Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

3. 2011 Sutarties 4.1 punktas nustatė, jog ieškovui yra žinoma apie notariškai patvirtintą naudojimosi Parkingu tvarką, kuri įregistruota VĮ Registrų centre. Pagal patvirtintą naudojimosi Parkingu tvarkos sutartį, naudojimosi tvarkos susitarimo nuostatos buvo perkeltos į 2011 Sutartį ir buvo sutarta, jog ieškovas naudosis, valdys bei disponuos parkingo dalimi – automobilių stovėjimo vietomis, kadastrinių matavimų byloje pažymėtomis numeriais 31 ir 32, esančiomis patalpoje R-2 bei bendrai su kitais bendraturčiais naudosis bendrojo naudojimo patalpomis. 2011 Sutarties 4.2 punktas nustatė, jog ieškovas turi teisę nepriklausomai nuo kitų bendraturčių savo parkingo dalimi naudotis, ją valdyti, parduoti, kitaip perleisti nuosavybės teises ar kitu būdu disponuoti apibrėžta Parkingo dalimi.

4. Ieškovas iki šiol nepertraukiamai naudojasi Parkingo dalimi – automobilių stovėjimo vietomis, kadastrinių matavimų byloje pažymėtomis numeriais 31 ir 32.

7. Paaiškėjo, jog 2019 m. spalio 3 d. Automobilių saugyklos ir sandėliukų dalies pirkimo – pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 6525 (toliau tekste – Ginčo sutartis arba 2019 Sutartis) atsakovai R. ir G. S. įsigijo 6744/100000 dalis Parkingo ir buvo nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, pagal kurią atsakovai R. ir G. S. įgijo teisę valdyti, naudotis ir disponuoti parkingo dalimi – automobilių stovėjimo vietomis, pažymėtomis numeriais 25, 31 ir 32, esančiomis patalpoje R-2 bei 3,57 kv. m sandėliuku R-16.

8. Atsakovas UAB „OREM“ 2018 m. rugsėjo 19 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi (toliau tekste – 2018 Sutartis) iš BUAB „PASTATŲ STATYBA“ įsigijo 6744/100000 dalį Parkingo. 2018 Sutartyje nurodyta, jog perleidžiamos Parkingo dalies plotas yra 19,81 kv. m. tą pačią dieną Priede Nr. 1 prie 2018 Sutarties buvo sutarta naudojimosi Parkingo dalimi tvarka, kuria pirkėjas įsipareigojo pagal paskirtį naudoti tik jam priklausančią Parkingo dalį, tačiau konkreti Parkingo dalis nebuvo nurodyta. 2019 m. rugpjūčio 28 d. atsakovo UAB „OREM“ prašymu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas juridinis faktas, kad atsakovas UAB „OREM“ naudosis, valdys bei disponuos Parkingo dalimi – automobilių stovėjimo vietomis, pažymėtomis numeriais 25, 31, 32, esančiomis patalpoje R-2 ir sandėliuku R-16.

9. Ginčo sutartyje yra nurodyta, jog pirkėjas įgis teisę naudotis, valdyti bei laisvai disponuoti parkingo dalimi – automobilių parkavimo vietomis, pažymėtomis numeriais 25, 31 ir 32, esančiomis patalpoje R-2. 2019 Sutartis 2019 m. spalio 4 d. buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, kuriame buvo įregistruotas ginčijamas įrašas, jog atsakovai R. ir G. S. naudosis, valdys ir disponuos Parkingo dalimi – automobilių stovėjimo vietomis, pažymėtomis numeriais 25, 31, 32, esančiomis patalpoje R-2 ir sandėliuku R-16.

10. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, ieškovo teigimu, nesant teisinio ir faktinio pagrindo buvo įregistruotas juridinis faktas, jog UAB „OREM“ naudosis, valdys ir disponuos parkingo dalimi – automobilių stovėjimo vietomis, pažymėtomis numeriais 31 ir 32, esančiomis patalpoje R-2. Šis klaidingas įrašas galėjo lemti, jog Ginčo sutartimi atsakovams R. ir G. S. buvo neteisėtai suteiktos nuosavybės teisės į Parkingo parkavimo vietas 31 ir 32. Ieškovas kreipėsi į registratorių dėl klaidų ištaisymo, tačiau registratorius nepagrįstai atsisakė ištaisyti klaidas, todėl registratoriaus sprendimai pripažintini neteisėtais ir naikintini.

11. Atsakovo UAB „OREM“ prašyme dėl nuosavybės teisių įregistravimo ir 2018 m. sutartyje su priedais nėra duomenų apie atsakovo UAB „OREM“ įgyjamas nuosavybės teises į parkavimo vietas 31 ir 32, todėl registratorius neturėjo pagrindo įregistruoti nuosavybės teises UAB „OREM“. Registratoriui draudžiama daryti įrašus, kurie neatitinka pateikiamų dokumentų, todėl registratoriaus įrašas apie nuosavybės teises į parkavimo vietų 31 ir 32 priskyrimą atsakovui UAB „OREM“ neatitinka dokumentų, kurių pagrindu duomenys buvo įrašyti.

