- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-25
- Bylos Nr.
- e2A-248-1092/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-10-3-00018-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė
- Ieškovas
- D. P.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Dobrovolskio ir Mildos Skersienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. P. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-118-995/2020 pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos aktų panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Devega“, Palangos miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. P. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – atsakovė, Statybos inspekcija) 2017 m. birželio 15 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-170615-00048 ir 2017 m. birželio 19 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-170619-00049.
2. Ieškovė nurodė, kad Statybų inspekcija nepagrįstai surašė ginčijamus savavališkos statybos aktus, nes tai, kas aktuose įvardyta kaip statoma po projekto parengimo ir statybos leidimo išdavimo, buvo pastatyta dar prieš parengiant projektą ir gaunant statybos leidimą. Nėra tokio savavališkos statybos fakto, koks nurodytas ginčijamuose savavališkos statybos aktuose. Savavališkos statybos aktas surašytas ne tam asmeniui, nes tų statybos darbų, kurie ginčijamuose savavališkos statybos aktuose įvardijami kaip savavališka statyba, faktinė užsakovė buvo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Devega“, o ne ieškovė, kuri nėra nei pastatyto kelio savininkė, nei valdytoja, nei naudotoja, nei žemės sklypo savininkė, valdytoja ar naudotoja, nes kelias pastatytas ant valstybinės žemės, kuri skirta visuomenės poreikiams.
3. Statybos inspekcija atsiliepimu į ieškinį nesutiko su ieškovės ieškinio reikalavimais ir prašė ieškinį atmesti. Statybos inspekcija nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., administracinės bylos Nr. A502-77/2012, A556-483/2010, A525-511/2010, A14-261/2007 ir AS146-669/2009) ginčijami savavališkos statybos aktai negali būti ginčo dalyku ir jų teisėtumo bei pagrįstumo klausimas negali būti nagrinėjamas teisme, kadangi asmeniui, kuriam jis surašytas, nesukelia jokių teisinių pasekmių, nėra susijęs su jo teisėmis (neliečia jo teisių) ar įstatymo saugomais interesais. Ieškovei buvo surašyti ir privalomieji nurodymai: 2017 m. liepos 4 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170704-00062 ir 2017 m. liepos 4 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170704-00063, tačiau ieškovė šių privalomųjų nurodymų teisme neginčija, nors būtent jais ieškovė buvo įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius, įrengiant gatvę pagal projektą ir sutvarkant statybvietę. Savavališkos statybos aktai ieškovei surašyti pagrįstai ir teisėtai, nes dar iki statybos leidimo išdavimo ieškovės įgaliotas asmuo M. P. ieškovės vardu pasirašė su Palangos miesto savivaldybės administracija 2013 m. kovo 26 d. Palangos miesto infrastruktūros plėtojimo (savanoriškos paramos Palangos miesto infrastruktūrai plėtoti) sutartį Nr. 21-DP, kuria buvo susitarta, kad ieškovė įsipareigoja pagal galiojančias normas ir reglamentus parengti gatvės atkarpos nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki įvažiavimo į sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palangoje, supaprastintą projektą ir suderinti jį su derinančiomis institucijomis; pagal suderintą supaprastiną projektą įrengti žvyro dangą nurodytoje atkarpoje. Ieškovė 2014 m. vasario 19 d. taip pat pasirašė Palangos miesto infrastruktūros plėtojimo (savanoriškos paramos Palangos miesto infrastruktūrai plėtoti) sutartį Nr. 6-DP, kuria ieškovė įsipareigojo parengti projektą, jį suderinti su derinančiomis institucijomis ir sutartyje numatytus darbus atlikti savo lėšomis, jėgomis, medžiagomis ir darbo priemonėmis. 2015 metais parengtas projektas, kurio pagrindu 2016 m. balandžio 18 d. gautas statybos leidimas. Be to, 2017 m. balandžio 4 d. ieškovės vardu buvo patvirtinta deklaracija apie statinio statybos užbaigimą, kuria patvirtinama, kad pastatyti nauji statiniai – vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklai. Šios nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad kur kas anksčiau, negu buvo išduotas statybos leidimas, ieškovė jau turėjo tam tikrų interesų, susijusių su ginčo gatvės statybos darbais, ir buvo suinteresuota jų atlikimu.
Atsiliepimas
4. Tretieji asmenys UAB „Devega“ ir Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Plungės apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovės D. P. ieškinį atmetė. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:
5.1. Teismas konstatavo, jog ieškovės ir jos atstovo argumentai, kad ji nestatė ir neorganizavo kelio statybos darbų, kad jie buvo atlikti anksčiau, nei jai buvo išduotas statybos leidimas, nagrinėjamai bylai esminės reikšmės neturi, nes ieškovei ginčijami administraciniai aktai buvo surašyti už savavališką statybą, kadangi buvo pastatytas statinys pratęsiant gatvę toliau toje atkarpoje, kurioje nėra numatyta statinio projekte, ir nesilaikant projekte nurodyto gatvės pločio, t. y. abu savavališkos statybos aktai surašyti todėl, kad vienu atveju nukrypta nuo projekto ir (duomenys neskelbtini) pailginta į šiaurę, o kitu atveju (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) gatvės yra per siaura, nes pagal projektą minėta gatvė turi būti platesnė.
5.2. Teismas pažymėjo, kad ieškovei buvo surašyti ne tik savavališkos statybos aktai, bet ir privalomieji nurodymai pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau ieškovė ginčo dėl šių privalomųjų nurodymų teisėtumo ir pagrįstumo nekėlė, nors būtent šiais privalomaisiais nurodymais ieškovė įpareigota nustatytu terminu pašalinti savavališkai ne pagal projektą pastatytą (duomenys neskelbtini) gatvės dalį nuo (duomenys neskelbtini) gatvės į vakarus iki žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) į šiaurę ir nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) g., Palangos mieste, įrengiant gatvę pagal projektą, sutvarkyti statybvietę. Priešingai, ieškovė D. P. kreipėsi į atsakovę su prašymais dėl privalomųjų nurodymų vykdymo termino pratęsimo, o šiai atsisakius pakartotinai pratęsti terminus, ieškovė kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą dėl jai surašytų minėtų privalomųjų nurodymų terminų pratęsimo. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 15 d. nutartimi pareiškėjos D. P. prašymą Statybos inspekcijai dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų pratęsimo atmetė kaip nepagrįstą.
5.3. Teismas nustatė, kad ginčijami administraciniai aktai buvo surašyti statybos leidimo, kuris išduotas ieškovei D. P., galiojimo metu, statybos leidime dalį statybos darbų ieškovė įgyvendino – pastatė vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklus ir juos įregistravo, 2017 m. balandžio 4 d. ieškovės vardu buvo patvirtinta Deklaracija apie statinio statybos užbaigimą, kuria patvirtinama, kad pastatyti nauji statiniai – vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklai. Šios aplinkybės teismui leido manyti, kad ieškovė aktyviais veiksmais ne tik siekė įgyvendinti statytojo teises, tačiau šias teises iš dalies ir įgyvendino, gavusi statybos leidimą. Ieškovė teigdama, jog ji nėra statytoja, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, taip pat nepateikė ir logiškai suprantamų paaiškinimų, kaip ji, nebūdama statinio statytoja, užsakė techninį projektą, gavo statybos leidimą, kurio pagrindu įgyvendino dalį statybos darbų, patvirtino Deklaraciją apie statybos užbaigimą, kaip ir paaiškinimų, kodėl neginčijo statybos leidimo ir nekėlė klausimų dėl galbūt statybos leidimo teisėtumo, o statytojo teisių įgyvendinimą pradėjo neigti tik po to, kai atsakovė nustatė pažeidimus ir surašė jai ginčijamus administracinius aktus.
5.4. Teismas pažymėjo, jog šalys neginčija aplinkybių, kad dar iki statybos leidimo išdavimo ieškovės įgaliotas asmuo M. P. jos vardu pasirašė su Palangos miesto savivaldybės administracija 2013 m. kovo 26 d. Palangos miesto infrastruktūros plėtojimo (savanoriškos paramos Palangos miesto infrastruktūrai plėtoti) sutartį Nr. 21-DP, kuria buvo susitarta, kad ieškovė įsipareigoja pagal galiojančias normas ir reglamentus parengti gatvės atkarpos nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki įvažiavimo į sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palangoje, supaprastintą projektą ir suderinti jį su derinančiomis institucijomis; pagal suderintą supaprastiną projektą įrengti žvyro dangą nurodytoje atkarpoje. Vėliau, t. y. 2014 m. vasario 19 d., ieškovė pasirašė Palangos miesto infrastruktūros plėtojimo (savanoriškos paramos Palangos miesto infrastruktūrai plėtoti) sutartį Nr. 6-DP, kuria ji įsipareigojo parengti projektą, jį suderinti su derinančiomis institucijomis ir sutartyje numatytus darbus atlikti savo lėšomis, jėgomis, medžiagomis ir darbo priemonėmis. 2015 metais buvo parengtas projektas, kurio pagrindu ir buvo išduotas ieškovei 2016 m. balandžio 18 d. statybos leidimas. Be to, byloje taip pat nepaneigta, kad ieškovė tiesiogiai buvo suinteresuota šioje teritorijoje plėsti infrastruktūrą, kurti aplinką, kadangi adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, ji turi nekilnojamąjį turtą, gatvių statiniai jungiasi su ieškovės nekilnojamuoju turtu ir yra ginčijamuose savavališkos statybos aktuose įvardijami kaip savavališka statyba, nukrypstant nuo projekto. Faktas, kad ieškovė, rengdama statinių projektinę dokumentaciją, dalyvaudama statybos procese, jį prižiūrėdama, organizuodama bei atlikdama kitus veiksmus, pasitelkė įgaliotus asmenis, pats savaime nepanaikina jos kaip statytojos statuso ir jai kaip statytojai taikomos atsakomybės už savavališką statybą.
5.5. Teismas konstatavo, kad kadangi tik statybos leidimo nustatyta tvarka išdavimas yra tiesiogiai susijęs su statytojo statuso atsiradimu, nagrinėjamu atveju administraciniai aktai pagrįstai buvo surašyti faktiškai savavališką statybą vykdžiusiam asmeniui ir jis, o ne kitas asmuo yra atsakingas už savavališką statybą ir kartu už jos padarinių, konstatuotų savavališkos statybos aktuose, šalinimą.
5.6. Teismas pritarė atsakovei, kad nei UAB „Devega“ atliktų darbų aktas, nei PVM sąskaita faktūra niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad būtent kelio atkarpoje, dėl kurios surašyti ieškovės ginčijami savavališkos statybos aktai, UAB „Devega“ įrengė kelią, todėl šiuos ieškovės argumentus pripažino neįrodytais.
5.7. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą manyti, jog ne UAB „Devega“ buvo suinteresuota kelio turėjimu, bet būtent ieškovė D. P., kuri, kaip minėta, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, turi nekilnojamąjį turtą, o gatvių statiniai jungiasi su ieškovės nekilnojamuoju turtu ir yra ginčijamuose savavališkos statybos aktuose įvardijami kaip savavališka statyba, nukrypstant nuo projekto. Tai, kad kelio turėjimu buvo suinteresuota būtent ieškovė ir būtent ji ginčo teritorijoje vykdė statybos darbus, kurie pripažinti savavališkais, patvirtina ir liudytojo V. O., kuris pagal įgaliojimą veikė savo dukters ieškovės vardu, patikrinimo metu 2017 m. balandžio 26 d. atsakovės atstovui duoti paaiškinimai apie tai, kad būtent jis vykdė gatvės įrengimo darbus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o žvyro dangos įrengimas pradėtas 2013 metais. Taigi teismas nagrinėjamu atveju nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad būtent kiti nenustatyti asmenys pastatė ginčo statinį, nukrypdami nuo projekto.
5.8. Teismas, vertindamas atsakovės prašymą taikyti teisės aktuose nustatytų terminų praleidimo pasekmes ir konstatuoti, kad ieškovė praleido nustatytą vieno mėnesio ginčijamų savavališkos statybos aktų apskundimo terminą, pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas panaikinti savavališkos statybos aktus yra administracinio teisinio pobūdžio. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės ginčijami savavališkos statybos aktai buvo ieškovei per jos įgaliotą asmenį įteikti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPISVPĮ) 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, t. y. Statybos inspekcijos pareigūnui nustačius, kad statyba yra savavališka, surašius savavališkos statybos aktą, kuris įteikiamas pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka statytojui, o jeigu jo nėra, vienam iš šių asmenų. Ieškovė su ieškiniu dėl atsakovės priimtų aktų panaikinimo kreipėsi 2018 m. sausio 10 d. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė su ieškiniu dėl ginčijamų savavališkos statybos aktų panaikinimo kreipėsi praleidusi kreipimosi į teismą specialųjį vieno mėnesio procedūrinį terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje (galiojusioje nuo 2006 m. birželio 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d.). Ieškovė ir jos atstovas praleisto termino atnaujinti neprašė. Viena vertus, procedūrinio termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, tačiau, kita vertus, galutiniam teisiniam rezultatui šis termino praleidimas neturi teisinės reikšmės, nes teismas nagrinėjamu atveju ginčijamų aktų neteisėtumo nenustatė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Ieškovė D. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovės ieškovės naudai visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas abiejų instancijų teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
6.1. Teismas klaidingai konstatavo, kad terminas kreiptis į teismą dėl ginčijamų savavališkos statybos aktų panaikinimo yra praleistas, nes jie yra administracinio pobūdžio, todėl jiems taikomas ABTĮ nustatytas 1 mėn. kreipimosi į teismą terminas. Tokios teismo išvados prieštarauja teismų praktikai ir netgi aukštesnių teismų šioje byloje nustatytoms aplinkybėms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartyje šioje byloje yra nurodęs, jog Specialioji teisėjų kolegija, spręsdama rūšinio teismingumo klausimus, išaiškino, kad savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susiję su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, o savavališkos statybos civilinės teisinės pasekmės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) ir specialiame Statybos įstatyme.
6.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Ik-25-19-815/2012 yra išaiškinęs, kad savavališkos statybos aktas, kuriame nėra valinio pobūdžio patvarkymų, nelaikomas individualiu administraciniu aktu, todėl negali būti ginčijamas ABTĮ nustatyta tvarka. Šioje byloje ginčytuose savavališkos statybos aktuose nėra valinio pobūdžio patvarkymų, todėl jie nelaikomi individualiais administraciniais aktais. Tai ne kartą pripažino atsakovė savo procesiniuose dokumentuose, tokių teiginių pagrindu netgi buvo paduotas kasacinis skundas šioje byloje. Jei jie būtų laikomi individualiais administraciniais aktais, tai jie galėtų būti ginčijami ne bendrosios kompetencijos teisme, bet administraciniame teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartyje šioje byloje taip pat konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju ginčijami savavališkos statybos aktai sukėlė ne viešojo administravimo pasekmes, o civilines pasekmes. Kadangi ginčijami savavališkos statybos aktai negali būti ginčijami ABTĮ nustatyta tvarka, tai jiems negali būti taikomi ABTĮ nustatyti kreipimosi į teismą terminai, o taikomi bendrieji CK nustatyti ieškinio senaties terminai, kurie šiuo atveju nebuvo praleisti.
6.3. Teismas klaidingai nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog statyba atlikta turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą. Jau pačiame ieškinyje buvo aiškiai nurodyta, kad visi statiniai, kurie ginčijamuose savavališkos statybos aktuose nurodyti kaip savavališki, buvo pastatyti dar prieš pradedant rengti projektą, pagal kurį ieškovei buvo išduotas statybos leidimas.
6.4. Teismo teiginiai, kad bylai esminės reikšmės neturi, kada buvo atlikti savavališkos statybos aktuose nurodyti kaip savavališki statybos darbai, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys teisės aktams ir teismų praktikai. Savavališkos statybos akte savavališkai statomo statinio pastatymo laikas yra viena iš esminių aplinkybių, pagal kurią sprendžiama, ar jis pastatytas iki statybos leidimo išdavimo, ar po jo. Šiuo atveju visą bylos nagrinėjimo laiką buvo įrodinėjama, kad tos gatvių dalys, kurios ginčijamuose savavališkos statybos aktuose įvardytos kaip statomos po statybą leidžiančio dokumento išdavimo ieškovės vardu, buvo pastatytos dar iki projekto parengimo ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Byloje pateikti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad jos iš tikro ir buvo pastatytos prieš projekto parengimą, todėl negalėjo būti statomos po jo parengimo ir nukrypstant nuo jo sprendinių.
Šalies argumentai
6.5. Teismas taip pat nepagrįstai vertino, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji nėra statytoja, nepateikė jokių logiškai suprantamų paaiškinimų, jog ji nebūdama statytoja užsakė projektą, gavo statybos leidimą, kurio pagrindu atliko dalį statybos darbų, neginčijo statybos leidimo teisėtumo. Statytojas yra nebūtinai tas asmuo, kuris turi statybos leidimą statyti tam tikrą daiktą, o yra faktinis statybos darbų užsakovas. Tų statybos darbų, kurie ginčijamuose savavališkos statybos aktuose įvardijami kaip savavališka statyba, faktinė užsakovė buvo UAB „Devega“, ji byloje pripažino šią aplinkybę, byloje yra pateikti tai patvirtinantys rašytiniai įrodymai – atliktų darbų aktas ir sąskaita, iš kurių taip pat matyti, kad darbai buvo padaryti dar prieš kelio projekto rengimą. Vandentiekio ir nuotekų tinklai buvo pastatyti ir perduoti visuomenės naudojimui UAB „Palangos vandenys“. Ieškovė toje teritorijoje turėjo pastačiusi keletą daugiabučių, todėl buvo suinteresuota kuo greitesniu infrastruktūros vystymu. Kadangi savivaldybė tam lėšų neturėjo, tai ji sutiko finansuoti projekto parengimą ir dėl to sudarė sutartį su savivaldybe. Pagal tą projektą ji spėjo tik įrengti ir įregistruoti vandentiekio ir nuotekų tinklus ir juos perduoti UAB „Palangos vandenys“, kad jais naudotųsi viso kvartalo gyventojai. Tai ji padarė siekdama greičiau įgyvendinti infrastruktūros plėtrą. Kelio pagal projekto reikalavimus ji neįrenginėjo – tiesiog nespėjo, nes tam pritrūko lėšų.
6.6. Ieškovė nesureikšmino aplinkybės, kad statybos leidimas išduotas jos vardu, o ne savivaldybės, nes visos pagal jį sukurtos komunikacijos, taip pat ir dvi gatvės, po jų įregistravimo būtų perduotos savivaldybės ar už tam tikrą sferą atsakingų jos įmonių nuosavybėn. Tačiau tikrasis statytojas pagal minėtą projektą ir statybos leidimą yra savivaldybė, o ieškovė tai pradėjo įrodinėti tik po to, kai atsakovė savo neteisėtais veiksmais pradėjo pažeidinėti jos interesus. Kol ieškovės teisės nepagrįstai išduotu statybos leidimu nebuvo pažeidžiamos, tol nebuvo pagrindo ir įrodinėti tikrojo statytojo, nes galiausiai vis tiek turtas atitektų savivaldybei.
6.7. Teismas taip pat pažeidė įrodinėjimo taisykles šioje byloje ir įrodinėjimo naštą nuo atsakovės perkėlė ieškovei. Ne ieškovė privalėjo įrodyti, kad ne ji statė statinius, ne ji turėjo įrodinėti laikotarpius, kada tai buvo padaryta, o atsakovė privalėjo apginti savo teiginius. Būtent atsakovė privalėjo paneigti visas atsakovės sukeltas abejones ir įrodyti, kad statiniai buvo pastatyti po statybos leidimo ieškovės vardu išdavimo, kad juos pastatė ieškovė, kad jie atitinka savavališkos statybos sąvoką. Atsakovė to neįrodė, o byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino priešingas aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
7. Statybos inspekcija atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Plungės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Statybos inspekcijos savavališkos statybos aktai ieškovei D. P., ją pripažįstant statinių statytoja savavališkos statybos aktuose fiksuota statybos apimtimi, buvo surašyti pagrįstai ir teisėtai, o teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir atsakomybę už statinio savavališką statybą pripažino ieškovei.
7.2. Iš 2016 m. balandžio 18 d. statybos leidimu Nr. LNS-33-160418-00055 suteikiamos vykdyti statybos rūšies (nauja statyba) turinio akivaizdu, kad ieškovei buvo leista statyti naujus statinius, kurių anksčiau nebuvo arba, jeigu ir buvo, jų statyba niekada nebuvo įteisinta, ir pasinaudojant įstatymo garantuojama teise neteisėtus statinius ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės naują statybą) buvo siekta įteisinti.
7.3. V. S. įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, būtent statytojas turi pareigą turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą; šio įstatymo nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą. Būtent ta aplinkybė, kad kompetentingo subjekto 2016 m. balandžio 18 d. išduotu statybos leidimu Nr. LNS-33-160418-00055 D. P. buvo suteikta teisė vykdyti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės statybos darbus, kartu reiškia ir oficialų jos kaip statytojos statuso pripažinimą, leidžiantį jai veikti, be kita ko, statant (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatves pagal statybos leidimu sankcionuotą elgesio modelį, ir kartu perkelia atsakomybę ir pareigą užtikrinti statinių atitiktį statybos leidimu leistam vykdyti statybos mastui.
7.4. Tokia situacija, kai statytojas vykdo statybos darbus turėdamas statinio projektą ir išduotą statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeisdamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodytus esminius statinio projekto sprendinius, vertintina kaip netinkamas statytojo pareigų, nurodytų Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose, vykdymas, t. y. statybos darbų vykdymas neturint pakeisto statinio projekto ir naujo statybą leidžiančio dokumento, kas taip pat lemia vykdomos statybos savavališkumą.
7.5. Tuo atveju, kai statybos leidimas išduodamas faktiškai baigtiems statyti ir iki tol neįteisintiems statiniams, statytojas taip pat privalo užtikrinti atliktų statybos darbų atitiktį statinio projekto sprendiniams, pagal kuriuos išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Vadovaujantis TPISVPĮ 14 straipsnio 6 dalies 2 punkto nuostatomis, jeigu dėl savavališkai pastatyto statinio išduodamas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau statinys neatitinka statinio projekto esminių sprendinių, laikoma, kad savavališkos statybos padariniai nepašalinti.
7.6. Vadovaujantis TPISVPĮ 14 straipsnio 1 dalimi, Statybos inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą. Aktas įteikiamas pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šių asmenų: 1) statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; 2) žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui. Vadovaujantis šiuo eiliškumu tik statinių statytojai pirmiausia yra atsakingi už ginčo statinių statybos teisėtumą, be to, įpareigojimas nugriauti, išardyti arba atkurti nugriautą statinį ar jo dalis tiesiogiai sukeltų padarinius statinių statytojams, todėl jie yra atsakingi ir už savavališkos statybos padarinių pašalinimą. Tik nenustačius statinio statytojo, atsakomybę dėl savavališkos statybos galima perkelti kitiems TPISVPĮ 14 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims. Šiuo atveju tik D. P. buvo suteikta (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių statybos teisė, oficialiai jai pripažįstant statytojo statusą. Tokia teisė daugiau nebuvo suteikta jokiam kitam asmeniui.
7.7. Vadovaujantis ieškovės logika, šalinti padarinius turėtų UAB ,,Devega“, kuri tariamai pastatė ginčo gatvių atkarpas. Tačiau Statybos inspekcija negalėjo reikšti šiai bendrovei jokių reikalavimų jau vien dėl to, kad dalis naujos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpos jau buvo įteisinta D. P. išduotu statybos leidimu, todėl dėl to paties statinio negalėtų būti priimti skirtingi ir vienas kitam prieštaraujantys sprendimai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl (ne)praleisto termino
10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas panaikinti savavališkos statybos aktus yra administracinio teisinio pobūdžio, todėl ieškovė su ieškiniu dėl ginčijamų savavališkos statybos aktų panaikinimo kreipėsi praleidusi kreipimosi į teismą specialųjį vieno mėnesio terminą, nustatytą ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje (galiojusioje nuo 2006 m. birželio 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d.). Ieškovė ir jos atstovas praleisto termino atnaujinti neprašė. Ieškovė nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentuodama, kad savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, o savavališkos statybos civilinės teisinės pasekmės reglamentuotos CK ir specialiame Statybos įstatyme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad savavališkos statybos aktas, kuriame nėra valinio pobūdžio patvarkymų, nelaikomas individualiu administraciniu aktu, todėl negali būti ginčijamas ABTĮ nustatyta tvarka. Šioje byloje ginčytuose savavališkos statybos aktuose nėra valinio pobūdžio patvarkymų, todėl jie nelaikomi individualiais administraciniais aktais. Jei jie būtų laikomi individualiais administraciniais aktais, tai jie galėtų būti ginčijami ne bendrosios kompetencijos teisme, bet administraciniame teisme. Ieškovė akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartyje šioje byloje taip pat konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju ginčijami savavališkos statybos aktai sukėlė ne viešojo administravimo pasekmes, o civilines pasekmes. Kadangi ginčijami savavališkos statybos aktai negali būti ginčijami ABTĮ nustatyta tvarka, tai jiems negali būti taikomi ABTĮ nustatyti kreipimosi į teismą terminai, o taikomi bendrieji CK nustatyti ieškinio senaties terminai, kurie šiuo atveju nebuvo praleisti.
11. Teisėjų kolegija nagrinėjamu aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį skundas dėl ginčijamų savavališkos statybos aktų turėjo būti paduotas per vieną mėnesį nuo skundžiamo individualaus teisės akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Teisėjų kolegija tokią išvadą daro atsižvelgdama į tai, kad ginčijami savavališkos statybos aktai yra viešojo administravimo institucijos – Statybos inspekcijos, vykdančios viešąjį administravimą, t. y. teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, viešosios teisės aktų pagrindu priimti aktai. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties išaiškinimus šioje byloje ginčijami aktai iš esmės yra individualūs administraciniai aktai. Nors juose ir nėra konkrečiai nustatyta asmens teisių ir pareigų, bet jais viešosios teisės subjektas, vykdydamas viešąjį administravimą, be kita ko, pripažįsta atitinkamą asmenį pažeidus viešosios teisės normas. Vadinasi, teisėjų kolegijos nuomone, šie aktai turi pakankamai individualaus administracinio akto požymių ir turėtų būti skundžiami ABTĮ nustatytais terminais. Be to, pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį per vieno mėnesio terminą skundžiami ne tik individualūs teisės aktai, bet ir viešojo administravimo institucijų veiksmai, kurie sukelia teisines pasekmes.
12. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartimi šioje byloje naujos teismų praktikos suformavimo Lietuvos apygardų teismai nutraukinėjo civilines bylas dėl ginčijamų savavališkos statybos aktų, vyraujant teismų pozicijai, kad savavališkos statybos aktas yra neskundžiamas, nes, pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, savavališkos statybos aktas nebuvo laikomas individualiu administraciniu aktu, jis buvo laikomas nesukeliančiu teisinių pasekmių, negalinčiu būti ginčo teisme dalyku, kadangi nedarė tiesioginio poveikio asmenų, kuriems jis surašytas, teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-16-555/2013; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2665-661/2015; 2017 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1146-232/2017; 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje e2A-156-585/2019; Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-589-513/2019; Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-425/2020 ir kt.).
13. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčijamuose savavališkos statybos aktuose nebuvo nurodyta jų apskundimo tvarka, nors pagal jų surašymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies redakciją (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) viešojo administravimo institucijų dokumentuose, kurie skundžiami, turėjo būti aiškiai nurodyta jų apskundimo tvarka.
14. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovei kreipiantis į teismą dėl ginčijamų savavališkos statybos aktų panaikinimo nebuvo aišku, ar toks jos reikalavimas gali būti nagrinėjamas teisme, o juo labiau kokiais terminais ginčijami savavališkos statybos aktai gali būti skundžiami. Aplinkybę, kad ieškovė nežinojo apie savavališkos statybos aktų apskundimo tvarką, patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi civilinę bylą buvo nutraukęs ir tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartimi šioje byloje suformavo kasacinio teismo praktiką, kad savavališkos statybos aktas gali būti skundžiamas teisme. Kasacinis teismas išaiškino, kad savavališkos statybos aktas suvaržo asmens (statytojo) teises ir tokiu aktu asmuo pripažįstamas atlikęs teisę pažeidžiančius veiksmus, todėl ginčydamas savavališkos statybos aktą asmuo, be kita ko, gina savo reputaciją ir siekia statybos teisėtumo pripažinimo. Ieškinio, kuriuo prašoma panaikinti kaip nepagrįstą savavališkos statybos aktą, dalykas yra reikalavimas dėl akto pripažinimo neteisėtu, t. y. ne vien dėl tam tikro fakto nustatymo, o dėl akto, darančio neigiamą įtaką asmens teisėms ir pareigoms, panaikinimo. Kasacinis teismas padarė išvadą, jog reikalavimas panaikinti savavališkos statybos aktą atitinka įstatymo nuostatas, kad į teismą turi teisę kreiptis asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai pažeidžiami (CPK 5 straipsnio 1 dalis), ir turi nurodyti ieškinio dalyką – materialinį teisinį reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atitinkamai teisiškai nepagrįsti argumentai, kad savavališkos statybos aktai patys savaime nėra savarankiškas civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, neva jų nuginčijimas nesukelia teisinių pasekmių asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-695/2020, 37 punktas).
15. Dėl anksčiau minėto neapibrėžtumo (nenumatytos ginčijamų savavališkos statybos aktų apskundimo tvarkos ir iki šioje byloje nesuformuotos kasacinio teismo praktikos savavališkos statybos aktų apskundimo klausimu) ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek pateiktame apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad ginčijami savavališkos statybos aktai nėra individualūs administraciniai aktai, nes jie iš esmės sukelia civilinio teisinio pobūdžio padarinius. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartyje šioje byloje taip pat nenurodė, kad savavališkos statybos aktas yra individualus administracinis aktas, tačiau šis klausimas ir nebuvo minėtos kasacijos dalyku. Kita vertus, visos šios aplinkybės sudaro pagrindą teisėjų kolegijai manyti, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl ginčijamų savavališkos statybos aktų panaikinimo, sąžiningai klydo dėl jų apskundimo termino.
16. Pagal CPK 75 straipsnio 1 dalį teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims. Tačiau CPK 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Analogiška nuostata įtvirtinta ir ABTĮ 66 straipsnio 3 dalyje, galiojusioje ieškovės kreipimosi į teismą metu ir galiojančioje šiuo metu.
17. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje sprendimo dalyje nustatytą teisinį neapibrėžtumą, pripažinusi, kad ieškovė šioje byloje sąžiningai klydo dėl ginčijamų savavališkos statybos aktų apskundimo termino, taip pat atsižvelgdama į šioje byloje vyraujantį viešąjį interesą užtikrinti, kad viešojo administravimo institucijų veiksmai būtų teisėti ir pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ginčo esmės, kad dėl nagrinėjamos bylos jau ilgą laiką sustabdytos dvi kitos teismuose nagrinėjamos bylos (administracinė byla Nr. eA-678-556/2021 ir administracinio nusižengimo byla Nr. II-1-588/2021), kad ši byla jau tęsiasi daugiau kaip tris metus, kad ieškovė į teismą kreipėsi praėjus ne itin ilgam laiko tarpui po skundžiamų savavališkų aktų surašymo (beveik 7 mėn.), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, ieškovės praleistą terminą ieškiniui dėl ginčijamų savavališkos statybos aktų paduoti atnaujina savo iniciatyva (CPK 78 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 66 straipsnio 3 dalis) ir dėl ieškovės ieškinio pasisako iš esmės.
Dėl ginčijamų savavališkos statybos aktų
18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės ir jos atstovo argumentai, kad ji nestatė ir neorganizavo kelio statybos darbų, kad jie buvo atlikti anksčiau, nei jai buvo išduotas statybos leidimas, nagrinėjamai bylai esminės reikšmės neturi, nes ieškovei ginčijami administraciniai aktai buvo surašyti už savavališką statybą, kadangi ji buvo atlikta nesilaikant statybos projekto. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi tik statybos leidimo nustatyta tvarka išdavimas yra tiesiogiai susijęs su statytojo statuso atsiradimu, nagrinėjamu atveju administraciniai aktai pagrįstai buvo surašyti faktiškai savavališką statybą vykdžiusiam asmeniui ir jis, o ne kitas asmuo yra atsakingas už savavališką statybą ir kartu už jos padarinių, konstatuotų savavališkos statybos aktuose, šalinimą. Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija tokias pirmosios instancijos teismo išvadas, nurodydama, kad visi statiniai, kurie ginčijamuose savavališkos statybos aktuose nurodyti kaip savavališki, buvo dar iki projekto parengimo ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo, ji nebuvo šių statinių statytoja ar užsakovė, jų faktinė užsakovė buvo UAB „Devega“. Ieškovė taip pat akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles šioje byloje ir įrodinėjimo naštą nuo atsakovės perkėlė ieškovei. Ne ieškovė privalėjo įrodyti, kad ne ji statė statinius, ne ji turėjo įrodinėti laikotarpius, kada tai buvo padaryta, o atsakovė privalėjo apginti savo teiginius. Atsakovė to neįrodė, o byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino priešingas aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiems ieškovės argumentams.
19. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalį (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2573 redakcija, galiojusi ginčijamų aktų surašymo metu) savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir anksčiau galiojusioje Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija). Vadinasi, savavališka statyba, pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, gali būti tokia statyba, kuri atliekama jau po to, kai gaunamas statybos leidimas. Savavališka statyba negali būti laikoma situacija, kai asmuo gauna statybos leidimą, bet jokių statybos darbų pagal jį neatlieka, nes tokia situacija neatitinka minėtų savavališkos statybos požymių. Savavališka statyba turi būti statyba arba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento, arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius.
20. Statybos įstatymo 32 straipsnyje įtvirtinta, kad savavališkos statybos padariniai šalinami TPISVĮ nustatyta tvarka. TPISVĮ 14 straipsnyje įtvirtinta savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra, pagal kurią pareiga inicijuoti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą nustatyta Statybos inspekcijai. Savavališkos statybos faktas yra konstatuojamas savavališkos statybos aktu. Pagal TPISVĮ 14 straipsnio 1 dalį Statybos inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą. Statybos inspekcijos viršininko 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1V-48 patvirtinti Savavališkos statybos akto rekvizitai. Rekvizituose išdėstyta savavališkos statybos akto forma ir turinys: akte įrašoma, kad šiuo dokumentu konstatuojama savavališka statyba, įvardijamas asmuo, kuriam surašomas aktas (statytojas, statinio savininkas, statinio valdytojas, statinio naudotojas, žemės sklypo savininkas, žemės sklypo valdytojas ar žemės sklypo naudotojas), duomenys apie statinį, dėl kurio konstatuota savavališka statyba, ir atskirų statinio (-ių) patalpų, kuriose atliekami (atlikti) statybos darbai, duomenys, taip pat įrašomi nustatyti pažeidimai: pažeidimų esmė, pažeistos teisės aktų normos, nustatytų pažeidimų padarymo laikas, nurodoma, ar taikyti administracinę atsakomybę, jei taip, tai pagal kurią administracinės atsakomybės teisės normą, arba administracinės atsakomybės netaikymo priežastys. Prie užpildyto savavališkos statybos akto būtina pridėti įrodymus: nuotraukas, situacijos planą, taip pat gali būti pridedami kiti įrodymai. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju surašytame savavališkos statybos akte nurodomos skirtingo pobūdžio faktinės aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties 33 punktas).
21. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Statybos inspekcija ginčijamus 2017 m. birželio 15 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-170615-00048 ir 2017 m. birželio 19 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-170619-00049 ieškovei surašė už tai, kad ji, turėdama 2016 m. balandžio 18 d. išduotą statybos leidimą, statė statinius ne pagal parengtą techninį projektą „(duomenys neskelbtini) gatvės atkarpos nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpos nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki įvažiavimo į žemės sklypus (duomenys neskelbtini), Palangoje“ Nr. TP-15/10-S, parengtą 2015 metais. Būtent šią aplinkybę, kad statyba buvo vykdoma ne pagal statybos techninį projektą, byloje ir turėjo įrodyti atsakovė. Tačiau byloje nėra ir Statybos inspekcija nepateikė įrodymų (ir iš esmės neįrodinėjo), kad ieškovė vykdė savavališką statybą, t. y. (pa)statė savavališkos statybos aktuose nurodytas betoninių trinkelių kelio atkarpas po minėto techninio projekto parengimo ir statybos leidimo ieškovei išdavimo. Priešingai, byloje surinktų įrodymų visuma teisėjų kolegijai sudaro pagrindą manyti, kad savavališkos statybos aktuose nurodytos (betoninių trinkelių) kelio atkarpos buvo įrengtos (pastatytos) dar iki minėto techninio projekto parengimo. Šias aplinkybes, be kita ko, patvirtina pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo E. L., rengusio minėtą techninį projektą, parodymai, trečiojo asmens UAB „Devega“ atstovo parodymai ir byloje pateikti UAB „Devega“ dokumentai – atliktų darbų aktas ir sąskaita, byloje pateikti minėto techninio projekto dokumentai, kuriuose fiksuota egzistuojanti betoninė danga, liudytojo V. O. parodymai. Dėl liudytojo V. O. parodymų teisėjų kolegija pažymi, kad, duodamas parodymus teisme, jis neigė, kad įrengė ginčo betoninių trinkelių atkarpas, teigė, kad tai padarė UAB „Devega“. V. O. rašytiniai paaiškinimai, kurie buvo teikti atliekant ginčo statybos patikrinimą, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis pripažino, jog įrengė būtent tas betonines trinkeles (o ne žvyro kelią), dėl kurių buvo surašyti ginčijami aktai.
22. Statybos inspekcija, nesutikdama su ieškovės ieškinio reikalavimais, remiasi savavališkos statybos padarinių pašalinimo institutu, akcentuodama, kad pagal 2016 m. balandžio 18 d. statybos leidimą Nr. LNS-33-160418-00055 ieškovė, kaip statytoja, privalo pašalinti savavališkos statybos, pastatytos ne pagal projektą, padarinius. Teisėjų kolegija atmeta tokius atsakovės argumentus kaip nepagrįstus. Pirma, privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius iki statybos leidimo išdavimo ieškovei nebuvo surašytas, ji nesumokėjo TPISVĮ 14 straipsnyje nustatytos įmokos už savavališkos statybos įteisinimą, atsakovė neįrodė (ir iš esmės neįrodinėjo to, o tik kėlė prielaidas), kad būtent ieškovė pastatė ginčo betoninių trinkelių atkarpas (buvo jų statytoja), o savavališkos statybos aktai ieškovei surašyti ne dėl statybos neturint statybą leidžiančio dokumento. Vadinasi, minėtas statybos leidimas ieškovei buvo išduotas ne savavališkos statybos padariniams pašalinti, bet naujam statiniui statyti (be kita ko, techniniame projekte numatant nuardyti esamą betoninių trinkelių dangą ir įrengti asfaltbetonio dangą). Antra, toks statybos leidimas, priešingai, nei bando įrodinėti atsakovė, net neįpareigoja asmens statyti statinio, o tik suteikia jam teisę statyti. Todėl nors ieškovei buvo suteikta teisė (bet ne pareiga) pagal anksčiau minėtą techninį projektą nutiesti asfalto dangą ir nuardyti esamą betoninių trinkelių dangą, ji neprivalėjo to daryti ir jai negali kilti atsakomybė už tai, kad ji pasirinko neįgyvendinti šios jai suteiktos teisės. Šiame kontekste taip pat pastebėtina, kad statybos leidimą gavęs asmuo iš principo turi pasirinkimo laisvę, ar statyti vieną, kelis ar visus savarankiškus statinius, kuriems išduotas statybos leidimas (išskyrus atvejus, kai vieno iš statybos leidime nurodytų statinių nepastatymas reikštų, kad kitas statinys negali būti laikomas tinkamai (pagal teisės aktų reikalavimus) pastatytu). Vadinasi, aplinkybė, kad ieškovė iš dalies įgyvendino suteikto statybos leidimo sprendinius, anksčiau paminėtų išvadų nepaneigia.
23. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad TPISVĮ 14 straipsnis negali būti aiškinimas taip, kad savavališkos statybos aktas surašomas tik tam asmeniui, kuris turi statybos leidimą, nes pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalį savavališkos statybos aktas gali būti surašomas ir tam asmeniui, kuris pastatė statinį neturėdamas statybą leidžiančio dokumento. Be to, pagal Statybos įstatymą statytojo sąvoka net nėra ir nebuvo siejama su statybos leidimo turėjimu. Pagal ginčijamų aktų surašymo metu galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalį (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2573 redakcija), statytojas (užsakovas) – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis asmuo, juridinis asmuo ar kita užsienio organizacija, kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitai užsienio organizacijai). Pagal anksčiau galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalį, statytojas (užsakovas) – Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui) (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija).
24. Teisėjų kolegijos manymu, atsakovės teiginiai, kad privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius negali būtų surašytas UAB „Devega“, kuri galbūt ir įrengė ginčo betoninių trinkelių atkarpas, nes dalis naujos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpos jau buvo įteisinta D. P. išduotu statybos leidimu, taip pat nesudaro pagrindo ieškovei surašyti savavališkos statybos aktus. Pirma, kaip minėta, nagrinėjamas statybos leidimas išduotas ne savavališkos statybos padariniams pašalinti. Antra, jis išduotas ne UAB „Devega“, o ieškovei. Vadinasi, ieškovei išduotas statybos leidimas, kuris yra individualus administracinis aktas, sukūręs teises tik ieškovei, iš esmės negali įteisinti kito asmens galbūt savavališkos statybos neturint statybą leidžiančio dokumento. Trečia, aplinkybė, kad statybos leidimas išduodamas vieno asmens vardu, nereiškia, kad keli statybos leidimai negali būti išduodami keliems asmenims, juolab kad ieškovei išduotas statybos leidimas nebegalioja. Ketvirta, aplinkybė, kad dėl tam tikrų priežasčių negalima surašyti privalomojo nurodymo pašalinti statybos padarinius asmeniui, galbūt vykdžiusiam savavališką statybą, negali lemti išvados, kad toks aktas turi būti surašytas kitam asmeniui, kuris nurodomų savavališkos statybos darbų nevykdė, nes tokia išvada būtų nesuderinama su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
25. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad savavališkos statybos aktai ieškovei buvo surašyti nepagrįstai, nes ji neatliko juose nurodytų savavališkos statybos veiksmų. Aplinkybė, kad ieškovė įstatymų nustatyta tvarka neginčijo privalomųjų nurodymų dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nenulemia savavališkos statybos aktų teisėtumo. Vadinasi, egzistuoja pagrindas panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti.
26. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
27. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
28. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys yra patenkintas visiškai. Ieškovė šioje byloje sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį už ieškinio pareiškimą teisme, taip pat patyrė atstovavimo išlaidas teisme, kurias sudaro: 500 Eur už ieškinio paruošimą, 200 Eur už atstovavimą teisme, 600 Eur už dviejų atskirųjų skundų paruošimą, 300 Eur už pasiruošimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teisme, bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovė pateikė šias bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2018 m. gegužės 20 d., 2019 m. rugpjūčio 29 d. ir 2020 m. birželio 2 d. pinigų priėmimo kvitus ir 2018 m. sausio 3 d. atstovavimo sutartį). Patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių nustatytų maksimalių dydžių, todėl 1 675 Eur (75 Eur + 500 Eur + 200 Eur + 600 Eur + 300 Eur) bylinėjimosi išlaidų suma ieškovės naudai priteistina iš Statybos inspekcijos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
29. Ieškovė už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį, taip pat už apeliacinio skundo parengimą patyrė 1 500 Eur advokato pagalbos išlaidų. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2020 m. gruodžio 21 d. bankinių pavedimų išrašus) Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, jos patirtos 1 575 Eur (75 Eur + 1 500 Eur) bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš Statybos inspekcijos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Plungės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės D. P. ieškinį tenkinti.
Panaikinti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2017 m. birželio 15 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-170615-00048 ir 2017 m. birželio 19 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-170619-00049.
Priteisti ieškovei D. P. iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1 675 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti ieškovei D. P. iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1 575 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.