- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-09
- Bylos Nr.
- e2A-1827-886/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03413-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Tomas Romeika, Laima Kriaučiūnaitė
- Ieškovas
- V. J.
- Atsakovas
- I. D., M. D., R. D.
- Trečiasis asmuo
- A. J.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tomo Romeikos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovams I. D. ir M. D., R. D. ir M. D., trečiajam asmeniui A. J., dėl kelio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. J. (toliau – ieškovas, apeliantas) 2020 m. spalio 30 d. ieškiniu (CBP-6506) prašė: 1) nustatyti neterminuotą ir neatlygintinį 635 kv. m ploto kelio servitutą pagal UAB „Geopora“ parengtą žemės sklypų planą, žymėjimas plane S1, atsakovams M. D. ir R. D. priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę ieškovui važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti gyvulius; 2) nustatyti neterminuotą ir neatlygintinį 1382 kv. m ploto kelio servitutą pagal UAB ,,Geopora“ parengtą žemės sklypų planą, žymėjimas plane S2, žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso atsakovams I. D. ir M. D., suteikiantį teisę ieškovui važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti gyvulius; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad servitutai reikalingi siekiant naudotis žemės sklypu ir ten esančiais pastatais. Per atsakovams priklausančius žemės sklypus yra įrengtas kelias, kuriam nustatytas ir įregistruotas kelio servitutas. Servitutą prašė nustatyti tam pačiam kelio plotui.
Atsiliepimas
3. Atsakovai I. D. ir M. D. 2020 m. lapkričio 30 d. atsiliepimu į ieškinį (DOK-41458) prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad į ieškovui priklausantį žemės sklypą galima patekti bendro naudojimo 4 metrų pločio esamu gruntiniu privažiuojamu keliu. Ieškovas Kauno apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje e2-3679-435/2020 pripažino faktą, kad galimybė įvažiuoti į žemės sklypą buvo ir yra dabar. Kelio servituto objektyvus būtinumas nėra patvirtintas bylos įrodymais.
4. Atsakovai R. D. ir M. D. 2020 m. gruodžio 2 d. atsiliepimu į ieškinį (DOK-42187) prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovui įgyjant žemės sklypą buvo žinoma, kad kelias patekti į jį yra priskirtas sklypo šiaurinėje pusėje, pamiškėje. Kelio būklė tinkama privažiavimui.
5. Trečiasis asmuo ieškovo pusėje A. J. 2020 m. lapkričio 27 d. atsiliepime į ieškinį (DOK-41431) prašė ieškinį tenkinti, nes yra visos servituto nustatymui sąlygos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Marijampolės apylinkės teismas 2021 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 600 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui M. D. ir 14,53 Eur išlaidų valstybei.
7. Teismas nustatė, kad prie ieškovo žemės sklypo patekti galima per iš šiaurinės žemės sklypo pusės besiribojantį pamiškės kelią. Toks privažiavimas prie šios namų valdos numatytas teritorinio planavimo dokumentuose. Tuo keliu be ieškovo naudojasi jo kaimynas M. T.. Vien ta aplinkybė, jog važiuojant šiuo keliu ieškovas turėtų kaskart nuvažiuoti 900 m ilgesnį kelią, negali sąlygoti servituto nustatymo būtinybės. Kelias yra pakankamai geros būklės, dalis jo asfaltuota, dalis yra žvyrkelis, ir tik apie 400 m šio kelio atkarpa, einanti pamiške, yra kaimyninių žemės sklypų savininkų lėšomis, užvežus žvyro ir smėlio, pagerintas gruntinis kelias.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nesutiko, jog servitutas būtų atlygintinis. Išvažiuojamojo posėdžio metu teismas nustatė, jog servitutinis kelias ir dabar yra tvarkomas bei gerinamas, o tam reikalingos nemažos finansinės investicijos, prie kurių prisidėti ieškovas nesutinka. Ne mažiau svarbūs ir šalių tarpusavio santykiai, kurie yra ne tik nedraugiški, tačiau ir smurtiniai. Todėl servituto nustatymas teismo sprendimu tik išprovokuotų naujus ginčus, bylas ir tyrimus.
9. Teismas laikė, kad ieškovo nurodoma aplinkybė, jog šis kelias yra žemiau, nei šalia esantys sklypai, nepasitvirtino. Teismas nustatė, kad ieškovas jam priklausančio žemės sklypo nešienauja ir neprižiūri, todėl savaime suprantama, jog paliktos laisvai augti pievos lygis yra daug aukštesnis ir kai kur siekia žmogaus ūgį. Servituto nustatymui, teismo vertinimu, taip pat jokios reikšmės neturi aplinkybė, kad ieškovui tektų savo lėšomis įsirengti privažiavimą prie pat namo, o tai reiškia nutiesti jį, kaip nurodė ieškovas, 78 metrus. Visų pirma, ši prielaida, jog tokį įvažiavimą reikia pasidaryti iki pat namo, byloje yra niekuo nepagrįsta, antra, tokį privažiavimą savo nuožiūra įsirengti turi pats savininkas ir investuoti į jį tiek, kiek laiko tinkama.
10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog ant pamiškės kelio nuvirsta medžiai, užželia krūmai, jį užpusto, kadangi, kaip nurodė posėdžio metu pats, dėl kelio nuvalymo jis į kelio priežiūrą turinčią vykdyti seniūnija niekuomet nesikreipė, radęs nuvirtusį medį skambino gaisrininkams, kurie tą medį nukėlė.
11. Nors ieškovas nurodė, jog Kauno apylinkės teismo sprendime, priimtame civ. byloje e2-3679-435/2020 buvo konstatuota, jog jokio kelio nėra, tačiau teismas darė išvadą, kad bylai reikšmingos faktinės aplinkybės dėl pamiškės kelio būklės yra iš esmės pasikeitę. Tą patvirtino ir pats ieškovas, nurodęs, jog M. T. nuskuto pamiškės kelio paviršių ir užpylė žvyru.
12. Teismas sprendė, jog servituto nustatymas ieškovo naudai leistų jam realizuoti teisę naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu taip, kaip yra patogiau jam pačiam. Teismas nenustatė kad nėra kitų būdų, kuriuos įgyvendinant protingomis investicijomis, ieškovas galėtų patekti į savo turtą.
13. Dėl atsakovų prašymo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesu teismas nurodė, kad nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad paduodamas ieškinį dėl servituto nustatymo ieškovas šia teise naudojosi ne pagal jo paskirtį.
14. Atmetus ieškinį, teismas tarp šalių paskirstė prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
15. Ieškovas (toliau – apeliantas) 2021 m. rugpjūčio 31 d. apeliaciniu skundu (DOK-31241) prašo: 1) panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 2) CPK 197, 199 straipsnių pagrindu į bylą išreikalauti servitutinio kelio atkarpos, esančios (duomenys neskelbtini), 2019 m. liepos 29 d. neatlygintino, neterminuoto kelio servituto sutartį, sudarytą tarp M. T. ir atsakovų; 3) apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 4) prie bylos pridėti visus apelianto byloje pateiktus įrodymus; 5) į bylą priimti visus naujus įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nes šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis); 6) atsakovų dalyvavimą teismo posėdžiuose pripažinti būtinu; 7) liudytojais apklausti asmenis, kuriuos atsisakė apklausti pirmosios instancijos teismas; 8) į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti Marijampolės savivaldybės administraciją ir tarybą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas (CPK 330 str.), neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.), nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.), pažeidė procesinės teisės normas (CPK 329 str. 1 d.) ir dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išspręsta byla.