12. Registratorius klaidingai savo veiksmus grindžia naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi, kuria BUAB „PASTATŲ STATYBA“ liko nuosavybės teisės į 31 ir 32 parkavimo vietas, ieškovui neįregistravus nuosavybės teisių pagal 2011 Sutartį. Savo nesutikimą ieškovas grindžia tuo, jog BUAB „PASTATŲ STATYBAI“ sudarius pirmą sandorį ir pasirašius naudojimosi tvarkos sutartį, ši sutartis nėra nurodoma kaip teisinis pagrindas ginčijamam juridiniam faktui registruoti. Registro tvarkytojo funkcija tik duomenų iš pateiktų dokumentų perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas juridinis faktas buvo įregistruotas ne objektyvių duomenų, esančių dokumentuose pagrindu, bet registratoriaus darbuotojų subjektyvia nuomone. Esant registre įrašui apie sudarytą 2011 Sutartį ir apie tai žinant registro darbuotojai negalėjo šio fakto ignoruoti registruodami ginčijamą juridinį faktą. Be to, 2018 Sutartyje yra nurodoma, jog parduodamos parkavimo vietos plotas yra 19,808 kv. m, kas atitinka faktinį realių atsakovų Ginčo sutartimi įgyjamą Parkavimo vietą Nr. 25. Registro darbuotojai nepagrįstai ignoravo perkamos parkavimo vietos plotą.

13. 2019 Sutarties sudarymo metu galiojęs ir sąlygojęs klaidingas viešo registro įrašas – įregistruotas juridinis faktas, jog UAB „OREM“ naudosi, valdys bei disponuos Parkingo dalimi – automobilių stovėjimo vietomis, pažymėtomis 31 ir 32, esančiomis patalpoje R-2, gali ir turi būti pripažintas negaliojančiu ab initio nepaisant to, jog šiuo metu jis yra išregistruotas iš Nekilnojamo turto registro.

14. Ginčijamos 2019 Sutarties dalys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintinos negaliojančiomis. Ginčo sutarties 6.2 punkto sąlyga dėl turto priskyrimo atsakovams R. ir G. S. grindžiama 2018 Sutartimi su priedu, tačiau juose nėra duomenų apie parkavimo vietų 31 ir 32 perleidimą atsakovui UAB „OREM“. Priešingai, 2018 Sutartyje yra pakankamai duomenų, jog buvo perleista viena parkavimo vieta 25. Niekas negali perleisti daugiau teisių, nei turėjo, todėl BUAB „PASTATŲ STATYBA“ negalėjo perleisti, o atsakovas UAB „OREM“ negalėjo įgyti nuosavybės teisių į parkavimo vietas 31 ir 32 bei UAB „OREM“ negalėjo jų perleisti atsakovams R. ir G. S..

15. Registro tvarkytojas savo teiginius nepagrįstai grindžia CK 1.75 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jog daiktą įgijus keliems asmenims laikoma, jog daiktą įgijo jį įregistravęs asmuo. Nuosavybės teisės atsiranda ne nuo daikto įregistravimo viešame registre, bet nuo to daikto perdavimo. Ieškovui nuosavybės teisių neįregistravus registre, jo nuosavybės teisės nėra paneigtos ir 2011 Sutartis galioja, nors ir nėra įregistruota. Nuosavybės teisių atsiradimo ir pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ir pan.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas.

16. Atsižvelgiant į tai, jog registre be jokio teisinio pagrindo atsirado įrašas apie atsakovo UAB „OREM“ turimas nuosavybės teises į parkavimo vietas 31 ir 32, todėl atsakovai R. ir G. S. negalėjo įgyti nuosavybės teisių į parkavimo vietas 31 ir 32, nes nuosavybės teises į šias parkavimo vietas įgijo ieškovas 2011 Sutarties pagrindu.

17. Net ir laikant, jog atsakovai R. ir G. S. įgijo nuosavybės teises, toks sandoris pripažintinas negaliojančiu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Atsakovams perleidžiamas daiktas nebuvo realiai perduotas, todėl jie netapo teisėtu daikto savininku, nes visą laiką parkavimo vietomis 31 ir 32 naudojosi ieškovas bei visuomet mokėjo mokesčius. Atsakovai R. ir G. S. penkerius metus būdami šalia esančios parkavimo vietos savininkai negalėjo nežinoti, jog ieškovas naudojasi parkavimo vietomis 31 ir 32. Ginčo sutartyje yra nurodytas tikrovės neatitinkantis faktas, jog nėra įsteigtos pastato savininkų bendrijos, nes būtų reikėję gauti bendrijos pažymą, kurioje būtų matyti, jog parkavimo vietos 31 ir 32 priklauso ieškovui. Be to, atsakovai įgijo turtą keletą kartų mažesne nei rinkos kaina. Atsakovai R. ir G. S., sudarydami Ginčo sandorį, ignoravo išviešintą juridinį faktą, jog buvo yra sudaryta 2011 Sutartis dėl ieškovo nuosavybės teisių į parkavimo vietas 31 ir 32. Atsižvelgiant į šias aplinkybes Ginčo sutarties dalis pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio ir/ar CK 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu.

18. Atsakovas UAB „OREM“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašė atsakovą UAB „OREM“ pakeisti tinkamu atsakovu.

19. Atsakovas nurodė, jog 2018 Sutartimi ir jos Priedu Nr. 1 atsakovas UAB „OREM“ iš BUAB „PASTATŲ STATYBA“ įsigijo 6744/100000 dalį, esančią (duomenys neskelbtini). 2018 Sutarties 1.1.11 punkte buvo nurodyta, jog naudojamas plotas yra 19,81 kv. m. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota, jog atsakovui priklauso 6744/100000 nuosavybės dalis. Prieš sudarant 2018 Sutartį buvo atliktas perleidžiamo daikto vertinimas ir pateikta 2018 m. birželio 19 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. DGV180613. Ataskaitoje pateiktas analogiškas ploto paskaičiavimas, kaip 2018 Sutartyje ir iš fotonuotraukos matyti, jog vertinama patalpa, pažymėta Nr. 25. Atsakovas visuomet manė, jog įsigijo tik šią patalpą Nr. 25.

20. 2019 Sutartimi atsakovas UAB „OREM“ perleido atsakovams R. ir G. S. turėtą dalį – 6744/10000 dalis patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Ginčo sutarties 2.1 punkte nurodyta, jog parduodama 6744/100000 dalis, kas pagal ankstesniuose dokumentuose buvusius nurodymus buvo 19,81 kv. m. 2019 Sutartis patvirtinta notariškai, todėl atsakovas pasitikėjo notaro kompetencija. 2019 Sutarties 2.2 punkte nurodyta, jog registro duomenys nurodyti vadovaujantis 2019 m. rugsėjo 26 d. VĮ Registrų centro atliktu duomenų sandoriui patikslinimu, užsakymo Nr. 21945997, nors UAB „OREM“ jokio patikslinimo nebuvo užsakęs.

21. Atsakovo teigimu, jis kiek turto įgijo 2018 Sutartimi, tiek ir perleido 2019 Sutartimi, t. y. vieną parkingo vietą ir vieną sandėliuką. Atsakovas nerengė nei 2018 Sutarties, nei 2019 Sutarties, kurią parengė profesionalas – notaras. Ieškovo ginčo dalykas yra ne neteisėtas turto užvaldymas, bet atsakingų asmenų neteisingai įregistruoti juridiniai faktai už kuriuos atsakovas nėra atsakingas.

22. Atsakovo UAB „OREM“ nuomone, jis nėra tinkamas atsakovas šioje byloje ir negali būti traukiamas atsakomybėn, nes nėra pažeidęs jokių teisės aktų.

23. Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti.

24. Nurodė, jog 2018 Sutarties pagrindu UAB „OREM“ iš BUAB „PASTATŲ STATYBA“ įsigijo 6744/100000 dalis nekilnojamojo daikto - 1447,11 kv. m negyvenamosios patalpos (automobilių saugyklos ir sandėliukai), esančios (duomenys neskelbtini). Ši 2018 Sutartis ir atsakovo UAB „ORE“ nuosavybės teisės buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Atsakovo UAB „OREM“ 2019 m. rugpjūčio 22 pateikė prašymą dėl juridinio fakto įregistravimo ir 2019 m. rugpjūčio 28 d. Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas juridinis faktas apie tai, kad 2009 m. balandžio 20 d. pirkimo – pardavimo sutarties ir 2018 Sutarties Priedo Nr. 1 pagrindu yra nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, o juridinio fakto aprašyme nurodyta, kad 6744/100000 dalių savininkas naudosis, valdys bei disponuos parkingo dalimi – automobilių stovėjimo vietomis, pažymėtomis numeriais 25, 31, 32 ir sandėliuku. Šis juridinis faktas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2019 Sutarties pagrindu.

25. Ginčo sutartimi atsakovas UAB „OREM“ perleido atsakovams R. ir G. S. 6744/100000 dalis nekilnojamojo daikto - 1447,11 kv. m negyvenamosios patalpos (automobilių saugyklos ir sandėliukai). Ginčo sutartis 2019 m. spalio 4 d. buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas juridinis faktas, kad 2014 m. vasario 13 d. pirkimo – pardavimo sutarties ir Ginčo sutarties pagrindu yra nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka (daiktas – 54251291/602962500 dalis patalpos), o juridinio fakto aprašyme nurodyta, kad minėtos dalies savininkai naudosis, valdys ir disponuos parkingo dalimi – automobilio stovėjimo vieta, pažymėta numeriu 9, esančia patalpoje R-20, automobilių stovėjimo vietomis, pažymėtomis numeriais 25, 31, 32, esančiais patalpoje R-2 ir sandėliuku. Ieškovas kreipėsi į registratorių prašydamas ištaisyti jo nuomone neteisingus duomenis, nes parkavimo vietomis Nr. 31 ir 32 naudoja, disponuoja ir valdo ieškovas. Ieškovas savo prašymą grindė tuo, kad nei 2018 Sutartyje, nei Priede Nr. 1 nėra duomenų apie tai, jog atsakovui UAB „OREM“ yra suteikta teisė naudotis parkavimo vietomis Nr. 31 ir 32, todėl prašė 2019 m. rugpjūčio 28 d. įregistruotą juridinį faktą pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu nuo įrašymo momento.

