Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Granata“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 21 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditorės L. S. finansinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Granata“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Granata“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratoriumi paskyrė Paulių Vinklerį (toliau – ir nemokumo administratorius).

2. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 24 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „Granata“ (toliau – BUAB „Granata“, atsakovė) neginčijamų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas.

3. Nemokumo administratorius pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė netvirtinti pareiškėjos L. S. (toliau – ir pareiškėja) 150 442,43 Eur finansinio reikalavimo atsakovės bankroto byloje.

4. Prašyme nurodė, kad pareiškėja finansinį reikalavimą pateikė 2025 m. vasario 20 d., praleidusi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje numatytą 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos svetainėje dienos terminą pateikti prašymą tvirtinti jos finansinį reikalavimą nemokumo administratoriui bei neprašė jo atnaujinti. Pažymėjo, kad pareiškėja, kaip buvusi atsakovės vadovė, neįvykdė jai numatytos pareigos ir neperdavė nemokumo administratoriui buhalterinės apskaitos registrų, didžiųjų knygų, todėl nėra galimybės patikrinti pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumo pagal bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis.

5. Pareiškėja L. S. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė teismo atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir patvirtinti jos 150 442,43 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Granata“ bankroto byloje. Paaiškino, kad BUAB „Granata“ kreditorių finansiniai reikalavimai nemokumo administratoriui turėjo būti pareikšti iki 2025 m. sausio 8 d., o pareiškėjos prašymas patvirtinti jos finansinį reikalavimą pirmą kartą buvo pateiktas 2025 m. sausio 6 d. nemokumo administratoriui M. K.. Tačiau kreditorės pareiškimas buvo pamestas, todėl jis pakartotinai buvo pateiktas 2025 m. sausio 24 d. elektroniniu laišku. Iš 2025 m. vasario 3 d. nemokumo administratoriaus elektroninio laiško matyti, kad jis žinojo apie anksčiau M. K. pareiškėjos pateiktą finansinį reikalavimą, tačiau jis prašymo nepripažino. Pareiškėja pažymėjo, kad nustačius, jog terminas yra praleistas, jis turi būti atnaujintas, kadangi kitų BUAB „Granata“ kreditorių finansiniai reikalavimai buvo pareikšti praleidus JANĮ nustatytus terminus. Nurodė, kad BUAB „Granata“ yra pareiškėjai skolinga 150 442,43 Eur. Skolą ji įgijo pagal 2022 m. rugsėjo 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria perėmė reikalavimą iš pirminės kreditorės V. Š., suteikusios bendrovei paskolą. Nemokumo administratorius nepagrindė, kad šios lėšos pareiškėjai buvo grąžintos. Pareiškėja nesutinka su nemokumo administratoriaus argumentais, kad nėra galimybės patikrinti finansinio reikalavimo pagrįstumo, kadangi jam neperduoti visi pirminiai bendrovės apskaitos dokumentai, o registrai bus perduoti, kai juos pavyks paimti iš saugomos buhalterinės programos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 21 d. nutartimi įtraukė L. S. į kreditorių sąrašą su 150 442,43 Eur finansiniu reikalavimu BUAB „Granata“ bankroto byloje.

7. Teismas nustatė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog ji ir nemokumo administratorius dėl dokumentų perdavimo komunikavo per nemokumo administratorių M. K.. 2025 m. vasario 20 d. elektroninio laiško kopija patvirtina, kad M. K. nemokumo administratoriui P. Vinkleriui persiuntė iš pareiškėjos ir jos atstovo gautą informaciją bei dokumentus, tarp jų – ir pareiškėjos pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovės bankroto byloje. Pareiškėjos prašymas nemokumo administratoriui elektroniniu paštu buvo išsiųstas vėliausiai 2025 m. sausio 24 d. Nemokumo administratoriaus 2025 m. vasario 3 d. elektroninis laiškas patvirtina, kad jam buvo žinoma apie M. K. pareiškėjos pateiktą finansinį reikalavimą. Atsižvelgdamas į tai, kad 2025 m. vasario 20 d. M. K. nemokumo administratoriui persiųstame pareiškėjos prašyme patvirtinti finansinį reikalavimą nurodyta 2025 m. sausio 6 d. data, kurią pareiškėja nurodė kaip pirmą kartą perduoto popierinio prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą datą, teismas konstatavo, jog neturi pagrindo abejoti pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis ir laikė, kad jos prašymas paduotas nepraleidus JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino finansiniam reikalavimui pareikšti.