15.2. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normą - CK 4.111 straipsnio 1 dalį, nes pažeidė CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 179, 177 straipsniuose nurodytas procesines ieškovo teises, 178 straipsnyje nustatytą ieškovo pareigą įrodinėti aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas ir byloje apelianto pateiktų įrodymų vertinimo taisykles. Neteisėtai atsisakęs ištirti esminius įrodymus, pažeidė procesines apelianto teises. Teismas atsisakė priimti ieškovo byloje teikiamus su byla susijusius įrodymus – fotonuotraukas, kurios patvirtina, kad nėra kitų būdų, kuriuos įgyvendinant protingomis investicijomis, ieškovas galėtų patekti į gyvenamąjį namą ir kitus statinius. Teismas atsisakė apklausti bylai reikšmingas aplinkybes galinčius patvirtinti liudytojus: M. T., J. B., D. D., V. Š.. Atsisakė trečiuoju asmeniu į bylą įtraukti Marijampolės savivaldybės administraciją ir kitus asmenis, pripažinti atsakovų dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu. Teismas turėjo tirti ir vertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, o ne tik tendencingai parinktą jų dalį, ir spręsti, ar yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas turi realių galimybių naudotis pamiškėje esančia valstybinės žemės juosta, ar šioje žemės juostoje yra įrengtas kelias, ar juo ieškovas normaliomis sąlygomis ir sąnaudomis gali privažiuoti prie savo gyvenamojo namo ir kitų statinių. To nepadarius, neatskleista bylos esmė.
15.3. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normą – CK 4.126 straipsnio sąlygas. Teismas nepagrįstai aiškino, kad servituto nustatymas teismo sprendimu tik išprovokuotų naujus ginčus. Toks aiškinimas grindžiamas tik spėliojimais ir yra nepagrįstas, nes servituto nustatymas teismo sprendimu atkurtų teisinę taiką tarp ginčo šalių, nustačius kelio servitutą nesutarimai sumažės, o ieškovui pardavus žemės sklypą su statiniais - išnyks. Teismas netinkamai įvertino, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais - žemės sklypu, gyvenamuoju namu ir ūkio pastatais - pagal tikslinę paskirtį, ar egzistuoja objektyvus ir konkretus jų poreikis, kad nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį.
15.4. Teismas nepagrįstai nevertino, kad ieškovo prašomu nustatyti kelio servitutu atsakovų nuosavybės teisė yra suvaržoma minimaliai arba visai nesuvaržoma (CK 4.111 straipsnis), nes servitutai šiam keliui jau yra nustatyti. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad servitutų turinį tarp M. T. ir atsakovų, tarp atsakovų D. ir atsakovų D. konkrečiu atveju lemia tie patys viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai, kaip ir ieškovo prašomo nustatyti kelio servituto, kad ieškovas prašo teismo nustatyti kelio servitutą tomis pačiomis sąlygomis ir tam pačiam keliui, pagal tą patį servituto planą. Nustačius kelio servitutą pagal apelianto ieškinį iš esmės nebūtų ribojamos tarnaujančiojo daikto savininkų - atsakovų - teisės. Registrų centro 2015 m. rugpjūčio 5 d. išrašas patvirtina, jog 2015 m. liepos 1 d. kadastro duomenimis žemės sklype stovi 100 procentų baigtumo gyvenamasis namas ir kiti statiniai, o ieškovo pateiktos nuotraukos ir kiti įrodymai patvirtina, jog pamiškėje realiai jokio kelio nebuvo ir nėra. Ankstesni žemės sklypo ir statinių savininkai naudojosi tuo pačiu keliu, kuriam ieškovas prašo nustatyti servitutą. Be to, kelio servitutą ieškovas prašo nustatyti tik labai nedidelei atsakovų žemės sklypų daliai, kuriai servitutai kitiems asmenims jau yra nustatyti.
15.5. Teismas iškraipė ieškinio reikalavimo nustatyti kelio servitutą esmę - objektyvų būtinumą, teigdamas, kad servituto nustatymas ieškovo naudai leistų jam realizuoti teisę naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu taip, kaip yra patogiau jam pačiam. Tokia išvada pažeidė atsakovų ir apelianto interesų pusiausvyrą. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad nėra kitų būdų, kuriuos įgyvendinant protingomis investicijomis, apeliantas galėtų patekti į savo turtą. Netyrė, nemotyvavo, nenurodė reikalingų investicijų (sąnaudų) 400 metrų ilgio kelio pamiške valstybinėje žemės juostoje nutiesimui dydžio, pagrindo, nepagrindė jų protingumo ir teisingumo, netyrė klimatinių, gruntinių ir geologinių sąlygų, 4 metrų pločio žemės juostos pločio pakankamumo keliui pamiškėje projektuoti bei įrengti, galimybės projektuoti kelią laikantis AB „LITRGID“ nustatytų 30 metrų pločio į abi puses aukštos įtampos laidų apsaugos zonos reikalavimų, neigiamo aukštos įtampos laidų zonos 30 metrų plotyje į abi puses poveikio apelianto ir kitų asmenų sveikatai.
15.6. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2008, esant panašioms aplinkybėms. Klausimo dėl kelio servituto nustatymo nagrinėjimas teisme yra tiesiogiai susijęs su Marijampolės savivaldybės administracijos teisėmis ir pareigomis, tačiau byla išnagrinėta Marijampolės savivaldybei nedalyvaujant, todėl egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismo sprendimas turi įtakos Marijampolės savivaldybės administracijos teisėms ir pareigoms suformuoti ir įregistruoti kelią. Sprendimas turi įtakos Marijampolės savivaldybės tarybos teisėms ir pareigoms. Suprojektuotą kelią Marijampolės savivaldybės tarybos sprendimu būtina įtraukti į patvirtintą Marijampolės savivaldybės vietinės reikšmės kelių (gatvių) sąrašą, šio kelio įrengimui numatyti ir skirti pakankamai lėšų. Marijampolės savivaldybės administracija ir taryba įtrauktinos į bylą trečiaisiais asmenimis apelianto pusėje.
15.7. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008, esant panašioms aplinkybėms dėl svarbių įrodymų leistinumo, nes nekilnojamojo turto registre neegzistuojantys įrašai apie pamiškėje numatytą gruntinį kelią yra prima facie įrodymai, todėl Marijampolės savivaldybės 2020 m. spalio 26 d. raštas Nr. SA-8874 (11.4.E) ir Marijampolės savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 30 d. raštas Nr. SA-10845 kaip kelio pamiškėje nebuvimo įrodymai ir juridiniai faktai turi didesnę įrodomąją galią ir gali būti nuginčijami tik pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles.
Žemesnės instancijos teismas
15.8. Teismas nesprendė klausimo dėl servituto atlygintinumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012 pasisakyta, kad kai viena iš šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu.
15.9. Apeliantas, sutikdamas imti jam įkeistą nekilnojamąjį turtą vadovavosi Registrų centro 2018 m. lapkričio 12 d. ekspertizės aktu Nr. MIV-428, kuriame privažiavimas prie žemės sklypo ir statinių buvo nurodytas būtent tuo keliu, kuriam apeliantas ir prašo nustatyti kelio servitutą. Teismas nevertino, kad ieškovas žemės sklypo ir statinių be privažiavimo normaliomis sąlygomis ir sąnaudomis, kuriam prašo nustatyti servitutą, negali parduoti.
15.10. Teismas atsisakė vertinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3679-345/2020 nustatytas aplinkybes. Trečiasis asmuo J. A. teismo posėdyje paaiškino, kad pamiškėje jokio kelio į ieškovo žemės sklypą nėra. Teismas J. A. ir D. A. paaiškinimais nepagrįstai nesivadovavo. Sprendime buvo konstatuota, kad jokio kelio nėra. Teismas nepagrįstai pripažino, kad nėra ginčo, jog kreipimosi į teismą ir aukščiau paminėto Kauno apylinkės teismo sprendimo galutinio priėmimo metu (2019/2020 m.) šio kelio faktinė būklė buvo prastesnė, nes jokio kelio nebuvo ir nėra.
15.11. Teismas atsisakė vertinti esmines bylos išsprendimui aplinkybes, ieškovo argumentus ir įrodymus, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 20FPĮ-120 nurodė naujai siūlomus nustatyti servitutus 0,0635 ha plotui tarnaujančiame žemės sklype. Marijampolės savivaldybės administracija 2015 m. gegužės 4 d. žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo reikalavimuose 5 p. nurodė suformuotiems žemės sklypams nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir servitutus, numatyti privažiavimus, kurie yra 2016 m. gegužės 10 d. A. B. sudarytame žemės sklypų formavimo projekto brėžinyje. Projekto rengėja A. B. aiškinamajame rašte kaip žemės naudmenis nurodė: servitutinis kelias - 0,0635 ha. Prie atsakovų D. žemės sklypo nėra numatytas privažiavimas šiaurine jų žemės sklypo dalimi pamiške, o privažiavimas yra numatytas tuo pačiu keliu, kuriam ieškovas prašo nustatyti servitutą ir kuriuo jau tuo metu naudojosi V. Š., D. D., M. T. bei jo sutuoktinė.
