalstamos veikos iniciatorius M. Š.), į nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo reikšmės nusikalstamai veikai padaryti, veikdamas bendrininkų grupe, būdamas recidyvistas (BK 60 tsraipsnio 1 dalies 1, 9, 13 punktai), taip pat į apelianto asmenybę charakterizuojančius duomenis, jog dirba, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, 3 kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui. Ankstesniais teismų sprendimais jam buvo skiriama griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, tačiau net du kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Apeliantas nepateisino teismo parodyto pasitikėjimo ir net realiai atlikęs laisvės atėmimo bausmę, vėl padarė nusikalstamą veiką. Tai rodo, kad nuteistasis dėl savo nusikalstamų veiksmų išvadų nedaro, nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų, kriminalinių polinkių neatsisako. Taigi, išdėstytos aplinkybės rodo tik tai, kad apylinkės teismas apeliantui M. Š. tinkamai paskyrė BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį nei šio straipsnio sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis, nepaisant to, jog prokurorė prašė skirti žymiai griežtesnę bausmę.

6.3.3.Pažymėtina ir tai, kad apeliantas prisipažino esąs kaltas, baudžiamoji byla išnagrinėta atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl apylinkės teismas, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą šešiems mėnesiams. Apygardos teismo vertinimu, apeliantui M. Š. paskirta galutinė bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

6.3.4.Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą M. Š. taip pat negalima, nes bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik nustačius pagrindą manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Be to, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariate apelianto M. Š. atžvilgiu atliekmas naujas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje. Todėl visos aukščiau aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistasis išvadų nedaro ir toliau linkęs daryti nusikalstamas veikas. Kitos rūšies bausmės savo tikslų anksčiau nepasiekė. Nors apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad dirba, labai gailisis padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau šie apelianto teiginiai nesudaro pagrindo švelninti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jis savo nusikalstamu gyvenimo būdu jau ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, ir tai yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių, pasekmė.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistųjų T. L. ir M. Š. apeliacinius skundus.