Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos patikslintą ieškinį atsakovui L. R. dėl pastatų nukėlimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų,– uždaroji akcinė bendrovė „Lakštas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

24. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

25. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 įsteigė Trakų istorinį nacionalinį parką (toliau taip pat – TINP) vertingam kultūriniu bei gamtiniu požiūriu Trakų ežeryno kraštovaizdžio kompleksui su Trakų pilimi, etnokultūriniu paveldu išsaugoti, tvarkyti bei naudoti ir įpareigojo Vyriausybę iki 1992 m. sausio 1 d. parengti žemės skyrimo projektus ir suteikti Trakų istoriniam nacionaliniam parkui nuolatiniam naudojimui miškų urėdijų ir Valstybinio vandenų fondo žemes, kurios įeina į nacionalinio parko ribas.

26. Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 283 buvo patvirtinti TINP nuostatai, kuriuose nustatyta, kad parko teritorija tvarkoma pagal Vyriausybės patvirtintą TINP planavimo schemą (toliau – TINP planavimo schema, schema), o Trakų parko teritorijos miškai, išskyrus nedidelius, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas, vandens telkiniai, išskyrus privatizuojamus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, rezervatų, rekreacinių zonų žemė yra valstybės nuosavybė.

27. Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ (toliau taip pat – Nutarimas Nr. 912) patvirtinta TINP teritorijos planavimo schema. Nutarime nurodoma, kad TINP planavimo schema nustato funkcines parko zonas, parko veiklai reikalingų objektų išdėstymą, bendrus TINP planavimo ir tvarkymo principus bei kryptis rekreacinei sistemai sukurti, Trakų miestui ir gyvenvietėms plėtoti, o taip pat numato pirmaeilius detalaus projektavimo darbus; kartu nustato ūkinės veiklos apribojimus visoje parko teritorijoje bei skirtingose zonose, teritorijos užstatymo, architektūros, kraštovaizdžio formavimo, paminklosaugos ir gamtosaugos reikalavimus, kurių privaloma laikytis, vykdant žemės reformos, privatizavimo ir projektavimo darbus, pateikia principinius pasiūlymus zonoms tvarkyti; TINP planavimo schema, kaip valstybinės reikšmės specialusis teritorinio planavimo dokumentas, yra pagrindas detaliems planavimo, statybų, rekonstrukcijos projektams rengti; ja remiantis ruošiami paminklosauginiai, kompleksinės žemės reformos ir žemėtvarkos, miškotvarkos, vandens ūkio, gyvenviečių planavimo, kaimų regeneravimo, rekreacijos organizavimo, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kiti projektai.

28. TINP schemoje Trakų istorinio nacionalinio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes buvo išskirta į funkcines zonas: konservacinę, prezervacinę, rekreacinę ir ūkinę / gyvenamąją. Prie konservacinės zonos buvo priskirtas Varnikų botaninis–zoologinis draustinis (Nutarimo Nr. 912 2.9 punktas), nustatytos jo ribos: nustatyta, kad draustinis apima Varnikų mišką <...>. Nutarime nustatyta, kad draustinio tikslas – išsaugoti miško ir pelkės kompleksą, atkuriant pažeistus pelkės pakraščius, vykdyti mokslinius tyrimus, naudojimas – pažintinė rekreacija, ribotas ūkinis žemės ir miško naudojimas. Rekreacinės zonos nutarime buvo išskirtos į miško parkų ir rekreacines akvatorijas; nustatytos rekreacijos įstaigų teritorijos (Nutarimo Nr. 912 priedas Nr. 3, „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“), tikslas – statyti rekreacijos įstaigas, jų aplinką pritaikyti poilsiavimui. Nutarime Nr. 912 pažymėta, kad TINP teritorijoje iki jo įsteigimo susiklostę gamtinių rekreacinių išteklių naudojimo būdai bei rekreacinių įstaigų tinklas neatitinka svarbiausių parko uždavinių; esamą rekreacinę sistemą reikia keisti, sukurti naujas rekreacinės sistemos grandis. Nutarimo Nr. 912 3 priede poilsio įstaigos buvo išskirtos į dvi kategorijas – likviduotinos poilsio įstaigos ir rekonstruotinos poilsio įstaigos, kurias tikslinga panaudoti TINP rekreacinei programai įgyvendinti. Prie likviduotinų poilsio įstaigų, be kita ko, buvo priskirta: poilsio namai, priklausantys Lentvario „Kaitros“ fabrikui, nakvynės vietų skaičius – 24 iš 24; nurodyta, kad šias poilsio įstaigas galima privatizuoti nukėlimui.

29. 1995 m. liepos 25 d. AB „Lakštas“ laimėjo varžytines dėl „Kaitros“ fabriko parduodamo turto: poilsiavietės prie Skaisčio ežero statinių – 6 poilsio namelių, 2 prieplaukų, automobilių stovėjimo aikštelės, virtuvės, persirengimo kabinos, tualeto – pagal inventorizavimo bylą. Varžytinių protokolą pasirašė AB „Lakštas“ atstovas L. R. (e. t. 2, b. l. 18). Pirkimo-pardavimo sutartimi AB ,,Kaitra“ (pardavėja) pardavė, o AB „Lakštas“, atstovaujama direktoriaus A. A. (pirkėja), nusipirko šešis poilsio namelius ir dvi prieplaukas (visą poilsio kompleksą), esančius Varnikų k., Trakų raj. (e. t. 1, b. l. 79). 1995 m. liepos 25 d. AB „Lakštas“ buvo išduotas nurodyto turto nuosavybės teisės liudijimas (e. t. 2, b. l. 17). 1995 m. rugpjūčio 3 d. fabrikas „Kaitra“ ir AB „Lakštas“, atstovaujama įgalioto asmens L. R., pasirašė nurodyto turto priėmimo–perdavimo aktą (e. t. 1, b. l. 78). 1995 m. rugpjūčio 3 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu nekilnojamojo turto registre įregistruota AB ,,Lakštas“ nuosavybės teisė į pastatus: 6 (šešis) 15,83 kv. m ploto poilsio namelius (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), 29 kv. m. ploto viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitus inžinerinius–kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (stoginę, lauko tualetą – 2 vnt., šulinį, sporto aikštelę, metalines persirengimo kabinas (2 vnt.), lieptus – 3 vnt.) (e. t. 1, b. l. 13–18).

30. 1996 m. lapkričio 20 d. Vilniaus apskrities valdytojas, vadovaudamasis Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1677-79, ir AB „Lakštas“, atstovaujama komercijos direktoriaus L. R., sudarė Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 278, pagal kurią AB „Lakštas“ 99 metams buvo išnuomotas 21 613 kv. m ploto žemės sklypas, esantis Varnikų k., Trakų sen., Trakų r. (e. t. 1, b. l. 25–26). Sutarties 3 punkte nustatyta, kad žemė išnuomojama rekreacijai (pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis). Sutarties 5 punkte nustatyta, kad pasibaigus nuomos terminui ar nutraukus sutartį, pastatai, kiti inžineriniai įrenginiai bei komunikacijos nuomotojo išperkami (arba likviduojami) šiomis sąlygomis: nuomotojo ir nuomininko atskiru susitarimu, papildomai patikslinant, kad nesusitarus – likviduojami nuomininko sąskaita per du mėnesius. Sutarties 9 punkte nustatyta, kad nuomininkas turi pareigą laikytis Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 patvirtintos TINP planavimo schemos.