26. Atsakovas VĮ Registrų centras atkreipė dėmesį, jog 2019 m. rugpjūčio 28 d. įregistruoto juridinio fakto įregistravimo teisinis pagrindas yra ne tik 2018 Sutartis ir Priedas Nr. 1, bet ir 2009 m. balandžio 20 d. pirkimo – pardavimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis (toliau tekste – 2009 Sutartis), kurios 4.1.2 papunktyje nustatyta, kad UAB „PASTATŲ STATYBA“ naudosis automobilių stovėjimo vietomis, pažymėtomis numeriais nuo 1 iki 42, išskyrus Nr. 11, t. y. ir vietomis pažymėtomis Nr. 31 ir 32. Ieškovas 2011 Sutartimis įsigijo nuosavybės teises į 42/1000 dalis 1447,11 kv. m patalpos ir teisę naudotis, disponuoti ir valdyti parkavimo vietas Nr. 31 ir 32, tačiau nei 2011 Sutarties, nei teisės naudotis parkavimo vietomis Nr. 31 ir 32 neįregistravo Nekilnojamojo turto registre, todėl nuosavybės teisės ir teisės naudotis parkavimo vietomis Nr. 31 ir 32 liko įregistruotos UAB „PASTATŲ STATYBA“ vardu. BUAB „PASTATŲ STATYBA“ 2018 Sutartimi perleido atsakovui UAB „OREM“ paskutinę jai priklausančios patalpos dalį, todėl UAB „OREM“ įgijo ne tik nuosavybės teises, bet ir teisę naudotis 2009 m. balandžio 20 d. pirkimo – pardavimo sutarties 4.1.2 papunktyje nurodytomis bei kitiems asmenims neperleistomis automobilių stovėjimo vietomis. CK 4.81 straipsnio 1 dalis nustato, jog jei naudojimosi tvarkos susitarimas yra patvirtintas notariškai ir įregistruotas viešame registre, tai jis privalomas ir tam asmeniui, kuris įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. CK 1.75 straipsnio 3 dalis nustato, jog jei tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas įregistravo sandorį, o kitas ne, tai laikoma, kad daiktą įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes registratoriaus komisija konstatavo, jog juridinis faktas įregistruotas esant faktiniam ir teisiniam pagrindui ir atmetė ieškovo prašymą. Be to, komisija pažymėjo, kad teritorinis registratorius padarė ne techninę klaidą perrašydamas duomenis iš pateiktų dokumentų, bet priėmė sprendimą, kuriuo tenkino UAB „OREM“ 2019 m. rugpjūčio 22 d. prašymą, nes vertino, kad 2009 m. pirkimo – pardavimo sutartis, 2018 Sutartis ir Priedas Nr. 1 yra pakankamas pagrindas juridinio fakto apie naudojimosi tvarką įregistravimui. Teritorinio registratoriaus sprendimas gali būti skundžiamas ir panaikintas tik Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30-31 straipsniuose nustatyta tvarka, o ne pagal 33 straipsnyje nustatytą klaidos taisymo procedūrą.

27. Teritorinis registratorius teisingai nurodė, jog nėra įgaliotas vertinti savo priimtų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą ir juos naikinti, tačiau nepagrįstai paliko prašymą nenagrinėtu, nes privalėjo jį atmesti. Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu juridinį faktą, kuris buvo išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro. Teisės aktai nenumato galimybės naikinti, keisti ar taisyti išregistruotų juridinių faktų ir archyvinių duomenų, gali būti keičiami, naikinami ar ginčijami tik aktualūs duomenys, todėl gali būti keičiami, naikinami ar ginčijami tik dabar galiojantys duomenys dėl R. ir G. S. naudojimosi parkavimo vietomis Nr. 31 ir 32. Priešingu atveju, registratorius paneigtų Nekilnojamojo turto registre jau įregistruotą juridinį faktą, kas prieštarautų šios institucijos paskirčiai ir funkcijoms.

28. Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog 2009 Sutartis nebuvo vienu iš ginčijamą juridinį faktą pagrindų, nes šį faktą atsakovas vertino ir jis buvo vienas iš pagrindų. Šioje sutartyje nustatyta, kad UAB „PASTATŲ STATYBA“ naudosis automobilių stovėjimo vietomis, pažymėtomis nuo Nr. 1 iki 42, išskyrus 11, t. y. naudosis ir parkavimo vietomis Nr. 31 ir 32. Šis juridinis faktas įregistruotas registre 2009 m. balandžio 21 d. Ieškovas 2001 Sutartimi įgijo nuosavybės teises į 42/1000 dalis patalpos ir teisę naudotis stovėjimo vietomis Nr. 31 ir 32, tačiau savo nuosavybės teisių neįregistravo, todėl nuosavybės teisės liko įregistruotos UAB „PASTATŲ STATYBA“ vardu. UAB „PASTATŲ STATYBA“ perleido UAB „OREM“ paskutinę priklausiusią patalpos dalį, t. y. ir 42/1000 dalis, kurias 2011 Sutartimi buvo įsigijęs ieškovas. Kadangi UAB „OREM“ nuosavybės teises įregistravo, todėl laikytina, jog nuosavybės teises įgijo UAB „OREM“. UAB „OREM“ perleidžiant savo teises, buvo perleista ir nustatyta naudojimosi daiktais tvarka. Taigi, archyvinis įrašas buvo įregistruotas esant teisiniam pagrindui.

29. Registrų centre esantis įrašas, jog yra sudaryta 2011 Sutartis, nėra turto apribojimas, draudžiantis su turtu atlikti kokius nors veiksmus, registruoti kitų asmenų teisėtai atsiradusias nuosavybės teises ar juridinius faktus.

30. Ieškovo teiginiai, jog nuosavybės teisės atsiranda nuo sandorio sudarymo, o ne nuo registracijos momento, yra atmestini, nes specialioji norma – CK 1.75 straipsnio 3 dalis nustato, jog nekilnojamą daiktą įgijus keliems asmenims, daikto savininku laikomas pirmiau jį įregistravęs asmuo.

31. Ieškovas nepagrįstai skaičiuoja perleistos parkavimo vietos Nr. 25 plotą ir matmenis, nes 2018 Sutartyje nurodyta, jog perleidžiamos patalpos 6744/100000 dalys yra 97,59 kv. m. Atsakovas ploto skaičiavimus atlieka pagal perleidžiamas patalpos idealiąsias dalis. Todėl ieškovas nepagrįstai teigia, jog 2018 Sutartimi nebuvo įsigytos 42/1000 dalys (tame tarpe parkavimo vietos Nr. 31 ir 32).

32. Ieškovo ieškinys yra beprasmis, nes neginčija ieškovas 2019 Sutarties ir 2018 Sutarties, todėl net ir patenkinus ieškinį, ieškovas netaptų ginčo patalpos 42/1000 dalių savininku, savininkais liktų atsakovai R. ir G. S..

33. Atsakovai R. ir G. S. pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko.

34. Nurodė, jog atsakovai naudojasi Parkingo vieta Nr. 9, esančia kitoje patalpoje, todėl nežinojo ir neprivalėjo žinoti apie ieškovo naudojamas vietas. Atsakovai pagal VĮ Registrų centro duomenis įsitikino, jog UAB „OREM“ yra parduodamų daiktų savininkas. Atsakovai priėmėm turtą gaudami dokumentus ir raktus, įstatymai nenustato jokių specifinių veiksmų atlikimo.

35. Atsakovai neignoravo išviešinto fakto, jog ieškovas buvo sudaręs 2011 Sutartį, bet rėmėsi įstatymo nuostatomis, jog įregistruota UAB „OREM“ nuosavybės teisė laikoma teisinga, kol nėra nuginčyta nustatyta tvarka. Be to, notaras, rengęs sutartį, padarė išvadą, jog nėra kliūčių sudaryti 2019 Sutartį ir atsakovai turėjo pagrindo pasitikėti notaru.

36. Atsakovai neneigia, jog yra bendrija, nes nurodo, jog apie parduodamą turtą sužinojo iš bendrijos pirmininko.

37. Kaina atitiko šalių interesus, todėl nelaikytina nesąžininga.

38. Ieškovas pateikė dubliką į atsakovo atsiliepimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su atsakovų pozicija.

39. Dėl atsakovo UAB „OREM“ ieškovas nurodė, jog atsakovas patvirtino, jog siekė ir įsigijo bei perleido kitiems atsakovams tik parkavimo vietą Nr. 25, todėl kiti atsakovai negalėjo įgyti nuosavybės teisių į ieškovo parkavimo vietas. Atsakovas VĮ Registrų centras, nebūdamas sutarčių dalyviu, sutartis aiškina kitaip, nei jas aiškina sudarę asmenys.

40. Dėl atsakovo VĮ Registrų centro, ieškovas nurodė, jog nesutinka su šio atsakovo pozicija. Atsakovas apie 2018 Sutartimi perleistas nuosavybės teises išvadas daro nepažiūrėjęs į pačios sutarties tekstą, nes joje aiškiai nurodoma, kad nėra perleidžiamos ir nėra įgyjamos parkavimo vietos Nr. 31 ir 32. Atsakovas privalėjo ne spėlioti, ką turi omenyje sutarties šalys, bet perskaityti sutarties tekstą ir 2018 Sutartyje esančius duomenis užfiksuoti registre, t. y. jog perleidžiamas patalpos plotas yra 19,81 kv. m, nes 97,593 kv. m yra plotas su bendro naudojimo dalimis.

41. Registratorius 2011 Sutartį ir jos registravimą registre interpretuoja kaip jam yra palankiau, vienu atveju jis turi reikšmę, kitu - neturi.

42. Atsakovas nepaaiškino, kodėl sudarant sutartį notaras privalėjo atsižvelgti į 2011 Sutarties sudarymo faktą, o registratorius neprivalėjo. Nėra suprantama 2011 Sutarties išviešinimo registre paskirtis, jei ji neturi jokios teisinės reikšmės.

43. Registro centro netinkamą arba patvirtina ir sandėliuko R-16 nuosavybės teisių priskyrimo atsakovams R. ir G. S. faktas, nes sandėliukas nuo 2011 m. kovo 4 d. Priklauso trečiajam asmeniui ir negalėjo būti įrašytos nuosavybės teisės atsakovams R. ir G. S.. Ši aplinkybė patvirtina, jog atsakovas VĮ Registrų centras savo funkcijas atlieka netinkamai.

44. Ieškinys nėra beprasmis ieškovui neginčijant 2019 Sutarties ir 2018 Sutarties nuostatų dėl ieškovo 42/1000 dalių perleidimo, nes 2018 Sutartimi atsakovui UAB „OREM“ nebuvo perleistos ieškovui priklausančios 42/1000 dalys Parkingo. 2019 Sutartimi atsakovai taip pat neįgijo nuosavybės teisių į ieškovo 42/1000 dalis Parkingo, todėl jų ginčyti nėra pagrindo. Ginčijami 2019 Sutarties 6.2 ir 6.7 punktai yra vieninteliai, kurie kalba apie ieškovui priklausančias parkavimo vietas, pažymėtas Nr. 31 ir 32.

