Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą ir atsakovo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui M. G. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. G., G. G., R. G., Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

8. Vertino, kad ieškovė nekreipė dėmesio į esamus visiškai skirtingus šių statybos rūšių tikslus: 1) naujo - pastatyti/atstatyti statinį neužimtame (kitame, laisvame) žemės plote; 2) remontuojamo – pertvarkyti pakeičiant laikančias konstrukcijos, nekeičiant išorės matmenų. Nauja statyba yra tada, kai ji yra vykdomą žemės plote, kuriame nėra kitų statinių. Kapitalinis remontas – laikančiųjų konstrukcijų pakeitimas kito tipo konstrukcijos. Nurodė, kad laikančiosios konstrukcijos yra statinių elementai, kurių svarbiausia paskirtis laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrenginių technikos, žmonių, sniego, vandens, grunto ir kt.) ir užtikrinti statinių mechaninį atsparumą bei pastovumą. Teigė, jog ieškovė vartų su tvora kapitalinį remontą nepagrįstai įvertino savavališka statyba ir surašė tokios statybos aktą, remdamasi vieninteliu nepagrįstu teiginiu – statyba be galiojančio ją leidžiančio dokumento.

9. Atsakovas vertino, kad savavališkos statybos aktas surašytas esant šioms aplinkybėms: 1) sisteminių, įvairiausio turinio skundų rašytojų: R. G. (kaimynė) ir jos advokatas A. K. (vien tik per 2015 metus atsakovo atžvilgiu surašyti keturi skundai); 2) neatkreiptas dėmesys į ieškovei pateiktus duomenis – senųjų vartų fotonuotraukos, naujųjų vartų projektiniai brėžiniai, prašymo savivaldybei ir jos atsakymo dokumentų nuorašai. Todėl akte neteisingai, melagingai nurodoma, kad statybą leidžiančio dokumento nėra, ir kad su statyba susijusių dokumentų ir nuotraukų nepateikta. Be to, aktas surašytas slaptai, t. y. nieko apie tai nežinant nei atsakovui, nei jo atstovams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

17.6. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas suteikia teisę ieškovei šalinti tokios statybos padarinius atsakovo lėšomis, jei per teismo nustatyta terminą šių veiksmų neatlieka atsakovas, manytina, kad byloje yra teisėtas pagrindas tenkinti tokį ieškovės prašymą ir šią teisę suteikti.

20.2. Nenustačius, kad priežastys termino praleidimui buvo svarbios, ieškovo prašymas atnaujinti terminą privalomajam nurodymui apskųsti atmestinas. Neatnaujinus termino reikalavimui dėl privalomojo nurodymo ginčijimo reikšti, spręstina, kad procesinis teisės kreiptis į teismą terminas pasibaigęs.

20.3. Dėl nurodytos aplinkybės vien šiuo pagrindu ieškinio reikalavimas dėl privalomojo nurodymo panaikinimo atmestinas. Tuo tarpu, Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje byloje Nr. e2-59-808/2020 dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo nagrinėjimo dalykas buvo ieškovės prašymas įpareigoti atsakovą pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

21. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

22. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

23. Byloje nustatyta, kad trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, G. G. ir R. G. atstovas advokatas A. K. 2015 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į ieškovę su prašymu imtis veiksmų ir nustatyti savavališkos statybos faktą Žemės sklype ir imtis priemonių savavališkos statybos padarinių pašalinimui. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kiti inžinieriniai statiniai – užtvanka ir privedamas kanalas, adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuo 2008 m. liepos 14 d. nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, G. G. ir R. G., o Žemės sklypas – nuo 2002 m. rugpjūčio 5 d. nuosavybės teise priklauso atsakovui ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, R. G.. Departamentas 2015 m. liepos 16 d. raštu trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, R. G. informavo, kad patikrinus vartų rekonstravimo darbus, nustatyta, jog rekonstruojamas I grupės nesudėtingas statinys – vartai, kurie patenka į kultūros paveldo objekto teritoriją ir jų įrengimo darbai atliekami neturint statybą leidžiančio dokumento, todėl statytojui 2015 m. liepos 2 d. surašytas reikalavimas iki 2015 m. rugsėjo 30 d. pašalinti savavališkai pastatytas vartų dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.

24. Ieškovės 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-151022-00144 užfiksuota, kad statinys (jo dalis) vartai su tvora yra statomas savavališkai (be statybą leidžiančio dokumento). Ieškovės 2015 m. lapkričio 9 d. Privalomuoju nurodymu Nr. PRN-00-151109-00159 atsakovui nurodyta ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 9 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. 2016 m. balandžio 21 d. gautas atsakovo prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, ieškovės 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (23.51)-RE-92 terminas buvo pratęstas iki 2016 m. liepos 9 d. Ieškovės 2016 m. liepos 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo Akte Nr. NPA-00-160728-00073 užfiksuota, kad nurodymas neįvykdytas – inžinerinis statinys nenugriautas.

25. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyrius 2015 m. balandžio 14 d. raštu Nr. A51-36749/15(2.15.2.52-MP7) informavo atsakovą, kad statant I grupės nesudėtingą statinį rašytinis pritarimas ir projektas neprivalomas, tačiau kaip statybą leidžiančius dokumentus privaloma turėti rašytinius besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus (susitarimus). Departamentas 2015 m. spalio 2 d. rašte Nr. (1.29-V)2V-1200 atsakovui neprieštaravo, jog vietoj senųjų vartų, kurie, anot atsakovo, toje vietoje stovėjo daugiau kaip 24 metus ir, į 2015 m. birželio 30 d. pateiktą vartų brėžinio sprendinį, ant mūrinių atraminių stulpų būtų įrengti automatiniai metaliniai ažūriniai vartai. Ieškovė 2017 m. kovo 3 d. raštu Nr.(23.24E)-2D-2960 nesutiko su atsakovo 2017 m. vasario 13 d. siūlymu sudaryti taikos sutartį.

26. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu atmestas ieškinys atnaujinti terminą apskųsti ieškovės 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-151022-00144 ir 2015 m. lapkričio 9 d. privalomąjį nurodymą Nr. PRN-00-151109-00159 ir juos panaikinti. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 9 d nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismai konstatavo, kad atsakovas faktiškai atliko ne buvusios tvoros (vartų) remonto darbus, bet demontavo buvusius vartus ir ne toje pačioje vietoje (t. y. kelių metrų atstumu) pastatė visiškai naują statinį, priskirtiną I grupės nesudėtingiems statiniams, ir, kadangi jis pastatytas kultūros paveldo objekto – Grigiškių akveduko statinio teritorijoje, jo statybai yra reikalingas supaprastintas statybos projektas ir rašytiniai pritarimai statinio projektui.

27. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartimi patvirtinta teismui pateikta atsakovo bei trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, R. G., R. G. ir R. G. 2019 m. gruodžio 4 d. taikos sutartis, kurios pagrindu sutarties šalys sutiko ir neturi jokių pretenzijų, jog atsakovo ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, R. G. nuosavybės teise priklausančiame žemė sklype ant pylimo įrengti vartai būtų eksploatuojami po atlikto remonto. Atsakovas su 2020 m. gegužės 5 d. pasiūlymu, atsižvelgdamas į su trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, sudarytą ir teismo patvirtintą taikos sutartį, kreipėsi į ieškovę dėl taikos sutarties sudarymo. Ieškovė 2020 m. birželio mėn. rašte Nr.(2.34E)-2D- nurodė neturinti teisinio pagrindo atsisakyti ieškinio reikalavimų ir atsisakė sudaryti siūlomą susitarimą.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo.

Dėl termino atliktus statybos darbus leidžiantiems dokumentams gauti.

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė dviejų metų terminą nuo skundžiamo sprendimo priėmimo dienos atsakovui gauti atliktus statybos darbus leidžiančio dokumento statiniui – 1,5 m aukščio vartams su tvora ir su 1,8 m aukščio mūriniais stulpais, jam bendrosios nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype. Ieškovė, nesutikdama su skundžiamame sprendime pateiktomis išvadomis, teigia, kad dviejų metų terminas yra per ilgas, nes atsakovas jau turėjo pakankamai laiko atlikti nurodytus veiksmus, ir turėtų būtų nustatomas trijų mėnesių terminas. Su šiais ieškovės apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija iš dalies sutinka.

29. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) 2 straipsnio 46 dalyje nustatyta, jog savavališka statyba yra statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Byloje jau nustatyta, kad atsakovas statybas leidžiančio dokumento neturėjo, todėl ginčas kilęs dėl termino gauti tokį statybą įteisinantį dokumentą.

30. Pagal SĮ 27 straipsnio 1 dalies 1 punktą, vienas iš statybą leidžiančių dokumentų yra leidimas statyti naują statinį – naujo ypatingojo ir neypatingojo statinio statybai (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose statomą naują neypatingąjį statinį); naujo nesudėtingojo statinio statybai mieste (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose statomą naują nesudėtingąjį statinį), konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kitoje teritorijoje aplinkos ministro nustatytais atvejais; naujo nesudėtingojo statinio statybai kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje ir jos apsaugos zonoje kultūros ministro ir aplinkos ministro nustatytais atvejais.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Inspekcijos (ieškovės) pareigūnas, atliekantis statybos valstybinę priežiūrą pagal SĮ jam priskirtą kompetenciją, nustatęs, kad statinys pastatytas ar statomas savavališkai, nedelsdamas surašo savavališkos statybos aktą, kuriuo pareikalauja nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus statybos darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius ir apsaugant statybvietę bei aplinką (SĮ 28 straipsnio 1 dalis).

32. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs kelis savavališkos statybos šalinimo būdus: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę (SĮ 28 straipsnio 2 dalis).

33. Vienas iš savavališkos statybos šalinimo būdų yra savavališkos statybos įteisinimas, kuris galimas esant šioms sąlygoms: 1) jei teisės aktų nustatyta tvarka yra parengta projektinė dokumentacija; 2) sumokėta įmoka už savavališkos statybos įteisinimą; 3) tokie statybos darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus; 4) tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (SĮ 28 straipsnio 4 dalis).

35. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kuriomis padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240-248/2017).

37. Ginčo atveju jau nustatyta, kad ieškovė atsakovui savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-1510-00144 surašė dar 2015 m. spalio 22 d., o ieškovės 2015 m. lapkričio 9 d. Privalomuoju nurodymu Nr. PRN-00-151109-00159 atsakovui nurodyta ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 9 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. Atsakovas 2016 m. balandžio 21 d. pateikė ieškovei prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, ieškovės 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (23.51)-RE-92 terminas buvo pratęstas iki 2016 m. liepos 9 d. Ieškovės 2016 m. liepos 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo Akte Nr. NPA-00-160728-00073 užfiksuota, kad nurodymas neįvykdytas – inžinerinis statinys nenugriautas.

38. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad ginčas tarp ieškovės ir atsakovo iš esmės vyksta jau nuo 2015 m. spalio 22 d. Pasisakydama dėl termino, nustatyto atliktus statybos darbus leidžiantiems dokumentams gauti, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui net kelis kartus buvo pratęstas terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Taigi, atsakovas dar nuo 2015 m. spalio 22 d. jau turėjo galimybę siekti savavališkų statybų įteisinimo, tačiau iš pradžių prašęs pratęsti terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius, vėliau nusprendė ginčyti ieškovės 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-151022-00144 ir 2015 m. lapkričio 9 d. privalomąjį nurodymą Nr. PRN-00-151109-00159 (Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-83-918/2018).

