- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-03
- Bylos Nr.
- e2-923-464/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00168-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- A. K., K. K.
- Kategorijos
- 3.1.18Laikinosios apsaugos priemonės
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-1414-480/2020 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams A. K. ir K. K. dėl preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:
1.1. pripažinti negaliojančiu 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarios nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą;
1.2. pripažinti negaliojančiu 2016 m. rugsėjo 19 d. panaudos sutarties nutraukimą;
1.3. pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarią nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartį dėl nurodytų pastatų pardavimo už 70 000 Eur kainą;
1.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. su atsakovais sudarė preliminarią nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d. už 70 000 Eur kainą parduoti ieškovei pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Be to, 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo sudaryta panaudos sutartis, pagal kurią atsakovai perdavė ieškovei iki 2021 m. gruodžio 31 d. arba iki šalys visiškai įvykdys 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminaria pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, neatlygintinai valdyti ir naudotis pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Tiek preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties 2.5 punkte, tiek panaudos sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad ieškovei leidžiama iki pagrindinės pastatų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo be atskiro atsakovų leidimo ar sutikimo nuomoti pastatus tretiesiems asmenims.
3. Pasak ieškovės, ji tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, iki ieškinio pateikimo dienos sumokėjo dalį turto kainos, t. y. 50 000 Eur, patalpas nuomojo tretiesiems asmenims, taip pat pranešė atsakovams norinti sumokėti likusią 20 000 Eur turto kainą ir pasirašyti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau atsakovai 2019 m. spalio ir gruodžio mėn. raštais informavo apie tai, kad preliminarioji sutartis yra nutraukiama dėl esminio pažeidimo – laiku nesumokėjus įmokų, panaudos sutartis – dėl nesumokėtų valstybinės žemės nuomos bei nekilnojamojo turto mokesčių, be to, neva nesant sudarytai patalpų draudimo sutarčiai. Ieškovės teigimu, nė vienas iš nurodytų sutarčių nutraukimo pagrindų faktiškai neegzistuoja, todėl jų nutraukimas pripažintinas negaliojančiu, o preliminari sutartis pripažintina pagrindine sutartimi.
4. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ginčo nekilnojamąjį turtą bei leisti ieškovei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje nuomoti tretiesiems asmenims atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius ginčo pastatus: 1) pastatą–administracines patalpas, 2) pastatą–remonto dirbtuves; 3) kiemo statinius; 4) pastatą–remonto dirbtuves; 5) pastatą–praėjimo punktą; 6) kiemo statinius.
5. Ieškovės teigimu, atsakovai elgiasi nesąžiningai ir nuo 2019 m. pabaigos periodiškai atvažiuoja pas ieškovės pastatų nuomininkus ir / ar siunčia jiems raštus bei skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ieškovė neturi teisės valdyti pastatų, o jos su nuomininkais sudarytos nuomos sutartys yra negaliojančios. Atsakovai reikalauja nuomininkų nemokėti ieškovei nuomos mokesčio, mokėti jį atsakovams, taip pat nepagrįstai gąsdina nuomininkus, kad jiems vykdant nuomos sutarčių reikalavimus ir mokant ieškovei nuomos mokestį, jiems teks pareiga sumokėti šį mokestį dar ir atsakovams. Dėl tokių atsakovų neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų nuomininkai yra ne tik suklaidinti dėl su ieškove sudarytų nuomos sutarčių teisėtumo, bet ir gąsdinami dėl ateities. Nuomininkai pastatuose vykdo komercinę veiklą, todėl nuomos sutarčių nutraukimas ar nuomos mokesčio atsakovams mokėjimas, nesant tam jokio teisinio pagrindo, gali sukelti ieškovei nuostolių, nes ieškovė dėl tokių atsakovų veiksmų gali prarasti nuomininkus ir iš pastatų nuomos gaunamas pajamas. Be to, siekiant apsaugoti ieškovės, kaip teisėtos pastatų valdytojos, teises bei teisėtus interesus, užkirsti kelią atsakovams perleisti ar išnuomoti pastatus kitiems tretiesiems asmenims, būtina taikyti pastatų areštą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo, laikinai einančio skyriaus pirmininko pareigas, 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2KT-68-407/2020, prie Kauno apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-1414-480/2020 prijungta Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-7920-1085/2020 pagal ieškovų A. K. ir K. K. ieškinį atsakovei R. M. dėl 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarios nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo nutraukta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Kauno apygardos teismas 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi ieškovės R. M. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
8. Teismas sprendė, kad ieškovės pareikštame ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės, pateikti jas patvirtinantys įrodymai bei ieškinio motyvai yra pakankami padaryti išvadą, jog ieškinio reikalavimai atitinka jame dėstomų argumentų pobūdį, todėl ieškinys laikytinas preliminariai pagrįstu.
9. Tačiau teismas pripažino, kad ieškovė nepagrindė grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui buvimo. Teismo vertinimu, ieškovė, prašydama laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinio reikalavimą dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo bei panaudos sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, nepateikė pakankamai įrodymų, kurių teismui pakaktų tokiai grėsmei konstatuoti, jeigu atsakovams nebūtų suvaržyta galimybė disponuoti ginčo objektu tapusiu turtu.
10. Teismas nurodė, kad savo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė apsiribojo teiginiais, jog nuomos sutarčių nutraukimas ar nuomos mokesčio atsakovams mokėjimas, nesant tam jokio teisinio pagrindo, gali jai sukelti nuostolius, tačiau vien tokie argumentai patys savaime neteikia pagrindo spręsti dėl laikinosios apsaugos priemones būtinumo ir atsakovų nuosavybės teisės ribojimo, areštuojant jiems priklausantį turtą.
11. Teismas pažymėjo, kad pastatai nuosavybės teise priklauso atsakovams, ieškovė su atsakovais sudariusi preliminarią pirkimo–pardavimo bei panaudos sutartis, dėl kurių nutraukimo teisėtumo tarp šalių kyla ginčas. Tokioje situacijoje pastatų areštas prieštarautų ekonomiškumo ir šalių interesų pusiausvyros principams, nes nepagrįstai suvaržytų atsakovų nuosavybės teises.
12. Ieškovei neįrodžius antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės sprendimo įvykdymui, teismas tokį jos prašymą patenkinti atsisakė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Ieškovė R. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į ieškovės argumentus, kad jų netaikius atsakovai gali parduoti arba išnuomoti ieškovės teisėtai valdomus pastatus kitiems asmenims, nors ieškovė juos yra išnuomojusi tretiesiems asmenims, ieškovės su nuomininkais sudarytos nuomos sutartys nėra nutrauktos ir yra galiojančios, nuomininkai pastatuose vykdo komercinę veiklą (teikia automobilių remonto paslaugas).
13.2. Grėsmės teismo sprendimo vykdymui buvimą patvirtina atsakovų nesąžiningas elgesys, šiems verčiant ieškovės nuomininkus sudaryti analogiškas sutartis su atsakovais. Taigi, yra susidariusi tokia situacija, kai tie patys pastatai tiek ieškovės, tiek atsakovų yra nuomojami tiems patiems nuomininkams. Ieškovės nuomininkai atsisako mokėti jai nuomos mokestį ir moka jį atsakovams, tuo tarpu ieškovė yra priversta ir toliau vykdyti savo, kaip pastatų nuomotojos bei pirkėjos, sutartinius įsipareigojimus. Todėl teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra išlaikomas iki preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties bei panaudos sutarties nutraukimo buvęs civilinių teisinių santykių stabilumas bei ginčo šalių interesų balansas.
13.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė yra sumokėjusi didžiąją dalį, t. y. 50 000 Eur, pagal preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį priklausančių mokėjimų, šios lėšos jai iki šiol nėra grąžintos. Atsakovai gali sugadinti, parduoti pastatus kitiems tretiesiems asmenims, dėl ko neabejotinai būtų apsunkinta ieškovės galimybė įvykdyti jai palankų teismo sprendimą, be to, neliktų turto, į kurį ieškovė, teismui atsisakius tenkinti jos ieškinio reikalavimus, galėtų nukreipti sumokėtų 50 000 Eur išieškojimą.
13.4. Vien didelė ieškinio suma yra pakankamas pagrindas būsimo palankaus sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, tačiau teismas šią aplinkybę ignoravo. Aplinkybė, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, kuriems ieškovė už perkamus pastatus yra sumokėjusi net 50 000 Eur, sudaro pagrindą spręsti, kad ieškinio suma atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra didelė.
13.5. Teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Nepagrįsta teismo išvada, kad būtent ieškovei teko pareiga įrodyti atsakovų nesąžiningumą, lėmė neteisėtos nutarties priėmimą.
Atsiliepimas
14. Atsakovai A. K. ir K. K. atsiliepime prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Pastatų areštas prieštarautų ekonomiškumo ir šalių interesų pusiausvyros principams, nes nepagrįstai suvaržytų teisėtų savininkų teises. Pastatai nuosavybės teise priklauso tik atsakovams.
14.2. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, tikėtinai pagrindžiančių atsakovų nesąžiningumą, dėl kurio galėtų būti paneigta ar apsunkinta galimybė įvykdyti jai palankų teismo sprendimą.
Šalies argumentai
14.3. Ieškovė apsiribojo teiginiais, kad nuomos sutarčių nutraukimas ar nuomos mokesčio atsakovams mokėjimas, neturint tam jokio teisinio pagrindo, gali turėti įtakos nuostolių atsiradimui, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, kad būtina taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
14.4. Atsakovai siekia, kad tie patys nuomininkai ir toliau galėtų naudotis patalpomis, ne kartą siūlė jiems sudaryti nuomos sutartis tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir su ieškove. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentės tretieji asmenys, kad bus pažeistas santykių su jais stabilumas.
14.5. Atsakovai neketina parduoti jiems priklausančio nekilnojamojo turto, todėl nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų
15. Apeliantė R. M. su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus – 2016 m. spalio 1 d., 2019 m. rugpjūčio 2 d., 2020 m. kovo 13 d. nuomos sutartis, deklaravimo pažymas. Be to, 2020 m. balandžio 9 d. ir 2020 m. gegužės 25 d. pateikė prašymus priimti šiuos naujus įrodymus – 2020 m. balandžio 7 d. reikalavimo kopiją, 2020 m. gegužės 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.
16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus tuos atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
17. Taigi apeliantė, teikdama, jos manymu, teisingam šio procesinio klausimo išnagrinėjimui reikšmingus įrodymus, kartu turėjo nurodyti ir argumentus, turinčius reikšmės nurodytoje teisės normoje numatytos išimties iš bendrosios taisyklės taikymui. Tačiau nei atskirajame skunde, nei vėlesniuose savo prašymuose apeliantė neįvardijo, kodėl būtinybė teikti šiuos įrodymus atsirado tik po skundžiamos nutarties priėmimo, taip pat neįrodinėjo, kad teikė tokius duomenis su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti.
18. Pažymėtina, kad pateiktais naujais įrodymais apeliantė siektų grįsti atsakovų nesąžiningumą kaip vieną iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, tačiau tokią pareigą (įrodyti asmens, kuriam prašo taikyti tokius griežtus ribojimus, nesąžiningumą), priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, ji jau turėjo pirmosios instancijos teisme pareikšdama atitinkamą prašymą. Ir tik po to, kai buvo priimtas apeliantei nepalankus procesinis sprendimas, ji ėmėsi aktyvių veiksmų savo pozicijai dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo būtinybės pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apeliantės elgesys nėra suderinamas su bendraisiais CPK įtvirtintais proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis). Todėl tiek su atskiruoju skundu, tiek ir su 2020 m. balandžio 9 d. ir 2020 m. gegužės 25 d. prašymais pateikti nauji įrodymai nepriimami.
Dėl sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti
19. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimai palankaus atitinkamą prašymą pateikusio asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
20. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra įrodyta grėsmė teismo sprendimo tinkamam įvykdymui ir atsakovų nesąžiningumas kaip pagrindinė sąlyga tokiai grėsmei konstatuoti. Tokią savo poziciją apeliantė grindžia tuo, kad teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, neatsižvelgė į pareikšto reikalavimo dydį bei į faktą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai gali ginčo turtą perleisti tretiesiems asmenims arba ji išnuomoti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ar taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą ir įrodinėjimo taisykles.
21. Apeliantė neteisingai interpretuoja įrodinėjimo pareigų paskirstymą, kai sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Dėl grėsmes, kaip privalomos jų taikymui sąlygos, įrodinėjimo Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą jau buvo pasisakyta, išaiškinant, kad pirmiausiai ši pareiga tenka būtent tai šaliai, kuri pareiškia ieškinyje atitinkamus reikalavimus kitai šaliai (ar šalims) ir prašo taikyti šiems reikalavimams užtikrinti disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jei neįrodyta kitaip. Kartu galiojant ir bendrajam principui impossibilium nulla obligatio est (negalima reikalauti to, kas neįmanoma), kitoks įrodinėjimo naštos šalims aptariamoje procesinėje situacijoje paskirstymas reikštų, kad atsakovai, aiškiai nežinodami, ką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis (šiuo atveju apeliantė) laiko grėsmę jos turtiniams interesams sukeliančiais veiksmais, objektyviai negalėtų net atsikirsti, o tokia situacija nesuderinama su šalių procesiniu lygiateisiškumo ir rungimosi principais (CPK 12, 17 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-854-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-218-943/2019). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantei, kuri prašė taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, ir teko pareigą įrodyti tokio savo prašymo pagrįstumą.
22. Kaip minėta pirmiau, grėsmę teismo sprendimo įvykdymui galėtų patvirtinti tik nesąžiningi atsakovų veiksmai. Taigi apeliantei ir teko pareiga pateikti dėl to įtikinamus argumentus bei įrodymus, įvardijant, kokius su sąžiningu elgesiu nesuderinamus veiksmus atliko, atlieka ar dar gali atlikti atsakovai, ketindami ateityje išvengti teismo sprendimo vykdymo, jeigu šis ginčas būtų išspręstas apeliantės naudai (turto paslėpimas, perleidimas, apsunkinimas ir panašūs veiksmai).
23. Tokie apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad vien didelė atsakovams ieškinio suma jau savaime lemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo jau suformuotos šio procesinio instituto taikymo praktikos. Gausiuose teisminės praktikos pavyzdžiuose yra nuosekliai pasisakoma, kad ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, kai, esant konkrečių duomenų apie atsakovų nesąžiningus veiksmus, sprendžiama apie galinčią kilti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, o ieškinio reikalavimų sumos dydis atsakovui negali būti vertinamas kaip savaime pakankamas pagrindas pripažinti tokios grėsmės buvimą.
24. Tokio išimtinio ir itin asmens interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti jam galimai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu, bet kuriuo atveju grėsmė, kurios konstatavimas galimas atsižvelgiant į šalies pateikiamus argumentus bei įrodymus, turi būti reali, o ne hipotetinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-83-370/2020; 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-860-1120/2020).
25. Be to, prašomos konkrečioje byloje taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su toje byloje pareikštais reikalavimais ir skirtos būtent šiems reikalavimams užtikrinti, antraip objektyviai neatsiranda prielaidų sprendimo neįvykdymo rizikai konstatuoti. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, pažymint, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas tik galimus ar būsimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016; 2020 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-425-464/2020).
26. Nagrinėjamu atveju apeliantė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo ir tą pačią dieną sudarytos turto panaudos sutarties nutraukimus negaliojančiais, preliminarią sutartį pripažinti pagrindine turto pirkimo–pardavimo sutartimi. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), 2020 m. birželio 29 d. apeliantė pateikė patikslintą ieškinį, kuris priimtas 2020 m. liepos 1 d. teismo protokoline nutartimi. Patikslintame ieškinyje apeliantė prašė tuo atveju, jei bus atmestas pradiniame ieškinyje nurodytas reikalavimas, priteisti iš atsakovų pagal preliminarią sutartį jiems sumokėtus 50 000 Eur ir 20 000 Eur baudą. Pati apeliantė prašyme nurodė, kad būtent aptartų reikalavimų įvykdymui prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant ginčo objektu tapusį nekilnojamąjį turtą, t. y. administracines patalpas, remonto dirbtuves, kiemo statinius, bei leidžiant jai šiuos pastatus nuomoti tretiesiems asmenims.
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – leidimas nuomoti pastatus tretiesiems asmenimis, nėra susijusi nei su pradiniame, nei su patikslintame ieškinyje suformuluotu reikalavimu. Kitaip tariant, nėra aišku, kokiu būdu bus užtikrintas ieškinio reikalavimų dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiomis ar pripažinimo sudaryta įvykdymas suteikus teisę apeliantei tęsti ginčo turto nuomos teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis. Byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas, susijęs su nuomos sutartimis, nuostolių atlyginimu, todėl vien dėl šio pagrindo tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė negali būti taikoma kaip neatitinkanti jai keliamo sąsajumo reikalavimo. Atitinkamai, ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad atsakovai gali išnuomoti ginčo patalpas kitiems nei dabartiniai nuomininkams, taip pat tai, kad esami nuomininkai yra verčiami sudaryti naujas nuomos sutartis su atsakovais, nėra aktualūs.
28. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamos bylos atveju egzistuoja būtinybė taikyti ginčo turto areštą, kadangi apeliantė nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti apie tai, kad atsakovai ketintų šį turtą perleisti ar, kaip teigia apeliantė, pabloginti jo būklę. Priešingai, apeliantės įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kad atsakovai siekia sudaryti nuomos sutartis su tais pačiais, kaip ir buvo sudariusi apeliantė, nuomininkais, teikia pagrindą labiau tikėtinai išvadai, kad jie yra suinteresuoti turto išsaugojimu ir siekia gauti iš šio turto naudojimo pajamų. Taigi, apeliantės įvardijama turto pardavimo grėsmė laikytina hipotetine, juolab kad ji neargumentavo, jog turto pardavimu atsakovai specialiai siektų sumažinti savo turto masę ir taip išvengti būsimo atsiskaitymo su apeliante (restitucijos vykdymo).
29. Taigi, apeliantės atskirajame skunde nurodytų aplinkybių nepakanka kitokiai išvadai dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo padaryti, nei sprendė pirmosios instancijos teismas. Todėl pripažintina, jog ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomoji sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui – nėra nustatyta (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.