- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-14
- Bylos Nr.
- e2A-188-1097/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01909-2024-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Atsakovas
- R. J.
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui R. J. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ (toliau – ieškovė, draudikė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. J. (toliau – atsakovas) dėl žalos atlyginimo, prašydama priteisti iš atsakovo 4 231,36 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu (duomenys neskelbtini) sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta transporto priemonės „Opel“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė. 2023 m. kovo 21 d. atsakovas, būdamas neblaivus, vairavo minėtą transporto priemonę ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas kelio ženklas ir šviesoforas. Eismo įvykio kaltininku, vadovaujantis Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) nutarimu administracinio nusižengimo byloje ROIK: (duomenys neskelbtini) pripažintas atsakovas. Ieškovė dėl šio eismo įvykio išmokėjo 4 231,36 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti. Draudimo išmoka išmokėta pritaikius 3 proc. (40,36 Eur) nusidėvėjimą. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš žalą padariusio atsakovo 4 231,36 Eur žalos atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnio 2 dalis, nei CK 6.282 straipsnio 3 dalis nenumato ieškinio dėl žalos atlyginimo atmetimo dėl sunkios skolininko turtinės padėties. Be to, atsakovas nepateikė visų jo turtinę padėtį atskleidžiančių įrodymų. Teismui suteikta teisė sumažinti priteistinos žalos dydį, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Vairavimas būnant neblaiviu rodo atsakovo tyčią, todėl minėta nuostata negali būti taikoma.
Atsiliepimas
3. Atsakovas R. J. prašė ieškinį atmesti arba reikšmingai sumažinti priteistinos žalos dydį. Nurodė, kad atsakovas yra neįgalus asmuo, jam nustatytas 20 proc. darbingumo lygis, sveikatos būklė negerėja ir ši aplinkybė ateityje išliks nepasikeitusi. Dėl neįgalumo atsakovo galimybės dirbti ir gauti pajamų yra itin ribotos. Atsakovo pajamos yra nedidelės – apie 200 Eur, iš kurių apie 180 Eur neįgalumo pensija. Gaunamų pajamų atsakovui vargiai pakanka vaistams ir kitoms būtinosioms išlaidoms. Dėl itin mažų atsakovo pajamų, jis negalėtų vykdyti prievolės, jei teismas ją pripažintų esant, o priverstinis ieškojimas iš atsakovo menkų pajamų taip pat nebūtų įmanomas. Atsakovas neturi jokio turto. Teismui tenkinus ieškinį, atsakovui atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių – jam atsirastų prievolė mokėti didelę pinigų sumą, kurios jis dėl savo sveikatos būklės ir turtinės padėties nei šiuo metu, nei, tikėtina, ateityje negalėtų įvykdyti. Taip pat atsakovas nurodė, kad neturėjo tikslo padaryti kokios nors žalos, to tikslingai nesiekė ir, nors sėdo už vairo neblaivus, negalėjo numatyti, kad tai būtinai sąlygos žalos atsiradimą, t. y. neveikė tyčia. Atsakovo elgesys galėtų būti vertinamas kaip didelis neatsargumas, nes jis elgėsi neprotingai, nerūpestingai, neapdairiai, netinkamai esamoms aplinkybėms. Atitinkamai, nesant tyčios, žala gali būti mažinama atsakovo nurodytais pagrindais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-6876-1119/2024, ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 4 231,36 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir 95 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat sprendimu teismas išdėstė priteisto 4231,36 Eur žalos atlyginimo ir 95 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš viso 4 326,36 Eur, bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, įvykdymą dalimis, įpareigojant atsakovą 4 326,36 Eur sumą bei palūkanas ieškovei sumokėti dalimis per 43 mėnesius: 42 mėnesius ieškovės naudai kas mėnesį sumokant po 100 Eur, o paskutinį mėnesį – 31,36 Eur ir apskaičiuotas 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 4 231,36 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.
5. Teismas sprendė, kad byloje nėra ginčo ir byloje esančiais įrodymais visiškai įrodytos atsakovo civilinei atsakomybei kilti reikalingos sąlygos – atsakovo neteisėti veiksmai, žalos dydis, priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos dydžio.
6. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai prašo sumažinti atlygintinos žalos dydį arba iš viso žalos iš jo nepriteisti ir vadovaujasi CK 6.282 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Teismas argumentavo, kad teisės aktai nenustato galimybės nepriteisti iš atsakovo žalos atlyginimo nustačius jo sunkią turtinę padėtį. Kita vertus, atsakovo prašomas taikyti CK 6.282 straipsnis taikytinas esant deliktinės atsakomybės atvejui. Šiuo atveju deliktinės civilinės atsakomybės santykiai pasibaigė, kai ieškovė visiškai padengė nukentėjusiajam padarytą žalą, todėl CK 6.282 straipsnis šioje byloje netaikytinas. Taigi, kaltės klausimas šioje byloje netenka aktualumo. Teismų praktikoje dažniausiai nustatoma, kad asmuo, kuris vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, veikė esant dideliam neatsargumui.
7. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra nuostolių (žalos) atlyginimo mažinimo, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimties, numatytos CK 6.251 straipsnyje, taikymo sąlygų, todėl atsakovo prašymo sumažinti atlygintinos žalos dydį netenkino ir iš atsakovo ieškovei priteisė prašomą 4 231,36 Eur žalos atlyginimą. Teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti faktą, jog atsakovo turtinė padėtis yra tokia sunki, kad būtų reikalinga reikšmingai mažinti atlygintinos žalos dydį. Vien tik bloga turtinė padėtis savaime nelemia atlygintinos žalos dydžio mažinimo, apie tokią galimybę spręstina įvertinus aplinkybių visumos kontekstą. Nagrinėjamu atveju, nors eismo įvykiai vertinami kaip neatsargumo rezultatas, akivaizdu, kad būseną, kuri turėjo reikšmės eismo įvykio kilimui, susikūrė pats ieškovas. Jo neblaivumas įvykio metu rodo atsakomybės nebuvimą ir visišką nesirūpinimą savo ir kitų asmenų turtu. Tai, kad atsakovas 2023 m. balandžio 21 d. teismo posėdyje nagrinėjant jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą negalėjo paaiškinti savo elgesio, kodėl priėmė sprendimą vairuoti transporto priemonę neblaivus, neatsiminė iki eismo įvykio buvusių aplinkybių, tik patvirtina tai, kad jo neblaivumas ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios atsakovas nesuvaldė transporto priemonės ir dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas trečiajam asmeniui priklausantis turtas. Taikant CK 6.251 straipsnio 2 dalį, turi būti vertinama ir atsakomybės prigimtis, o nagrinėjamu atveju žala atsirado iš nusikalstamų atsakovo veiksmų, atsakovui, nesant laidavimo, būtų taikyta baudžiamoji atsakomybė, todėl žalos dydžio sumažinimas šiuo atveju neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis). CK 6.251 straipsnio 2 dalis numato, kad sumažintas nuostolių dydis negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo apdrausta. Ieškovė nurodo, kad jos prašomą priteisti sumą ir sudaro draudimo išmoka, kuri buvo išmokėta draudimo sutarties pagrindu, atlyginant atsakovo padarytą žalą trečiajam asmeniui.
8. Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovo teiginius, kad jis neturi galimybių dirbti dėl savo sveikatos būklės, ir sprendė, jog atsakovas, turėdamas mėsos rūkytojo, statybininko ir vairuotojo įgūdžius, net ir esant sveikatos sutrikimams, turi galimybes dirbti, darbo laiką ir sąlygas pritaikius prie atsakovo sveikatos būklės, o teisę kreiptis dėl vairavimo teisės įgijimo atsakovas įgis po 2025 m. kovo 22 d. Teismas nustatė, kad atsakovui neįgaliojo pažymėjimas išduotas 2023 m. rugpjūčio 18 d., o iš pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą matyti, jog atsakovas, nors ir su nedidelėmis pertraukomis dėl ligos, dirbo (duomenys neskelbtini) iki 2023 m. spalio 31 d., kas, teismo vertinimu, leidžia konstatuoti faktą, kad atsakovui turimi sveikatos sutrikimai netrukdė atlikti sutartas darbo pareigas. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų, kad po 2023 m. rugpjūčio 18 d. jo sveikatos būklė reikšmingai pablogėjo.
9. Teismas kritiškai vertino atsakovo teiginius apie jo neturėjimą galimybių mokėti žalos atlyginimą ieškovei, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus bei į tai, kad atsakovas, teikdamas paaiškinimus teismui dėl savo gyvenamosios vietos ir santykių su seserimi, nebuvo nuoširdus. Teismas nurodė, kad gaunamų piniginių lėšų dydžiui nustatyti, atsakovas teikė savo banko sąskaitos išrašą, tačiau minėtame banko sąskaitos išraše atsispindi tik atsakovo gautos piniginės lėšos ir neatsispindi jo turėtos išlaidos, iš šio išrašo neįmanoma nustatyti turimo pinginių lėšų likučio. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-580-841/2024 pagal ieškovės UAB „Osvalda“ ieškinį atsakovui R. J. dėl 138 Eur skolos, 2,65 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Byloje 2024 m. sausio 24 d. priimtas sprendimas už akių, kuriuo ieškinys tenkintas, ir 2024 m. vasario 14 d. išduotas vykdomasis raštas. 2024 m. kovo 6 d. antstolė teismui grąžino vykdomąjį raštą išieškotojai atsisakius išieškojimo, nes skola sumokėta iki vykdomojo dokumento perdavimo išieškojimui. Taigi, atsakovas laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 14 d. iki 2024 m. kovo 6 d. geranoriškai sumokėjo išieškotojai 138 Eur skolą, 22 Eur žyminį mokestį ir paskaičiuotas palūkanas, t. y. ne mažiau nei 150 Eur per beveik 1 mėnesį.
