Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorei Eidivaldai Meškienei,

atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atstovui Vitalijui Sosunovičiui,

trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovams Rasai Šimkūnaitei ir Ritai Kuncevičienei,

trečiųjų asmenų M. G. ir R. G. atstovui E. G.

išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir trečiųjų asmenų M. G. ir R. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3645-302/2013 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Trakų rajono savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Trakų vandenys“, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, R. G., G. G. dėl administracinių aktų, sandorių pripažinimo negaliojančiais, dalies paveldėjimo teisės liudijimų papildymų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, bylos nagrinėjime dalyvaujantys tretieji asmenys: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, R. G., M. G., Trakų rajono notarų biuro notarė Jūratė Klepackienė, Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro notarė Dalia Jungevičienė, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

Prieš vertinant apeliacinių skundų pagrįstumą, teisėjų kolegija išsprendžia papildomų įrodymų priėmimo klausimą.

Apeliaciniu skundu tretieji asmenys M. G. ir R. G. prašė prijungti jų kartu su skundu teikiamus papildomus įrodymus: Nekilnojamojo turto registro išrašą; Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos raštą dėl valstiečių ūkiams suteiktos žemės bei kadastro duomenų aplikaciją. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantai, siekdami pagrįsti šių įrodymų prijungimo prie bylos būtinumą, teigė, jog jie įrodo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, o nebuvo vertinami kartu su kita bylos medžiaga, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, jų pateikimo galimybė atsirado tik po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo. Įvertinusi apeliantų nurodytas aplinkybes bei susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija atsisako priimti ir kartu su kita bylos medžiaga vertinti papildomai pateiktus apeliantų įrodymus. Teisėjų kolegija nustatė, jog dalis kartu su trečiųjų asmenų skundu teikiamų įrodymų - 2003 m. sausio 6 d. Nekilnojamojo turto pažymėjimas - jau yra nagrinėjamos bylos medžiagoje (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-96-574/2011, t. 1, b. l. 51), todėl šio dokumento priėmimas tik apsunkintų bylą pertekliniais dokumentais. Kiti apeliantų papildomai teikiami dokumentai nesusiję su nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos raštas dėl valstiečių ūkiams suteiktos žemės, susijęs tik su teisės aktų, reglamentavusių valstiečių ūkiams suteiktos žemės ūkio paskirties sklypų išpirkimo tvarką, galiojusią iki 1998 m., nuostatų aiškinimais, o šis klausimas byloje nekeliamas ir nevertinamas, be to tam tikrą teisinę situaciją reguliuojančių teisės normų aiškinimas priskirtinas teismo kompetencijai. Iš apeliantų pateiktos kadastro duomenų aplikacijos, nėra galimybės įvertinti, kokį teritorijos fragmentą ir kokiu tikslu ji atvaizduoja, kas ją parengė bei kaip ji susijusi su nagrinėjama civiline byla. Šių argumentų pagrindu Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atsisako priimti ir vertinti kartu su kita bylos medžiaga apeliantų M. G. ir R. G. kartu su apeliaciniu skundu teikiamus papildomus įrodymus.

Dėl faktinės bylos situacijos

Dėl užtvankos su privedamu kanalu priklausymo nekilnojamai kultūros vertybei - Grigiškių akvedukui

1994 m. gruodžio 22 d. buvo priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas Nr. I-733. Įstatymo 8 straipsnis nustatė, jog nustatytos ir įvertintos nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos įrašant jas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, pagrindiniai nekilnojamųjų kultūros vertybių duomenys fiksuojami Kultūros vertybių apsaugos departamento nustatytuose apskaitos dokumentuose, t. y. pagrindiniame dosjė (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 4, b. l. 194-195). Minėto įstatymo 9 straipsnis taip pat nustatė, kad į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, turi būti saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. 1995 m. sausio 24 d. įstatymu Nr. I-761 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija buvo reorganizuota į Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentą. 1997 m. gruodžio 31 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. 380 „Dėl objektų įrašymo į registrą“, Grigiškių akvedukas įrašytas į Kultūros vertybių registrą, kultūros vertybei suteikiant kodą S 489 (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014 t. 1, b. l. 20).

1998 m. buvo parengtas pagrindinis kultūros vertybės – akveduko, dosjė (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 4, b. l. 196-220). Prieš aptariant ir įvertinant šio dokumento įrodomąją reikšmę pažymėtina, jog remiantis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pateikta informacija, iki įsigaliojant 2005 m. balandžio 20 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakcijai (jos pagrindu 2005 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1053 buvo įsteigtas Kultūros vertybių registras), nekilnojamojo paveldo objektai buvo saugomi vadovaujantis dosjė sukauptais apskaitos dokumentais (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 4, b. l. 180). 2004 m. rugsėjo 28 d. buvo priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-2452 (įsigaliojo nuo 2005 m. balandžio 20 d.). Įstatymų leidėjas 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. IX-2452 reglamentavo kaip turi būti sprendžiama dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių, kurios iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo įtrauktos į valstybės apskaitą, apsaugos (3 str.). Juo nustatyta, kad visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis (3 str. 1 d.). Nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos (3 str. 2 d.). Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugotinomis“, Grigiškių akvedukas paskelbtas valstybės saugomu, apsaugos tikslas – viešam pažinimui ir naudojimui. Minėto įsakymo 2 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas, bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo nuostatoms. Ši teisinė reglamentacija rodo, jog nuo 1993 metų Grigiškių akveduką pripažinus saugomu istoriniu paminklu ir 1997 m. suteikus jam kultūros vertybės statusą, akvedukas buvo saugomas, jo vertingieji bruožai, statusas ir elementai nustatyti ir kaupiami pagrindiniame kultūros vertybės dosjė, kurio duomenys buvo perkelti ir į Kultūros vertybių registrą. Atsižvelgiant į šio dokumento svarbą ir jame pateiktų duomenų reikšmingumą, teisėjų kolegija mano, jog kilusio ginčo išsprendimui būtina šį įrodymą ir juo pateiktą informaciją įvertinti detaliau.

