Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Turtasta“, J. S., R. S., A. Š., D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Turtasta“, J. S., R. S., A. Š., D. M. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos aktų, privalomųjų nurodymų panaikinimo ir nuosavybės teisės į kiemo statinį įgyjamąja senatimi pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, VĮ Registrų centras, I. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1) nustatyti, kad kiekvienas ieškovas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/6 dalį kiemo statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas kiekvieno ieškovo įgytų nuosavybės teisių įregistravimo tikslu;

2) pripažinti neteisėtais, negaliojančiais ir panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovė, Inspekcija, VTPSI) savavališkos statybos aktus Nr. SSA-30-210315-00036, Nr. SSA-30-210315-00033, Nr. SSA-30-210315-00034, privalomuosius nurodymus Nr. PNSD-30-210317-00033, Nr. PNSD-30-210317-00031, Nr. PNSD-30-210316-00030 ir privalomuosius nurodymus Nr. PNSSP-30-210318-00033, Nr. PNSSP-30-210317-00031, Nr. PNSSP-30-210317-00030 ir juos panaikinti;

3) priteisti iš atsakovės ieškovų naudai bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

21. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju byloje yra nustatytos visos sąlygos konstatuoti, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į 1850 m. pastatytą, 1979 m. rekonstruotą ir 2000 m. suremontuotą ginčo tvorą. Ginčas kyla ne dėl visiškai naujo statinio – tvoros pastatymo, kuris niekuomet neegzistavo, o dėl tvoros, kuri buvo visiškai teisėtai pastatyta turint visus tuo metu reikalingus leidimus, jeigu tokie 1850 m. buvo reikalingi, ir laikui einant nuo 1850 m. įgavo šiandieninį vaizdą.

22. Apeliaciniame skunde teigiama, jog 2006 m. detaliajame plane ginčo tvora yra pažymėta ir net rodykle pažymėta kryptis dėl įvažiavimo pro ginčo tvoroje esančius vartus. NŽT iniciatyva rengiant planą ieškovai nedalyvavo ir neturėjo galimybės teikti pastabas dėl plano, be to, plano rengimo tikslas nebuvo nustatytas, todėl, formaliai vertinant, plane buvo fiksuojami ne statinių, o žemės kadastro duomenys. Institucijos teigia, kad tvora buvo nugriauta, bet negali nustatyti, kada ji tiksliai pastatyta, todėl turi būti laikoma, kad tvora pastatyta iki 1996 m., kai dar negaliojo Kultūros vertybių įstatymas, ir tada turėtų galioti 10 m. senaties terminas. Nėra duomenų, kad ginčo tvora priklausytų valstybei ar savivaldybei ar kad ginčo tvora yra įregistruota kito asmens (ne valdytojo) vardu, taigi nėra aplinkybių, dėl kurių turi būti atsisakoma nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Kadangi daiktas buvo sukurtas teisėtai, besikeičiantys namo savininkai šią teisėtai kilusią nuosavybės teisę vieni iš kitų perimdavo, nes tiek namą, tiek kiemo statinius nepertraukiamai valdė.

