- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-08
- Bylos Nr.
- e2S-1031-934/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03526-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- S. P.
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-11 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kuriuo ieškovas prašo pripažinti negaliojančia 2008-03-27 tarp ieškovo ir Nordea Bank Finland Pl (teisių ir pareigų perėmėja Lumino Bank AS Lietuvos skyrius) sudarytą Laidavimo sutartį Nr. LLL 08-03-96VY ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-7).
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti Luminor Bank AS Lietuvos skyriui ir UAB „Intrum Lietuva“ tiesiogiai ar netiesiogiai (per trečiuosius asmenis) įgyvendinti bet kokio pobūdžio teises, kurias Luminor Bank AS Lietuvos skyriui ir UAB „Intrum Lietuva“ suteikia 2008-03-27 Laidavimo sutartis Nr. LLL 08/03/96VY. Nurodė, kad teismui tenkinus ieškinį ir pripažinus laidavimo sutartį negaliojančia, ši laidavimo sutartis bus laikoma negaliojančia ab initio, vadinasi, bus pripažinta, kad Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus ir ieškovo niekada nesiejo jokie teisiniai prievoliniai santykiai. Pažymėjo, kad iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius ir UAB „Intrum Lietuva“ turi teisę laisvai savo nuožiūra įgyvendinti Laidavimo sutartimi suteikiamas teises, taip pat turi teisę nukreipti išieškojimą į ieškovui priklausantį turtą. Ieškovo nuomone, Luminor Bank AS Lietuvos skyriui ir UAB „Intrum Lietuva“ nukreipus išieškojimą iš ieškovui priklausančio turto pagal Laidavo sutartį, kuri ateityje gali būti pripažinti negaliojančia ab initio, būsimas teismo sprendimas nebus įvykdytas, t. y. nesukels tų teisinių pasekmių, kurias jis sukeltų pripažinus, kad ieškovo ir Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus nesiejo jokie teisiniai santykiai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-02-11 nutartimi atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (b. l. 9-10). Teismas savo sprendimą grindė šiais motyvais:
3.1. Ieškovas pateiktame ieškinyje aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimus bei pateikė įrodymus, kurie tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimus;
3.2. Ieškovo argumentai, kad atsakovams nukreipus išieškojimą iš ieškovui priklausančio turto pagal laidavimo sutartį, kuri ateityje gali būti pripažinta negaliojančia ab initio, nesukels tų teisinių pasekmių, kurias jis sukeltų pripažinus, kad ieškovą ir Luminor Bank AS Lietuvos skyrių nesiejo jokie teisiniai santykiai, yra abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio. Tokiai išvadai daryti nėra jokio objektyvaus pagrindo, kadangi šie pareiškėjo argumentai pagrįsti tik spėjimais apie galimą laidavimo sutarties pripažinimą ab initio;
3.3. Ieškovas nepateikė pakankamų įrodymų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju būtina taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir kad nesiėmus šių priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, t. y. ieškovas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-11 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti (b. l. 23-26).