15.12. Teismas netyrė, kurių privačių asmenų lėšomis yra įrengtas privažiavimas keliu, kuriam ieškovas prašo nustatyti kelio servitutą, kada, kokio dydžio lėšomis prie šio privažiavimo prisidėjo D. D. bei V. Š.. Teismas nepagrįstai neapklausė liudytojų D. D., M. T., kurių apklausa liudininkais gali patvirtinti, jog D. D. ieškovui melavo apie D. D. įsipareigojimą sumokėti savo dalį už šio kelio įrengimą ar nesumokėjimą siekdamas ieškovui sukelti dar didesnę turtinę žalą, iš ieškovo dar kartą neteisėtai praturtėti. D. D., M. T. apklausa liudytojais gali patvirtinti, jog ieškovas nebuvo ir nėra skolingas M. T. už kelio, kuriam ieškovas prašo nustatyti kelio servitutą, įrengimą. Be to, teismas nepagrindė savo teiginio, jog kelio įrengimui reikalingos nemažos finansinės investicijos, prie kurių prisidėti ieškovas nesutinka. Teismas iškraipė ieškovo teiginius, kuriais jis patvirtino, jog yra pasirengęs proporcingai prisidėti prie kelio, kurį, jis prašo nustatyti servitutą priežiūros ir remonto darbų.
15.13. Teismas atsisakė vertinti esmines bylos išsprendimui aplinkybes, ieškovo pusėje dalyvaujančios jo sutuoktinės A. J. argumentus ir įrodymus, tarp jų - itin reikšmingas bylai aplinkybes, nustatytas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą NR. M2-03-00546-19.
15.14. Teismas be jokių įrodymų vadovavosi atsakovų D. atstovo paaiškinimais, tarp jų – ir apie vasaros stovyklą, pamiškės kelio būklės pagerinimą, kelio buvimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kiekvienas kelias turi užtikrinti tam tikrą eismo kokybės lygį. Nevertino, kad ne vien ta aplinkybė, jog važiuojant šiuo keliu ieškovas turėtų kaskart nuvažiuoti 900 m ilgesnį kelią, bet ir realaus kelio nebuvimas taip pat gali sąlygoti servituto nustatymo būtinybę. Nepagrįstai nustatė, jog iš šiaurinės pusės prie ieškovo žemės sklypo prieinantis kelias yra pakankamai geros būklės. Teismas netyrė, ar pagerintas gruntinis kelias pamiškėje atitinka Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 9.3 punkto reikalavimus. Nebuvo nagrinėti apelianto argumentai, kad minimalus projektuojamo ir įrengiamo kelio plotis vadovaujantis galiojančiais teisės aktais turi būti bent 4,5 metro, o pamiškėje esanti valstybinės žemės juosta yra tik 4 metrų pločio. Nepagrįstai pamiškės žemės juostos paviršiaus lygį teismas lygino su ieškovui priklausančio žemės sklypo pievos paviršiaus lygiu, o ne su grunto lygiu bei atmetė ieškovo argumentus jog ant pamiškės kelio nuvirsta medžiai, keliamas pavojus apelianto sveikatai ir gyvybei, užželia krūmai, jį užpusto.
15.15. Teismas neteisingai nurodė, kad pamiške į savo žemės sklypą važinėja M. T., nes prie miško jo namų valdos nėra, jo namų valda yra pietiniame, atskirame žemės sklype (duomenys neskelbtini), prie vartų, pro kuriuos jis važinėjo per ieškovo V. J. žemės sklypą.
15.16. Išvažiuojamojo posėdžio metu fotonuotraukos darytos tendencingai siekiant nuslėpti faktą, jog jokio kelio pamiškėje nėra. Teismas nepagrįstai teigia, kad pamiškės keliu, be jokių kliūčių nuvyko visi proceso dalyviai, važiavę su lengvaisiais automobiliais. Su lengvuoju automobiliu atvažiuoti pamiškės keliu apeliantui nepavyko, jis ėjo pėsčiomis. Teismas nepagrįstai nustatė, kad kelias tvarkomas ir gerinamas, nes jokie darbai nevyksta. Teisėja viso kelio neapžiūrėjo, matė tik jo pradžią. Nors teismas teigė neva, 400 m kelio atkarpa, einanti pamiške, yra kaimyninių žemės sklypų savininkų lėšomis, užvežus žvyro bei smėlio, pagerintas gruntinis kelias, tačiau nepagrįstai netyrė ir nenustatė, kurių kaimynų lėšomis, nes niekas iš kaimyninių žemės sklypų savininkų ta pamiške nesinaudoja.
15.17. Teismas vadovavosi tik neįrodyta nuomone, jog taip pat jokios reikšmės neturi aplinkybė, kad ieškovui tektų savo lėšomis įsirengti privažiavimą prie pat namo, o tai reiškia nutiesti jį, kaip nurodė ieškovas, 78 metrus.
15.18. Atsakovui M. D. priteistos bylinėjimosi išlaidos yra neadekvačiai didelės.
15.19. Apeliacinis skundas nagrinėtinas žodinio proceso tvarka ( CPK 322 str.), nes būtina pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus CPK 189 str. 1 d., 190 str. nuostatų pažeidimus -apeliantas prašo kviesti liudytojus, išreikalauti įrodymus, būtina ištirti įrodymus, kuriuos teismas atsisakė tirti, iš naujo vertinti naują įrodymų visumą, spręsti dėl kelio servituto (ne)atlygintinumo, o tokius prašymus/veiksmus galima objektyviai, betarpiškai išnagrinėti tik apeliacinį apelianto skundą nagrinėjant žodinio proceso tvarka.
15.20. Bylą išnagrinėjo šališkas teismas - šią aplinkybę patvirtina apelianto 2021 m. gegužės 7 d. skundas ir pirmosios instancijos teismo pirmininko 2021 m. gegužės 18 d. atsakymas, kuriame deklaratyviai, be įrodymų teigiama, kad atsakovai ar su jais susiję asmenys nėra teisėjos E. P. giminaičiai.
Šalies argumentai
15.21. Apeliantas prašo jį atleisti nuo žyminio mokesčio 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes apeliantui atsirado žala dėl neteisėtų pirmosios instancijos teismo veiksmų nagrinėjant šią civilinę bylą. Jei apeliantas nebūtų atleistas nuo žyminio mokesčio, jis prašo įskaityti civilinėse bylose Nr. 2- 1676-214/2019, 2-10068-435/2019, 2-18100-454/2019 grąžintiną žyminį mokestį, o jo neįskaičius - leisti žyminį mokestį sumokėti priėmus sprendimą byloje.
Atsiliepimas
16. Atsakovas M. D. 2021 m. rugsėjo 17 d. atsiliepimu į apeliacinį skundą (DOK-33646) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
16.1 Apeliacinis skundas pateiktas praleidus terminą, kurio atnaujinti apeliantas neprašė, todėl skundas negalėjo būti priimtas.
16.2 Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, įtvirtintas CK 4.111 straipsnio 1 dalyje ir CK 4.126 straipsnyje. Sprendime nėra nieko tokio, iš ko būtų galima spręsti, kad teismas servitutą, kaip teisę į svetimą daiktą, būtų traktavęs kitaip nei ši teisė aprašyta CK 4.111 straipsnio 1 dalyje. Ieškovui nepalankus teismo sprendimas buvo priimtas ne dėl to, kad teismas nukrypo nuo įstatyme įtvirtintos servituto sampratos, o dėl to, kad ieškovas neįrodė egzistuojant CK 4.126 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu.
16.3 Apeliantas byloje yra pateikęs Nacionalinės žemės tarnybos Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus 2019 m. kovo 8 d. raštą Nr. 20SD-1563-( 14.20.55.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, kurio 4 punkte pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad į ieškovui priklausantį žemės sklypą, daikto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), galima patekti bendro naudojimo 4 metrų pločio esamu gruntiniu privažiuojamu keliu. Aplinkybę, kad prie ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto galima privažiuoti iš šiaurinės pusės patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – VĮ Registrų centro Marijampolės filialo 2019 m. vasario 26 d. raštas Nr. S-l3324/50320/ „Dėl informacijos pateikimo“; Marijampolės savivaldybės administracijos Šunskų seniūnijos 2020 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. 9S-172(4.1E) „Atsakymas į Jūsų pateiktą prašymą“; VĮ Registrų centro Marijampolės filialo nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertizės aktas 2018-11-12 Nr. MIV-428(19053620). Ieškovas, būdamas atsakovu Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje e2-3679-435/2020, byloje pateikė 2019 m. spalio 9 d. atsiliepimą, kurio 4 punkte pripažino faktą, kad galimybė įvažiuoti į jo žemės sklypą buvo ir yra dabar. Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu teismas nustatė, kad prie ieškovo žemės sklypo patekti galima per iš šiaurinės žemės sklypo pusės besiribojantį pamiškės kelią. Šios aplinkybes paneigia vienos iš būtinų sąlygų, įtvirtintos CK 4.126 straipsnyje, servituto nustatymui egzistavimą, t. y. kad daikto neįmanoma naudoti pagal paskirtį kitokiu būdu, nei nustačius servitutą. Ieškovo prašomas teismo sprendimu nustatyti kelio servitutas nėra objektyviai būtinas, jis nėra vienintelė galimybė ieškovui kaip viešpataujančio daikto savininkui tinkamai pagal paskirtį naudotis savo daiktu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.
16.4 Apeliantas, nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdamas, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų konstatuotos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Ieškovas nepagrindė savo teiginių dėl netinkamo faktinių aplinkybių vertinimo, o bylos duomenys patvirtina, kad teismas ištyrė įrodymus, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl nepažeidė proceso teisės normų (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai), reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą.
Šalies argumentai
16.5 Apelianto prašymas prie bylos pridėti visus jo teiktus įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, yra nepagrįstas, nes tie įrodymai nesusiję su įrodinėjimo dalyku ir nepatvirtina bylai reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė šiuos įrodymus priimti ir nėra jokių kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą apeliacinės instancijos teismui ieškovo teikiamų įrodymų priėmimo klausimą išspręsti kitaip.
16.6 Apeliantas prašo byloje priimti visus naujus įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nes šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Ieškovas turėjo procesinę pareigą su apeliaciniu skundu naujai teikiamus rašytinius įrodymus pateikti bent jau iki paskutinio pirmosios instancijos teismo posėdžio, tačiau to nepadarė. Tai reiškia, kad tokia situacija nei vienu aspektu nepriskirtina prie CPK 314 straipsnyje numatytos išimties, kuriai esant apeliacinės instancijos teismas negalėtų atsisakyti priimti apelianto teikiamų naujų įrodymų. Apelianto naujai teikiami įrodymai neatitinka sąsajumo su įrodinėjimo dalyku požymio, ir vien tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti priimti teikiamus įrodymus.
16.7 Apelianto prašymai bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsakovų M. D., I. D., R. D., M. D. dalyvavimą teismo posėdžiuose pripažinti būtinu, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka apklausti liudytojus, kuriuos atsisakė apklausti pirmosios instancijos teismas, disonuoja su proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, yra traktuotini kaip siekis vilkinti procesą, todėl neturėtų būti tenkinami. CPK 321 straipsnyje įtvirtina bendroji bylos nagrinėjimo proceso formą reglamentuojanti taisyklė, kuria remiantis apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka nėra teismo pareiga. Apelianto nurodomos aplinkybės, kurių aiškinimuisi turėtų būti apklausiami atsakovai bei liudytojai nėra susiję su įrodinėjimo dalyku. Faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai atsakovų buvo išdėstyti atsiliepimuose į ieškinį, per atstovą žodžiu išsakyti pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, pakartoti atsiliepime į apeliacinį skundą.
16.8 Nėra pagrindo Marijampolės savivaldybės institucijas įtraukti į procesą. Bylos išsprendimas nedaro įtakos Marijampolės savivaldybės bei jos institucijų teisėms ir pareigoms ir jų traukti į bylą trečiaisiais asmenimis nėra pagrindo. Nors apeliantas ir remiasi Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota byloje 3K-3-190/2008, tačiau šios bylos ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos faktine fabula.
16.9 Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas pažeidė abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyras, be pakankamo pagrindo suvaržė ieškovo nuosavybės teisę ir jį diskriminuoja, nes minėtos servitutų sutartys patvirtina aplinkybę, jog nustačius kelio servitutą pagal apelianto ieškinį iš esmės nebūtų ribojamos tarnaujančiojo daikto savininkų - atsakovų – teisės. Vertinant 2017 m. gegužės 8 d. servituto sutartį bylos šalių ginčo kontekste, teigtina, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo iš 2017 m. gegužės 8 d. servituto sutarties kildinti kokį nors poveikį apelianto teisėms ir pareigoms.
Atsiliepimas
17. Atsakovai M. D. ir R. D. 2021 m. rugsėjo 24 d. atsiliepimu į apeliacinį skundą (DOK-34836) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
17.1 Nei viena iš CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir CPK 327 straipsnio 2 dalyje aplinkybių pirmosios instancijos teisme nebuvo pasireiškusi, nėra jokių objektyvių duomenų, įrodančių ar pagrindžiančių nors vieną tokią aplinkybę, todėl sprendimas yra teisėtas ir galiojantis šių pagrindų atžvilgiu.
17.2 Byloje yra pakankamai rašytinių dokumentų, šalių pozicijos visiškai aiškios, M.ir R. D. papildomos informacijos ir duomenų pateikti neturi ir negali, apie tai byloje raštiškai informavo pirmosios instancijos teismą, vengia bet kokių socialinių kontaktų dėl apsikrėtimo COVID-19 virusu prevencijos. Todėl atsakovai mano, kad atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Atsiliepimas
17.3 Nors apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normą - CK 4.111 straipsnio 1 dalį ir kad jis sistemingai pažeidinėjo ieškovo procesines teises, nurodytas CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 179, 177 ir 178 straipsniuose, tačiau, atsakovų vertinimu, teismas bylą nagrinėjo griežtai vadovaudamasis CPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose.
17.4 Apeliantas neigia teismo padarytas išvadas, kad servituto nustatymas iššauktų papildomus ginčus tarp šalių. Atsakovai įsitikinę, kad taip ir būtų, nes apeliantas iki šiol savo veiksmais - nuolatiniais skundais įvairioms institucijoms dėl atsakovų ir jų neleidimo jam naudotis atsakovų su kitais asmenimis įrengtu keliu, nusikalstamais veiksmais atsakovų atžvilgiu, siekiant neteisėtai jėga naudotis keliu, dėl kurių vykdomi ikiteisminiai tyrimai apelianto atžvilgiu, nuolatiniais ginčais ir pykčiais su atsakovais bei kitais kaimynais - akivaizdžiai įrodė, kad nesiekia civilizuotai, teisėtu būdu ir geranoriškai su kaimynais aptarti jam aktualių klausimų, derinti juos bei prisidėti prie bendro gerbūvio (privažiavimo kelio) kūrimo. Todėl atsakovai mano, kad teismas ne tik kad teisingai ir pagrįstai priėmė sprendimą, bet ir užkirto kelią tolesniems ginčams, nesutarimams tarp bylos šalių ir apsaugojo atsakovų teises nuo neproporcingo ir nepagrįsto kėsinimosi į jų nuosavybę.
Šalies argumentai
17.5 Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė CK 4.126 straipsnio 2 dalį, nes jam servitutas yra objektyviai būtinas, tačiau nepateikė jokių aiškių objektyviai pagrįstų įrodymų tam. Apeliacine skunde nurodo kitą asmenį - M. T., ir skundžia teismo veiksmus, kad nebuvo išreikalauti dokumentai, susiję su juo ir jo turtu. Tokie argumentai nepagrįsti, nes M. T. nebuvo bylos šalimi ar trečiuoju asmeniu, todėl teismo sprendimas ar veiksmai negali liesti jo teisių ir pareigų, pats apeliantas neįtraukė jo į bylą nei šalimi, nei trečiuoju asmeniu.
17.6 Apeliaciniame skunde bandoma įrodinėti, kad privažiavimo kelio prie pamiškės nėra, pateikiami įvairūs dokumentai, kurie, atsakovų nuomone, neturi būti vertinami kaip turintys įrodomąją reikšmę, nes privažiavimo kelio faktas nustatytas ne tik byloje esančiais dokumentais, bet ir faktiškai - teismo išvažiuojamojo posėdžio metu. Privažiavimo kelias pamiškėje yra, tik jis prie apelianto sklypo stipriai apaugęs labai didele žole, nes apeliantas neprižiūri aplinkos, apleidęs ją, ir todėl per augalus sunku objektyviai, net ir faktiškai nustatyti privažiavimo nuo šio keliuko į jo sklypą galimybės. Atsakovai mano, kad jie neprivalo prižiūrėti apelianto sklypo aplinkos ir rūpintis jo galimybėmis patekti į savo sklypą, jokiuose teisės aktuose tokia pareiga atsakovams neįtvirtinta.
17.7 Nepagrįstas apelianto argumentas, kad savo sklypo negali parduoti, nes nėra kito privažiavimo, kaip tik per atsakovų sklypus. Atsakovai vėl pabrėžia, kad kitas privažiavimas yra, juo naudojasi kiti kaimynai, miškininkai ir kiti asmenys.
17.8 Atsakovai kelią kartu su kitais asmenimis įsirengė savo žemės sklypuose savo lėšomis, visa tai teisiškai, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus įteisino ir įregistravo. Apeliantas prie to neprisidėjo ir nesistengė prisidėti, todėl atsakovams iš niekur nekyla pareiga leisti apeliantui naudotis minėtu keliu ir teismas neturi jokio teisinio pagrindo nustatyti servitutą apelianto naudai atsakovų sklypams.
17.9 Marijampolės savivaldybė neturi pareigos nutiesti apeliantui privažiuojamąjį kelią ir neturi būti įtraukta trečiuoju asmeniu byloje.
17.10 Apelianto nurodytas argumentas, kad teismas nesprendė dėl prašomo servituto atlygintinumo ir dėl to sprendimas yra neteisėtas, yra nepagrįstas, nes apeliantas niekam jokios kompensacijos už prašomą servitutą nesiūlė ir nesitarė dėl jos. Todėl teismas ir negalėjo spręsti šio klausimo, nes nebuvo pateikta apelianto pozicija dėl galimos kompensacijos, o priešingai, jis siekia, kad būtų nustatytas neatlygintinis servitutas, tačiau nepateikia jokių objektyvių ir pagrįstų skaičiavimų ar kitų argumentų bei įrodymų, kodėl prašomas servitutas turėtų būti neatlygintinis.
17.11 Apeliantas teigia, kad dėl nenustatyto kelio servituto per atsakovų sklypus jis negali parduoti savo sklypo ir namo. Tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad buvo suradęs pirkėjų ir su jais sudaręs bent preliminarias pirkimo - pardavimo sutartis, kad ne vienas pirkėjas atsisakė pirkti sklypą dėl šios priežasties, nesiėmė jokių priemonių susitvarkyti įvažiavimą pamiškės keliuku.
17.12 Nors apeliantas teigia, kad jis prašo nustatyti servitutą tik labai nedidelei atsakovų D. sklypo daliai ir kad jai jau nustatyti servitutai kitiems asmenims ir kad teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių, tačiau teisės aktuose nėra numatyta, kad galima be jokių išlygų sklypo mažai daliai nustatyti servitutą, ar kad tai nevaržys šio sklypo savininkų teisių, ar kad kaip nors kitaip teismas turi vertinti tokias aplinkybes.
17.13 Apeliantas teigimu, teismas nepagrįstai netyrė, kieno ir kokio dydžio lėšomis įrengtas kelias, kuriam prašo nustatyti servitutą, kiek prisidėjo D. D. ir V. Š.. Atsakovai mano, kad teismas ir negalėjo to vertinti, nes tai niekaip nesusiję su apelianto ieškinio dalyku.
17.14 Apeliaciniame skunde nurodyti ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos duomenys niekaip neįtakoja galimybės nustatyti prašomą servitutą ir niekaip neįrodo, kad apeliantas dėl šiuose duomenyse nurodytų aplinkybių negali parduoti sklypo.
17.15 Apeliantas teigia, kad atsakovai nepateikė jam jokių kelio įrengimo kaštų dokumentų. Atsakovų nuomone, jie to daryti neprivalėjo, nes tai nesusiję su ieškinio dalyku. Tai yra tik atsakovų ir trečiųjų asmenų susitarimo ir sudarytos sutarties konfidencialumo reikalas. Todėl teismas ir negalėjo vertinti šių aplinkybių.
17.16 Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino esmines bylos aplinkybes - jo sutuoktinės parodymus, argumentus ir įrodymus. Atsakovai mano, kad tai negali būti vertinama kaip esminiai parodymai ir argumentai, nes apelianto sutuoktinė yra suinteresuotas asmuo, esantis apelianto pusėje, bendrosios nuosavybės teise su apeliantu valdanti jų sklypą, todėl jos argumentai ir įrodymai negali būti laikomi objektyviais ir nešališkais.
17.17 Teismas pagrįstai nevertino Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3679-345/2020 nurodytų aplinkybių, nes jos niekaip nesusiję su nagrinėjama byla. Teismas pagrįstai nevertino M. T. veiksmų tvarkant pamiškės keliuką, nes jis neįtrauktas į bylą, apie patogumą įvažiuoti į jo sklypą gali spręsti tik jis pats, bet jokiu būdu ne apeliantas ar teismas.
17.18 Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino kelio įrengimo techninių savybių ir reikalavimų laikymosi. Atsakovai mano, kad tikrai nėra būtinybės įvažiavimą į vieną sklypą įrengti pagal valstybinės ar vietinės reikšmės kelių reikalavimus, pilnai išasfaltuoti ir kt. Pamiškėje esantis lauko keliukas, kuriuo galima privažiuoti prie apelianto sklypo, yra pakankamas tam ir apelianto gali būti prižiūrimas ir tvarkomas, kiek jam reikalinga, tačiau apeliantas to nedarė ir nedaro.
17.19 Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai atliko išvažiuojamąjį posėdį, jo metu netinkamai surinko iš užfiksavo aplinkybes, tai padarė neišsamiai, tačiau nepateikia jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų. Todėl šie apelianto argumentai nepagrįsti ir atmestini. Nors apeliantas nurodo, kad kelias nėra tvarkomas, tačiau kelias, einantis pro jų sklypą yra nuolatos tvarkomas ir prižiūrimas, pravažiuojamas, juo naudojasi kiti asmenys.
17.20 Apeliantas argumentuoja, kad pamiškės kelias yra žemiau jo sklypo, kad teismas nevertino aplinkybių, kad kai kurie asmenys atsisako važiuoti šiuo keliu, tačiau nepaaiškino, kokią tai turi reikšmę bylos išsprendimui, ir nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, pvz. planų, matavimų ir pan. Žemės reljefo ypatumai nustatinėjami ne liudytojų parodymais, o atitinkamais matavimais bei planais. Todėl teismas neprivalėjo vertinti šių aplinkybių.
17.21 Apeliantas teigia, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes neįtraukė į bylą papildomų apeliaciniame skunde nurodomų įrodymų, nevertino kitų apeliaciniame skunde išvardintų aplinkybių. Teismas neprivalėjo to daryti, nes šie įrodymai ir argumentai jokių naujų aplinkybių neįrodo ir nepagrindžia, apeliantas nenurodo jų reikšmės, ką jos įrodo.
17.22 Apeliantas kvestionuoja teismo nepripažinimą būtinu tiesiogiai dalyvauti posėdžiuose atsakovams. Atsakovai visus savo argumentus ir įrodymus pateikė raštu, jokių naujų aplinkybių patvirtinti ar pateikti negali, apie nedalyvavimą posėdžiuose informavo teismą raštu, tuo įgyvendino savo procesines teises, numatytas CPK 42 straipsnio 5 dalyje.
17.23 Apeliantas kaltina teismą šališkumu, tačiau nepateikia jokių tą pagrindžiančių įrodymų ar kitų objektyvių duomenų, todėl šis jo argumentas yra nepagrįstas, ir teismas neprivalėjo nusišalinti ir sprendimą priėmė tinkamos sudėties teismas.
17.24 Apeliantas apeliaciniu skundu prašo pridėti papildomus įrodymus, nes jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau. Tačiau nenurodo, kokia ta būtinybė ir kodėl ji atsirado vėliau. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, nėra ir negali būti jokių papildomų įrodymų, kurie iš esmės pakeistų situaciją ir atsirastų teisėtas pagrindas pakeisti teismo sprendimą ir tenkinti ieškinį, apeliantas nenurodo jokių esminio aplinkybių pasikeitimo galimybių.
