- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-17
- Bylos Nr.
- e2S-1545-657/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-00961-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Ieškovas
- S. S.
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. S. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-17493-490/2019, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė S. S. individuali įmonė kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. balandžio 29 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-190429-00041 bei 2019 m. gegužės 2 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-190502-00043.
2. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti ginčijamų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2019 m. balandžio 29 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-190429-00041 ir 2019 m. gegužės 2 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-190502-00043 galiojimą.
3. Nurodė, kad skundžiamame nurodyme yra nustatytas besąlyginis terminas – iki 2019 m. spalio 29 d. – ieškovei nugriauti ginčo statinio dalį, kuri pažeidžia esminius statinio projekto sprendinius. Suėjus nurodytam terminui ir neišnagrinėjus šios bylos, ieškovė turėtų būti nugriovusi savo turto dalį, kurią ji teisėtai ir sąžiningai nusipirko viešose varžytynėse, o to nepadarius – ieškovė patirs priverstinio vykdymo veiksmus bei finansines sankcijas dėl reikalavimo nevykdymo. Skundžiamų aktų galiojimo sustabdymas atsakovei jokių neigiamų pasekmių nesukels, nes teismui atmetus šį pareiškėjos skundą, atsakovė tiesiog nustatytų ieškovei terminą iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. birželio 17 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
5. Teismas nurodė, jog ieškovė, teikdama teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, kurios civilinėje byloje netaikomos. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnis numato savavališkos statybos padarinių šalinimą. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 2 punkte nurodyta, kad suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos privalomąjį nurodymą perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jei buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo. Ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįstas ir perteklinis, privalomojo nurodymo pateikimas priverstinai vykdyti yra įtvirtintas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atskirajame skunde ieškovė S. S. individuali įmonė prašė Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą tenkinti.
7. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nepagrįstai sprendė, jog Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 2 punkte yra nustatyta pakankama ieškovės teisių ir teisėtų interesų apsauga nuo nepagrįstų teisinių pasekmių, neįvykdžius apskųstų ginčo aktų, atsiradimo. Teisės pažeidimo fakto ši norma neeliminuoja. Neišardžius ginčo statinio dalies, ieškovė bus laikoma pažeidusia nurodymą ir CPK 771 straipsnio 6 dalies pagrindu jai grės sankcijos už visą pažeidimo laikotarpį. Teismas nevertino aplinkybių, kad, dar nežinodama šios bylos baigties ir vengdama patirti ženklių nuostolių dėl baudos mokėjimo, ieškovė bus priversta išardyti ginčo statinio dalį, tuo pačiu metu dar bylinėdamasi dėl jos teisėtumo arba siekdama ją įteisinti. Teismas faktiškai siūlo ieškovei pažeisti galiojantį Nurodymą ir savo neveikimu sudaryti prielaidas didėti galimiems ženkliems ieškovės nuostoliams – baudoms už kiekvieną uždelstą dieną. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, kurios civilinėje byloje netaikomos. Byla yra susijusi su atsakovės veiksmais bei sprendimais, priimtais vykdant viešąjį administravimą, o kadangi bendrosios kompetencijos teismo kompetencija nagrinėjant bylas ir ginčus yra platesnė, šis ginčas teisme bus nagrinėjamas kompleksiškai, vykdant tiek viešojo administravimo metu priimtų sprendimų kontrolę, tiek ir galimai pažeistų nuosavybės teisių apsaugą. Byloje taikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovės nuosavybės teisės ar kiti teisėti interesai nenukentės. Teismas tokios aplinkybės neanalizavo. Tuo tarpu netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, neproporcingai nukentės ieškovės nuosavybės teisės arba jai kils nepageidaujamų teisinių padarinių – iki 300,00 Eur baudos už kiekvieną dieną mokėjimo rizika, kuri yra visiškai reali. Teismo nurodytas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 2 punktas tokios rizikos nepašalina, nes jame nustatomas tik atsakovės kreipimosi į teismą su ieškiniu momentas, bet ne antstolio kreipimosi į teismą dėl baudos skyrimo momentas. Teismas netinkamai taikė CPK 144-145 straipsnių taisykles, neatsižvelgė į teismų praktiką, suformuotą, ir kasacinio teismo 2010 m. gruodžio 15 d. paskelbtoje „Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgoje“.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė atskirąjį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