45. Dėl atsakovų R. ir G. S. ieškovas nurodė, jog atsakovai sudarydami Ginčo sutartį buvo nesąžiningi, nes neapžiūrėjo perkamo daikto jo buvimo vietoje, nes būtų matę, jog parkavimo vietose Nr. 31 ir 32 nuolat stovi ieškovo automobiliai. Atsakovų teiginys, jog jie įsitikino, kad Registro duomenis perleidžiamas turtas priklauso UAB „OREM“, prieštarauja atsakovų teiginiui, jog jie ketino įsigyti tik sandėliavimui skirtą parkingo dalį, pažymėtą Nr. 25. Atsakovų nesąžiningumą patvirtina ir aplinkybės dėl sandėliuko Nr. R-16, nes jie negalėjo įgyti trečiajam asmeniui priklausančio daikto.

46. Atsakovas UAB „OREM“ niekada neperdavė, o atsakovai R. ir G. S. niekuomet neperėmė automobilių parkavimo vietų Nr. 31 ir 32, todėl nesant pilnos juridinių faktų sudėties, jie negalėjo įgyti nuosavybės teisių.

47. Atsakovai nevykdo pareigų, kurias privalo vykdyti daikto savininkai, nes jie nemoka mokesčių ir iki šiol nesinaudoja parkavimo vietomis bei nereiškia pretenzijų ieškovui.

49. Atsakovai įgijo turtą kelis kartus mažesne nei rinkos kaina, todėl negali būti laikomi sąžiningais ir šia prasme.

50. Atsakovas UAB „OREM“ pateikė tripliką į ieškovo dubliką, kuriame nurodė, jog yra netinkamas atsakovas. Atsakovas perleido tik jam nuosavybės teise priklausiusią patalpos dalį - parkavimo vietą Nr. 25, kurios plotas 19,81 kv. m. 2019 Sutartį rengė notarė, kuri privalėjo parengti ją teisingai pagal sutarties šalių valią, t. y. dėl vienos parkavimo vietos perleidimo.

51. Atsakovas UAB „OREM“ nėra ginčo santykio dalyvis, jo atsakomybės sąlygos nėra įrodytos, todėl negali būti laikomas atsakovu ir nėra atsakingas už susidariusią situaciją.

52. Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į ieškovo dubliką, kuriame nesutiko su ieškovo teiginiais. Nurodė, jog tai, ką UAB „OREM“ norėjo įsigyti ir ką įsigijo bei vėliau perleido yra skirtingi dalykai. Sudarant 2018 Sutartį įtakos turėjo aplinkybė, jog ieškovas, pažeisdamas 2011 Sutarties sąlygas, neįregistravo nuosavybės teisių, todėl jos liko pas pardavėją UAB „PASTATŲ STATYBA“, kuris ir perleido atsakovui UAB „OREM“ visas turėtas likusias nuosavybės teises. Todėl UAB „OREM“ įgijo daugiau, nei planavo.

53. Sandėliuko R-16 registracija nėra šio ginčo dalykas, todėl atsakovas dėl jo nepasisako ir ieškovo teiginių nekomentuoja.

54. Ieškovas netinkamai cituoja registratoriaus ginčo komisijos teiginius, nes komisija yra nurodžiusi, kad notaras turėjo atsižvelgti į išviešintą 2011 Sutartį ir tai, jog nėra duomenų, kad 2011 Sutartis nuginčyta. Notaro veiksmų komisija nevertino, todėl ir negalėjo pasisakyti dėl jų teisėtumo ir/ar pagrįstumo.

55. Atsakovas nesutinka su ieškovo teiginiais, kad tik 6.2 ir 6.7 sutarties punktai kalba apie parkavimo vietas Nr. 31 ir 32, nes Ginčo sutarties dalykas yra nustatytas 2.1 papunktyje, kurio ieškovas neginčija, ir apibrėžia perleidžiamą ir įsigyjamą daiktą. Ginčo sutarties 6.2 ir 6.7 punktai dėsto tik naudojimosi tvarką, o ne nuosavybės teises. Naudojimosi nekilnojamu daiktu tvarka gali būti nustatyta ir įregistruota tik po nuosavybės tiesių įgijimo ir įregistravimo, todėl ieškovui neįregistravus nuosavybės teisių ir 2018 Sutarties ir Ginčo sutarties dalių dėl 42/1000 daikto dalies perleidimo neginčijant, ieškinys lieka beprasmis.

56. Atsakovai R. ir G. S. pateikė tripliką, kuriame nurodė, jog nėra nurodę visų teiginių, kuriuos ieškovas atsiliepime priskiria šiems atsakovams. Atsakovai iš UAB „OREM“ įsigijo tai, ką jie pagal registrų duomenis galėjo perleisti. Tai ir nurodė atsiliepime, todėl ieškovo teiginiai apie netiesos sakymą yra nepagrįsti.

