Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12521-512/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „EV Projects“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Atsakovė UAB „EV Projects“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės UAB „Juris LT“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl palūkanų ir ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų pagal MAPKSVPĮ priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

19. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

20. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Kasacinio teismo ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54 – 55 punktus).

21. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktą). Net nustačius, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi būti nustatyta, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

22. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovės pateiktu rašytiniu įrodymu, sprendžia, kad jis yra reikšmingas teisingam ginčo išsprendimui. Šio dokumento turinys atsakovei yra žinomas, kadangi su apeliaciniu skundu ir pranešimu dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo jis buvo išsiųstas atsakovei per EPP sistemą ir atsakovė turėjo galimybę dėl jo išdėstyti savo poziciją, taigi, vėlesnis šio įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovė piktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise.

23. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškinį neginčijo ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės apie pranešimo dėl kreditorės pasikeitimo ir reikalavimo perleidimo sutarties pateikimą elektroniniu paštu atsakovei 2024 m. lapkričio 25 d. (nesutikdama su ieškinio reikalavimais, atsakovė nurodė tai, kad ieškinyje nurodyta aplinkybė, jog pradinė kreditorė UAB „Wurth Lietuva“ perleido ieškovei atsakovės 40,61 Eur įsiskolinimą, neatitinka tikrovės, atsakovė yra apmokėjusi visas sąskaitas ir įvykdžiusi visus finansinius įsipareigojimus pradinei kreditorei). Išsprendęs atsiliepimo į ieškinį priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad byla parengta nagrinėti teisme, priėmė nutartį skirti bylą nagrinėti 2025 m. birželio 18 d. teismo posėdyje. Ieškovė pateikė prašymą bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant. 2025 m. birželio 18 d. teismo posėdyje atsakovės atstovas M. D., paklaustas apie tai, kaip sužinojo apie reikalavimo teisės perleidimą, paaiškino, kad pervesdamas pradinei kreditorei 40,61 Eur skolą, apie tai nieko nežinojo, nei pradinė kreditorė, nei ieškovė apie reikalavimo teisės perleidimą neinformavo, apie skolą buvo sužinota atsakovės ir pradinės kreditorės buhalteriams derinantis likučius. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu atmesdamas ieškinį, rėmėsi šia aplinkybe, nors po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (tokios nutarties tikslas – suteikti, be kita ko, šalims tam tikrą procesinį stabilumą ir tolesnio proceso apibrėžtumą) bet koks tolesnis ginčo išplėtimas ar kitoks argumentavimas turėtų būti griežtai siejamas su CPK 181 ir kitų atitinkamų straipsnių reikalavimais ir vertinamas kaip išimtinis.

24. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia būtinumą ieškovei teikti naują įrodymą po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Nurodytų argumentų pagrindu, siekdama visapusiškai ir teisingai išnagrinėti bylą, teisėjų kolegija ieškovės su apeliacinius skundu pateiktą rašytinį įrodymą priima ir vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Dėl atsakovės informavimo apie kreditorės pasikeitimą

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą.

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus. Prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015; 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 28 punktas).

33. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimo būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui.

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

35. Kaip minėta, 2025 m. birželio 18 d. teismo posėdyje atsakovės atstovas M. D., paklaustas apie tai, kaip sužinojo apie reikalavimo teisės perleidimą, paaiškino, kad pervesdamas pradinei kreditorei skolą, apie tai nieko nežinojo; apie skolą buvo sužinota atsakovės ir pradinės kreditorės buhalteriams periodiškai derinantis likučius; nei pradinė kreditorė, nei ieškovė apie reikalavimo teisės perleidimą neinformavo; kai gavo raginimą sumokėti, skolą pradinei kreditorei sumokėjo, kuri sumokėtus pinigus priėmė ir atsakovei jų negrąžino; jeigu pradinė kreditorė perleido reikalavimo teisę, kodėl pasirašė Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą.

36. Iš ieškovės su ieškiniu į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė 2024 m. lapkričio 25 d. 19:03:23 val. elektroninio pašto adresu autoservisasjums@gmail.com siuntė atsakovei pranešimą dėl kreditorės pasikeitimo, kartu pateikdama 2024 m. lapkričio 21 d. Reikalavimo perleidimo sutartį. Tą pačią dieną ieškovė siuntė atsakovei laišką registruotu paštu atsakovės buveinės adresu ((duomenys neskelbtini)). Iš ieškovės kartu su ieškiniu pateikto patvirtinimo apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą matyti, kad mokėjimą 40,61 Eur sumai atsakovė atliko pradinei kreditorei 2024 m. lapkričio 26 d. 13:45:10 val. Su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė į bylą iš to paties elektroninio pašto adreso (autoservisasjums@gmail.com) atsakovės 2024 m. lapkričio 26 d. 13:48 val. ieškovei siųsto elektroninio laiško su atsakymu į ieškovės 2024 m. lapkričio 25 d. pranešimą dėl kreditorės pasikeitimo kopiją. Šiuo elektroniniu laišku atsakovės atstovas padėkojo už laišką, nurodė, kad su UAB „Wurth Lietuva“ yra atsiskaityta, su ieškove jokių teisinių reikalų neturi, todėl nieko neprivalo mokėti.

37. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pateikta įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė elektroniniu paštu 2024 m. lapkričio 25 d. informavo atsakovę apie kreditorės pasikeitimą, o atsakovė 2024 m. lapkričio 26 d. sumokėjo pradinei kreditorei 40,61 Eur skolą tik gavusi ieškovės 2024 m. lapkričio 25 d. pranešimą dėl kreditorės pasikeitimo. Priešingai išvadai padaryti nėra pakankami vien tik atsakovės atstovo 2025 m. birželio 18 d. teismo posėdyje duoti paaiškinimai, kad apie skolą buvo sužinota atsakovės ir pradinės kreditorės buhalteriams periodiškai derinantis likučius, nei pradinė kreditorė, nei ieškovė apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovės neinformavo, esant byloje duomenims apie ieškovės 2024 m. lapkričio 25 d. elektroniniu paštu atsakovei išsiųstą pranešimą dėl kreditorės pasikeitimo ir jau sekančią dieną (2024 m. lapkričio 26 d.) atsakovės atliktą 40,61 Eur sumai mokėjimą pradinei kreditorei. Iš atsakovės byloje pateikto Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto 2024 m. gruodžio 31 d. (dienai) turinio matyti, kad atsiskaitymai tarp atsakovės ir pradinės kreditorės buvo derinami pasibaigus 2024 m. ataskaitiniam laikotarpiui, t. y. jau po 2024 m. lapkričio 21 d. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo ir atsakovės pradinei kreditorei 2024 m. lapkričio 26 d. atlikto mokėjimo 40,61 Eur sumai. Jokio kito tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, parengto iki skolos apmokėjimo 2024 m. lapkričio 26 d., atsakovės ir pradinės kreditorės buhalterių susirašinėjimo, derinant atsiskaitymus iki skolos apmokėjimo 2024 m. lapkričio 26 d., duomenų apie 2023 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitos – faktūros, serija AAA Nr. 2479715, gavimą iš pradinės kreditorės iki skolos apmokėjimo 2024 m. lapkričio 26 d., atsakovė byloje nepateikė.

38. Pažymėtina ir tai, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas yra išvestinis dokumentas, kurio tiesioginė paskirtis yra įmonių (kreditoriaus ir skolininko) buhalteriams susiderinti tarpusavyje buhalterinės apskaitos duomenis už tam tikrą ataskaitinį laikotarpį, pasitikrinant, ar visos kreditoriaus išrašytos sąskaitos yra įtrauktos į skolininko buhalterinę apskaitą, ar visi skolininko atlikti mokėjimai pagal sąskaitas yra įtraukti į kreditoriaus buhalterinę apskaitą, koks yra skolos likutis tam tikrai datai. Tai nėra dokumentas, kuriuo paprastai skolininkai yra informuojami apie reikalavimo teisės perleidimą. Todėl aplinkybė, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nėra duomenų apie per ataskaitinį laikotarpį atliktą reikalavimo teisės perleidimą į tam tikrą skolą, nėra lemianti darant išvadą apie skolininko informavimą apie kreditoriaus pasikeitimą ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis.

39. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visuma pirmosios instancijos teismui buvo pakankama spręsti, kad ieškovė elektroniniu paštu 2024 m. lapkričio 25 d. tinkamai informavo atsakovę apie kreditorės pasikeitimą, kartu pateikdama 2024 m. lapkričio 21 d. Reikalavimo perleidimo sutartį, ir atsakovė jai elektroniniu paštu siųstus dokumentus gavo. Tokią išvadą papildomai pagrindžia ieškovės su apeliaciniu skundu pateikta atsakovės atstovo 2024 m. lapkričio 26 d. siųsto elektroninio laiško su atsakymu į ieškovės 2024 m. lapkričio 25 d. pranešimą dėl kreditorės pasikeitimo kopija. Atsakovė, su pirmosios instancijos teismo siųstais procesiniais dokumentais gavusi ieškovės apeliacinį skundą ir jo priedą, turėjo galimybę išdėstyti savo argumentus tiek dėl apeliacinio skundo motyvų šiuo aspektu, tiek dėl pateikto naujo įrodymo, prašyti priimti naujus įrodymus, tačiau nepasinaudojo šia teise.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti palūkanas ir ikiteisminio išieškojimo išlaidas

40. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo atmetė ieškinio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ir visiškai nemotyvavo, kodėl atmetė ieškinio reikalavimą dėl 40 Eur išieškojimo išlaidų priteisimo. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus taip pat laiko pagrįstais.

41. CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais; be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

42. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl už termino prievolei įvykdyti praleidimą privalo mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Už naudojimąsi kreditoriaus pinigais iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; 2023 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-378/2023). Tiek ikiteisminių, tiek ir procesinių palūkanų dydis gali būti nustatytas šalių sudarytoje sutartyje, o nesant tokio susitarimo turi būti taikomas įstatymu nustatytas palūkanų dydis, t. y. ikiteisminės palūkanos tokiu atveju skaičiuojamos remiantis CK 6.210, 6.261 straipsniais, o procesinės – CK 6.37, 6.210 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2006; 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eK-3-110-219/2019; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-313/2024). Procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007).

43. MAPKSVPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo tikslas yra nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai.

44. MAPKSVPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasibaigus šio įstatymo 4 straipsnyje ir 5 straipsnio 1, 3 ar 4 dalyse nurodytiems laikotarpiams, kreditorius turi teisę į komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas palūkanas be įspėjimo skolininkui, jeigu kreditorius: ir įvykdė komercinėje sutartyje ir (ar) įstatymuose jam nustatytas pareigas, ir laiku negavo jam priklausančios mokėtinos sumos, išskyrus atvejus, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą sumokėti. Jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Šių palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos.

45. MAPKSVPĮ 2 straipsnio 1 dalyje pateiktas komercinės sutarties apibrėžimas, anot kurio, tai ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Pagal MAPKSVPĮ 2 straipsnio 6 dalyje pateiktą ūkio subjekto apibrėžtį, tai asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla. MAPKSVPĮ 1 straipsnio 3 dalis apibrėžia atvejus, kurie nepatenka į MAPKSVPĮ taikymo sritį, t. y. šis įstatymas netaikomas: 1) sandoriams su vartotojais, perkančiais prekes, paslaugas ar darbus nesusijusiems su verslu ar profesija savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; 2) palūkanoms, susijusioms su mokėjimais pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą ir Lietuvos Respublikos čekių įstatymą; 3) palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti, taip pat su draudimo įmonių mokamomis draudimo išmokomis; 4) mokėjimams, kai skolininkui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla ir kai skolininkui vykdomos bankroto procedūros ne teismo tvarka; 5) žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartims, kurių vykdymą nustato Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas.

46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti MAPKSVPĮ nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, todėl teismas turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-313/2024).

47. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo – pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009).

48. Apeliacinės instancijos teismų praktikoje pripažįstama, kad sutarties forma (rašytinė ar žodinė) neturi reikšmės MAPKSVPĮ taikymui (Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. e2A-970-459/2024). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą (Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2108-924/2025). Šalių žodinė sutartis dėl prekių savo prasme atitinka paminėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą komercinės sutarties sampratą (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-822-580/2023). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiai apeliacinės instancijos teismų formuojamai praktikai.