9. Nurodė, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, teismas tinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Inspekcija, vykdydama teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros funkcijas, veikia išimtinai tik teisės aktų nustatyta tvarka. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas draudžia perduoti nurodymą antstolio kontorai priverstiniam vykdymui, jeigu dėl jo vyksta teisminis ginčas, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad papildomai taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo, nes jos neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties, būtų akivaizdžiai perteklinės. Teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, Priežiūros įstatymo nuostatas, teismų praktiką ir pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir grėsmės, kad galimai jai palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas įvykdyti ir tokią grėsmę sukelia Inspekcijos veiksmai. Ieškovė būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atskirąjį skundą grindžia iš esmės vieninteliu argumentu, kad nesustabdžius ginčo aktų galiojimo, ji netektų dalies savo nekilnojamojo turto bei patirtų atsakovės finansines sankcijas. Grėsmė galėtų būti konstatuojama, jei būtų duomenų apie Inspekcijos ar kito subjekto ketinimą skirti baudą, o tokių įrodymų byloje nepateikta. Vien pareikštas ieškinys ir jame nurodytos hipotetinės, jokiais įrodymais nepagrįstos grėsmės savaime nereiškia, kad kils grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė galimo jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos tinkamai nepagrindė. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką savavališkos statybos aktas pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, jame yra fiksuojamos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, todėl jis negali būti ginčo dalyku, jo galiojimo sustabdymas neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir paskirties. Teismas tinkamai įvertino nurodymo vykdymo teisines prielaidas, todėl pagrįstai ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Pažymėtina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
13. Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės pagal savo tikslą skirstomos į keletą rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (CPK 145 str. 1 d. 1–10 p.); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 str. 1 d. 11 p.); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 str. 1 d. 6, 12 p.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014).
14. Nagrinėjamu atveju, būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindžia argumentais dėl jai gresiančių patirti priverstinio vykdymo veiksmų ir tikėtinų ženklių nuostolių dėl baudų už Inspekcijos privalomojo nurodymo nevykdymą skyrimo, kai dar vyksta teisminis ginčas dėl skundžiamų aktų teisėtumo.
15. Apeliacinės instancijos teismas su atskirojo skundo argumentais nesutinka, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad privalomojo nurodymo pateikimas priverstinai vykdyti yra įtvirtintas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme, todėl ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų perteklinis.
16. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, jeigu privalomieji nurodymai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo neįvykdomi per nustatytą terminą arba negaunamas statybas leidžiantis dokumentas, inspekcija privalomąjį nurodymą perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo.
17. Kaip matyti, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, ieškovei ginčijant privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, atsakovė antstoliui vykdyti privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius pateikti neturi teisės, o ieškovės statiniai iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo priverstinai, antstoliui vykdant privalomuosius nurodymus, negali būti griaunami. Jeigu atsakovė, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, pateiktų privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius vykdyti, galėtų būti skundžiami ir paties antstolio, priėmusio vykdyti šiuos vykdomuosius dokumentus, veiksmai.
18. CPK 771 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, arba jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, kuris pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą yra vykdomasis dokumentas, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Jeigu sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, numatytos šio Kodekso 273 straipsnyje, arba jeigu privalomajame nurodyme yra nurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytas aktas perduodamas antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime arba privalomajame nurodyme nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų (CPK 771 str. 2 d.). Jeigu privalomajame nurodyme nenurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytą aktą antstolis perduoda šio straipsnio 6 dalyje nurodytam teismui, o šis privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą sprendžia šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka (CPK 771 str. 4 d.). Taigi, baudų CPK 771 straipsnio 6 dalyje nurodytu pagrindu skyrimo, kaip prevencinės priemonės, galimybė įstatymų leidėjo numatyta vykdymo procese, todėl iki privalomojo nurodymo pateikimo antstoliui, grėsmė ieškovei patirti nuostolius dėl šioje dalyje numatytų baudų paskyrimo neegzistuoja.
19. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsižvelgus į bylos aplinkybes ir aukščiau nurodytas imperatyvias Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatas, nėra pagrindo spręsti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir skundžiamų aktų galiojimo sustabdymas šalių teisinės padėties iš esmės nekeistų, kadangi ieškovės statinio dalis, dėl kurios jie surašyti, vykstant teisminiam ginčui, priverstinai negali būti griaunama, o kažkokie kiti prevenciniai tikslai taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti pasiekti. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitiktų savo paskirties ir jomis siekiamų tikslų.
20. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, jog grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga šiuo atveju neįrodyta (CPK 178 str.).
21. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
22. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.