Atsiliepimas
18. Trečiasis asmuo A. J. 2021 m. rugsėjo 20 d. atsiliepimu į apeliacinį skundą (DOK-33802) prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
18.1 Apeliantas išsamiai pagrindė, kodėl sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas: teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas ( CPK 330 str.), neatskleidė bylos esmės ( CPK 327 str. 1 d. 2 p.), bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.), nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.), pažeidė procesinės teisės normas ( CPK 329 str. 1 d.) - atsisakė priimti ieškovo teikiamus įrodymus, už įrodymų teikimą grasino baudomis ir reikalavo jų neteikti, reikalavo nesivadovauti ieškovo advokatės K. R. patarimais, atsisakė apklausti bylai reikšmingas aplinkybes galinčius patvirtinti liudytojus, sistemingai atsisakinėjo trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu į bylą įtraukti Marijampolės savivaldybės administraciją ir kitus asmenis, pripažinti būtinu atsakovų dalyvavimą teismo posėdžiuose, ir dėl šių pažeidimų neteisingai išspręsta byla.
18.2 Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu 2021 m. liepos 15 d. teisėja automobilį pastatė M. T. žemės sklype be jo leidimo. Tai rodo, kad teismas nebuvo nepriklausomas ir nešališkas. Teisėja savo automobiliu apsisuko M. T. žemės sklype, tačiau nepagrįstai nevertino, kad 4 metrų pločio valstybinės žemės juostoje, kuri nėra savivaldybės vietinių kelių sąraše, galimybės apsisukti nėra.
18.3 Teismo posėdyje 2021 m. liepos 15 d., pažeidžiant procesines teisės normas, liudytoju buvo apklaustas M. T.. Teismas pažeidė 42 straipsnio 1 dalį, CPK 37, 186, 190, 191, 192 straipsnius, nenustatė M. T. asmens tapatybės, jam neišaiškino atsakomybės už priesaikos sulaužymą, pažeidė CPK 263 straipsnio, CK 1.5 straipsnio nuostatas. Toks neteisėtas liudytojo M. T. įtraukimas į bylą apeliantui buvo staigmena - buvo pažeista jo teisė tam pasirengti, liudytojui parengti išsamius bylai reikšmingus klausimus, gauti atsakymus.
18.4 Teismas nepagrįstai nenustatė melagingų atsakovo M. D. paaiškinimų 2021 m. liepos 15 d. teismo posėdyje apie vasaros stovyklą ir jos dalyvių važinėjimą pamiške, kelio būklę. M. D. posėdžio metu nurodė, kad pagerino kelią patys savo sąnaudom, kad jeigu nori ir ieškovas gali prisidėti, kad seniūnija kelio negerina, kad įsiteisėjus teismo sprendimui būtina suprojektuoti ir įrengti STR reikalavimus atitinkantį kelią, už tai atsakinga Marijampolės savivaldybės administracija.
18.5 Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu teismas nematavo ir nevertino 400 metrų ilgio ir 4 metrų pločio valstybinės žemės juostos pamiškėje lygio su aplinkinių žemės sklypų žemės lygiu, netinkamai lygino ir vertino tik su M. T. žemės sklypo lygiu. Teismas vadovavosi ne matavimais, bet „atrodymu" proceso dalyviams - nepagrįstomis prielaidomis. M. T. patvirtino, kad jokio kelio 400 metrų ilgio ir 4 metrų pločio valstybinės žemės juostoje pamiškėje nebuvo ir nėra, kelią sugadino miškininkai.
18.6 Neteisėtai atsisakęs ištirti esminius įrodymus, pažeidęs procesines ieškovo teises, teismas neteisėtai iškraipė ieškinio reikalavimo nustatyti kelio servitutą esmę - objektyvų būtinumą.
18.7 Teismas 2021 m. liepos 21 d. teismo posėdyje nepagrįstai atsisakė priimti apelianto prašymą dėl Marijampolės savivaldybės administracijos įtraukimo į bylos nagrinėjimą. Būtinumą šią instituciją įtraukti į bylą patvirtina pridedami įrodymai, tarp jų - apelianto 2021 m. rugsėjo 17 d. skundas Marijampolės savivaldybės administracijai. Į bylos nagrinėjimą turi būti įtraukta Marijampolės savivaldybės taryba, AB „LITGRID“ apelianto pusėje. Teismas diskriminavo apeliantą dėl jo procesinės padėties ir asmenybės - pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5l, 18, 23, 29, 30 straipsnius, Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 13, 14 straipsnių nuostatas.
18.8 Teismui nenustačius kelio servituto, o Marijampolės savivaldybės administracijai neįrengus kelio pamiškėje normaliomis sąnaudomis ir sąlygomis, apeliantas ir A. J. negali privažiuoti prie savo žemės sklypo bei pastatų, jų prižiūrėti ar jų parduoti, nes niekas be privažiavimo kelio nenori jų pirkti. Tą patvirtina NŽT 2021 m. rugsėjo 14 d. raštas Nr. 20SD-5649, NŽT 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. 20ŽNS-52.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, atsakovų dalyvavimo pripažinimo būtinu, liudytojų apklausos
20. Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinti būtinu atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje, apklausti liudytojus.
21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kadangi teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir apeliacinį skundą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
22. Atsakovų pozicija išsamiai išdėstyta jų procesiniuose dokumentuose, todėl atsakovų pozicijos išklausymui žodinių paaiškinimų forma nėra būtino poreikio. Apeliantas nenurodė kokias aplinkybes siekia įrodyti ar paneigti liudytojų parodymais. Netenkinus apelianto prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, netenkinamas prašymas pripažinti būtinu atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje ir apklausti liudytojus.
Dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, įrodymų prijungimo
23. Apeliantas prašo byloje išreikalauti servitutinio kelio atkarpos, esančios žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), 2019 m. liepos 29 d. neatlygintino, neterminuoto kelio servituto sutartį, sudarytą tarp M. T. ir atsakovų.
24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto prašomi išreikalauti duomenys nėra susiję su nagrinėjamo ginčo dalyku, jie negali patvirtinti ar paneigti apelianto prašomo nustatyti kelio servituto būtinumo, ir nepatvirtina jokių reikšmingų bylai aplinkybių. Todėl teisėjų kolegija apelianto prašymo dėl neatlygintino, neterminuoto kelio servituto sutarties išreikalavimo iš atsakovų netenkina (CPK 314 straipsnis).
25. Apeliaciniame skunde prašoma prie bylos pridėti visus apelianto jau teiktus įrodymus ir priimti visus naujus įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nes šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau.
26. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
27. Apelianto prašymas priimti rašytinius įrodymus nepagrįstas motyvuotais argumentais dėl būtinumo juos priimti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. vasario 22 d. nutartimi nurodė išsamius argumentus, spręsdamas klausimą dėl ieškovo prašomų rašytinių įrodymų priėmimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė, kurie dokumentai priimti, kurie teikiami pakartotinai, kad teikiamos kopijos, teikiamos pakartotinės foto nuotraukos; dalis dokumentų jau yra pateikti ir priimti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip spręsti apelianto pateiktų įrodymų priėmimo klausimą. Apeliantas su apeliaciniu skundu pakartotinai teikia fotonuotraukas, pakartotinai teikia dokumentus, kurie jau yra byloje. Be to, nenurodo, kokias esmines aplinkybes minėtais įrodymais siekia pagrįsti ar paneigti. Su apeliacinius skundu pateikti įrodymai nei patvirtina, nei paneigia turinčių reikšmės bylai aplinkybių, todėl teisėjų kolegija atsisako juos priimti (CPK 180, 314 straipsnis).
Dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą
28. Šioje byloje apeliacijos objektas yra patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą nustatyti kelio servitutą.
29. Apeliantas prašo byloje trečiaisiais asmenimis įtraukti Marijampolės savivaldybės administraciją ir Marijampolės savivaldybės tarybą. Nurodo, kad teismo sprendimas turi įtakos Marijampolės savivaldybės administracijos teisėms ir pareigoms suformuoti ir įregistruoti kelią, ir turės įtakos Marijampolės savivaldybės tarybos teisėms ir pareigoms, nes suprojektuotą kelią savivaldybės tarybos sprendimu būtina įtraukti į patvirtintą Marijampolės savivaldybės vietinės reikšmės kelių (gatvių) sąrašą, šio kelio įrengimui numatyti ir skirti pakankamai lėšų.
30. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalies nuostatas trečiųjų asmenų įtraukimas į bylą galimas motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialiosios teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-346-687/2017, 22 punktas). Asmenys įtraukiami trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančias savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar teisėtiems interesams. Daugeliu atvejų trečiųjų asmenų dalyvavimas procese pasireiškia procesiniu teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi. Jų interesą byloje lemia tai, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos po to pradėtame regresiniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015).
31. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl būtinumo nustatyti kelio servitutą atsakovams (fiziniams asmenims) priklausančiuose žemės sklypuose. Pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl Marijampolės savivaldybės administracijos ir Marijampolės savivaldybės tarybos teisių ir pareigų. Byloje nagrinėjamas ginčas nesusijęs su šių institucijų teisėmis ir pareigomis. Todėl atmetami kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti savivaldybės administracijos ir savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtas funkcijas (kelio įrengimas, registravimas) ir spręsti dėl jų teisių ir pareigų. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nauji byloje dalyvaujantys asmenys neįtraukiami.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
32. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad V. Š. nuosavybės teise priklausė 0,7542 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, adresu (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro išraše įrašų apie kitas daiktines teises nėra (2021 m. sausio 11 d. DOK-976 priedas). Antstolė S. Ž. 2019 m. sausio 30 d. turto perdavimo aktu šį V. Š. priklausiusį nekilnojamąjį turtą perdavė ieškovui (2020 m. spalio 30 d. CBP-6506 priedas). Apelianto nuosavybės teisės į šį turtą 2019 m. vasario 13 d. įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, ir Nekilnojamojo turto registro išraše nėra įrašų apie kitas daiktines teises. Atsakovams M. ir R. D. priklauso 0,5090 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, 2017 m. gegužės 8 d. servituto sutarties pagrindu įregistruotas 0,0635 ha kelio servitutas (tarnaujantis daiktas). Atsakovams I. ir M. D. priklauso 0,7609 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, 2017 m. gegužės 8 d. servituto sutarties pagrindu įregistruotas 0,0635 ha kelio servitutas (viešpataujantis daiktas).
Dėl įrodymų vertinimo
33. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atsisakęs priimti apelianto pateiktus esminius įrodymus, nes turėjo vertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymų visumą, o ne tendencingai parinktą įrodymų dalį.
34. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.).
35. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 2018-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).
36. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė apeliantui nepalankius motyvus ir priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantas teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigė.
Dėl servituto nustatymo sąlygų
37. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normą – CK 4.126 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, netinkamai įvertino, ar ieškovas turi galimybę naudotis jam priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais – žemės sklypu, gyvenamuoju namu su kitais statiniais – pagal tiesioginę paskirtį. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
38. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.
39. Servitutas CK 4.126 straipsnio pagrindu nustatomas esant dviem sąlygoms: kai yra savininkų nesutarimas ir būtinybė nustatyti servitutą tam, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga viešpataujančiojo daikto ir daiktų, kuriuos prašoma nustatyti kaip tarnaujančiuosius, savininkų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019, 19 punktas).
40. Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl servitutų nustatymo nurodoma, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas).
41. Apeliantas prašė nustatyti neterminuotus ir neatlygintinius 635 kv. m ir 1382 kv. m ploto kelio servitutus S1 ir S2 atitinkamai atsakovų M. ir R. D. žemės sklype ((duomenys neskelbtini)) ir atsakovų I. ir M. D. žemės sklype ((duomenys neskelbtini)), suteikiančius teisę ieškovui važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti gyvulius. Apelianto teigimu, servitutai reikalingi naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu su jame esančiais pastatais, nes nėra kito tinkamo privažiuoti kelio. Per atsakovams priklausančius žemės sklypus jau yra įrengtas kelias, kuriam nustatytas ir įregistruotas kelio servitutas. Apeliantas servitutą prašė nustatyti tam pačiam kelio plotui.
42. Iš pateikto ieškovo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) plano matyti, kad šio sklypo šiaurinėje dalyje yra pažymėtas 4 metrų pločio kelias (2020 m. spalio 30 d. CBP-6506 priedas). VĮ Registrų centro Marijampolės filialas 2018 m. lapkričio 12 d. atliko nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertės ekspertizę. Eksperizės akto 2.4 punkte nustatyta, kad šiaurinėje pusėje vertinamas objektas ribojasi su pravažiavimu (2021 m. sausio 11 d. DOK-976). Iš apelianto ir iš atsakovų (2020 m. gruodžio 2 d. DOK-42187) pateiktų foto nuotraukų ir pirmosios instancijos teismo 2021 m. liepos 15 d. išvažiuojamojo teismo posėdžio metu darytų foto nuotraukų matyti, kad privažiavimui prie apelianto žemės sklypo yra bendro naudojimo kelias. NŽT Marijampolės, Kazlų rūdos ir Kalvarijos skyriaus 2021 m. sausio 15 d. rašte, adresuotame apeliantui (2021 m. gegužės 31 d. DOK-20238) nurodyta, kad bendro naudojimo 4 metrų pločio keliu yra numatytas patekimas į apelianto nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas Kauno apylinkės teisme išnagrinėtoje byloje Nr.e2-3679-435/2020 savo procesiniuose dokumentuose yra nurodęs, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. kovo 8 d. raštu patvirtinta, kad į žemės sklypą ir sodybą įvažiavimas yra numatytas šiaurinėje žemės sklypo dalyje numatytu keliu. Minėtoje byloje apeliantas, teikdamas paaiškinimus teismo posėdyje yra nurodęs, kad į sklypą galima nuvažiuoti aplinkiniu keliu, kuris eina per mišką iš šiaurinės sklypo pusės (2021 m. birželio 1 d. DOK-20390 priedas).
43. NŽT Marijampolės, Kazlų rūdos ir Kalvarijos skyriaus 2021 m. kovo 8 d. rašte, adresuotame apeliantui (2020 m. spalio 30 d. CBP-6506) nurodyta, kad bendro naudojimo 4 m pločio kelias patvirtintas Marijampoles apskrities viršininko 2000 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 169 ZM ,,Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto tvirtinimo“ Marijampolės apskrities Marijampolės savivaldybės Šunskų seniūnijos Mokolų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Atsižvelgiant į tai, matininkai šiaurinėje minėtų žemes sklypų dalyje nurodė gretimybę - 4 m pločio kelią. Be to, šiame rašte nurodyta, kad šiaurinėje minėtų žemės sklypų dalyje nurodyta gretimybė 4 m pločio kelias reiškia, kad ieškovo nuosavybės teise valdomas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ribojasi su minėtu keliu, kuris suteikia teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku. Atsižvelgiant į aptartus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, kad į apeliantui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą yra numatytas privažiavimas iš šiaurinės žemės sklypo pusės.
44. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose ir paklausimuose valstybės institucijoms nurodo ir neneigia, kad iki jo žemės sklypo eina bendro naudojimo kelias, tačiau kritikuoja šio kelio būklę. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė argumentus, kad ant pamiškės kelio nuvirsta medžiai, keliamas pavojus apelianto sveikatai ir gyvybei, užželia krūmai, jį užpusto, nepagrįstai pamiškės žemės juostos paviršiaus lygį teismas lygino su ieškovui priklausančio žemės sklypo pievos paviršiaus lygiu, o ne su grunto lygiu. Teigia, kad apeliantui apsunkinta galimybė minėtą žemės sklypą parduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu nurodomi apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo. Nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę tik todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau.
45. Apeliantas teigia, kad sutikdamas imti jam įkeistą nekilnojamąjį turtą, vadovavosi VĮ Registrų centro 2018 m. lapkričio 12 d. nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertizės aktu Nr. MIV-428, kuriame privažiavimas prie žemės sklypo ir statinių buvo nurodytas būtent tuo keliu, kuriam apeliantas ir prašo nustatyti kelio servitutą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė yra nepakankama pripažinti, kad servituto nustatymas yra būtinas. Ekspertizės akto prieduose, 28 lape esančiame statinių išdėstymo plane, kurį 2015 m. UAB „Nišos matavimai“, schematiškai pažymėtas privažiavimas, kuriam ieškovas prašo nustatyti kelio servitutą, tačiau šis plane pažymėtas privažiavimas nepaneigia fakto, kad yra kitas būdas patekti į ieškovui priklausantį žemės sklypą. Minėto ekspertizės akto 2.4 punkte nustatyta, kad šiaurinėje pusėje vertinamas objektas (dabar - ieškovo žemės sklypas) ribojasi su pravažiavimu (2021 m. sausio 11 d. DOK-976). Be to, 2015 m. UAB „Nišos matavimai“ schematiškai pažymėtas privažiavimas, nesant nustatyto kelio servituto, nesukuria pareigos atsakovams - žemės sklypų, per kuriuos pažymėtas privažiavimo kelias, savininkams - leisti naudotis šia jų žemės sklypo dalimi kaip tarnaujančiu daiktu ieškovui patekti į jam priklausantį žemės sklypą.
46. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nevertino, kad ieškovo prašomu nustatyti kelio servitutu atsakovų nuosavybės teisė suvaržoma minimaliai arba visai nesuvaržoma (CK 4.111 straipsnis), nes servitutai šiam keliui jau yra nustatyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
47. Iš NTR duomenų matyti, kad atsakovams M. ir R. D. priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), Nekilnojamojo turto registre 2017 m. gegužės 8 d. servituto sutarties pagrindu įregistruotas 0,0635 ha kelio servitutas (tarnaujantis daiktas); atsakovams I. ir M. D. priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), Nekilnojamojo turto registre tos pačios 2017 m. gegužės 8 d. servituto sutarties pagrindu įregistruotas 0,0635 ha kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) (2020 m. spalio 30 d. CBP-6506 priedai). Aplinkybė, kad atsakovai savo lėšomis įsirengė kelią, įregistravo šio kelio servitutą, kelią prižiūri ir juo naudojasi, nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantui privalo būti nustatytas servitutas tam pačiam kelio plotui, ir kad toks kelio servituto nustatymas atsakovų nuosavybės teises suvaržys minimaliai arba visai nesuvaržys. Be to, apelianto reikalavimas nustatyti neatlygintinį kelio servitutą, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka šalių lygiateisiškumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų, kurie aktualūs ir sprendžiant servituto nustatymo klausimą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ne mažiau svarbūs yra ir šalių tarpusavio santykiai, kurie yra ne tik nedraugiški, tačiau ir smurtiniai, todėl servituto nustatymas teismo sprendimu tik išprovokuotų naujus ginčus, bylas ir tyrimus.
48. Apeliantas teigia, kad teismas netyrė, kurių privačių asmenų lėšomis ir kokio dydžio yra įrengtas privažiavimas keliu, kuriam ieškovas prašo nustatyti kelio servitutą, kada ir kokio dydžio lėšomis prie šio privažiavimo prisidėjo D. D. ir V. Š., ir kad teismas nesprendė klausimo dėl servituto atlygintinumo. Teisėjų kolegija nurodytus apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Esamas kelio servitutas įregistruotas atsakovų M. ir R. D. ir I. ir M. D. 2017 m. gegužės 8 d. sutarties pagrindu ir atitinka vieną iš CK 4.124 straipsnio 1 dalyje nurodytų servituto nustatymo pagrindų. Aplinkybės dėl panaudotų lėšų įrengtam keliui, kas ir kiek sumokėjo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad pats apeliantas reikalavo nustatyti neterminuotą ir neatlygintinį servitutą naudotis atsakovų lėšomis įrengtu keliu. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad būtų siūlęs atsakovams atlygį už teisę naudotis privačių asmenų lėšomis įrengtu keliu. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad ieškovas jokiais būdais nesutiko, kad servitutas būtų atlygintinis. Apeliantas nepateikė duomenų, kad tikslino savo reikalavimus ir prašė nustatyti atlygintinį servitutą (CPK 178 straipsnis).
49. Apeliantas teigia, kad teismas nenurodė reikalingų investicijų (sąnaudų) 400 metrų ilgio kelio pamiške valstybinėje žemės juostoje nutiesimui dydžio, pagrindo, nepagrindė jų protingumo ir teisingumo, netyrė klimatinių, gruntinių ir geologinių sąlygų, 4 metrų pločio žemės juostos pločio pakankamumo keliui pamiškėje projektuoti bei įrengti, galimybės projektuoti kelią laikantis AB „LITRGID“ nustatytų 30 metrų pločio į abi puses aukštos įtampos laidų apsaugos zonos reikalavimų, neigiamo aukštos įtampos laidų zonos 30 metrų plotyje į abi puses poveikio apelianto ir kitų asmenų sveikatai. Taip pat teigia, kad teismas netyrė, ar pagerintas gruntinis kelias pamiškėje atitinka Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 9.3 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu šie argumentai nėra susiję su pareikšto ieškinio reikalavimu, servituto nustatymo sąlygomis, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako ir jų nevertina.
50. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje, remiantis šalių teiktais paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais, teismo atliktos vietos apžiūros duomenimis, nustačius, kad ieškovas turi galimybę patekti į jam nuosavybes teise priklausantį žemės sklypą vietinės reikšmės keliu, einančiu ieškovo žemės sklypo šiaurinėje pusėje, ieškinio reikalavimas nustatyti neterminuotą ir neatlygintinį kelio servitutą per atsakovų žemės sklypus, laikytinas nepagrįstu ir neatitinkančiu proporcingumo principų, reikšmingų servituto nustatymui. Vien aplinkybė, kad ieškovo reikalaujamas nustatyti kelio servitutas būtų patogesnis ar naudingesnis ieškovui patekti į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, nesuteikia pagrindo spręsti dėl kelio servituto nustatymo reikalingumo ir kito asmens (atsakovų) nuosavybės teisės apribojimo būtinumo.
Dėl teisėjos šališkumo
51. Apeliantas teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Šį teiginį grindžia savo 2021 m. gegužės 7 d. skundu ir pirmosios instancijos teismo pirmininko 2021 m. gegužės 18 d. atsakymu, kuriame, apelianto nuomone, deklaratyviai, be įrodymų teigiama, kad atsakovai ar su jais susiję asmenys nėra teisėjos E. P. giminaičiai.
52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje nėra duomenų, kad buvo pagrindas bylą nagrinėjusiai teisėjai nusišalinti ar būti nušalintai nuo bylos nagrinėjimo. Formuojamoje teismų praktikoje aptariamu klausimu yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Nurodomais motyvais teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
53. Apeliantas teigia, kad atsakovui M. D. priteistos bylinėjimosi išlaidos yra neadekvačiai didelės. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu nurodytą argumentą.
54. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. liepos 30 d. sprendimu priteisė iš apelianto 600 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui M. D.. Šias išlaidas sudaro 300 Eur už procesinių dokumentų parengimą ir 300 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose. Išlaidoms pagrįsti atsakovas pateikė įrodymus (2021 m. liepos 21 d. prašymas su priedais DOK-26553, 2020 m. lapkričio 30 d. atsiliepimo 3 priedas). Teismo priteista suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto dydžio.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties
55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio teismo sprendimo rezultato.
56. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai), kad netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
57. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
58. Atsakovai apeliacinės instancijos teisme patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas. Šias išlaidas pagrindžia 2021 m. rugsėjo 3 d. pinigų priėmimo kvitas 300 Eur sumai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovų prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydžio (1,3 x 1517,4 Eur = 1972,62 Eur). Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovui M. D. priteisiama 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
59. Apeliantas apeliaciniame skunde prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, jei nebūtų atleistas, prašė įskaityti kitose civilinėse bylose grąžintiną žyminį mokestį, o jo neįskaičius - leisti žyminį mokestį sumokėti priėmus sprendimą byloje. Iš Liteko duomenų matyti, kad 2021 m. rugpjūčio 31 d. suformuota žyminio mokesčio mokėjimo užduotis: kodas ZJ85711, suma – 75 Eur, būsena – apmokėta. Šie duomenys patvirtina, kad žyminis mokestis už apeliacinį skundą yra sumokėtas/įskaitytas. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija apelianto prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba įskaityti žyminį mokestį nesvarsto.
60. Apeliacinio proceso metu nebuvo patirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.