57. Atsakovai prieš sudarydami Ginčo sutartį apžiūrėjo perkamus daiktus. Parkavimo vietos Nr. 31 ir 32 yra šalia vietos Nr. 25, todėl akivaizdu, jog apžiūrėdami vietą Nr. 25, apžiūrėjo ir vietas Nr. 31 ir 32, kuriose jokių automobilių nebuvo.

58. Sandėliuko R-16 įsigijimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl atsakovai plačiau nepasisako.

59. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovai netinkamai vykdo daikto išlaikymo pareigas, kurios priklauso jiems kaip savininkams.

60. Tretysis asmuo I. Č. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį tenkinti.

61. Tretysis asmuo I. Č. nurodė, jog nesutinka su atsakovo VĮ Registrų centro pozicija, nes UAB „OREM“ įsigijo tik 19,81 kv. m Parkingo dalį pažymėtą Nr. 25, todėl kitiems atsakovams galėjo perleisti tik šią dalį. Be to, sudėjus atsakovų R. ir G. S. įsigytas dalis gautųsi 67/1000 dalys, o ne 6744/100000 Parkingo dalys.

62. VĮ Registrų centro darbuotojai išvadą padarė neatsižvelgę į 2018 Sutarties tekstą, o ką patys subjektyviai nusprendė. 2018 m. rugsėjo 19 d. sutartyje šalys sutarė dėl 19,81 kv. m ploto pirkimo, o 6744/100000 dalys parkingo sudarytų 97,593 kv. m ploto kartu su bendro naudojimo plotu. Bendro naudojimo Parkingo dalys yra išskirtos 2009 Sutartyje ir nebuvo įskaičiuojamos į perduodamas Parkingo dalis.

63. Atliekant nekilnojamųjų daiktų teisinę registraciją neturi būti registruojama ir suteikiama apsauga asmeniui, kuris neturėjo teisės šios daiktinės teisės įgyti. VĮ Registrų centro darbuotojai, gavę 2018 Sutartį ir matydami dviprasmiškumus, privalėjo atsisakyti ją registruoti.

64. Atsakovas VĮ Registrų centras nepagrįstai teigia, jog ieškovas neginčija sandorių. Iš ieškinio ir jo priedų matyti, kad ieškovas gina savo nuosavybės teises. Byloje nėra ginčo, jog ieškovas 2011 Sutartimi įgijo nuosavybės teises į Parkingo vietas Nr. 31 ir 32. Atsakovas UAB „OREM“ patvirtino, jog buvo įgijęs ir perleido atsakovams R. ir G. S. Parkingo vietą Nr. 25, bet ne Nr. 31 ir 32, kurių nebuvo įsigijęs. Trečiojo asmens vertinimu, teismas ex officio turėtų pripažinti 2018 Sutarties dalis niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio ir likusi Parkingo dalis turėtų būti įregistruota ieškovo vardu.

65. Tretysis asmuo nurodė, jog palaiko ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus atsakovų R. ir G. S. atžvilgiu. Papildomai pažymėjo, jog atsakovai pripažino, kad ketino pirkti tik Parkingo vietą Nr. 25, o ne 31 ir 32.

84. Kaip minėta, 2018 Sutartimi BUAB „PASTATŲ STATYBA“ perleido atsakovui UAB „OREM“ nuosavybės teises į 6744/100000 dalis Parkingo ir atsakovas UAB „OREM“ pateikė 2018 Sutartį ir Priedą 1 nekilnojamojo daikto nuosavybės teisėms bei naudojimosi tvarkai registruoti. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, jog atsakovas VĮ Registrų centras pagrįstai ir teisėtai, gavęs atsakovo UAB „OREM“ prašymą registruoti nuosavybės teises ir naudojimosi tvarką pagal 2018 Sutartį ir Priedą 1, užregistravo atsakovo UAB „OREM“ nuosavybės teises į 6744/10000 Parkingo dalis ir nustatė naudojimosi tvarką Parkingo vietomis Nr. 25, Nr. 31 ir Nr. 32.

85. Atsakovas UAB „OREM“, turėdamas įregistruotas nuosavybės teises ir nustatytą naudojimosi tvarką, 2019 Sutartimi perleido atsakovams G. ir R. S. nuosavybės teises į 6744/10000 Parkingo dalis ir nustatė naudojimosi tvarką Parkingo vietomis Nr. 25, Nr. 31 ir Nr. 32, kurias pastarieji įregistravo nekilnojamojo turto registre teisės aktų nustatyta tvarka.

86. CK 1.75 straipsnio 3 dalis nustato, jog tais atvejais, kai daiktines teises įgyja keli asmenys, tačiau vienas įregistruoja sandorį, o kitas ne, tai laikoma, kad daiktines teises įgijo sandorį registravęs asmuo. Kaip daiktinių teisių įregistravimas sukelia teisines pasekmes, kad asmuo laikomas turinčiu registruotas daiktines teises, kol nėra nuginčytos jo daiktinės teisės, taip ir priešingai, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą neįregistravimas sukelia priešingas pasekmes – jis nelaikomas įgijusiu daiktines teises.

87. Naudojimosi tvarkos įregistravimas yra nekilnojamojo turto nuosavybės teisių ir bendrasavininkų sutartos naudojimosi tvarkos nustatymo pasekmė, o 2018 Sutartis su Priedu 1 bei 2019 Sutartis yra priežastis, kurių pagrindu registruota naudojimosi tvarka. Neginčijant priežasties, pasekmės negali pasikeisti. Analogiškai aiškina ir kasacinis teismas, kuris 2019 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atkreipė dėmesį, kad nors atsakovė J. K. kaip vieną iš argumentų ieškovės nuosavybės teisei į ginčo pastatus pagrįsti nurodė statybos rangos sutarties fiktyvumą, tačiau pačios statybos rangos sutarties kaip tariamojo sandorio neginčijo ir nereiškė reikalavimo jį pripažinti negaliojančiu. Atitinkamai šioje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad, esant nenuginčytai statybos rangos sutarčiai, iš jos išplaukiančios šalių teisės ir pareigos yra teisėtos ir galiojančios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021; 54 punktas). Taigi, esant nenuginčytoms 2018 Sutarčiai su Priedu 1 bei 2019 Sutarčiai dalyse dėl Parkavimo vietų Nr. 31 ir Nr. 32, iš jų išplaukiančios šalių teisės ir pareigos yra teisėtos ir galiojančios, todėl negali būti pripažintos negaliojančiomis.

88. Ieškovas ir tretysis asmuo I. Č. tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžiuose nurodė, jog teismas gali ex officio pripažinti negaliojančiomis 2018 Sutartį su Priedu 1 bei 2019 Sutartį ginčo dalyje. Atsižvelgiant į tai, teismas pasisako dėl minėtų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ginčo dalyse.

89. Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, tačiau paprastai tai jis gali padaryti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 141 straipsnis 1 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019; 58 punktas).

90. CK 1.78 straipsnio 3, 5 dalyse nustatyta, kad niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai; reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo; niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Pagal sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindus CK 1.78 straipsnyje yra išskiriami niekiniai ir nuginčijami sandoriai. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis negalioja pagal įstatymo nurodymą, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Nuginčijamo sandorio galiojimas, priešingai, priklauso nuo sandorį sudariusių asmenų valios. Nuginčijamus sandorius gali patvirtinti suinteresuoti asmenys (CK 1.79 straipsnis), jie taip pat gali neginčyti sandorio ir tokiu atveju sandoris liks galioti, net ir esant visoms sandorio negaliojimo sąlygoms. Taigi, nuginčijamam sandoriui pripažinti negaliojančiu yra būtinas šalies reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu bei teismo sprendimas, patenkinantis šį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020; 21 punktas).

93. CK 6.307 straipsnio 1 dalis nustato, jog pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo ar pirkėjo ieškinį. Taigi, įstatyme tiesiogiai įtvirtinta, jog pardavėjui pardavus ne savo daiktą, sutartis netampa niekine, o yra nuginčijama. Šį faktą patvirtina ir įstatyme įtvirtinta ribota vindikacija (CK 4.96 straipsnis).

94. Kasacinės instancijos teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad šiuolaikinėje sutarčių teisėje pripažįstama, jog vien tik faktas, kad sutarties sudarymo momentu prisiimtos pareigos vykdymas buvo neįmanomas ar sutarties sudarymo momentu sutarties šalis neturėjo įgaliojimų disponuoti turtu, dėl kurio sudaryta sutartis, neturi įtakos sutarties galiojimui (UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 3.1.3 straipsnis, Europos sutarčių teisės principų 4:102 straipsnis). Nors ši nuostata ir nėra expresis verbis įtvirtinta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, tačiau atsispindi atskirose jo normose. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartis, kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą, savaime nėra laikoma negaliojančia, bet gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį (CK 6.307 straipsnis). Nurodyti soft law aktai buvo CK įtvirtintų sutarčių teisės normų pagrindas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. Vilnius: Justitia, 2001. P. 191), todėl naudotini kaip nacionalinės sutarčių teisės aiškinimo šaltiniai. Trečia, turiningieji, o ne formalieji vertinimo kriterijai išreikšti ir bendrojoje niekinės sutarties sampratoje. Pagal CK 6.225 straipsnio 1 dalį sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2012).

95. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra nurodęs, jog byloje ieškovė kelia 2017 m. rugsėjo 12 d. atsakovės ir T. B. sudarytos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo klausimą, nes atsakovė pardavė ir sau nepriklausančią ginčo automobilio dalį. Pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį (CK 6.307 straipsnio 1 dalis). Ieškovė tokio ieškinio nereiškė, teigdama, kad teismas turi pareigą ex officio pasisakyti dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Ex officio teismas niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes taiko tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu yra akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas nulemia ieškinio pagrindas ir dalykas. Todėl tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 36 punktas). Bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nėra akivaizdžiai negaliojanti, todėl teismai neturėjo pareigos ex officio pasisakyti dėl jos galiojimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021; 18 – 19 punktai).

96. Taigi, pagal įstatymą (CK 6.307 straipsnis), kurį patvirtina ir kasacinės instancijos teismo praktika, kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą, savaime nėra laikoma negaliojančia, bet gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Atsižvelgiant į tai aplinkybė, jog BUAB „PASTATŲ STATYBA“ 2011 Sutartimi perleido ieškovui Parkingo dalį ir nustatė naudojimosi tvarką Parkingo vietomis Nr. 31 ir Nr. 32 bei pakartotinai perleido atsakovui UAB „OREM“ 2018 Sutartimi su Priedu 1, negali būti laikoma pagrindu pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jų sudarymo momento.