Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ritos Dambrauskaitės ir Dalios Pranckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-64-902/2021 pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovei V. K. dėl sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo, vekselių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. I. V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama nutraukti tarp jos ir atsakovės V. K. 2018 m. lapkričio 24 d. sudarytą šlaitinio paviljono pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1, taikyti restituciją ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisti 5 000 Eur (ieškovės sumokėtą daikto kainą), o atsakovei grąžinti daiktą – šlaitinį 166 m² paviljoną su grindimis ir paviljono dekoru; pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ieškovės pasirašytus paprastuosius vekselius pirkimo-pardavimo sutarties užtikrinimui nuo 2018 m. lapkričio 24 d. iki 2020 m. lapkričio 24 d. kasmėnesinėmis sumomis apmokėti, įskaitant vekselius 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2018-12-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-01-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-02-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-03-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-04-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-05-24), 702 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-06-24), 702 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-07-24), 703 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-08-24), 703 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-09-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-10-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-11-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-12-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-02-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-03-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-04-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-05-24), 702 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-06-24), 702 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-07-24), 703 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-08-24), 703 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-09-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-10-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-11-24); priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, jog tarp šalių 2018 m. lapkričio 24 d. buvo sudaryta šlaitinio paviljono pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1, pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovės nuosavybėn perduoti šlaitinį 166 m² paviljoną su grindimis ir paviljono dekoru, o ieškovė įsipareigojo dalimis sumokėti 15 620 Eur už prekę iki 2020 m. lapkričio 24 d. Ieškovė sutarties sudarymo dieną sumokėjo už perkamą daiktą 2 000 Eur avansą. Sutarties užtikrinimui ieškovė laikotarpiui nuo 2018 m. lapkričio 24 d. iki 2020 m. lapkričio 24 d pasirašė paprastuosius vekselius. Parduotas daiktas negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį, todėl ieškovė atsakovei siūlė geruoju tartis dėl parduoto daikto: pakeisti paviljoną kitu, kuris būtų tinkamas naudoti pagal jo paskirtį, keisti paviljoną į kitus daiktus, grąžinti dalį paviljono įrangos, grąžinant ieškovei dalį pinigų, sumažinant kainą, tačiau atsakovė į pasiūlymus nereagavo. Todėl ieškovė reikalauja nutraukti sutartį ir prašė grąžinti jai sumokėtą prekės kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2021 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino. Nutraukė tarp ieškovės ir atsakovės 2018 m. lapkričio 24 d. sudarytą šlaitinio paviljono pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1 (toliau – sutartis), taikė restituciją: iš atsakovės V. K. ieškovės naudai priteisė 5 000 Eur ieškovės sumokėtą daikto kainą, atsakovei V. K. nurodė grąžinti daiktą – šlaitinį 166 m² paviljoną su grindimis ir paviljono dekoru. Pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento V. G. pasirašytus paprastuosius vekselius pirkimo-pardavimo sutarties užtikrinimui nuo 2018 m. lapkričio 24 d. iki 2020 m. lapkričio 24 d. kasmėnesinėmis sumomis apmokėti, įskaitant vekselius 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2018-12-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-01-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-02-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-03-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-04-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-05-24), 702 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-06-24), 702 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-07-24), 703 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-08-24), 703 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-09-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-10-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-11-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2019-12-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-02-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-03-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-04-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-05-24), 702 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-06-24), 702 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-07-24), 703 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-08-24), 703 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-09-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-10-24), 500 Eur sumai (apmokėjimo terminas 2020-11-24). Priteisė iš V. K. V. G. naudai 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 5 000 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. kovo 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 7178 Eur bylinėjimosi ir su bylinėjimusi susijusias išlaidas bei išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

4. Teismas nustatė, kad tarp šalių 2018 m. lapkričio 24 d. buvo sudaryta šlaitinio paviljono pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1 pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovės nuosavybėn perduoti šlaitinį 166 m² paviljoną su grindimis ir paviljono dekoru, o ieškovė įsipareigojo už prekę dalimis sumokėti 15 620 Eur iki 2020 m. lapkričio 24 d. (sutarties 1.1., 1.2, 2.1, 2.3 punktai) Ieškovė sutarties sudarymo dieną sumokėjo 2 000 Eur avansą, ginčo dėl to nėra. Sutarties užtikrinimui ieškovė pasirašė paprastuosius vekselius nuo 2018 m. lapkričio 24 d. iki 2020 m. lapkričio 24 d. kasmėnesinėmis sumomis sumokėti už daiktą. Nustatė, kad ieškovei paviljonas buvo pristatytas 2018 m. lapkričio mėn. Ieškovė pristatymo metu paviljono kokybės netikrino, paviljoną išpakavo 2019 m. birželio pabaigoje. Ieškovės teigimu, jį išpakavusi nustatė, kad daiktas buvo nepanašus į atsakovės rodytą pavyzdį, jis netinkamas naudoti pagal savo kokybę. Iki 2019 m. birželio mėn. ieškovė dalimis mokėjo sutartą daikto kainą, iš viso kartu su avansu atsakovei sumokėjo 5 000 Eur , ginčo dėl to nėra.

5. Nustatė, kad byloje tarp šalių kilo ginčas dėl parduoto nenaujo kilnojamojo daikto kokybės trūkumų esmingumo, kai tuo remiasi pirkėjas, pareiškęs teisme reikalavimą, kad pardavėjas grąžintų pirkėjui šio sumokėtą kainą už daiktą.

6. Teismas, įvertinęs byloje surinktą rašytinę medžiagą, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, padarė išvadą, jog atsakovė ieškovei pardavė nekokybišką daiktą – paviljoną, t. y. ne tokios kokybės, kurios ieškovė, įgydama ginčo paviljoną, tikėjosi gauti, kad prekę (daiktą) galėtų naudoti pagal jo paskirtį – paviljoną nuomoti šventėms (vestuvėms, krikštynomis, kita). Tai, kad paviljonas turi daug kokybės, kartu ir esminių, trūkumų, kurie kliudo daiktą naudoti pagal jo paskirtį, ieškovė teisme įrodinėjo pateikdama įrodymus apie paviljono dalių būklę: antstolio R. K. 2019 m. lapkričio 18 d. parengtą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, fotonuotraukas, UAB ,,Lumsta“ 2020 m. gegužės 4 d. Paviljono apžiūros aktą Nr. 2020/05/04-01S su nuotraukomis, jog paviljonas yra nekokybiškas, netinkamas ir nesaugus eksploatuoti, taip pat įmonės, kuri verčiasi tentų gamyba, UAB G. ,,Kaukas“ 2020 m. birželio 26 d. apžiūros aktą, jog paviljono tentai yra visiškai nusidėvėję ir nebetinkami naudoti, 2020 m. rugpjūčio 27 d. bandymo magnetinėmis dalelėmis protokolą, jog apie 50 proc. paviljono suvirinimo siūlių neatitinka LST standarto, fotonuotraukas.

7. Teismo ekspertas T. M. vertino statinio, jo elementų, medžiagų kokybę ir nustatė, jog paviljono karkasinė dalis yra nestabili, ji sukonstruota netinkamai, nekokybiškai, tentinė medžiaga yra nekokybiška, tentai suskilinėję, vietomis suplyšę, supeliję, tentinė medžiaga dėl nestabilios paviljono geometrijos neatitinka reikalingų matmenų, numatytuose sujungimuose tentinės medžiagos sujungti nėra galimybių, grindų skydų aukščio reguliatoriai ,grindų skydų tvirtinimo fiksatoriai paveikti korozijos – užrūdiję, kai kurie deformuoti. Pateikė išvadą, jog ginčo paviljonas nėra saugus ir tinkamas naudoti pagal jo paskirtį dėl nepatikimo/nepakankamo paviljono tvirtinimo prie pagrindo, kampinių bei kupolo viršutinių jungimosi metalinių elementų ir jų suvirinimo siūlių korozijos poveikio, dėl ko gali neatlaikyti paviljono ir/arba atmosferinių poveikių sukeliamų įtempių (fiksuotas kupolo viršutinio jungimosi elemento sutrūkimas per korozijos paveiktą ir nekokybišką suvirinimo siūlę); dėl kampiniuose ir kupolo viršutiniuose jungiamuosiuose elementuose esančio didesnio skylių diametro nei ilginiuose/statramščiuose ir varžto bei veržlės diametrų, dėl ko esamais varžtais ir veržlėmis tampriai suveržti paviljono karkaso nėra techninių galimybių; tentinė medžiaga neturi estetinio vaizdo, vietomis suskilinėjusi, suplyšusi, supelijusi, pajuodavusi. Tokią išvadą teismo ekspertas patvirtino ir teisme.

8. Nors atsakovės atstovė pateikė teismui atsikirtimus dėl teismo ekspertizės akto, kur nurodė, jog paskirtasis ekspertas neturi reikiamos kompetencijos bei specialių žinių dėl kilnojamojo daikto – paviljono kokybės ir galimumo jį naudoti pagal paskirtį įvertinimo, todėl dalis jo išvadų yra niekinės, tačiau teismas su tokiais atsikirtimais nesutiko. Nurodė, jog , pirma, šis teismo ekspertas atlikti teismo ekspertizę buvo paskirtas 2020 m. spalio 12 d. teismo nutartimi ir ekspertas sutiko atlikti teismo ekspertizę teismo nutartyje nurodytais klausimais, akte ekspertas iš esmės dėl jų pasisakė atlikęs ekspertinį paviljono įvertinimą, su ekspertizės aktu pateikė savo kvalifikaciją patvirtinančius įrodymus, teismo posėdyje ekspertas taip pat patvirtino savo kvalifikaciją vertinti statybines medžiagas, o kartu ginčo paviljono kokybę, paviljono būklę šiuo aspektu. Antra, prieš teismui paskiriant ekspertizę, atsakovė, atsikirsdama dėl ieškovės prašymo, nepasiūlė kitos eksperto kandidatūros, ji tik prieštaravo apskritai dėl teismo ekspertizės skyrimo. Atsakovė nešalino teismo eksperto ir nenurodė kitų aplinkybių, kurios būtų leidusios teismui suabejoti šio eksperto galimybe duoti objektyvią ekspertizės išvadą. Taipogi, nesant prieštaravimų ekspertizės akte tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms ir tarp kitų ieškovės pateiktų teismui įrodymų, teismas vadovavosi T. M. atliktos ekspertizės aktu, rėmėsi jame nustatytais ekspertiniais vertinimais.

9. Atsakovė nepateikė objektyvių duomenų (specialistų žodinių/rašytinių vertinimų) nustatyti ginčo paviljono kokybei, išskyrus savo pačios ir liudytojo D. K. subjektyvius paaiškinimus arba neišsamius parodymus.

10. Nors atsakovės teigimu, ji nesudarė ieškovei kliūčių apžiūrėti paviljoną prieš jį įsigyjant ir siūlė savo pagalbą, kaip paviljoną sustatyti, tačiau teismo vertinimu, tokie atsakovės veiksmai savaime nerodo, jog ji ieškovei pardavė tinkamos kokybės daiktą – paviljoną, kurį ieškovė toliau galėtų naudoti. Pažymėjo, jog atsakovė nepateikė medžiagų sertifikatų, kurie leistų padaryti išvadą apie paviljono dalių, medžiagų būklę ieškovės įsigijimo metu. Atsakovė, prieš ieškovei parduodama paviljoną, nebuvo jo sustačiusi, kad ieškovė prieš jį įsigydama galėtų įvertinti jo būklę, funkcionalumą. Ieškovė, prieš įsigydama ginčo paviljoną, turėjo galimybę apžiūrėti tik paviljono atskiras dalis. Liko neaišku, kada paskutinį kartą iki pardavimo paviljonas buvo sustatytas ir kokios tuo metu buvo būklės.