49. Nagrinėjamu atveju byloje yra pateikta tik pradinės kreditorės 2023 m. gegužės 15 d. atsakovei išrašyta PVM sąskaita – faktūra, serija AAA Nr. 2479715, už prekes 40,61 Eur sumai (su PVM). Joje nurodyta, kad atsakovė PVM sąskaitą – faktūrą turi apmokėti per 14 dienų. Duomenų apie tai, kad pradinė kreditorė ir atsakovė buvo sudariusios pirkimo – pardavimo sutartį, byloje nėra pateikta. Byloje nėra ginčo, kad pradinė kreditorė ir atsakovė verčiasi ūkine komercine veikla, todėl abi laikytinos ūkio subjektais. Atsakovė PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytas prekes gavo, tačiau per 14 dienų jos neatmokėjo, o apmokėjo tik 2024 m. lapkričio 26 d. – jau po 2024 m. lapkričio 21 d. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo ir 2024 m. lapkričio 25 d. pranešimo dėl kreditorės pasikeitimo gavimo. Pagal 2024 m. lapkričio 21 d. Reikalavimo perleidimo sutarties 1 punktą, pradinė kreditorė perleido, o ieškovė, kaip naujoji kreditorė, perėmė reikalavimo teisę į atsakovės 40,61 Eur skolą kartu su visomis netesybomis (bauda, delspinigiais), palūkanomis bei nuostoliais, kurie turi būti atsakovės sumokėti pradinei kreditorei, reikalavimo teisę į įkeitimą, laidavimą ar kitokį prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą, kuris susijęs su atsakovės skolomis pradinei kreditorei, o taip pat bet kokias kitas iš minėtų skolų kylančias ir / ar su ja susijusias reikalavimo teises. Reikalavimo perleidimo sutarties 3 punkto iv papunktyje taip pat nurodyta, kad pradinė kreditorė, pagal šią sutartį perleidusi reikalavimo teisę naujajai kreditorei (ieškovei), atsisakė nuo teisės reikalauti baudų, delspinigių, palūkanų, negautų pajamų, tiesioginių nuostolių, įskaitant, bet neapsiribojant, skolos administravimo, jos išieškojimo ir bet kokių su reikalavimo teisės įgyvendinimu susijusių išlaidų ir / ar mokėjimų. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti 6,38 Eur palūkanas, reikalaudama taikyti MAPKSVPĮ nustatytą 10,50 procento palūkanų normą.

50. Atsižvelgusi į pirmiau pateiktą teisinį reglamentavimą ir teismų formuojamą praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytas sandoris dėl parduotų prekių pagal PVM sąskaitą – faktūrą savo prasme atitinka MAPKSVPĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus komercinių sandorių požymius ir nepatenka į MAPKSVPĮ 1 straipsnio 3 dalyje išvardytas išimtis, kai MAPKSVPĮ netaikomas. Šiuo atveju byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo susitarimas dėl palūkanų netaikymo. Taigi ieškovė, kaip ir pradinė kreditorė, kuri įvykdė savo pareigas ir laiku negavo jai priklausančios mokėtinos sumos, turi teisę gauti įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas (CK 6.261 straipsnis, MAPKSVPĮ 3 straipsnio 1 dalis).

51. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad suderinimo aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio. Jeigu viena iš šalių nesutinka su nurodytu skolos dydžiu, ji turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus. Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011).

52. Iš pateikto Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto 2024 m. gruodžio 31 d. (dienai) matyti, kad paminėtu dokumentu pradinė kreditorė ir atsakovė suderino atsakovei išrašytų sąskaitų ir atsakovės atliktų mokėjimų datas, numerius, sumas už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. Nėra pagrindo manyti, jog pradinės kreditorės ir atsakovės patvirtintas dokumentas patvirtina pradinės kreditorės atsisakymą nuo palūkanų, kurias ši turėjo teisę skaičiuoti atsakovei už atitinkamų įsipareigojimų nevykdymą. Toks dokumentas negali būti laikomas pradinę kreditorę ir atsakovę siejusius prievolinius teisinius santykius pakeičiančiu dokumentu, kadangi šis patvirtintas tik pradinės kreditorės ir atsakovės darbuotojų – buhalterių, tačiau ne įgaliojimus sandorius sudaryti, keisti ar nutraukti turinčių įmonių atstovų. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo pozicija dėl Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto 2024 m. gruodžio 31 d. (dienai), sudaryto pasibaigus ataskaitiniams 2024 metams, įrodomosios reikšmės nustatant skolos dydį laikytina visiškai nepagrįsta.

53. Pažymėtina, kad CK 6.101 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog, perleidžiant reikalavimo teisę, perleidžiamos ir papildomos, šalutinės teisės, tarp jų ir teisė į palūkanas, netesybas, vaisius pajamas ir pan., net jeigu šitai sutartyje ir nenurodyta. Kasacinio teismo išaiškinta, kad asmuo, perėmęs visą piniginį reikalavimą, perima ir visą su juo susijusią teisę reikalauti nesumokėtų palūkanų neatsižvelgiant į tai, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartis sudaryta vėliau nei laikotarpis, už kurį prašoma priteisti palūkanas. Šalys turi teisę savo susitarimu nustatyti šios taisyklės išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233).

54. Nagrinėjamu atveju iš 2024 m. lapkričio 21 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties matyti, kad joje nėra nustatyta jokių išimčių dėl su reikalavimo teise susijusių papildomų prievolių neperleidimo. Priešingai, joje nurodyta, jog pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės 40,61 Eur skolą, kartu su visomis netesybomis (bauda, delspinigiais), palūkanomis bei nuostoliais, dėl to ieškovė, įgijusi reikalavimą į atsakovės pagrindinę skolą, įgijo teisę reikalauti ir su jos neįvykdymu susijusių įstatymo nustatytų palūkanų. Ta aplinkybė, kad pradinė kreditorė savo santykiuose su atsakove niekada neskaičiavo ir neprašė mokėti kompensuojamųjų palūkanų (kurios skaičiuojamos praleidus prievolės įvykdymo terminą), nereiškia, kad ji tokios teisės neturėjo, nes pareigą mokėti įstatymo numatytas kompensuojamąsias palūkanas numato įstatymas (CK 6.261 straipsnis, MAPKSVPĮ 3 straipsnio 1 dalis).

55. Nagrinėjamu atveju terminas atsakovei atsiskaityti su ieškove pagal 2023 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitą – faktūrą, serija AAA Nr. 2479715, suėjo 2023 m. gegužės 29 d. Europos centrinio banko pagrindinei refinansavimo operacijai 2023 m. sausio 1 d. taikyta fiksuota palūkanų norma buvo 2,50 procento, kuri, pagal MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalį, didinama 8 procentiniais punktais. Todėl siekiant neviršyti ieškinyje pareikšto reikalavimo, ieškovei iš atsakovės už pavėluotą atsiskaitymą pagal minėtą PVM sąskaitą – faktūrą priteisiamos 6,38 Eur palūkanos (41,60 Eur skola x 10,50 procento (palūkanų norma) ÷ 365 dienų x 546 pradelstos dienos (skaičiuojama imtinai nuo 2023 m. gegužės 30 d. iki 2024 m. lapkričio 25 d., nes apmokėta 2024 m. lapkričio 26 d.) = 6,53 Eur).

56. MAPKSVPĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą.

57. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad MAPKSVPĮ 7 straipsnis nustato tik kreditoriaus, įgijusio teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, išieškojimo išlaidų kompensavimo tvarką, inter alia, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta maksimali neįrodinėtina 40 Eur suma, susijusi su galimu išieškojimu dėl pavėluoto mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-381/2022).

58. Kadangi ieškovė įgijo teisę į palūkanų priteisimą, vadovaujantis MAPKSVPĮ nuostatomis, 40 Eur suma yra išlaidos, susijusios su pavėluoto mokėjimo išieškojimu ne teismo tvarka, kurių pagrįstumo ieškovei nereikia įrodinėti, tai ieškovei iš atsakovės priteisiama 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų.

59. Europos centrinio banko pagrindinei refinansavimo operacijai 2025 m. sausio 1 d. taikyta fiksuota palūkanų norma buvo 3,15 procento, kuri, pagal MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalį, didinama 8 procentiniais punktais. Todėl ieškovei iš atsakovės taip pat priteisiama 11,15 procento metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą (46,38 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. gegužės 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, MAKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

60. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo perleidimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

61. Panaikinus pirmosios instancijos sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

62. Pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 11 Eur išlaidas žyminiam mokesčiui sumokėti ir 242 Eur išlaidas už advokato pagalbą (dokumentų teisinė analizė, ieškinio dėl skolos priteisimo parengimas ir pateikimas teismui). Ieškovės patirtos išlaidos už advokato pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma apskaičiuojama taip: 2,5 (8.2 punktas) × 2 335,9 Eur (2024 m. IV ketv. (7 punktas)) = 5 839,75 Eur), todėl ieškinį tenkinus ieškovei iš atsakovės priteisiamas 253 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

63. Ieškovė apeliacinį skundą apmokėjo 23 Eur žyminiu mokesčiu. Įrodymų apie kitas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme ieškovė nepateikė. Todėl, ieškovės apeliacinį skundą tenkinus, ieškovei iš atsakovės priteisiamas 23 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Juris LT“, juridinio asmens kodas 303262509, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „EV Projects“, juridinio asmens kodas 303185354, 6,38 Eur (šešis eurus ir trisdešimt aštuonis euro centus) palūkanų, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) skolos išieškojimo išlaidų, 11,15 procento metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą (46,38 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. gegužės 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 253 (du šimtus penkiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Juris LT“, juridinio asmens kodas 303262509, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „EV Projects“, juridinio asmens kodas 303185354, 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Šis Panevėžio apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.