Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance ieškinį atsakovui M. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

6. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą (jos dalį), sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

7. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

8. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovo 2020 m. rugpjūčio 12 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-022886 (toliau ir Sutartis), pagal kurią pradinė kreditorė išnuomojo atsakovui nešiojamą kompiuterį Lenovo-X240 i3-4030U 4GB-221169VK (toliau ir daiktas) 13 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti pradinei kreditorei kas mėnesį 28,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį šalių sudarytos sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsižvelgiant į tai, kad pradinei kreditorei iš atsakovo nepavyko atgauti nei atlyginimo už suteiktas daikto nuomos paslaugas, nei nuomojamo daikto, 2021 m. birželio 11 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2021-06/01, kuria pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudaryta Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo normos. Apeliantės nuomone, pats atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl atsakovas turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovas laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartį arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Pasirinkdamas sudaryti sutartis būtent su apeliante, susipažino, suprato ir sutiko su Sutarties sąlygomis, tame tarpe ir Sutartyje numatyta delspinigių norma.

Dėl vartojimo kredito įstatymo taikymo

10. Remiantis CK 6.228¹ straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartimi laikoma sutartis, kuria verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vadinasi, tarp pradinės kreditorės (juridinio asmens) ir atsakovo (fizinio asmens, kuris daiktą (kompiuterį) pirko savo asmeniniams poreikiams tenkinti) sudaryta išperkamosios nuomos sutartis pripažintina vartojimo sutartimi, kuriai taikoma didesnė apsauga, kartu teismo teisė ex officio (liet. pagal pareigas) spręsti dėl sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo kriterijams pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas, įgyvendinančias 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais.

11. Vartojimo kredito įstatymo (toliau ir VKĮ) 2 straipsnio 22 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo kredito sutartis yra sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. VKĮ 1 straipsnio 2 dalis numato, jog šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo.

12. Nagrinėjamu atveju pradinės kreditorės ir atsakovo Sutartimi nustatytos sąlygos, kai yra nustatoma, jog nuomojamas daiktas yra išperkamas už 1 Eur, , rodo, jog realus šalių susitarimas Sutartimi yra sudaromas dėl išperkamosios nuomos teisinių santykių. Sistemiškai vertinant Sutartyje įtvirtintą šios sutarties apibrėžimą su CK įtvirtintu vartojimo sutarties apibrėžimu, subjektais, VKĮ įtvirtintu vartojimo kredito sutarties apibrėžimu, darytina išvada, kad išperkamosios nuomos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti ieškovės nuomonei, kad Sutartimi sudarytas susitarimas dėl kompiuterio išpirkimo už 1 Eur keičia Sutarties vertinimą ir rodo, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Sutarties objekto įsigijimas už 1 Eur yra formalumas, kuris įtvirtintas siekiant paneigti VKĮ normų taikymą. Kadangi baigiantis Sutarčiai atsakovas būtų sumokėjęs iš esmės visą daikto kainą, 1 Eur mokėjimas už kompiuterio išpirkimą nelaikomas reikšmingu. Vadinasi, Sutartis nesudaro išimties iš VKĮ reguliavimo pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

13. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pradinė kreditorė UAB „Be kredito“, veikianti kaip verslininkė, išnuomojo atsakovui, fiziniam asmeniui, asmeniniams poreikiams patenkinti kompiuterį, kurį, sumokėjus visas įmokas pagal Sutartį, nuomininkas (atsakovas) galėjo įsigyti (išpirkti) už 1 Eur, t. y. kainą, šimtus kartų mažesnę už daikto vertę, iš esmės neturinčią ryšio su daikto verte, nenurodant išpirkimo kainos ryšio su nuomojamo daikto nusidėvėjimu sprendžia, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas atidėto mokėjimo būdu buvo įsigyti kilnojamąjį daiktą – nešiojamą kompiuterį Lenovo, o ne tik daiktą naudoti ir valdyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Sutartimi sudarytas susitarimas dėl kompiuterio išpirkimo už 1 Eur keičia Sutarties vertinimą ir rodo, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog kasmėnesinis Sutarties šalių sulygtų įmokų mokėjimas padėjo / padėtų nuomininkui pasiekti tikslą įsigyti daiktą, suteikiant atsakovui galimybę nemokėti visos įsigyjamo daikto kainos iškart, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtai Sutarčiai ne tik gali būti taikomos VKĮ nuostatos, tačiau konstatuoja ir tai, kad tarp šalių sudaryta Sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir jai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

14. Nurodytai išvadai pagrįsti apeliacinės instancijos teismai savo praktikoje pažymi, kad pagal sutartis, kuria nuomininkas siekia išsinuomoti daiktą, turi jį savo žinioje ir juo naudojasi pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, pasibaigus sutarties terminui nuomininkas įgyja teisę įsigyti daiktą už 1 Eur sumą laikytina vartojimo kredito sutartimi ir šiai sutarčiai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-821-730/2021; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-855/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-178-855/2022, Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-60-826/2022; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-452-430/2022; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-606-730/2022).