Kultūros vertybės – Grigiškių akveduko, pagrindiniame dosjė pažymėta, jog akvedukas į istorinių paminklų sąrašą įtrauktas 1993 m. kovo mėnesį, o nuo 1997 metų saugomas kaip kultūros vertybė. Kultūros vertybės dosjė pateikiamas statinio aprašas parengtas vadovaujantis 1993 m. kovo mėnesį atlikta statinio apžiūra (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 24), todėl akivaizdu, jog akveduko dosjė, iš esmės atspindi 1993 m. kovo 31 d. aktu Nr. 207, nustatytą Grigiškių popieriaus fabriko vandens kanalo, statusą, t. y. Grigiškių akveduko statinio, į kurį įeina akvedukas ir užtvanka su privedamu kanalu, visumą, o ne atskiro statinio. Šią išvadą pagrindžia ir kiti žemiau dėstomi argumentai. Statinio apraše, kaip ir 1993 metais nustatytu Grigiškių popieriaus fabriko vandens kanalo teritorijos ribų planu, pažymėta, jog statinio teritorija apima 3,71 ha plotą (kai tuo tarpu tik akveduko plotas apima 0,57 ha teritoriją); į teritoriją patenka akvedukas, didysis kanalas su užtvanka per Vokės upę ir mažasis kanalas su užtvanka per Vokės upę. Atsakovai byloje teigė, jog tai, kad atskiri statiniai – užtvanka su kanalu patenka į nekilnojamos kultūros vertybės teritoriją, savaime nesuteikia šiems objektams saugotinų statuso Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija sutinka, jog tam tikrų objektų buvimas nekilnojamos kultūros vertybės teritorijoje, nelemia jiems saugotinų statinių statuso. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio (2005 m. balandžio 20 d. įstatymo straipsnio redakcija, kurios nurodytos dalys iš esmės tokia pačia apimtimi išlikusios ir sprendimo priėmimo dieną galiojančioje įstatymo redakcijoje) 14 dalyje nurodyta, kad kultūros paveldo objektai – tai pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti; to paties straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, kad kultūros paveldo objekto teritorija – kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai; 17 dalyje nustatyta, kad kultūros paveldo statinys – vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai. Iš šių įstatymo nuostatų matyti, kad kultūros paveldo objektais kaip nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis registruotini, taigi ir gali būti tokiais pripažinti, kultūros paveldo statiniai (pastatai, jų dalys, inžineriniai statiniai ir kiti nekilnojamieji daiktai) ir kultūros paveldo vietovės, tačiau inžinierinio statinio (ar kito daikto) buvimas kultūros paveldo objekto teritorijoje per se nereiškia, kad toks inžinerinis statinys yra kultūros paveldo objektas.

Tačiau teisėjų kolegija mano, jog šiuo atveju ginčo objektas – užtvanka su privedamu kanalu nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijoje pažymėti ne kaip atskiri inžinieriniai statiniai, kuriems netaikytina kultūros paveldo objekto apsauga, bet kaip kultūros vertybės – akveduko sudėtinės dalys - vertingieji elementai (vertingosios savybės). Užtvankos su privedamu kanalu negalima vertinti kaip atskirų nuo akveduko statinių, kadangi tik jie bendrai įgauna saugotino statinio -Grigiškių akveduko, statusą. Ši teismo išvada paremta kita pagrindiniame dosjė esančia informacija. Statinio aprašo 4 punkte nurodant nekilnojamos vertybės matmenis, nurodomas ne tik akveduko, tačiau ir kanalo su užtvanka ir pylimais išmatavimai (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 22). Be to, nereikia pamiršti, jog pagrindiniu kultūros vertybės – akveduko – dosjė, nurodyta, jog ši kultūros vertybė turi istorinę, technologinę ir architektūrinę vertę. Šiuo atveju vertinant ar ginčo objektas – užtvanka su privedamu kanalu laikytini nekilnojamos kultūros vertybės – Grigiškių akveduko, dalimi, aktuali technologinė akveduko vertė. Dosjė akveduko techninė įranga apibūdinama kaip: akvedukas su didžiuoju bei mažuoju kanalu, užtvankų liekanos (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 23). Tik šios įrangos visuma atskleidė kultūros objekto, turinčio technologinę vertę, prasmę. Grigiškių popieriaus fabriko vandens užtvanka buvo hidrotechninis statinys. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 289 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ patvirtinimo“ 11 punktu hidrotechnikos statiniai apibrėžti kaip statiniai ir įrenginiai vandens ištekliams naudoti ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti. Tarp minėtu įsakymu nustatytų hidrotechnikos statinių įvardijami ir akvedukai – tai latakai, kuriais vanduo prateka virš natūralių arba dirbtinių kliūčių, pastovių ar laikinų vandentakų (Statybos techninio reglamento 11.12. punktas). Šiuo atveju iš byloje esančių Grigiškių akveduko apskaitos dokumentų (dosjė bei jame pateikiamos tyrimų, archyvinės medžiagos) nustatyta, jog Grigiškių popieriaus fabriko vandens kanalas, kaip hidrotechninis statinys, buvo sudarytas iš įrenginių komplekso: užtvankos, privedamo kanalo, skydų (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 35). Didžiuoju kanalu ir akveduku tekantis vanduo buvo naudojamas hidroelektrinei – elektros gamybai. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, akvedukas yra tik viena iš hidrotechninio įrenginio dalių, viena pati savaime neatspindinti statinio technologinės, architektūrinės ir istorinės vertės, dėl ko negalima sutikti su atsakovais, jog tik akvedukas yra nekilnojamoji kultūros vertybė. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovės R. G. ir G. G., nagrinėjamoje byloje neigusios ginčo objektui – užtvankai su privedamu kanalu taikytiną kultūros vertybės apsaugos statusą, prijungtoje prie nagrinėjamos bylos, civilinėje byloje Nr. 2-96-574/2011, ne kartą teigė, jog ginčo objektas priklauso kultūros paveldui ir jam taikytina įstatyminė apsauga (civilinės bylos Nr. 2-96-574/2011, t. 2, b. l. 193-194).

Grigiškių akveduko, kaip statinio, kuriam priskiriamas akvedukas ir užtvanka su kanalu, sampratai nepritarianti Aplinkos ministerija teigė, jog Grigiškių akveduko statinys Kultūros vertybių registre įregistruotas kaip pavienis objektas, o ne kompleksas. Ginčo objektas – užtvanka su privedamu kanalu yra Grigiškių akveduko vertingosios savybės, joms šis statusas nustatytas tik 2009 m. kovo 31 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009 m. kovo 31 d. aktu Nr. KPD-RM-1056 buvo patikslinti Grigiškių akveduko statinio duomenys Kultūros vertybių registre, t. y. nustatytos jo vertingosios savybės, apibrėžtos teritorijos ribos ir nustatytas regioninis reikšmingumo lygmuo (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014 t. 3, b. l. 5-11).

Susipažinus su Kultūros vertybių registre teikiama informacija matyti, jog Grigiškių akvedukas registre įrašytas kaip pavienis objektas (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 3, b. l. 158), tačiau tai nepaneigia, aukščiau teismo padarytų išvadų, dėl akveduko, kaip statinio, į kurį įeina užtvanka su privedamu kanalu, ir sudaro bendrą objektą – Grigiškių akveduko statinį, kuriam taikytina kultūros vertybės apsauga.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sąvoka „vertingosios savybės“ buvo įtvirtinta tik 2005 m. balandžio 19 d. redakcijos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu. Minėto įstatymo 2 straipsnio 40 punktu vertingoji savybė apibūdinama kaip – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2005 m. balandžio 15 d. priėmė įsakymą Nr. ĮV-150 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo patvirtinimo“, jo priedu buvo patvirtintos vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinių vertingųjų savybių sąrašas, su kuriuo susipažinus akivaizdu, jog vertingosios savybės, kaip kultūros vertybę apibūdinančios, jos reikšmingumą lemiančios ir išskiriančios savybės yra kultūros objekto. Kultūros vertybė susideda iš vertingųjų savybių. Sąvokos „vertingosios savybės“ įtvirtinimas tik 2005 m. balandžio 19 d. Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo redakcijoje nereiškia, jog iki įstatymiškai įtvirtinant šią sąvoką elementai, vertingi istoriniu, moksliniu požiūriu neegzistavo. Kaip buvo minėta, prieš įtraukiant kultūros vertybę į Kultūros vertybių registrą ir jame išskiriant kultūros objekto vertingąsias savybes, kultūros vertybė buvo saugoma vadovaujantis dosjė sukauptais apskaitos dokumentais. Iš šių duomenų, kaip jau nustatyta, nurodant tiek saugotino statinio kultūrinę vertę, tiek aprašant jo teritoriją ir matmenis, galima suprasti, jog į kultūros vertybę – Grigiškių akveduką, kaip į pavienį saugotiną objektą įeina akveduko bei užtvankos su privedamu kanalu visuma, o ne atskiras objektas - akvedukas.

Aptartų teisės aktų ir bylos medžiagos visuma įrodo, jog ginčo objektas – užtvanka ir privedamas kanalas yra nekilnojamos kultūros vertybės - Grigiškių akveduko statinio vertingieji elementai, sudėtinės dalys. Grigiškių akvedukui ir į jį įeinantiems statiniams (užtvankai su privedamu kanalu), kaip kultūros vertybei, taikomos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatos, dėl kurių galimo pažeidimo, teisėjų kolegija pasisakys toliau.

Dėl 2002 m. gruodžio 3 d. turto perdavimo - priėmimo akto teisėtumo

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nustatytas aplinkybes dėl Grigiškių akveduko, kaip kultūros vertybės, sudėties, nesutinka su atsakovų išsakytais argumentais ir pirmosios instancijos teismo išvadomis vertinant 2002 m. gruodžio 3 d. turto perdavimo – priėmimo akto teisėtumą.

Byloje nustatyta, jog 1997 m. gruodžio 31 d. Kultūros apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. 380, Grigiškių akveduko statinys buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kaip jau nustatyta, kultūros vertybe buvo laikomas Grigiškių akveduko statinys, į kurį įeina akvedukas bei užtvanka su privedamu kanalu) (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 20). 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugotinomis“, Grigiškių akvedukas paskelbtas valstybės saugomu kultūros objektu. 1994 m. gruodžio 22 d. priimto Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 9 straipsnis numatė, jog sprendimai dėl objekto įrašymo į Kultūros vertybių registrą skelbiami „Valstybės žiniose“. Todėl informacija apie Grigiškių akveduką, kaip kultūros vertybę, laikoma išviešinta nuo 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 380 paskelbimo „Valstybės žiniose“. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Trakų rajono savivaldybė apie Grigiškių popieriaus fabriko vandens kanalą, kaip istorijos paminklą, buvo informuota jau 1993 m. (Trakų rajono valdyba buvo supažindinta su Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro direktoriaus 1993 m. kovo 31 d. raštu Nr. 207 dėl Grigiškių popieriaus fabriko vandens kanalo įrašymo į Naujai išaiškintų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą (civilinės bylos Nr. 2-96-574/2011, t. 3, b. l. 135 Kultūros paveldo centro kultūros vertybės papildomo dosjė 4-5 lapai). Tai, kad Trakų rajono savivaldybei apie Grigiškių akveduko įregistravimą į Kultūros vertybių registrą, buvo žinoma iki priimant 2002 m. gruodžio 3 d. perdavimo – priėmimo aktą, nenuginčijamai patvirtina prie civilinės bylos prijungta Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla. Joje esantis 2000 m. gruodžio 7 d. Trakų rajono savivaldybės mero prašymas dėl akveduko inventorizacijos (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos lapas 21) įrodo tai, kad savivaldybei buvo žinoma apie akvedukui suteiktą kultūros vertybės statusą, savivaldybės prašyme nurodomas ir kultūros vertybei suteiktas kodas. Todėl atsakovams, Trakų rajono savivaldybei ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos direktoriui (šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybę pagal Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 5.8 punktą dėl valstybės turto, apskričių viršininkų perduoto savivaldybių nuosavybėn pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn atstovauja Aplinkos ministerija), ruošiantis sudaryti ginčijamą aktą dėl Grigiškių akveduko statinio elementų – užtvankos su kanalu, perdavimo Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn, ir suprantant, jog šis perdavimas gali turėti įtakos nekilnojamųjų kultūros vertybių ir jų teritorijų saugojimui, sudarė pagrindą akto šalims laikytis Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto reikalavimo, derinti kultūros vertybės perdavimą su Kultūros vertybių apsaugos departamentu (dabar tai Kultūros paveldo departamentas). Kadangi užtvankos su privedamu kanalu, kaip kultūros vertybės – Grigiškių akveduko, sudėtinės dalies, perdavimas Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn nebuvo suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, todėl ginčijamas 2002 m. gruodžio 3 d. perdavimo – priėmimo aktas yra negaliojantis nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012 spręsdamas dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto reikalavimo, derinti kultūros vertybės perleidimą su Kultūros paveldo departamentu, pasisakė, jog šis nurodymas yra įsakmus, todėl vien ginčijamo 2002 m. gruodžio 3 d. akto priėmimas nesuderinus jo su kultūros vertybių apsaugą vykdančia institucija, lemia jo negaliojimą CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Aptariant Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo nuostatas, atkreipiamas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo administracinio akto priėmimo metu) 3 straipsnio 3 dalies 3 punktu nustatyta, kad savivaldybių nuosavybėn perduodamas turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise, t. y. miestų ir gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti. Šiuo atveju ginčijamame administraciniame akte pažymėta, jog Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn perduodamas turtas įvardintas minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto a-d papunkčiuose (o ne d-f papunkčiuose, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas) (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 47). Ši įstatymo norma įtvirtina būtinų savivaldybių funkcijoms atlikti, patikėjimo teise valdomų: a) gatvių ir vietinės reikšmės kelių su visais jiems priklausančiais statiniais; b) miestų ir gyvenviečių apšvietimo tinklų, statinių bei įrenginių; c) želdynuose esančių statinių ir įrenginių; bei d) vandens telkinių statinių ir įrenginių perdavimą savivaldybių nuosavybėn. Įvertinus, kokioms, tariamoms, funkcijoms atlikti buvo perduotas ginčo objektas, bei tai, kad Grigiškių akveduko statinys yra hidrotechnikos statinys, akivaizdu, jog Trakų savivaldybei perduotas turtas neatitiko nė vienos iš a-d papunkčiuose išvardintų statinių sąvokos ir nebuvo valdomas savivaldybės patikėjimo teise, naudojamas savivaldybės funkcijoms vykdyti.

