- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-527-855/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32990-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė, Renata Volodko
- Ieškovas
- M. G.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, R. G., G. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Almos Urbanavičienės ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo M. G. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl statinio remonto įteisinimo, tretieji asmenys byloje Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, R. G., G. G., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atnaujinti terminą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau ir Inspekcija, atsakovė) aktui ir privalomam nurodymui apskųsti bei panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. lapkričio 9 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Nurodė, kad valdomoje sodyboje ant 1992 m. supilto pylimo per griovį, kuriuo įvažiuojama į sodybą, buvo pastatyti vartai su tvora. Minėtų vartų su tvora sudėtyje yra hidrotechninis statinys – sklendinė vandens pralaida ir gelžbetoninė paviršiaus danga. Vartams su tvora nusidėvėjus, 2015 m. kovo 30 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl leidimo remontuoti šį statinį. Gavus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymą, kad leidimas remontui nereikalingas, buvo pradėti vartų su tvora remonto darbai, kurių metu senųjų vartų konstrukcija buvo laikinai perkelta į kitą vietą, o pastačius naujus vartus, senieji utilizuoti. Pabrėžė, kad atliekant remonto darbus senų vartų dalis buvo iškelta ir laikinai pastatyta toliau nuo esamos vartų vietos bei sklypo ribos, todėl atsakovė klaidingai teigė, jog buvo pakeista statinio vieta. Naujieji vartai su tvora yra kultūros paveldo objekto teritorijoje, todėl jiems remontuoti buvo gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos sutikimas. 2015 m. rugsėjo 9 d. Inspekcija atliko patikrinimą, kurio pagrindu 2015 m. spalio 22 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2015 m. lapkričio 9 d. privalomuoju nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalavo ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 9 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti vartus su tvora bei sutvarkyti statybvietę. Nurodė, kad 2016 m. balandžio 21 d. kreipėsi į Inspekciją dėl termino padariniams pašalinti pratęsimo, kuris Inspekcijos buvo patenkintas. 2016 m. liepos 28 d. Inspekcija, atlikusi patikrinimą, surašė privalomąjį nurodymą, kuriame nurodė, kad ieškovas jos reikalavimų neįvykdė. Inspekcija kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudama nugriauti jam priklausančiame žemės sklype pastatytus vartus su tvora. Ieškovo teigimu, Inspekcijos 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. lapkričio 9 d. privalomasis nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo gauti praleidus visus terminus ginčyti minėtus administracinius aktus, todėl prašo teismo atnaujinti terminus juos ginčyti. Ieškovo vertinimu, vartų ir tvoros kapitalinis remontas nėra savavališka statyba, todėl Inspekcija viršijo savo įgaliojimus ir be pagrindo surašė minėtus administracinius aktu. Dublike atsakovas papildomai nurodė, kad kreipėsi į teismo ekspertus, kurie 2017 m. gegužės 19 d. ekspertinio tyrimo aktu nustatė, jog nei savavališkos statybos, nei naujos statybos ieškovui priklausančiame žemės sklype nebuvo. Pažymėjo, kad atsakovei atsisakius sudaryti taikos sutartį ir teismui atsisakius priimti priešieškinį byloje dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, suprato, jog savo pažeistas teises turės ginti kreipdamasis į teismą. Teismo atsisakymo priimti priešieškinį data (2017-05-25) galėtų būti laikoma tuo momentu, nuo kurio atsirado poreikis kreiptis į teismą.
2. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti, o nusprendus, kad terminas administraciniams aktams naikinti nėra praleistas, bylos dalį dėl savavališkos statybos akto nutraukti, o kitus ieškinio reikalavimus atmesti.
2.1. Nurodė, kad 2015 m. lapkričio 22 d. atliko patikrinimą ir nustatė, kad ieškovui priklausančiame žemės sklype savavališkai pastatyti vartai ir tvora. Dėl minėtų pažeidimų 2015 m. spalio 22 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas ir 2015 m. lapkričio 9 d. privalomasis nurodymas. Ieškovas teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatyta teise pratęsti terminą pasinaudojo 2016 m. balandžio 21 d., pateikdamas prašymą dėl termino padariniams pašalinti pratęsimo, kuris Inspekcijos buvo patenkintas. 2016 m. liepos 28 d. atlikusi pakartotinį patikrinimą nustatė, jog savavališkos statybos padariniai nebuvo pašalinti, todėl 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškiniu kreipėsi į teismą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. 2017 m. gegužės 31 d. gavo ieškovo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos aktą ir 2015 m. lapkričio 9 d. privalomąjį nurodymą. 2017 m. birželio 8 d. raštu pateikė atsakymą, kad skundas nebus nagrinėjamas. Nurodė, kad minėtą Inspekcijos atsakymą ieškovas 2017 m. birželio 28 d. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsakovės vertinimu, ieškovas teise kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo galėjo pasinaudoti iš karto po 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškinio dėl savavališkų statybų padarinių pašalinimo pateikimo teismui dienos, tačiau šia teise pasinaudojo praėjus metams laiko. Ieškovo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo termino skųsti minėtus administracinius aktus praleidimo priežastis vertinti kaip svarbias. Savavališkos statybos aktas pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, nesukelia ieškovui teisinių pasekmių, todėl byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta. Ieškovo rengtame supaprastintame projekte yra nurodoma statybos rūšis – nauja statyba, aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, kad numatoma įrengti naują tvorą, perkeliant ją arčiau sklypo ribos. Ginčo statinys patenka į kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) akveduko statinio teritoriją, todėl rašytinis pritarimas projektui būtinas. Pakeitus statinio vietą, nėra pagrindo teigti buvus statinio remonto darbus. Savavališkos statybos akto surašymo ir privalomojo nurodymo surašymo metu statinio įteisinimui buvo reikalingas rašytinis pritarimas statinio projektui, šiuo metu reglamentavimas pasikeitęs ir statinio įteisinimui reikalingas statybos leidimas. Ieškovas nepagrįstai nurodė, kad 2017 m. gegužės 25 d. turėtų būti laikoma ta data, nuo kurios skaičiuotinas terminas kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, kadangi ieškovas apie savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą sužinojo anksčiau nei nurodyta minėtoje datoje.
3. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos prašė ieškinio pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra.
3.1. Nurodė, kad žemės sklypas su ginčo statiniais patenka į Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) akveduko statinio teritoriją, todėl minėtame žemės sklype atliekami žemės ar statybos darbai turi būti suderinti su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos. 2017 m. vasario 10 d. pritarė vartų su tvora kapitaliniam remonto projektui, esančiam ginčo žemės sklype.
Atsiliepimas
4. Tretieji asmenys R. G. ir G. G. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą arba civilinę bylą nutraukti.
4.1. Nurodė, kad 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos akte užfiksuotos nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, todėl aktas ieškovui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Ieškovui teisines pasekmes sukelia 2015 m. lapkričio 9 d. priimtas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Nustačius, jog ginčo aktas ieškovui nesukelia materialinių teisinių padarinių, yra pagrindas bylą dėl šio reikalavimo nutraukti. Ieškovas praleido įstatymo nustatytą terminą skundui dėl administracinio akto pateikti. Ieškovas minėto savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo teisėtumą kvestionavo dar 2016 m. spalio 10 d., pateikdamas atsiliepimą į ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1776-808/2017. Ieškovas pastatė ginčo statinius žemės sklype, kuriame yra hidrotechninis statinys – užtvanka ir privedamas kanalas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu konstatavo, jog užtvanka ir privedamas kanalas yra specifinis hidrotechninis statinys, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra ir aptarnavimas, todėl būtina turėti galimybę prieiti prie žemės sklype esančio statinio, o tai įmanoma padaryti naudojantis ieškovui ir R. G. priklausančia žemės sklypo dalimi. Nepaisant to, jog teismų sprendimais buvo konstatuota, jog užtvanka ir privedamas kanalas yra statinys, kurio eksploatavimui nustatytas 0,05 ha dydžio servitutas žemės sklypo dalyje, ieškovas vis tiek tvirtina, kad šioje sklypo dalyje yra ne statinys, bet žemės naudmena – kelias. Toje vietoje, kur stovi ginčo statiniai, niekada nebuvo jokio statinio, o ginčo statinių ir ieškovo nurodytų buvusių vartų su tvora stovėjimo vieta skiriasi kelių metrų atstumu, t. y. ginčo statiniai buvo perstatyti link užtvankos ir privedamo kanalo keliais metrais. Pastačius ginčo statinius ant užtvankos ir privedamo kanalo, kurie yra saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė, buvo nepaisyta jų priežiūrai, vertingosioms savybėms apsaugoti taikomų įstatymuose nustatytų paveldosaugos reikalavimų bei pažeisti užtvankos ir privedamo kanalo savininkių interesai.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, o likusius ieškinio reikalavimus atmetė.
6. Teismas sprendė, kad savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovui teisinių pasekmių. Savavališkos statybos akte nurodytas reikalavimas nevykdyti jokių statybos darbų šiuo atveju nėra reikšmingas, kadangi ginčo statiniai pastatyti ir jokie statybos darbai nėra vykdomi. Teisines pasekmes ieškovui sukėlė privalomas nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Kadangi savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovui teisinių pasekmių, todėl byla šioje dalyje nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
7. Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo, kad ieškovas skundžiamą privalomąjį nurodymą gavo 2015 m. lapkričio 26 d. Ieškovo, kad terminas administraciniam aktui apskųsti turėtų būti skaičiuojamas nuo ekspertinio tyrimo akto gavimo 2017 m. gegužės 19 d. ar atsisakymo priimti priešieškinį gavimo dienos yra neparemti nei teisės aktais, nei teismų praktika. Ieškovas praleido 1 mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl administracinio akto nuginčijimo. Šią aplinkybę iš esmės pripažįsta ir ieškovas, ieškinyje formuluodamas terminą atnaujinti praleistą terminą.
Šalies argumentai
8. Teismas pabrėžė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija su ieškiniu dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 9 d., terminas, jį pratęsus, privalomam nurodymui įvykdyti baigėsi 2016 m. liepos 9 d. Iš ieškovo faktiškai atliktų veiksmų akivaizdu, kad ieškovas tiek savavališkos statybos akto surašymo, tiek privalomojo nurodymo surašymo metu iš esmės sutiko su akte ir privalomame nurodyme nustatytomis aplinkybėmis. Teismo vertinimu, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas terminą privalomam nurodymui apskųsti praleido dėl svarbių priežasčių. Ieškovo atstovas deklaratyviai nurodė aplinkybes apie savo ligą ir negalėjimą tinkamai konsultuoti sūnaus teisiniais klausimais, tačiau į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių ligos ar gydymosi trukmę. M. G., nepaisant to, kad jo tėvas yra teisininkas, turėjo galimybes gauti teisines konsultacijas ir iš kitų asmenų. Ieškovo sutikimą su savavališkos statybos akte ir privalomame nurodyme nustatytomis aplinkybėmis patvirtina ir tai, kad teisme priėmus ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, ieškovas siekė sudaryti taikos sutartį, kuria pripažino aplinkybes, jog privalomojo nurodymo surašymo metu buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas – supaprastintas projektas su privalomu rašytiniu pritarimu. Teismas sprendė, kad nenustačius, jog priežastys termino praleidimui buvo svarbios, ieškovo prašymas atnaujinti terminą privalomajam nurodymui apskųsti atmestinas. Neatnaujinus termino reikalavimui dėl privalomojo nurodymo ginčijimo reikšti, spręstina, kad procesinis teisės kreiptis į teismą terminas pasibaigęs, todėl vien šiuo pagrindu ieškinio reikalavimas dėl privalomojo nurodymo panaikinimo atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas taip pat pažymėjo, kad VĮ „Registrų centras“ ir UAB „INVERSTATUS“ pateiktų duomenų matyti, jog ginčo statinių ir buvusių vartų su tvora stovėjimo vieta skiriasi kelių metrų atstumu, ginčo statiniai buvo perstatyti keliais metrais arčiau pralaidos. Iš fotofiksacijų matyti, kad buvę vartai stovėjo kitoje vietoje, nei yra pastatyti ginčo vartai. Iš byloje pateiktų 2010 m. balandžio 13 d. ir 2017 m. liepos 28 d. ginčo statinių fotofiksacijų bei jų palyginimų akivaizdžiai matyti, kad ginčo vartai yra kitoje vietoje, nei buvo ankstesnieji.
10. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas faktiškai atliko ne buvusios tvoros (vartų) remonto darbus, tačiau, demontavo buvusius vartus ir ne toje pačioje vietoje (t. y. kelių metrų atstumu) pastatė visiškai naują statinį, priskirtiną I grupės nesudėtingiems statiniams. Atsižvelgiant į tai, kad vartai su tvora pastatytai kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) akveduko statinio teritorijoje, šio I grupės nesudėtingo statinio statybai yra reikalingas supaprastintas statybos projektas ir rašytiniai pritarimai statinio projektui (statybos įstatymo 20 str. 1 d. 6 p., STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ 14 p.). Byloje nėra ginčo, kad nei savavališkos statybos akto, nei privalomojo nurodymo surašymo metu ieškovas nepateikė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos parengto statinio supaprastinto statybos projekto ir rašytinių pritarimų.
11. Nustatė, kad anksčiau nagrinėtose bylose nustatyta, kad užtvanka ir privedamas kanalas yra statinys – savarankiškas daiktinių teisių objektas, kurio eksploatavimui yra nustatytas 0,05 ha dydžio servitutas žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje, į kurią jis patenka. Be to, užtvanka ir privedamas kanalas yra nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) akveduko statinio sudėtinė dalis, kuriai, kaip kultūros vertybei, yra taikomos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-05-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kartu su apeliaciniu skundu taip pat buvo pateikti nauji įrodymai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Nesutiktina su teismo išvada, jog savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovui teisinių pasekmių. Savavališkos statybos akte fiksuojamas nurodymas nevykdyti jokių statinio (jo dalies) vartai su tvora statybos darbų. Vartų ir tvoros remonto darbai nėra baigti, tvora nėra sumontuota ir pastatyta, savavališkos statybos akte pateiktu nurodymu bet kokie statybos darbai sustabdyti ir kol vyksta ginčas, šis aktas su jame esančiu nurodymu jau 3 metus sukelia neigiamas materialines teisines pasekmes. Savavališkos statybos aktas naikintinas ne tik dėl to, kad sukelia apeliantui materialines teisines pasekmes, bet ir dėl to, kad yra nepagrįstas bei neteisėtas, kadangi surašytas pažeidžiant savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą reglamentuojančias teisės normas.
2) Teismas nepagrįstai nevertino momento, nuo kurio sąžiningai veikdamas apeliantas suvokė savo teisių pažeidimą. Neginčija fakto, jog buvo praleistas terminas administraciniam aktui apskųsti, tačiau pateikė svarbių priežasčių sąrašą ir naujai paaiškėjusias aplinkybes (ekspertinio tyrimo aktas), kurios teisiškai ir moraliai įgalina teismą, laikantis protingumo ir teisingumo principų, terminą atnaujinti. Jokiais savo veiksmais ar neveikimu nepripažino ir nepripažįsta savavališkos statybos akte ir privalomajame nurodyme nustatytų aplinkybių. Tėvas E. G. yra garbaus amžiaus žmogus, virš 70 metų, turintis antros grupės neįgalumą, pensininkas, nedirbantis jokio darbo nuo 2006 m., juo labiau teisinio darbo, kuris niekaip neatitinka teismo sprendime jo atžvilgiu dėstomų ir grindžiamų nuostatų. Visų neteisminių galimybių išnaudojimas ginčą išspręsti sąžiningai ir taikiai, apeliantui sukėlė teisėtą ir pagrįstą lūkestį apginti savo interesus yra svarbi priežastis, dėl kurios buvo praleistas terminas administraciniams aktams apskųsti teisme.
3) Savo nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype daugiau nei 20 metų turimą nuosavybę (vartus ir tvorą) susiremontavo, nepažeisdamas įstatymų, nei kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Šiuo atveju kėsinamasi sunaikinti Konstitucijos saugomą ir neliečiamą nuosavybės teisę.
4) Teismas ignoravo byloje pateiktus dokumentinius rašytinius įrodymus, eksperto ir specialisto išvadas bei liudytojų parodymus (nutylėdamas ir neargumentuodamas kodėl juos atmetė, CPK 270 straipsnio 4 d. 3 p.), savo išvadas grindė tik abejotinos vertės mėgėjiškomis nuotraukomis ir sumodeliuotais nuotraukų koliažais, VĮ „Registrų centras“ klaidinančiu raštu bei UAB „Inverstatus“ klaidinančiu brėžiniu. Teismas vadovavosi netinkamomis, ginčo objektui netaikytinomis statybos techninių reglamentų nuostatomis ir sprendime papildomai nurodė, kad faktiškai atlikti ne remonto darbai, bet visiškai naujo statinio statyba, kas yra nepagrįsta ir neįrodyta objektyviais įrodymais.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, taip pat prašė su apeliaciniu skundu teikiamų įrodymų neprijungti prie bylos. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
1) Savavališkos statybos aktas pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, jame fiksuojamos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, jo pagrindu įgalioti viešojo administravimo subjektai priima atitinkamus sprendimus, kurie ir sukelia juridines pasekmes. Skundžiamu sprendimu teismas pagrįstai įvertino, kad savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovui teisinių pasekmių, todėl civilinę bylą toje dalyje nutraukė.
2) Nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nenurodyta pagrįstų argumentų, kurie sudarytų galimybę atnaujinti terminą kreiptis į teismą ir pagrįstų ieškovo neveikimą, savo galimai pažeistų teisių negynimą. Ieškovas savo veiksmais, pasinaudodamas civilinio proceso jam suteikiamomis teisėmis, nepagrįstai vilkina savavališkos statybos padarinių šalinimą, sudaro situaciją, kuomet nepagrįstai ilgai yra nešalinami savavališkos statybos padariniai.
3) Apeliantas ginčo objektą, vartus ir tvorą pastatė neturėdamas teisės aktų nustatyta tvarka numatyto privalomo statybą leidžiančio dokumento, todėl vadovaujantis CK 4.103 straipsniu tokiu statiniu naudotis ar disponuoti yra draudžiama. Ieškovas jam bendrosios nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pastatė 1,5 m aukščio vartus su tvora, su 1,8 m aukščio mūriniais stulpais. Žemės paviršiaus plote, ant kurio pastatytas savavališkos statybos objektas, kitų statinių nėra, tai patvirtina pridedamos fotonuotraukos.
4) Ekspertiniam tyrimui pateikta nepilnos apimties medžiaga, susijusi su ginčo savavališkos statybos objektu – pateikta tik informacija ir duomenys, galintys patvirtinti, kad susidėvėjusios konstrukcijos buvo keičiamos naujomis, tačiau nuslėpta informacija, kad buvo keičiama statinio statybos vieta – kaip minėta, nauja tvora su vartais perkelta arčiau sklypo ribos.
5) Kartu su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai galėjo būti teikiami pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde apskritai nenurodytas nei vienas motyvas, kuris pagrįstų būtinumą juos priimti šioje proceso stadijoje.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji asmenys R. G., G. G. prašo atmesti apeliacinį skundą ir sprendimą palikti nepakeistą, taip pat nepriimti ieškovo teikiamų naujų įrodymų. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
1) Praktiką nutraukti bylą dalyje dėl savavališkos statybos akto, kuriame nėra viešojo administravimo subjektų įpareigojimų ir kuris nesukelia asmeniui jokių teisinių pasekmių, ginčijimo panašiose bylose plėtoja ir bendrosios kompetencijos apeliacinės instancijos teismai. Ieškovas, bandydamas paneigti teismų praktikoje suformuotas taisykles, nenurodė jokių svarių argumentų, kodėl šioje byloje turėtų būti nukrypstama nuo šios praktikos.
Šalies argumentai
2) Ieškovas prašė atnaujinti terminą skundžiamiems aktams apskųsti, tačiau nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių, terminą ginčyti skundžiamus aktus praleido tik dėl savo neveiklumo, t. y. nesiimdamas jokių aktyvių veiksmų ir delsdamas juos apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas visą laiką buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, taip pat turėjo galimybę kreiptis į kitus teisininkus, kas taip pat patvirtina, kad jo nurodomos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis.
Žemesnės instancijos teismas
3) Nustatant servitutą, bylą nagrinėję teismai aiškiai nurodė, kad užtvanka ir privedamas kanalas yra specifinis hidrotechninis statinys, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra ir aptarnavimas, tam, kad savininkės galėtų tinkamai vykdyti Statybos įstatyme įtvirtintą statinio naudotojo pareigą ir įgyvendinti savo teisę naudoti ir eksploatuoti statinius, jos turi turėti galimybę prieiti prie žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio statinio dalies, ją valdyti, naudoti ir ja disponuoti. Teismai konstatavo, kad siekiant tinkamai eksploatuoti šį statinį, jo savininkėms būtina naudotis po juo esančia žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi bei kad nenustačius servituto, savininkės negalėtų užtikrinti tinkamos užtvankos ir privedamo kanalo priežiūros. Ieškovui pastačius ginčo statinius ant užtvankos ir privedamo kanalo, kuri yra saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė, buvo nepaisyta jos priežiūrai ir vertingosioms savybėms apsaugoti taikomų įstatymuose nustatytų paveldosaugos reikalavimų, pažeistas viešasis interesas.
4) Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad toje žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vietoje, kurioje stovi ginčo statiniai, niekada nėra buvę jokio statinio, o ginčo statiniai yra stovėję kitoje šio žemės sklypo vietoje. Ekspertinio tyrimo aktas, kaip nustatė teismas, apskritai laikytinas nevisapusišku įrodymu, kurio įrodomoji vertė abejotina, kadangi išvados pateiktos tik pagal ieškovo atrinktą medžiagą ir ieškovo nurodytas aplinkybes, o ne faktiškai įvertinus atliktus statybos darbus.
5) Apeliantas nenurodė jokių aplinkybių, kodėl dokumentai yra pateikiami tik po to, kai byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kodėl poreikis juos pateikti iškilo tik dabar, nors ginčo statiniai buvo pastatyti dar 2015 m. ir visi dokumentai, turintys patvirtinti jų teisėtumą ir statybos vietą, galėjo būti surinkti iki bylos išnagrinėjimo. Todėl yra pagrindas vadovaujantis CPK 314 straipsniu šių dokumentų neprijungti prie bylos, kaip pateiktų nesavalaikiai.
15. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas atmestinas.
16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
17. Dėl naujų įrodymų priėmimo. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė IĮ „Matininkas“ 2018-06-12 raštą Nr. 690 su priedais (žemės sklypo planais) bei nuotrauką, kurioje užfiksuoti vartai ir tvora. Nurodyti įrodymai neabejotinai galėjo būti pateikti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantas nenurodė svarbių priežasčių, kodėl šie įrodymai pateikti nebuvo, nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai atsisakė pateiktus įrodymus priimti, be to, ginčo statiniai pastatyti dar 2015 metais, tais pačiais metais surašytas tiek ieškovo ginčijamas savavališkos statybos aktas, tiek privalomas nurodymas, o apeliantas visą šį laiką galėjo rinkti ginčo statinių teisėtumą patvirtinančius dokumentus, esamą situaciją užfiksuoti nuotraukose, todėl apelianto pateiktus įrodymus atsisakytina priimti.
Dėl bylos dalies nutraukimo
18. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo. Apeliantas nesutinka su bylą nagrinėjusio teismo išvada, jog savavališkos statybos aktas nesukelia apeliantui teisinių pasekmių.
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).
20. Naujausioje bendrosios kompetencijos teismų praktikoje nurodoma, jog savavališkos statybos aktas, kuriame nenurodomi jokie privalomi nurodymai, nesukelia jokių teisinių pasekmių ir dėl to bylą reikia nutraukti (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-896-656/2018, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-388-262/2019).
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas teismų praktiką yra pažymėjęs, kad savavališkos statybos aktas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks savavališkos statybos aktas, nenagrinėtina teismų, t. y. savavališkos statybos aktas, kuriame tik nustatytos galimos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, administraciniuose teismuose negali būti ginčijamas, nes toks aktas pats savaime negali sukelti kokių nors teisinių pasekmių. Kai keliamas ginčas tik dėl fakto, bet ne dėl teisės, toks skundžiamas savavališkos statybos aktas negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia (ABTĮ 3 str. 1 d. ir 15 str.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-325/2011). Kita vertus, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, jog atitinkamas savavališkos statybos aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui, jei juo sukurtos tam tikros teisinės pasekmės pareiškėjui arba tokiame akte įtvirtinti tam tikri įpareigojimai. Tokiais atvejais nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo skundo reikalavimais nesiekiama išspręsti kilusio ginčo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010).