31. 1999 m. spalio 14 d. sutartimi AB „Lakštas“ (pardavėja) visus poilsio namelius ir kitus kiemo statinius pardavė atsakovui L. R. (pirkėjas) (e. t. 1, b. l. 80–82). Sutartyje pardavėja AB „Lakštas“ (jos atstovas) patvirtino, kad nėra gavusi iš jokių valstybės institucijų pranešimų apie ketinamą jos nuosavybės teisių apribojimą, teisių tretiesiems asmenims bei su parduodamo turto nuosavybės teise susijusių papildomų pareigų nustatymą; pareiškė, kad nėra jokių priežasčių, kurios darytų sutartį neteisėtą ir negalimą sudaryti ir įvykdyti (sutarties 4 punktas). Sutartimi šalys patvirtino, kad joms yra žinoma, jog parduodami pastatai yra žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) Senųjų Trakų k. v., o žemės nuosavybės ir žemės nuomos klausimų šia sutartimi šalys nesprendžia (sutarties 5 punktas) (e. t. 1, b. l. 81).

32. 1999 m. lapkričio 30 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija įsakymu Nr. 3692-79 „Dėl valstybinės žemės sklypo nuomos nutraukimo AB „Lakštas“ nutraukė 1996 m. lapkričio 20 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 278, sudarytą su AB ,,Lakštas“ (e. t. 1, b. l. 24). 2001 m. vasario 7 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 379-79 panaikintas suformuotas 21 613 kv. dydžio žemės sklypas, esantis Varnikų kaime, Trakų sen., Trakų raj. (e. t. 1, b. l. 67).

33. 2022 m. balandžio 14 d. ieškovė VĮ Valstybinių miškų urėdija kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui L. R. dėl pastatų nukėlimo, prašydama įpareigoti atsakovą per 90 dienų terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti ginčo statinius, esančius ieškovės valstybės nuosavybės patikėjimo teise valdomo 36,0826 ha miško žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti teritoriją; atsakovui nepašalinus statinių per nustatytą terminą, leisti ieškovei savo lėšomis pašalinti statinius ir išieškoti išlaidas iš atsakovo, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

34. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2023 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovą per 90 dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti ginčo statinius, esančius Miško žemės sklype, bei miško sklype sutvarkyti teritoriją; nustatė, kad atsakovui nepašalinus statinių per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę savo lėšomis pašalinti statinius ir išieškoti iš atsakovo turėtas išlaidas.

35. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taigi, šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas tenkino ieškovės VĮ Valstybinių miškų urėdijos reikalavimą dėl ginčo statinių, esančių valstybinės reikšmės valstybiniame miško žemės sklype, nukėlimo.

36. Taip pat atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą, nurodydamas, kad Trakų rajono savivaldybė pradėjo procedūrą dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos pakeitimo, o atsakovas pateikė pasiūlymą, susijusį su jo turimais ginčo statiniais valstybinėje miško žemėje. Patikslinus parko schemą pagal atsakovo prašymą būtų pradėtas valstybinės reikšmės miškų plotų ribų pakeitimas, po kurio būtų galima formuoti žemės sklypą po ginčo pastatais bei perduoti naudoti atsakovui. Tikėtina, kad gali susiklostyti situacija, kai bus pakeisti šiuo metu galiojančios schemos sprendiniai ir bus nustatyta, kad atsakovo statiniai nėra valstybinio miško teritorijoje, t. y. išnyktų bylos ginčo dalykas. Dėl to, atsakovo teigimu, yra tikslinga civilinę bylą sustabdyti iki kol bus patvirtinta nauja Trakų istorinio nacionalinio parko schema su atsakovo siūlomais pakeitimais arba pasiūlymai būtų atmesti.

Dėl bylos sustabdymo

37. CPK 162³ straipsnyje įtvirtinta, kad bylos sustabdymas – tai procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose nustatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenustatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės.

38. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą. CPK 164 straipsnio 4 punkte įtvirtinta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina (fakultatyvusis bylos stabdymas).

39. Nagrinėjamu atveju nėra keliamas klausimas dėl CPK 163 straipsnyje įtvirtintų privalomų bylos sustabdymo pagrindų, o bylą prašoma stabdyti vadovaujantis CPK 164 straipsnio 4 punktu ir konstatavus, kad tai yra būtina dėl objektyvių aplinkybių.

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl civilinės bylos sustabdymo instituto, yra pažymėjęs, kad šio instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl teismo diskrecijos stabdyti bylą turi būti įvertinama tai, jog ieškovo teisė į teismą turi būti įgyvendinama koncentruotai, proceso nevilkinant ar be pagrindo neužtęsiant. Sustabdžius civilinę bylą, teismo procesas neišvengiamai užsitęsia. EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu. CPK nustatyti civilinio proceso tikslai taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų vilkinti bylą (CPK 2, 7, 72, kt. straipsniai). Dėl to teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012; 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-611/2020). Taigi, teismo diskrecija sustabdyti bylą turėtų būti įgyvendinama įvertinus bylos sustabdymo būtinumą pagal konkrečioje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, t. y. ar konkrečioje situacijoje bylą galima tinkamai išnagrinėti jos nesustabdžius, ir nepažeidžiant proceso koncentracijos principo, užtikrinančio vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, tinkamą taikymą (CPK 2 straipsnis) bei asmens teisės, kad bylą, kurioje sprendžiama jo civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas, teismas išnagrinėtų per kiek įmanoma trumpesnį laiką, realizavimą (EŽTK 6 straipsnio 1 dalis).

41. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo aplinkybę, jog atsakovas pateikė prašymą dėl TINP planavimo schemos pakeitimo, vertinti kaip objektyvią aplinkybę, dėl kurios byla negalėtų būti išnagrinėta. Atsakovo lūkestis, kad atsakovui pateikus prašymą dėl TINP planavimo schemos pakeitimo bus pakeista TINP schema, pakeičiant TINP ribas – žemę po ginčo statiniais išbraukiant iš TINP teritorijai tenkančio Varnikų botaninio–zoologinio draustinio teritorijos ribų, žemė po ginčo statiniais atitinkamai bus išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų ir į šią žemę (jos dalį, reikalingą atsakovui eksploatuoti ginčo statinius) bus atkurtos nuosavybės teisės arba ji atsakovui bus išnuomota, negali būti vertinamas kaip aplinkybė, dėl kurios teismas nagrinėjamu atveju negalėtų išnagrinėti bylos ir atsakyti į joje keliamus klausimus, susijusius su praeityje priimtais sprendimais bei jų vykdymu. Nurodytos aplinkybės tik galimai įvyktų ateityje, todėl, atitinkamai, jos nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovė, TINP schemos pakeitimu nėra sprendžiama dėl Miško žemės sklypo išėmimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų, jo paskirties pakeitimo (pavertimo kitomis naudmenomis), taigi, TINP (Varnikų botaninio–zoologinio draustinio teritorijos) ribų pakeitimas nesuponuotų jokių atsakovo teisių į ginčo žemės sklypą, o tik galimai sudarytų prielaidas naujoms procedūroms, kurių galimybė taip pat negarantuotų atsakovui jokių teisių į ginčo žemės sklypo dalį, esančią po ginčo statiniais. Taigi, aplinkybė, jog atsakovas pateikė prašymą dėl TINP planavimo schemos pakeitimo, negali būti vertinama kaip objektyvi kliūtis, dėl kurios šioje proceso stadijoje byla negalėtų būti išnagrinėta.

42. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė ieškovė, atsakovas prašymą dėl TINP planavimo schemos pakeitimo pateikė tik 2023 m. gegužės 17 d. (e. t. 3, b. l. 65), t. y. likus 7 dienoms iki šios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje iš esmės 2023 m. gegužės 23 d., nors ieškinys šioje byloje buvo pateiktas dar 2022 m. balandžio 14 d., o Vyriausybės 2020 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 1204 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) rengimo pradžios ir planavimo tikslų“ buvo paskelbtas dar 2020 m. spalio 30 d. Atsakovas nenurodė aplinkybių, trukdžiusių jam pateikti prašymą anksčiau, todėl, atsižvelgiant į nurodytą, yra pagrindas daryti išvadą, jog atsakovo prašymo sustabdyti bylą tenkinimas taip pat prieštarautų proceso koncentracijos principui ir sudarytų prielaidas galimai pažeisti ieškovės teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.

43. Įvertinusi nurodytą civilinės bylos sustabdymo instituto reguliavimą ir nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašyme nurodytos priežastys nepripažintinos objektyviomis kliūtimis bylai išnagrinėti ir nesudaro CPK 164 straipsnio 4 punkte įtvirtinto pagrindo stabdyti bylą, todėl prašymas dėl bylos sustabdymo atmestinas.

Dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį

45. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Vyriausybė 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1077 dėl valstybės miškų ūkio paskirties žemės sklypų perdavimo ir 2018 m. sausio 8 d. perdavimo–priėmimo aktu Miško žemės sklypą perdavė patikėjimo teise Valstybinių miškų urėdijai, t. y. ieškovei.

46. CK 4.110 straipsnyje įtvirtinta, kad turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, nustatytas CK 4.95–4.99 straipsniuose, t. y., be kita ko, teisę reikšti negatorinį ieškinį ir reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis).

47. CK 1.1 straipsnyje įtvirtinta, kad santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat CK įsakmiai nurodytais atvejais. Teisės doktrinoje formuluojama, kad viešosios teisės principas įgyvendinant viešosios nuosavybės teisę nereiškia, jog viešosios nuosavybės teisė įgyvendinama tik vadovaujantis viešosios teisės normomis, nes tai iš esmės neatitiktų viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo idėjos bei kitų jos principų, tokių kaip: racionalumo, efektyvumo bei visuomeninės naudos, kurie gali būti realizuoti tik derinant viešąją teisę su privatine teise. Atitinkamai, nurodyta CK nuostata reiškia, jog įgyvendinant viešosios nuosavybės teisę privatinė teisė taikoma subsidiariai (Baranauskas, E., ir kiti. Daiktinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio Universitetas, 2010, p. 134–135).

48. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtinta, kad turto patikėjimo teisė – valstybės ar savivaldybių institucijos, Lietuvos banko, valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių perduotą turtą ir disponuoti juo nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų (2 straipsnio 12 dalis). Taigi, valstybinio turto patikėtojas patikėjimo teise perduoda patikėtiniui nuosavybės turinį sudarančias valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, nustatydamas šių teisių – teisės valdyti, naudoti ir disponuoti perduotą turtą, įgyvendinimo tvarką ir sąlygas.

49. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad turto valdymas – tai teisė įstatymų nustatyta tvarka daryti turtui fizinį ir ūkinį poveikį (13 punktas), turto naudojimas – naudingųjų turto savybių taikymas naudotojo poreikiams tenkinti (10 punktas), disponavimas turtu – teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę (1 punktas). Taigi, patikėjimo teise perduodamo valstybės turto gynimas viešosios teisės normomis nėra reglamentuojamas ir aptariamas.

50. Atsižvelgiant į tai, kad patikėjimo teise perduodamo valstybės turto gynimas viešosios teisės normomis nėra reglamentuojamas ir aptariamas, darytina išvada, jog sprendžiant dėl Valstybinių miškų urėdijos teisės nagrinėjamu atveju reikšti negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis) yra pagrindas vadovautis CK 4.110 straipsnio norma, kurioje įtvirtinta, kad turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, nustatytas CK 4.95–4.99 straipsniuose (CK 4.110 straipsnis) (CK 1.1 straipsnio 1, 2 dalys), t. y., be kita ko, teisę reikšti negatorinį ieškinį (CPK 5 straipsnio 1 dalis, CK 4.98 straipsnis). Tai, kad sprendžiant dėl valstybinio turto patikėtinio teisės reikšti negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis) yra pagrindas vadovautis CK 4.110 straipsniu, be kita ko, patvirtina ir tai, jog, pirma, turto patikėjimo teisės samprata CK ir viešosios teisės normose nesiskiria – tiek CK 4.106 straipsnio 1 dalyje, tiek Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (2 straipsnio 12 dalis, 7 straipsnio 3 dalis) iš esmės įtvirtinta, kad turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė perduotą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti, patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis; antra, CK aptariami ir viešosios nuosavybės valdymo turto patikėjimo teise ypatumai: nurodoma, kad turto patikėjimo teisės subjektai (patikėtiniai) Lietuvos Respublikoje yra valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat gali būti kiti juridiniai ir fiziniai asmenys (CK 4.107 straipsnio 1 dalis); turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas gali būti, be kita ko, įstatymas (CK 4.108 straipsnis); Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų (CK 4.109 straipsnio 1 dalis). Taigi, CK 4.106–4.109 straipsniai yra taikomi ir viešosios nuosavybės patikėjimo atveju. Trečia, CK nenurodoma, jog 4.110 straipsnio norma viešosios nuosavybės valdymo patikėjimo teise atveju nėra taikoma. Atsižvelgiant į nurodytą prieš tai bei lingvistiškai įvertinus šios normos formuluotę, kurioje įsakmiai nurodoma, kad turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, nustatytas CK 4.95–4.99 straipsniuose, t. y., be kita ko, teisę reikšti negatorinį ieškinį, nėra pagrindo daryti išvadą, jog CK 4.110 straipsnis nėra taikomas viešosios nuosavybės patikėtiniams. Turto patikėtinio teisė pagal CK 4.110 straipsnį naudotis nuosavybės teisės gynimo priemonėmis, įtvirtintomis CK 4.95–4.99 straipsniuose, t. y. reikšti vindikacinį ir / ar negatorinį ieškinį, išplaukia iš to, kad neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu (sutartimi, įstatymu, teismo sprendimu ir pan.) turto patikėjimo teisė yra nustatoma, turto patikėjimo teisė yra daiktinė teisė su jai, kaip ir nuosavybės teisei, būdingu absoliutumo požymiu (Baranauskas, E., ir kiti. Daiktinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio Universitetas, 2010, p. 195, 197). Tai patvirtina ir Lietuvos teismų praktika, kurioje konstatuota, kad valstybės turto patikėtinis turi teisę Vyriausybės nutarimo pagrindu patikėjimo teise naudojamą ir disponuojamą turtą ginti reikšdamas ieškinius CK 4.110, 4.95–4.99 straipsnių pagrindu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-68/2008; 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2066/2013).

51. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Valstybinių miškų urėdija nagrinėjamu atveju yra tinkama ieškovė reikšti negatorinį ieškinį dėl ginčo statinių, esančių Miško žemės sklype, nukėlimo.

Dėl ginčo statinių registracijos ir buvimo ginčo sklype reikšmės

52. Byloje nustatyta, kad ginčo statiniai yra Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (e. t. 1, b. l. 17, 21, 27). Pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio, žemės sklypo naudojimo būdas – ekosistemų apsaugos miškų sklypai, rekreacinių miškų sklypai. Miško žemės sklypas, be kita ko, ir jo dalis, kurioje yra ginčo statiniai, Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“ buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams (e. t. 1, b. l. 27, 99). Atsakovas jokiomis teisėmis nėra žemės sklypo po ginčo statiniais valdytojas ir / ar naudotojas.

53. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti: 1) kad jis yra turto savininkas (turto patikėtinis); 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-403/2018). Daikto savininkas, nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta, Miško sklypo patikėtinė – ieškovė, neturi įrodinėti, kad jos teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Jeigu ieškovas įrodo, kad jis yra turto savininkas ir kad jo, kaip turto savininko, teisės yra pažeistos, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktuose keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019); jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo, apsunkinimo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Išvadai, kad savininko teisės yra pažeistos, daryti, reikia nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019, 33 punktas). Teismui aiškinantis, ar buvo pažeistos savininko teisės, svarbus yra savininko teisių turinys (apimtis). Gintinų savininko teisių apimtis gali priklausyti nuo to, kokie apribojimai ar naudojimosi daiktu sąlygos yra nustatyti savininko daiktui tiek jo sukūrimo, tiek įgijimo, tiek naudojimosi metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019, 36 punktas).

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti atsakovo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškinys dėl ginčo statinių nukėlimo tenkintas nepagrįstai (CPK 185 straipsnis).

56. Pirma, atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo teiginys, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog Nutarimu Nr. 912 buvo nuspręsta nukelti ne ginčo statinius ar ne visus ginčo statinius. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Nutarimo Nr. 912 priede Nr. 3 buvo aptartos TINP poilsio įstaigos ir jų naudojimas, išskiriant jas į dvi grupes – likviduotinas ir rekonstruotinas (poilsio įstaigas, kurias tikslinga panaudoti Trakų istorinio nacionalinio parko rekreacinei programai įgyvendinti). Poilsio namai, priklausantys Lentvario „Kaitros“ fabrikui, nakvynės vietų skaičius – 24/24, buvo įtraukti į pirmąją įstaigų grupę, t. y. buvo priskirti prie likviduotinų poilsio įstaigų. Atsižvelgiant į tai, jog Nutarime buvo nurodyta, kad likviduotinos 24 iš 24 poilsiavietės nakvynės vietų, darytina išvada, kad Nutarimu buvo nutarta likviduoti visas buvusias poilsiavietės nakvynės vietas. Priešingai nei teigia atsakovas, atsakovo pateikti duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad poilsiavietėje buvo ne 24, o 100 nakvynės vietų, ir, atitinkamai, Nutarimo nuostata, kad likviduotinos 24 iš 24 poilsiavietės nakvynės vietų, negalėjo reikšti ir nereiškė, kad likviduotinos visos poilsiavietės nakvynės vietos. Atsakovo pateiktame Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinės statybų reikalų komiteto rašte Nr. CA-5785 tik nurodoma, kad Komitetas, išnagrinėjęs fabriko „Kaitra“ prašymą, neprieštarauja „100 vietų poilsio komplekso pastatymui“, t. y. iš pateiktų duomenų nėra pagrindo daryti išvadą, jog turima omenyje būtent konkrečiai 100 nakvynės vietų skaičiaus poilsiavietė (t. y. negali būti mažesnė), ir kad būtent tokio vietų skaičiaus (100) poilsiavietė būtų faktiškai pastatyta. Tokio dydžio faktiškai pastatytos poilsiavietės nepatvirtina bylos medžiaga (CPK 178, 185 straipsniai). 1995 m. gegužės 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi AB ,,Kaitra“ (pardavėja) pardavė, o AB „Lakštas“, atstovaujama direktoriaus A. A. (pirkėja), nusipirko 6 poilsio namelius ir dvi prieplaukas (visą poilsio kompleksą), esančius Varnikų k., Trakų raj. (e. t. 1, b. l. 79). 1995 m. rugpjūčio 3 d. poilsiavietės statinių, esančių Trakų rajone Varnikų kaime, priėmimo-perdavimo aktas patvirtinta, kad gamykla AB ,,Kaitra“ perdavė, o AB ,,Lakštas“ priėmė poilsio bazės statinius – 6 poilsio namus ir kt. statinius (sporto aikštelė, persirengimo kabinos, stoginė, šulinys, lieptai ir kt.) (e. t. 1, b. l. 78). Be to, poilsiavietės likvidavimas buvo numatytas ir TINP schemoje, tačiau nebuvo išskirta, kad būtų likviduotina ne visa poilsiavietė. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad Nutarime Nr. 912 nurodytas fabriko „Kaitra“ poilsiavietės nakvynių skaičius – 24 iš 24, sudarė visas poilsiavietės nakvynės vietas ir, atitinkamai, būtent jos vėliau buvo privatizuotos, o dar vėliau jas įsigijo atsakovas. Priešingai byloje nebuvo įrodyta (CPK 178 straipsnis).