Grigiškių akvedukas yra hidrotechninis statinys, naudotas elektros gamybai. Grigiškių akveduku tekantis vanduo buvo naudojamas hidroelektrinei – elektros gamybai, taip pat teikė vandenį Grigiškių popieriaus fabrikui, buvo naudojamas vandens lygiui reguliuoti (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 23, 35). Byloje esantys duomenys apie Grigiškių akveduko statinį patvirtina, jog Grigiškių akvedukas atitiko Vandens įstatymo 3 straipsnio 8 punktu nustatytą hidrotechnikos statinio apibūdinimą, t. y. – statiniai ir įrenginiai vandeniui naudoti ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti (užtvankos, krantinės, pralaidos, siurblinės, hidroelektrinės, molai, laivybos statiniai ir pan.). Atsakovams įrodinėjant, jog ginčo objektas buvo valdomas patikėjimo teise, kaip statinys būtinas savivaldybių funkcijoms atlikti, teisėjų kolegija pažymi, jog elektros gamyba (tiesioginė Grigiškių akveduko statinio panaudojimo paskirtis) neturi nieko bendro su savivaldybių funkcijų vykdymu miestų ir gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio srityje. Byloje neįrodyta, ne tik tai, jog savivaldybė patikėjimo teise valdė ginčo objektą, bet ir tai, kad hidroenergetikos įrenginio sudėtinės dalys (užtvanka su privedamu kanalu) perdavimo savivaldybei momentu galėjo būti naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį, ar ji buvo pritaikyta savivaldybių funkcijoms įgyvendinti. Jau 1994 metų Lietuvos mokslų akademijos mokslinės ekspertinės studijos metu buvo pažymėta, jog Grigiškių hidroobjekto reikšmė yra menka (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 164-169), 1998 metų Grigiškių akveduko dosjė esanti informacija apie statinį taip pat patvirtina, jog jis naudojamas ne pagal paskirtį – apatinėje arkinėje akveduko dalyje įrengti garažai, viršuje – šiluminės trasos (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 21). Remiantis bylos medžiaga nustačius, jog iki priimant ginčijamą administracinį aktą Grigiškių akvedukas nebuvo naudojamas pagal paskirtį, be to jis nebuvo Trakų rajono savivaldybės valdomas patikėjimo teise ir naudojamas jos funkcijoms vykdyti, laikytina, jog be nustatytų 2002 m. gruodžio 3 d. perdavimo – priėmimo akto sudarymo pažeidimų (kultūros vertybės perdavimas nesilaikant įstatymo reikalavimų), aktas buvo priimtas pažeidžiant ir Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo normas (3 str. 3 d. 3 p.), kadangi Trakų rajono savivaldybei buvo perduotas turtas, kurio ji nevaldė patikėjimo teise ir kuris nepriskirtinas nė vienam iš Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybės 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto a-d papunkčiuose išvardintų objektų.

Dėl Trakų rajono savivaldybės sprendimų, susijusių su turto perdavimu UAB „Trakų vandenys“ teisėtumo

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai nustato Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (nagrinėjamu atveju aktuali redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu, t. y. nuo 2004 m. lapkričio 20 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d.). Minėto įstatymo 17 straipsnis nustatė, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas: 1) jį privatizuojant; 2) parduodant pastatus ar jų dalis <···> užsienio valstybėms jų diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti; 3) parduodant užsienio valstybėje esantį nekilnojamąjį turtą. Valstybės ir savivaldybių turtas taip pat gali būti investuotas, t. y. perduotas juridiniams asmenims didinant uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą, jei valstybė ir (ar) savivaldybė yra jų dalyvė (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 str. 1 d.). Investuojami gali būti pinigai, taip pat pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą įvertintas ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas. Minėto įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numatė, kad sprendimą dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima savivaldybės taryba ir jis turi būti pagrįstas. Vadinasi, siekiant užtikrinti efektyvų, skaidrų ir socialiai pagrįstą savivaldybei priklausančio turto perleidimą, pagal ginčijamo sprendimo priėmimo galiojusius teisės aktus, sprendimai dėl turto investavimo turėjo būti priimti tik įvertinus perleidžiamo turto vertę bei pagrindus tokį sprendimą. Šie reikalavimai negali būti aiškinami kaip savitiksliai, jų privaloma laikytis priimant sprendimus dėl savivaldybės turto investavimo. Savivaldybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo bei viešosios teisės principais. Nagrinėjamu atveju Trakų rajono savivaldybės taryba sprendimą Nr. S1-11 dėl UAB „Takų vandenys“ turto priėmė 2006 m. sausio 26 d. (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 48). Sprendimu buvo nuspręsta perduoti į UAB „Trakų vandenys“ balansą hidrotechninę užtvanką su privedamu kanalu; įpareigoti UAB „Trakų vandenys“ direktorių atlikti nepriklausomą turto vertinimą ir leisti įmonei parduoti hidrotechninę užtvanką su privedamu kanalu. Turto perdavimas buvo atliktas 2006 m. vasario 1 d. turto perdavimo aktu Nr. AP7-16 (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 49). Šio sprendimo ir akto pagrindu užtvankos su privedamu kanalu nuosavybės teisė perėjo UAB „Takų vandenys“ (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 41). Nors Trakų rajono savivaldybė įrodinėjo, jog sprendimas dėl turto perdavimo UAB „Trakų vandenys“ nuosavybėn buvo priimtas todėl, kad turtas reikalavo priežiūros ir savivaldybei tapo nereikalingas, tačiau toks savivaldybei priklausančio turto perdavimo pagrindimas sprendime nenurodytas, be to jis nepagrįstas jokiais dokumentais ar skaičiavimais, todėl nėra laikytinas pakankamu tam, jog būtų galima įvertinti jo perdavimo tikslingumą. Be to, nebuvo laikytasi Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimo - pagal Turto ir verslo pagrindų įstatymą įvertinti investuojamą turtą. Nustatyta, jog tik perleidus turtą UAB „Trakų vandenys“ nuosavybėn (perdavimas įvyko 2006 m. vasario 1 d.), įmonės prašymu 2006 m. vasario 14 d. buvo atliktas užtvankos su privedamu kanalu vertės nustatymas (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-96-574/2011 t. 1, b. l. 55-64). Išrašas iš Juridinių asmenų registro taip pat įrodo, jog vienintelio UAB „Trakų vandenys“ akcininko (Trakų rajono savivaldybės) spendimas dėl įmonės įstatinio kapitalo didinimo buvo priimtas tik 2006 m. rugpjūčio 24 d. (viešajame registre įregistruotas 2006 m. lapkričio 21 d.) (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 5, b. l. 33-47), t. y. jau po ginčo turto perleidimo H. G. nuosavybėn (UAB „Trakų vandenys“ užtvanką su privedamu kanalu H. G. perleido 2006 m. liepos 14 d.). Todėl minėti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat neįrodo Trakų rajono savivaldybės vykdyto investavimo (UAB „Trakų vandenys“ įstatinio kapitalo didinimo) teisėtumo.