8. Pareiškėjos finansinis reikalavimas grindžiamas 2022 m. rugsėjo 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, kuria pradinė kreditorė V. Š. pareiškėjai L. S. perleido 261 226 Eur dydžio reikalavimą į BUAB „Granata“. V. Š. banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad ji nuo 2021 m. gegužės 28 d. iki 2021 m. gruodžio 28 d. į BUAB „Granata“ sąskaitą pervedė 261 226 Eur apyvartinėms lėšoms. BUAB „Granata“ buhalterinės programos išrašo duomenimis, galutinis skolos likutis yra 150 442,43 Eur.

9. Nemokumo administratorius pažymėjo, kad pareiškėja, kaip buvusi bendrovės vadovė, neperdavė nemokumo administratoriui buhalterinės apskaitos registrų, didžiųjų knygų, todėl nėra galimybės patikrinti pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumo ir palyginant jį su bendrovės buhalterinės apskaitos duomenimis. Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorius nepateikė pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumą paneigiančių duomenų, apsiribojo deklaratyviais teiginiais, jog nėra galimybės patikrinti finansinio reikalavimo pagrįstumo. Teismas pareiškėjos finansinį reikalavimą pripažino pagrįstu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Atskiruoju skundu atsakovė BUAB „Granata“, atstovaujama nemokumo administratoriaus P. Vinklerio (toliau – ir apeliantė), prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti ir L. S. 150 442,43 Eur dydžio finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.Teismas neatsižvelgė, kad, vadovaujantis JANĮ 70 straipsniu, buhalterinės apskaitos registrų nepateikimas nemokumo administratoriui yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Teismas nepagrįstai nepaisė apskaitos registrų neperdavimo nemokumo administratoriui reikšmės tvirtinant L. S. finansinį reikalavimą ir nepagrįstai nusprendė, kad pakanka BUAB ,,Granata“ buhalterinės programos išrašo duomenų, nors jų nepatvirtina apskaitos registrai. Nemokumo administratoriui buvo perduotos tik pirkimų–pardavimų sąskaitos faktūros, darbo sutartys, kasos aparatų žurnalai, t. y. pirminiai buhalteriniai dokumentai (ne apskaitos registrai).

10.2. Tik po kreipimosi į teisėsaugos institucijas BUAB „Granata“ pateikė dar keliolika sąskaitų faktūrų, balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą bankroto bylos iškėlimo dienai bei apskaitos registrą „Didžioji knyga nuo 2019-01-01 iki 2024-12-31“, kuriame užregistruotos BUAB „Granata“ ūkinės finansinės operacijos nuo 2023 m. gegužės 31 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. Nemokumo administratorius neturi galimybės patikrinti nei L. S. finansinio reikalavimo pagrįstumo, nei V. Š. perleistos pareiškėjai skolos pagrįstumo.

10.3. Kreditorei L. S. už 1 Eur perleista 261 226 Eur reikalavimo teisė į BUAB „Granata“ susidarė V. Š. banko pavedimais bendrovei nuo 2021 m. gegužės 28 d. iki 2021 m. gruodžio 28 d. paskolinus pinigus apyvartinėms lėšoms. Ši skola turėjo būti apskaityta BUAB „Granata“ balanse už 2021 m. – bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai turėjo būti ne mažesni nei skola V. Š..

10.4. Iš valstybės įmonės Registrų centro pateiktos BUAB „Granata“ finansinės atskaitomybės už 2021 m. ir 2022 m. matyti, kad BUAB „Granata“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 168 813 Eur, iš jų – po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 32 985 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 135 828 Eur.

10.5. Finansinės atskaitomybės už 2021 m. aiškinamojo rašto pastabose nurodyta, kad skolos tiekėjams yra 5 846 Eur, iš pirkėjų gauti avansiniai apmokėjimai – 24 995 Eur, įsiskolinimas socialiniam draudimui – 899 Eur, darbo užmokestis – 0,00 Eur, kitas mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus sudarė 41 977 Eur įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI). Iš viso BUAB „Granata“ per vienerius metus mokėtinos sumos buvo 73 717 Eur. Todėl neturint atsakovės buhalterinės apskaitos registrų, negalima nustatyti, kas sudarė nedetalizuotas skolas balanse. Be to, skola V. Š. yra reikšminga, todėl turėjo būti detalizuota aiškinamajame rašte, o balanse už 2021 m. mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai iš viso turėtų sudaryti ne mažesnį kaip 334 943 Eur (73 717 + 261 226) dydį.

10.6. Vadinasi, remiantis viešųjų registrų duomenimis, 2021–2022 m. BUAB ,,Granata“ V. Š. nebuvo skolinga, todėl teismas nepagrįstai patvirtino pareiškėjos 150 442,43 Eur finansinį reikalavimą, remdamasis tik viena išrašo iš buhalterinės programos eilute.