15. Šiam klausimui spręsti aktualioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma tai, jog fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011; 2013 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019).

16. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., kai įsigaliojo VKĮ bei CK XLIII skyriaus trečio skirsnio pakeitimai, tačiau VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, kuri taikoma šioje byloje, galioja nuo įstatymo įsigaliojimo 2011 m. balandžio 1 d. ir ji nebuvo keičiama.

Dėl netesybų dydžio

17. Apeliantė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi mažinti prašomų priteisti netesybų dydį argumentuodama, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą, pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos teismų praktika, prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų.

18. Apeliantė, nesutikdama su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele, ir remiasi Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1455-259/2021, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. sausio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-12-368/2022.

19. Dėl precedento taikymo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011).

20. Dera pažymėti, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas rėmėsi precedentu apeliacinės instancijos teismo nutartimis, kuriose nustatytos tapačios ir labai panašios aplinkybės (ratio decidenti (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas)) bei kasacinio teismo praktika. Kituose apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose, kuriais apeliantė prašo vadovautis, yra kiek kitokios aplinkybės, taikyta kiek kitoks teisinis reguliavimas, nes buvo pripažinta, kad ginčo sutartims netaikomos VKĮ nuostatos.

21. Kaip žinoma, sutartinių netesybų paskirtis – iš anksto nustatyti kreditoriaus būsimus nuostolius, kurių įrodinėti nereikia, kai skolininkas nevykdo ar netinkamai vykdo sutartinę prievolę. Tais atvejais, kai sutartinės netesybos yra neprotingos, aiškiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir kita, jos gali būti mažinamos. Teismo teisė mažinti netesybas nustatyta CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

22. Nagrinėjamu atveju Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje nustatyta, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovas privalo mokėti pradinei kreditorei 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią Sutarties sąlygą, vadovavosi CPK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi, numatančiomis teismo teisę sumažinti netesybas, jeigu jos yra neprotingai didelės. Taigi netesybų dydžio klausimą pirmosios instancijos teismas sprendė atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra vartotojas ir sudarydamas Sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, todėl turėjo ribotas galimybes derėtis dėl Sutarties sąlygų.

23. VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatos, pagal kurią pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai netaikė, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog joje nurodyta maksimali delspinigių riba gali būti taikoma kaip orientacinė vertinant su vartotojais sudarytose sutartyse nustatytus netesybų dydžius (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Taigi nustatydamas, kokia delspinigių suma šiuo atveju laikytina pagrįsta ir pakankama, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi VKĮ nustatytais netesybų dydžiais kaip orientaciniais, tai atitinka nuosekliai formuojamą teismų praktiką.

24. Nors ieškovė apeliaciniame skunde pabrėžia, kad ji prašė priteisti delspinigius iš atsakovo tik už sutrumpintą laiką (180 dienų), tačiau ieškovė ne iki gali tinkamai įvertino bendrą pirkinio sumą (turto vertė 245 Eur su PVM), proporcingai nesilaikė VKĮ vartotoją ginančio orientacinio kriterijaus – minėtoje normoje įtvirtinto reikalavimo dėl maksimalaus jų dydžio– 0,05 procentų už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.

25. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas prašomus priteisti 156,68 Eur delspinigius pagrįstai sumažino iki 15,67 Eur, taikydamas 0,05 proc. delspinigių normą, motyvuodamas tuo, kad atsakovas yra vartotojas ir atsižvelgdamas į teismo formuojamą praktiką, VKĮ nuostatas, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nuspręsti, kad netesybos buvo sumažintos nepagrįstai ir (ar) aiškiai per didele apimtimi.

26. Pažymėtina, jog apeliantė dėl bylinėjimosi išlaidų teigia, kad jos turi būti perskaičiuotos, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalis. Kaip nustatyta, pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas atsižvelgė į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, todėl pagrįstai proporcingai sumažino apeliantei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

27. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

28. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių.

29. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu vertina, kad sprendimas už akių yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, apeliantei patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas ,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.