Ieškovas bei apeliantai, ginčydami Trakų rajono savivaldybės administracinius aktus, kuriais užtvanka su privedamu kanalu buvo perduoti UAB „Trakų vandenys“ nuosavybėn, teigia, jog jais buvo įtvirtintas turto privatizavimas, kuris dėl ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusio Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo normų (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d.) pažeidimų, turi būti pripažintas negaliojančiu. Minėto įstatymo 10 straipsnio 3 dalis numatė: - sprendimą įtraukti į privatizavimo objektų sąrašą savivaldybei nuosavybės teise priklausančias akcijas ar kitą savivaldybės turtą priima savivaldybės taryba. Sprendimą valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas ir kitą turtą, kurį patikėjimo teise valdo ir naudoja savivaldybė, įtraukti į privatizavimo objektų sąrašo projektą priima Turto fondas. Remiantis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 8 dalimi - savivaldybės vykdomoji institucija privalo per Vyriausybės nustatytą laiką perduoti Turto fondui privatizavimo objektų sąrašo ir objektų privatizavimo programų duomenis, kad jie būtų paskelbti Informaciniame privatizavimo biuletenyje. Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427, 1 punkte numatyta, kad šios taisyklės reglamentuoja valstybės ir savivaldybių turto (privatizavimo objektų) parengimą privatizuoti. Valstybės turto fondas ir savivaldybių tarybų įsteigtos privatizavimo institucijos objektus privatizuoti parengia pagal šias taisykles. Savivaldybės neturi teisės privatizuoti objektų, jeigu jie neįtraukti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą privatizavimo objektų sąrašą ir jų privatizavimo programa nepaskelbta Informaciniame privatizavimo biuletenyje. Vadovaujantis taisyklių 29 punktu, valstybės (savivaldybės) kontroliuojamos įmonės administracija ir Turto fondas turi suderinti su atitinkamomis valstybės (savivaldybės) institucijomis tos valstybės (savivaldybės) kontroliuojamos įmonės veiklos ekonomines ir teisines garantijas, aplinkos apsaugos reikalavimus, objektų, esančių valstybės saugomose teritorijose, naudojimo privalomąsias sąlygas, kultūros objektų apsaugos sąlygas, taip pat sąlygas, kurios užtikrina produkcijos ar paslaugų kainų bei šios produkcijos ar paslaugų kokybės kontrolę. Turto fondas, apibendrinęs visus valstybės (savivaldybės) kontroliuojamos įmonės veiklai keliamus reikalavimus, privalo parengti objekto privatizavimo, naudojimo ir pardavimo sąlygų projektą ir pateikti jį Privatizavimo komisijai. Sutinkamai su taisyklių 37 punktu, objektų, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įrašyti į valstybės saugomų objektų sąrašą, privatizavimo programų projektams gali būti pritarta tik suderinus šių objektų naudojimo sąlygas su atitinkama institucija, vykdančia jų valstybinę priežiūrą.

Aptarta savivaldybių turto privatizavimo tvarka rodo, jog tam, kad tam tikro turto perdavimą galima būtų laikyti privatizavimu, turi būti išlaikyta visuma nurodytų reikalavimų. Remiantis Trakų rajono savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. S1 -11 nėra pagrindo spręsti, jog buvo pasirinkta turto perleidimo įmonei – privatizuojant turtą, procedūra. VĮ Valstybės turto fondas taip pat nurodė, jog šiuo atveju jis neturi jokios informacijos apie užtvankos su privedamu kanalu, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimą privatiems asmenims. Nurodytas objektas nebuvo privatizuotas pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, t. y. nebuvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintą Privatizuojamų objektų sąrašą, nebuvo rengtas jo privatizavimo programos projektas bei nebuvo vykdomi visi kiti minėtu įstatymu numatyti veiksmai, atliekami privatizuojant objektus (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 46). Nagrinėjamu atveju įvertinus savivaldybei priklausančio turto perleidimą UAB „Trakų vandenys“ nuosavybėn, teisėjų kolegija nemano, jog jį galima vertinti kaip vykdytą remiantis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo teisės normomis, kadangi nebuvo laikytasi tokio turto perleidimo į privačią nuosavybę sąlygų bei tvarkos. Dėl nustatytų aplinkybių ieškovo ginčijami administraciniai aktai negali būti pripažinti negaliojančiais kaip pažeidę Valstybių ir savivaldybių turto privatizavimo teisės normas.

Nors teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovo nurodytais argumentais dėl turto privatizavimo taisyklių pažeidimo ginčijamų administracinių aktų nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais, teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011). Todėl, nustačius, jog savivaldybei priklausančio turto perleidimas turi įvykti vienu iš Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 bei 19 straipsniuose nurodytų būdų, o kitokiu, nei įstatymo numatytu, būdu disponuoti savivaldybės turtu draudžiama, bei teisėjų kolegijai pripažinus, jog 2006 m. sausio 26 d. Trakų rajono savivaldybės sprendimas ir 2006 m. vasario 1 d. turto perdavimo UAB „Trakų vandenys“ aktas buvo priimti nesilaikant nė vienos iš minėtu įstatymu įtvirtintos savivaldybei priklausančio turto perleidimo tvarkos, jie pripažįstami negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Dėl ginčo objekto perleidimo fiziniam asmeniui ir sandorio šalių sąžiningumo

Vertinant vėlesnių ginčo objekto perleidimo sandorių teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog nuo turto perdavimo į UAB „Trakų vandenys“ nuosavybę, turtas laikomas privačios nuosavybės objektu, todėl ir vertinant Trakų rajono savivaldybės 2006 m. birželio 27 d. sprendimo (juo savivaldybė priėmė ne administracinio pobūdžio sprendimą dėl turto perleidimo, bet veikė kaip privatinės teisės dalyvis (Akcinių bendrovių įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2005 m. liepos 12 d.) 20 straipsnio pagrindu, kaip įmonės akcininkė, pagal CK 2.36 straipsnio 1 dalį valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai), 2006 m. liepos 14 d. pirkimo – pardavimo sutarties (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 50, 51-54) ir vėlesnių nuosavybės perleidimo sandorių (paveldėjimo teisės liudijimų) galiojimo klausimus vadovaujamasi ne viešosios teisės (išskyrus klausimus, susijusius su ginčo objekto teisiniu statusu), bet privatinės teisės normomis ir principais, vertinant ginčo objekto perleidimo sandorių teisėtumą.

Kaip jau buvo nustatyta Trakų rajono savivaldybei perduodant turtą UAB „Trakų vandenys“ nuosavybėn, po užtvankos su privedamu kanalu perdavimo, UAB „Trakų vandenys“ buvo įpareigota atlikti šio turto nepriklausomą vertinimą bei atlikti pardavimo procedūras, kadangi Trakų rajono savivaldybė, kaip UAB „Trakų vandenys“ vienintelė akcininkė (civilinės bylos 2A-1089/2014, t. 5, b. l. 38) 2006 m. balandžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. S1-150 dėl UAB „Trakų vandenys“ 2005 metų ūkinės finansinės atskaitomybės tvirtinimo, kuriuo buvo nutarta patvirtinti ir įmonės nuostolių padengimo projektą, pagal kurį buvo numatyta parduoti šį įmonės turtą už 1 991 100 Lt sumą, tame tarpe ir užtvanką su privedamu kanalu (civilinės bylos 2A-1089/2014, t. 2, b. l. 7-8). Bylos duomenys įrodo, jog UAB „Trakų vandenys“ prašymu 2006 m. vasario 14 d. buvo nustatyta nekilnojamojo turto – užtvankos su privedamu kanalu vertė ‑ 84 000 Lt (civilinės bylos Nr. 2-96-574/2011, t. 1, b. l. 55-67). Atsakovų teigimu, įvertinus turtą, buvo pradėtos ir turto pardavimo procedūros, skelbiami viešieji pardavimai (civilinės bylos Nr. 2-96-574/2011, t. 2, b. l. 132-133), tačiau neatsiradus pirkėjų, norinčių įsigyti turtą už turto vertintojų nustatytą kainą, pardavimas buvo vykdomas tiesioginių derybų būdu, jų pagrindu ir buvo sudaryta 2006 m. liepos 14 d. pirkimo – pardavimo sutartis, kuria užtvanka su privedamu kanalu buvo perleista H. G. nuosavybėn.

Šio sandorio teisėtumą ieškovas ir apeliantai ginčija tuo pagrindu, jog pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 15 straipsnio nuostatas (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2005 m. balandžio 20 d.), pardavėjas ar kitaip valdymo teises perduodantis kultūros paveldo objekto valdytojas (toliau – pardavėjas) buvo įpareigotas apie ketinimą sudaryti sandorį ne vėliau kaip prieš mėnesį informuoti savivaldybės paveldosaugos padalinį, kuris turi patikrinti, ar tokio objekto ir jo vertingųjų savybių būklė atitinka nekilnojamosios kultūros vertybės pase užfiksuotą būklę. Teisėjų kolegija sutinka, jog įrodymų apie tai, jog sudarant ginčo sandorį buvo įvykdytas minėtas reikalavimas nepateikta, tačiau įvertinus aptariamą teisės normą (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 15 straipsnis), nenustatyta, jog šio reikalavimo nesilaikymas ir nepranešimas kultūros vertybės apsaugą atliekančioms institucijoms apie ketinamą sudaryti sandorį, sąlygoja sandorio negaliojimą CK 1.80 straipsnio pagrindu (kaip jau aptarto Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies reikalavimo pažeidimas). Nei pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatas, nei pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus nėra įtvirtinta, kad tokio pobūdžio objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei ar savivaldybėms (tą pripažįsta ir Kultūros paveldo departamentas). Sprendžiant dėl aukščiau nurodyto nepranešimo apie ketinimą sudaryti sandorį įtakos sandorio galiojimui, teismo nuomone būtina atsižvelgti ir tokios normos paskirtį. Teismo vertinimu, tokio reikalavimo įtvirtinimo tikslas informuoti savivaldybės paveldosaugos padalinį, kuris turėtų patikrinti, ar tokio objekto ir jo vertingųjų savybių būklė atitinka nekilnojamosios kultūros vertybės pase užfiksuotą būklę. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį patikrinimo aktas, jei tokiame objekte nebuvo atliekami tvarkybos darbai, jei nenustatyta jo sužalojimų ir jei nebuvo pažeisti jo naudojimo reikalavimai, galioja 6 mėnesius nuo akto surašymo dienos. Pagal minėto straipsnio 3 dalį kultūros paveldo objekto perdavėjo teisės, pareigos ir atsakomybė, patikrinus objekto būklę, pereina naujam valdytojui (įgijėjui) nuo perdavimo ir priėmimo akto pasirašymo. Jeigu patikrinimo metu nustatyta būklė neatitinka nekilnojamosios kultūros vertybės pase užfiksuotos būklės, už tai atsako perdavėjas. Šioje byloje nėra ginčo dėl perleistos vertybės būklės ir, nors apie jos perleidimą įstatymų nustatyta tvarka informacija reikiamai institucijai nebuvo perduota, vien šios pareigos nevykdymas nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu.

Taip pat byloje nustatyta, jog Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn perleidžiant valstybės turtą – užtvanką su privedamu kanalu, galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 29 straipsnio 4 nuostatas (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 1 d.), nekilnojamųjų kultūros vertybių savininkai, norėdami parduoti ar kitaip perleisti šias vertybes, privalo įspėti būsimus savininkus apie šių vertybių statusą ir apsaugos reglamento reikalavimus. Be to, siekiant vykdyti objektų, įrašytų į Kultūros vertybių registrą, apsaugą, sandoriai dėl įregistruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių turėjo būti notariškai patvirtinti ir per tris mėnesius įregistruoti Kultūros vertybių apsaugos departamente. Todėl, Trakų rajono savivaldybei nuosavybės teise įgijus užtvanką su privedamu kanalu, ji ne tik turėjo informuoti Kultūros vertybių registrą apie įvykusį sandorį, bet ir laikytis kitų jai, kaip kultūros objekto savininkui, keliamų reikalavimų – t. y. perduodama turtą į privačią UAB „Trakų vandenys“ nuosavybę, informuoti įmonę apie perleidžiamam turtui suteiktą kultūros vertybės statusą ir jai taikomus apsaugos reikalavimus. Administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo įteisintas savivaldybei priklausančio turto perleidimas UAB „Trakų vandenys“ įrodo, jog įmonei nebuvo atskleistas perleidžiamo turto statusas, todėl akivaizdu, jog ir sudarant 2006 m. liepos 14 d. turto perleidimo sandorį, įmonė šios aplinkybės neatskleidė pirkėjui – H. G.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog remiantis ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatomis, Kultūros paveldo departamentui, kaip institucijai atsakingai už kultūros vertybių apsaugą, buvo nustatyti įpareigojimai, susiję su informacijos apie nekilnojamam turtui suteiktu kultūros vertybės statusu, išviešinimu, apsaugos sutarties sudarymu ir kiti įpareigojimai (10 str., 16 str.). Byloje esantys išrašai iš Nekilnojamojo turto registro įrodo, jog specialiose registruoto nekilnojamojo turto naudojimo sąlygose tiek ginčijamos sutarties sudarymo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo ir nėra informacijos apie turtui taikytiną kultūros vertybės statusą ir jam taikomą apsaugą (civilinė byla Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 61, t. 3, b. l. 137-138). Ir nors pagal ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 straipsnio 12 dalį Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši, teismas atkreipia dėmesį, kad pagal minėto straipsnio 11 dalį Kultūros vertybių registras įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ar pagal keitimosi duomenimis sutartis keičiasi reikalingais duomenimis su Nekilnojamojo turto registru ir kitais valstybės registrais, kadastrais, klasifikatoriais, specializuotais duomenų bankais, taip pat su valstybinių programų, bendrojo, detaliojo ir specialiojo planavimo organizatoriais, jei jie yra valstybės ar savivaldybių institucijos. Kaip jau buvo nurodyta, juridinis faktas apie objekto suvaržymus, susijusius su jo kaip nekilnojamosios kultūros vertybės statusu, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas ir šiuo metu.

Pažymėtina ir tai, jog ginčo turtas buvo ant valstybei priklausiusio žemės sklypo, todėl turto perleidimo sandoriui turėjo būti gautas apskrities viršininko sutikimas dėl statinio pardavimo be žemės sklypo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus sutikimas ginčo objekto perleidimo sandoriui buvo gautas 2006 m. liepos 14 d. (civilinės bylos Nr. 2-96-574/2011, t. 1, b. l. 161).

Visų aukščiau nurodytų duomenų pagrindu teismas sprendžia, jog 2006 m. liepos 14 d. turto perleidimo sandorio šalys įvykdžiusios visus sandoriui būtinus veiksmus ir gavusios valstybės institucijų leidimus, pagrįstai tikėjosi, jog tinkamai ir teisėtai įgyvendina savo teises. Išdėstytos aplinkybės įrodo, jog ginčijamo sandorio šalys neįvykdė Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 15 straipsnio reikalavimų, ne dėl savo aplaidžių ar neteisėtų veiksmų, bet dėl to, jog ankstesnis turto savininkas perduodamas turtą UAB „Trakų vandenys“ nuosavybėn neatskleidė duomenų apie perleistą turtą ir jam taikomą kultūros vertybės statusą, o kultūros vertybių apsaugą vykdančios institucijos neužtikrino informacijos apie turtui taikomas specialias naudojimo sąlygas išviešinimo. Esant išdėstytoms aplinkybėms ir nenustačius kitų pagrindų 2006 m. liepos 14 d. sandorį pripažinti negaliojančiu, teisėjų kolegija ieškinio reikalavimų dėl šio sandorio ir kitų, jo pagrindu priimtų, sandorio pripažinimo negaliojančiais, netenkina.

Netenkinamas ir ieškovo prašymas taikyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmes ir grąžinti turtą į valstybės nuosavybę.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007). Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas, savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinama įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 str. 2 d.). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma, tačiau sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra.

Šiuo atveju vertinant 2006 m. liepos 14 d. sandorio teisėtumą, nustatyta, jog jo šalys elgėsi atidžiai ir rūpestingai, laikėsi visų joms žinomų sąlygų sandorio sudarymui, tačiau neįvykdė Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 15 straipsniu nustatytos pareigos dėl aplaidžių ir neteisėtų valdžios institucijos veiksmų. Remiantis kasacinio teismo praktika, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo perleistos nuosavybės teisės į tam tikrus daiktus nesilaikant teisės aktų reikalavimų, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Albergas ir Arlauskas prieš Lietuvą (Nr. 17978/05) taip pat konstatavo, kad valstybė negali užkrauti naštos asmeniui už pačios valstybės institucijų padarytas klaidas. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad sprendžiant dėl nuosavybės teisių paėmimo, pripažinus administracinius aktus negaliojančiais, turi būti vertinamas ginčo objektą įsigijusių asmenų sąžiningumas, t. y. ar įgijėjas galėjo žinoti apie tai, kad jo įgyjamam turtui taikomi tam tikri disponavimo apribojimai ar kad turtą jam perleidžiantis asmuo jį įgijo pažeidžiant teisės normas. Tačiau, vertindamas, ar toks nuosavybės paėmimas buvo proporcingas, t. y. užtikrinus pusiausvyrą tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos, Teismas pabrėžė, kad senų pažeidimų, t. y. valstybės institucijų padarytų klaidų, atitaisymas, neturėtų padaryti naujos žalos ir užkrauti asmeniui pernelyg didelės naštos. Europos Žmogaus Teisių Teismas minėtoje byloje priminė, kad panašiose bylose ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisės, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai. Analogiškus argumentus Teismas pakartojo ir bylose Paplauskienė prieš Lietuvą (Nr. 31102/06) 2014 m. spalio 14 d. sprendimas, D. K. prieš Lietuvą (Nr. 34911/06) 2014 m. spalio 21 d. sprendimas.

Todėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijai nenustačius pagrindų ir sąlygų ginčijamą 2006 m. liepos 14 d. sandorį pripažinti negaliojančiu bei nustačiusi, jog šalys buvo sąžiningomis sandorio dalyvėmis, ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais 2006 m. liepos 14 d. pirkimo – pardavimo sandorį ir vėlesnius sandorius (paveldėjimo teisės liudijimus) ir taikyti byloje restituciją – ginčo objektą grąžinant valstybės nuosavybei – netenkintinas. Ši teismo išvada paremta kasacinio teismo praktika, pagal kurią tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams–fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Visiškos restitucijos taikymas, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Teisėjų kolegija priimdami sprendimą netaikyti nagrinėjamoje byloje restitucijos taip pat įvertino tai, Grigiškių akveduko statinį pripažinus valstybės saugoma kultūros vertybe, jam buvo numatytas apsaugos tikslas – viešam pažinimui ir naudojimui (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 įsakymas Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugotinomis“). Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog atsakovių (R. G. ir G. G.), kaip užtvankos su privedamu kanalu nuosavybės teisių turėtojų, teisių į turtą įgyvendinimas nepažeidžia kultūros vertybės apsaugą reglamentuojančių teisės aktų, prieiga prie kultūros vertybės nėra ribojama. Kultūros paveldo departamentas nenustatė atsakovių veikloje kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 4, b. l. 5-6). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, kaip nustatyta, dalis Grigiškių akveduko statinio privačios nuosavybės teise priklauso ir kitiems asmenims (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 3, b. l. 161-164). Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas nuostatos nedraudžia tam, jog kultūros vertybės nuosavybės teisės būtų perleistos į privačią nuosavybę, tačiau tokiu atveju jos savininkui taikomi tam tikri disponavimo kultūros vertybe apribojimai, reikalaujama užtikrinti teisę pažinti nekilnojamąsias kultūros vertybes (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 19 str., 25 str. 4 d.). Siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl galimybės įgyvendinti teisę į kultūros vertybės viešą pažinimą ateityje, teisėjų kolegija siūlo Kultūros paveldo departamentui Nekilnojamojo turto registro teikiamoje informacijoje apie nekilnojamuosius objektus, nurodyti kultūros vertybei nustatytas specialias naudojimo sąlygas bei imtis veiksmų, užtikrinant, jog nekilnojamąja kultūros vertybe būtų naudojamasi nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytais būdais ir tvarka.

Apibendrinant bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir priimtas išvadas, įvertinus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių teismo praktiką bylose, kuriose akcentuojamas teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugos principų laikymasis tuo atveju, kai sprendžiama dėl restitucijos taikymo pripažinus valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų neteisėtumą, teisėjų kolegija iš dalies panaikina ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dėl šios dalies priima naują, kuriuo ieškinio reikalavimus tenkinami iš dalies: pripažįsta negaliojančiais kaip priimtus pažeidžiant imperatyvias Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (5 str. 8 d., 3 str. 4 d.), Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo (3 str. 3 d. 3 p. ir 5 str.) ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo (17 str., 19 str.) įstatymo nuostatas: 2002 m. gruodžio 3 d. perdavimo - priėmimo aktą Nr. 2090-79, kuriuo Vilniaus apskrities viršininkas užtvanką su privedamu kanalu, esančius adresu (duomenys neskelbtini), perdavė Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn; Trakų rajono savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. S1-11 „Dėl UAB „Trakų vandenys“ turto“ ir 2006 m. vasario 1 d. turto perdavimo - priėmimo aktą Nr. AP7-16, kuriuo Trakų rajono savivaldybė perdavė, o UAB „Trakų vandenys“ priėmė hidrotechninę užtvanką su privedamu kanalu, esančius (duomenys neskelbtini) Kiti ieškinio reikalavimai, susiję su užtvankos su privedamu kanalu perdavimu fiziniam asmeniui ir vėlesniais nuosavybės teisų perleidimo sandoriais ir restitucijos taikymu, netenkinami

Dėl ieškinio senaties termino taikymo ir viešo intereso gynimo

Nors apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą jį iš dalies panaikino ir dėl šios dalies reikalavimų priėmė naują sprendimą, teisėjų kolegija pasisako ir dėl atsakovų byloje kelto klausimo, ar nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešasis interesas ir poreikis jį ginti.

Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją valstybė yra nuosavybės teisės subjektas. <...> Jai nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad jis tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui. Valstybės turtas yra viena iš priemonių užtikrinti viešąjį interesą, socialinę darną. <...> Dėl to visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų bei principų. Pagal Konstituciją valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas taip pat yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2009).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog prokuroras, ginčydamas Grigiškių akveduko statinio elemento – užtvankos su kanalu, perleidimo teisėtumą, nesiima priemonių kitos Grigiškių akveduko statinio dalies - akveduko, apsaugai ir galimos žalos, jį naudojant nesuderinamai su kultūros vertybių apsaugai taikomais reikalavimais, pašalinimui. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog kita Grigiškių akveduko statinio dalis – akvedukas, šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip garažai. Teisėjų kolegija sutinka, jog prokuroras turi imtis veiksmų Grigiškių akveduko statinio dalies - akveduko, perleidimo ir naudojimo teisėtumui kultūros vertybių apsaugos kontekste įvertinti, tačiau tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, jog šiuo atveju, ginčijant tam tikros dalies Grigiškių akveduko statinio elementų perleidimo teisėtumą, prokuroras netinkamai gina viešą interesą, kadangi bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus ir kitiems, galimiems, kultūros vertybės - Grigiškių akveduko statinio, kaip kultūros vertybės, perleidimo ir disponavimo pažeidimams, prokuroras įpareigojamas imtis veiksmų šios situacijos įvertinimui ir galimiems pažeidimams pašalinti.

Vertinant prokuroro teisę pareikšti nagrinėjamu atveju ieškinį, taip pat buvo keliamas klausimas ar šia teise buvo pasinaudota per įstatymu nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškinys šiuo atveju buvo pareikštas praleidus senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, kai asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Teisės į ieškinį atsiradimas sietinas su momentu, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistas teises (subjektyvusis veiksnys). Sužinojimo apie subjektinės teisės pažeidimą momento nustatymą lemia konkrečios bylos aplinkybės, todėl skirtingose bylose šis momentas nustatomas skirtingai. Ieškinio senaties terminas skatina teisinių santykių subjektus veikti aktyviai, įgyvendinant jų tarpusavio teises ir pareigas, sutartinę drausmę bei abipusę prievolių vykdymo kontrolę. Tai civilinės teisės institutas, kurio tikslas užtikrinti civilinių-teisinių santykių stabilumą, jų teisių ir pareigų turinio teisinį apibrėžtumą bei teisingą faktinių aplinkybių nustatymą nagrinėjant civilines bylas.

Šioje byloje ieškinį pareiškė prokuroras viešajam interesui ginti. Termino prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, eigos pradžios ypatumas, palyginus su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis, t. y. eigos pradžia ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti, yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika.

Prokurorai nėra materialinių teisinių santykių subjektai, todėl jiems negali būti tiesiogiai taikomi ieškinio senaties terminai tokiomis pat sąlygomis, kaip asmenims, kurių teisės ir įstatymo saugomi interesai yra pažeidžiami. Ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo to momento, kai yra surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą. Tokios praktikos nuosekliai laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; kt.). Taigi prokuroro, kaip ieškovo procesine prasme, veiklai, renkant tokius duomenis, taikomas subjektyvusis kriterijus, t. y. momentas, kai prokuroras, jo nuomone, gavo pakankamai duomenų, kad yra viešojo intereso pažeidimas, ir yra procesinės prielaidos pateikti ieškinį teismui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinyje yra pareikšti dvejopo pobūdžio reikalavimai: civilinio ir administracinio pobūdžio. Dėl administracinio pobūdžio reikalavimų nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiam ginčui yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą. Teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1502/2009). Jeigu būtų konstatuota, kad viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tai terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010). Taigi, termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai prokuroras gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas ir yra, jo manymu, procesinės prielaidos bylai teisme pradėti.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad Kultūros paveldo departamento prašymas imtis priemonių viešo intereso gynimui, Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas 2012 m. balandžio 27 d. (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 10). Šiuo raštu suteiktos informacijos nepakako tam, jog prokuroras įvertintų poreikį ginti galimai pažeistą viešą interesą, todėl Kultūros paveldo departamento buvo paprašyta pateikti papildomą medžiagą. Ji Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gauta 2012 m. liepos 9 d. (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 56), todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, su ieškiniu į teismą prokuroras turėjo teisę kreiptis iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, iki nustatyto termino pabaigos (2012 m. liepos 20 d.) prokuroras pateikė ieškinį dėl viešo intereso gynimo Trakų rajono apylinkės teismui, tačiau jį, kaip neteismingą buvo atsisakyta priimti (Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2188-804/2012, civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 1, b. l. 68). Remiantis kasacinio teismo praktika laikytina, jog ieškinio senaties terminą nutraukia tik ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 str. 1 d.), todėl ieškinio pateikimas teismui, kuriam ši byla neteisminga, ieškinio senaties termino nenutraukia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-922/2003). Kadangi tinkamai ir įstatymu nustatyta tvarka prokuroras ieškinį pateikė 2012 m. rugpjūčio 23 d., laikytina, jog vieno mėnesio terminas ieškiniui pareikšti buvo praleistas.

Tačiau remiantis kasacinio teismo praktika, net ir konstatavus ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimą, tai dar nesudaro pagrindo atmesti tokį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Įstatymas įtvirtina teismo teisę atnaujinti praleistą senaties terminą, kai teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog prokuroras po Kultūros paveldo departamento kreipimosi su prašymu ginti galimai pažeistą viešą interesą, nedelsiant ėmėsi veiksmų pažeidimui įvertinti ir į Trakų rajono apylinkės teismą su ieškiniu kreipėsi laiku, tačiau jį buvo atisakyta priimti kaip neteismingą. Po atsisakymo priimti ieškinį prokuroras skubiai kreipėsi į teismą, laikydamasis teismingumo taisyklių, terminas ieškinio pateikimui praleistas nežymiai. Todėl, teisėjų kolegija įvertinusi termino praleidimo trukmę, prokuroro aktyvius veiksmus viešam interesui apginti, byloje sprendžiamų klausimų reikšmingumą, nemano, jog nustatytas senaties termino pažeidimas gali riboti siekiamą tikslą – pašalinti nustatytus valstybės turto disponavimo ir kultūros vertybės perleidimo pažeidimus, dėl ko atnaujina praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp bylos šalių

Bylos šalims nepateikus prašymų atlyginti jų bylos nagrinėjimo teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančių įrodymų, bylinėjimosi išlaidų tarp bylos šalių paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, patvirtina, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu procesinių dokumentų įteikimo šalims išlaidos sudarė 13,95 Lt (civilinės bylos Nr. 2A-1089/2014, t. 4, b. l. 177). Įvertinus sprendimu patenkintus ir atmestus ieškinio reikalavimus ir tai, kad priteisus iš bylos šalių atitinkamai jų patenkintų ir atmestų reikalavimų sumai bylinėjimosi išlaidas, priteistina suma būtų mažesnė už Teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (10 Lt), teisėjų kolegija iš bylos šalių nepriteisia bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 92 str., 96 str. 6 d., Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 ,,Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl ginčijamų administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą.

1) pripažinti negaliojančiu 2002 m. gruodžio 3 d. perdavimo - priėmimo aktą Nr. 2090-79, kuriuo Vilniaus apskrities viršininkas užtvanką su privedamu kanalu, esančius adresu (duomenys neskelbtini), perdavė Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn;

2) pripažinti negaliojančiu Trakų rajono savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. S1-11 „Dėl UAB „Trakų vandenys“ turto“;

3) pripažinti negaliojančiu 2006 m. vasario 1 d. turto perdavimo - priėmimo aktą Nr. AP7-16, kuriuo Trakų rajono savivaldybė perdavė, o UAB „Trakų vandenys“ priėmė hidrotechninę užtvanką su privedamu kanalu, esančius (duomenys neskelbtini)

Palikti nepakeistą likusią Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai dėl kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, netenkinti.