Žemesnės instancijos teismas
5.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas įvykdė pirmąją sąlygą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau nurodydamas, kad ieškovas neįrodė antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (grėsmės galimo teismo sprendimo įvykdymui), teismas iš esmės rėmėsi motyvais, prieštaraujančiais paties teismo padarytoms išvadoms apie tikėtiną (preliminariai) pagrįstą ieškinį;
5.2. Pareikštu ieškiniu ieškovas siekia aiškių teisinių pasekmių – laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, todėl teismui tenkinus ieškinį, bus pripažinta, kad ieškovo ir banko niekada nesiejo jokie teisiniai prievoliniai santykiai. Iki momento, kai įsiteisės toks teismo sprendimas, ieškovą ir atsakovą sies teisiniai santykiai ir atsakovai turės visas CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) įtvirtintas teises, kurių realizavimas apsunkins teismo sprendimo vykdymą. Tarp ieškovo pareikšto reikalavimo ir atsakovų teisių, kylančių laidavimo sutarties pagrindu, realizavimo yra tiesioginis teisinis ryšys, todėl šis ryšys sudaro teisinį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones;
Šalies argumentai
5.3. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės užtikrintų status quo išsaugojimą ir būtų užkirstas kelias nepataisomai žalai ieškovui kilti, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepakenktų atsakovo UAB „Intrum Lietuva“ interesams, o priešingai – padėtų užtikrinti pusiausvyrą, išvengiant interesų disproporcijos ieškovo atžvilgiu;
5.4. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neįsigilino į ieškiniu pareikšto reikalavimo esmę, į galimas teisines ir turtines pasekmes, kurias sukels laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, į galimą riziką dėl teismo sprendimo teisinių pasekmių taikymo, todėl teismas priėmė neteisėtą ir naikintiną nutartį.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, pateikė atsiliepimą į ieškovo atskirąjį skundą, kuriuo prašė atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 34-38). Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:
6.1. Teismas, vertindamas, ar ieškovas ginčo klausimu prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstai, neturėjo ir negalėjo vertinti ieškinio detaliai – vertinti faktinių ir teisinių argumentų, įrodymų. Priešingai, nei teigia atsakovas, teismas nurodė, jog ieškovo prašyme nurodoma grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymui yra pagrįstas bendro pobūdžio spėjimais, todėl teigti, jog teismas netinkamai taikė prima facie institutą nėra pagrindo;
Šalies argumentai
6.2. Ieškovas tiek atskirajame skunde, tiek prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo deklaruoja, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia išvengti išieškojimo iš ieškovui priklausančio turto iki ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo. Prielaidą apsaugoti turtą nuo išieškojimo ieškovas grindžia tuo, jog atsakovai turi įstatyminę teisę kreiptis į ieškovą dėl prievolės įvykdymo pagal laidavimo sutartį, tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog yra pradėtas skolos išieškojimas ir/ar ruošiamasi jį pradėti. Taigi, ieškovas nepagrindė realios grėsmės (pradėto skolos išieškojimo), kuri pasak ieškovo ir sukuria grėsmę ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui;
6.3. Ieškinio reikalavimas – pripažinti negaliojančia laidavimo sutartį yra savaime įvykdomas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo būtų pripažinta, jog laidavimo sutarties šalių nesiejo jokie sutartiniai santykiai, nereikalauja vykdymo. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas niekaip neužtikrina būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymo. Užtikrinti vykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, iš esmės negalima. Iš esmės, tos pačios aplinkybės buvo konstatuotos ir skundžiamoje teismo 2021-02-11 nutartyje, kurioje nurodyta, jog ieškovas nepagrindė, jog laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas iš esmės gali apriboti ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymą, o ieškovo pateikti argumentai yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir patys savaime negali sukurti pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones;
6.4. Laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos siekiamam tikslui pasiekti. Ieškiniu ieškovas įrodinėja, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta iš esmės suklydus (CK 1.90 str.), ir tai įtakojo ieškovo valią ir apsisprendimą sudaryti sandorį. Ieškinio tikslas – laidavimo sutarties pripažinimas negaliojančia, tačiau prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovas, be kita ko, siekia apriboti ir atsakovų įstatyminę teisę kreiptis į teismą (CPK 5 straipsnis). Atsakovo įsitikinimu, ieškovas pareikštu prašymu siekia neproporcingai suvaržyti atsakovų teises;
6.5. Nesustabdžius išieškojimo proceso iki galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo išieškojimo veiksmai gali būti pradėti ir net galutinai arba iš dalies pabaigti, tačiau tai nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu atveju, teismui šioje byloje priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą ir atsakovui atsisakius grąžinti lėšas ieškovui, ieškovas galėtų ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą atsakovui dėl išieškotų lėšų susigrąžinimo ar turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo, taigi teisinės galimybės ginti savo interesus ieškovas neprarastų, o objektyvaus pagrindo teigti, kad atsakovai ieškinio tenkinimo atveju vengtų išieškotų lėšų grąžinimo, taip pat nėra.