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad proporcingumo principo aiškinimas ir taikymas aktualus tiek atliekant įvairius veiksmus ne teisme (pavyzdžiui, statybą leidžiančio dokumento gavimas), tiek bylą nagrinėjant teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas 2 metų terminas atsakovui gauti atliktus statybos darbus leidžiantį dokumentą statiniui – 1,5 m aukščio vartams su tvora ir su 1,8 m aukščio mūriniais stulpais, jam bendrosios nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype, yra neproporcingai ilgas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp šalių ginčas iš esmės dėl savavališkų statybų padarinių pašalinimo (įteisinimo) vyksta jau ilgiau kaip 5 metus, dėl užsitęsusio ginčo iš esmės yra atsakingas atsakovas ir, nustačius 2 metų terminą atsakovui gauti atliktus statybos darbus leidžiantį dokumentą, ginčo statinio (1,5 m aukščio vartų su tvora ir su 1,8 m aukščio mūrinių stulpų) įteisinimas prasitęstų iš viso iki daugiau kaip 7 metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks terminas prieštarautų tiek operatyvumo, tiek proporcingumo principui, tiek ir SĮ normoms, reglamentuojančioms savavališkų statybų įteisinimą.

40. Pažymėtina, jog sudaryta galimybė įteisinti savavališkas statybas neturi tapti piktnaudžiavimu įstatymo suteikiama teise, todėl teismas, nustatydamas terminus, susijusius su savavališkų statybų įteisinimu, privalo atsižvelgti į tarp šalių susiklosčiusią santykių praktiką, į asmens, siekiančio įteisinti savavališkas statybas, elgesį. Nepaisant to, kad dėl užsitęsusio savavališkų statybų įteisinimo proceso yra iš esmės atsakingas pats atsakovas, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliaciniu skundu prašomas nustatyti 3 mėnesių terminas atlikti skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytus savavališkų statybų įteisinimo veiksmus yra per trumpas. Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą šioje dalyje tenkinti iš dalies ir nustatyti 6 mėnesių terminą atsakovui gauti atliktus statybos darbus leidžiantį dokumentą statiniui – 1,5 m aukščio vartams su tvora ir su 1,8 m aukščio mūriniais stulpais, atsakovui bendrosios nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype.

41. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamu sprendimu buvo nustatytas atsakovui terminas nuo skundžiamo sprendimo priėmimo gauti atliktus statybos darbus leidžiantį dokumentą. Atsižvelgiant į tai, kad CPK proceso dalyviams suteikia teisę skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus, pažymima, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezultatas, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, gali ir pasikeisti, todėl tokius terminus atlikti veiksmus, kaip ginčo atveju, aktualu nustatyti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė 2020 m. lapkričio 13 d., todėl nustačius 6 mėnesių terminą atlikti ginčo veiksmus nuo sprendimo priėmimo, atsakovui iš esmės liktų mažiau kaip du mėnesiai atlikti tokius veiksmus. Tokiu atveju atsakovo teisės būtų neproporcingai suvaržytos. Atsižvelgusi į nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog, keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra tikslinga nurodyti, kad atsakovas ginčo veiksmus turi atlikti ne nuo skundžiamo sprendimo priėmimo, o nuo jo įsiteisėjimo, dienos.

Dėl statinio išardymo.

42. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu įpareigojo atsakovą per dvejų metų terminą negavus statybą leidžiančio dokumento dėl savo kaltės, per 6 mėnesius nuo nustatyto dvejų metų termino pasibaigimo savo lėšomis išardyti pastatytą ginčo statinį ir sutvarkyti statybvietę. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo perkelti šią teisę jai, t. y. per teismo nustatytą terminą negavus statybą leidžiančio dokumento, leisti ieškovės atstovui pašalinti savavališkos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę, visas išlaidas išieškant iš atsakovo. Su šiuo apeliacinio skundo reikalavimu teisėjų kolegija iš dalies sutinka.

43. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 14 straipsnio 2 dalis nurodo, kad Inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Privalomajame nurodyme nurodoma, kad asmuo turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjęs SĮ 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Taip pat asmeniui gali būti nurodyta nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę (TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalies 1 punktas). TPSVPĮ 14 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyta, jog jeigu į teismą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo kreipėsi kitas viešojo administravimo subjektas ar prokuratūra, teismas savo sprendimu gali įpareigoti atsakovą savo lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus SĮ 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, – vykdyti TPSVPĮ 14 straipsnio 9 dalies 2–5 punktuose nurodytus reikalavimus. Vienas iš tokių reikalavimų – nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; teismas sprendime nurodo, kad jeigu per nustatytą terminą teismo sprendimas neįvykdomas, Inspekcija turi teisę nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę atsakovo lėšomis (TPSVPĮ 14 straipsnio 9 dalies 2 punktas).

44. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą ir jo sisteminį aiškinimą, darytina išvada, jog nėra tikslinga nesuteikti atsakovui galimybės pačiam nugriauti ginčo statinio ir sutvarkyti statybvietę, jeigu per nustatytą 6 mėnesių terminą jis negautų statybą leidžiančio dokumento. Ir tik tuo atveju, jeigu per teismo nustatytą terminą ginčo statinio nugriovimui atsakovas tokių veiksmų neatliktų, yra tikslinga tokią teisę suteikti ieškovei, vėliau visas išlaidas išieškant iš atsakovo.

Dėl atsakovo kaltės.

45. CPK 267 straipsnis numato, jog neleidžiama priimti sąlyginius sprendimus, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus nurodytą kodekso 262 straipsnio 1 dalyje, t. y. priimant preliminarų sprendimą ir sprendimą už akių. CPK 271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas sprendimą, teismas reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką ir terminą.

46. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, pareiga griauti savavališkai pastatytą statinį nėra siejama su statytojo valia ar kalte. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti tokią sąlygą, todėl ši sąlyga šalinama iš skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo.

Dėl prejudicinių faktų ir įrodymų vertinimo.

48. Pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimus dėl prejudicinių faktų. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad res judicata galia šiuo aspektu turi ir atvirkštinį teisinį poveikį: viena vertus, bylos šalis neturi galimybės ginčyti faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, antra vertus, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-383-219/2019).

49. Ne bet kokios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, turinčiais pirmiau įvardytą teisinę galią. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios faktų pripažinimo prejudiciniais sąlygos: 1) abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 2) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; 3) įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-383-219/2019). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta teismo sprendimu nustatytų faktų prejudicinės galios tik byloje dalyvavusiems asmenims taisyklės išimtis ,,išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims“ taikoma teismo sprendimams (pvz., dėl teisės pripažinimo, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, asmens paskelbimo mirusiu ir pan.) visuotinio privalomumo prasme: teisės subjektai savo veikloje negali nepaisyti teismo sprendimu nustatytų teisinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2012).

50. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-83-918/2018 - nutraukė bylos dalį dėl atsakovės (nagrinėjamoje byloje – ieškovė) 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-151022-00144 panaikinimo, likusius ieškovo (nagrinėjamoje byloje – atsakovas) reikalavimus atmetė. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs, Vilniaus apygardos teismui 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-527-855/2019 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikus nepakeistą. Priešingai nei nurodo atsakovas, ieškovė minėtoje byloje atsiliepime į ieškinį teigė, kad pakeitus statinio vietą, nėra pagrindo teigti buvus statinio remonto darbus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog minėtoje byloje teismo konstatuota aplinkybė, kad atsakovas faktiškai atliko ne buvusios tvoros (vartų) remonto darbus, tačiau demontavo buvusius vartus ir ne toje pačioje vietoje pastatė naują statinį yra prejudicinis faktas pirmosios instancijos teismo išnagrinėtai bylai. Šią išvadą patvirtina tai, kad ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-83-918/2018 būtent ir siekė įrodyti, kaip vieną iš faktų, kad atsakovas atliko ne remonto darbus. Tą patvirtina tiek minėtoje byloje teismo nustatytos aplinkybės, tiek ieškovės (Inspekcijos) įrodinėjami faktai. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, prejudicinę reikšmę turinčiu faktu rėmėsi pagrįstai.

51. Antra, CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

52. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

53. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).

54. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

55. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir tenkino ieškinį iš dalies. Viena vertus, pažymėtina, kad atsakovo apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kokie konkrečiai šalių, t. y. ieškovės bei atsakovo, paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai įvertinti ar neįvertinti, išskyrus teiginį dėl nesutikimo su prejudiciniu faktu, taip pat neargumentuojama ir nenurodoma, kaip jie turėtų būti vertinami byloje surinktų įrodymų visumos kontekste pagal įrodymų vertinimo taisykles ir kodėl, kokios išvados, juos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumoje, padarytinos. Kita vertus, pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl šalių teiktų įrodymų, paaiškinimų, jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neteikia pagrindo pripažinti, kad šis teismas netinkamai vertino šalių rašytinius įrodymus ir paaiškinimus. Aplinkybė, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliktas įrodymų vertinimas nėra palankus atsakovui, atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, nevertintina kaip teikianti pagrindą daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino šalių teiktus rašytinius įrodymus ir jų paaiškinimus.

Dėl atsakovo ir trečiųjų asmenų sudarytos taikos sutarties reikšmės ginčo bylai.

56. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, viena iš civilinio proceso šalių – ieškovo ir atsakovo – teisių yra teisė užbaigti bylą taikos sutartimi. Remiantis CPK 140 straipsnio 3 dalimi, šalys gali baigti bylą taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje.

57. CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus.

58. Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų CK, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019).

59. Teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią; iki to laiko bet kuri iš taikos sutarties šalių gali išreikšti valią netvirtinti tokios sutarties. Procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), šalys gali pasirinkti, kokias tarpusavio nuolaidas taikys, kokiu būdu ir apimtimi išspręs kilusį teisminį ginčą, taip pat kurioje proceso stadijoje tai padarys (CPK 140 straipsnio 3 dalis). Esminis šios sutarties bruožas yra ginčo šalių tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu, ji turi šalių teises ir pareigas nustatančią reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019).

60. Kaip matyti iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei kasacinio teismo formuojamos praktikos, taikos sutartimi yra iš esmės išsprendžiamas ginčas tarp šalių. Teisėjų kolegija išaiškina, jog taikos sutartimi šalių išspręstas tarpusavio ginčas neturi įtakos tretiesiems asmenims, nesusijusiems su ginčo šalimis, jų teisėms ir pareigoms, bei negali turėti įtakos šalies teisėms ir pareigoms, kildinamoms iš įstatymo ir iš esmės nesusijusioms su šalių tarpusavio ginčo išsprendimu, tame tarp ir taikos sutarties šalies atsakomybe dėl teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų.

61. Taikos sutarties patvirtinimas taikos sutarties šalies neatleidžia nuo atsakomybės dėl teisės aktuose nustatytų teisės pažeidimų, taigi neatleidžia ir atsakovo nagrinėjamu atveju dėl savavališkai atliktų statybos darbų. Pažymėtina, jog tarp atsakovo ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, sudaryta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis neturi teisinės galios sprendžiant ieškovės 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-1510-00144 ir ieškovės 2015 m. lapkričio 9 d. privalomojo nurodymo Nr. PRN-00-151109-00159 teisėtumo klausimą. Šie dokumentai teismo tvarka nėra panaikinti, todėl jie yra galiojantys ir jokie šalių susitarimai neturi reikšmės jų galiojimui.

Dėl procesinės bylos baigties.

62. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

63. Kadangi kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

64. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir netinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kurį yra pagrindas keisti iš dalies pagal ieškovės apeliacinį skundą (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

65. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

66. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė tik atsakovas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, netenkinamas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Nustatyti šešių mėnesių terminą nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovui M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gauti atliktus statybos darbus leidžiantį dokumentą statiniui – 1,5 m aukščio vartams su tvora ir su 1,8 m aukščio mūriniais stulpais, jam bendrosios nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)).

Per šešių mėnesių terminą negavus statybą leidžiančio dokumento, įpareigoti atsakovą M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) per 6 (šešis) mėnesius nuo nustatyto šešių mėnesių termino pasibaigimo savo lėšomis išardyti pastatytą statinį – 1,5 m aukščio vartus su tvora ir su 1,8 m aukščio mūriniais stulpais žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę.

Atsakovui M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), per 6 (šešių) mėnesių terminą savo lėšomis neišardžius pastatyto statinio – 1,5 m aukščio vartų su tvora ir su 1,8 m aukščio mūriniais stulpais žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nesutvarkius statybvietės, tokią teisę suteikti ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, visas susijusias išlaidas išieškant iš atsakovo M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini).“.

Atsakovo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.