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kiemo sandėliukai lygiai taip pat buvo neįregistruoti ir teismui tai nesukliudė konstatuoti analogišką juridinę reikšmę turintį faktą tiems patiems ieškovams civilinėje byloje Nr. e2YT-5891-637/2019, kurioje buvo konstatuota, jog iki pat statinių įrengta tvora, išvadai pagrįsti panaudotas tas pats inventorinėje byloje esantis 1949 m. statinių išdėstymo planas. Inventorinėje namo byloje statinių išdėstymo plane ties ginčo tvora būtent taip ir yra suformuotas tvoros indeksas – k3. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog jeigu inventorinėje byloje esančiame 1949 m. statinių išdėstymo plane ir inventorinės bylos dalyje „Aptvėrimas“ yra spalvotų braukymų, tai neva reiškia, kad statiniai neišliko. Teismas turėjo taip pat pastebėti, kad ties ginčo tvora k3 pateikti matmenys, įvažiavimo vartų ribos ir indeksas nenubraukti. Ginčo tvoros įrašai galėjo būti nepadaryti dėl įvairių priežasčių: 1979 m. vykdyta ūkinio pastato ir kiemo statinių rekonstrukcija, neužsakyta inventorizacija, inventorinės bylos dalyje „Aptvėrimas“ nebebuvo vietos naujiems įrašams ir kt. Inventorinėje byloje nėra aprašyta, kad statinys sunaikintas, kaip ir nėra jokių gyventojų prašymų tokį daiktą laikyti sunaikintu ir pan. Teismas visiškai nevertino, kad šiuo metu ginčo tvorą sudaro iš esmės tik trys su apdailos medžiaga betoninės kolonos, kurios 1949 m. statinių išdėstymo plane taip pat buvo žymimos kaip kvadrato formos figūros. Savivaldybės 2021 m. spalio 12 d. prašyme dėl dokumentų išreikalavimo antrame puslapyje pateiktame plane dvi rodyklės į ginčo tvorą nurodo kiemo vartelių vietą (kairėje pusėje link namo), o dešinėje pusėje nurodo vietą, kurioje po 1979 m. rekonstrukcijos pasikeitė tvoros matmuo, atitraukus toliau nuo namo rekonstruojamą ūkinį pastatą (sandėliukus), kad tvora lygiai taip pat po 1979 m. rekonstrukcijos sudarytų uždarą kiemo perimetrą. Visi neaiškumai turėjo būti aiškinami ieškovų naudai.

24. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas neįvertino to, jog, atlikus pagal Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugsėjo 6 d. prašymą Nr. (4.39E)-R2-2028 patikrinimą ir surašius 2019 m. gruodžio 16 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-2618, jokie teisės aktų ar statinio projekto sprendinių pažeidimai nebuvo nustatyti ir būtent todėl Inspekcijos pareigūnas nesurašė nei savavališkos statybos akto, nei ieškovams jokių privalomųjų nurodymų, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė nepažeidė teisės aktų reikalavimų pakartotinai nagrinėdama tą patį skundą. Taip pat aiškiai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos nedraudžia šiame straipsnyje nurodytiems atsakingiems asmenims surašyti atskirų savavališkos statybos aktų ir individualizuoti kiekvieno jų atsakomybės, kadangi savavališkos statybos aktas surašomas vienas vienam konkrečiam savavališkos statybos faktui konstatuoti, o ne asmeniui individualizuoti (asmenimis surašomi privalomieji nurodymai). Savavališkos statybos aktai atsirado iš neteisės – surašyti veikiant ultra vires, todėl išvestiniai dokumentai – privalomieji nurodymai taip pat yra neteisėti ir naikintini, o termino privalomajam nurodymui surašyti praleidimas liudija, jog iš neteisėtų Institucijos veiksmų kilęs privalomasis nurodymas ir dar pavėluotai negali būti laikomas teisėtu aktu. Ieškovai nebuvo nei statytojai, nei rangovai, todėl nėra įrodyta, kad ieškovai pažeidė Statybos įstatymo nuostatas. Ginčijami aktai pažeidžia sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, gero bei atsakingo administravimo, objektyvumo, nešališkumo, teisėtumo, proporcingumo principus. Išardžius tvorą gyventojai prarastų saugumo jausmą, turto saugumui taip pat kiltų grėsmė, nes į kiemą galėtų netrukdomai patekti pašaliniai asmenys.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

34. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

35. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

36. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta atmesti ieškovų UAB „Turtasta“, J. S., R. S., A. Š., D. M. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos aktų, privalomųjų nurodymų panaikinimo ir nuosavybės teisės į kiemo statinį įgyjamąja senatimi pripažinimo.

37. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nesirėmė prejudiciniais faktais, netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo pareigas ir iš esmės neteisingai išsprendė ginčą.

Dėl ginčo statinio statybos

38. Bylos duomenimis nustatyta, kad Inspekcija 2021 m. kovo 2 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo aktą Nr. FAK-238, kuriame nurodė, jog atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir išnagrinėjus visus rašytinius paaiškinimus bei turimą dokumentaciją nustatyta, kad ginčo tvora (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) pusės pastatyta 2007–2008 m. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiomis atsakovės ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

39. Ieškovai laikosi pozicijos, kad ginčo statinys buvo pastatytas 1850 m., 1979 m. rekonstruotas ir 2000 m. suremontuotas, todėl ginčas kyla ne dėl visiškai naujo statinio – tvoros pastatymo, kuris niekuomet neegzistavo, o dėl tvoros, kuri buvo pastatyta 1850 m. ir laikui einant ją rekonstruojant ir remontuojant įgavo šiandieninį vaizdą. Apeliacinės instancijos teismas su šia atsakovų pozicija nesutinka.

40. Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo statinys, kaip nurodo ieškovai, 1979 m. buvo rekonstruotas, o 2000 m. suremontuotas, taip pat nėra jokių duomenų, kad ginčo statinys laikotarpiu nuo 1966 m. kovo 9 d. iki 2007–2008 m. apskritai egzistavo. Priešingai – byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo tvoros vietoje anksčiau stovėjusi tvora iki 1966 m. kovo 9 d. buvo nugriauta (CPK 185 straipsnis), kadangi anksčiau stovėjusi tvora archyvinėse bylose esančiose formose nuo 1966 m. kovo 9 d. atliekant einamąją techninę inventorizaciją buvo išbraukta sklypo plane žaliais kryžiukais ir neliko jos duomenų techninės inventorizacijos formose. 1966 m. kovo 9 d. atliekant inventorizaciją, ne tik tvora buvo išbraukta sklypo plane žalios spalva kryžiukais ir šios tvoros duomenų neliko techninės inventorizacijos formose, tačiau šios inventorizacijos metu žalios spalva kryžiukais sklypo plane buvo išbraukta ir atmatų dėžė, kt. statiniai, kurių duomenų techninės inventorizacijos formose taip pat neliko, o ginčo, kad šie statiniai buvo nugriauti, nėra. Be to, 1979 m. lapkričio 15 d. atlikus techninę inventorizaciją tvora nebebuvo įrašyta į kadastro duomenis. Atsakovų argumentai, kad ginčo tvoros įrašai galėjo būti nepadaryti dėl neužsakytos inventorizacijos, dėl to, kad inventorinės bylos dalyje „Aptvėrimas“ nebebuvo vietos naujiems įrašams ir kt., taip pat dėl to, kad braukymai ir žymėjimai galėjo reikšti tik statinių ribų ir duomenų pasikeitimą, kadangi ties ginčo tvora plane pateikti matmenys, įvažiavimo vartų ribos ir indeksas nenubraukti, laikytini niekuo nepagrįstomis prielaidomis. Pažymėtina ir tai, kad ieškovai nurodo, jog šiuo metu ginčo tvorą sudaro trys su apdailos medžiaga betoninės kolonos, kurios 1949 m. statinių išdėstymo plane taip pat buvo žymimos kvadrato formos figūromis, tačiau 1949 m. statinių išdėstymo plane ginčo tvoros vietoje matomos 4 kvadrato formos figūros. Įvertinus tai, kad nėra ginčo, jog šiuo metu stovinti tvora yra dar ir ilgesnė po rekonstrukcijos padidėjus atstumui tarp statinių, ieškovų argumentai, kad šiuo metu ginčo tvorą sudarančios betoninės kolonos yra tos pačios, kurios buvo pažymėtos 1949 m. statinių išdėstymo plane, atmestini kaip nepagrįsti.

41. Kad ginčo statinys – tvora neegzistavo iki 2006 m., patvirtina ir byloje esantys 1999 metais ir 2006 m. rugsėjo 27 d. sudaryti žemės sklypo planai bei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. AD1-2118 patvirtintas žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detalusis planas. Žemės sklypų planuose ginčo tvoros vietoje per visą ilgį nėra jokio žymėjimo, nors kiti statiniai yra pažymėti. Nėra ginčo dėl to, kad detaliajame plane tvora taip pat nepažymėta, kaip to reikalauja techninių reikalavimų reglamento GKTR 2.11.03:2014 „Topografinių erdvinių objektų rinkinys ir topografinių erdvinių objektų sutartiniai ženklai“, patvirtinto Valstybinės geodezijos ir kartografijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2000 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 45, ar techninių reikalavimų reglamento GKTR 2.02.02:1999 „Topografinio M 1:10 000 žemėlapio turinys, kodai ir sutartiniai ženklai“, patvirtinto Valstybinės geodezijos ir kartografijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 1999 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 27, nuostatos. Pažymėtina, kad nėra duomenų, jog minėti planavimo dokumentai būtų nuginčyti, neteisėti ar negaliojantys. Ieškovų teiginys, kad detaliajame plane tvora plona linija yra pažymėta ir rodykle pažymėta kryptis dėl įvažiavimo pro ginčo tvoroje esančius vartus, niekuo nepagrįsta, kadangi nėra jokio pagrindo teigti, kad pažymėtas įvažiavimas į žemės sklypą ir plona juoda linija turėtų reikšti būtent ginčo tvorą ar būtent įvažiavimą pro ginčo tvoroje esančius vartus. Taip pat nepagrįsti ieškovų teiginiai, kad tvora nebuvo pažymėta žemės sklypo planuose, nes buvo fiksuojami ne statinių, o žemės sklypo kadastro duomenys, ir kad tvora nebuvo pažymėta detaliajame plane, nes ginčo tvora nebuvo detalaus planavimo nei tikslas, nei dalykas, kadangi teisės aktai nenumato tokių išimčių atskiriems statiniams. Pažymėtina, kad minėtuose planuose kieme esantys tuo metu neregistruoti sandėliukai pažymėti buvo. Neaišku, kokiu pagrindu, jei tvora jau egzistavo, ji neturėjo būti pažymėta minėtuose planuose.

42. Vertinant ieškovų teiginius dėl civilinėje byloje Nr. e2YT-5891-637/2019, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių į 1979 m. rekonstruotus sandėliukus pripažinimo, nustatytų aplinkybių prejudiciškumo, sutiktina su atsakovės pozicija, kad Inspekcija nurodytoje byloje nedalyvavo nei kaip šalis, nei kaip trečiasis asmuo, be to, civilinėje byloje Nr. e2YT-5891-637/2019 aplinkybės, susijusios su ginčo tvora, nebuvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis – nebuvo vertinamas ginčo tvoros pastatymo teisėtumo faktas, nebuvo nustatinėjamas tikslus tvoros statybos laikas ir kt. Nesutiktina ir su ieškovų argumentais, kad civilinėje byloje Nr. e2YT-5891-637/2019 buvo sprendžiamas visiškai analogiškas juridinę reikšmę turintis faktas, tik dėl kito kiemo statinio – sandėliukų, kadangi, priešingai nei apie ginčo tvorą, apie sandėliukų statybą ir inventorizaciją byloje buvo pateikti duomenys. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo civilinėje byloje Nr. e2YT-5891-637/2019 nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su ginčo tvora, vertinti kaip prejudicines šiai bylai (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

43. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 178 straipsnio nuostata, įtvirtinanti šalių įrodinėjimo pareigą, reiškia ne tik reikalavimą teikiančios šalies pareigą pateikti jos reikalavimą patvirtinančius įrodymus, bet ir kitos šalies, nesutinkančios su jai reiškiamu reikalavimu, pareigą pateikti jos atsikirtimus patvirtinančius įrodymus. Šiuo aspektu vien šalies išreikšta abejonė kitos šalies pateikto įrodymo tinkamumu ar patikimumu nėra pakankama – teismui turi būti pateikiami CPK reikalavimus atitinkantys įrodymai, paneigiantys kitos šalies pateiktus įrodymus. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016 42–44 punktus). Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai jokių konkrečių įrodymų, kurie paneigtų ginčo tvoros kaip naujo statinio statybą laikotarpiu nuo 2006 m., nepateikė ir savo poziciją grindė tik išreikštomis abejonėmis byloje esančių tarpusavyje besisiejančių įrodymų tinkamumu ar patikimumu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo tvora (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini)pusės buvo pastatyta būtent laikotarpiu nuo 2006 m. Atsižvelgiant į tai, kad, bylos duomenimis, ieškovai patalpas name (duomenys neskelbtini), yra įsigiję nuo 2005 m., 2008 m. ir vėliau, tačiau visi tvirtina, jog ginčo tvora visada anksčiau egzistavo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai konstatavo, kad ginčo statinio statybos metai yra būtent 2007–2008 m.

Dėl skundžiamų aktų panaikinimo

44. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis numato, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais. Pažymėtina ir tai, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14?416/2005; 2005 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14–554/2005; 2012 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012).

45. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d.) nurodyta, kad Inspekcija statybos patikrinimus atlieka viešojo administravimo subjektų, fizinių asmenų, juridinių asmenų ir jų padalinių, kitų juridinio asmens statuso neturinčių organizacijų ir jų padalinių pateiktų skundų ar pranešimų pagrindu. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, užbaigus statybos patikrinimą, surašomas statybos patikrinimo aktas. Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 8 dalyje (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2022 m. balandžio 30 d.) nustatyta, kad Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 9 dalyje (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2022 m. balandžio 30 d.) nustatyta, kad skundų ar pranešimų dėl pažeidimų statybos srityje nagrinėjimo tvarką, atvejus, kai šie skundai ar pranešimai nenagrinėjami arba jų nagrinėjimas nutraukiamas, nustato Inspekcija. Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių, patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki 2020 m. lapkričio 2 d.) (toliau – ir Taisyklės) 46.4 punkte buvo nustatyta, kad Inspekcija nenagrinėja skundo, jei Inspekcija ar kitas viešojo administravimo subjektas jau yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Taisyklių 46.9.6 punkte buvo nustatyta, kad Inspekcija nenagrinėja skundo, jeigu iki skundo padavimo dienos yra suėjęs jo padavimo terminas dėl statybos teisėtumo, jeigu paaiškėja, kad statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas.

46. Bylos duomenimis, Inspekcija statybos patikrinimą pradėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugsėjo 6 d. skundo pagrindu. Byloje nėra ginčo, kad ginčo statinys – tvora yra valstybinės žemės sklype, taip pat nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje. Akivaizdu, kad dėl neteisėtos ginčo statinio statybos valstybiniame žemės sklype ir kultūros vertybės teritorijoje yra pažeidžiamas viešasis interesas, todėl atmestini ieškovų argumentai, kad Inspekcija, nustačiusi, jog ginčo statinio statybos metai yra 2007–2008 m., ir nagrinėdama minėtą prašymą, pažeidė Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 8 dalį, Taisyklių 46.9.6 punktą.

47. Bylos duomenimis nustatyta, kad Inspekcijos 2019 m. gruodžio 16 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-238 yra nurodyta, kad nėra nustatytas statytojas, atsižvelgiant į tai, kad ginčo tvora yra pastatyta valstybinėje žemėje ir tvoros statytojas yra nežinomas, savavališkos statybos aktas nėra surašomas ir apie esamą situaciją pranešama valstybinės žemės valdytojui. Inspekcija kelis kartus kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, pastato – gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), esančių patalpų savininkams buvo surašyti privalomieji nurodymai pateikti informaciją ir tik tada atsižvelgdama į tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir išnagrinėjus visus rašytinius paaiškinimus bei turimą dokumentaciją Inspekcija 2021 m. kovo 2 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo aktą Nr. FAK-238. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad tyrimas pagal Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. birželio 6 d. skundą buvo atliekamas vieną kartą, atliekant kelis patikrinimus ir renkant tyrimui aktualią informaciją, kas iš esmės lėmė, kad tyrimas buvo tęstinis. Kita vertus, esant naujiems faktiniams duomenims, leidžiantiems ginčyti sprendimą, Inspekcija privalo nagrinėti skundą, nors jau ir yra priimtas sprendimas tuo pačiu klausimu (Taisyklių 46.4 punktas). Be to, Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad Inspekcija statybos patikrinimus atlieka ir savo iniciatyva tikrindama statybą. Atsižvelgiant į tai, atmestini ieškovų argumentai, kad atsakovė surašydama du patikrinimo aktus nagrinėdama vieną skundą jį nagrinėjo pakartotinai ir taip pažeidė Taisyklių 46.4 punktą.

48. Ieškovai taip pat nurodo, kad atsakovė pažeidė Taisyklių 46.3 punktą, kuriame nustatyta, kad Inspekcija nenagrinėja skundo, jeigu prašymas ar skundas grindžiami akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais arba jeigu jo turinys nekonkretus ir nesuprantamas ir dėl to Inspekcija negali tokio prašymo ar skundo išnagrinėti. Ieškovai nenurodė, kuo remiantis turėtų būti konstatuojamas šios teisės normos pažeidimas, todėl toks argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

49. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad statybos patikrinimo metu nustačius, kad statyba vykdoma savavališkai, atliekami šio įstatymo 14 straipsnyje nurodyti su savavališkos statybos padarinių šalinimu susiję veiksmai. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje nustatyta, kad savavališka statyba – tai statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Ieškovai neginčija aplinkybės, kad jei ginčo statinys buvo naujai pastatytas 2007–2008 m., tai jam statybą leidžiantis dokumentas buvo ir yra privalomas. Kaip anksčiau konstatuota, atsakovė pagrįstai padarė išvadą, kad ginčo statinio statybos metai yra būtent 2007–2008 m. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria, jog nagrinėjamu atveju statybos patikrinimo metu pagrįstai nustatyta, kad statyba buvo vykdoma savavališkai, ir plačiau šiuo klausimu iš naujo nepasisako. Darytina išvada, kad atsakovė, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 11 dalimi, pagrįstai ėmėsi Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nurodytų su savavališkos statybos padarinių šalinimu susijusių veiksmų.

50. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą; aktas įteikiamas pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šių asmenų: 1) statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; 2) žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo; privalomajame nurodyme nurodoma, kad asmuo turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjęs Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; taip pat asmeniui nurodoma vienu iš šių būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti nugriautą statinį ar išardytas statinio dalis, jeigu dėl statinio nugriovimo ar jo dalių išardymo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.

51. Bylos duomenimis, atsakovė ieškovui A. Š. surašė 2021 m. kovo 15 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-210315-00033, 2021 m. kovo 16 d. – privalomąjį nurodymą nevykdyti statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-210316-00030, 2021 m. kovo 17 d. – privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-210317-00030. Atsakovė ieškovui R. S. surašė 2021 m. kovo 15 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-210315-00034, 2021 m. kovo 17 d. surašė privalomąjį nurodymą nevykdyti statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-210317-00031, 2021 m. kovo 17 d. – privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-210317-00031. Atsakovė ieškovui D. M. surašė 2021 m. kovo 15 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-210315-00035, 2021 m. kovo 17 d. surašė privalomąjį nurodymą nevykdyti statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-210317-00032, 2021 m. kovo 17 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-210317-00032. Atsakovė ieškovei UAB „Turtasta“ surašė 2021 m. kovo 15 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-210315-00036, 2021 m. kovo 17 d. surašė privalomąjį nurodymą nevykdyti statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-210317-00033, 2021 m. kovo 18 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-210318-00033. Atsakovė ieškovei J. S. surašė 2021 m. birželio 14 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-210614-00061, 2021 m. birželio 15 d. surašė privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-210615-00062 ir 2021 m. birželio 21 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-210621-00060.

52. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra ginčo, jog tiek ginčo statiniu – tvora, tiek žemės sklypu, kuriame yra ginčo statinys, naudojasi ieškovai, tuo labiau kad ieškovai siekia įgyti nuosavybės teisę į ginčo statinį ir ją įregistruoti viešajame registre, darytina išvada, kad vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi atsakovė teisėtai ir pagrįstai savavališkos statybos aktus surašė būtent ieškovams. Vertinant tai, atmestini ieškovų argumentai, kad ieškovai nebuvo nei statytojai, nei rangovai, todėl negalėjo pažeisti Statybos įstatymo normų.

53. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos nedraudžia šiame straipsnyje nurodytiems atsakingiems asmenims surašyti atskirus savavališkos statybos aktus ir individualizuoti kiekvieno jų atsakomybę. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad savavališkos statybos aktas suvaržo asmens teises, viena vertus, savavališkos statybos akte yra nurodomi faktiniai duomenys apie statybos darbus ir jų rezultatus, atliktų darbų pobūdis, kiekiai ir apimtys, bet greta to atliekamas teisinis jų įvertinimas: atskleidžiami pažeidimai, jų pobūdis, administracinės atsakomybės taikymas. Jeigu su faktu ir jo teisiniu įvertinimu asmeniui atsiranda tam tikri įpareigojimai, suvaržymai, ribojimai, netekimai ar panašios teisinės pasekmės, tai akivaizdu, kad tokių faktinių ir teisinių aplinkybių nustatymas turi reikšmę jo teisėms ar pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-695/2020). Klaipėdos apygardos teismas savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad savavališkos statybos aktai iš esmės yra individualūs administraciniai aktai, teismo vertinimu, nors savavališkos statybos aktuose nėra konkrečiai nustatyta asmens teisių ir pareigų, bet jais viešosios teisės subjektas, vykdydamas viešąjį administravimą, be kita ko, pripažįsta atitinkamą asmenį pažeidus viešosios teisės normas, vadinasi, šie aktai turi pakankamai individualaus administracinio akto požymių (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. Kovo 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-248-1092/2021). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, sutinka su atsakovės pozicija, jog ieškovų vertinimas, kad teisės aktai nenumato galimybės surašyti kelis savavališkos statybos aktus, yra klaidingas. Kita vertus, ieškovai nenurodo, kokios įtakos atskirų savavališkos statybos aktų surašymas, palyginti su vieno bendro savavališkos statybos akto surašymu, turi objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo dėl ieškovų pagrįstumui.

54. Bylos duomenimis nenustatyta, kad atsakovė būtų praleidusi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatytą 10 dienų terminą nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Atsižvelgiant į tai, šie ieškovų argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, pažymėtina, kad terminų, nustatytų siekiant užtikrinti operatyvų ir savalaikį reagavimą nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo (užsakovo) interesų gynybai, nesilaikymas nešalina atitinkamų subjektų pareigos atlikti atitinkamus veiksmus ir jokiu būdu neatima tokios teisės bei nedaro tų veiksmų neteisėtų. Priešingas normos aiškinimas, laikant minėtuosius terminus naikinamaisiais su visomis to pasekmėmis, prieštarautų įstatymo leidėjo siekiui sureguliuoti statybos teisinius santykius, sudarytų galimybę iš neteisės atsirasti teisei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-144-13, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A502-336/2009).

55. Sutiktina su atsakovės pozicija, kad Inspekcijai nėra suteikta diskrecijos teisė neįpareigoti asmens, kuriam surašytas savavališkos statybos aktas, pašalinti savavališkos statybos padarinių ir netaikyti Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, kurioje imperatyviai reglamentuota, kad privalomajame nurodyme turi būti nurodomas vienas iš minėtoje normoje įtvirtintų būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius. Nagrinėjamu atveju toks būdas yra nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Taip pat sutiktina, kad, kaip ir įtvirtinta Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje bei nurodyta skundžiamuose privalomuosiuose nurodymuose pašalinti savavališkos statybos padarinius, ieškovai gali pasirinkti vieną iš alternatyvių savavališkos statybos pašalinimo būdų, jei tai yra įmanoma pagal teritorijų planavimo dokumentus ar imperatyvias teisės aktų nuostatas. Atsižvelgiant į tai, atmestini ieškovų argumentai, kad ginčijami aktai pažeidžia sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, gero bei atsakingo administravimo, objektyvumo, nešališkumo, teisėtumo, proporcingumo ir kt. principus.

56. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad skundžiami aktai yra pagrįsti teisės normomis, yra priimti kompetentingo viešojo administravimo subjekto, juos priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, taip pat nėra kitų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, kurie pripažinti svarbiais. Skundžiamuose aktuose yra nurodomi pagrindiniai faktai, motyvų ir argumentų nurodymas yra pakankamas ir suprantamas. Vertinant tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog skundžiamų aktų naikinti nėra pagrindo.

Dėl įgyjamosios senaties

57. CK 4.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tuo atveju, jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).

58. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo ieškovų reikalavimą nustatyti, kad kiekvienas ieškovas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į dalį ginčo statinio, tenkinti.

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, nelaikytina, kad sprendimas priimtas ieškovų naudai, todėl jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.