10.7. Patikrinus BUAB „Granata“ mokesčių administratoriui pateiktas deklaracijas nustatyta, kad BUAB „Granata“ VMI neteikė informacijos apie V. Š. paskolintas 261 226 Eur pinigines lėšas. Tokia deklaracija galimai nebuvo pateikta todėl, kad 2021–2022 m. nurodyta pinigų suma nebuvo laikoma paskola arba skola atskaitingam fiziniam asmeniui. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis V. Š. BUAB „Granata“ dirbo nuo 2020 m. gegužės 22 d. iki 2023 m. kovo 8 d.

10.8. Paaiškino, kad į nemokumo administratorių kreipėsi buvęs L. S. verslo partneris A. S.. Jo teigimu, L. S. ir V. Š. yra seserys ir jos veikė tokiu būdu – už prekių pardavimą per BUAB ,,Granata“ elektroninę parduotuvę pinigus priėmė į savo asmeninę sąskaitą, o po to juos paskolino bendrovei. Nemokumo administratorius su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – VPK).

10.9. Teismas turėjo iš L. S. pareikalauti pagrįsti jos sesers ir verslo partnerės V. Š. (BUAB ,,Granata“ Kauno padalinio vadovės) paskolintų BUAB ,,Granatai“ lėšų kilmę – pateikti banko išrašą su pajamomis ir išlaidomis iš Paysera sąskaitos (duomenys neskelbtini), iš kurios buvo daromi pervedimai BUAB „Granata“ arba pateikti įrodymus, iš kur ši gavo 261 226 Eur.

11. Pareiškėja L. S. atsiliepime į BUAB „Granata“ atskirąjį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą arba atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 21 d. nutartimi patvirtino pareiškėjos finansinį reikalavimą ir tą pačią dieną nutartį išsiuntė nemokumo administratoriui ir kreditorės atstovui. 2025 m. kovo 22–23 d. buvo savaitgalis (šeštadienis ir sekmadienis), todėl 2025 m. kovo 21 d. nutarties nemokumo administratoriui įteikimo diena yra 2025 m. kovo 24 d. 2025 m. kovo 21 d. nutartis galėjo būti skundžiama atskiruoju skundu per 7 dienas nuo jos gavimo, vadinasi, paskutinė diena atskirajam skundui pateikti buvo 2025 m. kovo 31 d. Iš elektroninės bylos kortelės matyti, kad atskirasis skundas buvo parengtas ir teismui pateiktas 2025 m. balandžio 1 d. Nemokumo administratorius praleisto termino atnaujinti neprašė, teismas savo iniciatyva termino atnaujinimo klausimo taip pat nesprendė, todėl skundą turėjo būti atsisakyta priimti, tai sudaro pagrindą pradėtą apeliacinį procesą nutraukti.

11.2. Iš nemokumo administratoriaus pateikto A. S. elektroninio laiško, 2025 m. vasario 11 d. parengtos nemokumo administratoriaus pažymos matyti, kad nemokumo administratorius atskleidžia informaciją apie BUAB „Granata“ bankroto bylą trečiajam asmeniui A. S., neturinčiam teisės gauti tokios informacijos. Nemokumo administratorius atskirajame skunde remiasi su bankroto byla nesusijusio asmens teiginiais.

11.3. A. S. negali žinoti apie BUAB „Granata“ veiklą, kadangi jis su bendrove nesusijęs. A. S. su L. S. ir su jos mama G. Š. sieja konfliktiški santykiai, kadangi teismuose yra nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-811-1044/2025 ir Nr. e2A-515-513/2025 pagal A. S. vadovaujamos mažosios bendrijos „Sadvice“ ieškinį G. Š. vadovaujamai įmonei Salonams EU. Nemokumo administratorius nutylėjo, kad buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl L. S. veiksmų.

11.4. Finansinio reikalavimo tvirtinimas ir tyčinio bankroto klausimas yra atskiri veiksmai, kuriems nustatyti tiriamos skirtingos aplinkybės. Nemokumo administratorius pareiškime, nesutikdamas su pareiškėjos finansiniu reikalavimu, pats nustatė ginčo ribas ir aplinkybes, kurias turėjo tirti pirmosios instancijos teismas.

11.5. Nemokumo administratorius nesutikimą su L. S. finansiniu reikalavimu grindė šiais esminiais argumentais: 1) finansinis reikalavimas pareikštas praleidus JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą; 2) L. S. 2024 m. gruodžio 23 d., 2025 m. sausio 31 d. ir 2025 m. vasario 17 d. raštais bei 2025 m. vasario 13 d. elektroniniu laišku buvo informuota, kad turi sudaryti bendrovės balansą ir pagal jį perduoti nemokumo administratoriui visą bendrovės turtą bei dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus, didžiąsias knygas, tačiau jam buvo perduotos tik pirkimų ir pardavimų sąskaitos, darbo sutartys, sutartys ir kasos aparatų žurnalai, antspaudas. Neperdavus buhalterinės apskaitos registrų, didžiųjų knygų, nėra galimybės patikrinti pareikšto finansinio reikalavimo su bendrovės buhalterinės apskaitos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus įvertino ir dėl jų motyvuotai pasisakė.

11.6. Nemokumo administratorius atskirajame skunde išsako naujus argumentus, kuriais remiantis, jo vertinimu, pareiškėjos finansinis reikalavimas neturėtų būti tvirtinamas. Apeliaciniame procese šiais argumentais negalima remtis.

11.7. Iš nemokumo administratoriaus kartu su atskiruoju skundu pridėtos didžiosios knygos failo 515 puslapio matyti, kad bendrovės skola pareiškėjai yra užfiksuota bendrovės didžiosios knygos registruose. Pareiškėja buvo nurodyta bendrovės kreditorių sąraše, pridėtame prie pareiškimo dėl bankroto bylos BUAB „Granata“ iškėlimo.

11.8. V. Š. banko sąskaitos išrašas, 2022 m. rugsėjo 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis, BUAB „Granata“ buhalterinės programos išrašas (registras) patvirtina, kad BUAB „Granata“ skolinga 150 442,43 Eur L. S.. Skola kildinama iš V. Š. bendrovei suteiktos paskolos, į kurią reikalavimo teisės buvo perleistos pareiškėjai.

11.9. Didžiojoje knygoje ūkinės operacijos fiksuotos nuo 2023 m. gegužės 31 d., joje perkelti likučių duomenys iš ankstesnės buhalterinės programos, todėl perduotuose registruose nėra matomas visas skolos judėjimas. Šios aplinkybės buvo paaiškintos nemokumo administratoriui 2025 m. kovo 27 d. elektroniniame laiške. Tačiau aplinkybė, kad didžiojoje knygoje nėra matomas visas skolos judėjimas, o fiksuotas tik likučio perkėlimas 2023 m. gegužės 31 d. iš kitos buhalterinės programos, nesudaro pagrindo netvirtinti pareiškėjos finansinio reikalavimo. Registrų informacija yra išvestiniai duomenys, o pareiškėjos finansinis reikalavimas yra pagrįstas priminiais dokumentais, t. y. banko sąskaitų išrašais ir reikalavimo teisių perleidimo sutartimi. Nemokumo administratorius disponuoja pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, todėl neperduoti registrai nekliudo patikrinti pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumo. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 31 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėja bendradarbiauja su nemokumo administratoriumi ir nėra pagrindo skirti baudą už registrų neperdavimą.

11.10. Nemokumo administratoriaus nesutikimą su pareiškėjos finansiniu reikalavimu lemia ne objektyvios priežastys, o ryšiai su A. S. ir jo šališkumas procese.

11.11. Pareiškėja bendrovės savininke tapo 2022 m. rugsėjo 1 d., o jos vadove 2023 m. birželio 2 d. Iki tol ji bendrovės apskaitos nevedė ir pareiškėjai nebuvo žinomos aplinkybės apie skolos V. Š. apskaitą BUAB „Granata“ buhalterinėje apskaitoje. Bendrovės apskaitos registruose skola jai buvo fiksuojama, pradėjus pareiškėjai vadovauti bendrovei. Buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimas ar jos neatitikimas registruose nepaneigia pareiškėjos reikalavimo teisės į atsakovę.

11.13. V. Š. reikalavimo teisę L. S. į BUAB „Granata“ perleido už 1 Eur kartu su bendrovės akcijomis. Skolos perleidimas už 1 Eur buvo viena iš esminių akcijų perleidimo sąlygų. Reikalavimo teisės perleidimo kaina neturi reikšmės finansinio reikalavimo pagrįstumui.

11.14. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, o bankroto bylose egzistuojantis viešasis interesas neperkelia teismui pareigos rinkti įrodymus. Nemokumo administratorius klausimus dėl įrodymų išreikalavimo ir savo poziciją turėjo pareigą išdėstyti pirmosios instancijos teisme. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 26 d. nutartimi pasiūlė proceso dalyviams iki 2025 m. kovo 14 d. įskaitytinai pateikti teismui rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su nagrinėjamu klausimu. Aplinkybė, iš kokių lėšų V. Š. paskolino pinigus bendrovei, nėra esminis klausimas, sprendžiant finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą bankroto byloje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdama jo ribų.

14. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos L. S. finansinis reikalavimas buvo pareikštas nepraleidus JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Dėl šios nutarties dalies atskirasis skundas nėra pateiktas, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisakys. Atskirojo skundo ribas sudaro – klausimas, ar pagrįstai buvo patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas nagrinėjamos bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.

Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo į bylą

15. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Spręsdamas, ar yra pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas vertina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas). Priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktai).

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018 38 punktas).

17. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo įrodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė. Kita vertus, klausimo dėl naujų įrodymų priėmimo sprendimo metu naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė visų bylos įrodymų kontekste dažniausiai nėra akivaizdi. Aptariama kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020).

18. Nagrinėjamu atveju kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė naujus rašytinius įrodymus: 1) UAB „Granata“ 2021 m. ir 2022 m. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą; 2) UAB „Granata“ 2021 m. aiškinamąjį raštą; 3) raštą Vilniaus apskrities VPK, 4) 2025 m. vasario 11 d. pažymą apie A. S. vizitą; 4) A. S. pranešimą; 5) apskaitos registrą „Didžioji knyga nuo 2019-01-01 iki 2024-12-31“. Šiais įrodymais apeliantė grindžia atskirajame skunde nurodytas aplinkybes apie pareiškėjos finansinio reikalavimo nepagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliantė neišreiškė procesinio prašymo dėl šių įrodymų priėmimo į bylą.

19. Savo ruožtu, reaguodama į apeliantės pateiktus naujus rašytinius įrodymus, pareiškėja kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, siekdama paneigti apeliantės įrodymus ir jos nurodytas aplinkybes, pateikė: 1) 2025 m. kovo 27 d. elektroninį laišką ir duomenis apie šio dokumento pateikimą bendrovės bankroto byloje (dokumento registracijos Nr. DOK–11782); 2) 2025 m. kovo 17 d. atsakymą. Pareiškėja taip pat neišreiškė procesinio prašymo šiuos rašytinius įrodymus priimti į bylą.

20. Teisėjų kolegija, spręsdama, ar yra pagrindas priimti į bylą šalių naujai pateiktus įrodymus, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui dalis teikiamų rašytinių įrodymų egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, dalis teikiamų įrodymų teismui prieinami iš viešųjų registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Minėta, šalys naujais įrodymais grindžia atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus. Atsižvelgdama į civilinės bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo dalyką, teisėjų kolegija mano, kad dėl teikiamų įrodymų priėmimo į bylą tikslinga pasisakyti išnagrinėjus atskirojo skundo argumentus.

Dėl pagrindų nutraukti apeliacijos procesą nebuvimo

21. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja teigia, kad apeliantė praleido terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 21 d. nutarties pateikti, todėl pirmosios instancijos teismas atskirąjį skundą turėjo atsisakyti priimti. Teigia, kad ši aplinkybė sudaro pagrindą nutraukti pradėtą apeliacinį procesą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia pareiškėjos pozicija.

22. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 21 d. nutartį, kuria patvirtino pareiškėjos finansinį reikalavimą, tą pačią dieną išsiuntė nemokumo administratoriui ir pareiškėjos atstovui. 2025 m. kovo 21 d. nutarties nemokumo administratoriui įteikimo diena yra 2025 m. kovo 24 d. (CPK 175¹ straipsnio 10 dalis). Paskutinė diena atskirajam skundui pateikti buvo 2025 m. kovo 31 d.

23. Iš elektroninės bylos kortelės matyti, kad atskirasis skundas buvo parengtas ir teismui pateiktas 2025 m. kovo 31 d. 17:02 val. Vadovaujantis CPK 78 straipsnio 6 dalimi, apeliantė atskirąjį skundą pateikė nepažeidusi procesinių terminų skaičiavimo taisyklių ir jo nepraleidusi. Todėl nėra pagrindo nutraukti pradėtą apeliacinį procesą.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir atskirojo skundo argumentų

24. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 9 d. nutartimi UAB „Granata“ iškelta bankroto byla (1 t., b. l. 36–40). Bankroto procesą bendrovei inicijavo pareiškėja L. S., kuri nuo 2023 m. liepos 14 d. buvo jos vadove (1 t., b. l. 1–3, 25–28). Kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Granata“ iškėlimo teismui buvo pateikti buvusios bendrovės vadovės parengti pareiškimo priedai, tarp jų – kreditorių sąrašas, kuriame nurodyta, kad UAB „Granata“ turi 150 442,43 Eur dydžio prievolę L. S. (1 t., b. l. 8).

25. Pareiškėja L. S. finansinį reikalavimą kildina iš 2022 m. rugsėjo 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, kuria pradinė kreditorė V. Š. naujajai kreditorei L. S. perleido 261 226 Eur dydžio reikalavimo teisę į UAB „Granata“. Pradinės kreditorės V. Š. finansinis reikalavimas į bendrovę buvo grindžiamas sąskaitos išrašais, kuriais nustatyta, kad nuo 2021 m. gegužės 28 d. iki 2021 m. gruodžio 28 d. iš V. Š. banko sąskaitos UAB „Granata“ bendrovės apyvartinėms lėšoms buvo pervesta iš viso 261 226 Eur (1 t., b. l. 125–140).

26. Pareiškėjos nemokumo administratoriui pateiktas finansinis reikalavimas buvo grindžiamas rašytiniais įrodymais: 1) 2024 m. rugsėjo 30 d. įrašu didžiojoje knygoje (1 t., b. l. 127); 2) V. Š. Paysera sąskaitos išrašu nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2023 m. gegužės 5 d. (1 t., b. l. 128–137); 3) 2022 m. rugsėjo 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi (1 t., b. l. 138–140). Nemokumo administratoriaus vertinimu, šie duomenys buvo nepakankami pagrįsti pareiškėjos finansinį reikalavimą, todėl jis teismo prašė netvirtinti pareikšto finansinio reikalavimo atsakovės bankroto byloje.

27. Apeliantės teigimu, pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai nebuvo pakankami jos pareikštam finansiniam reikalavimui pagrįsti. Pareiškėja, būdama ir bendrovės vadove, neperdavė nemokumo administratoriui bendrovės buhalterinės apskaitos registrų, todėl nėra galimybės patikrinti jos finansinio reikalavimo pagrįstumo bendrovės buhalterinėje apskaitoje.

28. Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas bankroto byloje būtinų spręsti klausimų. Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas (JANĮ 42 straipsnio 1 dalis). Pagal JANĮ 41 straipsnio 1 dalies nuostatas kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis).

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013; 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-660/2018). Taigi, bankroto bylose esama viešojo intereso, todėl teismas turi pareigą imtis priemonių, kad nebūtų patvirtinti nepagrįsti kreditorių finansiniai reikalavimai ir būtų apsaugoti tiek visų kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesai.

30. Pažymėtina, kad kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus byloje esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-992-450/2021).

31. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar ieškinys yra tenkinamas (CPK 265 straipsnio 1 dalis).

32. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Taigi įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

33. Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nepakanka tik formaliai įvertinti pareiškėjos pateiktus, jos vertinimu, finansinį reikalavimą patvirtinančius įrodymus, o būtina kompleksiškai įvertinti visas su tuo susijusias aplinkybes. Be to, nemokumo administratoriui ginčijant pareikštą finansinį reikalavimą, pareiškėjai atsiranda pareiga pateikti įrodymus, šalinančius byloje išreikštas abejones finansinio reikalavimo pagrįstumu ir atitinkančius pagrįsto įsitikinimo standartą.

35. Viena vertus, byloje pateiktas Paysera sąskaitos išrašas patvirtina, kad iš V. Š. banko sąskaitos į BUAB „Granata“ banko sąskaitą buvo pervestos pinginės lėšos, jų paskirtis – apyvartinių lėšų papildymas. Nors šis rašytinis įrodymas pagrindžia patį piniginių lėšų pervedimo faktą, tačiau savaime nei patvirtina, nei paneigia jame nurodytų piniginių operacijų pagrindo ir sąlygų, kurioms esant, bendrovei buvo pervestos šios piniginės lėšos, t. y. kad šių operacijų pagrindu atsirado bendrovės skola pareiškėjai.

36. Antra vertus, teisėjų kolegija pagrįstu pripažįsta atskirojo skundo argumentą, kad pradinės kreditorės V. Š. bendrovei pervestos piniginės lėšos, jeigu jos ir buvo bendrovės prievolė įvardytai kreditorei, tokios lėšos turėjo atsispindėti bendrovės 2021–2022 m. buhalterinėje apskaitoje, kaip bendrovės įsiskolinimas. Byloje šios aplinkybės nenustatytos, nors jų patikrinimas pripažintinas reikšmingu nustatant finansinio reikalavimo pagrįstumą.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nemokumo administratoriui ginčijant bankroto byloje pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumą, banko sąskaitos išrašas nėra pakankamas įrodymas patvirtinti, kad šių mokėjimo pavedimų pagrindu atsirado bendrovės prievolė pradinei BUAB „Granata“ kreditorei, kuri, kaip nurodė apeliantė, nuo 2020 m. gegužės 22 d. iki 2023 m. kovo 8 d. (piniginių lėšų pervedimo metu) dirbo BUAB „Granata“, ir kad pradinė kreditorė iš tiesų įgijo reikalavimo teisę, kurią galėjo perleisti naujajai kreditorei. Neaišku, ar bendrovė, kuriai buvo pervestos lėšos, kurių paskirtis banko pavedimuose nurodoma – apyvartinėms lėšoms – neatsiskaitė su V. Š., jei neatsiskaitė, tai kokia apimtimi. Tokie duomenys galėtų būti patikrinti tik išsamiai išanalizavus bendrovės apskaitos dokumentus.

38. Savo ruožtu, pareiškėja L. S. finansinį reikalavimą papildomai grindė ir didžiosios knygos išrašu – 2024 m. rugsėjo 30 d. įrašu apie tai, kad bendrovė yra skolinga jai 150 442,43 Eur (1 t., b. l. 127). Teisėjų kolegijos požiūriu, toks išrašas taip pat nėra pakankamas įrodymas finansiniam reikalavimui pagrįsti – išrašas yra apibendrinto pobūdžio įrašas apie praeityje įvykusias operacijas ir neatspindi tuo metu faktiškai vykdytų ūkinių operacijų.

39. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria ir atskirojo skundo argumentui, kad kartu su atskiruoju skundu pateiktas apskaitos registras „Didžioji knyga nuo 2019-01-01 iki 2024-12-31“ reikalauja papildomo ištyrimo bei įvertinimo, įsitikinimui, ar konkrečiu laikotarpiu vykusios ūkinės operacijos buvo apskaitytos kaip V. Š. bendrovei pervestos piniginės lėšos, ar ginčo laikotarpiu šiame registre buvo užregistruotos ūkinės finansinės operacijos, susijusios su pradinės kreditorės pinigų pervedimais.

40. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja teigia, jog didžiojoje knygoje ūkinės operacijos fiksuojamos nuo 2023 m. gegužės 31 d., o į ją yra perkelti likučių duomenys iš ankstesnės buhalterinės programos, todėl perduotuose registruose nėra matomas visas skolos sumos judėjimas. Tačiau tokia apibendrinto pobūdžio į naują registrą perkelta informacija yra ribota, neleidžia nustatyti viso ūkinės operacijos turinio bei reikalauja papildomo tyrimo.

41. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.104 straipsnio 1 dalis numato, kad reikalavimą perleidęs kitam asmeniui kreditorius privalo perduoti naujajam kreditoriui dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises, įskaitant ir teisę į palūkanas. Jeigu šie dokumentai reikalingi pradiniam kreditoriui, tai jis naujajam kreditoriui privalo perduoti nustatyta tvarka patvirtintas dokumentų kopijas.

42. Vadinasi, 2022 m. rugsėjo 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pradinė kreditorė V. Š. naujajai kreditorei – pareiškėjai L. S. – perleidusi 261 226 Eur dydžio reikalavimą į BUAB „Granata“, turėjo pareigą naujajai kreditorei perduoti dokumentus, patvirtinančius ne tik pinginių lėšų pervedimo galimai skolininkei faktą, tačiau ir pirminius dokumentus – jos reikalavimo teisės turinį ir sąlygas patvirtinančius rašytinius įrodymus. O pareiškėja, siekdama minėto finansinio reikalavimo patvirtinimo, turėjo pateikti išsamius duomenis dėl skolos, perleistos reikalavimo perleidimo sutartimi, tikrumo, t. y. dokumentus, patvirtinančius tokio įsiskolinimo atsakovei faktą bei dydį.

43. Vertindama apeliantės nurodytą argumentą dėl bendrovei pervestų paskolos pinigų deklaravimo VMI, teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. VA-172 „De?l Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas FR0711 formos ir jos priedų FR0711A, FR0711B, FR0711C, FR0711D pildymo bei teikimo taisyklių patvirtinimo“ (suvestine? redakcija, galiojanti nuo 2016 m. spalio 1 d.) 5.5 punktas visais atvejais numato pareigą deklaruoti apie fiziniams asmenims suteiktas, iš jų gautas ir grąžintas paskolas, įsiskolinimus, susijusius su atskaitingais fiziniais asmenimis, gautas dalyvių įmokas ir apie išmokas užsienio juridiniams asmenims už suteiktas paslaugas, užpildant FR0711 formos deklaraciją. Juridiniai asmenys privalo pateikti duomenis: apie fizinių asmenų įsiskolinimus už atsiskaitytinai gautas išmokas ir įsiskolinimus atskaitingiems fiziniams asmenims, jeigu įsiskolinimas vienam fiziniam asmeniui arba vieno fizinio asmens įsiskolinimas kalendorinių metų gruodžio 31 dieną yra lygus arba didesnis kaip 15 000 Eur, ir duomenis apie iš juridinio asmens dalyvių (fizinių asmenų) gautas pinigines įmokas, kai vieno fizinio asmens per vienerius kalendorinius metus įmokėta įmokų suma yra lygi arba didesne? kaip 15 000 Eur. Vadinasi, bendrovė privalėjo deklaruoti iš V. Š. galimai gautą paskolą, tačiau, kaip teisingai atskirajame skunde nurodo nemokumo administratorius, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Granata“ įvykdė šią prievolę ir VMI pateikė privalomą deklaraciją.

44. Nors teismo vaidmuo byloje, kurioje sprendžiama dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje, yra aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011), svarbu ir tai, kad sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja tik to, jog nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, tačiau nėra viešojo intereso, kuris reikalautų teismą būti aktyviu siekiant užtikrinti, kad kreditoriaus reikalavimas būtų patvirtintas. Dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015).

45. Tačiau pirmiau cituota kasacinio teismo praktika neatleidžia teismo nuo pareigos visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes, įvertinti byloje pateiktus rašytinius duomenis bei padaryti atitinkamas išvadas, esant pagrįstam atvejui, pareikalauti papildomų įrodymų ir (ar) išklausyti bylos šalių paaiškinimų, klausimą nagrinėjant teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos įvertinimu, pirmosios instancijos teismas, pasirinkdamas patvirtinti pareiškėjos prašomą 150 442,43 Eur finansinį reikalavimą nurodytais argumentais, veikė pernelyg pasyviai bei nesivadovavo aktualia kasacinio teismo praktika, kad tinkamai išsiaiškintų pareiškėjos pateikto patvirtinti finansinio reikalavimo reikšmingų aplinkybių visumą bei ištirtų visus pateiktus byloje duomenis, kuriais pareiškėja grindžia tokio finansinio reikalavimo pagrindą. Viena vertus, kaip minėta nutarties 35 punkte, pareiškėjai tenka pareiga įrodyti finansinio reikalavimo pagrįstumą, vis dėlto šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes dėl pateiktų rašytinių duomenų, esant neaiškumams, įpareigoti pareiškėją pateikti papildomus duomenis ar paaiškinimus, kaip jau pažymėta, esant poreikiui, šalis išklausyti skiriant žodinį teismo posėdį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo pradinio pagrindo ir bendrovės prievolių pradinei kreditorei apskaitos bendrovės buhalterinėje apskaitoje vertinimo, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl klausimas dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo (ne)patvirtinimo atsakovės bankroto byloje perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

46. Kaip nurodyta nutarties 18–19 punktuose, apeliacinės instancijos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais apeliantė grindė atskirajame skunde nurodytas finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumui reikšmingas aplinkybes, tuo tarpu, pareiškėja siekė jas paneigti. Todėl byloje būtina įvertinti, ar kartu su atskiruoju skundu ir atsiliepimu į jį pateikti rašytiniai įrodymai galėjo nulemti bylos procesinį rezultatą. Todėl pirmosios instancijos teismui suteikiama teisė spręsti pateiktų naujų rašytinių įrodymų priėmimo į bylą klausimą bei nustatyti šių rašytinių įrodymų reikšmę pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumui ir įvertinti, ar skundžiama nutartimi padarytos išvados (ne)gali būti paneigtos.

47. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, tik iš dalies (t. y. dėl termino pareikšti finansinį reikalavimą) tinkamai aiškino proceso bei materialiosios teisės normas, teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas prašomo patvirtinti 150 442,43 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą išsprendė pernelyg formaliai, neatsižvelgęs į klausimo nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai jų neišnagrinėjęs. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo neištirtų ir teisiškai neįvertintų aplinkybių pobūdį dėl apeliantės atskiruoju skundu skundžiamos teismo nutarties, daro išvadą, kad dėl kilusio ginčo būtina atlikti išsamų pateiktų įrodymų tyrimą bei vertinimą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės dėl 150 442,43 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo, egzistuoja šios nutarties panaikinimo ir klausimo perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindas.

49. Byloje nustatytas pažeidimas, teisėjų kolegijos įvertinimu, negali būti pašalintas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kadangi tai reikštų, kad byla turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties ir gali riboti dalyvaujančių byloje asmenų apeliacijos teises.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos L. S. finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Granata“ bankroto byloje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.