10. Teismas vertino, kad priteistas 4 326,36 Eur (4231,36+95) įsiskolinimas atsakovui kaip fiziniam asmeniui yra ženkli suma, atsakovas neturėtų galimybių iš karto sumokėti ieškovei priteistą sumą. Atsižvelgiant į tai, teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, šalių lygiateisiškumo principais, sprendė, kad yra tikslinga sprendimo vykdymą išdėstyti dalimis 43 mėnesiams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovas R. J. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-6876-1119/2024, atmetant ieškinį iš dalies, t. y. reikšmingai sumažinant priteistiną sumą žalos atlyginimui, tačiau paliekant prievolės išdėstymą ne mažiau kaip 43 mėnesiams, priteisti iš ieškovės valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
11.1. Atsakovas nesutinka su priteisto žalos atlyginimo suma, nes ji atsakovui yra ypač didelė. Teismui nesumažinus žalos dydžio, net ir žalos sumą išdėsčius per ilgą laiką, atsakovas nėra pajėgus kiekvieną mėnesį skirti jos mokėjimui po 100 Eur.
11.2. Teismas nepagrįstai nelaikė pakankamais mažinti iš atsakovo priteistino žalos atlyginimo dydį atsakovo turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus (rašytinius įrodymus bei žodinius jo paaiškinimus), t. y. duomenis, kad iki 2024 m. liepos 13 d. atsakovui nustatytas 20 proc. darbingumas, kad jo vardu nėra registruota nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus, jis yra išsituokęs, gyvena kartu su sugyventine, kad jis nedirba, gauna šalpos neįgalumo/negalios pensiją, vienišo asmens išmoką bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos skiriamą tikslinę kompensaciją, kad jo turėta transporto priemonė yra konfiskuota, kitų transporto priemonių atsakovo vardu neregistruota, kad jis neturi galimybių dirbti ir gauti pajamas, nes neteko teisės vairuoti transporto priemones bei dėl sveikatos sutrikimų.
11.3. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog jo sveikatos problemos yra objektyvi priežastis, dėl kurios jis negali dirbti, nes negrįstai vertino, kad ir po neįgalumo nustatymo 2023 m. rugpjūčio 18 d. atsakovas dirbo. Iš Sodros duomenų matyti, jog atsakovo darbo pertraukos dėl ligos buvo gana dažnos ir ilgos, pavyzdžiui, 2023 m. kovo mėn. atsakovas sirgo 5 d. d., balandį – 3 d. d., gegužę – 6 d. d., birželį – 22 d. d., liepą – 19 d. d., rugpjūtį – 12 d. d., spalį – 4 d. d. Be to, duodamas žodinius paaiškinimus atsakovas teismui paaiškino, kad jo sveikatos būklė blogėja, kas reiškia, kad atsakovo galimybės dirbti, atitinkamai, mažėja. Tą patvirtina ir naujam laikotarpiui (nuo 2024 m. rugsėjo 20 d. iki 2026 m. liepos 9 d.) atsakovui išduotas asmens su negalia pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad apelianto dalyvumo lygis nuo 20 proc. yra sumažėjęs iki 15 proc. Esant tokiam mažam dalyvumo lygiui, net ir turėdamas mėsos rūkytojo, statybininko ir vairuotojo įgūdžius, atsakovas nebėra pajėgus dirbti.
11.4. Teismas nepagrįstai pagrindu netaikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalies įvardijo atsakovo paaiškinimus dėl jo gyvenamosios vietos bei nebendravimo su seserimi aplinkybes, nepagrįstai šiuos paaiškinimus vertino kritiškai ir laikė nenuoširdžiais. CK 6.251 straipsnio 2 dalies formuluotė bei teismų praktika tokių aplinkybių (skirtingos asmens gyvenamosios vietos ir deklaruotos gyvenamosios vietos; (ne)bendravimo su savo giminaičiais ir pan.) neįvardija kaip priežasties netaikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalies. Atsakovas deklaravęs savo gyvenamąją vietą savo vaikystės namuose, tačiau gyvena pas sugyventinę. Apie savo (ne)bendravimą su seserimi atsakovas paaiškino pagal šiuo metu esančią, o ne prieš daugiau nei 1,5 metų buvusią situaciją, todėl teismas nepagrįstai šią aplinkybę vertino kritiškai.