22. Teisėjų kolegija, susipažinusi su 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos aktu Nr. (duomenys neskelbtini), pažymi, jog savavališkos statybos akte, kaip ir nurodo apeliantas, iš tiesų yra nurodymas nevykdyti jokių statinio (jo dalies), t. y. vartų su tvora, statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Tuo tarpu įpareigojimas apeliantui nugriauti savavališkai pastatytus vartus su tvora ir sutvarkyti statybvietę yra nustatytas tik 2015 m. lapkričio 9 d. privalomajame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių duomenų taip pat akivaizdu ir tai, kad surašant 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos aktą vartai su tvora jau buvo pastatyti, kitu atveju pagrindo surašyti privalomąjį nurodymą nugriauti savavališkai pastatytus vartus ir tvorą apskritai nebūtų buvę. Be to, ir pačiame savavališkos statybos akte neteisėtai pastatyti vartai ir tvora identifikuoti nurodant jų aukštį, o grafoje atliktų darbų mastas pažymima, jog „įrengti vartai su tvora“, taip pat savavališkos statybos akte yra fiksuojamas ir nustatytų pažeidimų padarymo laikas – 2015 m. kovo mėnesis. Pastatyti vartai ir tvora be kita ko, yra matomi ir byloje esančiose nuotraukose. Tai reiškia, kad 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti privalomojo pobūdžio nurodymai nevykdyti statybos darbų apeliantui šio akto surašymo metu nebuvo aktualūs. Nebeaktualaus nurodymo nevykdyti vartų su tvora statybos darbų formalus įrašymas savavališkos statybos akte nesukūrė jokių konkrečių įpareigojimų apeliantui. Svarbu ir tai, jog pareiga nevykdyti savavališkos statybos darbų teisės aktuose apskritai yra nustatyta visiems asmenims, todėl teisėjų kolegija konstatuoja konkrečių įpareigojimų savavališkos statybos akte nebuvimą. Pažymėtina, kad toks vertinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-320/2014).
23. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina tiek su bylą nagrinėjusio teismo pozicija, kad savavališkos statybos akte jokie privalomi nurodymai ieškovui nustatyti nebuvo, tiek su atsakovų ir trečiųjų asmenų atsiliepimuose į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, jog savavališkos statybos akto pagrindu įgalioti viešojo administravimo subjektai tik priima atitinkamus sprendimus, kurie ir sukelia juridines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į trečiųjų asmenų pagrįsta argumentą, kad apeliantas, bandydamas paneigti teismų praktikoje suformuotas taisykles, nenurodė jokių svarių argumentų, kodėl šioje byloje turėtų būti nukrypstama nuo šios praktikos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pats 2015 m. spalio 22 d. savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) neturi privalomojo pobūdžio, nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti ir ginčo dalyku teisme, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nutraukti bylą šioje dalyje.
Dėl termino privalomajam nurodymui apskųsti skaičiavimo pradžios ir jo atnaujinimo
24. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija Savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini) surašė 2015 m. spalio 22 d., šio akto pagrindo 2015 m. lapkričio 9 d. apeliantui buvo surašytas privalomas nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi apeliantas neatvyko šių dokumentų pasirašyti, jie 2015 m. lapkričio 19 d. kartu su atsakovės raštu Nr. (23.2)-2D-17928 buvo išsiųsti paštu. Apeliantas nurodytus dokumentus gavo 2015 m. lapkričio 26 d. dieną. Nagrinėjant bylą taip pat nustatyta, jog 2016 m. balandžio 21 d. apeliantas kreipėsi į atsakovę Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją su prašymu pratęsti nustatytą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Nors atsakovė 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu apelianto prašymą tenkino ir terminą pratęsė iki 2016 m. liepos 9 d, tačiau 2016 m. liepos 28 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, kad privalomasis nurodymas nėra vykdomas. Apeliantui nevykdant privalomojo nurodymo, atsakovė 2016 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu (civilinė byloje Nr. e2-1776-808/2017), kuriuo prašė nugriauti pastatytus vartus su tvora, o atsakovas 2016 m. spalio 10 d. atsiliepime nurodė, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija vartų su tvora kapitalinį remontą nepagrįstai vertina kaip naujo statinio statybą. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog apeliantas po ieškinio jam pareiškimo kreipėsi į teismo ekspertą S. V., kuris 2017 m. gegužės 19 d. surašė Ekspertinio tyrimo aktą Nr. 17/0519. Remdamasis šiuo aktu apeliantas minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje pateikė priešieškinį, kurį teismas 2017 m. birželio 6 d. nutartimi atsisakė priimti. Apelianto vertinimu terminas apskųsti administracinius aktus turi būti skaičiuojamas nuo to laiko, kai buvo atsisakyta priimti jo priešieškinį, kadangi būtent nuo šio momento atsirado poreikis kreiptis į teismą.
25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nėra ginčo, jog apeliantas skundžiamą 2015 m. lapkričio 9 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 2015 m. spalio 22 d. Savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini) gavo 2015 m. lapkričio 26 d. Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde apeliantas neginčija fakto, jog buvo praleistas įstatymo nustatytas vieno mėnesio terminas administraciniam aktui apskųsti, prašė jį atnaujinti. Apeliantas ieškinį šioje byloje pateikė 2017 m. rugpjūčio 30 d., ir laiko, kad nagrinėjamu terminas praleistas nežymiai, be to teigia, kad yra visa eilė svarbių aplinkybių, sudarančių pagrindą terminą atnaujinti.
26. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Į minėtos taisyklės taikymo sritį patenka ir tie atvejai, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu. Tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-257/2013).
27. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad terminas apskųsti 2015 m. lapkričio 9 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) neturėtų būti skaičiuojamas nuo ekspertinio tyrimo akto surašymo 2017 m. gegužės 19 d. ar atsisakymo priimti priešieškinį civilinė byloje Nr. e2-1776-808/2017 (nutartis priimta 2017 m. birželio 6 d.). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas apie privalomąjį nurodymą sužinojo dar 2015 m. lapkričio mėnesį. Taip pat nustatyta, jog jis pats 2016 m. balandžio 21 d. prašė pratęsti terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius, teikė atsiliepimą byloje pagal atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2016 m. rugsėjo 9 d. pateiktą ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Tai reiškia, kad dar 2016 m. balandį apeliantas puikiai suvokė privalomojo nurodymo turinį, jame nustatytus įpareigojimus. Apeliantas privalomojo nurodymo nevykdė ir jų neskundė, kol galiausiai kreipėsi į teismo ekspertą S. V. su prašymu atlikti ekspertizę. Ekspertizė buvo atlikta praėjus daugiau nei pustrečių metų nuo privalomojo nurodymo surašymo ir įteikimo apeliantui dienos, į ekspertą kreiptasi po pratęsto termino pašalinti savavališkos statybos padarinius pasibaigimo. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teisėjų kolegijai spręsti, jog apeliantas galėjo nesuprasti savavališkos statybos akto, privalomojo nurodymo turinio, privalomajame nurodyme nustatytų įpareigojimų, savavališkos statybos akte nurodytų nustatytų aplinkybių. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad susidariusi situacija de facto nebuvo tokia sudėtinga, kad galėtų būti tinkamai nesuprasta vidutiniškai apdairaus ir protingo žmogaus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad terminas privalomajam nurodymui skųsti skaičiuotinas nuo 2015 m. lapkričio 26 d., todėl negalima teigti, jog jis yra praleistas nežymiai.
28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apeliantas nenurodė ir neįrodė, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas terminas administraciniam aktui apskųsti, yra svarbios. Nurodyta išvada taip pat yra pagrįsta. Kasacinio teismo praktikoje teigiama, jog sprendžiant, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, vertintinas svarbia priežastimi nurodomų aplinkybių pobūdis: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių (pvz., giminaičiai, atstovai ir pan.) arba nesusijusių (pvz., teismas, kitos institucijos ir pan.) su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės. Svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-701/2015). Nagrinėjamoje byloje yra duomenys apie tai, kad apeliantas naudojosi savo tėvo E. G. teisine pagalba, buvo jo atstovaujamas, tačiau nėra jokių įrodymų apie E. G. ligą, sveikatos būklę, kuri būtų sutrukdžiusi skųsti privalomąjį nurodymą laiku, nors ir buvo įrodinėjamas šių aplinkybių egzistavimas. Kita vertus, net ir šių įrodymų buvimas nesudarytų pagrindo teigti, jog apelianto tėvo liga, sveikatos problemos trukdė apeliantui laiku įgyventi savo teisę skųsti privalomąjį nurodymą. Be to, apeliantas turėjo visas galimybes naudotis kitų teisininkų paslaugomis bet kuriuo momentu po privalomojo nurodymo surašymo. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog neegzistuoja nei force majeure aplinkybės, nei kitos aplinkybės, nepriklausančios nuo apelianto valios bei trukdžiusios pareikšti ieškinį laiku. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad pats apeliantas nagrinėjamoje situacijoje nesielgė pakankamai atidžiai ir sąžiningai, keitė savo poziciją, kadangi iš pradžių prašė pratęsti terminą šalinti savavališkos statybos padarinius neginčydamas atsakovo priimtų administracinių aktų teisėtumo, pratęsus terminą savavališkos statybos padarinių nešalino, atsakovui pareiškus ieškinį teisme pradėjo įrodinėti, kad atsakovas vartų su tvora kapitalinį remontą nepagrįstai vertina kaip naujo statinio statybą, nors ir siekė sudaryti taikos sutartį, su kuria nesutiko atsakovas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas terminą skųsti privalomąjį nurodymą praleido net ir skaičiuojant nuo 2017 m. birželio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti jo priešieškinį, datos, o tai tik dar kartą patvirtina, kad apeliantas savo teises įgyvendino netinkamai ir aplaidžiai.
29. Nagrinėjamos situacijos kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apelianto prašymas atnaujinti terminą privalomajam nurodymui apskųsti turi būti atmestas.
Dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo
30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl privalomojo nurodymo panaikinimo atmestinas vien tuo pagrindu, kad praleistas įstatymo nustatytas terminas jam apskųsti ir šis terminas negali būti atnaujintas. Tačiau skundžiamame sprendime bylą nagrinėjęs teismas taip pat analizavimo ir 2015 m. lapkričio 9 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) bei sprendė, kad privalomasis nurodytas yra ir teisėtas, ir pagrįstas. Apelianto vertinimu tokia teismo išvada yra nepagrįsta, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, apribojo jo nuosavybės teisę.
31. Apeliantui M. G. ir R. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Su šiuo žemės sklypu besiribojantis žemės sklypas su inžineriniais statiniais (užtvanka ir privedamu kanalu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims G. G. ir R. G.. Taip pat nustatyta, kad užtvanka ir privedamas kanalas yra statinys – savarankiškas daiktinių teisių objektas, kurio eksploatavimui yra nustatytas 0,05 ha dydžio servitutas žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio apeliantui bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalyje, į kurią jis patenka (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-96-574/2011, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-654-661/2012). Be to, kaip patvirtina bylos duomenys, yra nustatyta, jog užtvanka ir privedamas kanalas yra nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) akveduko statinio sudėtinė dalis, kuriai, kaip kultūros vertybei, yra taikomos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatos (Vilniaus apygardos teismo 2013-12-18 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3645-302/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-05 sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1089/2014). Tai reiškia, kad kultūros paveldo objektas – (duomenys neskelbtini) akveduko statinys yra saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė, kuriai taikomi ir specialūs paveldosaugos reikalavimai, o savavališka statyba kliudo įgyvendinti vertingosioms (duomenys neskelbtini) akveduko statinio savybėms apsaugoti taikomus paveldosaugos reikalavimus, pažeidžia viešąjį interesą tokį objektą išsaugoti.
32. Įvertinusi nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad ne toje pačioje vietoje, kur stovėjo demontuotieji vartai, buvo pastatyti nauji vartai, o ši aplinkybė patvirtina naujo statinio statybą, – ne buvusių vartų remontą ar rekonstrukciją kaip įrodinėja apeliantas. Byloje esančių nuotraukų, VĮ „Registrų centras“ ir UAB „INVERSTATUS“ dokumentų analizė rodo, kad tvora ir vartai šiuo metu stovi daug arčiau pralaidos nei stovėjo iki jų perstatymo. Skundžiamame sprendime pagrįstai pažymima, kad šias aplinkybes patvirtina ne tik nuotraukos, kurias savo apeliaciniame skunde kritikuoja ieškovas, bet ir užtvankos ir privedamo kanalo išdėstymo planas, Grigiškių akveduko statinio apibrėžtų teritorijos ribų planas, 2011-03-01 savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) bei kiti įrodymai. Nagrinėjamoje situacijoje ypač svarbu, kad dar 2015 m. lapkričio mėnesį rengtas supaprastintas projektas, kurio užsakovas buvo apeliantas. Šio supaprastinto projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad numatoma įrengti naują tvorą su slankiojančiais automatiniais vartais, perkeliant ją arčiau sklypo ribos. Aiškinamąjį raštą pasirašė ir pats apeliantas. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino 2017 m. gegužės 19 d. Ekspertinio tyrimo aktą Nr. 17/0519, kadangi tyrimas atliktas pagal selektyviai atrinką ir ekspertui pateiktą medžiagą, todėl išvados galėjo būti daromos atsižvelgiant tik į pateiktoje medžiagoje esančius duomenis, bet ne šiuo metu esamą faktinę situaciją, taip pat nevertinant kitų byloje esančių įrodymų.
33. Apelianto teiginiai apie jo nuosavybės teisės pažeidimą nagrinėjamoje byloje yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Šiuo atveju paties apelianto veiksmai lėmė viešojo intereso pažeidimą, kadangi jam perkėlus vartų ir tvoros buvimo vietą buvo apsunkinta kultūros paveldo objekto (duomenys neskelbtini) akveduko statinio priežiūra. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog apeliantas nepateikė atsakovei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos parengto statinio supaprastinto statybos projekto ir rašytinių pritarimų, t. y. ginčo objektą (vartus ir tvorą) pastatė neturėdamas teisės aktų nustatyta tvarka numatyto privalomo statybą leidžiančio dokumento, o šie jo veiksmai taip pat pažeidžia ir viešąjį interesą statybos priežiūros srityje.
34. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, išsamiai išanalizavo dabartinęs faktinę situaciją ir jos pasikeitimą perstačius vartus ir tvorą, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog 2015 m. lapkričio 9 d. privalomasis nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) yra teisės ir pagrįstas, o ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas ir šiais motyvais.
35. Vadovaudamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, atsakovas ir tretieji asmenys bylinėjimosi išlaidų jų naudai priteisti neprašė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.