11. Teismas pažymėjo, jog ieškovei paviljoną įsigijus, buvo nustatyta daug paviljono kokybės trūkumų, todėl negalima manyti, jog prieš parduodant ginčo paviljoną, atsakovė apie tuos trūkumus nežinojo. Ji apie paviljono esminius trūkumus, išskyrus vizualinius, ieškovės neinformavo, o tai lėmė ieškovės klaidingą apsisprendimą įsigyti paviljoną.

12. Teismas taip pat nesutiko su atsakovės argumentais, jog paviljono būklė galėjo pablogėti dėl netinkamų laikymo sąlygų, t. y. jo laikymo drėgmėje. Šio teiginio atsakovė neįrodė, ji teisme pateikė tik subjektyvų šios aplinkybės vertinimą. Teismas padarė išvadą, jog paviljonas buvo laikomas šiltai, garaže, priešingų duomenų nėra. Ieškovė, negalėjusi sustatyti paviljono, jo negalėjo naudoti pagal paskirtį. Dėl pasakyto, teismas sprendė, jog paviljono trūkumai buvo atsiradę dar iki daikto perdavimo ieškovei, už kuriuos yra atsakinga atsakovė. Nesutiko su atsakove, jog ieškovė įsigijo ne tik patį paviljoną, o įvairias jo dalis, nes ieškovei buvo reikalingas vieningas paviljonas.

13. Atsakovė pateikė teismui paviljono sustatymo instrukciją, tačiau iš šio dokumento neaišku, nei kada, kokiomis aplinkybėmis instrukcija buvo surašyta, kas ją paruošė. Neaišku, kokiais moksliniais/žinių pasiekimais instrukcija buvo sudaryta, ar tai yra ginčo paviljono surinkimo instrukcija. Instrukcija nėra pilna, nėra aprašytos ir atvaizduotos visos paviljono detalės, detalės neturi parametrų, neaiškūs jų matmenys, vizualiai neatvaizduotas detalių sutvirtinimo mechanizmas. Teismo vertinimu, tai rodo, jog atsakovė, kaip paviljono pardavėja, neatskleidė informacijos apie paviljono tinkamą sustatymą. Paviljonas nesustatytas ne tik pagal instrukciją, bet ir dėl kitų priežasčių – esminių paviljono kokybės trūkumų.

14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė pardavė netinkamos kokybės daiktą, kas yra esminis sutarties pažeidimas, todėl yra pagrindas nutraukti 2018 m. lapkričio 24 d. šlaitinio paviljono pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1 ir ieškovei grąžinti jos sumokėtą sumą 5 000 Eur, o atsakovei grąžinti šlaitinį 166 m² paviljoną su grindimis ir dekoru (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl paviljono kokybės trūkumų ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę, siūlė dėl paviljono tartis geruoju, siūlė įvairius sprendimo variantus, tačiau su pasiūlymais atsakovė nesutiko. Atsižvelgiant į paviljono trūkumus, kurie buvo konstatuoti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kitų specialistų, teismo eksperto, sprendė, kad neįmanoma šių trūkumų pašalinti.

15. Ieškovė, vadovaujantis CK 1.91 straipsnio 1 dalimi, prašo pripažinti niekiniais ir negaliojančiais jos pasirašytus paprastuosius vekselius pirkimo-pardavimo sutarties užtikrinimui, nes jie buvo išduoti esant apgaulei. Teismas sutiko su tokia ieškovės pozicija, nes aukščiau nurodytu laikotarpiu buvo išduoti vekseliai nuslepiant pagrindinio sandorio – 2018 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties esmines aplinkybes dėl daikto kokybės. Apgaulė pasireiškė atsakovės nutylėjimu dėl tokių aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis – ieškovė (paviljono pirkėja) nebūtų sudariusi sandorio (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Dėl pasakyto, pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo jų išrašymo momento paprastuosius vekselius pirkimo-pardavimo sutarties užtikrinimui .

16. Iš atsakovės priteisė 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. kovo 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), bylinėjimosi išlaidas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6, 8, 10 punktai, 89 straipsnio 1 dalis, 90, 98 straipsniai).

17. Apeliaciniu skundu V. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prie apeliacinio skundo pridėjo papildomus rašytinius įrodymus – grindų pirkimo – pardavimo sutartį, raštą ekspertui. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

17.1. ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, kad paviljono trūkumai yra esminiai ir buvo paviljono perdavimo ieškovei momentu – pradėjus daiktą naudoti, ieškovė nustatė tik nešvarius tentus, o vėliau pradėjo ieškoti kitų jo trūkumų, atsakovei pateikus ieškinį dėl skolos priteisimo. 2019 m. liepos 8 d. ieškovės el. laiškas atsakovei patvirtina, kad 2019 m. liepos mėnesį atsakovė paviljoną buvo surinkusi, argumentai, kad jo neįmanoma surinkti atsirado tik iškėlus bylą;

17.2. ieškovės nurodyti trūkumai - nešvarūs tentai, surūdijusios detalės laikytini įprastais daikto trūkumais, nulemtais jo nusidėvėjimo, apie kuriuos atsakovė įsigydama žinojo ir dėl tokių trūkumų jį galima naudoti pagal paskirtį. Atsakovė tentą naudojo nuo 2007 m. iki pardavimo, jokių incidentų nebuvo, tai patvirtina, kad jis yra saugus ir nurodyti trūkumai netrukdė jo naudoti pagal paskirtį;

17.3. teismas, vertindamas ar galima naudoti paviljoną pagal paskirtį, neatsižvelgė, kad buvo parduotas savos gamybos naudotas daiktas (paviljonas), kuris nestandartinis, prieš įsigyjant ieškovė su vyru daiktą apžiūrėjo;

17.4. ieškovė nutraukti pirkimo - pardavimo sutartį norėjo dar prieš pradedama jį naudoti, ką patvirtina ieškovei rašytas el. laiškas, o atsakovei atsakius, kad išsimokėjimo kitam asmeniui ji perrašyti negalės ėmė priekaištauti dėl nekokybiškų tentų, o vėliau ir dėl kitų trūkumų;

17.5. ekspertas ekspertizės akte padarė išvadas, kad paviljonas nėra statinys, jam nėra taikomos statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos susijusios su kokybe. Padaręs tokias išvadas, ekspertas privalėjo konstatuoti, kad pateiktas tyrimui objektas nėra ir negali būti teismo paskirtos ekspertizės objektu ir ekspertizės metu neįmanoma atsakyti į dalį teismo užduotų klausimų. Todėl teismas turėjo nesivadovauti eksperto išvadomis;

17.6. metalinių tiriamų objektų trūkumus ir konstrukcijų netinkamumo priežastis ekspertas nurodė metalo koroziją, tačiau pats savaime korozijos būvimas nieko nereiškia. Ekspertas taip pat pasisakė dėl jo kompetencijos neatitinkančio tyrimo, pateikdamas išvadas dėl suvirinimo siūlių, vadovavosi kitų sričių specialistų pagalba, nors akte nėra tas nurodyta. Pasisakydamas dėl paviljono karkaso nekokybiškumo, jis nepagrindė savo išvadų, karkaso nesurinko, todėl negalėjo pasisakyti dėl jo stabilumo. Ekspertas , apžvelgdamas tiriamąjį objektą, grindų, kaip tiriamojo objekto neturėjo vertinti, tačiau jas tyrė ir pateikė išvadą, kuri neaiški ir padaryta apžiūrėjus tik 4 grindų plokštes, ekspertas nenurodė ar nustatyti defektai pirminiai ar antriniai;

17.7. atsakovė, negalėdama rinktis eksperto kandidatūros, uždavė jam klausimus, tačiau teismas juos atmetė, taip pat atsisakė priimti 2020 m. liepos 8 d. pateiktą teismui grindų pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtinančią kas ir iš kokių medžiagų jas pagamino, todėl atsakovė pateikė ją su apeliaciniu skundu. Šie dokumentai buvo pateikti ir ekspertui, tačiau šis jų nevertino, o teismas nurodė, kad atsakovė dokumentų nepateikė;

17.8. po daikto perdavimo paviljonas yra pas ieškovę, atsakovė neturi galimybių jo surinkti, apžiūrėti, todėl neturi galimybės pateikti apžiūros aktų, kokius pateikė ieškovė;

17.9. atsakovė ragino ieškovę dar prieš sudarant sutartį apžiūrėti prekę, o gavus - ją surinkti; ji nieko nenutylėjo, nes leido ieškovei susimokėti per metus laiko;

17.10. teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus, kad paviljono būklė galėjo pablogėti dėl netinkamų laikymo sąlygų; nes kokia buvo būklė patvirtina 2020 m. atsakovės pateiktos fotonuotraukos. Jas palyginus su ieškovės pateiktomis matyti, kad paviljono trūkumai atsirado po daikto perdavimo;

17.11. ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad po prekių pristatymo paviljonas kelis kartus buvo rinktas, išrinktas ir supakuotas pačios ieškovės, todėl ieškovės nurodomi trūkumai atsirado dėl netinkamos paviljono priežiūros;

17.12. ieškovė ketino įsigyti tik paviljoną, tai nėra vientisa prekė. Ieškovė įrodinėjo, kad nekokybiškas tik paviljonas ir jo konstrukcijos, todėl teismas nepagrįstai nutraukė visą sutartį;

17.13. ieškovė nepateikė įrodymų, kad, pasirašydama vekselius, suklydo dėl jų teisinio pagrindo, ar turi valios trūkumų, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

18. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo 2021 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovės pirmojoje ir apeliacinėje teismų instancijose turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

18.1. teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino visas bylos aplinkybes bei įrodymus, tinkamai aiškino bei pritaikė materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, paremtą Lietuvos teismų formuojama praktika analogiškose bylose;

18.2. atsakovės įgytas paviljonas turėjo atitikti tokiems tikslams naudojamo daikto reikalavimus tam tikrą laiką, tačiau įsigyto paviljono iš viso negalima eksploatuoti;

18.3. atsakovės teiginiai, jog paviljonas buvo jos naudotas nuo 2007 metų iki jo pardavimo yra deklaratyvūs ir neparemti jokiais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad iš atsakovės nurodomų byloje pateiktų nuotraukų negalima identifikuoti ar tai yra būtent tas pats ginčo paviljonas;

18.4. atsakovė nešalino teismo eksperto T. M.. Taigi, jos teiginiai dėl teismo eksperto neva nekompetencijos yra nepagrįsti. Atsakovė, nors turėjo tokią teisę bei galimybę, nesikreipė į specialistus, kurie galėtų įvertinti paviljono kokybę, nepateikė įrodymų, paneigiančių specialistų išvadas – vien tik deklaratyviai teigė, kad paviljonas tinkamas naudoti;

18.5. teismo ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendė 2020 m. spalio 12 d. nutartimi. Šioje nutartyje teismas motyvuotai nurodė, kodėl atsakovės norimi pateikti ekspertui klausimai yra nepriimtini;

18.6. atsakovė norėjo pateikti į bylą 2008 m. gegužės 9 d. grindų-pakylos DECK PRO pirkimo-pardavimo sutartį. Ją priimti buvo pagrįstai atsisakyta, nes ji neturi reikšmės sprendimo priėmimui;

18.7. ieškovė aiškiai nurodė priežastis kodėl paviljono kokybė prieš jį perkant nebuvo patikrinta, tai buvo įvertinta ir patvirtinta teismo sprendime. Paviljonas surenkamas iš dalių ir jis apžiūrėjimo metu nebuvo surinktas;

18.8. vien specialistų išvadomis patvirtinta aplinkybė, kad paviljono negalima normaliai surinkti, jis yra nesaugus ir kelia grėsmę, paneigia atsakovės teiginius, kad paviljono trūkumai “yra neesminiai”;

18.9. atsakovė, teigdama, kad paviljono trūkumai atsirado po jo perdavimo ieškovei, turėjo šį savo teiginį patvirtinti įrodymais, jų atsakovė nepateikė, jos teiginiai deklaratyvūs;

18.10. yra neginčijamai nustatyta, kad paviljonas nuo jo perdavimo ieškovei momento iki bandymo jį surinkti momento buvo nenaudojamas, laikomas garaže, t. y. tinkamomis sąlygomis. Todėl antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, teismo eksperto ekspertizės akte bei kitų specialistų pateiktose išvadose nustatyti paviljono trūkumai niekaip negalėjo atsirasti per tokį trumpą laiką, kai paviljonas buvo laikomas garaže. Dalis trūkumų (nesuvirintos siūlės, suplyšę tentai, netinkamos skylės, negalėjimas sujungti konstrukcijų ir t.t.) iš viso negalėjo atsirasti, kai paviljonas nebuvo naudojamas;

18.11. paviljonas yra naudojamas sezoniškai. Todėl nėra logikos pirkti už 15 620 Eur daikto, kurį būtų galima panaudoti tik vieną kartą (derybos dėl paviljono pirkimo prasidėjo rugpjūtį), o po to jį išmesti, nes, laikant paviljoną nenaudojamą ne sezono metu, jam gali atsirasti, atsakovės nuomone, trūkumai dėl jo laikymo;

18.12. ieškovė ketino įsigytą paviljoną naudoti nuomai vestuvėms, krikštynoms ir panašiems renginiams. Tokiems renginiams yra reikalingas estetiškas, gražiai atrodantis, pilnai sukomplektuotas paviljonas. Todėl ieškovė ir norėjo pirkti pilnai sukomplektuotą (su sienomis, stogu, grindimis, “dekoru”) paviljoną;

18.13. pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyta, kad sutartimi yra perkami atskiri daiktai, atvirkščiai – pilnai sukomplektuotas paviljonas yra įvardintas kaip viena prekė;

18.14. nustatyta, kad vekseliai buvo išrašyti kaip paviljono pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė, t. y. jų išrašymas buvo neatsiejamai susijęs su paviljono pirkimo-pardavimo sutartimi. Kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis turi įtakos vekselio teisinei padėčiai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų

20. Atsakovė prie apeliacinio skundo pridėjo 2008 m. gegužės 9 d. grindų-pakylos DECK PRO pirkimo-pardavimo sutartį, raštą (paaiškinimus) ekspertui, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šiuos įrodymus priimti. Nors prašymas priimti šiuos naujus įrodymus skunde tiesiogiai nesuformuluotas, bet iš naujų įrodymų pridėjimo prie apeliacinio skundo fakto, nurodymo, jog juos buvo atsisakyta priimti, galima spręsti, kad apeliantė prašo šiuos naujai teikiamus įrodymus priimti.

21. CPK 314 straipsnis draudžia priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus, bet nurodytas draudimas turi išlygas – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau ( CPK 314 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015, 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą).

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai turi teisinės reikšmės nagrinėjamam apeliaciniam skundui, nes yra susiję su grindų pirkimu, paviljono gaminimo duomenimis, taigi gali būti reikšmingi ginčui išspręsti, o teismo buvo prašyta juos priimti, todėl juos priima ir vertins sykiu su kitais bylos įrodymais.

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties

23. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas nutraukti pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją už parduotą netinkamos kokybės prekę, teisėtumo ir pagrįstumo pagrįstumas.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės parduotas ieškovei paviljonas nėra tinkamas naudoti pagal paskirtį, šie trūkumai yra esminiai, todėl šalių sudarytą sutartį nutraukė ir taikė restituciją. Apeliantė, nesutikdama su tokiu sprendimu, nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad daikto negalima naudoti pagal jo paskirtį, nes nustatyti trūkumai nėra esminiai, jie atsirado dėl netinkamo daikto laikymo pas ieškovę, be to, viena sutartimi buvo parduoti keli daiktai, todėl nebuvo pagrindo nutraukti visos sutarties, panaikinti vekselius, jų atskirai neginčijant ir neįrodžius ieškovės valios pažeidimo.

25. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagrindinė pardavėjo pareiga pagal pirkimo – pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui kokybišką, sutarties reikalavimus atitinkančią prekę (CK 6.327, 6.333 straipsniai). CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, jog pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008, 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2019). Kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto perdavimo sąlygų, CK XXIII skyriaus taisyklės taikomos ir naudoto daikto pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams. Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal jo paskirtį ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017).

26. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotą naudotą daiktą buvo galima naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-454-611/2018). Toks teisinis reglamentavimas leidžia teismui spręsti, kad vien aplinkybė, jog trūkumai išryškėjo po prekės perdavimo, nepaneigia pardavėjo atsakomybės už jos trūkumus.

27. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y., jog daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas (CPK 178 straipsnis). Aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, jog šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, ieškovės į pateikti įrodymai (el. laiškai, fotonuotraukos, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, apžiūros aktas, išvados) bei byloje teismo paskirtos ir atliktos ekspertizės aktas patvirtino jos nurodytas aplinkybes, kad nėra galimybės paviljoną naudoti pagal jo paskirtį. Byloje nustatyta, kad šalys 2018 m. lapkričio 24 d. sudarė sutartį, ieškovė sumokėjo 2 000 Eur avansą ir pasirašė paprastuosius vekselius, taip įsipareigodama kas mėnesį mokėti įmokas (po 500 Eur) už pirkinį iki 2020 m. lapkričio 24 d. Atsakovė išardytą paviljoną pristatė ieškovei, pristatymo metu ieškovė paviljono kokybės netikrino – paviljonas nebuvo išpakuotas ir surinktas. Atsakovė daikto trūkumų ieškovei nenurodė ir jų sutartyje nepažymėjo, taigi garantavo, jog parduodamo daikto kokybė atitinka jam keliamus įprastus reikalavimus.

29. Iš elektroninio susirašinėjimo matyti, kad ieškovė pareiškė pretenzijas ir atsisakė mokėti įmokas už paviljoną 2019 m. liepos mėnesį, kuomet jį surinko. Taigi, nors nuo sutarties sudarymo praėjo pusė metų, tačiau dėl daikto specifiškumo ir poreikio nebuvimo, nes verslas vykdomas šituoju sezonu, tikėtina, kad atsakovei anksčiau išpakuoti ir surinkti paviljono nebuvo reikalo, todėl spręstina, kad tik tuomet, kai pradėjo rinkti paviljoną, ji galėjo tinkamai apžiūrėti ir įvertinti daiktą. Ieškovė, pastebėjusi daikto trūkumus, bandė su atsakove tartis, o to nepavykus padaryti, kreipėsi į teismą.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad paviljono trūkumai, nors ir fiksuoti daugiau nei po pusės metų po sutarties sudarymo, atsirado iki sutarties sudarymo, dėl ko paviljono negalima naudoti pagal jo paskirtį, t. y. nagrinėjamu atveju ieškovė įvykdė jai tenkančią procesinę pareigą įrodyti įsigyto daikto trūkumus ir, kad jie atsirado dėl iki sutarties buvusių priežasčių. Tuo tarpu atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktus įrodymus, jog parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, jog šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, nepateikė (atsakovės pateiktos fotonuotraukos nėra patikimas ir informatyvus įrodymas). Nors paviljonas yra nenaujas , savadarbis ir yra natūraliai nusidėvėjęs, tačiau vien tai neleidžia daryti išvados, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu turėjo numatyti , kad paviljono dėl jo nusidėvėjimo masto negalės naudoti pagal paskirtį ir daiktą pirko savo rizika. Ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ketino paviljoną naudoti komercinei veiklai, jį nuomoti šventėms ir apie tai informavo atsakovę.

31. Atsakovės teigimu, paviljono trūkumai atsirado dėl ieškovės kaltės, netinkamai laikant paviljoną, o teismas į tai neatsižvelgė ir neįvertino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netgi ir darant prielaidą, kad būtų įrodyta, jog pirkėja netinkamai saugojo neišpakuotą paviljoną ir dėl to galėjo atsirasti ( sustiprėti) tokie nauji trūkumai kaip tentų medžiagos pelėsis, papildomas susidėvėjimas, tačiau rašytiniais bylos įrodymais nustatyta daugiau ir kitokių esminių paviljono trūkumų - paviljono sujungimo elementai (6 vienetai, kurie turėtų būti vienodi) yra skirtingi, nesimetriški, dėl ko šešiakampis paviljonas susirenka netaisyklingai, tvirtinimo juostos, kurios tvirtinasi prie karkaso, kai kurios visiškai nuplyšusios, tentų langai atsilupę ir subėgę, sujungti plokštes viena su kita, kad konstrukcija būtų tvirta ir saugi, neįmanoma, metalo elementų mazgai-kampai suvirinti netaisyklingai, padarytos skylės varžtiniams sujungimams nevienodo dydžio (diametro), kai kurios išdidintos išpjaustant, vidiniai sujungimo mazgai sumovus sijas nesueina, sijos neturi simetriškumo, sujungimo siūlių suvirinimo siūlės sutrūkinėjusios, vietomis siūlė atitrūkusi, nesuvirinta, kolonų tvirtinimo padai pažeisti korozijos, surenkant aliuminio elementų mazgus pastebėta, kad daugelis sijų subraižytos giliais įrėžiais, sijos neturi estetinės ir prekinės išvaizdos, aliuminio konstrukcijos pakeliamų grindų plokščių dalyje stipriai pažeisti korozijos, todėl nėra galimybės juos užsukti, suvirinimo siūlėse yra plyšių, tuštumų, nesulydimų ir nesuvirinimų. Teismo vertinimu, kai kurie iš šių trūkumų nesusiję su netinkamu daikto laikymu (skylės platesnės nei veržlės dėl kurių negalima tinkamai suveržti konstrukcijų). Nors apeliantė nurodo, kad UAB „Lumsta“ apžiūros akte paviljono trūkumai fiksuoti tik 2020 m. gegužės 3 d., praėjus beveik pusantrų metų nuo sutarties sudarymo ir paviljono perdavimo, tačiau teismas pažymi, kad 2019 m. lapkričio 18 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole yra nustatyti tokie patys trūkumai (tentai apipelyję, grindinių plokščių užraktai surūdiję ir pan.).Todėl sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokie trūkumai atsirado iki daikto perdavimo ieškovei.

32. Įvertinęs sutarties šalių pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas (CPK 176 – 224 straipsniai), daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodė, kad paviljono negalima naudoti pagal jo paskirtį dėl po paviljono įsigijimo nustatytų trūkumų, kad jis, nepaisant to, kad buvo savadarbis, esmingai neatitinka kokybės reikalavimų, kad ieškovė, kol nebuvo pradėti surinkimo darbai, negalėjo žinoti apie parduoto naudoto daikto trūkumus, nes atsakovė pardavė išrinktą paviljoną, o daiktą įsigijus, iškart jo nesurinko dėl netinkamų oro sąlygų ir poreikio nebuvimo. Tuo tarpu atsakovė neįrodė, kad daikto trūkumai atsirado po daikto perdavimo dėl pirkėjo ar trečiųjų asmenų kaltės, ar dėl nenugalimos jėgos, t. y. neįrodė aplinkybių, šalinančių ar mažinančių jos atsakomybę už parduoto naudoto daikto kokybę.

33. Nustatyti paviljono trūkumai yra esminis sutarties pažeidimas, suteikiantis teisę reikalauti pirkėjai atsisakyti sutarties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirkimo-pardavimo sutartį nutraukė. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad 2019 m. liepos mėnesį, surinkus paviljoną, paaiškėjo jo trūkumai, dėl kurių paviljono iš esmės negalima naudoti pagal paskirtį. Taigi, pirkėjas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš pirkimo-pardavimo sutarties, tai sudarė teismui pagrindą pripažinti sutarties pažeidimą esminiu ir nutraukti sutartį CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, taikyti restituciją.

34. Atsakovė skunde kelia abejones dėl eksperto ir ekspertizės akto teisėtumo, nurodydama, kad paviljonas nėra nekilnojamasis daiktas, todėl ekspertas negalėjo atlikti ekspertizės, nes neturėjo tinkamos kvalifikacijos, o ekspertizės akte pasisakęs dėl suvirinimo konstrukcijų, išėjo už ekspertizės ribų, todėl teismas neturėjo tokia išvada.

35. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).

36. Taigi konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmesti kaip įrodymas, jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes teismo ekspertizė, kaip įrodymas, neturi išankstinės galios. Ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Be to, net jei byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, nepaisant jo tiriamojo – mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme, tačiau toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį – rašytinį įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009). Net ir tuo atveju, kai konstatuojami ekspertizės akto trūkumai, tai savaime nereiškia, kad teismas praranda galimybę remtis šiuo įrodymu.

37. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas pirmiau nurodytų civilinio proceso teisės normų, įvertino visą byloje surinktą medžiagą. Apeliacinio skundo argumentai, susiję ekspertizės aktu, nagrinėjamu atveju nekeičia nustatytų faktinių aplinkybių ir jų vertinimo. Iš teismo sprendimo nėra pagrindo daryti išvadą, kad ekspertizės akto išvadoms suteikta didesnė įrodomoji galia. Teismas aptarė ir įvertino ne tik ekspertizės aktą, bet ir kitus bylos įrodymus, o sprendimą priėmė remdamasis šių įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. spalio 12 d. priėmė nutartį dėl ekspertizės skyrimo ir nurodė, kodėl atmetė atsakovės klausimus ekspertui, taigi juos įvertino ir priėmė dėl to motyvuotą nutartį.

39. Pirmosios instancijos teisme, teismo posėdyje, buvo apklaustas ekspertas T. M., kuris atsakė į proceso dalyvių klausimus dėl savo pateiktų išvadų. Teismas nenustatė ekspertizės akto prieštaringumo ar kitų nurodytų trūkumų. Ekspertas nurodė, kad nors paviljonas yra kilnojamasis daiktas, tačiau jis yra padarytas iš metalinių konstrukcijų, t. y. statybinių medžiagų, todėl ir yra taikomos statybą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos, nes kitokių teisės aktų nėra, be to ekspertas nurodė, kad atlikdamas ekspertizę vadovavosi visa civilinės bylos medžiaga, tame tarpe ir UAB „Kiwa inspecta“ bandymo magnetinėmis detalėmis protokolu, nes jis atitiko faktinę situaciją, kaip tai numato Ekspertizės įstatymas. Teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai, neginčijamai patvirtina paviljono trūkumus, kurie nėra kosmetiniai ir kurių negalima ištaisyti vien perdažius metalines paviljono dalis (skylės didesnės nei veržlės ir jų nėra galimybės suveržti, trūkusi elementų sujungimo suvirinimo siūlė, kai kurios konstrukcijos deformuotos), ekspertas tik juos patvirtino ir konstatavo, kad paviljonas netgi nesaugus naudoti, todėl teismas pagrįstai ekspertės aktą laikė patikimu įrodymu ir juo vadovavosi. Apeliantė, kvestionuodama ekspertizės aktą ar kitus ieškovės pateiktus įrodymus, nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui kitų, juos paneigiančių įrodymų, todėl nėra pagrindo abejoti skundžiamo sprendimo teisėtumu. Dėl to atmestini apeliantės argumentai, kad teismas netinkamai vertino ekspertizės aktą.

40. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė nepagrindė savo teiginių, jog teismas įvertino ne visus byloje reikšmingus ginčui išspręsti įrodymus ar neatskleidė bylos esmės, bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

41. Apeliantės teigimu, teismas, nustatęs, kad nekokybiškas yra paviljonas, neturėjo pagrindo nutraukti visą sutartį, nes sutartimi ieškovė įsigijo kelis daiktus (paviljoną, grindis ir dekorą).

42. Su šiuo teiginiu kolegija nesutinka. Kaip nurodyta pirmiau, 2018 m. lapkričio 24 d. šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios dalykas: 166 m2 paviljonas su grindimis ir paviljono dekoru, prekės kaina – 15 620 Eur. Taigi, nors buvo parduoti atskiri daiktai, kurie galėtų būti naudojami ir atskirai, tačiau jie buvo parduoti ir įgyti kaip vienas daiktas – paviljono plotas yra tokio paties dydžio kaip ir grindų, jos įgytos konkrečiam paviljonui, dekoras irgi buvo skirtas šio paviljono dekoravimui, už visus daiktus nurodyta bendra kaina. Kaip nurodo pati atsakovė, ieškovė iš pradžių ketino įsigyti tik paviljoną, atsakovė jai pasiūlė kartu įsigyti paviljonui pritaikytas grindis ir dekorą, patikino, kad iš to galima gauti pelno ir pateikė ieškovei priimtinas daiktų pirkimo išsimokėtinai sąlygas. Kitu atveju, kaip rodo šalių el. susirašinėjimas, ieškovė atskirai nei grindų, nei dekoro nebūtų pirkusi. Taigi ieškovė, priešingai nei teigia atsakovė, įsigijo šiuos daiktus kartu kaip vieną, skirtą nuomai, daiktą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties ir pripažinęs sutarties pažeidimą esminiu, turėjo pagrindą nutraukti sutartį tiek dėl paties paviljono, tiek dėl jo sudėtinių dalių (grindų ir dekoro).

Dėl vekselių

43. Apeliantė nesutinka, kad teismas panaikino vekselius, nes byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad ieškovė pasirašydama vekselius suklydo dėl jų teisinio pagrindo ar būtų buvę valios trūkumų.

44. Ši apeliantės pozicija dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais teisinio pagrindo ir valios trūkumų iš esmės laikoma pagrįsta, kolegijos vertinimu, teisinis reikalavimo patenkinimo pagrindas netinkamas, bet pats procesinis rezultatas sprendimas- vekselių pripažinimas negaliojančiais yra pagrįstas. Todėl tikslinama (keičiama) tik tokia sprendimo teisinė argumentacija.

45. Vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje; vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų teisės turi būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-157-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015).

46. Prievolės pagal paprastąjį vekselį, kaip jį išdavusio asmens vidinę valią įtvirtinantį abstraktų vienašalį sandorį, turinį sudaro vekselyje nurodytas vekselio davėjo besąlygiškas įsipareigojimas sumokėti pinigus. Vekselio pagrindu atsirandančios prievolės abstraktumas reiškia tai, kad jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu. Toks prievolės turinį sudarantis įsipareigojimas neprieštarauja įstatymams, jis yra civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Prievolė pagal vekselį turi būti vykdoma, jeigu ji galioja (nėra niekinė, nenuginčyta, neįvykdyta ir nėra kitų jos negaliojimo ar pasibaigimo pagrindų).

47. Kasacinis teismas pažymi, jog tuo atveju, kai paprastasis vekselis atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, jo ryšys su pagrindine prievole pasireiškia tuo, kad pagrindinio sandorio teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Vekselis, atlikdamas sandorio įvykdymo užtikrinimo funkciją, kaip su pagrindine prievole (sandoriu) susijusi papildoma prievolė, galioja iki tol, kol nėra įvykdyta pagrindinė prievolė. Jei kyla ginčas dėl pagrindinės prievolės įvykdymo ir teismas nustato, kad pagrindinė prievolė įvykdyta (skola grąžinta, mokėjimas atliktas, daiktas perduotas ar kt.), tai ši aplinkybė yra teisinis pagrindas, dėl kurio vekselis, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, netenka galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-969/2018).

48. Nagrinėjamoje byloje ginčo vekseliais buvo užtikrintas skolos atsakovei pagal 2018 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjimas. Teismo sprendimu nutraukus sutartį, t. y. prievolei pasibaigus, kurios užtikrinimui buvo surašyti vekseliai, teismas pripažino šiuos vekselius nuo 2018 m. lapkričio 24 d. iki 2020 m. lapkričio 24 d. kasmėnesinėmis sumomis apmokėti niekiniais ir tuo pačiu negaliojančiais pagal CK 1 knygos nuostatas (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Kolegijos vertinimu , šie abu teisiniai pagrindai paprastai yra konkuruojantys ir vienas kitą eliminuojantys. Pastebima, jog ieškovė ieškinyje bei teismas sprendime nenurodė koks konkrečiai yra vekselių pripažinimo niekiniais faktinis ir teisinis pagrindai. Byloje nebuvo įrodinėta, jog pats paviljono pirkimo-pardavimo sandoris pripažintinas niekiniu ar negaliojančiu pagal CK 2 dalies 4 skyriaus normas, o teigta, jog pirkimo-pardavimo sutartis įvykdyta netinkamai ir reikalauta grąžinti sumokėtą kainą bei atsisakoma sutarties pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies taisykles, t.y. neįrodinėta, kad pats sandoris jo sudarymo metu buvo ydingas. Šią ieškovės argumentaciją teismas pripažino pagrįsta, taikė CK 6.334 straipsnio 1 dalies taisykles , o ne CK 2 dalies 4 skyriaus normose numatytas nuostatas. Tas pats pasakyta ir dėl vekselių kaip prievolės įvykdymo užtikrinančios, t.y. išvestinės iš pagrindinės sutarties, priemonės galiojimo. Nutraukus sutartį ( jos atsisakius), nebegalioja ir tokios sutarties vykdymą turinčios užtikrinti priemonės, šiuo atveju vekseliai, bet tai įvyksta ne dėl to, jog vekseliai buvo niekiniai jau jų sudarymo momentu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad civilinio proceso teisės normos nenustato ieškovui pareigos nurodyti ieškinyje jo teisinį pagrindą, o jei ieškovas nurodo ieškinio teisinį pagrindą, tai jis teismui neprivalomas ir nevaržo teismo, sprendžiant ginčą, jį keisti ir taikyti kitą, negu nurodė ieškovas, nes teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą, privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-381/2021, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Dėl pasakyto kolegija sprendžia, jog vekseliai pripažinti niekiniais nepagrįstai, o negaliojančiais (netekusiais galios) pagrįstai, tačiau tas atliktina kitu teisiniu pagrindu ir sprendimo motyvacija tikslinama. Dėl išdėstyto, atsakovės argumentas, kad vekselius ieškovė turėjo ginčyti atskirai, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl bylos procesinės baigties

49. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).

50. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistinos 700 Eur apeliaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290-292 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. G., naudai 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.