11.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad, pateikęs tik duomenis apie savo pajamas, atsakovas neįrodė, jog neturi galimybių atlyginti žalą, juolab, kad 2024 m. pradžioje vienam savo kreditoriui atlygino apie 150 Eur skolos. Tokia teismo interpretacija yra pateikta neįvertinus visuotinai žinomų aplinkybių, ignoravus atsakovo pateiktus įrodymus. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2023 m. skurdo rizikos riba vienam Lietuvoje gyvenančiam asmeniui siekė 564 Eur. Atsakovo dabartinės pajamos yra apie šimtu eurų mažesnės nei prieš metus buvusi skurdo riba. Tai reiškia, kad iš savo pajamų atsakovas nėra pajėgus patenkinti oraus savo egzistavimo poreikių. Atsakovo išlaidos yra didesnės nei vidutinio asmens, nes dėl savo sveikatos būklės kas mėnesį atsakovas apie 100-175 Eur išleidžia vaistams. Dėl to, kaip paaiškino atsakovas teismo posėdžio metu, jam gaunamų pajamų neužtenka net būtiniausiems poreikiams, tenka kliautis sugyventinės parama. Tai, kad atsakovas atliko apie 150 Eur vienkartinį mokėjimą skolos padengimui, neindikuoja, jog atsakovo finansinė situacija yra gera ar jog jis bus pajėgus padengti daugiau nei 4 000 Eur žalą. Teismo sprendimas prielaidomis negali būti grindžiamas.
11.6. Teismo sprendimas netaikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalies, nemažinti priteistinos žalos dydžio laikytinas neteisingu ir nepagrįstu. Visos žalos sumos priteisimas, jos nemažinant, sukeltų atsakovui sunkių neigiamų pasekmių. Atsakovas yra neįgalus asmuo, kurio dalyvumo lygis šiuo metu yra 15 proc. Dėl sveikatos būklės jis neturi galimybės dirbti ir gauti papildomų pajamų, jo gaunamos pajamos yra mažesnės nei skurdo rizikos riba, nepakankamos net bazinių poreikių patenkinimui, jam tenka kliautis kitų asmenų finansine parama, jis neturi jokio nekilnojamojo ar registruoto kilnojamojo turto. Esant tokioms aplinkybėms, teismų praktikoje yra taikoma CK 6.251 straipsnio 2 dalis ir prievolės dydis mažinamas. Teismui kitaip vertinus šias aplinkybes, didelę reikšmę teikus aplinkybėms, kurios tokio pobūdžio bylose apskritai nėra aktualios (asmens gyvenamoji vieta, (ne)bendravimas su giminaičiais ir pan.), netinkamai aiškinta ir taikyta CK 6.251 straipsnio 2 dalis, pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (atsakovo žodiniai paaiškinimai vertinti selektyviai, pavyzdžiui, paaiškinimai dėl jo finansinės situacijos, išlaidų iš esmės ignoruoti), nukrypta nuo teismų praktikos.
12. Ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
12.1. Nesutiktina su apelianto pozicija, kad teismo sprendimas dalyje dėl priteistos sumos nemažinimo neteisingas dėl to, jog atsakovas dėl sveikatos būklės negali dirbti ir gauti pajamų. Teismas įvertino apelianto nurodomas aplinkybes dėl jo sveikatos būklės, gaunamų pajamų, priklausančio turto, ir, remdamasis šiais duomenimis, nenustatė aplinkybių, dėl kurių reikalaujamas priteisti nuostolių dydis galėtų būti sumažintas, remiantis CK 6.251 straipsnio kriterijais.
12.2. Aplinkybė dėl atsakovo atsakomybės prigimties leidžia spręsti, kad nėra pagrindo mažinti priteistino nuostolio dydį (net ir nevertinant apelianto turtinės padėties). Apeliantas įvykio metu transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas, ketindamas vairuoti transporto priemonę, nesuvokė savo veiksmų esmės, negalėjo suvokti, jog prie didesnio pavojaus šaltinio vairo sėdasi būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Draudikei regreso teisę suteikiančias aplinkybes (transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam) apeliantas sukėlė sąmoningai – tyčia.
12.3. Sutiktina su teismo sprendime nurodytu, jog teismas turi teisę, o ne pareigą, mažinti nuostolio dydį. Apeliantas byloje nepagrindė aplinkybės, jog iš tiesų neturi galimybės užsidirbti – nėra duomenų apie atliktas darbo paieškas, galimą gauti darbo užmokestį. Apelianto turimas darbingumo lygis pats savaime neleidžia spręsti, kad asmuo neturi galimybės dirbti ir užsidirbti. Byloje turėtų būti vertinamos realios, egzistuojančios aplinkybės, susijusios su apelianto galimybe dalimis atlyginti sprendimu priteistą nuostolį. Teismas jas tinkamai įvertino.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).
15. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
16. Atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – asmens su negalia pažymėjimą, išduotą atsakovui nuo 2024 m. rugsėjo 20 d. iki 2026 m. liepos 9 d., 2024 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų bei 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimą dėl dalyvumo lygio. Apelianto teigimu, minėtų įrodymų turinys pagrindžia apeliacinio skundo argumentus. Apeliantas taip pat nurodo, kad minėtus rašytinius įrodymus gavo po teismo sprendimo priėmimo.
17. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
18. Nagrinėjamu atveju atsakovo pateikti įrodymai – asmens su negalia pažymėjimas, išduotas atsakovui nuo 2024 m. rugsėjo 20 d. iki 2026 m. liepos 9 d., 2024 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimas dėl dalyvumo lygio, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra susijęs su sprendžiamo klausimo dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimu, informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, gali patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos šioje konkrečioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje vertinant skundžiamo teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą, t. y. pateikti duomenys atitinka sąsajumo su sprendžiamu klausimu reikalavimus, dokumentai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovo apeliacinės instancijos teismui teikiami papildomo įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad draudikė (ieškovė) ir draudėjas (atsakovas) (duomenys neskelbtini) sudarė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria iki 2023 m. balandžio 10 d. apdraudė transporto priemonės „Opel Vectra Station Wagon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Transporto priemonė), valdytojo civilinę atsakomybę (toliau taip pat – Sutartis) (e. t. 1, b. l. 7–11).
20. 2023 m. kovo 21 d. 20.45 val. Šiauliuose, Tilžės ir Vytauto gatvių sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo valdoma Transporto priemonė atsitrenkė į kelio ženklą ir šviesoforą, juos apgadino, dėl ko kilo 4 271,72 Eur žala (e. t. 1, b. l. 4, 12–13, 15, 16–23, 45–46).
21. Ieškovė, išskaičiusi 4 proc. nusidėvėjimą, išmokėjo žalą patyrusiam asmeniui 4 231,36 Eur (e. t. 1, b. l. 14). Ieškovė išsiuntė atsakovui 2023 m. gegužės 29 d. pretenziją dėl žalos atlyginimo regreso tvarka byloje Nr. R 23-5774 (e. t. 1, b. l. 5).
22. Dėl atsakovui eismo įvykio metu nustatyto neblaivumo (1,80 prom.) buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) (e. t. 1, b. l. 54–58). Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2023 m. balandžio 12 d. nutarimu, patvirtintu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. balandžio 21 d. nutartimi, minėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atsakovas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
23. Atsakovui iki 2024 m. liepos 13 d. nustatytas 20 proc. nedarbingumas (e. t. 1, b. l. 42). Nekilnojamųjų daiktų atsakovo vardu neregistruota (e. t. 1, b. l. 43). Atsakovas išsituokęs, gyvena su sugyventine. Atsakovas nedirba, gauna šalpos neįgalumo/negalios pensiją, vienišo asmens išmoką bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos skiriamą tikslinę kompensaciją (vidutiniškai 481,74 Eur per mėnesį) (e. t. 1, b. l. 50–51, 64–69). Atsakovo turėta Transporto priemonė konfiskuota, kitų transporto priemonių atsakovo vardu neregistruota (e. t. 1, b. l. 54–61, 70).
24. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl žalos atlyginimo priteisimo, prašydama priteisti iš atsakovo 4 231,36 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovei 4 231,36 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 4 231,36 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2024 m. balandžio 24 d. iki visiško sprendimo įvykdymo ir 95 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į atsakovo turtinę padėtį, išdėstė teismo sprendimu priteistų sumų mokėjimą dalimis per 43 mėnesius. Dėl šio teismo sprendimo atsakovas padavė apeliacinį skundą, prašydamas teismo sprendimą pakeisti, atmetant ieškinį iš dalies, t. y. reikšmingai sumažinant priteistiną sumą žalos atlyginimui, tačiau paliekant prievolės išdėstymą ne mažiau kaip 43 mėnesiams, bei priteisti iš ieškovės valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
25. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 4 231,36 Eur žalos atlyginimo. Atsakovas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 4 231,36 Eur žalos atlyginimą, kelia klausimą dėl pagrindo mažinti priteistiną žalos atlyginimą (ne)buvimo, įrodymų vertinimo (ne)tinkamumo.
Dėl pagrindo mažinti priteistiną žalos atlyginimą (ne)buvimo
26. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo mažinti iš atsakovo ieškovei priteistiną žalos atlyginimą, nes nėra sąlygų, nustatytų CK 6.251 straipsnio 2 dalyje. Apeliantas neginčija, kad byloje įrodytos visos atsakovo civilinei atsakomybei kilti reikalingos sąlygos – atsakovo neteisėti veiksmai, žalos dydis, priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos dydžio, atsakovo kaltė preziumuojama.
27. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo mažinti iš atsakovo ieškovei priteistiną žalos atlyginimą nebuvimo, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra nuostolių (žalos) atlyginimo mažinimo, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimties, numatytos CK 6.251 straipsnio 2 dalyje, taikymo sąlygų, todėl atsakovo prašymo sumažinti atlygintinos žalos dydį netenkinto ir iš atsakovo ieškovei priteisė prašomą 4 231,36 Eur žalos atlyginimą. Teismas argumentavo, jog atsakovo pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti faktą, kad jo turtinė padėtis yra tokia sunki, jog būtų reikalinga reikšmingai mažinti atlygintinos žalos dydį. Teismo teigimu, vien tik bloga turtinė padėtis savaime dar nelemia atlygintinos žalos dydžio mažinimo, apie tokią galimybę spręstina įvertinus aplinkybių visumos kontekstą. Nagrinėjamu atveju, nors eismo įvykiai vertinami kaip neatsargumo rezultatas, akivaizdu, kad būseną, kuri turėjo reikšmės ginčo eismo įvykio kilimui, susikūrė pats ieškovas. Jo neblaivumas įvykio metu rodo atsakomybės nebuvimą ir visišką nesirūpinimą savo ir kitų asmenų turtu. Taikant CK 6.251 straipsnio 2 dalį, turi būti vertinama ir atsakomybės prigimtis, o nagrinėjamu atveju žala atsirado iš nusikalstamų atsakovo veiksmų, atsakovui, nesant laidavimo, būtų taikyta baudžiamoji atsakomybė, todėl, teismo vertinimu, atlygintino žalos dydžio sumažinimas šiuo atveju neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis). CK 6.251 straipsnio 2 dalis numato, kad sumažintas nuostolių dydis negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo apdrausta. Ieškovė nurodo, kad jos prašomą priteisti sumą ir sudaro draudimo išmoka, kuri buvo išmokėta draudimo sutarties pagrindu, atlyginant atsakovo padarytą žalą trečiajam asmeniui.
28. Atsakovas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju egzistavo CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos sumažinti iš atsakovo ieškovei priteistiną nuostolių dydį. Visos žalos sumos priteisimas, jos nemažinant, sukeltų atsakovui sunkių neigiamų pasekmių. Atsakovas yra neįgalus asmuo, kurio dalyvumo lygis šiuo metu yra vos 15 proc., jis dėl savo sveikatos būklės neturi galimybės dirbti ir gauti papildomų pajamų, jo gaunamos pajamos yra mažesnės nei skurdo rizikos riba, nepakankamos net bazinių poreikių patenkinimui, jam tenka kliautis kitų asmenų finansine parama, jis neturi jokio nekilnojamojo ar registruoto kilnojamojo turto. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo teigimu, teismų praktikoje yra taikoma CK 6.251 straipsnio 2 dalis ir prievolės dydis mažinamas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalį, neteisingai nustatė faktines aplinkybes bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (atsakovo žodiniai paaiškinimai vertinti selektyviai, pavyzdžiui, paaiškinimai dėl jo finansinės situacijos, išlaidų ignoruoti), taip pat nukrypta nuo teismų praktikos panašiose bylose. Atsakovas argumentuoja, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog neturi galimybių atlyginti žalą, nepagrįstai nelaikė pakankamais mažinti iš atsakovo priteistino žalos atlyginimo dydį atsakovo turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus, nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog jo sveikatos problemos yra objektyvi priežastis, dėl kurios jis negali dirbti, nepagrįstai kaip pagrindą netaikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalies įvardijo atsakovo paaiškinimus dėl jo gyvenamosios vietos bei atsakovo nebendravimo su seserimi ir nepagrįstai šiuos paaiškinimus vertino kritiškai, laikė nenuoširdžiais.
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atsakovo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, nepagrindžia ieškovo teiginių dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo netinkamumo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą apskųstoje dalyje teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl byloje nustatytų faktų, tiek ir dėl jų teisinio kvalifikavimo.
30. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Taigi, žalos atlyginimo instituto esmė yra visiško nuostolių atlyginimo principas. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų. Visiško nuostolių atlyginimo principas leidžia apsaugoti tiek nukentėjusio, tiek ir žalą padariusio asmens interesus.
31. Vis dėlto, visiško nuostolių atlyginimo principas nėra absoliutus – įstatyme yra numatyta galimybė taikyti šio principo išimtį, t. y. atsakomybės ribojimo galimybė. Vadovaujantis CK 6.251 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių; tačiau sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Ši teisės norma teismui suteikia pagrindą ir leidžia įgyvendinti bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalyje teismui suteikta teisė, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ši teisės norma gali būti taikoma ne tik sutartinės, bet ir deliktinės civilinės atsakomybės atveju (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.263 straipsnis). Nuostolių (žalos) atlyginimo mažinimas, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimtis, turi būti taikomas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jos taikymo sąlygos, ir sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Išimties taikymas turi būti motyvuojamas teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nurodant konkretų jos taikymo sąlygų konkrečioje byloje turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019).
33. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).
34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta pakankamų faktinių ir teisinių argumentų, sudarančių pagrindą taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalies išimtines nuostatas, netaikant visiško nuostolių atlyginimo principo, atsižvelgiant į sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijus.
35. Pirma, nors apeliaciniame skunde apeliantas kelia įrodymų vertinimo (ne)tinkamumo klausimą, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes atsakovo žodiniai paaiškinimai vertinti selektyviai, pavyzdžiui, paaiškinimai dėl jo finansinės situacijos, išlaidų teismo iš esmės ignoruoti, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai, visapusiškai įvertino bei išanalizavo byloje pateiktus įrodymus bei pagrįstai pripažino, kad atsakovas neįrodė pagrindo mažinti atsakovei priteistinų nuostolių dydį. Tai, kad atsakovas siekia įvertinti kitaip, sau palankiai į bylą pateiktus įrodymus, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai juos įvertino, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju teismas tinkamai, laikydamasis pirmiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino bylos medžiagą, išsamiai nagrinėjo ir tyrė ją nuostolių dydžio sumažinimo sąlygų aspektu ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog neturi galimybių atlyginti žalą. Iš skundžiamo teismo procesinio sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovo turtinę padėtį, vertino šalių argumentuojamas pozicijas patvirtinančius įrodymus ir padarė išvadas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visetu, taip pat įvertinęs ir atsakovo paaiškinimus dėl jo finansinės situacijos, išlaidų.
36. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, aplinkybes, dėl kurių žalos atlyginimas turėtų būti sumažintas, turi įrodyti žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovo pateikti jo turtinę padėtį pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami mažinti iš atsakovo priteistino žalos atlyginimo dydį, taip pat jog atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jo sveikatos problemos yra objektyvi priežastis, dėl kurios jis negali dirbti bei gauti pajamų. Byloje pateikta medžiaga, kad atsakovas gauna šalpos neįgalumo/negalios pensiją, vienišo asmens išmoką bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos skiriamą tikslinę kompensaciją (vidutiniškai 481,74 Eur per mėnesį). Atsakovas nedirba. Nors bylos nagrinėjimo metu atsakovui iki 2024 m. liepos 13 d. buvo nustatytas 20 proc. darbingumas, tačiau vien ši aplinkybė nepatvirtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu buvo visiškai nedarbingas, tokių duomenų byloje nepateikta. Priešingai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš neįgaliojo pažymėjimo matyti, kad atsakovui jis buvo išduotas 2023 m. rugpjūčio 18 d., o iš pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą matyti, kad atsakovas, nors ir su pertraukomis dėl ligos, dirbo (duomenys neskelbtini) iki 2023 m. spalio 31 d., kas teismui pagrįstai leido konstatuoti faktą, kad atsakovui turimi sveikatos sutrikimai netrukdė atlikti sutartas darbo pareigas. Vien tai, kad atsakovas jo darbo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu tam tikrą dienų skaičių buvo laikinai nedarbingas, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas dėl savo sveikatos būklės negali dirbti, juolab, kad byloje nepateikti duomenys, kokie sveikatos sutrikimai lėmė nurodytą atsakovo laikiną nedarbingumą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas nepateikė įrodymų, kad po 2023 m. rugpjūčio 18 d. jo sveikatos būklė reikšmingai pablogėjo. Nors iš apelianto su apeliaciniu skundu pateikto asmens su negalia pažymėjimo, išduoto atsakovui nuo 2024 m. rugsėjo 20 d. iki 2026 m. liepos 9 d., matyti, kad atsakovui nustatytas 15 proc. dalyvumo lygis, kas rodo, kad atsakovo sveikatos būklė 2024 m. rugsėjo 20 d. lyginat su buvusia 2023 m. rugpjūčio 18 d. pablogėjo, tačiau iš apelianto pateikto 2024 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo dėl darbo pobūdžio ir sąlygų matyti, kad atsakovas gali dirbti pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo aplinkoje. Taigi, bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas dėl savo sveikatos būklės negali dirbti. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas nuo 2025 m. kovo 22 d. turės galimybę imtis priemonių dėl vairuotojo pažymėjimo grąžinimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas turi galimybę dirbti pagal jo negalios pobūdį pritaikytoje darbo aplinkoje. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų, jog ėmėsi realių priemonių susirasti jo sveikatos būklę atitinkantį darbą, tačiau darbo paieškos buvo nesėkmingos. Atsakovas nepateikė duomenų, pilnai atskleidžiančių jo turtinę padėtį: nors atsakovas pateikė savo banko sąskaitos išrašus, tačiau iš jų nėra galimybės nustatyti atsakovo piniginių lėšų likučio, taip pat atsakovo patiriamų išlaidų dydžio. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie būtinuosius jo poreikius, taip pat ir vaistų įsigijimui, reikalingų išlaidų dydį. Atsižvelgiant į paminėtą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog atsakovas neįrodė, jog neturi galimybių atlyginti žalą, o visos žalos ieškovei iš atsakovo priteisimas sukeltų atsakovui sunkių pasekmių.