57. Antra, nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad Nutarimo Nr. 912 priedo Nr. 3 nuostatos negali būti vertinamos kaip aiškios ir imperatyvios. Kaip nurodyta, Nutarimo 3 priede „TINP poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ TINP buvusios poilsio įstaigos buvo aiškiai išskirtos į dvi grupes – likviduotinas ir rekonstruotinas, pažymint, kad rekonstruotinos poilsio įstaigos yra poilsio įstaigos, kurias tikslinga panaudoti TINP rekreacinei programai įgyvendinti. Poilsio namai, priklausantys Lentvario „Kaitros“ fabrikui, nakvynės vietų skaičius – 24/24, buvo įtraukti į pirmąją įstaigų grupę, t. y. buvo priskirti prie likviduotinų poilsio įstaigų. Nutarimo 3 priedo skiltyje „Likviduotinos poilsio įstaigos“ buvo nurodyta pastaba – „šias poilsio įstaigas galima privatizuoti nukėlimui“. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios Nutarimo nuostatos yra aiškios ir nedviprasmiškos. Pažymėtina, kad, kaip nurodė ir pats atsakovas, Nutarimu Nr. 912 patvirtinta parko schema vėliau buvo keičiama. Pavyzdžiui, Vyriausybė 2004 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 1323 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo schema buvo iš dalies pakeista ir papildyta: pakeistas skyriaus „Trakų istorinio nacionalinio parko zonos“ III skirsnio „Rekreacinė zona“ 3 punktas – numatyta kurti naujas rekreacines zonas, o schemos 3 priedas „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ papildytas lentele „Statomos naujos poilsio įstaigos Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje“. Atsakovas taip pat pateikė duomenis – 2003 m. Vyriausybės nutarimo projektą „Dėl Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. Nutarimo Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“<...>“ pakeitimo“, iš kurio galima daryti išvadą, kad buvo iniciatyva pakeisti TINP planavimo schemos, patvirtintos Nutarimu Nr. 912, pagrindinį brėžinį ir iš planavimo schemos aiškinamojo rašto 3 priedo sąrašo „Likviduotinos poilsio įstaigos“ 4 punktą perkelti į to paties priedo sąrašą „Rekonstruotinos poilsio įstaigos, kurias tikslinga panaudoti TINP rekreacinei programai įgyvendinti“, įrašant jį 16 punktu) (e. t. 1, b. l. 108), t. y. nutarimo projektu buvo ketinta Lentvario „Kaitros“ fabrikui priklausiusius poilsio namelius priskirti nuo „Likviduotinos poilsio įstaigos“ prie „Rekonstruotinos poilsio įstaigos, kurias tikslinga panaudoti TINP rekreacinei programai įgyvendinti“. Tačiau nurodytas nutarimo projektas nebuvo priimtas ir Nutarimo Nr. 912 nuostata, jog fabriko „Kaitra“ poilsiavietė gali būti privatizuojama tik nukėlimui, nebuvo ir nėra pakeista iki šiol. Be to, Nutarimo Nr. 912 1 dalyje nustatyta, kad pagal Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 238 patvirtintus Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatus, parko veikla vykdoma pagal Vyriausybės patvirtintą TINP planavimo schemą <…>; TINP planavimo schema, kaip valstybinės reikšmės specialusis teritorinio planavimo dokumentas, yra pagrindas detaliems planavimo, statybų, rekonstrukcijos projektams rengti; ja remiantis ruošiami paminklosauginiai, kompleksinės žemės reformos ir žemėtvarkos, miškotvarkos, vandens ūkio, gyvenviečių planavimo, kaimų regeneravimo, rekreacijos organizavimo, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kiti projektai. Taigi, TINP planavimo schema buvo patvirtinta kaip valstybinės reikšmės specialusis teritorinio planavimo dokumentas, pagal kurią, be kita ko, atitinkamai turėjo būti ruošiami ir rekreacijos organizavimo projektai. Imperatyvų Nutarimo Nr. 912 nuostatų pobūdį patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 9 d. nutarime pažymėjo, kad jokie su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo būti priimami neatsižvelgiant į TINP planavimo schemą ir negalėjo prieštarauti šios schemos sprendiniams; jei šių sprendinių būtų nepaisoma, žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė Trakų istorinį nacionalinį parką traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, būtų nepaisoma ir bendrojo teisės principo bona fides. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad pagrindo sutikti su atsakovu, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad Nutarimu Nr. 912 buvo nustatyta, jog ginčo statiniai yra likviduotini, kad jų privatizavimas galimas tik tikslu juos nukelti, ir kad šios Nutarimo nuostatos nebuvo ir / ar nėra aiškios ir imperatyvios, nėra.

58. Trečia, atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.98 straipsnį, nes negatorinį ieškinį patenkino neišsprendęs ginčo pastatų registracijos viešame registre teisėtumo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog pagal Vyriausybės Nutarimą Nr. 912 ginčo statiniai galėjo būti privatizuoti tik nukėlimui, aplinkybė, kad ginčo statiniai 1995 m. buvo inventorizuoti ir įregistruoti, nepakeičia pirmiau aptartų jų privatizavimo sąlygų ir nepaneigia to, jog pagal Nutarimą Nr. 912 – bendrąjį viešosios teisės aktą, ginčo statiniai galėjo būti privatizuoti tik nukėlimui. Be to, daikto teisinė registracija nelemia jo teisinio statuso – daikto teisinė registracija teisių nustatymo funkcijos neatlieka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012; 2018 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018), todėl tai, jog ginčo statinių registracijos metu pagal teisės aktų reikalavimus laikini statiniai nebuvo registruojami, o ginčo statiniai buvo įregistruoti, taip pat savaime negali paneigti to, jog ginčo statiniai galėjo būti privatizuoti tik nukėlimui. Atsižvelgiant į nurodytą, aplinkybės, susijusios su ginčo statinių inventorizavimu bei registravimu nekilnojamojo turto registre, su ginčo statinių (ne)pripažinimu laikinaisiais statiniais ir pan., nėra teisiškai reikšmingos ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to pirmosios instancijos teismas ginčo statinių registracijos pagrįstumo ir teisėtumo klausimo nesprendė pagrįstai. Minėta, kad, esant konkrečioms statinių privatizavimo sąlygoms, susijusioms su galimybe juos privatizuoti tik nukėlimui, statinių registracija negalėjo sukurti jų savininkui teisėto pagrindo naudotis po statiniais esančiu žemės sklypu.

