Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Linos Muchtarovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. Ž. ir G. G. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-18-1174/2023 pagal ieškovės M. Ž. patikslintą ieškinį atsakovams V. Ž. ir G. G. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir iš to kylančių pasekmių išsprendimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo bei atsakovo V. Ž. patikslintą priešieškinį ieškovei M. Ž. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1.3. po santuokos nutraukimo buvusiems sutuoktiniams palikti santuokines pavardes – „Ž.“ ir „Ž.“;

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkinami.

17. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

Dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties

19. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad apeliantai apeliaciniuose skunduose nepateikia jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties vertinimo, o tik nurodo tas pačias aplinkybes, kurios buvo tirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, jog atsakovai, ginčydami parduoto automobilio vertę, pateikė skelbimą, kuriame (duomenys neskelbtini), pagaminto 2005 metais, vertė nurodyta 1300 Eur. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors apeliantas nurodo, jog iš internetinio portalo „Autogidas“ į bylą pateikė analogiškus skelbimus, pagal kuriuos nustatė automobilio kainą, kurią sutiko mokėti G. G., tačiau nėra aišku, kokiais kriterijais remdamasis apeliantas vykdė automobilio rinkos kainos nustatymo paiešką. Viešai skelbiamoje informacijoje apie VšĮ „Emprekis“ transporto priemonių kainas nurodoma, jog vidutinės kainos nustatomos įvertinant kainas interneto skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose; kainos yra orientacinės (https://www.emprekis.lt/about.php); vartotojas turi suprasti, kad vidutinė bet kokios transporto priemonės kaina yra orientacinė, turint omenyje, kad transporto priemonė yra normalios techninės būklės, neapgadinta transporto įvykiuose ir yra vidutiniškai nusidėvėjusi (http://www.emprekis.lt/disclaimer.php). Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės pateikta VšĮ „Emprekis“ pažyma, kurioje nurodyta, jog automobilio (duomenys neskelbtini), pagaminto 2005 metais, vidutinė rinkos vertė yra 2 298 Eur, vertintinas kaip patikimesnis įrodymas. Kita vertus, vien automobilio rinkos kaina nenulėmė teismo išvados, kad tarp atsakovų transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta tariamai, t. y. dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), siekiant atsakovui sumažinti jo šeimos balanse esančio turto ir santuokos nutraukimo procese turėti iš to finansinės naudos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė ir kitus reikšmingus motyvus, t. y. kad: atsakovė neįrodė, kad jai nebuvo žinoma aplinkybė, jog atsakovas V. Ž. skiriasi su ieškove; atsakovas teismo posėdžio metu neneigė, kad atsakovei G. G. siuntė širdeles; santuoką šioje byloje prašoma nutraukti būtent dėl atsakovo V. Ž. neištikimybės, dėl jo santykių su atsakove G. G.; atsakovė neįrodė, kad buvo atsitiktinė automobilio pirkėja, kuri apie parduodamą automobilį sužinojo iš skelbimo, kad pinigus už transporto priemonę tikrai sumokėjo (juos išgrynino banke ar pan.); abu atsakovai teismo posėdžio metu nurodė prieštaringas aplinkybes apie jų santykius, transporto priemonės naudojimą po transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Minėtų motyvų apeliantai apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.

20. Apeliantai, teigdami, jog pirmosios instancijos teismas atsakovės G. G. teiginius dėl atlikto transporto priemonės remonto atmetė tik todėl, kad ji nepateikė rašytinių įrodymų apie automobilio defektų šalinimą, nepagrindžia, kaip šiuo atveju pasireiškė netinkamai atliktas pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimas ir vertinimas.

21. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais. Apeliantai nenurodo, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą pirmosios instancijos teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, kurių apeliantai apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.

23. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, jog dėl pirktos transporto priemonės defektų šalinimo ji patyrė išlaidų, teismui pripažinus negaliojančia 2021 m. spalio 2 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo V. Ž. ir atsakovės G. G., teismas taikė restituciją natūra ir iš atsakovo V. Ž. atsakovei G. G. priteisė 1 000 Eur sumą, sumokėtą už transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakovę įpareigojo pirkėjui V. Ž. grąžinti transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. grąžinti automobilį į šeimos turto balansą kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.

24. Restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma siekiant eliminuoti pasekmes, kurios atsirado pagal neteisėtą ir todėl negaliojančiu pripažintą sandorį. Visgi restitucijos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymui nėra būdingas absoliutumas – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.145 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos, atitinkamai, pagerėtų. Šios nuostatos patvirtina, kad restitucijos taikymo sąlygiškumas gali pasireikšti tais atvejais, jeigu jos taikymas suponuotų sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimą. Tačiau, ką nurodo ir pats įstatymų leidėjas, restitucijos netaikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, vadinasi, sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme turi būti esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai, teigdami, jog pritaikius restituciją nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų atsakovės G. G. materialinė padėtis, nepagrindžia, kad restitucijos pritaikymas sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimo kontekste būtų esminis. Kaip jau konstatuota pirmosios instancijos teismo, atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, jog dėl pirktos transporto priemonės defektų šalinimo patyrė išlaidų. Apeliantų argumentai, kad apeliantė G. G., praradusi savo nuosavybės teisę į automobilį, patirs nuostolių, yra deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodyti. Pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalį, turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens. Nagrinėjamu atveju atsakovė G. G. byloje nustatytų aplinkybių kontekste nelaikytina sąžininga transporto priemonės įgijėja. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju, pripažinus negaliojančia atsakovų sudarytą 2021 m. spalio 2 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją.

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės

27. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį stengiantis išsaugoti santuoką tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

28. Pagal CPK 177 straipsnį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

30. Šalių paaiškinimai yra viena pagrindinių įrodinėjimo priemonių, nes šalys paprastai geriausiai žino ginčo aplinkybes, todėl nuoseklūs ieškovės paaiškinimai, gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos įrodymų gavimo ir tyrimo tvarkos, laikytini byloje tinkamu įrodymu. Atsakovas nepaneigė, kad apie neištikimybės faktą šeimoje žinojo ir jos sūnus R. P., todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi ir liudytojo R. P. parodymais. Ieškovės ir liudyto R. P. paaiškinimai neprieštarauja ieškovės į bylą pateiktiems įrodymams – atsakovo jai rašytoms žinutėms ir foto nuotraukoms, kuriuose atsakovas užfiksuotas su kita moterimi, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo nesiremti ieškovės į bylą pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, padarė išvadą, jog atsakovas buvo neištikimas ieškovei, todėl yra kaltas dėl santuokos iširimo.

31. Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimo pagrindus, tinkamai vertino įrodymus, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus teisės išaiškinimus ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog dėl iširusios santuokos yra kaltas atsakovas. Vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą pakeisti.

Dėl neturinės žalos priteisimo

32. Apeliantas teigia, kad ieškovė tik deklaratyviai nurodė neturtinės žalos atsiradimo argumentus. Ieškovė, piktnaudžiaudama, byloje naudojosi savo liga. Ji sirgo prieš sudarant santuoką, neįgalumas nustatytas 1987 metais, santuokos laikotarpiu taip pat sirgo, o dėl trečios operacijos reikalingumo jau buvo pranešta prieš pradedant santuokos nutraukimo procesą. Ieškovė į bylą nepateikė jokių duomenų, kad ji kreipėsi į gydytojus dėl streso, nerimo ar nemigos, kad jai buvo skirti kokie nors raminamieji vaistai (ieškinyje nurodė, kad priversta vartoti raminamuosius vaistus). Ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos teismo turėjo būti atmestas, nes ieškovė jos neįrodė.

34. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), todėl neturtinės žalos fakto įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Kitaip yra dėl neturtinės žalos dydžio. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, neturtinė žala – tai bendrieji nuostoliai, kurių konkretus dydis nėra įrodinėjamas, jis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2007). Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką.

35. Pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (pvz., neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotina, jog santuokos iširimas dėl kito sutuoktinio kaltės įprastai sukelia kitam sutuoktiniui atitinkamus dvasinius išgyvenimus, stresą, neigiamas emocijas. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo artimas ryšys su kita moterimi susiformavo santuokos metu, todėl nekyla abejonių, kad ieškovė dėl neatsakingo sutuoktinio elgesio, jo neištikimybės, patyrė didelius dvasinius neigiamus išgyvenimus, kas turėjo įtakos jos savijautai, savivertei, tačiau jos nurodomi sveikatos sutrikimai galėjo atsirasti ir ne dėl atsakovo kaltės. Nors ieškovės pateiktuose medicininiuose duomenyse nėra nurodyta ieškovės sveikatos pablogėjimo priežasčių, ieškovė į medikus nesikreipė dėl nerimo, nemigos, blogos nuotaikos, padidinto jautrumo, tačiau visa bylos medžiaga rodo atsakovo netinkamą elgesį su ieškove. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neabejotina, jog sudarydama santuoką su atsakovu ieškovė tikėjo santuoka, sutuoktinių lojalumu, pagarba vienas kitam, rūpinimusi vienas kitu, tačiau savo veiksmais atsakovas sudaužė visus ieškovės lūkesčius dėl santuokos. Apelianto apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja priešingų išvadų.

37. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra tikslus šalies patirtų emocinių išgyvenimų įvertinimas pinigine suma, o yra tik tam tikra piniginė satisfakcija, kuria siekiama kiek galima teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių santuokos trukmę, atsakovo turtinę padėtį, ieškovės tikėtinai patirtus dvasinius išgyvenimus, stresą, neigiamas emocijas dėl santuokos iširimo dėl atsakovo kaltės, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos dydis yra protingas ir labiausiai atitinkantis šalių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegijos nuomone, ši suma neprieštarauja suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose, atitinka protingumo principą bei sąžiningumo ir teisingumo kriterijus.

Dėl turto pripažinimo bendrąją daline nuosavybe

39. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovė už ginčo butą sumokėjo 4 282 rublius, kurie sumokėti valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis, kurios laikytinos asmenine jos nuosavybe, ginčo butas privatizuotas ieškovei nesant santuokoje su atsakovu, nėra pagrįstas įrodymais. Ieškovė nepateikė teismui duomenų, kad būtent savo vienkartine išmoka bei tiksline kompensacija ji apmokėjo už privatizuojamą butą, byloje yra tik pirkimo-pardavimo sutartis ieškovės vardu, kurioje numatyta, kad butas perkamas už 4 282 rublius vienkartinių išmokų ir tikslinių kompensacijų. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio normą. Teismas turėjo pagrindą pripažinti šalių sukurtą nuosavybę bendrąja daline jų nuosavybę.

40. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

41. Sugyventinių ir bendrai gyvenančių asmenų turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jeigu įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas, sukurtas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas.

42. Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

43. Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei M. Ž. asmeninės nuosavybės teise pagal 1992 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė, įrodinėdama savo asmeninę nuosavybę, byloje pateikė 1985 m. vasario 18 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, kad M. P. (Ž,) buvo išnuomotas butas adresu: (duomenys neskelbtini). Taip pat ieškovė byloje pateikė 1992 m. vasario 20 d. sudarytą buto adresu: (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad M. P. (Ž.) pagal (duomenys neskelbtini)valdybos 1991 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 217 nupirko butą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nurodant, kad pastatai parduoti už 4 282 rublių, kurie sumokėti valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Taip pat byloje pateiktas 1992 m. vasario 11 d. Gyvenamojo namo, buto įkainavimo aktas, kuriame nurodyta, kad M. P. (Ž.) apskaičiuojant buto adresu: (duomenys neskelbtini), kainą ji buvo sumažinta, pritaikant nuolaidą dėl neįgalumo (1 grupės invalidams ir II grupės invalidams). Atsakovas, įrodinėdamas, kad už ieškovės butą sumokėjo jis, byloje pateikė Lietuvos taupomojo banko knygelę, kurioje nurodyti nurašymai: 1992 m. balandžio 11 d. 500 sumai, 1992 m. gegužės 8 d. – 2 000 sumai, 1992 m. rugpjūčio 7 d. – 4 000 sumai. 1991 m. rugpjūčio 27 d. jo indėlio likutis – 3 136.

45. Pažymėtina, jog byloje būtent atsakovui teko pareiga įrodyti, kad jis prisidėjo savo lėšomis prie ginčo buto pirkimo, kuris įgytas iki santuokos sudarymo ir įregistruotas ieškovės vardu, o ne priešingai. Taigi, atsakovui, be kita ko, teko pareiga paneigti ieškovės nurodomas aplinkybes, kad ji ginčo turtą įsigijo už asmenines lėšas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo teismo sprendimo turinį, konstatuoja, jog nei liudytojų parodymai, nei byloje esantys rašytiniai įrodymai nepagrindžia apelianto ir ieškovės valios įsigyti ginčo turtą kaip bendrosios nuosavybės objektą. Papildomai pažymėtina, kad aplinkybės, jog apeliantas rūpinosi ginčo butu, prisidėjo prie jo išlaikymo ir išsaugojimo, atliko buto pagerinimus, negali būti vertinamos kaip įrodančios nuosavybės teisės į butą rūšį.

46. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje buvo nurodyta, kad pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos - jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis).

48. Apibendrinant darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog šalys kaip sugyventiniai bendrosios jungtinės veiklos būdu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo ginčo nekilnojamąjį turtą, o byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad nagrinėtinu atveju buvo šalių bendras susitarimas įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Dėl santaupų padalijimo

50. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. liepos 19 d. sutartimi E. D. padovanojo M. Ž. (savo dukrai) butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė 2017 m. liepos 19 d. pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė G. G. už 8 000 Eur, kuriuos jis sumokėjo į pardavėjos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), AB.

51. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, visų pirma pažymi, kad apeliantas nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą perkelti ieškovei, neva ji turėtų įrodyti, jog neišleido asmeninių lėšų. Kasacinio teismo ne kartą yra konstatuota, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Ginčo šalių rungimosi principo esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių̨ nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė absoliučiai jokių faktinių duomenų ir įrodymų, liudijančių, jog ieškovės 2017 m. liepos 19 d. gautos 8 000 Eur asmeninės lėšos jau 2018 m. gruodžio 31 d. buvo išleistos. Apelianto pateiktas ieškovės banko sąskaitose 2017 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. gruodžio 31 d. buvusių lėšų likučio interpretavimas paremtas tik paties apelianto subjektyviu vertinimu, juolab, kad pats apeliantas nurodo, jog 2018 m. gruodžio 31 d. ieškovės sąskaitos likutis vis dar buvo 3 895,30 Eur. Apelianto argumentai, kad ieškovė iš ginčo 8 000 Eur sumos 4 000 Eur atidavė savo dukterėčiai S. M., o dalį ginčo sumos skyrė savo mamos laidotuvėms ir kapo tvarkymui, taip pat atmestini kaip deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodyti. Kita vertus, santaupų skaičiavimų neįmanoma atlikti tiksliai bei teisingai, kadangi apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė savo sąskaitos išrašo duomenų iki 2021 m. liepos 1 d., tuo tarpu reikalaudamas kompensacijos remiasi ieškovės sąskaitos išrašo duomenimis būtent iki 2021 m. liepos 1 d., kuomet šalių santykiai ir bendro ūkio vedimas galutinai nutrūko. Šią aplinkybę konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas, kad ieškovė pateikė banko išrašų duomenis iki 2021 m. liepos 1 d., o atsakovas – iki 2021 m. sausio 1 d. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto veiksmus, kuomet jis pateikė duomenis apie banko sąskaitose esančias santaupas už trumpesnį laikotarpį, nei ieškovė, vertina nesąžiningais, pažeidžiančiais šalių interesų pusiausvyrą, kadangi, skirtingai nei ieškovė, apeliantas neatskleidė tikrosios savo finansinės padėties, buvusios iki 2021 m. liepos 1 d.

52. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog ieškovė rašytiniais įrodymais pagrindė 8 000 Eur asmenines lėšas, gautas pardavus jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą 2017 m. liepos 19 d., pagrįstai iš ieškovės banko (duomenys neskelbtini), AB sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) 2021 m. liepos 1 d. buvusios 9 108,92 Eur sumos atėmė asmeninės lėšas (9 108,92 Eur – 8 000 Eur = 1 108,92 Eur), o atsižvelgęs į tai, kad ieškovės banko sąskaitose turimų lėšų suma yra mažesnė (8 851,05 Eur), nei atsakovo banko sąskaitoje (9 415,29 Eur), bei į tai, kad ieškovė atsisakė patikslinto ieškinio reikalavimo dalinti atsakovo sąskaitoje esančias lėšas, pagrįstai atmetė atsakovo patikslintino priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovės 3 717,88 Eur kompensaciją atsakovui už nelygiomis dalimis padalintas lėšas, esančias banko sąskaitose.

Dėl kitų susijusių klausimų

53. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada dėl turto vertinimo ataskaitų. Nurodo, jog po atsakovo pateiktų rašytinių pastebėjimų UAB „Aireda“ turto vertinime darė pataisymus, tačiau tik deklaratyviai pataisė ataskaitoje trūkumus, kuriuos savo rašytiniuose paaiškinimuose buvo nurodęs atsakovas, ir pagal UAB „Aireda“ dėl to turto vertė nepasikeitė. Todėl teismas turėjo pagrįstą teisę atmesti UAB „Aireda“ ataskaitą ir jos apskritai nevertinti, o remtis atsakovo pateikta V. D. turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad reali ginčijamo turto vertė yra 39 000 Eur, prie kurios (vertės) turi būti pridėta 634 Eur suma. Atsižvelgiant į tai teismo turi būti konstatuota, jog minėto turto vertė siekia 39 654 Eur. Nustačius ginčo turto vertę, ieškovei M. Ž. priteistina 19 817 Eur kompensacija iš atsakovo V. Ž., t. y. pusė tos sumos.

54. CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178, 382 straipsnio 4 punktas). Turto vertė nustatoma remiantis VĮ Registrų centras, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, šalys taip pat gali susitarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006).

55. Šeimos teisėje nėra specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių turto vertinimą, teismas vertina sutuoktinių pateiktus įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turto rūšį ir kt., tikslu teisingai ir protingai padalyti santuokinį turtą (CK 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-566/2012; kt.).

56. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovės byloje pateiktoje nekilnojamo turto vertinimo ataskaitoje ir atsakovo pateiktoje nekilnojamo turto vertinimo ataskaitoje ginčo buto vertė skiriasi 28,07 procentais, abiejų šalių užsakyti nekilnojamojo turto individualūs vertinimai atlikti dviejų mėnesio laiko skirtumu, abiejuose aktuose pasirinkti tie patys lyginamieji turto vertės nustatymo metodai, vertinti kiti panašūs, jau įvykę nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai bei būsto rinkos tendencijos, todėl nenustačius, kad kuri nors iš šalių pateiktų ataskaitų neatitiktų teisės aktų reikalavimų, laikytina, jog abi šalių pateiktos ginčo turto vertės nustatymo ataskaitos turi vienodą įrodomąją galią. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodė jokių nesutikimo su nurodytais pirmosios instancijos teismo motyvais argumentų.

57. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog šalys neprašė teismo skirti teismo ekspertizės turto vertei nustatyti, laikantis teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų, tiksliausiai nustatant ginčo nekilnojamo turto vertę derėtų taikyti šalių pateiktų ataskaitų vidurkį ir nustatyti, kad ginčo 0,0605 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei prie jo esančio 0,0545 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais: pastatu sodo nameliu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu sandėliu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu šiltnamiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitais inžineriniais statiniais - šuliniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stogine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), vertė siekia 47 282 Eur (55 000 Eur + 39 564 Eur/2).

58. Pažymėtina, kad reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai, nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Nagrinėjamu atveju nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl šalių pateiktų nekilnojamo turto vertinimo ataskaitų nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo ir kasacinio teismo išaiškinimų nuostatomis, dalintino nekilnojamojo turto vertę nustatė tinkamai, dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl šio turto vertės atmetami.

59. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog kilnojamasis turtas, t. y. transporto priemonė S. O., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurios vertė 1 100 Eur, turi būti priteista ieškovei natūra (ji pati to pageidavo savo pirminiame ieškinyje), o atsakovui iš ieškovės už šį turtą - piniginė kompensacija 550 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 306 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktuose nustatyta, jog apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyta: kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas). Apeliantas nepateikia konkrečių argumentų, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl transporto priemonės S. O., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padalinimo, nėra aišku, kuo konkrečiai šioje dalyje yra grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumas ir (ar) nepagrįstumas. Taigi, vertintina, kad apeliantas apeliaciniame skunde nepateikė jokių pagristų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo motyvus dėl transporto priemonės S. O., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padalinimo.

Dėl bylos procesinės baigties

60. Kiti apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

61. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

62. Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą patyrė 500 Eur išlaidas. Netenkinus apeliacinių skundų, iš apeliantų ieškovei priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. po 250 Eur iš kiekvieno apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei M. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei M. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.