Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Juris LT“ ieškinį atsakovei UAB „EV Projects“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Ieškovė teigia, kad atsakovė liko skolinga už pateiktas prekes, o atsakovė teigia, jog su pradiniu kreditoriumi buvo pilnai atsiskaičiusi. Byloje ginčas kilo dėl prievolės įvykdymo.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017, 26 punktas).

Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-1075/2021, 43, 44 punktai).

Šioje byloje, teikdama ieškinį, ieškovė pateikė teismui 2023-05-15 PVM sąskaitą – faktūrą AAA2479715, pagal kurią UAB „Wurth Lietuva“ pardavė atsakovei prekių už 40,61 Eur ir atsakovės 2024-11-26 lėšų – 40,61 Eur pavedimą UAB „Wurth Lietuva“.

Atsakovė pateikė 2024-12-31 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą tarp UAB „EV Projects“ ir UAB „Wurth Lietuva“, kuriame nurodyta, kad 2023-01-01 – 2024-12-31 laikotarpiu atsakovė nėra skolinga UAB „Wurth Lietuva“.

Reikalavimo perleidimo sutartis tarp ieškovės ir UAB „Wurth Lietuva“ dėl atsakovės 40,61 Eur skolos perleidimo sudaryta 2024-11-21. 2024-11-25 ieškovė informavo atsakovę apie kreditoriaus pasikeitimą, nurodė, jog atsakovė skolinga 40,61 Eur pagal PVM sąskaitą – faktūrą; 5,89 Eur netesybų už nesavalaikį atsiskaitymą ir 40,00 Eur išieškojimo išlaidų.

Minėta, atsakovė 2024-11-26 sumokėjo 40,61 Eur UAB „Wurth Lietuva“, o 2024-12-31 su ja pasirašė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagrindinė prievolė pagal sąskaitą – faktūrą, nors ir pavėluotai, sumokėta.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai tinkamai įvykdoma. Atsakovei tinkamai įvykdžius prievolę pradiniam kreditoriui, jai neturėtų kilti neigiami padariniai.

Teismas pažymi, kad atsakovės pateiktame 2024 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akte, kurį pasirašė UAB „EV Projects“ ir UAB „Wurth Lietuva“ atstovai, nėra duomenų nei apie atsakovės skolą pradiniam kreditoriui, nei apie tai, kad UAB „Wurth Lietuva“ perleido reikalavimo teisę ieškovei UAB „Juris LT“.

Tokiu būdu atsakovė galėjo būti suklaidinta manydama, kad jokių skolų pradiniam kreditoriui neturi.

Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas nėra buhalterinės apskaitos dokumentas. Tai tik įrodymas, patvirtinantis, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatytos skolos ir reikalavimo dydžio. Byloje nesant įrodymų, paneigiančių tokio pobūdžio akte nurodytas aplinkybes, jis patvirtina šalių susitarimą dėl įsipareigojimų dydžio. Nagrinėjamu atveju dėl UAB „EV Projects“ skolos nebuvimo UAB „Wurth Lietuva“.

Duomenų, kad šiame skolų suderinimo akte fiksuoti tikrovės neatitinkantys skolų likučiai, nėra. Tokias aplinkybes privaloma įrodyti – šalis nesutinkanti su tokiu įrodymu, turi teisę teikti savo įrodymus.

Teismo vertinimu labiau tikėtina, kad pradinis kreditorius UAB „Wurth Lietuva“ jokių pretenzijų dėl 5,89 Eur (ieškovė prašo 6,38 Eur) palūkanų įsiskolinimo 2024-12-31 atsakovei neturėjo, todėl ir ieškovei neatsirado teisė reikalauti priteisti šios sumos iš atsakovės.

Toks minėto akto turinys (nesant kitokių įrodymų) yra pagrindas išvadai, kad jo sudarymo metu tarp UAB „EV Projects“ ir UAB „Wurth Lietuva“ neegzistavo jokių kitokių tarpusavio skolų. Todėl laikytina, kad ieškovės reikalavimas neįrodytas ir todėl netenkintinas.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.109 straipsnio 1 dalis). Pranešimu apie reikalavimo perleidimą laikomas sutarties dėl reikalavimo perleidimo perdavimas naujajam kreditoriui ir šios sutarties pateikimas skolininkui (CK 6.109 straipsnio 5 dalis).

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad vien tik faktas, kad ieškovas siuntė registruotą laišką skolininkui – nepatvirtina, kad skolininkui buvo išsiųsta būtent minėta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, nes tokia išvada būtų pagrįsta tik prielaida, kuo teismo išvados negali būti grindžiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje išaiškinta, kad prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas yra perleistas (2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; 2019-10-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019).

Šioje byloje nėra neginčijamų įrodymų apie tai, kad ieškovė tinkamai informavo atsakovę apie reikalavimo teisės perleidimą, todėl ir šiuo pagrindu ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškinį ir nesant įrodymų apie atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, jos iš ieškovės nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 269, 270, 274, 279 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmus.