Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-435-513/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-05-25
Bylos Nr.: e2A-435-513/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-33-3-00193-2022-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
Ieškovas: V. R., E. R., „Demava“
Atsakovas: Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
Trečiasis asmuo: Valstybės saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“, Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
2.6.10.5.2.5Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-435-513/2023 Teisminio proceso Nr. 2-33-3-00193-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.5; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 25 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. R., E. R. ir uždarosios akcinės bendrovės UAB „Demava“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. R., E. R., uždarosios akcinės bendrovės „Demava“ patikslintą ieškinį atsakovėms Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, tretiesiems asmenims Valstybės saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“, Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomųjų nurodymų ir savavališkos statybos aktų pripažinimo negaliojančiais arba turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. R., E. R. ir UAB „Demava“ ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2013 m. spalio 24 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos savavališkos statybos aktus Nr. SSA-80-131024-000112, SSA-80-131024-000102, SSA-80- 131024-000122, SSA-80-131024-000132; 2013 m. spalio 25 d. reikalavimus Nr. REI-80-131025-00009, Nr. REI-80-131025-00010, Nr. REI-80-131025-00011, Nr. REI-80-131025-00012 pašalinti savavališkos statybos padarinius; 2022 m. sausio 28 d. privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktus Nr. PNSSA-30-220128-00016, Nr. PNSSA-30-220128-00017, Nr. PNSSA-30-220128-00018 ir Nr. PNSSA-30-220128-00019; 2022 m. vasario 15 d. potvarkius Nr. P3-25, P3-26, P3-27, P3-28, kuriais papildyti reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius; jeigu teismas laikytų, kad buvo praleistas terminas šiems reikalavimams pareikšti, atnaujinti praleistą terminą arba jeigu pirmasis patikslinto ieškinio reikalavimas (jo dalys) būtų atmestas, priteisti ieškovams 217 618,12 Eur žalą dėl jų įrengtų saulės elektrinių praradimo bei negautas pajamas, priteisti ieškovų naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Plungės apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimu civilinės bylos dalis dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiais bei panaikinti 2022 m. sausio 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktus Nr. PNSSA-30-220128-00016, Nr. PNSSA-30-220128-00017, Nr. PNSSA- 30-220128-00018 ir Nr. PNSSA-30-220128-00019, nutraukta, o kita dalis ieškinio atmesta.

3. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės rajono agentūra 2013 m. rugpjūčio 7 – 9 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 185-(4.29)K-P1, kuriame nurodė, kad E. R., V. R., UAB „Demava“ saulės šviesos elektrinės (duomenys neskelbtini) žemės sklypuose, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pastatytos pažeidžiant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimus. Inspekcija 2013 m. spalio 24 d. surašė savavališkos statybos aktus Nr. SSA-80-131024-000112, SSA-80-131024-000102, SSA-80-131024-000122, SSA-80-131024-000132, kuriuose nurodė, kad (duomenys neskelbtini) valstybiniame telmologiniame draustinyje (duomenys neskelbtini), žemės sklypuose kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), saulės šviesos energijos elektrinės pastatytos savavališkai ir pareikalavo, kad statytojai E. R., V. R. ir UAB „Demava“ nevykdytų jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Inspekcija ieškovams 2013 m. spalio 25 d. surašė reikalavimus ne vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 24 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-80-131025-00009, REI-80-131025-00010, REI-80-131025-00011, REI-80-131025-00012. Inspekcija ieškovams nustatytą terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsė iki 2014 m. liepos 24 d., Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą pratęsė iki 2016 m. gruodžio 31 d.; 2017 m. vasario 6 d. sprendimu reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą pratęsė iki 2018 m. gruodžio 31 d.; Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą pratęsė iki 2020 m. birželio 30 d. Ieškovai kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su prašymu dar kartą pratęsti terminą iki 2022 m. gruodžio 31 d., tačiau teismas 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu prašymas netenkintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Inspekcija atliko reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimą ir 2022 m. sausio 28 d. surašė privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktus Nr. PNSSA-30-220128-00016, Nr. PNSSA-30-220128-00017, Nr. PNSSA-30-220128-00018 ir Nr. PNSSA-30-220128-00019, kuriais konstatavo, kad 2013 m. spalio 25 d. reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-80-131025-00009, Nr. REI-80-131025-00010, Nr. REI-80-131025-00011 ir Nr. REI-80-131025-00012 yra neįvykdyti. Inspekcija 2022 m. vasario 15 d. surašė potvarkius Nr. P3-25 „Dėl 2013 m. spalio 25 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-80-131025-00012 papildymo”, Nr. P3-26 „Dėl 2013 m. spalio 25 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-80-131025-00009 papildymo”, Nr. P3-27 „Dėl 2013 m. spalio 25 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-80-131025-00010 papildymo” ir Nr. P3-28 „Dėl 2013 m. spalio 25 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-80-131025-00011 papildymo”, kuriais papildė 2013 m. spalio 25 d. reikalavimus pašalinti savavališkos statybos padarinius nurodydama, kad jeigu asmuo, kuriam įteiktas privalomasis nurodymas, per nustatytą terminą jo neįvykdys, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turi teisę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis.

4. Teismas vertino, jog 2022 m. sausio 28 d. privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktai Nr. PNSSA-30-220128-00016, Nr. PNSSA-30-220128-00017, Nr. PNSSA-30-220128-00018 ir Nr. PNSSA-30-220128-00019 ieškovams jokių teisinių pasekmių nesukeltų, kadangi aktų panaikinimo atveju ieškovų teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Patikrinimo aktais tik konstatuota, kad ieškovai privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius yra neįvykdę, t. y. juose užfiksuoti faktinio, o ne teisinio pobūdžio duomenys, jie nenustato asmenų teisių ar pareigų, todėl negali būti ginčo dalyku teisme. Dėl to teismas bylos dalį pagal ieškovų reikalavimą panaikinti patikrinimo aktus nutraukė (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5. Teismas nurodė, kad 2013 m. spalio 24 d. savavališkos statybos aktai bei 2013 m. spalio 25 d. reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius yra individualūs administraciniai aktai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Teismas nurodė, kad reikalavimų nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę įvykdymo terminas ieškovams ne kartą pratęstas, paskutinį kartą iki 2020 m. birželio 30 d., o ieškovų prašymas dar kartą pratęsti terminą iki 2022 m. gruodžio 31 d. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu buvo atmestas, šį sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą. Ieškovė V. R. 2022 m. vasario 24 d. pareiškė ieškinį nagrinėjamoje civilinėje byloje, ieškovai V. R., E. R., UAB „Demava“ 2022 m. balandžio 1 d. ieškinį patikslino ir prašė atnaujinti terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių argumentuodami, kad tikėjosi įteisinti saulės elektrinių statybą, ilgą laiką nebuvo aišku, ar atlikus visas administracines procedūras, susijusias su draustinio statuso pakeitimu, ieškovai privalės nugriauti jų pastatytas saulės elektrines, be to, ilgą laiką atsakovė neprieštaravo, kad būtų pratęstas terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti, o tai tik papildomai ieškovams sukūrė teisėtus lūkesčius, jog vis dėlto jie galės eksploatuoti saulės elektrines ir jų nereikės nugriauti. Teismas ieškovų nurodytas priežastis vertino kaip subjektyvaus pobūdžio, nesudarančias pagrindo konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, objektyviai lėmusių termino paduoti skundą praleidimą. Teismas pažymėjo, kad apie 2013 metais priimtus aktus ieškovams buvo žinoma nuo jų priėmimo, ieškovai ėmėsi veiksmų juos vykdyti, tačiau dėl aktų panaikinimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei devyneriems metams nuo jų priėmimo, taigi, termino praleidimą lėmė pačių ieškovų pasirinktas elgesio modelis – apsisprendimas neginčyti skundžiamų administracinių aktų, bet juos vykdyti, o aplinkybės, kad ieškovai susidūrė su kliūtimis šalindami savavališkos statybos padarinius bei tai, kad ieškovams terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti buvo pratęstas keletą kartų, nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto skundo padavimo teismui termino.

6. Teismas, kaip nežymiai praleistą, atnaujino ieškovams praleistą terminą ginčyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 15 d. potvarkius Nr. P3-25, P3-26, P3-27, P3-28.

7. Teismas pažymėjo, kad nors termino praleidimas skųsti 2013 metais priimtus administracinius aktus yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, tačiau nurodė, kad pasisakys dėl šių ginčijamų aktų teisėtumo bei dėl 2022 m. vasario 15 d. Inspekcijos priimtų potvarkių.

8. Teismas nustatė, kad savavališkos statybos aktai ieškovams surašyti dėl to, kad saulės elektrinės buvo pastatytos saugomoje teritorijoje – (duomenys neskelbtini) valstybiniame telmologiniame draustinyje, ieškovai teigė tuo metu nežinoję apie tai, kad žemės sklypai patenka į draustinio teritoriją, to nebuvo nurodyta Registrų centro išrašuose, todėl jokių tuo metu galiojančių teisės aktų nepažeidė ir jiems neaišku, kokiu šiuo metu galiojančiu įstatymo lygmens teisiniu pagrindu yra įpareigoti nugriauti saulės elektrines.

9. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, jog turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė ir teisinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentu. Teismas nustatė, kad tuometinės LTSR Ministrų tarybos 1960 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 517 įsteigta saugoma teritorija – (duomenys neskelbtini) landšaftinis draustinis, kurio vietoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 įsteigtas (duomenys neskelbtini) valstybinis telmologinis draustinis, Vyriausybės 2019 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 571 draustinio rūšis pakeista į (duomenys neskelbtini) valstybinį kraštovaizdžio draustinį.

10. Teismas nustatė, kad Energetikos ministerija 2012 m. spalio 8 d. išdavė ieškovams leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, o 2013 birželio 26 d. – leidimus gaminti elektros energiją, 2012 m. spalio 26 d. LESTO ieškovams išdavė prijungimo sąlygas. Ieškovai saulės elektrines pastatė ir sumontavo 2013 metų gegužės – birželio mėnesiais. Teismas nurodė, jog tuo metu galiojusio Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad rengiant statinio projektą, statant statinį, jį naudojant ir prižiūrint, be šio įstatymo, privaloma vadovautis kitais įstatymais, teisės aktais ir nustatyta tvarka patvirtintais normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, reglamentuojančiais saugomų teritorijų, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugą. Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte buvo nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Ieškovams surašytuose savavališkos statybos aktuose nurodyta, kad ieškovai saulės elektrines pastatė neturėdami statybą leidžiančio dokumento, statyba be kurio yra draudžiama. Teismas nurodė, kad pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (redakcija galiojusi nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 2 lentelės 13 punktą saulės elektrinės (iki 30 kW galingumo) yra priskirtos II grupės nesudėtingiems statiniams, o pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 2.2 punktą rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui privalomas statant II grupės nesudėtingą statinį – mieste, konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje. Ieškovai nepateikė rašytinio pritarimo supaprastintam statybos projektui, kuris pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą buvo statybą leidžiantis dokumentas, todėl teismas padarė išvadą, kad Inspekcija pagrįstai surašė ieškovams savavališkos statybos aktus bei reikalavimus pašalinti savavališkos statybos padarinius.

11. Teismas nurodė, jog pagal šiuo metu galiojančio statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 3 lentelės 3.11 papunktį saulės šviesos energijos elektrinės, kurių galingumas ne daugiau nei 30 kW priskirtini II grupės nesudėtingosios kategorijos inžineriniams statiniams, o Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad statybą leidžiantis dokumentas reikalingas naujo ypatingojo ir neypatingojo statinio statybai (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose statomą naują neypatingąjį statinį); naujo nesudėtingojo statinio statybai mieste (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose statomą naują nesudėtingąjį statinį), konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kitoje teritorijoje aplinkos ministro nustatytais atvejais; naujo nesudėtingojo statinio statybai kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje ir jos apsaugos zonoje kultūros ministro ir aplinkos ministro nustatytais atvejais. Šiuo metu galiojančio statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 3 priedo 1.2. papunktyje numatyta, kad leidimas statyti naują II grupės nesudėtingąjį statinį privalomas mieste, konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, gamtos paveldo objekto, valstybinio parko, valstybinio rezervato, draustinio ar biosferos rezervato buferinės apsaugos zonoje (jei pagal Saugomų teritorijų įstatymą šioje teritorijoje statyba galima), Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoje (jeigu statoma ne sodyboje). Šiuo metu galiojančio Saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoms priskiriami rezervatai, draustiniai ir paveldo objektai. Teismas padarė išvadą, kad ieškovams priklausančiuose žemės sklypuose tiek statybos metu, tiek šiuo metu jų pastatytų statinių statybai buvo ir yra privaloma gauti statybą leidžiantį dokumentą, nes ginčo statiniai yra priskirtini II grupės nesudėtingosios kategorijos statiniams ir yra pastatyti konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje – (duomenys neskelbtini) valstybinio kraštovaizdžio draustinyje (statybos metu buvo (duomenys neskelbtini) valstybinis telmologinis draustinis).

12. Teismas pažymėjo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių išteklių energiją naudojančių energijos gamybos įrenginių ir statinių projektai rengiami ir statybos darbai vykdomi laikantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos ir reikalavimų. Teismas nurodė, kad ieškovų akcentuojama išimtis, jog mažesnės kaip 30 kW įrengtosios galios vėjo elektrinėms, saulės šviesos energijos elektrinėms, saulės šilumos energijos kolektoriams, šilumos siurbliams netaikomi žemės paskirties atitikties reikalavimai, poveikio aplinkai vertinimo procedūra, nereikalingas leidimas statyti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimas, turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai toje vietovėje, kurioje yra žemės sklypas, nebūtų saugomos teritorijos ir jam nebūtų taikomi saugomų teritorijų reikalavimai, bet ne tais atvejais kai žemės sklypui taikomi tam tikri ribojimai. Taip pat teismas kaip nepagrįstą vertino ieškovų argumentą, kad jiems nebuvo žinoma aplinkybė, jog žemės sklypai, kuriuose buvo statomos saulės elektrinės, pateko į saugomą teritoriją, ir pažymėjo, kad veiklos apribojimai draustinyje, nustatyti Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343, taikomi nuo jų nustatymo, o ne įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą.

13. Teismas nurodė, kad susiklostė tokia faktinė situacija, jog kai ieškovai pirko žemės sklypus bei 2012 metais Energetikos ministerijai ir LESTO teikė prašymus leidimams gauti su dokumentais, ieškovams priklausančiuose žemės sklypuose nustatytos ir Saugomų teritorijų kadastre įregistruotos specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos (telmologiniai (pelkių) draustiniai) neatitiko Nekilnojamojo turto registre įregistruotų šiems sklypams taikytinų specialiųjų naudojimo sąlygų, nes Nekilnojamojo turto registre žemės sklypų naudojimo apribojimo įrašas ieškovų žemės sklypams galioja nuo 2013 m. sausio 4 d. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog konkretizuoti apribojimai nebuvo įrašyti Nekilnojamojo turto registre, tačiau įrašyti Saugomų teritorijų valstybės kadastre, nereiškia, jog jie negalioja ar jais neturi būti vadovaujamasi. Apribojimų neįrašymas ar neteisingas įrašymas dokumente negali ir neturi būti traktuojamas kaip apribojimų negaliojimas (ar nebuvimas) konkrečioje vietoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA2212-520/2018 ir kt.). Pagal Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atliekant statinio statybinius tyrimus, rengiant statinio projektą, statant statinį, jį naudojant ir prižiūrint, privaloma vadovautis, be kita ko, teisės aktais, reglamentuojančiais saugomų teritorijų apsaugą. Ši nuostata patvirtina, kad saugomų teritorijų apsaugos reikalavimai yra sudėtinė statybų teisinio reguliavimo dalis. Tokią išvadą papildomai pagrindžia Statybos įstatymo 32 straipsnis, nukreipiantis į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą, kurio 14 straipsnyje įtvirtinta, jog šalinant savavališkos statybos padarinius ir sprendžiant jos įteisinimo klausimus turi būti patikrinta, ar tokia statyba neprieštarauja, inter alia, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Vadinasi, saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų statinio statybos veiklos vykdymo procese pažeidimas kartu reiškia ir statybos reikalavimų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021).

14. Teismas pažymėjo, kad veiklos apribojimų ieškovams priklausančiuose žemės sklypuose turėjo būti laikomasi nepaisant to, ar į Nekilnojamojo turto kadastrą bei Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyta specialioji naudojimo sąlyga, o jos neįrašymas nepaneigia ieškovų pareigos domėtis kitų viešų registrų – Saugomų teritorijų valstybės kadastro – duomenimis. Ieškovai, įsirengdami saulės elektrines, ruošėsi vykdyti komercinę veiklą, todėl jiems turi būti taikomi aukštesni apdairumo standartai.

15. Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, o vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste taip pat būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui. Teismas nurodė, kad ieškovai patys ilgą laiką neskundė Inspekcijos priimtų teisės aktų, pripažino, kad statyba buvo savavališka ir ilgą laiką siekė ją įteisinti, o tai, kad Inspekcija ilgą laiką neprieštaravo ieškovų prašymui pratęsti terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti, negalėjo ieškovams sukelti lūkesčių, kad privalomieji nurodymai taps negaliojantys ir niekiniai, kad saulės elektrinių nebus prašoma nugriauti. Teismas vertino, kad ne institucija, o patys ieškovai kėlė sau šį lūkestį, nors dar 2013 metais žinojo, kad saulės elektrinės yra savavališkai pastatytos saugomoje teritorijoje ir jas reikia nugriauti. Teismas konstatavo, kad 2013 m. spalio 24 d. savavališkos statybos aktai ir 2013 m. spalio 25 d. reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius yra teisėti. Ginčijamais Inspekcijos 2022 m.vasario 15 d. potvarkiais iš esmės nebuvo pakeistas 2013 m. spalio 25 d. reikalavimų pašalinti savavališkos statybos turinys, jais tik nurodytos reikalavimų neįvykdymo pasekmės, todėl teismas konstatavo, kad taip pat nėra teisinio juos pagrindo pripažinti neteisėtais.

16. Teismas nurodė, kad ieškovai siekia valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, civilinės atsakomybės ir prašo priteisti 217 618,12 Eur žalą, kurią sudaro 156 526,12 Eur tiesioginės išlaidas, kurias patyrė įrengdami saulės elektrines, bei 61 092 Eur negautų pajamų nuo 2023 m. iki 2025 m., jeigu saulės elektrinės būtų nugriautos. Ieškovai argumentavo Energetikos inspekcijos neteisėtais veiksmais išduodant leidimus gaminti elektros energiją konkrečiuose žemės sklypuose.

17. Teismas nustatė, kad Energetikos ministerija ieškovams 2012 m. spalio 8 d. išdavė leidimus Nr. LP-2377, Nr. LP-2380, LP-2375, LP-2376 plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, 2013 m. birželio 26 d. išdavė ieškovams leidimus LG-2064, LG-2065, Nr. LG-2066, LG-2067 gaminti elektros energiją. Teismas pažymėjo, kad leidimų išdavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintose Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse (redakcija nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d.) (toliau – Taisyklės) ir pagal jų nuostatas pareigą Energetikos ministerijai pateikti visą teisingą informaciją ir visus dokumentus turi ieškovai, o Energetikos ministerija, patikrinusi šių duomenų teisingumą, turi teisę priimti sprendimą išduoti leidimą arba atsisakyti jį išduoti; leidimą išduodančiai institucijai nenustatyta pareiga tikrinti registrų duomenis ir pačiai rinkti papildomus dokumentus. Ieškovai Energetikos ministerijai kartu su prašymu pateikė ir Registrų centro išrašus, kuriuose, kaip teigia, nebuvo žymos apie saugomas teritorijas, tačiau, minėta, ieškovai turėjo pareigą patys domėtis savo turimo turto teisiniu statusu, tikrinti saugomų teritorijų registrą ir pareigą leidimus išduodančiai institucijai pateikti teisingus duomenis. Teismas pažymėjo, kad Energetikos ministerija išdavė ieškovams leidimą plėtoti elektros energijos gamybą, bet ne leidimą statyti saulės elektrines. Teismas konstatavo, kad Energetikos ministerijos leidimai gaminti elektros energiją per se nesuteikė teisės vykdyti tokią veiklą draustinyje, kuriame pirmiausia galioja Statybos įstatymo, o ne saulės energijos gamybą reglamentuojančios, nuostatos, o ieškovų veiksmai siekiant gauti leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus bei gaminti elektros energiją, negali būti pateisinami Statybos įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų nevykdymu bei nežinojimu, kad ieškovams priklausantys žemės sklypai yra saugomoje teritorijoje.

18. Teismas pažymėjo, jog ieškovai nenurodė, kokiais konkrečiais neteisėtais veiksmais žala jiems buvo padaryta ir kokius teisės aktus Energetikos ministerija pažeidė, nors būtent ieškovams tenka pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – Energetikos ministerijos neteisėti veiksmai, todėl nėra pagrindo tenkinti ir ieškinio reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

19. Ieškovai V. R., E. R., UAB „Demava“ (apeliantai) apeliaciniu skundu prašo Plungės apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

20. Argumentuoja, kad saulės elektrinės buvo pastatytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 49 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimais. Nurodo, kad prašymų LESTO dėl leidimų plėsti elektros gamybos pajėgumus ir gaminti elektros energiją padavimo metu žemės sklypams Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruoti jokie žemės naudojimo apribojimai, o leidimų išdavimo metu 2013 m. birželio 26 d. apie žemės sklypams, kuriuose pastatytos elektrinės, taikomus naudojimo apribojimus, jie nežinojo. Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės rajono agentūrai 2013 m. rugpjūčio 8 d. patikrinus VĮ Registrų centro duomenis paaiškėjo, kad 2012 m. pabaigoje abiejuose žemės sklypuose, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo metu Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 36VĮ-(14.36.2)-1555 nuo 2013 m. sausio 4 d. įregistruotos naujos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: 9.3 (LII. Dirvožemio apsauga) ir 9.4 (XXXVIII. Telmologiniai (pelkių) draustiniai, panaikinta 9.5 sąlyga (XXI. Žemės sklypai, kuriuose įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai). Nurodo, kad 2013 m. spalio 24 d. gavo atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos reikalavimus nevykdyti jokių statinio (jo dalies) – saulės – šviesos energijos elektrinės statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką, o 2013 m. spalio 25 d. gavo reikalavimus Nr. REI-80-131025-00009, Nr. REI-80-131025-00010, Nr. REI-80-131025-00011, Nr. REI-80-131025-00012 pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę ne vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 24 d.

21. Nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2284-394/2014 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. spalio 25 d. reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas pratęstas iki 2016 m. gruodžio 31 d. Nuodo, kad 2015 ir 2016 m. keletą kartų kreipėsi į Aplinkos ministeriją prašydami pateikti informaciją apie pradėtus rengti (duomenys neskelbtini) telmologinio draustinio ribų ir tvarkymo planus, Aplinkos ministerijos ir Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos atsakymuose buvo nurodoma, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-12 patvirtintas Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo 2015–2020 metų veiksmų planas, kurio 2 priede yra numatytos priemonės, pagal kurias numatyta parengti saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo (ribų planus, planavimo schemas) dokumentus, nurodyta, kad bus pranešta apie jų teisę dalyvauti rengiant specialiuosius planus, teikti pastabas ir pasiūlymus planavimo organizatoriui ir planuotojams, tačiau procedūra užtruko. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2016 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. (3)-V3-1675 (12.1) pateikė informaciją, kad Tarnyba yra pradėjusi viešųjų pirkimų procedūras dėl planavimo dokumentų parengimo paslaugų pirkimo, taip pat ir dėl (duomenys neskelbtini) telmologinio draustinio ribų ir tvarkymo planų, prognozuojama viešųjų pirkimų procedūrų pabaiga 2017 m. kovo – balandžio mėn., kurios metu bus išrinktas specialiųjų planų rengėjas ir prasidės (duomenys neskelbtini) telmologinio draustinio ribų ir tvarkymo planų rengimas. Pasibaigus teismo pratęstam terminui vis dar nebuvo užbaigtos teritorijų planavimo procedūros, saulės elektrinių savininkai antrą kartą kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu pratęsti terminą savavališkos statybos padarinių pašalinimui ir teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-311-289/2017 iki 2018 m. gruodžio 31 d. pratęstas terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Nurodo, kad teismui antrą kartą pratęsus terminą žemės sklypų paskirtis iš žemės ūkio paskirties buvo pakeista į namų valdos paskirties, kad galėtų pastatyti gyvenamuosius namus ir ant jų stogų perkelti saulės elektrines bei taip pašalinti savavališkos statybos padarinius.

22. Nurodo, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu trečią kartą pratęstas terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius iki 2020 m. birželio 30 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. balandžio 15 d. atsakyme buvo nurodyta, kad savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdas pastatytas saulės elektrines perkeliant ant projektuojamų pastatų stogo galimas su sąlyga, jog pastatai nebus matomi nuo gamtos ir kultūros paveldo objektų gatvės, kelio ar apžvalgos vietų (regyklų), turizmo trasų, tačiau ieškovai turėtų kreiptis į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos su prašymu duoti išvadą, ar tokios įrangos įrengimas neprieštaraus Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimams. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2019 m. spalio 29 d. išvadoje nurodė, jog nagrinėjamoje vietoje naujų statybų plėtra nėra numatyta. Ieškovė, nesutikdama su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pateikta išvada, ją apskundė teismui, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-1322-662/2021 konstatavo, kad tokia išvada jokių teisinių pasekmių nesukėlė ir dėl to negalėjo būti apskųsta administraciniam teismui. Teigia, jog dėl šios priežasties negalėjo pašalinti savavališkos statybos padarinių perkeldama saulės elektrines ant pastatų stogų per teismo pratęstą terminą ir dar kartą kreipėsi į teismą dėl termino pratęsimo, tačiau Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-6308-609/2020 prašymas buvo atmestas, šį sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą, tačiau taip pat konstatavo, kad šioje byloje nebuvo nagrinėjami klausimai, ar 2013 metais surašyti privalomieji nurodymai yra pagrįsti ir teisėti, ar jie turi būti vykdomi, taip pat nespręstas klausimas dėl savavališkai pastatytų saulės elektrinių nugriovimo (pašalinimo).

23. Argumentuoja, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos reikalavimų gavimo metu saulės elektrinių ir žemės sklypų savininkai jau buvo įrengę saulės elektrines ir jas prijungę prie LESTO sistemos, buvo ir iki šiol yra generuojama elektros energija, saulės elektrinių įrengimui saulės elektrinių savininkai panaudojo savo asmenines lėšas ir banko paskolą, o už parduodamą elektros energiją, savo veiklą moka valstybės nustatytus mokesčius. Tuo metu, kai buvo statomos saulės elektrinės, jokie įstatymų reikalavimai nebuvo pažeisti. Priverstinis saulės elektrinių pašalinimas ieškovams sukeltų sunkias finansines pasekmes, tačiau nepaisant to, kad jie yra įpareigoti nugriauti saulės elektrines, nėra nurodyta kokiu būdu ir kada bus kompensuoti jų turtiniai praradimai.

24. Pažymi, kad sąžiningai siekė įteisinti saulės elektrines kreipdamiesi į administracinius teismus dėl terminų įteisinimo procedūroms atlikti pratęsimo, teismai ne kartą šiuos terminus pratęsė, o institucijos tam neprieštaravo. Be to, Inspekcija atliko reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimą ir 2022 m. sausio 28 d. surašė privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktus Nr. PNSSA-30-220128-00016, Nr. PNSSA-30-220128-00017, Nr. PNSSA-30-220128-00018 ir Nr. PNSSA-30-220128-00019, kuriais konstatavo, kad 2013 m. spalio 25 d. reikalavimai yra neįvykdyti, tai reiškia, kad nėra ir nebuvo praleistas privalomuosiuose nurodymuose nurodytas terminas skundui paduoti. Taip pat Inspekcija 2022 m. vasario 15 d. surašė potvarkius Nr. P3-25, Nr. P3-26, Nr. P3-27 ir Nr. P3-28, kuriais papildė 2013 m. spalio 25 d. reikalavimus pašalinti savavališkos statybos padarinius ir juos modifikavo. Taigi, Inspekcija pripažino, kad tiek Statybos įstatymo, tiek statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010, tiek Saugomų teritorijų įstatymo normos, kurių pagrindu 2013 m. spalio 24 d. surašyti savavališkų statybų aktai bei jų pagrindu 2013 m. spalio 25 d. surašyti reikalavimai pašalinti savavališkų statybų padarinius, tiek saugomos teritorijos statusas ir teisinis reguliavimas yra pasikeitę, tačiau nei patikrinimo aktuose, nei potvarkiuose nenurodė šiuo metu galiojančių teisės normų, kurių pagrindu surašyti minimi reikalavimai pašalinti savavališkų statybų padarinius yra teisėti ir turi būti vykdomi. Dėl to nesutinka, kad yra praleidę terminą skųsti minimus administracinius aktus, o tuo atveju, jeigu yra laikoma, kad terminas yra praleistas, terminas turi būti atnaujintas, nes yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

Žemesnės instancijos teismas

25. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad terminą praleido ne dėl svarbių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Teismas padarydamas šią išvadą, neįvertino aplinkybių, kad tuo metu, kai buvo surašyti privalomieji nurodymai, ieškovai negalėjo žinoti ir nežinojo koks bus saugomos teritorijos, kurioje yra pastatytos saulės elektrinės, statusas ir kokia konkreti teritorija bus apibrėžta kaip saugoma, t. y. tuo metu dar nebuvo aišku, jiems priklausančios saulės elektrinės pateks į saugomą teritoriją. Jokio kito elgesio modelio tuo metu jie pasirinkti negalėjo, nes buvo sprendžiamas klausimas dėl saugomos teritorijos dydžio ir kito statuso. Priešinga pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta ir padaryta neįvertinus šios bylos aplinkybių, paneigiant administracinių teismų sprendimuose pratęsti terminą konstatuotas aplinkybes, kad atitinkamai keičiantis saugomos teritorijos dydžiui ir jos statusui, pareiškėjai gali įteisinti minimas saulės elektrines. Lygiai taip pat nepagrįstos teismo išvados, kad jie pasirinko vykdyti savavališkos statybos padarinių pašalinimo aktus, kadangi, priešingai nei nurodė teismas, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jie daugybę metų siekė įteisinti ir vis dar siekia išsaugoti saulės elektrines. Pažymi, kad nėra praleistas 10 metų skundo padavimo naikinamasis terminas, be to, ieškinio senaties termino taikymas ir praleisto termino atnaujinimas yra susijęs su teisingumo principu. Ieškovai, siekdami administraciniuose teismuose pratęsti terminą saulės elektrinių įteisinimui ir sulaukę jiems palankių sprendimų motyvų, kuriuose buvo nurodyta, kad susiklosčius tam tikromis sąlygoms jos gali būti įteisinamos, tik daug vėliau sužinojo, kad jų teisės yra pažeistos.

26. Teigia, kad teisminio ginčo dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ar termino pratęsimo atveju bendrasis 6 mėnesių terminas privalomajam nurodymui įvykdyti turi būti skaičiuojamas nuo atitinkamo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvados, jog negali būti atnaujintas terminas apskųsti administracinius aktus, yra nepagrįstos. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2743-520/2021 nepratęsti termino savavališkos statybos padariniams pašalinti buvo priimta 2021 m. gruodžio 21 d. Patikrinimo aktus atsakovė surašė 2022 m. sausio 28 d. nesulaukusi šešių mėnesių termino nuo minėtos nutarties priėmimo dienos. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad šie patikrinimo aktai nesukelia teisinių pasekmių ir šią bylos dalį nutraukė. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes nebuvo suėjęs terminas įvykdyti privalomuosius nurodymus, be to, remiantis šiais patikrinimo aktais 2022 m. vasario 15 d. modifikuoti 2013 m. surašyti privalomieji nurodymai juose nurodant, kad Inspekcija turi teisę pati nugriauti saulės elektrines ieškovų lėšomis.

Žemesnės instancijos teismas

27. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, mechaniškai pritaikęs senaties terminą, tinkamai nevertino jų logiškai pagrįstų ir teisėtų veiksmų siekiant įteisinti saulės elektrines, neįvertino aplinkybių, jog nauji privalomieji nurodymai buvo surašyti dėl to, kad anksčiau surašyti privalomieji nurodymai buvo surašyti šiuo metu nebegaliojančių teisės normų pagrindu. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad ieškovų nurodytos aplinkybės yra subjektyvios, priklausančios nuo jų varios, todėl teismo išvada, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleisto termino administraciniams aktams apskųsti yra nepagrįsta.

28. Nurodo, kad šiuo metu neegzistuoja jokie įstatymo lygmens apribojimai įrengti saulės elektrines ginčo saugomoje teritorijoje, t. y. riboti jų nuosavybės teisę į jų sukurtą turtą, nes skundžiamuose administraciniuose nurodymuose nurodytos teisės aktų normos šiuo metu nebegalioja, be to yra pasikeitęs ir saugomos teritorijos statusas. Nepaisant šių aplinkybių atsakovė 2022 m. sausio 28 d. surašydama privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktus bei 2022 m. vasario 15 d. potvarkius dėl reikalavimų pašalinti savavališkus statybos padarinius papildymo, nenurodė šiuo metu galiojančių teisės normų, kurių pagrindu yra surašyti 2013 m. spalio 24 d. ir 25 d. administraciniai aktai.

29. Nurodo, kad ankstesnės Saugomų teritorijų įstatymo (galiojusios iki 2020 m. sausio 1 d.) redakcijos 9 straipsnio 2 dalies 12 punkte buvo įtvirtintas draudimas įrengti saulės šviesos energijos elektrines, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, (...). Šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 11 punktu buvo įtvirtintas leidimas įrengti saulės šviesos energijos elektrines, saulės šilumos energijos kolektorius tik ant pastatų stogų ir (ar) pastatų fasadų, kurie nėra matomi nuo gamtos ir kultūros paveldo objektų (kompleksų), gatvės, kelio ar apžvalgos vietų (regyklų), turizmo trasų. Šiuo metu galiojančiame Teritorijų planavimo įstatyme taip pat nėra nustatytas reikalavimas saulės elektrinių įrengimo galimybes numatyti teritorijų planavimo dokumentuose. Per šį laikotarpį pasikeitė Saugomų teritorijų įstatymo redakcija, kurioje nei saulės elektrinės, nei su saulės elektrinių statyba susiję draudimai net nėra paminėti. Tuo tarpu Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintas vienintelis draudimas įrengti saulės šviesos energijos elektrines ant pastatų, kurie yra kultūros paveldo objektai, stogų ir (ar) fasadų. Jokių kitų draudimų, susijusių su saulės elektrinių statybomis, pagal šiuo metu galiojančius, aktualius šiam ginčui įstatymus nėra nustatyta. Taigi, neaišku, kokiu šiuo metu galiojančiu įstatymo lygmens teisiniu pagrindu yra įpareigoti nugriauti saulės elektrines arba kodėl negali jų įteisinti. Atsakovė įpareigodama nugriauti saulės elektrines nepatikslino nei savavališkų statybų aktų, nei privalomųjų nurodymų, nors jame nurodytos įstatymo normos yra pakeistos ir negaliojančios, nenurodo jokios šiuo metu galiojančios įstatymo nuostatos. Atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, turėtų patikslinti patikrinimo aktus ir privalomuosius nurodymus ir juose aiškiai nurodyti šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, pagal kurį saulės elektrinės yra pastatytos neteisėtai. Kadangi ne kartą kreipėsi į teismą dėl termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo ir nuo pradinių nurodymų praėjo daugiau nei aštuoneri metai, todėl, ieškovų įsitikinimu, nėra tikslinga vadovautis teisiniu reglamentavimu, kuris galiojo dar 2013 metais, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai neanalizavo ir dėl esminių aplinkybių nepasisakė bei jų neatskleidė, pasisakė tik dėl to, kad ieškovai turėjo gauti statybą leidžiantį dokumentą tiek statydami saulės elektrines, tiek šiuo metu, t. y. pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo pats nusprendė šalinti skundžiamų administracinių aktų trūkumus, todėl sprendimas gali būti laikomas absoliučiai negaliojančiu CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

30. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog veiklos apribojimų žemės sklypuose turėjo būti laikomasi nepaisant to, ar į Nekilnojamojo turto kadastrą bei registrą buvo įrašytos specialiosios naudojimo sąlygos, nepagrįstai visą atsakomybę perkėlė ieškovams už Energetikos ministerijos 2012 m. spalio 8 d. išduoto leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus bei 2013 birželio 26 d. išduotus leidimus gaminti elektros energiją ir 2012 m. spalio 26 d. LESTO išduotas prijungimo sąlygas, kurių pagrindu ieškovai 2013 metų gegužės – birželio mėnesiais pastatė ir sumontavo saulės elektrines, neteisėtumą. Pažymi, kad už šių leidimų ir prisijungimo sąlygų teisėtumą atsako juos išdavusios institucijos, taigi, ne jie, o Energetikos ministerija, išdavusi minimus leidimus, privalėjo užtikrinti jų teisėtumą, taip pat ir nustatyti sąlygas gauti statybos leidimą, jei jis buvo reikalingas. Ieškovai, pateikę valdžios institucijoms visus būtinus dokumentus, taip pat ir Nekilnojamojo turto registro žemės sklypų išrašus, pagrįstai galėjo tikėtis, kad minimi leidimai yra išduoti teisėtai ir valstybės institucija – Energetikos ministerija, išduodama leidimus gaminti elektros energiją, jiems suteikė teisėtą lūkestį, kad jie veikia teisėtai ir parduodami pagamintą elektros energiją galės gauti iš to pajamų. Valstybės institucijų padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita.

31. Nurodo, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, kad dar 2013 metais ieškovai žinojo, jog jų pastatytas saulės elektrines reikia nugriauti. Priešingai, visi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog daugybę metų siekė įvairiais būdais pašalinti savavališkos statybos padarinius ir išsaugoti saulės elektrines, o valstybės institucijos ilgą laiką tam visiškai neprieštaravo ir sutikdavo, kad terminai pašalinti savavališkos statybos padarinius būtų pratęsiami. Pažymi, kad pradėtoms saulės elektrinių įrengimo įteisinimo procedūroms buvo būtinas draustinio statuso ir ribų pakeitimas, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šių aplinkybių visiškai nevertino ir dėl pateiktų susirašinėjimų su valstybės institucijomis nieko nepasisakė bei padarė nepagrįstą išvadą neva ieškovai dar 2013 metais žinojo, kad saulės elektrines jiems reikės nugriauti, nepaisant to, kad visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jiems ilgą laiką buvo keliami lūkesčiai, kad jų pastatytas saulės elektrines bus galima išsaugoti ir toliau naudoti pagal paskirtį.

32. Argumentuoja, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, jie, įrengdami saulės elektrines neveikė savavališkai, kadangi valstybės institucija – Lietuvos Respublikos energetikos ministerija – išdavė jiems leidimus gaminti elektros energiją, o pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jų reikalavimus dėl žalos atlyginimo, visiškai nevertino saulės elektrinių įrengimo aplinkybių, nevertino to, kad daugybę metų jie siekė įteisinti saulės elektrines ir valstybės institucijos tam neprieštaravo, nevertino to, kad net ir šiuo metu neegzistuoja joks teisinis pagrindas, kuris draustų įrengti saulės elektrines ginčo teritorijoje, nevertino į bylą pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad ieškovams buvo kuriami teisėti lūkesčiai, kad jie toliau galės naudotis jų pastatytomis saulės elektrinėmis.

Atsiliepimas

33. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34. Argumentuoja, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, priimdamas jį, teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir dalyvaujančių asmenų parodymus, nepažeidė materialiųjų ir procesinių teisės normų, todėl naikinti jį apeliantų nurodytais motyvais nėra pagrindo.

35. Nurodo, kad ginčijami Inspekcijos surašyti savavališkos statybos aktai ir reikalavimai yra individualaus pobūdžio administraciniai sprendimai, todėl skaičiuojant jų apskundimo termino eigos pradžią pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, svarbus asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) momentas. Nurodo, kad apeliantams ilgą laiką iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo buvo žinoma apie skundžiamų administracinių aktų priėmimą, jų turinį bei jais nustatytas pareigas, todėl, manydami, kad yra pažeistos jų teisės, apeliantai galėjo per teisės aktuose nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl ginčijamų aktų panaikinimo. Praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Argumentuoja, kad apeliantų nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, objektyviai lėmusios termino paduoti skundą praleidimą, kadangi būtent apeliantai pasirinko įvykdyti reikalavimus įteisinant savavališkos statybos padarinius, atliko su tuo susijusius veiksmus, vis kreipdavosi į teismą dėl reikalavimų įvykdymo termino pratęsimo ir tik nepavykus įteisinti savavališkos statybos kreipėsi į teismą ginčydami savavališkos statybos aktus ir reikalavimus. Nagrinėjamu atveju neegzistavo jokios objektyvios aplinkybės kliudžiusios apeliantams laiku ginčyti Inspekcijos priimtus administracinius sprendimus ir būtent apeliantų subjektyvus apsisprendimas lėmė, kad į teismą dėl šių aktų panaikinimo jie kreipėsi tik po devynerių metų. Pažymi, jog aplinkybės, kad savavališkos statybos įteisinimas ginčo žemės sklypuose iš viso nėra galimas, nesudaro pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą.

36. Pažymi, jog apeliantų nurodytoje kasacinio teismo 2021 sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 visiškai kitokios faktinės aplinkybės bei iš esmės skirtinga teisinė situacija. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl termino ginčyti administracinius sprendimus, o cituojamoje kasacinio teismo praktikoje buvo sprendžiama dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino skaičiavimo pasibaigus bylai dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Terminai ginčyti administracinius sprendimus ir įvykdyti privalomąjį nurodymą yra skirtingi, įtvirtinti skirtinguose teisės aktuose ir vieno eiga ar pratęsimas neturi įtakos kito termino eigai. Tai, kad nuo 2014 m. Inspekcija ir teismai pratęsė atsakovams reikalavimų įvykdymo terminus, neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos terminui apskųsti savavališkos statybos aktus ir reikalavimus, taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Pažymi, kad apeliantų nurodyta praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021, buvo pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022, kurioje konstatuota, kad reikalavimų įvykdymo terminas pasibaigė įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo nepratęstas jų įvykdymo terminas, Inspekcija įgijo teisę inicijuoti priverstinį reikalavimų vykdymą.

37. Taip pat sutinka su skundžiamame sprendime padaryta teismo išvada, kad privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktai yra konstatuojamojo pobūdžio dokumentai ir nesukelia ieškovams teisinių padarinių.

38. Nurodo, kad teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, o klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu. Mano, kad teismas, vertindamas savavališkos statybos aktų ir reikalavimų teisėtumą bei pagrįstumą, pagrįstai atsižvelgė į jų surašymo metu nustatytą faktinę situaciją ir galiojusį teisinį reglamentavimą, o jų pasikeitimai po administracinių sprendimų priėmimo objektyviai negali lemti tokių administracinių aktų neteisėtumo ar nepagrįstumo.

39. Pažymi, kad žemės sklypai, kuriuose yra savavališkai pastatytos ginčo saulės elektrinės jų statybos metu pateko į saugomą teritoriją – (duomenys neskelbtini) valstybinį telmologinį draustinį (dabar – (duomenys neskelbtini) valstybinis kraštovaizdžio draustinis). Ginčo statiniai – saulės šviesos energijos elektrinės – priskirtini II grupės nesudėtingiesiems statiniams. Tiek pagal ginčo teisinių santykių matu, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą šiems statitiniams, statomiems konservacinės apsaugos prioriteto teritorijose, kurioms priskiriami draustiniai, yra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas, o jo neturint statyba suprantama kaip savavališka. Teisinis reglamentavimas nėra pasikeitęs tiek, kad lemtų tai, jog ginčo statybai nebereikėtų gauti statybą leidžiančio dokumento.

40. Pažymi, kad konstatuota savavališka statyba buvo siejama su tuo, kad ginčo statiniai yra pastatyti neturint privalomo statybą leidžiančio dokumento ir nebuvo bei neturėjo būti vertinama, ar apeliantai galės įteisinti savavališkai pastatytus statinius. Tai, kad Inspekcija skundžiamuose administraciniuose nėra nurodžiusi, kokiu teisiniu pagrindu remiantis apeliantai negali gauti statybą leidžiančių dokumentų ir įteisinti savavališką statybą, niekaip nelemia ginčijamų aktų neteisėtumo. Neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu, nes statybos procesas yra tęstinio pobūdžio. Tai, kad apeliantai pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą negali įteisinti savavališkai pastatytų statinių, taip pat niekaip nelemia ginčijamų aktų neteisėtumo ar nepagrįstumo.

41. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre (duomenų sistemoje) kaupiami ir saugomi, sisteminami, apdorojami duomenys apie rezervatus, draustinius, gamtos paveldo objektus, valstybinius parkus, pajūrio juostą ir pan., t. y. apie saugomas gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes. Visi kadastro duomenys yra vieši, tai buvo įtvirtinta ir ginčo statinių statybos metu galiojusių Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro nuostatų 38 punkte. Aplinkybė, jog konkretizuoti apribojimai nebuvo įrašyti Nekilnojamojo turto registre, tačiau įrašyti Saugomų teritorijų valstybės kadastre, nereiškia, jog jie negalioja ar yra netaikomi. Nepaisant to, jog ginčui aktualių žemės sklypų Nekilnojamojo turto registro išrašuose saulės elektrinių statybos metu nebuvo įregistruotos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, susijusios su statybų apribojimais draustiniuose, statytojams iš viešai prieinamų duomenų, esančių Saugomų teritorijų valstybės kadastre, turėjo būti žinoma, kad žemės sklypai patenka į draustinio ribas ir turi būti laikomasi apribojimų, taikomų draustinių teritorijose.

42. Pažymi, kad visuose ginčijamuose reikalavimuose yra nurodyta, kad yra reikalaujama pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, taigi, iš ginčijamų reikalavimų turinio ieškovai galėjo ir turėjo suprasti, kad iš jų reikalaujama nugriauti ginčo statinius, todėl jų teiginys, kad byloje nėra įrodymų, jog jiems dar 2013 m. turėjo būti žinoma, kad ginčo statinius reikia nugriauti, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Reikalavimų surašymo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad Inspekcija išnagrinėja savavališkos statybos faktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pareikalauja statytojo savo lėšomis vienu iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius. Reikalavimuose buvo numatytas įpareigojimas įtvirtintas Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 punkte – nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Reikalavimų surašymo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta teisė asmenims parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, jei tai yra įmanoma. Apeliantai būtent ir pasirinko savavališką statybą pašalinti pasinaudodami šia teise, tačiau tai nepaneigia fakto, kad nepavykus gauti statybą leidžiančio dokumento jiems būtų išnykusi pareiga nugriauti savavališkai pastatytus statinius. Taigi, būtent apeliantų apsisprendimas lėmė, kad jie pasirinko įteisinti savavališką statybą, todėl nesutiktina su jų teiginiais, kad taip buvo pažeistas proporcingumo principas ar kad apeliantams buvo sukurtas lūkestis, kad saulės elektrinių nebus prašoma nugriauti. Apeliantų nurodomos aplinkybės, kad jie atliko eilę veiksmų ir siekė įteisinti savavališkai pastatytus statinius, yra teisiškai nereikšmingos, kadangi šie atlikti veiksmai niekaip negali lemti ginčijamų savavališkos statybos aktų ir reikalavimų neteisėtumo.

43. Nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo pareikštas ne Inspekcijai, o kitai atsakovei – valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, nėra susijęs nei su Inspekcijos veiksmais ar kompetencija, todėl šio reikalavimo ir apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo vertinimą palieka apeliacinės instancijos teismui, tačiau mano, kad apeliantai, reikšdami reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turi pareigą įrodyti, kad jiems padaryta nurodoma turtinė žala atsirado dėl Energetikos ministerijos neteisėtų veiksmų. Pažymi, kad šiuo metu ginčo statiniai nėra nugriauti, todėl, mano, kad neatsirado ir žala dėl ginčo statinių praradimo, taip pat nėra patirti jokie nuostoliai.

Atsiliepimas

44. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

45. Nurodo, kad ieškovams surašytuose savavališkos statybos aktuose buvo nurodyta, kad saulės elektrinės buvo pastatytos (duomenys neskelbtini) valstybiniame telmologiniame draustinyje ir ieškovai nepateikė statybą leidžiančio dokumento, nors pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir STR 1.07.01:2002 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 3.2 punktą II grupės nesudėtingo statinio statybai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje (t. y. draustinyje) privalomas rašytinis pritarimas supaprastintam projektui. Taip pat pažeistas Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas (statytojas privalo gauti statybą leidžiantį dokumentą) ir 23 straipsnio 28 dalis (statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis privalomas, draudžiama). Taigi, nepagrįsti ieškovų teiginiai, kad elektrinių statybos metu jie nieko nepažeidė.

46. Mano, kad įvertinęs teisinį reglamentavimą ir jį išanalizavęs pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad Inspekcija pagrįstai surašė ieškovams savavališkos statybos aktus bei reikalavimus pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pažymi, kad ieškovams priklausančiuose žemės sklypuose tiek statybos metu, tiek dabar, tokių statinių statybai buvo ir yra privaloma gauti statybą leidžiantį dokumentą, atsižvelgiant į tai, kad ginčo statiniai yra priskirtini II grupės nesudėtingosios kategorijos statiniams ir yra pastatyti konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje – (duomenys neskelbtini) valstybinio kraštovaizdžio draustinyje (statybos metu buvo (duomenys neskelbtini) valstybinis telmologinis draustinis).

47. Nurodo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių išteklių energiją naudojančių energijos gamybos įrenginių ir statinių projektai rengiami ir statybos darbai vykdomi laikantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos ir reikalavimų. Taigi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatytų tikslų ir uždavinių negalima aiškinti atsietai nuo kitų, imperatyvių teisės normų. Ieškovų aiškinimas, jog saulės elektrinėms nebuvo reikalingas leidimas, reikštų, jog saulės elektrinės galėtų būti statomos bet kokioje teritorijoje, nepaisant jos statuso ir netaikant jokių kitų apribojimų, o tai prieštarautų, visų pirma, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Pažymi, kad ieškovų nurodyta išimtinė nuostata, kad mažesnės kaip 30 kW įrengtosios galios vėjo elektrinėms, saulės šviesos energijos elektrinėms, saulės šilumos energijos kolektoriams, šilumos siurbliams netaikomi žemės paskirties atitikties reikalavimai, poveikio aplinkai vertinimo procedūra, nereikalingas leidimas statyti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimas, turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai toje vietovėje, kurioje yra žemės sklypas, nebūtų saugomos teritorijos ir jam nebūtų taikomi saugomų teritorijų reikalavimai, bet ne tais atvejais kai žemės sklypui taikomi tam tikri ribojimai.

48. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad veiklos apribojimų ieškovams priklausančiuose žemės sklypuose turėjo būti laikomasi nepaisant to, ar į Nekilnojamojo turto kadastrą bei Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyta specialioji naudojimo sąlyga ir ieškovai negali remtis aplinkybe, kad nežinojo ar kad specialios žymos dėl saugomų teritorijų nebuvo Registrų centro išraše ir tai nepaneigia ieškovų pareigos domėtis kitų viešų registrų duomenimis.

49. Nurodo, kad Energetikos ministerija ieškovams 2012 m. spalio 8 d. išdavė leidimus Nr. LP-2377, Nr. LP-2380, LP-2375, LP-2376 plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, 2013 m. birželio 26 d. išdavė ieškovams leidimus LG-2064, LG-2065, Nr. LG-2066, LG-2067 gaminti elektros energiją. Pažymi, kad pareigą Energetikos ministerijai pateikti visą teisingą informaciją ir visus dokumentus turi ieškovai, o Energetikos ministerija įvertina jų pateiktus dokumentus ir jų pagrindu išduoda arba atsisako išduoti leidimus. Ieškovai kartu su prašymu pateikė ir Registrų centro išrašus, kuriuose kaip teigia, nebuvo žymos apie saugomas teritorijas, tačiau kaip teisingai akcentuojama skundžiamame sprendime, ieškovai turėjo pareigą patys domėtis savo turimo turto teisiniu statusu. Mano, kad ieškovų veiksmai siekiant gauti leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus bei gaminti elektros energiją, negali būti pateisinami teisės aktų nevykdymu bei nežinojimu, kad ieškovams priklausantys žemės sklypai yra saugomoje teritorijoje.

Žemesnės instancijos teismas

50. Argumentuoja, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka ieškovams, kurie taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Ieškovai nenurodė, kokiais konkrečiais neteisėtais veiksmais ta žala jiems buvo padaryta ir kokius teisės aktus Energetikos ministerija pažeidė, vykdydama jai pavestas funkcijas. Teismas skundžiamame sprendime, pagrįstai įvertino išdėstytų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, ir konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – Energetikos ministerijos neteisėti veiksmai, todėl nėra pagrindo tenkinti ir ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsiliepimas

51. Trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka.

52. Pažymi, kad ginčo vietoje valstybės saugoma teritorija įsteigta dar 1960 metais. Mano, jog apeliantai nepagrįstai interpretuoja teisės aktus sau naudinga linkme teigdami, kad nėra jokių draudimų ir jie nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, susijusių su saulės elektrinių statyba. Argumentuoja, kad Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 punkto 19 papunktyje įtvirtinta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai statoma Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis. Tiek ginčo aktų priėmimo metu, tiek šiuo metu galiojančioje Saugomų teritorijų įstatymo redakcijoje statinių statybą reglamentuoja imperatyvios nuostatos, t. y. įstatymuose buvo ir yra aiškiai apibrėžta, kokia ir kur yra leidžiama statinių statyba. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo objektas – 120 kW galingumo saulės elektrinė – yra statinys, o įstatymas išimčių dėl statybų valstybiniuose draustiniuose nenumato ir nenumatė, konstatuotina, kad įstatyme įtvirtinti atvejų, kada statyba galima, sąrašai yra baigtiniai, ir apeliantų ginčo atvejis nė į vieną jų nepatenka.

53. Nurodo, kad Tarnyba nuo 2013 metų nuosekliai laikėsi ir laikosi pozicijos, jog galimybės draustinyje statyti saulės šviesos elektrines, jomis užstatant laisvus žemės plotus, teisės aktai nenumato. Taigi nepagrįstas yra ir apeliantų teiginys, kad tuo metu, kai saulės elektrinės buvo statomos, nebuvo pažeisti jokie teisės aktų reikalavimai. Ieškovams 2013 m. išduoti Energetikos ministerijos leidimai gaminti elektros energiją nesuteikė teisės vykdyti tokią veiklą draustinyje, kuriame pirmiausia galioja Saugomų teritorijų įstatymo, o ne saulės energijos gamybą reglamentuojančios nuostatos. Be to, Tarnyba ieškovams yra nurodžiusi, kad draustinio rūšies iš telmologinio į kraštovaizdžio pakeitimas niekaip nedaro įtakos savavališkų statybų klausimui, nes naujajame draustinio tvarkymo plane nagrinėjamoje vietoje taip pat nėra numatyta naujos statybos galimybė.

54. Nesutinka ir su apeliantų argumentu, kad jiems nebuvo žinoma apie teritorijos priklausymą draustiniui. Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnis reglamentuoja žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų teises ir pareigas saugomose teritorijose. Asmenys, turėdami žemės nuosavybę, turi Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises, kuriomis gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui. Pažymi, kad veiklos apribojimų turi būti laikomasi nepaisant to, ar į atitinkamus dokumentus buvo įrašytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, ar ne. Teritorija, kurioje buvo suformuoti ieškovės žemės sklypai ((duomenys neskelbtini) telmologiniame draustinyje), šiame draustinyje yra nuo pat jo įsteigimo 1960 m., draustinio ribos nesikeitė.

Atsiliepimas

55. Trečiasis asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepimu nurodo, kad dėl apeliacinio skundo išsamiai nepasisako ir palieka apeliacinės instancijos teismui spręsti savo nuožiūra.

56. Pažymi, kad ieškovai apeliaciniame skunde AB LESTO (sujungus AB LESTO ir AB „Lietuvos dujos“ nuo 2016 m. sausio 1 d. veiklą pradėjo ESO) nepagrįstai laiko viešojo administravimo subjektu, o išduotas prijungimo sąlygas – administraciniu aktu. ESO yra bendrovė, kuri pagal teisės aktais nustatytą tvarką teikia prijungimo prie elektros skirstomojo tinklo paslaugas sutartinių civilinių santykinių pagrindu, o jos išduodamos prijungimo sąlygos yra techninio pobūdžio dokumentas, kuriame nurodomi techninio pobūdžio reikalavimai, būtini elektrinei prie elektros skirstomojo tinklo prijungti. Taigi, AB LESTO suteikė ieškovams tik saulės elektrinių prijungimo prie elektros skirstomojo tinklo paslaugas ir iš savo pusės turėjo pareigą tik užtikrinti tinkamą šių prijungimo paslaugų suteikimą pagal nustatytus techninius reikalavimus. Saulės elektrines įrengė (statė) ieškovai, todėl būtent jie, kaip statytojai, ir turėjo pareigą užtikrinti, kad jos būtų įrengtos (pastatytos) teisėtai, t. y. nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

57. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

58. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

59. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo civilinės bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiais bei panaikinti 2022 m. sausio 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktus Nr. PNSSA-30-220128-00016, Nr. PNSSA-30-220128-00017, Nr. PNSSA- 30-220128-00018 ir Nr. PNSSA-30-220128-00019 nutraukta, o kita ieškovų ieškinio dalis atmesta, teisėtumo ir pagrįstumo.

60. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

61. Ieškovai prašė panaikinti 2013 m. spalio 24 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos savavališkos statybos aktus Nr. SSA-80-131024-000112, SSA-80-131024-000102, SSA-80- 131024-000122, SSA-80-131024-000132; 2013 m. spalio 25 d. reikalavimus Nr. REI-80-131025-00009, Nr. REI-80-131025-00010, Nr. REI-80-131025-00011, Nr. REI-80-131025-00012 pašalinti savavališkos statybos padarinius; 2022 m. sausio 28 d. privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktus Nr. PNSSA-30-220128-00016, Nr. PNSSA-30-220128-00017, Nr. PNSSA- 30-220128-00018 ir Nr. PNSSA-30-220128-00019; 2022 m. vasario 15 d. potvarkius Nr. P3-25, P3-26, P3-27, P3-28, kuriais papildyti reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius, o šių reikalavimų netenkinus – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, 217 618,12 Eur turtinės žalos atlyginimą dėl jų įrengtų saulės elektrinių praradimo bei negautas pajamas nuo 2023 m. iki 2025 m. už pagamintą ir parduotą elektros energiją, jeigu saulės elektrinės būtų nugriautos.

62. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad Energetikos ministerija ieškovams 2012 m. spalio 8 d. išdavė leidimus Nr. LP-2377, Nr. LP-2380, LP-2375, LP-2376 plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, 2012 m. spalio 26 d. LESTO ieškovams išdavė prijungimo sąlygas, Energetikos ministerija 2013 m. birželio 26 d. išdavė ieškovams leidimus LG-2064, LG-2065, Nr. LG-2066, LG-2067 gaminti elektros energiją. Ieškovai 2013 metų gegužės – birželio mėnesiais pastatė ir sumontavo saulės elektrines žemės sklypuose, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurie yra (duomenys neskelbtini) valstybinio kraštovaizdžio draustinyje. Tuometinės LTSR Ministrų tarybos 1960 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 517 buvo įsteigta saugoma teritorija – (duomenys neskelbtini) landšaftinis draustinis, jo vietoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 įsteigtas (duomenys neskelbtini) valstybinis telmologinis draustinis, Vyriausybės 2019 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 571 draustinio rūšis pakeista į (duomenys neskelbtini) valstybinį kraštovaizdžio draustinį.

63. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2013 m. spalio 24 d. surašė savavališkos statybos aktus Nr. SSA-80-131024-000112, SSA-80-131024-000102, SSA-80- 131024-000122, SSA-80-131024-000132 ir 2013 m. spalio 25 d. reikalavimus Nr. REI-80-131025-00009, Nr. REI-80-131025-00010, Nr. REI-80-131025-00011, Nr. REI-80-131025-00012 pašalinti savavališkos statybos padarinius nė vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 24 d. Reikalavimų įvykdymo terminai ne kartą pratęsti, nes ieškovai tikėjosi įteisinti statybas (pašalinti neteisėtos statybos padarinius), t. y. eilę metų vyko saugomų teritorijų specialusis planavimas, ieškovai manė, kad bus pakeistos draustinio ribos ir jų sklypams nebebus taikomos specialiosios naudojimo sąlygos (ribojimai). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nė viename kompetentingų institucijų ieškovams pateiktame atsakyme apie planavimo procedūros eigą nėra nurodyta, kad parengus specialųjį teritorijos tvarkymo planą draustinio ribos bus sumažintos ar ieškovams bus leista vykdyti veiklą (gaminti elektros energiją), nė vienas atsakymas negalėjo sukelti ieškovams pagrįsto ir teisėto lūkesčio, kad jie turės galimybę įteisinti savavališkai pastatytas elektrines. Tęsiant reikalavimų įvykdymo terminus būtent ir buvo atsižvelgiama į tai, kad vyksta teritorijos planavimas, kurio metu galbūt gali pasikeisti draustinio ribos ar ieškovų sklypams taikomi apribojimai, tačiau terminų reikalavimams pašalinti savavališkos statybos padarinius pratęsimas jokiu būdu nereiškia, kad privalomojo reikalavimo nereikės vykdyti išnykus priežastims, dėl kurių pratęstas įvykdymo terminas. Toks ieškovų lūkestis nėra nei pagrįstas, nei teisėtas.

64. Paskutinį kartą terminas įvykdyti reikalavimus pratęstas iki 2020 m. birželio 30 d. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 8 d. sprendimu, o 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu prašymas dar kartą pratęsti reikalavimų įvykdymo terminą iki 2022 m. gruodžio 31 d. nebetenkintas, šis Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui jį palikus nepakeistą.

65. Ieškovams ginčijant savavališkos statybos aktų ir reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog administracinių teismų praktikoje paprastai laikoma, kad savavališkos statybos aktas nėra administracinis teisės aktas, kadangi savavališkos statybos akte yra fiksuojamos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, šis aktas pats savaime negali sukelti kokių nors teisinių pasekmių ir dėl to negali būti ginčo dalyku ir jo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas nenagrinėjamas teisme. Savavališkos statybos aktu nėra išsprendžiamas klausimas dėl teisių ar pareigų nustatymo statytojui, jame yra konstatuoti faktai be privalomo pobūdžio patvarkymų ir tiesiogiai nesukuria statytojui ar kitiems asmenims teisių ar pareigų. Vis dėlto, kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad savavališkos statybos aktas suvaržo asmens teises, nes viena vertus, savavališkos statybos akte yra nurodomi faktiniai duomenys apie statybos darbus ir jų rezultatus, atliktų darbų pobūdis, kiekiai ir apimtys, bet greta to atliekamas teisinis jų įvertinimas: atskleidžiami pažeidimai, jų pobūdis, administracinės atsakomybės taikymas. Jeigu su faktu ir jo teisiniu įvertinimu asmeniui atsiranda tam tikri įpareigojimai, suvaržymai, ribojimai, netekimai ar panašios teisinės pasekmės, tai akivaizdu, kad tokių faktinių ir teisinių aplinkybių nustatymas turi reikšmę jo teisėms ar pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-695/2020). Klaipėdos apygardos teismas savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad savavališkos statybos aktai iš esmės yra individualūs administraciniai aktai, nes nors savavališkos statybos aktuose nėra konkrečiai nustatyta asmens teisių ir pareigų, bet jais viešosios teisės subjektas, vykdydamas viešąjį administravimą, be kita ko, pripažįsta atitinkamą asmenį pažeidus viešosios teisės normas, vadinasi, šie aktai turi pakankamai individualaus administracinio akto požymių (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-248-1092/2021, 2022 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-650-777/2022).

66. Nagrinėjamu atveju, įvertinus skundžiamų savavališkos statybos aktų turinį matyti, jog jais ne tik konstatuoti tam tikri teisiškai reikšmingi faktai (statybos neteisėtumas), bet išdėstyti ir reikalavimai statytojams nevykdyti jokių saulės elektrinių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nagrinėjamu atveju individualiais administraciniais aktais laikytini ne tik reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius, bet ir savavališkos statybos aktai, kurių pagrindu ir surašyti minėti reikalavimai.

67. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai yra praleidę Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieno mėnesio terminą skundui teismui paduoti dėl 2013 m. spalio 24 d. savavališkos statybos aktų ir 2013 m. spalio 25 d. reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vieno mėnesio terminas skaičiuojamas nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Apeliantai patys nurodo, kad aptariamus administracinius aktus gavo jų priėmimo dieną, šią aplinkybę patvirtina ir pačių apeliantų parašai ginčijamuose aktuose. Nors apeliantai argumentuoja apie savo teisių ir interesų pažeidimą sužinoję tik daug vėliau, kai paaiškėjo, kad jiems nepavyks įteisinti saulės elektrinių statybos, šie jų argumentai yra visiškai teisiškai nepagrįsti. Priešingai, ieškovams apie, jų manymu, pažeistas jų teises ir interesus, tapo žinoma gavus skundžiamus administracinius aktus, tuo tarpu, tai, kaip ieškovai šiuos aktus suvokė, ar tikėjosi įteisinti saulės elektrinių statybą ir kokius veiksmus dėl to atliko ar siekė bei tikėjosi atlikti, tai, kad administracinių aktų neginčijo, yra subjektyvus ieškovų pasirinktas elgesio modelis. Ieškovai aktyviai siekė įteisinti saulės elektrinių statybą, taigi, suprato, kad jos pastatytos neteisėtai, o būtent aptariamais aktais ir buvo konstatuotas statybos neteisėtumas. Taigi, ieškovai žinojo ir suprato Inspekcijos jiems keliamus reikalavimus ir turėjo pareigą juos vykdyti. Teisėjų kolegija pažymi, jog asmenys savo teises ir interesus įgyvendina jų pasirinktu būdu, o šiuo atveju ieškovai pasirinko ne ginčyti administracinius aktus ABTĮ nustatytu terminu ir tvarka, bet, priešingai, aiškinosi dėl galimybės ištaisyti padarytus statybos pažeidimus ir tik nepavykus įteisinti saulės elektrinių statybos 2022 m. vasario 24 d. pareiškė ieškinį ginčydami 2013 m. spalio 24 d. savavališkos statybos aktų ir 2013 m. spalio 25 d. reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumą.

68. Apeliantų nurodomos ir byloje nustatytos aplinkybės, kad reikalavimų įvykdymo terminai ne kartą buvo pratęsti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, taip pat nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl praleisto termino ginčyti savavališkos statybos aktų ir reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumą atnaujinimo. Priešingai nei teigia apeliantai, būtent tokią išvadą pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju neegzistavo jokios objektyvios aplinkybės sukliudžiusios apeliantams laiku ginčyti Inspekcijos priimtus administracinius sprendimus ir būtent pačių apeliantų subjektyvus apsisprendimas jų neginčyti, bet siekti įteisinti statybas, lėmė, kad į teismą dėl šių aktų panaikinimo ieškovai kreipėsi tik po devynerių metų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai painioja termino ginčyti administracinius sprendimus skaičiavimą su privalomojo nurodymo įvykdymo termino skaičiavimu. Terminai ginčyti administracinius sprendimus ir įvykdyti privalomąjį nurodymą yra skirtingi, įtvirtinti skirtinguose teisės aktuose ir vieno eiga ar pratęsimas, kaip minėta, neturi įtakos kito termino eigai. Reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimas nesustabdo šių aktų apskundimo termino eigos, be to, reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimas negalėjo sukelti apeliantams teisėtų lūkesčių, kad reikalavimų iš viso nebereikės vykdyti.

69. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, jeigu pripažįstama, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik išimtinės, objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-662/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-111-575/2019; 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-125-520/2021; kt.). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus, o įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju skundo padavimo termino praleidimą lėmė pačių ieškovų pasirinktas elgesio modelis, tai, kad jie ginčą tikėjosi išspręsti kitu būdu – įteisindami saulės elektrinių statybą, t. y. subjektyvios, nuo jų valios ir veiksmų priklausiusios priežastys, kurios nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą ginčyti 2013 m. spalio 24 ir 25 d. administracinius aktus.

70. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau aptarto pobūdžio terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2014; 2016 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 14 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1029-1062/2017). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011; 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019).

71. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad procedūrinio termino skųsti 2013 metais priimtus administracinius aktus praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškinio reikalavimus dėl šių aktų panaikinimo atmesti. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir neatnaujino ABTĮ nustatyto termino, tačiau, priešingai nei nurodo ieškovai, bylą išnagrinėjo iš esmės ir ieškinį atmetė ne vien dėl praleisto termino. Taigi apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo termino eigos pradžios nustatymo, nepagrįsto šio termino neatnaujinimo ir pan., neturi teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju, kadangi teismas pasisakė dėl visų ieškovų reikalavimų (ne)pagrįstumo, civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo. Termino atnaujinimas bylos šaliai reikšmingas tik dėl sukeliamų padarinių – kai, konstatavus termino praleidimą ir pagrindo jį atnaujinti nebuvimą, šiuo pagrindu ieškinys atmetamas, nevertinant ieškovų įrodinėjamų aplinkybių, nesprendžiant dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Kadangi teismas ieškovų ieškinį atmetė ne tik dėl to, kad buvo praleistas savavališkos statybos aktų ir reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius apskundimo terminas, tačiau ir dėl esmės, konstatuotina, kad teismas faktiškai išnagrinėjo ieškovų reikalavimų pagrįstumą taip, lyg ieškovų ginčijamų sprendimų apskundimo terminas nebuvo praleistas.

72. 2013 m. spalio 24 d. savavališkos statybos aktuose aiškiai nurodyta, kad ginčo saulės elektrinės buvo pastatytos (duomenys neskelbtini) valstybiniame telmologiniame draustinyje ir nebuvo pateiktas statybą leidžiantis dokumentas, nors pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir STR 1.07.01:2002 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 3.2 punktą, II grupės nesudėtingo statinio statybai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje (t. y. draustinyje) privalomas rašytinis pritarimas supaprastintam projektui, pažeistas Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas (statytojas privalo gauti statybą leidžiantį dokumentą) ir 23 straipsnio 28 dalis (statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis privalomas, draudžiama). Apeliantai akcentuoja, kad įrengdami saulės elektrines neveikė savavališkai, kadangi valstybės institucija – Lietuvos Respublikos energetikos ministerija – buvo išdavusi jiems leidimus gaminti elektros energiją. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei leidimas gaminti elektros energiją, nei leidimas plėsti gamybos pajėgumus, nėra statybą leidžiantys dokumentai Statybos įstatymo požiūriu. Tai, kad apeliantai subjektyviai suvokia situacija ir ją savaip interpretuoja, neturi teisinės reikšmės ir nedaro jų statybos teisėta. Akcentuodami turimus elektros energijos gamybos leidimus bei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, kurio 49 straipsnio 1 dalyje tiek ginčo santykių metu, tiek šiuo metu, įtvirtinta, kad atsinaujinančių išteklių energiją naudojančių energijos gamybos įrenginių ir statinių projektai rengiami ir statybos darbai vykdomi laikantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos ir reikalavimų, ieškovai visiškai ignoruoja Statybos įstatymo reikalavimus. Apeliantai neneigia, kad neturėjo ir neturi statybą leidžiančio dokumento – privalomo rašytinio pritarimo supaprastintam projektui.

73. Priešingai apeliantų teiginiams, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir sprendime išdėstė tiek skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu, tiek šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą ir reikalavimus ginčo statiniams, pastatytiems specifinėje saugomoje teritorijoje – draustinyje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad saulės elektrinių statybos pradžios metu galiojusio Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad rengiant statinio projektą, statant statinį, jį naudojant ir prižiūrint, be šio įstatymo, privaloma vadovautis kitais įstatymais, teisės aktais ir nustatyta tvarka patvirtintais normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, reglamentuojančiais saugomų teritorijų, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugą. Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte buvo nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais turėjo būti rengiamas supaprastintas statybos projektas naujo nesudėtingo statinio statybai, be to, pagal to paties straipsnio 3 dalies 3 punktą statinio projektas rengiamas vadovaujantis ne tik teritorijų planavimo dokumentais, bet ir saugomos teritorijos direkcijos išduotais specialiaisiais saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimais, taikomais konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, o pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą nurodytam statinio projektui buvo reikalingas rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas, kuris ir yra statybą leidžiantis dokumentas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (redakcija galiojusiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 2 lentelės 13 punkto nuostatomis, saulės elektrinės (iki 30 kW galingumo) yra priskirtos II grupės nesudėtingiems statiniams, kuriems pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 2.2 punktą buvo reikalingas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui privalomas statant II grupės nesudėtingą statinį – mieste, konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų kreipęsi į saugomos teritorijos direkciją dėl specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų išdavimo, nei dėl statybos jų sklypuose, patenkančiuose į draustinio teritoriją, galimybės apskritai, bei nepateikė statybą leidžiančio dokumento – rašytinio įgalioto valstybės tarnautojo pritarimo. Tai reiškia, kad statytojai (ieškovai) pažeidė Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą įtvirtintą pareigą – gauti statybą leidžiantį dokumentą, o pagal įstatymo 23 straipsnio 28 dalį statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis yra privalomas, draudžiama. Taigi, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai saulės elektrines pastatė savavališkai.

74. Taip pat visiškai nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo pats nusprendė šalinti skundžiamų administracinių aktų trūkumus, priešingai, savavališkos statybos aktuose yra aiškiai nurodyta, kokias teisės normas pažeidė ieškovai. Kaip minėta, apeliantai painioja saulės elektrinių statybai ir elektros energijos gamybai reikalingus leidimus. Tokią išvadą patvirtina ir savavališkos statybos aktuose užfiksuota aplinkybė, kad kaip statybą leidžiančius dokumentus patikrinimo metu ieškovai pateikė leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Pažymėtina, kad apeliantai savo, kaip statytojų pareigą gauti statybos leidimą nepagrįstai siekia perkelti Energetikos ministerijai teigdami, kad ministerija, išduodama leidimus plėsti gamybos pajėgumus ir gaminti elektros energiją, turėjo jiems nurodyti, kad yra reikalingas ir statybos leidimas.

75. Ieškovams akcentuojant, kad teisinis reglamentavimas pasikeitė ir šiuo metu jų pastatytos saulės elektrinės nebūtų laikomos pastatytomis savavališkai, pažymėtina, kad šie argumentai nepagrįsti. Pagal šiuo metu galiojančio statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 3 lentelės 3.11 punktą saulės šviesos energijos elektrinės, kurių galingumas ne daugiau nei 30 kW, taip pat priskirtinos II grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, o šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad statybą leidžiantis dokumentas reikalingas naujo nesudėtingojo statinio statybai konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kitoje teritorijoje aplinkos ministro nustatytais atvejais. Analogiškas reikalavimas turėti leidimą statyti naują II grupės nesudėtingąjį statinį konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje įtvirtintas ir statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 3 priedo 1.2 punkte. Taigi, ieškovams akcentavus, kad šiuo metu nėra jokios teisės normos, įpareigojančios juos nugriauti pastatytas saulės elektrines, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs teisinį reglamentavimą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovams priklausančiuose žemės sklypuose tiek statybos metu, tiek šiuo metu jų pastatytų statinių statybai buvo ir yra privaloma gauti statybą leidžiantį dokumentą – rašytinį pritarimą, nes ginčo statiniai yra priskirtini II grupės nesudėtingosios kategorijos statiniams ir yra pastatyti konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje – (duomenys neskelbtini) valstybinio kraštovaizdžio draustinyje (statybos metu buvo (duomenys neskelbtini) valstybinis telmologinis draustinis).

76. Apeliantams argumentuojant, kad Energetikos ministerijai išduodant 2012 m. spalio 8 d. leidimus Nr. LP-2377, Nr. LP-2380, LP-2375, LP-2376 plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus jų žemės sklypuose Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, t. y. kad sklypai yra draustinyje, teisėjų kolegija pažymi, kad šis įrašas, padarytas Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2012 m. gruodžio 17 d. įsakymo pagrindu, galioja nuo 2013 m. sausio 4 d. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu teigė, kad saulės elektrines sklypuose pastatė 2013 m. gegužės – birželio mėnesiais. Taigi, saulės elektrinių statybos metu žemės sklypų savininkams ir statytojams neabejotinai turėjo ir galėjo žinoti apie taikomą specialiąją žemės naudojimo sąlygą, juo labiau, kad teritorijos, kurioje yra ieškovų sklypai, statusas – draustinis – ir jo ribos nekito nuo pat draustinio įkūrimo 1960 m. Tuo tarpu, ieškovai net nebandė domėtis, ar saulės elektrinių statybai draustinyje yra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

77. Tai, kad apeliantai nesutinka, jog vertinant skundžiamų aktų teisėtumą, turi būti taikomas jų priėmimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, yra tik subjektyvi, niekuo nepagrįsta apeliantų nuomonė, nedaranti įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais. Kitoks aiškinimas suponuotų lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimą (2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Taigi, vertinant administracinio akto teisėtumą turi būti vertinama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu, t. y. būtent ir turi būti nustatomos ir analizuojamos priėmimo metu buvusios faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-547-968/2020). Aplinkybė, kad privalomieji nurodymai (reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius) vis dar nėra įvykdyti, nors nuo jų priėmimo praėjo 9 metai, nereiškia, kad šie aktai turi būti kaip nors patikslinti, surašyti iš naujo, papildyti šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu ar pan., kaip nepagrįstai teigia apeliantai. Savavališkos statybos teisiniai santykiai susiklostė 2013 m. ir tęsiasi iki šiol. Minėta, kad statytojai (ieškovai) saulės elektrinių statybai draustinyje turėjo gauti statybą leidžiantį dokumentą – privalomą rašytinį įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą, šiuo klausimu išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, plačiau nepasisako ir jų nekartoja. Ieškovams nepateikus statybą leidžiančio dokumento, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Inspekcijos 2013 m. spalio 24 d. surašyti savavališkos statybos aktai bei 2013 m. spalio 25 d. reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius, yra teisėti ir pagrįsti. Kaip minėta, ir šiuo metu galiojantys reikalavimai iš esmės nėra pasikeitę.

78. Ieškovai taip pat ginčijo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 15 d. potvarkius Nr. P3-25, P3-26, P3-27, P3-28, kuriais papildyti 2013 m. spalio 25 d. reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius – nurodytos jų neįvykdymo pasekmės, t. y. pagal šiuo metu galiojančio Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalį nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo įpareigojamas nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę (kaip ir buvo nurodyta 2013 m. spalio 25 d. surašytuose reikalavimuose), privalomajame nurodyme nurodoma, kad Inspekcija turi teisę nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis, jam per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo. Būtent šia nuostata ir buvo papildyti 2013 m. spalio 25 d. reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius. Taigi, priešingai apeliantų teiginiams, 2013 m. spalio 25 d. reikalavimai nei modifikuoti, nei pakeista jų esmė ar jais nustatyti įpareigojimai ieškovams, nei pripažinta, kad saugomos teritorijos statusas ir teisinis reguliavimas yra pasikeitę ir reikalavimai pašalinti savavališkų statybų padarinius yra neteisėti ir neturi būti vykdomi. Priešingai, reikalavimai papildyti tik nurodant jų neįvykdymo teisines pasekmes.

79. Kaip minėta, ginčo teisiniai santykiai tęsiasi, t. y. 2013 m. spalio 25 d. reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius nėra įvykdyti, o konstatavus, kad šie administraciniai aktai yra teisėti ir pagrįsti, taip pat nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad 2022 m. vasario 15 d. potvarkiai Nr. P3-25, P3-26, P3-27, P3-28 yra neteisėti ir turėtų būti panaikinti. Aptariami potvarkiai yra 2013 m. spalio 25 d. reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius sudėtinė dalis, todėl visi šie administraciniai aktai yra galiojantys ir vykdytini ir juose neturi būti papildomai nurodyta jokių šiuo metu galiojančių teisės normų, pagrindžiančių, kad surašyti reikalavimai yra teisėti ir turi būti vykdomi.

80. Ieškovai ginčijo 2022 m. sausio 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimus aktus Nr. PNSSA-30-220128-00016, Nr. PNSSA-30-220128-00017, Nr. PNSSA- 30-220128-00018 ir Nr. PNSSA-30-220128-00019. Pirmosios instancijos teismas dėl šio reikalavimo civilinę bylą nutraukė konstatavęs, kad patikrinimo aktai nėra administraciniai aktai, sukeliantys ieškovams teisines pasekmes ir galintys būti ginčijami teisme. Apeliantai su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka teigdami, kad nebuvo suėjęs terminas įvykdyti privalomuosius nurodymus, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2743-520/2021 nepratęsti termino savavališkos statybos padariniams pašalinti buvo priimta 2021 m. gruodžio 21 d., o patikrinimo aktai surašyti 2022 m. sausio 28 d., t. y. nesulaukus šešių mėnesių termino nuo minėtos nutarties priėmimo dienos.

81. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantų argumentais nesutinka. Patikrinimo aktuose konstatuota, kad reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius yra neįvykdyti, nenugriautos savavališkai pastatytos saulės šviesos elektrinės žemės sklypuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad patikrinimo aktais yra tik konstatuoti faktai, jais nenustatytos jokios teisės ar pareigos ieškovams, kitaip neišreikšta institucijos valia, o ieškovai nenurodė, kaip šie aktai tiesiogiai veikia jų teises, pareigas ar teisėtus interesus, kaip pasikeistų jų teisės ar pareigos, teismui panaikinus patikrinimo aktus. Administracinių teismų praktikoje suformuotas aiškinimas, kad tam tikro akto priskyrimą administraciniam aktui nulemia ne dokumento (akto) pavadinimas, jame nurodyta apskundimo tvarka ir vartojamos sąvokos, bet tikrasis akto turinys, nustatomas pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1287/2012 ir kt.). Taigi pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį administracinis sprendimas suprantamas kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, jame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui, t. y. teisėms ir pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011 ir kt.). Administraciniame sprendime yra aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, t. y. šio teisės akto sukeliamos pasekmės turi materialų, o ne procedūrinį pobūdį. Tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Be to, skundas negali būti teikiamas dėl subjekto priimamų tarpinių dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Tokie dokumentai turi pagalbinį vaidmenį, jais sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu. Dėl šios priežasties tokio pobūdžio dokumentai suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikrinimo aktuose padarytos išvados, jog 2013 m. spalio 25 d. reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius yra neįvykdyti, nenugriautos savavališkai pastatytos saulės elektrinės, savo pobūdžiu negali būti laikomos sukeliančiomis ieškovams realias materialines teisines pasekmes. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad patikrinimo aktai nėra administraciniai aktai, todėl jie negali būti bylos nagrinėjimo teisme objektu, ir pagrįstai civilinę bylą dėl ieškovų reikalavimo panaikinti 2022 m. sausio 28 d. patikrinimo aktus nutraukė.

82. Prašydami iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, priteisti 217 618,12 Eur turtinės žalos atlyginimą dėl jų įrengtų saulės elektrinių praradimo bei negautas pajamas nuo 2023 m. iki 2025 m. už parduodamą elektrą, ieškovai argumentuoja, kad Energetikos ministerija, išduodama leidimus gaminti elektros energiją konkrečiuose žemės sklypuose, atliko neteisėtus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei kilti yra privalomos visos šios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, o nesant nors vienos iš šių sąlygų, valstybės civilinė atsakomybė nekyla. Įrodyti egzistuojant visas civilinės atsakomybės sąlygas yra ieškovų pareiga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovai šios pareigos neįvykdė ir pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju valstybės civilinė atsakomybė kilti negali.

83. Minėta, kad Energetikos ministerija ieškovams 2012 m. spalio 8 d. išdavė leidimus Nr. LP-2377, Nr. LP-2380, LP-2375, LP-2376 plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, o 2013 m. birželio 26 d. išdavė leidimus LG-2064, LG-2065, Nr. LG-2066, LG-2067 gaminti elektros energiją. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių leidimų ieškovai neginčija, o Energetikos ministerijos veiksmų neteisėtumą išduodant leidimus iš esmės argumentuoja tuo, kad Ministerija nenurodė jiems, jog saulės elektrinių statybai yra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Minėta, kad apeliantai nepagrįstai Statybos įstatyme įtvirtintą statytojo pareigą gauti statybą leidžiantį dokumentą siekia perkelti Ministerijai, o išduotus gamybos leidimus nepagrįstai tapatina su statybos leidimais. Jokių kitų neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų ar neveikimo apeliantai nenurodo, o pirmosios instancijos teismas dar papildomai išsamiai išanalizavęs teisės aktus, reglamentuojančius leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gaminti elektros energiją išdavimo tvarką, Energetikos ministerijos neteisėtų veiksmų išduodant aptariamus leidimus nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų plačiau nekartoja bei pažymi, kad pagal Veiklos elektros energijos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (redakcija nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d.), nuostatas pateikti dokumentus, reikalingus nurodytų leidimų išdavimui yra pareiškėjų (ieškovų) pareiga, o Ministerija, gavusi šiame skyriuje nurodytus dokumentus, patikrina, ar šie dokumentai bei juose esanti informacija atitinka leidimų išdavimo sąlygas (Taisyklių 17–22, 29, 32 punktai). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog leidimų gaminti elektros energiją išdavimo metu (2013 birželio 26 d.) ieškovams jau pusę metų turėjo ir galėjo būti žinoma apie jų sklypams taikomas specialiąsias naudojimo sąlygas ir apribojimus, įrašas apie kurias registre galioja nuo 2013 m. sausio 4 d.

84. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašant priteisti turtinės žalos ir negautų pajamų atlyginimą, žala turi būti patirta realiai, o ne numanoma ir galėjusi atsirasti. Negautos pajamos taip pat yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos ir patirtos realiai. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią žalą ir realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Nagrinėjamu atveju, patys apeliantai nurodo, kad jų savavališkai pastatytos saulės elektrinės šiuo metu nėra nugriautos, priešingai, jos yra eksploatuojamos, buvo ir iki šiol yra generuojama elektros energija, taigi, jokios žalos ieškovai nėra patyrę.

85. Rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese (CPK 12 straipsnis), lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Įvertinęs byloje surinktus, ištirtus ir įvertintus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovai neįrodė atsakovės (valstybės) atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp veiksmų (neveikimo) ir, ieškovų teigimu, kilusios žalos.

Dėl procesinės bylos baigties

86. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje reikšmingų įrodymų visumos. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, juo labiau, kad šios išvados padarytos tinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas ir nenukrypstant nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovų ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Vien ieškovų subjektyvus bylos medžiagos vertinimas ir kritika nesudaro pagrindo priešingoms, nei pirmosios instancijos teismo, išvadoms. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.

87. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

88. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

89. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

90. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Kiti proceso dalyviai išlaidų atlyginti neprašo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Raimonda AndrulienėIrma ČuchrajAušra Maškevičienė