37. Antra, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytos ir šios normos taikymo teismo nuožiūros ribos – sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Taigi, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo mažinti ieškovės prašomo priteisti iš atsakovo žalos dydžio taip pat ir dėl to, jog ieškovės prašomą priteisti sumą sudaro draudimo išmoka, kuri buvo išmokėta šalių (duomenys neskelbtini) Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuria iki 2023 m. balandžio 10 d. buvo privalomai apdrausta Transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, pagrindu.
38. Trečia, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl CK 6.251 straipsnio 2 dalies taikymo, vertintina ir atsakomybės prigimtis. Nagrinėjamu atveju žala atsirado eismo įvykio metu, kai atsakovas Transporto priemonę vairavo neblaivus. Atsižvelgiant į tokias atsakovo civilinės atsakomybės kilimo aplinkybes, CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatyto nuostolių mažinimo instituto taikymas nagrinėjamu atveju neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas būtų dėjęs bent minimalias pastangas atlyginti bent dalį padarytos žalos. Tai papildomai sustiprina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog bylos duomenys nėra pakankami konstatuoti, kad atsakovas žalos (bent jos dalies) neatlygina dėl objektyviai neturimų galimybių.
39. Ketvirta, nors atsakovas pagrįstai nurodo, kad kasacinis teismas formuoja praktiką, kurioje kaip pagrindai atleisti asmenį nuo žalos atlyginimo įvardijama asmens sveikatos būklė, neįgalumas, išlaikytinių turėjimas, turtinė padėtis ir kt., tačiau pažymėtina, kad šie kriterijai yra vertinamojo pobūdžio, vertintini kompleksiškai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į konkrečių bylos faktinių aplinkybių visumą, be kita ko, į prašomos priteisti žalos dydį, į tai, ar išvada apie žalą padariusio asmens sunkią padėtį yra pastovaus ir ilgalaikio pobūdžio, ar dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių ir pan. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos ir atsakovo nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2009 ratio decidendi nesutampa, todėl, priešingai nei teigia atsakovas, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis atsakovo nurodyta kasacinio teismo nutartimi kaip precedentu. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2009 nagrinėjo ginčą dėl neteisėtu elektros vartojimu padarytos žalos dydžio nustatymo ir mažinimo kriterijų. Taigi, minėtoje kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, skirtingai negu nagrinėjamu atveju, buvo sprendžiamas klausimas, nesusijęs su žalos atlyginimu, draudimo bendrovei išmokėjus draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo privalomai apdrausta. Be to, nagrinėjamoje civilinėje byloje ir kasacinio teismo nagrinėtoje byloje yra skirtingi tiek prašomos priteisti žalos dydžiai, tiek atsakovų turtinė padėtis.
40. Penkta, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip pagrindą netaikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalies įvardijo atsakovo paaiškinimus dėl jo gyvenamosios vietos bei atsakovo nebendravimo su seserimi, nes, kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas šių paaiškinimų nevertino kaip pagrindo netaikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalies. Kita vertus, į nurodytas aplinkybes teismas pagrįstai atsižvelgė vertindamas įrodomosios medžiagos visumą ir, nustatęs neatitiktis tarp atsakovo teiginių ir kitos byloje pateiktos įrodomosios medžiagos, šias neatitiktis įvertino, pažymėdamas, kad dėl jų tam tikra bylos medžiaga vertintina kritiškai.
41. Atsižvelgiant į paminėtą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju bylos medžiaga sudaro pagrindą pripažinti, jog nėra teisinio ir faktinio pagrindo mažinti ieškovei iš atsakovo priteistino žalos atlyginimo dydį. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, didžiąja dalimi grindžiami kitokiu, nei atliko teismas, tų pačių duomenų įvertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.
Dėl procesinės bylos baigties
42. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).
43. Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
44. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalį, ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese
45. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 96 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas.
46. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo atsakovui (apeliantui) apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos, o ieškovei iš apelianto galėtų būti priteisiamas išlaidų advokato pagalbai atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis). Ieškovė nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo ir tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
47. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
atsakovo R. J. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-6876-1119/2024, palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.