Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų T. K. ir R. K. (R. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. T. patikslintą ieškinį atsakovams T. K. ir R. K. dėl nuosavybės teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

26. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).

28. Atsakovai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2020 m. liepos 16 d. duomenis dėl gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurį prašo prijungti prie bylos.

29. Ieškovė, pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo taip pat prijungti naujus įrodymus – Gyventojų registro 2019 m. kovo 20 d. ir 2019 m. gegužės 15 d. išrašus apie R. K. ir 2019 m. kovo 20 d. išrašą apie T. K..

30. Ieškovės atstovas advokatas K. K. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomą prašymą prijungti prie bylos VĮ „Registrų centras“ atsakymą į paklausimą.

31. Atsižvelgiant į tai, kad prašomais naujais įrodymais yra grindžiami šalių procesinių dokumentų motyvai, kad naujai pateikti įrodymai gali turėti reikšmės nagrinėjamai apeliacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad jų prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl nurodyti šalių pateikti papildomi įrodymai priimami ( CPK 314 straipsnis).

Dėl bylos esmės.

32. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

33. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

34. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas, įpareigojant atsakovus savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti atsakovams priklausančius keturis pastatus, esančius žemės sklype, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurie UAB „Geomanai“ matininko J. G. 2019 m. sausio 27 d. parengtame žemės sklypo plane pažymėti indeksais T1, T2, T3 ir T4, ir sutvarkyti statybvietę; atsakovei per teismo nustatytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo, leido ieškovei nugriauti atsakovei priklausančius keturis pastatus, esančius žemės sklype, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurie UAB „Geomanai“ matininko J. G. 2019 m. sausio 27 d. parengtame žemės sklypo plane pažymėti indeksais T1, T2, T3 ir T4, ir sutvarkyti statybvietę, patirtas išlaidas išieškant iš atsakovų.

35. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Taigi, tiek vindikacinio, tiek negatorinio ieškinio prigimtis ir paskirtis yra ginti daikto savininko pažeistas teises – nevaldantis savo turto savininkas reikalauja grąžinti neteisėtai valdomą turtą, pareikšdamas vindikacinį ieškinį, o kai savininkas siekia pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą, nesusijusį su valdymo netekimu, pareiškia negatorinį ieškinį.

37. UAB „Geomanai“ matininko J. G. 2019 m. sausio 27 d. parengtame žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plane užfiksuoti jame esantys keturi neįregistruoti pastatai: pastatas, pažymėtas indeksu T1, plotas - 19,4 kv. m, pažymėtas taškais 42, 43, 44, 45; pastatas, pažymėtas indeksu T2, plotas - 63,4 kv. m, pažymėtas taškais 57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 64; pastatas, pažymėtas indeksu T3, plotas - 1,5 kv. m, pažymėtas taškais 46, 47, 48, 49; pastatas, pažymėtas indeksu T4, plotas - 11,l kv. m, pažymėtas taškais 50, 51, 52, 53, 54, 55, 56. Inspekcijos 2019 m. gegužės 17 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (23.31)-FAK-1146 ir jo priedų – VĮ „Registrų centras“ 1982 m. rugpjūčio 15 d. plano kopija bei foto nuotraukos patvirtina, kad aukščiau minėti neįregistruoti pastatai yra ieškovės atskirai nuo kito bendraturčio – Lietuvos Respublikos, naudojamoje žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalyje, pažymėtoje indeksu „A“.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš namų valdos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), inventorinėje byloje esančio plano matyti, kad Vilniaus tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras 1982 m. rugpjūčio 15 d. fiksavo savavališką statybą adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir apie tai pažymėjo Namų valdos techninės apskaitos byloje esančiame plane. Minėtoje žymoje nurodyta, kad savavališkai įrengtas gyvenamasis plotas 26,91 kv. m – 2A1/m, priblokuotas gyvenamasis priestatas 1a1/m ir veranda 2a1/m. Iš namų valdos techninės apskaitos bylos inventorinių žinių ir plano matyti, kad gyvenamasis namas 2A1/m yra 1977 m. statybos. Pagal 1982 m. rugpjūčio 15 d. inventorizacijos duomenis gyvenamasis namas 2A1/m yra vienbutis dviejų kambarių gyvenamasis namas, kurio bendras naudingas plotas – 41,93 kv. m, iš jų gyvenamasis plotas – 26,91 kv. m, pagalbinis plotas – 15,02 kv. m.

39. Pagal 1987 m. kovo 15 d. inventorizacijos duomenis vietoje verandos 2a1/m 1985 metais buvo pastatytas priestatas 3a1/m, tai pažymėta ir 1982 m. rugpjūčio 15 d. plane. Dėl minėtos verandos rekonstravimo į priestatą, gyvenamojo namo 2A1/m bendras naudingas plotas padidėjo nuo 41,93 kv. m iki 53,74 kv. m.

40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytus įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pripažino, kad ginčo pastatai žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, t. y. pastatyti savavališkai, nes byloje nėra pateikti jokie pastatų statybos teisėtumą patvirtinantys įrodymai.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovai skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydami, kad atsakovas nėra tinkamas atsakovas, nes jis nepriėmė (duomenys neskelbtini) mirusio tėvo T. K. palikimo, tačiau šie teiginiai prieštarauja byloje esantiems duomenims. Byloje pateikti 2020 m. kovo 5 d. notaro biuro duomenys patvirtina, kad po T. K. mirties į Vilniaus m. 14 biurą dėl palikimo priėmimo kreipėsi įstatyminiai įpėdiniai, t. y. mirusiojo sutuoktinė T. K. bei sūnus R. K., paveldėjimo teisės liudijimas išduotas (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovas 2020 m. liepos 7 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad visą gyvenimą gyveno tame name. Taigi, palikimas buvo priimtas, paduodant pareiškimą notarui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl palikimo priėmimo būdo.

42. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad iš namų valdos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), inventorinėje byloje esančio plano matyti, kad Vilniaus tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras 1982 m. rugpjūčio 15 d. fiksavo savavališką statybą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir apie tai pažymėjo Namų valdos techninės apskaitos byloje esančiame plane. Minėtoje žymoje nurodyta, kad savavališkai įrengtas gyvenamasis plotas 26,91 kv. m – 2A1/m, priblokuotas gyvenamasis priestatas 1a1/m ir veranda 2a1/m. Iš namų valdos techninės apskaitos bylos inventorinių žinių ir plano matyti, kad gyvenamasis namas 2A1/m yra 1977 m. statybos. Pagal 1982 m. rugpjūčio 15 d. inventorizacijos duomenis gyvenamasis namas 2A1/m yra vienbutis dviejų kambarių gyvenamasis namas, kurio bendras naudingas plotas – 41,93 kv. m, iš jų gyvenamasis plotas – 26,91 kv. m, pagalbinis plotas – 15,02 kv. m. Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo namų valdos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), inventorinės bylos duomenis apie savavališką statybą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad inventorinės bylos duomenys patvirtina, jog ginčo pastatai pastatyti savavališkai, apie ką buvo pažymėta dar 1987 metais statybos priežiūrą vykdančių institucijų pareigūnų. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų pagrindas spręsti apie minėtų statinių statybos teisėtumą. Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą savininkas gali pažeistas teises ginti reikšdamas negatorinį ieškinį (lot. actio negatoria).

43. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Taigi, negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015; 2018 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-403/2018).

44. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė įrodė CK 4.98 straipsnyje numatytas abi sąlygas – tai, kad ieškovė yra žemės sklypo savininkė, ir kad atsakovų statiniai pastatyti ir naudojami neteisėtai. Apeliacinio skundo argumentai, neįrodžius jų pagrįstumo, nesudaro pagrindo priešingai vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių.

45. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

46. Kasacinio teismo praktika aiškinant pirmiau nurodytas proceso teisės normas yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

47. Nors ginčo pastatai yra ieškovei nuosavybės teise atskirai nuo kito bendraturčio valdomoje dalyje, tačiau minėtų pastatų savininkai yra atsakovai. Šios aplinkybės atsakovai neginčijo. Atsakovė faktiškai gyvena neregistruotame gyvenamajame name, pažymėtame indeksu 2A1/m, su prie jo priblokuotais priestatais 1a1/m ir 3a1/m ir naudojasi kitais neregistruotais statiniais: malkine sandėliuku ir lauko tualetu, UAB „Geomanai“ matininko J. G. 2019 m. sausio 27 d. parengtame žemės sklypo plane pažymėtais indeksais T1, T3 ir T4. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokia pirmosios instancijos teismo nustatyta bylos aplinkybė atitinka byloje surinktų įrodymų visetą, juos įvertinus pagal įrodymų vertinimo taisykles. Taigi, iš byloje pateiktų įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius duomenis.

48. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo parinkta neteisėtų statybų padarinių šalinimo priemonė – įpareigoti atsakovus nugriauti savavališkai pastatytus statinius – yra neproporcinga siekiamam tikslui atkurti teisėtumą ir pašalinti pažeistas teisės aktų nuostatas. Proporcingumo principas yra bendrasis principas, taikytinas vertinant skirtų įpareigojimų teisėtumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Kasacinio teismo konstatuota, jog proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017). Teisiniai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi, atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-701/2017). Pasirinktas būdas turi būti proporcingas siekiamam tikslui, taikoma priemonė turi būti pakankama ir neturi suvaržyti asmens teisių labiau, negu reikia tikslui pasiekti, bei būti ne per griežta teisėtumui atkurti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai ir kt.). Įpareigojimas nugriauti statinį – sunaikinti nuosavybės teisės objektą – yra pati griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Ši priemonė turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017).

49. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, konstatuodamas, kad atsakovai nesiima jokių veiksmų statybai įteisinti, teisei į šiems pastatams eksploatuoti žemės sklypą įgyti ar ieškovei nuostoliams dėl nuosavybės teisių suvaržymo kompensuoti. Pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga, inter alia, reiškia, kad savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių <...>(Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1994 m. liepos 15 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintas nuosavybės teisės apsaugos principo pažeidimas negali būti pateisinamas subjektyviu atsakovų vertinimu, kurio subjekto interesai yra reikšmingesni. Šiuo atveju yra pagrindas pritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškovės prašomas taikyti teisių gynimo būdas, įvertinus atsakovų nepateisinamą elgesį, siekiant spręsti susidariusią situaciją, net ir nagrinėjant bylą teisme, proporcingas siekiamam tikslui.

Dėl teismo precedento taikymo.

50. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal kasacinio teismo praktiką precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos; nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020).

52. Atsakovų nurodytoje kasacinio teismo nutartyje konstatuotos faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į nustatytas nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nurodytas ankstesnis teismo sprendimas nebuvo sukurtas analogiškoje byloje, todėl nagrinėjamu atveju neturi precedento galios.

Dėl procesinės bylos baigties.

53. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

54. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

55. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi šioje byloje tenkino atsakovų prašymą dėl bylos sustabdymo ir sustabdė šią civilinę bylą iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-29556-845/2020, įsiteisėjimo.

57. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, kad apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos sustabdymo pagrindai išnykę – Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-548-603/2021 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir grąžino bylą pagal atsakovės prašymą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėti iš naujo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 21 d. nutartimi atsakovės prašymą atmetė, o Vilniaus apygardos teismas, 2021 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2585-803/2021 atmetęs atsakovės apeliacinį skundą, paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 21 d. nutartį nepakeistą.

58. Nurodytoje byloje atsakovė 2020 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti jai nuosavybės teisės į neįregistruotą namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2585-803/2021 nustatė, kad atsakovės sutuoktinis T. K. žemės sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pastatė namą 1977 metais, o po sutuoktinio mirties atsakovė ir sūnus atsakovas priėmė velionio palikimą, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad negali būti pripažinta, jog atsakovė pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į neįregistruotą namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (2A1/m), kadangi nėra tenkinamos visos sąlygos, o būtent – pareiškėja nuosavybės teisės į namą įgijo kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. paveldėjimu.

59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nurodytoje byloje nustatyti prejudiciniai faktai nepaneigia šioje byloje nustatytų aplinkybių, taigi, ir ieškovės reikalavimų pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

60. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovų priteisė lygiomis dalimis ieškovės naudai 75 Eur žyminį mokestį, 24,14 Eur už notaro paslaugas ir 3 280 Eur už advokato teisines paslaugas, t. y. po 1 689,57 Eur. Atsakovai nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, laiko, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo.

61. Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.).

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius pateiktus šalių įrodymus, šalių procesinį elgesį, bylos trukmę ir reikalingas advokato darbo sąnaudas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priteista ieškovės išlaidų suma už advokato teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijoje nustatytų rekomenduojamų maksimalių dydžių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

63. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

64. Prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė tiek ieškovė, tiek atsakovai.

65. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliacinis skundas netenkinamas, nesprendžia atsakovų apeliacinio skundo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas spręsti dėl ieškovės patirtų išlaidų priteisimo iš atsakovų.

66. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovės faktiškai patirtas 1 780 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, bei pateikė tai pagrindžiančius duomenis – teisinių paslaugų sutartį, suteiktų paslaugų pagal 2020 m. rugsėjo 18 d. sąskaitą už teisines paslaugas ataskaitą, mokėjimo nurodymą (atsiliepimo į apeliacinį skundą priedai). Šios ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą, dėl to iš atsakovų priteisiama 1 780 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 890 Eur iš kiekvieno atsakovo (CPK 3, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovės O. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovų T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 890 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.