- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-05
- Bylos Nr.
- e2A-970-459/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-00776-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Atsakovas
- mažosios bendrijos „Žemaitijos ąžuolas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Juris LT“
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės mažosios bendrijos „Žemaitijos ąžuolas“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Juris LT“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Žemaitijos ąžuolas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės skolą 354,60 Eur, 12,5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2024 m. vasario 7 d. ieškovė ir N. K. PĮ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė perėmė reikalavimo teisę už neapmokėtas transportavimo paslaugas į atsakovę. Atsakovei buvo išsiųstas pranešimas apie reikalavimo perleidimą. Po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo pradinis kreditorius patikslino, kad dalį skolos atsakovė sumokėjo, todėl ieškovė išsiuntė atsakovei pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo, jame nurodė, kad pagrindinė skola yra 2 500,00 Eur. Atsakovė šią skolą sumokėjo dalimis: 2024 m. kovo 18 d. – 1 000,00 Eur, 2024 m. kovo 27 d. – 1 500,00 Eur. Atsakovė nesumokėjo apskaičiuotų palūkanų – 314,60 Eur ir 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad tarp atsakovės ir N. K. PĮ buvo tik žodinis susitarimas dėl tam tikrų paslaugų teikimo. Jokių komercinių sutarčių nebuvo sudaryta, taip pat nebuvo susitarta dėl konkrečių atsiskaitymo už medieną ir paslaugas terminų ar skaičiuoti delspinigius ar palūkanas nuo nesumokėtos skolos. N. K. PĮ, pasirašydama 2024 m. vasario 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį, ieškovei perleido tai, ko neturėjo, nes žodiniu susitarimu nebuvo numatytas palūkanų, delspinigių, baudų, administravimo ir kitų skolininkų mokėtinų mokesčių mokėjimas. Be to, žodinis susitarimas negali būti laikomas komercine sutartimi. Atsakovei nesuprantamas palūkanų apskaičiavimas, nes už vieną laikotarpį ieškovė skaičiuoja 8 procentų palūkanas, už kitą laikotarpį – 10,50 procento. Apie reikalavimo perleidimą atsakovė sužinojo 2024 m. kovo 25 d. Atsakovė, suderinusi su N. K. PĮ, 2024 m. kovo 27 d. pervedė pradinei kreditorei 1 500,00 Eur ir visiškai atsiskaitė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Telšių apylinkės teismas 2024 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės ieškovei 314,60 Eur palūkanas, 40,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 12,50 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 222,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo pagrindiniai motyvai:
3.1. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad su pradine kreditore N. K. PĮ sudarytas žodinis susitarimas negali būti laikomas komercine sutartimi. Nurodė, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, tai reiškia, jog šalių ginčas kvalifikuotinas kaip kilęs iš sutarties. Atsakovė neginčija, kad N. K. PĮ patiekė jai medieną, taip pat suteikė kitas paslaugas, todėl buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros. N. K. PĮ ir atsakovė verčiasi ūkine komercine veikla, todėl abi laikytinos ūkio subjektais. Esant šioms aplinkybėms, N. K. PĮ ir atsakovės sudarytas susitarimas dėl už atlyginimą perduotos medienos laikytinas komercine sutartimi ir nagrinėjamu atveju ginčo santykiams taikytinas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – Įstatymas).
3.2. Teismas sutiko, kad atsakovė ir pradinė kreditorė nebuvo susitarusios dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo laikotarpio ar tvarkos, todėl nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi įstatymuose nustatyta atsiskaitymo pagal komercines sutartis reglamentuota tvarka. Tais atvejais, kai komercinėje sutartyje nėra susitarta kitaip, mokėjimo už perduotas prekes, suteiktas paslaugas laikotarpis negali būti ilgesnis negu 60 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo. Bylos duomenimis nustatė, kad pradinė kreditorė N. K. PĮ už patiektą medieną atsakovei išrašė dvi PVM sąskaitas faktūras – 2022 m. spalio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą, (duomenys neskelbtini), ir 2022 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą, (duomenys neskelbtini), pagal jas susidariusį įsiskolinimą – 2 500,00 Eur atsakovė sumokėjo dalimis: 2024 m. kovo 18 d. – 1 000,00 Eur, o 2024 m. kovo 27 d. – likusius 1 500,00 Eur. Įvertinęs tai, kad 2022 m. spalio 26 d. ir 2024 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitos faktūros visiškai apmokėtos buvo tik 2024 m. kovo 27 d., teismas padarė išvadą, kad atsakovė praleido įstatymuose nustatytą mokėjimo už perduotas prekes, suteiktas paslaugas terminą.
3.3. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovė nėra atsakinga už vėlavimą sumokėti. Pažymėjo, kad atsakovė yra verslininkė, kuri, remiantis viešai prieinamais duomenimis, veiklą vykdo 6 metus 11 mėnesių, todėl jai yra žinoma Lietuvos Respublikoje galiojanti atsiskaitymo už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus tvarka. Todėl atsakovės teiginiai, kad ji su pradine kreditore nebuvo numačiusi jokios paslaugų apmokėjimo tvarkos ir terminų, atmesti kaip visiškai nepagrįsti.
3.4. Nurodė, kad, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, atsakovė už laiku neįvykdytą piniginę prievolę privalo sumokėti Įstatyme numatytas palūkanas pagal pradelstas apmokėti PVM sąskaitas faktūras. Esant pavėluotam mokėjimui taikoma Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta palūkanų norma, galiojusi tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas, t. y. PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminais buvusi palūkanų norma – 8 proc. (vadovaujantis Europos centrinio banko interneto tinklalapyje https://www.ecb.europa.eu/stats/policy_and_exchange_rates/key_ecb_interest_rates/html/index.en.html paskelbtais duomenimis), kurių apskaičiavimas yra toks: 1) 2022 m. spalio 26 d., (duomenys neskelbtini) (apmokėjimo terminas, remiantis PVM sąskaita faktūra, suėjo 2022 m. lapkričio 26 d.): 34,32 Eur skola x 8 proc. palūkanos x 477 pradelstos dienos (skaičiuojama imtinai iki 2024 m. kovo 17 d.) / 365 dienų = 3,59 Eur; 2022 m. gruodžio 9 d., (duomenys neskelbtini) (apmokėjimo terminas, remiantis PVM sąskaita faktūra, suėjo 2023 m. sausio 9 d.): 2465,68 Eur skola x 10,50 proc. palūkanos x 433 pradelstos dienos (skaičiuojama imtinai iki 2024 m. kovo 17 d., nes iš dalies apmokėta 2024 m. kovo 18 d.) / 365 dienų = 307,13 Eur, 1 500,00 Eur skola x 10,50 proc. palūkanos x 9 pradelstos dienos (skaičiuojama imtinai nuo 2024 m. kovo 18 d. iki 2024 m. kovo 26 d., nes visiškai apmokėta 2024 m. kovo 27 d.) / 365 dienų = 3,88 Eur. Taigi ieškovės reikalavimas dėl 314,60 Eur palūkanų yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jos iš atsakovės priteistos.
3.5. Pažymėjo, kad atsakovės sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikėjo, nes jos teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeitė. Kadangi atsakovei buvo tinkamai pranešta apie reikalavimo perleidimo sandorį, ši sutartis sukūrė jai teisinius padarinius. Nors atsakovė nurodo, kad žodiniame susitarime su pradine kreditore nebuvo aptartas palūkanų bei kitų mokėtinų mokesčių mokėjimas, tačiau ieškovei perėmus reikalavimą vadovaujantis CK 6.101 straipsnio 2 dalimi jai perėjo pradinės kreditorės turėtas reikalavimas bei prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės ir kitos papildomos pareigos.
3.6. Nurodė, kad Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidoms kompensuoti 40 Eur suma nustatyta įstatymo, o jos paskirtis yra kreditoriui kompensuoti minimalius skolos išieškojimo nuostolius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovės priteista 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų.
3.7. Vadovaujantis Europos centrinio banko interneto tinklalapyje paskelbtais duomenimis bei CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovės ieškovės naudai priteistos 12,5 procento dydžio procesines palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
4. Atsakovė (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo Telšių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai:
4.1. Nurodo, kad atsakovė su ieškove neturėjo ir neturi jokių komercinių sutarčių ir jokių finansinių įsipareigojimų, tik su pradine kreditore buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl tam tikrų paslaugų teikimo, bet nebuvo nustatyta ar sutarta dėl konkrečių atsiskaitymo už medieną ir paslaugas terminų, taip pat nebuvo sutarta skaičiuoti delspinigius ar palūkanas nuo nesumokėtos sumos, o pateiktose sąskaitose nebuvo nurodomas atsiskaitymo terminas.
4.2. Pažymi, kad, N. K. PĮ pasirašydama 2024 m. vasario 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį su UAB „Juris LT“, perleido tai, ko neturėjo. Atsakovė su N. K. PĮ nebuvo sudariusi rašytinės sutarties dėl medienos ir paslaugų, tai buvo atliekama žodiniu susitarimu, o žodiniame susitarime nebuvo numatytas palūkanų, delspinigių, baudų, administravimo ir kitų skolininkų mokėtinų mokesčių mokėjimas. Tai yra N. K. PĮ sukūrė naujus finansinius įsipareigojimus atsakovei, kurių iki 2024 m. vasario 7 d. nebuvo.
4.3. Pažymi, kad nesant rašytinio susitarimo dėl netesybų jos negali būti skaičiuojamos ir išieškomos. Nurodo, kad tarp ūkio subjektų nebuvo sudaryta rašytinė komercinė sutartis, todėl negali būti taikomos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos ir iš atsakovės priteisiamos palūkanos bei ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos.
4.4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis ir priteisė iš atsakovės didesnes palūkanas nei numatytos CK.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Žemesnės instancijos teismas
6. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl palūkanų ir ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
7. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog pradinė kreditorė N. K. PĮ 2022 m. spalio 26 d. atsakovei išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), už malkas, 3 872,00 Eur sumos, o 2022 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą, (duomenys neskelbtini), už lap. malkas, 2 465,68 Eur sumos. Atsakovė N. K. PĮ dalies skolos nesumokėjo, todėl pradinė kreditorė, N. K. PĮ ir ieškovė 2024 m. vasario 7 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovę dėl 3 000,00 Eur sumos. Apie sudarytą reikalavimo perleidimo sandorį atsakovei buvo pranešta 2024 m. vasario 8 d. išsiunčiant pranešimus paštu ir elektroniniu paštu ir kartu pateikta 2024 m. vasario 7 d. reikalavimo perleidimo sutartis. Pranešime dėl kreditoriaus pasikeitimo buvo nurodyta, kad ieškovė ir N. K. PĮ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, todėl įgijo reikalavimo teisę į atsakovę. Atsakovės skola ieškovei sudarė 2 500,00 Eur pagal neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, 242,00 Eur netesybos ir 40,00 Eur išieškojimo išlaidos pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį. Atsakovė 3 000,00 Eur skolą sumokėjo pradinei kreditorei dalimis: 2024 m. kovo 18 d. – 1 000,00 Eur, ir 2024 m. kovo 27 d. – 1 500,00 Eur.
8. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. birželio 4 d. sprendimu ieškovės reikalavimą dėl palūkanų ir ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas priteisimo tenkino.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
9. Atsakovė nesutikdama su ginčijamu sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei metines pavėluoto mokėjimo palūkanas, neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas. Atsakovės vertinimu, nesant rašytinės sutarties, šalių žodinio susitarimo nėra pagrindo prilyginti komerciniam sandoriui, o kadangi tarp ūkio subjektų nebuvo sudaryta rašytinė komercinė sutartis, todėl negali būti taikomos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos ir priteisiamos iš atsakovės palūkanos bei ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, šalių procesinius dokumentus ir ginčijamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais.
10. Byloje nėra ginčo dėl to, kad N. K PĮ teikė medieną ir kitas paslaugas atsakovei pagal šalių sudarytą žodinį susitarimą. Atsakovė neginčijo, kad už suteiktas paslaugas jai buvo išrašytos sąskaitos faktūros, (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), kurias atsakovė visiškai apmokėjo 2024 m. kovo 18 d. ir 2024 m. kovo 27 d. N. K PĮ ir atsakovė verčiasi ūkine komercine veikla, todėl abi laikytinos ūkio subjektais.
11. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAPKSVPĮ) tikslas – nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai (MAPKSVPĮ 1 straipsnio 1 dalis). MAPKSVPĮ kontekste komercinė sutartis yra apibrėžiama kaip ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai (MAPKSVPĮ 2 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalis apibrėžia atvejus, kurie nepatenka į MAPKSVPĮ taikymo sritį.
12. Atsižvelgiant į pateiktą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog šalių žodinė sutartis dėl perduodamų prekių (medienos) savo prasme atitinka paminėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą komercinės sutarties sampratą. Kadangi MAPKSVPĮ taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai (MAPKSVPĮ 1 straipsnio 2 dalis), darytina išvada, jog sutarties forma (rašytinė ar žodinė) neturi reikšmės šio įstatymo taikymui. Be to, paminėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog ir tais atvejais, kai palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas.
13. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis ir priteisė iš atsakovės didesnes palūkanas, nei yra numatytos CK. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.
14. Pažymėtina, kad CK 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje savo konsultacijų yra pasisakęs šiuo klausimu, kad MAPKSVPĮ yra specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Nurodyta įstatymo norma yra dispozityvi, ir šalys gali susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį (pavyzdžiui, taikyti CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas). Jei šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, teismas, nustatęs, kad sandoris atitinka įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, jei kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti įstatyme nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. konsultacija Nr. A3-130).
15. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimui, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė turi teisę į palūkanų priteisimą, vadovaujantis MAPKSVPĮ nuostatomis.
16. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria priteista 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidų, vadovaujantis MAPKSVPĮ nuostatomis, kadangi tarp šalių nėra sudarytos komercinės sutarties, atitinkančios MAPKSVPĮ nurodytą komercinės sutarties sampratą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
17. MAPKSVPĮ 7 straipsnis apibrėžia išieškojimo išlaidų kompensavimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40,00 Eur sumą. Be šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (MAPKSVPĮ 7 straipsnio 2 dalis). Kadangi šioje byloje konstatuota, jog šalys sudarė žodinę prekių perdavimo sutartį, kuri patenka į paminėto įstatymo taikymo sritį, ieškovė turi teisę į paminėtų išlaidų atlyginimą.
18. Pažymėtina, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad MAPKSVPĮ 7 straipsnis nustato tik kreditoriaus, įgijusio teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, išieškojimo išlaidų kompensavimo tvarką, inter alia, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta maksimali neįrodinėtina 40,00 Eur suma, susijusi su galimu išieškojimu dėl pavėluoto mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-381/2022). Taigi, ieškovė net neturi pareigos įrodymais pagrįsti šios 40,00 Eur išieškojimo išlaidų sumos.
19. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Telšių apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.