59. Ketvirta, nurodytų išvadų nepaneigia atsakovo nurodytos aplinkybės, kad po to, kai ginčo statiniai 1995 m. buvo įregistruoti, tuometinės ginčo statinių savininkės AB „Lakštas“ iniciatyva valstybės institucijos po ginčo pastatais suformavo rekreacinės paskirties žemės sklypą ir jį ilgalaikės valstybinės žemės nuomos sutartimi 99 metams lengvatine tvarka Nuomos sutartimi Nr. 278 išnuomojo ginčo statinių savininkei AB „Lakštas“. Kaip ir ginčo statinių teisinė registracija, ši aplinkybė nepaneigė Nutarimo Nr. 912 nuostatų, pagal kurias, kaip nustatyta, ginčo statiniai galėjo būti privatizuoti tik nukėlimui. Be to, Nuomos sutarties 9 punkte buvo tiesiogiai nustatyta, kad nuomininkas turi pareigą laikytis Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 patvirtintos TINP planavimo schemos, taigi, ir įpareigojimo nukelti ginčo statinius. Tai, kad žemės sklypas buvo išnuomotas „rekreacijai“, nereiškė, jog rekreacija žemės sklype galėjo būti vykdoma nesilaikant TINP planavimo schemos nuostatų, nes, kaip nurodyta, ir pagal nuomos sutartį AB „Lakštas“ įsipareigojo laikytis TINP nuostatų. Kaip nustatyta, pagal TINP planavimo schemą parko rekreacinės zonos buvo išskirtos į miško parkų ir rekreacines akvatorijas, nustatytos rekreacijos įstaigų teritorijos (Nutarimo priedas Nr. 3, „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“); prie likviduotinų poilsio įstaigų buvo priskirti ginčo statiniai ir nustatyta, kad juos galima privatizuoti nukėlimui. Taigi, aplinkybė, kad žemės sklypas po ginčo statiniais buvo išnuomotas „rekreacijai“, nepaneigė fakto, kad po to, kai ginčo statiniai buvo privatizuoti, jie turėjo būti nukelti. Ši aplinkybė jau buvo spręsta – kaip nustatyta, 1996 m. vasario 13 d. Valstybinis turizmo departamentas, išnagrinėjęs AB „Lakštas“ pasiūlymus dėl buvusios „Kaitros“ poilsio bazės ir dviejų šalia esančių sodybų prie Skaisčio ežero panaudojimo poilsiui ir turizmui, raštu ,,Dėl AB „Lakštas“ poilsio bazės vystymo“ kreipėsi į Aplinkos ministeriją, Kultūros vertybių apsaugos departamentą, Vilniaus apskrities administraciją, Trakų r. savivaldybę, TINP direkciją, siūlydamas, pritarti pateiktiems pasiūlymams renovuoti TINP teritorijoje esančią poilsio bazę ir sodybas, pritaikant jas turizmo (poilsio) reikmėms, kaip atitinkančioms parko uždavinius ir veiklą; remiantis Teritorijų planavimo įstatymu, parengti projektuojamos poilsio bazės teritorijos detalųjį suplanavimo projektą ir, vadovaujantis nustatyta tvarka, jį patvirtinti, tačiau 1996 m. kovo 12 d. Trakų istorinis nacionalinis parkas, atsakydamas į 1996 m. vasario 13 d. Valstybinio turizmo departamento raštą, pateikė Valstybinio turizmo departamentui ir AB „Lakštas“ raštą ,,Dėl AB „Lakštas“ poilsinės“, nurodydamas, kad 1993 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 912 patvirtinta TINP planavimo schema, kurioje minimi poilsio namukai yra Varnikų botaninio–zoologinio draustinio teritorijoje ir jų privatizavimas leidžiamas su sąlyga „nukelti“; atsakyme pažymėta, jog Trakų istorinio nacionalinio parko rekreacija vystoma pagal rekreacinės sistemos parengtą projektą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad TINP schema buvo patvirtinta Vyriausybės nutarimu, o Nuomos sutartį Nr. 278 su AB „Lakštas“ sudarė Vilniaus apskrities valdytojas, vadovaudamasis Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1677-79. Byloje nenustatyta, kad Vilniaus apskrities valdytojas ir / ar Vilniaus apskrities valdytojo administracija būtų turėjusi kompetenciją keisti sprendinius, nustatytus TINP schemoje. Taigi, konstatuotina, kad žemės sklypo po ginčo statiniais suformavimas ir išnuomojimas Nuomos sutartimi Nr. 278 nepaneigė aplinkybės, jog ginčo statiniai galėjo būti ir buvo privatizuoti tik nukėlimui.

60. Penkta, atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog, atsakovo teigimu, miško kadastro inventorizavimo metu valstybės institucijos Miško sklypo 306 kvartalą (buvusį 106 miško kvartalą), kuriame yra ginčo statiniai, išimtinai valstybės valdomo miško sklypui priskyrė klaidingai ir nepagrįstai, nes jame, atsakovo teigimu, nebuvo ir nėra jokių vertingų saugotinų savybių. 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 916 redakcija), kuriuo Trakų miškų urėdijos Lentvario girininkijos 306 kvartalo 10, 12 taksaciniai sklypai buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, yra nepanaikintas ir galiojantis. Bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai nėra priskirta nagrinėti Vyriausybės nutarimų (ne)teisėtumą (CPK 1 straipsnio 1 dalis), atsakovas tokio reikalavimo šioje byloje ir nereiškė, todėl nurodytos aplinkybės nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tirti ir vertinti, ar žemės sklypas po ginčo statiniais atitinka miško žemės reikalavimus, neturėjo pagrindo ir, atitinkamai, to nedarė pagrįstai.

61. Apibendrinant nurodytą, konstatuotina, kad atsakovo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo statinių nukėlimo iš ginčo sklypo teisėtumu bei pagrįstumu.

Dėl atsakovo teisėtų lūkesčių ir proporcingumo

63. Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad šie principai inter alia suponuoja tai, jog valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas). EŽTT praktikoje nurodoma, kad teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, 61 p. ir jame nurodytą praktiką). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-156/2013; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-421/2017). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal EŽTT praktiką pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį „Nuosavybės apsauga“ saugotinas teisėtas lūkestis, o ne paprasta viltis ar paprastas lūkestis (kurie nesaugotini); teisėtam lūkesčiui konstatuoti gali būti svarbios įvairios aplinkybės, duodančios pagrindą jam susiformuoti – teisinis reguliavimas per se (savaime), nuosekli teismų praktika, galutinis administracinis aktas, su valdžios institucijomis sudaromos civilinės sutartys, ilgalaikis valstybės susidariusios situacijos toleravimas, kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti turint kokių nors teisių į sklypą, kokia jų paskirtis ir pan.; EŽTT praktikoje nurodoma, kad kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį (2010 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, p. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, p. 124) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018). Pavyzdžiui, vienoje bylų pareiškėjas skundėsi Europos Žmogaus Teisių Teismui neteisėtu ir nepagrįstu nuosavybės teisių ribojimu, kuris, pareiškėjo teigimu, kilo dėl institucijų atsisakymo išduoti dokumentus, reikalingus rekonstruoti arba atlikti kapitalinį remontą pareiškėjui priklausančiuose pastatuose; EŽTT nurodė, jog 1994 metais, pagal tuo metu parengtą generalinį planą, buvo priimtas sprendimas nugriauti pareiškėjui priklausančius pastatus (šešeri metai prieš pareiškėjui įsigyjant nurodytą nekilnojamąjį turtą); su pareiškėjo pastatais susiję apribojimai nebuvo pakeisti nuo 1994 metų, todėl pareiškėjas žinojo arba turėjo pagrįstai žinoti, kad pagal tuo metu galiojusias nacionalinės teisės normas jis įsigijo nugriovimui skirtus pastatus ir, nors nugriovimo terminas nebuvo nustatytas, šie veiksmai anksčiau ar vėliau turėjo būti įgyvendinti. EŽTT nurodytoje byloje pažymėjo, kad visa su generaliniu planu susijusi informacija suinteresuotiems asmenims buvo prieinama, dėl to pareiškėjas negalėjo tikėtis gauti leidimą pakeisti pastatų paskirtį, net jeigu tokia galimybė galėjo vienu metu būti svarstoma, ir pirkimo metu pareiškėjas prisiėmė riziką, kad pastatai tam tikru laiku bus nugriauti. EŽTT konstatavo, kad buvo išlaikyta teisinga pusiausvyra tarp pareiškėjo nuosavybės apsaugos ir bendrojo intereso reikalavimų ir Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimo nebuvo (2018 m. vasario 6 d. sprendimo byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36184/13, 107–108 p.).

64. Proporcingumo principas reiškia, jog įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-362-916/2019). EŽTT dėl proporcingumo principo yra pažymėjęs, kad bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir turėti tikslą, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Turi būti užtikrinta teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra, nes toks teisingos pusiausvyros siekis būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka asmeninė ir per didelė našta (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57675/09, par. 45; 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, p. 49). Pavyzdžiui, EŽTT yra konstatavęs, kad valstybės, įgyvendindamos teritorijų planavimo ir aplinkos apsaugos politiką, kai vyrauja visuomenės (viešasis) interesas, turi plačią vertinimo laisvę (žr., pvz., 2010 kovo 29 d. sprendimo Depalle prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 34044/02, 84 p. ir jame nurodytą praktiką), tačiau ir tokiais atvejais turi būti vertinama, ar buvo pasiekta reikiama interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į pareiškėjo turimą nuosavybės teisę, reikia nustatyti, ar pareiškėjas, įgydamas nuosavybę, žinojo (ar pagrįstai turėjo žinoti) apie jai taikomus ar galimus būsimus apribojimus, ar egzistavo teisėti lūkesčiai dėl naudojimosi nuosavybe ar rizikos prisiėmimas nuosavybės įsigijimo metu, kokia apimtimi apribojimai sukliudė naudotis turtu, taip pat galimybė užginčyti apribojimų būtinumą (žr., pvz., 2018 m. vasario 6 d. sprendimo byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36184/13, 107–108 p. ir juose nurodytą praktiką). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą, todėl statinio nugriovimas, esant tam tikroms aplinkybėms, atitinkamai gali būti pripažintas proporcingu (2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Hamer prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-403/2018). Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendimas įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

65. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad Valstybinių miškų urėdijos reikalavimo įpareigoti atsakovą nukelti ginčo statinius, esančius valstybiniame Miško žemės sklype, tenkinimas pažeistų teisėtus atsakovo lūkesčius ir neatitiktų proporcingumo principo (CPK 185 straipsnis).

66. Pirma, atsakovo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovui galėjo susiformuoti pagrįstas teisėtas lūkestis, kad ginčo statiniai nėra nukeltini. Nutarimas Nr. 912, kuriuo patvirtinta TINP schema buvo nutarta likviduoti ginčo statinius, leisti privatizuoti ginčo statinius nukėlimui, tiek ginčo statinius įsigyjant AB „Lakštas“, tiek juos įsigyjant atsakovui, buvo (ir yra) paskelbtas viešai – dėl šios aplinkybės byloje nėra ginčo. Taigi, remiantis nurodytu bei atsižvelgiant į aptartą prieš tai EŽTT praktiką (2018 m. vasario 6 d. sprendimas byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36184/13), apie aplinkybę, kad ginčo statiniai gali būti privatizuoti tik nukėlimui, tiek AB „Lakštas“, tiek, vėliau, ir atsakovui, pagrįstai galėjo ir turėjo būti žinoma. Tai, kad tiek AB „Lakštas“, tiek atsakovas, galėjo ir turėjo žinoti apie nurodytą aplinkybę, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad 1996 m. vasario 13 d. Valstybinis turizmo departamentas, išnagrinėjęs AB „Lakštas“ pasiūlymus dėl buvusios „Kaitros“ poilsio bazės ir dviejų šalia esančių sodybų prie Skaisčio ežero panaudojimo poilsiui ir turizmui, raštu ,,Dėl AB „Lakštas“ poilsio bazės vystymo kreipėsi į Aplinkos ministeriją, Kultūros vertybių apsaugos departamentą, Vilniaus apskrities administraciją, Trakų r. savivaldybę, Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją, siūlydamas pritarti pateiktiems pasiūlymams renovuoti Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje esančią poilsio bazę ir sodybas, pritaikant jas turizmo (poilsio) reikmėms, kaip atitinkančioms parko uždavinius ir veiklą; remiantis Teritorijų planavimo įstatymu, parengti projektuojamos poilsio bazės teritorijos detalųjį suplanavimo projektą ir, vadovaujantis nustatyta tvarka, jį patvirtinti, tačiau 1996 m. kovo 12 d. Trakų istorinis nacionalinis parkas, atsakydamas į 1996 m. vasario 13 d. Valstybinio turizmo departamento raštą, pateikė Valstybinio turizmo departamentui ir AB „Lakštas“ raštą Dėl AB „Lakštas“ poilsinės, nurodydamas, kad 1993 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 912 patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema, kurioje minimi poilsio namukai yra Varnikų botaninio–zoologinio draustinio teritorijoje ir jų privatizavimas leidžiamas su sąlyga „nukelti“, atsakyme pažymėta, jog Trakų istorinio nacionalinio parko rekreacija vystoma pagal rekreacinės sistemos parengtą projektą. Nurodytą aplinkybę taip pat pavirtina ir tai, jog 1996 m. lapkričio 20 d. Nuomos sutartimi Nr. 278 AB „Lakštas“, atstovaujama, pažymėtina, būtent atsakovo, patvirtino, kad įsipareigoja laikytis Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 patvirtintos TINP planavimo schemos (sutarties 9 punktas). Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad kompetentingos valstybės institucijos per laikotarpį nuo tada, kai priimtas Nutarimas Nr. 912, kuriuo patvirtinta TINP schema, būtų priėmusios sprendimus, kuriais ginčo statinių stovėjimas Miško žemės sklype būtų buvęs įteisintas, t. y. iki šiol kompetentingos valstybės institucijos nėra priėmusios jokių sprendimų, kuriais TINP schemos nuostata, jog ginčo statiniai yra likviduotini, juos privatizuoti galima tik nukėlimui, būtų pakeista – Vyriausybės nutarimu Nr. 912 patvirtinta TINP schema ir nurodyta jos nuostata galiojo tiek ginčo statinius privatizuojant AB „Lakštas“ 1995 metais, tiek atsakovui įsigyjant juos iš AB „Lakštas“ 1999 metais, ir yra galiojanti nepakeista iki šiol.

67. Iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad, įsigiję ginčo statinius, tiek AB „Lakštas“, tiek vėliau ir atsakovas, dėjo pastangas, kad ginčo statinių stovėjimas ginčo žemės sklype būtų įteisintas (e. t. 1, b. l. 22, 103, 108) arba Miško žemės sklypo dalis, esanti po ginčo statiniais, būtų išskirta iš TINP teritorijos ir, atitinkamai Varnikų botaninio–zoologinio draustinio ribų (e. t. 1, b. l. 70, 104–105, 107, 111) ir / arba ji būtų išskirta iš valstybinės reikšmės miškų plotų, sudarant sąlygas suformuoti atskirą žemės sklypą po ginčo statiniais ir į jį atkurti atsakovui nuosavybės teises, arbą jį jam išnuomoti (e. t. 1, b. l. 87, 96, 109; 110; e. t. 2, b. l. 53, 55, 61–65, 73–78), tačiau, remiantis byloje esančiais duomenimis, kompetentingos valstybės institucijos sprendimų, kuriais būtų įgyvendinti nurodyti ginčo statinių savininkų lūkesčiai, nepriėmė ir TINP planavimo schema nebuvo pakeista, Miško žemės sklypo dalis, esanti po ginčo statiniais, iš valstybinės reikšmės miškų plotų nebuvo išskirta.

68. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad nei teisinis reguliavimas, nei kompetentingų valstybės institucijų sprendimai nesudarė pagrindo susiformuoti pagrįstam atsakovo įsitikinimui, kad ginčo statinių bus galima nenukelti. Todėl konstatuotina, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog tenkinus ieškinio reikalavimą dėl ginčo statinių nukėlimo būtų pažeisti teisėti atsakovo lūkesčiai (CPK 185 straipsnis).

69. Antra, atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad ginčo statiniai stovi TINP teritorijoje, Varnikų botaniniame–zoologiniame draustinyje, kurio tikslas – išsaugoti miško ir pelkės kompleksą, atkuriant pažeistus pelkės pakraščius, vykdyti mokslinius tyrimus; TINP planavimo schema yra galiojantis valstybinės reikšmės specialusis teritorinio planavimo dokumentas (schemos 1 dalis), kurio reikalavimų privalo laikytis visi Miško žemės sklypo naudotojai (savininkai, valdytojai) (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalis, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnis), Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 9 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad jokie su TINP teritorijos administravimu (inter alia su rekreacija) susiję sprendimai negali būti priimami neatsižvelgiant į TINP planavimo schemą ir negali prieštarauti šios schemos sprendiniams; jei šių sprendinių būtų nepaisoma, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos Valstybė TINP traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, kartu būtų nepaisoma ir bendrojo teisės principo bona fides; ginčo žemės sklypas yra priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų, kas reiškia, kad šis objektas yra gėrybė, kuri priklauso tik visuomenei ir yra naudojama jos reikmėms (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas), darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo statinių palikimas ginčo žemės sklype prieštarautų viešajam interesui. Atsižvelgiant į nurodytą, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo įpareigojimas statinius nukelti neatitinka proporcingumo principo (CPK 185 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties termino

70. Grįsdamas apeliacinį skundą, atsakovas argumentuoja, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovas nurodo, kad ieškinio senaties taikymo klausimas nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas formaliai, vien tik vadovaujantis taisykle, jog negatorinio ieškinio atveju pažeidimas yra tęstinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kad šioje byloje yra keliamas ir bylos išsprendimo negalimumo klausimas, kai ieškovė neginčija teisinės ginčo statinių registracijos teisėtumo bei nuosavybės įsigijimo pagrindų. Atsakovas nurodo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ginčo statiniai buvo užbaigti statyti 1977 metais, 1995 m. liepos 27 d. buvo atliktas ginčo pastatų inventorizavimas, o 1995 m. spalio 6 d. viešame registre atlikta jų teisinė registracija. Atsakovas nurodo, kad ginčo žemės sklypo savininkei (valstybei, jos patikėtiniams) buvo arba turėjo būti žinoma (negalėjo būti nežinoma), jog 1995 m. spalio 6 d. buvo atlikta ginčo statinių teisinė registracija. Tai ieškovei vėliausiai turėjo tapti žinoma 1996 metais, kai po ginčo statiniais buvo suformuotas ir ginčo statinių savininkei AB „Lakštas“ išnuomotas valstybinės žemės sklypas. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog, vadovaujantis ieškovės pozicija, kad pagrindu ginčo statinių nukeldinimui tapo 1993 m. Vyriausybės nutarimas Nr. 912, jos, kaip žemės sklypo savininkės, teisės buvo pažeistos iš karto po 1993 metų Vyriausybės nutarimo nenukeldinus ginčo statinių, ir ji apie tai žinojo. Net ir žinodama apie tai, kad ginčo statiniai yra įregistruoti kaip nekilnojamieji daiktai nekilnojamojo turto registre, valstybė, atstovaujama patikėtinių, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo, kaip žemės savininkės, teisių gynimui. Toks ilgas valstybės institucijų delsimas ginti žemės savininkės teises negali būti pateisinamas, jis neatitinka protingumo, teisingumo, atsakovo teisėtų lūkesčių principų. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog reiškiamo reikalavimo dėl ginčo statinių nukėlimo patenkinimas šioje byloje neįmanomas nepanaikinus teisinės ginčo pastatų registracijos Nekilnojamojo turto registre, tokiam veiksmui galioja ikiteisminė tvarka, o administracinių aktų apskundimui galioja dešimties metų naikinamasis terminas. Teismui sprendžiant klausimą dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą nukelti ginčo statinius, prieš tai turėjo būti panaikinta jų teisinė registracija, tačiau, kaip nurodyta, tokiam reikalavimui yra suėjęs senaties terminas, todėl reikalavimas dėl ginčo statinių nukeldinimo negali būti tenkinamas.

71. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimui ieškinio senaties terminas nėra suėjęs.

72. Pirma, kaip jau buvo nurodyta, nagrinėjamu atveju ginčo statinių teisinės registracijos, atliktos 1995 m., klausimas sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą nukelti ginčo statinius neturi teisinės reikšmės ir į šios bylos nagrinėjimo dalyką nepatenka, todėl nėra vertintinas. Ginčo statinių, kaip turto objektų, buvimas ir teisėtumas nėra ginčijamas, tačiau negatorinio ieškinio pagrindu reikalaujama juos nukelti, atsižvelgiant į tai, jog jie buvo privatizuoti ,,nukėlimui“. Taigi, byloje keliamas ne statinių statybos ar registracijos teisėtumo, o jų buvimo ginčo žemės sklype, kaip pažeidžiančio sklypo savininko (patikėtinio) teises, klausimas. Todėl atsakovo argumentai, kad ieškovė praleido ginčo statinių teisinės registracijos ginčijimo terminą atitinkamai nevertintini.

73. Antra, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui. CK įtvirtinta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 1, 5 dalys). Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, teisei reikšti negatorinį ieškinį ieškinio senaties terminas atitinkamai prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jeigu nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008; 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-403/2020).

74. Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog ginčo statiniai nuo jų privatizavimo 1995 m. iki šiol stovi ieškovės patikėjimo teise valdomame valstybiniame Miško žemės sklype be teisinio pagrindo, konstatuotina, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovu, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžios momentu turėtų būti laikomas ginčo pastatų pastatymas, privatizavimas ar žemės sklypo dalies po ginčo statiniais Nuomos sutarties Nr. 278 sudarymas 1996 m. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad teisei reikšti negatorinį ieškinį ieškinio senaties terminas atitinkamai prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis), nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškinio reikalavimui dėl ginčo statinių nukėlimo ieškinio senaties terminas yra suėjęs.

Dėl procesinės bylos baigties

75. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertinto faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino aktualias proceso ir materialinės teisės normas, tinkamai atskleidė bylos esmę ir priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą tenkinti Valstybinių miškų urėdijos reikalavimą įpareigoti atsakovą nukelti ginčo statinius, esančius valstybinės reikšmės miško žemės sklype, priskirtame Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijai. Todėl apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

76. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

77. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

78. Atsakovas pateikė duomenis, patvirtinančius 894 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patyrimą (apeliacinio skundo priedas; DOK-19225). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo (apelianto) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

79. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 164 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo L. R. prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo atmesti.

Atsakovo L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.