Atsiliepimas
2. Atsakovas UAB „Intrum Lietuva“ pateikė atsiliepimą į ieškovo atskirąjį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 42). Atsiliepime nurodė, kad jog pritaria banko atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytai išsamiai pozicijai dėl ieškovo reikalavimų nepagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
3. Apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-11 nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl atskirojo skundo argumentų
4. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės, t. y. nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
Dėl tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo
5. Teismas, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas kreditoriams palankus teismo sprendimas. Nustačius, kad pareikšti reikalavimai ir pateikti įrodymai toje bylos proceso stadijoje preliminariai leidžia manyti, kad palankaus sprendimo priėmimas byloje kelia pagrįstų abejonių, teismas neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011; 2011-05-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1575/2010; 2011-04-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1122/2011; 2018-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-116-236/2018 ir kt.). Tuo atveju, jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad kreditoriui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-03-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-276/2012).
6. Teismų praktikoje taip pat pažymima, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
7. Ginčo nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimus bei pateikė įrodymus, kurie tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vieną iš sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, ieškovas pagrindė, o ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadai, jog ieškovas pasirinko aiškiai neleistiną ar neįmanomą teisių gynimo būdą. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas bus galutinai išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus šalių pateiktų įrodymų visumą. Be to, akcentuotina ir tai, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės (lot. res iudicata) galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016).
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių
8. Kaip minėta (žr., 9 punktą), pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas, bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas turėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2021-03-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-169-881/2021; 2021-02-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-95-943/2021).
9. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021-01-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-53-943/2021; 2020-12-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1677-943/2020). Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus jokių įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teises taikant laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2020-03-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-173-302/2020; 2019-06-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-540-302/2019).
10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas iš esmės siekia išvengti išieškojimo iš jam priklausančio turto iki galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo priėmimo, nurodydamas, kad pagal laidavimo sutartį atsakovai gali nukreipti išieškojimą į jam priklausantį turtą, tačiau nepateikia įrodymų, kad yra pradėtas skolos išieškojimas iš jam priklausančio turto ar ketinama jį pradėti, todėl konstatuotina, kad grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ieškovas grindžia prielaidomis.
11. Kita vertus, akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimti teismo sprendimo, jei reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020-09-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-923-464/2020; 2020-01-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-6-464/2020). Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių ir įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų dėl atsakovo taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021-03-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-447-790/2021; 2020-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1668-798/2020). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad ieškiniai dėl pripažinimo paprastai nereikalauja priverstinio vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021-01-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-38-370/2021; 2020-12-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1581-943/2020).
12. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių ir pareigų perėmėjas – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius) ir ieškovo sudarytą 2008-03-27 laidavimo sutartį Nr. LLL 08/03/96VY. Šio reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė uždrausti Luminor Bank AS Lietuvos skyriui ir UAB „Intrum Lietuva“ tiesiogiai ar netiesiogiai (per trečiuosius asmenis) įgyvendinti bet kokio pobūdžio teises, kurias Luminor Bank AS Lietuvos skyriui ir UAB „Intrum Lietuva“ suteikia 2008-03-27 Laidavimo sutartis Nr. LLL 08/03/96VY. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teismų praktiką, apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės ne tik neproporcingai suvaržys atsakovų teises, bet ir yra nesusijusios su pareikštu reikalavimu. Apeliantas nenurodė, kokį ryšį reikalavimas uždrausti atsakovams tiesiogiai ar netiesiogiai įgyvendinti bet kokio pobūdžio teises, kylančias iš laidavimo sutarties, turi su ieškinio reikalavimu pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia ir kaip šių teisių realizavimas apsunkins teismo sprendimo vykdymą. Vien subjektyvūs apelianto teiginiai, kad tarp ieškovo pareikšto reikalavimo ir atsakovų teisių, kylančių laidavimo sutarties pagrindu, realizavimo yra tiesioginis teisinis ryšys, nepateikiant šį teiginį pagrindžiančių argumentų, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, kaip minėta (žr., 16 punktą), teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškiniai dėl pripažinimo paprastai nereikalauja priverstinio vykdymo, o duomenų, jog nagrinėjamu atveju būtų objektyviai pateisinamas pagrindas nukrypti nuo formuojamos teismų praktikos, byloje nenustatyta.
13. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, jog ginčo nutartimi pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jog ieškovas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, kadangi nagrinėjamu atveju nėra tenkinama CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimas.
14. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
16. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismui netenkinus ieškovo atskirojo skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovai prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl nespręstinas jų atlyginimo klausimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Apelianto atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-11 palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos