- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-08
- Bylos Nr.
- e2S-685-265/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02721-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Žerlauskas
- Atsakovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Turtasta“, J. S., R. S., A. Š., D. M.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Turto bankas“, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, I. S.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Turtasta“, J. S., R. S., A. Š., D. M. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos surašytų savavališkos statybos aktų, privalomųjų nurodymų pripažinimo neteisėtais bei nuosavybės teisės į kiemo statinį įgyjamąja senatimi pripažinimo, tretieji asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, I. S..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo nustatyti, kad ieškovai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Turtasta“, J. S., R. S., A. Š., ir D. M. kiekvienas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/6 dalį kiemo statinio, unikalus Nr. (Duomenys neskelbtini), esančio (Duomenys neskelbtini), ir kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas ieškovų UAB „Turtasta“, J. S., R. S., A. Š., ir D. M. nuosavybės teisių į 1/6 dalį kiemo statinio, unikalus Nr. (Duomenys neskelbtini), esančio (Duomenys neskelbtini), kiekvienam įregistravimo valstybės įmonėje „Registrų centras“ tikslu; pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) savavališkos statybos aktus Nr. SSA-30-210315-00036, Nr. SSA-30-210315-00033, Nr. SSA-30-210315-00034, privalomuosius nurodymus Nr. PNSD-30-210317-00033, Nr. PNSD-30-210317-00031, Nr. PNSD-30-210316-00030 ir privalomuosius nurodymus Nr. PNSSP-30-210318-00033, Nr. PNSSP-30-210317-00031, Nr. PNSSP-30-210317-00030 bei juos panaikinti; priteisti iš atsakovės ieškovų naudai bylinėjimosi išlaidas.
2. Taip pat prašė ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Inspekcijos savavališkos statybos aktų Nr. SSA-30-210315-00036, Nr. SSA-30-210315-00033, Nr. SSA-30-210315-00034, privalomųjų nurodymų Nr. PNSD-30-210317-00033, Nr. PNSD-30-210317-00031, Nr. PNSD-30-210316-00030 ir privalomųjų nurodymų Nr. PNSSP-30-210318-00033, Nr. PNSSP-30-210317-00031, Nr. PNSSP-30-210317-00030 galiojimą bei vykdymą. Nurodė, kad ginčijamų aktų galiojimu ir vykdymu gali būti sukelti neteisėti padariniai, susiję su šiurkščiu savininkų teisės pažeidimu, sudėtingais sunaikinto turto atstatymo procesais, dėl ko gali kilti žala, nes nesustabdžius ginčijamų teisės aktų galiojimo bei vykdymo gali būti sunaikintas civilinės bylos dalyku esantis statinys, į kurį ieškovai prašo nustatyti nuosavybės teises įgyjamąja senatimi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. balandžio 26 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino – iki įsiteisės priimtas teismo sprendimas šioje byloje sustabdė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos savavališkos statybos aktų Nr. SSA-30-210315-00036, Nr. SSA-30-210315-00033, Nr. SSA-30-210315-00034 ir privalomųjų nurodymų Nr. PNSD-30-210317-00033, Nr. PNSD-30-210317-00031, Nr. PNSD-30-210316-00030 ir privalomųjų nurodymų Nr. PNSSP-30-210318-00033, Nr. PNSSP-30-210317-00031, Nr. PNSSP-30-210317-00030 galiojimą ir vykdymą.
Šalies argumentai
4. Teismas nustatė, kad ieškovai reiškiamu ieškiniu ne tik prašo pripažinti prašomus sustabdyti Inspekcijos savavališkos statybos aktus ir privalomuosius nurodymus, bet ir reiškia reikalavimą įgyjamosios senaties būdu įgyti po 1/6 dalį kiemo statinio, kurio unikalus Nr. (Duomenys neskelbtini), dėl kurio atsakovė surašė ieškovams savavališkos statybos aktus bei privalomuosius nurodymus. Taigi preliminariai įvertinęs ieškinyje nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus teismas sprendė, jog, ieškovai tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, ir ieškovų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su ginčo dalyku, proporcingos ir užtikrinančios status quo išsaugojimą ginčo laikotarpiu.
5. Pažymėjo, jog prašoma laikinosios apsaugos priemone siekiama išsaugoti esamą teisinių santykių padėtį (status quo), kuri ne tik leistų ieškovams jiems palankaus sprendimo atveju tikėtis, kad sprendimas bus realiai įvykdytas, bet ir užkirstų kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams dėl teismo proceso trukmės atsirasti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
6. Atskiruoju skundu atsakovė Inspekcija prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
6.1. Ieškovai neįrodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, todėl laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai.
6.2. Teismas nevertino, kaip pasunkėtų ar išvis pasidarytų neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas ir ar pasikeistų status quo tarp šalių nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Pažymėtina, kad ginčo statinio nugriovimas galėtų sukelti žalą, jei byloje būtų priimtas ieškovams palankus sprendimas, tačiau nagrinėjamu atveju teismas nevertino aplinkybės, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme (toliau – Priežiūros įstatymas) numatė tokios situacijos sprendimo būdą. Priežiūros įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad savavališkos statybos atveju surašomas privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų iki bus pašalinti savavališkos statybos padariniai. Jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, įvykdytas iš dalies, įvykdytas netinkamai, Inspekcija perduoda privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovams ginčijant privalomųjų nurodymų nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius, Inspekcija neturi teisėto pagrindo pateikti antstoliui minėtų privalomųjų nurodymų priverstiniam vykdymui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje. Todėl nevykdant minėtų privalomųjų nurodymų priverstinai Inspekcija taip pat negali pati nugriauti ginčo statinio, kadangi tokia galimybė egzistuoja tik priverstinio vykdymo proceso metu, CPK 771 straipsnyje numatyta tvarka teismui leidus taikyti privalomųjų nurodymų nevykdymo pasekmes, t. y. leidus Inspekcijai pačiai griauti ginčo statinį.
6.3. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai ieškinyje prašo taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą laikinąja apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese stabdymą. Pažymėtina, kad Inspekcijos priimtų sprendimų – privalomųjų nurodymų nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius priverstinis vykdymas ne tik kad nėra pradėtas, tačiau ir negali būti pradėtas atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, o savavališkos statybos aktai nėra vykdomieji dokumentai ir iš viso negali būti pateikiami priverstiniam vykdymui.
Atsiliepimas
7. Ieškovai prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
7.1. Apeliantė neįsigilino, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra ne tik dėl privalomųjų nurodymų, tačiau ir dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi. Pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sudaro būtent pastarasis ieškinio reikalavimas. Nors Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatos numato, kad skundo (ieškinio) padavimas sustabdo privalomų nurodymų vykdymą, tačiau skundo (ieškinio) padavimas nesustabdo skundžiamų aktų galiojimo, o nesustabdžius skundžiamų aktų galiojimo nagrinėjant bylą sudaromos prielaidos dar iš esmės neišnagrinėjus ginčo dėl nuosavybės teisės pripažinimo nuosavybės objektą iš anksto vertinti kaip tariamai nelegalų statinį. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiami privalomieji nurodymai sukelia pasekmes nuo pat jų priėmimo, todėl būtina sustabdyti jų galiojimą iki bus išspręstas jų teisėtumo klausimas.
7.2. Akcentuotina tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės niekaip nevaržo Inspekcijos teisių daugiau negu būtina.
Šalies argumentai
7.3. Apeliantė taip pat nepagrįstai nurodo, kad skundžiamų privalomųjų nurodymų galiojimo sustabdymas gali sukelti neigiamas pasekmes, nes ieškovai gali atlikti ginčo tvoros statybos darbus, kurie didintų savavališkos statybos mastą, o tai pažeistų viešąjį interesą. Tokių argumentų niekaip apeliantė nepagrindė.
8. Trečiasis asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Turto bankas“ prašo tenkinti atsakovės skundą. VĮ Turto bankas atkreipė dėmesį, kad ieškovai prašė taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese stabdymą, tačiau Inspekcijos priimtų sprendimų privalomųjų nurodymų nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius priverstinis vykdymas ne tik kad nėra pradėtas, tačiau ir negali būti pradėtas atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, o savavališkos statybos aktai nėra vykdomieji dokumentai ir negali būti pateikiami priverstiniam vykdymui. Trečiojo asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja viena būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmė galimo palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymui.
Šalies argumentai
9. Trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija sutinka su atskiruoju skundu ir prašo jį tenkinti. Mano, jog statinių nuosavybės klausimas nesprendžia statinių statybos teisėtumo klausimo ir sutinka su Inspekcijos atskirajame skunde nurodytais argumentais.
10. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskiruosius skundus nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundams išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne) teisėtumo
13. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
14. Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės pagal savo tikslą skirstomos į keletą rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014).
15. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-04 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).
Dėl tikėtino ieškinio reikalavimo pagrindimo
16. Spręsdamas dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Nustačius, kad pareikšti reikalavimai ir pateikti įrodymai toje bylos proceso stadijoje preliminariai leidžia manyti, kad palankaus sprendimo priėmimas byloje kelia pagrįstų abejonių, teismas neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011; 2011 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1575/2010; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1122/2011; 2018-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-116-236/2018 ir kt.). Tuo atveju, jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-276/2012).
17. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškinys tikėtinai pagrįstas. Preliminariai įvertinęs ieškovų nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškinio reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti ar ieškovai pasirinko neleistiną ir aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą.
Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui
18. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas sprendžiamas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu ar yra kitų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą konstatuoti, jog yra grėsmė būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba neįvykdymui.
19. Pirmosios instancijos teismas nutartį pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindė tuo, kad prašoma laikinosios apsaugos priemone siekiama išsaugoti esamą teisinių santykių padėtį (status quo), kuri ne tik leistų ieškovams, jiems palankaus sprendimo atveju tikėtis, kad sprendimas bus realiai įvykdytas, bet ir užkirstų kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams dėl teismo proceso trukmės atsirasti.
20. Nagrinėjamoje byloje ieškovai ginčija atitinkamus Inspekcijos savavališkos statybos aktus, privalomuosius nurodymus nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų bei pašalinti savavališkos statybos padarinius, ir jų nuomone, savavališkos statybos aktai ir privalomieji nurodymai nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų bei pašalinti savavališkos statybos padarinius, jeigu statiniai būtų nugriauti nesulaukus teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje, sukeltų negrįžtamų padarinių ieškovams. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su ieškovų ir pirmosios instancijos teismo pozicija dėl būtinumo išsaugoti bei užtikrinti status quo, kiek tai susiję su ieškovų ginčijamuose privalomuosiuose nurodymuose nurodytu statiniu, kadangi sprendžiant klausimą dėl privalomųjų nurodymų teisėtumo, statinio nugriovimas nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumo iš tiesų galėtų sukelti turtinę žalą ieškovams tuo atveju, jeigu privalomieji nurodymai būtų pripažinti neteisėtais bei panaikinti, t. y. byloje būtų priimtas palankus ieškovams teismo sprendimas.
21. Tačiau šiuo atveju būtina atkreipti į aktualų teisinį reguliavimą. Kaip teisingai nurodė Inspekcija, jau pats įstatymo leidėjas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme iš esmės numatė tokios situacijos sprendimo būdą. Šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalis numato, kad savavališkos statybos atveju surašomas privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų iki bus pašalinti savavališkos statybos padariniai. Jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, įvykdytas iš dalies, įvykdytas netinkamai, Inspekcija perduoda privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalį jeigu privalomieji nurodymai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo neįvykdomi per nustatytą terminą arba negaunamas statybas leidžiantis dokumentas, Inspekcija privalomąjį nurodymą perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo.
22. Iš aptariamo teisinio reguliavimo akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju ieškovams ginčijant ne tik savavališkos statybos aktus, tačiau ir privalomuosius nurodymus nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų bei privalomuosius nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius, atsakovė antstoliui vykdyti privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius pateikti neturi teisės, o ginčo statinys iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo priverstinai antstoliui vykdant privalomuosius nurodymus negali būti griaunamas. Šiuo atveju net jeigu atsakovė pažeisdama teisės aktų reikalavimus pateiktų vykdyti privalomuosius nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius, galėtų būti skundžiami ir paties antstolio, priėmusio vykdyti šiuos vykdomuosius dokumentus, veiksmai. Pastebėtina, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, apie tai, kad ginčijami privalomieji nurodymai apskritai yra pateikti antstoliui vykdyti.
23. Taip pat nesutiktina su ieškovų atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, kuriais grindžiama būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje. Ieškovų argumentas, jog nesustabdžius ginčijamų privalomųjų savavališkos statybos aktų bei privalomųjų nurodymų galiojimo, bus sudarytos prielaidos iš anksto ginčo statinį vertinti kaip savavališką, apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrįstas. Ar ginčo statinys yra teisėtas, ar jis laikytinas savavališka statyba, teismas įvertins bylą išnagrinėjęs iš esmės ir įvertinęs ieškovų ieškinyje nurodytų aplinkybių bei jas, ieškovų nuomone, patvirtinančių įrodymų pagrįstumą. Pažymėtina, kad pateiktame ieškinyje ieškovai ne tik prašo nustatyti, kad kiekvienas iš ieškovų įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/6 dalį kiemo statinio, tačiau taip pat ginčija ir Inspekcijos priimtų savavališkos statybos aktų bei privalomųjų nurodymų teisėtumą. Aplinkybė, jog nebus sustabdytas šių aktų galiojimas, savaime nesudaro pagrindo išvadai dėl ginčo statinio neteisėtumo – Inspekcijos priimtų savavališkos statybos aktų bei privalomųjų nurodymų teisėtumas yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl tik išnagrinėjus bylą iš esmės bus išspręstas klausimas dėl ginčo statinio (ne) teisėtumo.
24. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir aptartas imperatyvias Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatas, nėra pagrindo spręsti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir skundžiamų privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius galiojimo sustabdymas šalių teisinės padėties iš esmės nekeistų, kadangi ginčo statinys, dėl kurio surašyti savavališkos statybos aktai ir privalomieji nurodymai, vykstant teismo procesui, priverstinai negali būti griaunamas. Taip pat nenustatyta ir pagrindo išvadai dėl to, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones gali būti pasiekti kiti kokie nors kiti prevenciniai tikslai. Tai kartu reiškia kad ir status quo tarp šalių šiuo metu yra išlaikomas.
25. Pažymėtina, kad tapatus vertinimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo analogiškoje situacijoje pateikiamas ir teismų praktikoje (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-776-603/2018; Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-387-613/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1197-855/2019; Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1545-657/2019).
26. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakytina.
Dėl bylos procesinės baigties
27. Esant nurodytoms aplinkybės apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja viena būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmė galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymui, todėl atskirasis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Turtasta“, J. S., R. S., A. Š., D. M. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinti.