- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-20
- Bylos Nr.
- 1A-257-795/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13809-2023-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė, Kristina Kakurinė, Eugenijus Antanauskas
- Nuteistasis
- D. V.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. V. gynėjo (duomenys neskelbtini) A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį, ir jai paskirta laisvės apribojimo bausmė 9 mėnesiams be intensyvios priežiūros.
D. V. paskirtas įpareigojimas 3 mėnesius dalyvauti (duomenys neskelbtini) programoje. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
(duomenys neskelbtini) kasos ieškinys tenkintas visiškai. Iš D. V. priteista 115,10 Eur (duomenys neskelbtini) išlaidoms atlyginti.
(duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus ieškinys tenkintas visiškai. Iš D. V. priteista 2 298,40 Eur (duomenys neskelbtini) biudžetui padarytai žalai atlyginti.
N. P. ieškinys tenkintas iš dalies. Iš D. V. priteistas 780,52 Eur turinės žalos atlyginimas, 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 780,52 Eur turtinę žalą ir 2 500 Eur neturtinę žalą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, 3 000 Eur proceso išlaidų atlyginimui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. V. nuteista už tai, kad 2023 m. balandžio 17 d., apie 16.16 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – gyvenamojo daugiabučio namo penkto aukšto bendro naudojimo koridoriuje, kilusio žodinio konflikto metu, tyčia pastūmė N. P., kuri griūdama dešine ranka atsirėmė į koridoriaus grindis, ir tokiu būdu nukentėjusiajai N. P. padarė sužalojimą – dešinio stipinkaulio ylinės ataugos lūžį be poslinkio, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
2. Nuteistosios D. V. gynėjas (duomenys neskelbtini) A. M. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį; 2) išteisinus D. V., visus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus; 3) jeigu apkaltinamasis nuosprendis būtų paliktas galioti, nukentėjusios N. P. civilinį ieškinį atmesti kaip neįrodytą, o (duomenys neskelbtini) kasos ir (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinius ieškinius sumažinti proporcingai priežastiniam ryšiui; 4) priteisti D. V. jos patirtas proceso išlaidas – 1 300 Eur už (duomenys neskelbtini) teisines paslaugas ikiteisminiame tyrime, 500 Eur už (duomenys neskelbtini) teisines paslaugas prmosios instancijos teisme, 1 500 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl prieštaravimų tarp liudytojų parodymų
2.1. Nuosprendyje yra užfiksuoti liudytojos M. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu: ,,D. stipriai pastūmė N. P. tarpduryje ir ši galva atsitrenkė į kito kaimyno duris, vėliau, tęsiantis stumdymams, N. P. parkrito ant žemės“, t. y. pirmasis stumtelėjimas nesukėlė griuvimo, nes griuvimas įvyko vėliau, tęsiantis susistumdymui. Šie liudytojos M. P. parodymai nesutampa su nukentėjusiosios N. P. versija, kad neva buvo vienintelis pastūmimas, lėmęs griuvimą. 2023 m. lapkričio 21 d. liudytojo B. V., į įvykio vietą atvykusio (duomenys neskelbtini) pareigūno, apklausos protokole nurodyta, kad M. P. pradėjo aiškinti įvykio aplinkybes, jog jos draugę N. P. koridoriuje, prie išėjimo į laiptinę durų, pastūmė D. V., dėl to N. P. užkliuvo už durų slenksčio ir nugriuvo, taip susižalojo rankos dešinį riešą. Ši pirminė (duomenys neskelbtini) pareigūno užfiksuota informacija pagrindžia alternatyvų griuvimo mechanizmą (užkliuvimą už slenksčio susistumdymo metu) ir sutampa su pačios nuteistosios duotais paaiškinimais. Nuteistoji iškart po įvykio nurodė, kad N. P. užkliuvo už slenksčio ir krito, vėlesniuose parodymuose ši versija išliko nuosekli. Ji dera su M. P. bei B. V. parodymais. D. V. gynybos versija dėl N. P. griuvimo mechanizmo liko nepaneigta, todėl egzistuoja alternatyvus įvykio mechanizmas, neatitinkantis kaltinimo versijos, kuris pagal abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principą (in dubio pro reo) turėjo būti įvertintas nuteistosios naudai. Esant tokiems prieštaravimams, pirmosios instancijos teismas privalėjo juos motyvuotai pašalinti ir pagrįsti, kodėl pasirinko vieną versiją, o kitą atmetė. To nepadarius, bylos įrodymai nesudaro logiškos ir vientisos grandinės, būtinos apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Dėl nukentėjusiosios sužalojimo kilmės ir mechanizmo neaiškumo
2.2. Medicininėje dokumentacijoje fiksuojama anamnezė yra paciento (šiuo atveju nukentėjusiosios N. P.) žodžių atpasakojimas gydytojui. Ji nėra objektyvus ar savarankiškas įrodymas baudžiamojoje byloje. Šioje byloje anamnezėje pateikta nukentėjusiosios versija (,,pastūmė ir nugriuvo“) nesutampa su kitais įrodymais, todėl pati savaime negali pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad nukentėjusiajai diagnozuotas dešinio stipinkaulio ylinės ataugos lūžis be poslinkio. Svarbu tai, jog (duomenys neskelbtini) išvadoje nurodyta, kad toks stipinkaulio ylinės ataugos lūžis paprastai įvyksta griūvant ant ištiestos rankos. Tai reiškia, kad tipinis šio sužalojimo mechanizmas yra griuvimas, kai žmogus instinktyviai remiasi ranka, siekdamas apsisaugoti nuo kritimo. Toks mechanizmas yra būdingas atsitiktinėms buitinėms traumoms ir nėra unikalus ar specifinis nukentėjusiosios N. P. nurodytam pastūmimo atvejui. Nors (duomenys neskelbtini) pažymi, kad minėtas lūžis gali būti padarytas ir tiesioginio smūgio pasekoje, tai neprieštarauja alternatyviems sužalojimo scenarijams. Taigi (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina, jog nustatytas rankos lūžis galėjo atsirasti, esant įvairioms aplinkybėms, t. y. tiek nukritus ant rankos, tiek nuo tam tikro tiesioginio poveikio. Be to, (duomenys neskelbtini) akte aiškiai pažymėta, kad nustatytas sužalojimas buvo padarytas anksčiau, negu 2023 m. balandžio 17 d. 16.45 val. Tai reiškia, kad traumos atsiradimas nebūtinai sutampa su kaltinime nurodytu incidentu ir galėjo būti susijęs su kitomis, bylos metu neįvertintomis aplinkybėmis. Be to, pirmą kartą nukentėjusiajai N. P. kreipusis į medikus, lūžis nebuvo atpažintas – riešas nebuvo imobilizuotas, todėl diagnozė vėlavo, o gijimas komplikavosi. Tuo metu nukentėjusioji N. P. tęsė įprastą gyvenimą, t. y. dalyvavo (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės leidžia abejoti, ar trauma iš tiesų galėjo būti patirta būtent taip, kaip nurodyta kaltinime. Apibendrinant skunde tvirtinama, jog (duomenys neskelbtini) nesuteikia pagrindo vienareikšmiškai sieti nukentėjusiosios traumą su 2023 m. balandžio 17 d. incidentu.
Dėl priežastinio ryšio tarp veiksmų ir sužalojimo nepagrįstumo bei tyčios neįrodytumo
2.3. Pirmosios instancijos teismas privalėjo eliminuoti alternatyvias padarinių kilmės priežastis, nes priešingu atveju išlieka abejonės, kurios turi būti aiškinamos nuteistosios naudai. Svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) nesuteikia pagrindo konstatuoti kryptingo tyčinio veiksmo – pastūmimo – kaip vienintelės traumos priežasties, ji tik nustato sužalojimo faktą ir tipinį mechanizmą, kuris yra neutralus. Tai reiškia, kad pats (duomenys neskelbtini) aktas palieka kelias alternatyvias hipotezes dėl sužalojimo kilmės. Tokioje situacijoje, kai (duomenys neskelbtini) išvada nepatvirtina kaltinimo versijos, o leidžia kelis galimus paaiškinimus, priežastinio ryšio konstatavimas tampa pagrįstas prielaidomis. Byloje taip pat liko esminių nepašalintų liudytojų parodymų tarpusavio prieštaravimų, kurie tiesiogiai lemia priežastinio ryšio vertinimą. Jeigu sužalojimas būtų kilęs būtent kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir tokiu metu, nukentėjusiosios N. P. fizinė būklė privalėjo būti tokia, kad ribotų jos kasdienę veiklą, vis dėlto faktai byloja priešingai. Aptartos aplinkybės sugriauna kaltinimo schemą: traumos kilmės laikas ir intensyvumas lieka neaiškūs, o priežastinis ryšys tarp nuteistosios veiksmų ir nukentėjusiosios N. P. sveikatos sutrikdymo – tik hipotetinis.
2.4. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepašalino esminių liudytojų parodymų prieštaravimų, nepagrindė, kodėl atmestos gynybos versijos, ir nenurodė, kokiais konkrečiais duomenimis grindžiama tyčia. Taigi kaltės forma – būtinas nusikaltimo sudėties požymis – liko neįrodyta. Šioje byloje esantys įrodymai atskleidžia, kad nukentėjusiosios N. P. sužalojimas galėjo kilti dėl atsitiktinio griuvimo – užkliuvus už durų slenksčio ir griuvus ant rankos. Tokį griuvimo mechanizmą nurodė (duomenys neskelbtini) pareigūnas B. V., jis atitinka (duomenys neskelbtini) išvadą apie tipinį lūžio pobūdį, o nuteistoji nuo pat pradžių nuosekliai laikėsi šios versijos. Liudytoja M. P. savo parodymais patvirtino, kad nukentėjusioji N. P. griuvo ne po vienkartinio stumtelėjimo, o tęsiantis susistumdymui. Šis liudijimas sutampa su nuteistosios parodymais ir parodo, kad situacija buvo dinamiška, jos eiga nepriklausė nuo kryptingo nuteistosios valios veikimo. Taigi, net pripažinus, kad tarp šalių buvo susistumdymas, tai savaime nereiškia tyčinio smurtinio veiksmo. Griuvimas ir jo pasekmės yra atsitiktinė baigtis, kuri neatitinka nei tyčios, nei neatsargumo kriterijų. Tokia situacija kvalifikuotina kaip kazusas, kuris eliminuoja nuteistosios baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra motyvų, kokiais įrodymais nustatyta tyčia. Teismas neparodė, kokia buvo tariama nuteistosios valia ir kaip ji patvirtinama objektyviais duomenimis. Iš esmės pirmosios instancijos teismas pasirinko deklaratyviai sureikšminti nukentėjusiosios N. P. parodymus, nesuteikdamas pakankamos reikšmės visiems kitiems byloje esantiems duomenims. Apeliaciniame skunde konstatuota, kad skundžiamas nuosprendis buvo priimtas, neužtikrinus įrodymų pakankamumo ir nepašalinus esminių abejonių.
Dėl nukentėjusiosios N. P. civilinio ieškinio
2.5. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiosios N. P. 780,52 Eur turtinės žalos reikalavimas yra ,,pagrįstas rašytiniais įrodymais“, tačiau neišanalizavo nė vieno pateikto dokumento ir nepaaiškino, kokiu būdu išlaidos yra susijusios būtent su lūžio gydymu. Nukentėjusioji N. P. pateikė medicininius dokumentus ir vaistų bei medicininių priemonių įsigijimo kvitus, tačiau šių dokumentų turinys neįrodo priežastinio ryšio su rankos lūžiu: iš kvitų matyti, kad dalis vaistų akivaizdžiai nesusiję su lūžio gydymu; nėra įrodymų, kad kiti vaistai ar priemonės buvo gydytojo paskirti būtent dėl riešo lūžio; (duomenys neskelbtini) akto tiriamojoje dalyje nėra nurodytas specifinis lūžio gydymas; vėlesniuose ambulatoriniuose įrašuose skirtas gydymas vaistais „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, taip pat šaltis, tausojantis režimas, pratimai, tačiau šie vaistai ir procedūros skirti uždegimo, bet ne riešo lūžio gydymui. Taigi tiek iš medicininių dokumentų, tiek iš (duomenys neskelbtini) akto akivaizdu, kad nukentėjusiosios N. P. nurodytos išlaidos neturi tiesioginio ryšio su lūžio gydymu. Be to, nuosprendyje yra nurodytos „gydytojų paslaugos“ ir „(duomenys neskelbtini) išlaidos“, tačiau jų būtinybė ir ryšys su nukentėjusiosios N. P. riešo lūžiu neįrodyti. Esant šioms aplinkybėms, nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra neįrodytas ir turėtų būti atmestinas.
2.6. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nors ir sumažino nukentėjusiosios N. P. prašytą atlyginti neturtinės žalos dydžio sumą, tačiau apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais ir bendra nuoroda į teismų praktiką, neindividualizuodamas konkrečių kriterijų. Gynyba pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) nurodė tipinį kritimo mechanizmą, operacinio ar stacionarinio gydymo nereikėjo, o visiškas pasveikimas tokio pobūdžio sužalojimo atveju yra realus per vienerius metus, be to, nedarbingumo pailgėjimą lėmė pavėluotas diagnozavimas ir imobilizacija. Nustatyta, kad nukentėjusioji N. P. netrukus po įvykio išvyko į (duomenys neskelbtini), o tai objektyviai mažina teiginių apie intensyvias ir ilgalaikes kančias patikimumą. Byloje egzistuoja alternatyvaus griuvimo galimybė, tyčia neįrodyta, o tai reikšmingai mažina galimą neturtinės satisfakcijos dydį. Pirmosios instancijos teismas šių duomenų neindividualizavo. Gynyba nurodė, kad BK 138 straipsnio l dalies bylose paprastai neturtinė žala svyruoja nuo 1 000 iki 4 000 Eur, didesnės sumos priteisiamos, esant sunkesniems sužalojimams, ilgalaikiams padariniams ar stacionariniam gydymui. Pirmosios instancijos teismas nurodė šį intervalą, tačiau nepaaiškino, kodėl pasirinko vidutinę 2 500 Eur ribą būtent šiai bylai būdingų lengvinančių požymių kontekste. Nuosprendyje liko neįvertintas nuteistosios sunkios turtinės padėties kriterijus, kuris sudaro pagrindą mažinti atlygintinos žalos dydį. Taigi reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmetamas arba ženkliai mažinamas.
Dėl (duomenys neskelbtini) kasos ir (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinių ieškinių
2.7. Jei D. V. būtų išteisinta, (duomenys neskelbtini) kasos ir (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civiliniai ieškiniai turėtų būti palikti nenagrinėti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Jei apkaltinamasis nuosprendis liktų galioti, (duomenys neskelbtini) valdybos civilinis ieškinys turėtų būti mažinamas proporcingai priežastiniam ryšiui: 1) reikalinga proporcingai sumažinti (duomenys neskelbtini) valdybos regresą iki realiai su lūžiu susijusio laikotarpio, t. y. nuo 2023 m. balandžio 17 d. iki 2023 m. birželio 13 d. ir protingo adaptacinio laikotarpio (ne ilgesnio kaip 4–6 savaitės) po imobilizacijos nuėmimo; 2) reikalinga eliminuoti perteklines nukentėjusiosios nedarbingumo dienas, atsiradusias dėl uždelstos imobilizacijos ar kitų diagnozių gydymo; 3) alternatyviai taikyti BPK 115 straipsnio 2 dalį ir pripažinti (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus teisę į regresą, o dydį perduoti nustatyti civilinio proceso tvarka.
Dėl proceso išlaidų atlyginimo
2.8. Nuteistoji patyrė šias proceso išlaidas: 1 300 Eur už (duomenys neskelbtini) teisines paslaugas ikiteisminio tyrimo metu; 500 Eur už (duomenys neskelbtini) teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme; 1 500 Eur už (duomenys neskelbtini) teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Iš viso D. V. patyrė 3 300 Eur būtinų ir pagrįstų proceso išlaidų. Kadangi D. V. turi būti išteisinta, jos patirtos 3 300 Eur proceso išlaidos priteistinos iš (duomenys neskelbtini) nuteistosios naudai.
3. Nukentėjusioji N. P. atsiliepimu prašo nuteistosios D. V. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
3.1. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, pagal kurias įrodymai vertinami ne atskirai, o jų viseto sąveikoje: šiuo atveju tiek liudytojų parodymai, tiek medicininiai duomenys, tiek byloje esantys (duomenys neskelbtini) pareigūnų kūno kamerų įrašai vienas kitą papildo ir sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, patvirtinančią panaudoto prieš nukentėjusiąją smurto faktą ir sukeltas pasekmes. Apeliantės teiginys, kad neva pati N. P. kalta, jog griuvo ir susižalojo, prieštarauja byloje ištirtai ir įvertintai įrodymų visumai. Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas reagavo į nuteistosios keliamus klausimus dėl neaiškumų ir aktyviai aiškinosi aplinkybes, esminiai prieštaravimai tiek dėl sužalojimo aplinkybių, tiek dėl gydymosi proceso ir atsiradusių pasekmių buvo pašalinti. Deklaratyviai nurodomi nuteistosios prieštaravimai nesudaro jokio pagrindo naikinti priimtą apkaltinamąjį nuosprendį.
3.2. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis išsamiai įvertintu įrodymų visetu, tinkamai pritaikė tiek materialiąsias, tiek proceso teisės normas, pagrįstai konstatavo fizinio smurto faktą, teisingai kvalifikavo veiką pagal BK 138 straipsnio l dalį ir motyvuotai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistoji kalta neprisipažino ir klaidino teismą bei veikė priešingai teisingumo interesams. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų pakankamumu D. V. kaltei įrodyti, atskirų liudytojų parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti aplinkybes, nei teismas tai padarė. Vien tai, kad teismas nepasielgė taip, kaip norėtų apeliantė, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės pagrįsto ir teisėto nuosprendžio. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir grįsdamas jais savo sprendimą, nepadarė esminių baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, reguliuojančių įrodinėjimo procesą ir nuosprendžio išvadų motyvavimą, pažeidimų.
3.3. Įrodymai byloje ištirti visapusiškai, įrodymų tyrimas atliktas išsamus, be to, byloje surinktų duomenų analizė akivaizdžiai parodo, kad N. P. patyrė fizinį smurtą ir sužalojimus. Taip pat akivaizdu, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų ar bent jau keltų pagrįstą abejonę dėl D. V. nusikalstamos veikos padarymo prieš nukentėjusiąją. Nėra abejonių, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė išsamiai, tinkamai juos įvertino ir priėmė pagrįstą nuosprendį, kurio nėra pagrindo naikinti. Vertindamas civilinio ieškinio reikalavimą, teismas tinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus, t. y. atsižvelgė į smurto pobūdį, sukeltus padarinius ir pan. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo buvo patenkintas tik iš dalies, perpus sumažinus reikalaujamą sumą. Taigi priteista neturtinės žalos suma negali būti laikoma neproporcinga, neatitinkančia sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijų, ji neturėtų būti dar labiau mažinama.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdžio metu gynėjas (duomenys neskelbtini) A. M. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o (duomenys neskelbtini) L. P. prašė apeliacinį skundą atmesti. Kitų prašymų ir pareiškimų dėl nušalinimo nebuvo gauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistosios D. V. gynėjo (duomenys neskelbtini) A. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
5. Pažymėtina, kad, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, formą bei motyvus, konstatuoja, kad šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Taigi skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a) papunktis).
Dėl teismo šališkumo
7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti (neteisingi) pirmosios instancijos teismų sprendimai, o teisingi sprendimai nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus, juos palyginti su bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241-303/2018, 2K-272-458/2019, 2K-48-511/2020). Apeliacinės instancijos teismo paskirtis turi būti įgyvendinama, atsižvelgiant į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje garantuojamą kaltinamojo teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.
8. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58 ir 59 straipsniuose, Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-396/2014, Nr. 2K-548-699/2015, EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje (duomenys neskelbtini), peticijos Nr. (duomenys neskelbtini), par. (duomenys neskelbtini)). Subjektyvus (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas, atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Subjektyvusis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Vertinant teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumu pašalinti. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-489-303/2015).
9. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010). EŽTT praktikoje pažymima, kad, vertinant nešališkumą objektyviąja prasme, netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti svarbu. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje (duomenys neskelbtini), peticijos Nr. (duomenys neskelbtini), par. (duomenys neskelbtini)). Kita vertus, nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008).
10. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį ir formą aptartų tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normų kontekste, iš esmės nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo šioje baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302–307 straipsniuose numatytus, o taip pat oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, jis turi būti logiškas, aiškus, išsamus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) priimti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).
11. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2012, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-114-495/2020). BPK 305 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė nuosprendžio dalys turi būti tarpusavyje suderintos ir neprieštarauti viena kitai, sudaryti logišką (nuoseklią) visumą ir derėti viena su kita. Jose negali būti vienas kitam prieštaraujančių teiginių ir išvadų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2011, 2K-143/2010, 2K-301/2010).
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje priimtą Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. rugpjūčio 29 d. apkaltinamojo nuosprendžio turinį ir formą BPK numatytų apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų kontekste, pažymi, kad Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų nuosprendis neatitinka nuosprendžio formai keliamų reikalavimų. Visų pirma, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas ne padarė savo savarankiškas motyvuotas išvadas dėl bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingų aplinkybių, bet iš esmės perrašė (nukopijavo) 2024 m. sausio 31 d. kaltinamąjį aktą, ypač toje nuosprendžio dalyje, kurioje aptariami ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Nuosprendyje aprašomi visi bylos medžiagoje esantys duomenys, tačiau išsamiau jie niekaip neanalizuojami, plačiau nepasisakoma, kuriais duomenimis remiamasi, priimant nuosprendį, ir kurie duomenys, priimant procesinį sprendimą, atmetami, taip pat nenurodyti tai pagrindžiantys motyvai. Atkreiptinas dėmesys, jog duomenys perraršyti iš kaltinamojo akto, visiškai neaptariant, kiek ir kokia apimtimi jie yra reikšmingi, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. perrašyti ir su įvykiu nesusiję duomenys, tokie, kurie niekaip nesusiję su daromomis išvadomis, arba asmenų, kurie įvykyje nedalyvavo ir negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti aktualių aplinkybių, parodymai. Susipažinus su skundžiamu nuosprendžiu, akivaizdžiai matyti, kad bylą nagrinėjantis teisėjas su nedideliais struktūriniais pakeitimais, bet iš esmės net išlaikydamas stilių ir sintaksę, nuosprendyje tiesiog perrašė arba nukopijavo (duomenys neskelbtini) 2024 m. sausio 31 d. kaltinamąjį aktą.
13. Teisiamojo posėdžio metu liudytojų duoti parodymai buvo perrašyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, be to, nuosprendyje nurodyta, jog, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisme buvo pagarsinti liudytojos M. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pati liudytoja apklausta teisiamojo posėdžio metu nebuvo ir savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, todėl lieka visiškai neaišku, kodėl tokie jos parodymai buvo aptarti prie duomenų, gautų teisiamojo posėdžio metu. Skundžiamame nuosprendyje, aprašant (duomenys neskelbtini) išvadas, (duomenys neskelbtini) aktą, akistatą ir kitus atliktus proceso veiksmus, visiškai nebuvo siekiama atskleisti, kuo šie duomenys yra reikšmingi, vertinant nagrinėjamą situaciją, kaip jie įrodo ar paneigia reikšmingas įvykio faktines aplinkybes. Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendyje nepateikti aiškūs teismo nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Toje nuosprendžio dalyje, kurioje turėtų būti pasisakoma apie įrodymų vertinimą ir nusikalstamos veikos kvalifikavimą, pakartotinai yra paminima, kuo buvo kaltinama D. V., pacituojama BK 138 straipsnio 1 dalis, tačiau jokia teisės aktų analizė neatliekama, nepaaiškinama, kaip minimos sudėties požymiai pasireiškė D. V. veiksmuose, o toliau vėl pakartotinai tik aprašomos (duomenys neskelbtini) išvados, (duomenys neskelbtini) aktas bei dar kartą pacituojami liudytojos M. P. ir nukentėjusiosios parodymai. Galiausiai teismas tik pasako, jog kaltinamosios D. V. versiją vertina kaip deklaratyvią, kurią neva paneigia nuosprendyje aptarti įrodymai, tačiau jokia įrodymų analizė taip ir nebuvo atlikta, tad galiausiai liko neaišku, kodėl D. V. versija buvo atmesta. Visą motyvuojamąją nuosprendžio dalį sudaro iš esmės vienas vienintelis sakinys: „Šie ir kiti nuosprendyje aptarti duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (BPK 20 str.), pilnai įrodo kaltinamosios D. V. kaltę dėl nukentėjusiosios N. P. sužalojimo, nukentėjusiąją kaltinamoji nesunkiai sužalojo tiesiogine tyčia, jos veika atitinka požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje.“. Atkreiptinas dėmesys, jog teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas, be kita ko, savo sprendimų argumentavimu, o teisinių argumentų neišdėstymas dėl ištirtų įrodymų vertinimo pagal teismų praktiką laikomas esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023, 2K-107-489/2024, 2K-259-697/2024 ir kt.), todėl pirmosios instancijos teismas turi skirti pakankamai didelį dėmesį byloje esantiems įrodymams ir jų vertinimui, pateikti bylos šalims aiškų ir suprantamą teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisinį vertinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinys dėl teismo motyvų stokos iš esmės neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
14. Būtina pažymėti, jog pagal 2024 m. sausio 31 d. kaltinamąjį aktą D. V. buvo kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymu, t. y. dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų. Būtent dėl tokio kaltinimo 2024 m. vasario 19 d. nutartimi baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Skundžiamame nuosprendyje teismas aptarė tai, kad ikiteisminiame tyrime D. V. buvo pareikštas kaltinimas pagal Bk 284 straipsnį, t. y. dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tačiau pažymėjo, jog D. V. tyčia buvo nukreipta ne į viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, kuris yra būtinasis BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis, o į N. P. kaip asmenį, su kuria konfliktiniai santykiai tęsėsi iš anksčiau. Galiausiai teismas nurodė, jog veika pagrįstai buvo perkvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Visų pirma, ar veika buvo perkvalifikuota pagrįstai, turėtų spręsti aukštesnės instancijos teismas, antra, nors pirmosios instancijos teismas ir pažymėjo neva atliktą perkvalifikavimą, aprašomojoje dalyje, aptardamas, už kurią veiką yra nuteisiama D. V., nuorodos į viešosios vietos požymį nepašalino. Galiausiai nuosprendyje visiškai nieko nebuvo pasisakyta dėl kaltinimo D. V. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. D. V. pagal šį kaltinimą nebuvo nei nuteista, nei išteisinta. Atsižvelgiant į skundžiamo nuosprendžio turinį, nuosprendyje padarytų pažeidimų apimtį, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės nustatyti bylos esmės, kadangi pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą nagrinėjo paviršutiniškai, apkaltinamąjį nuosprendį D. V. priėmė, išsamiai netyręs bei neanalizavęs bylos įrodymų ir teisine prasme neįvertinęs nuteistosios veiksmų pagal jai pareikštus kaltinimus.
15. Byloje buvo pareikšti (duomenys neskelbtini) kasos, (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus ir nukentėjusiosios N. P. civiliniai ieškiniai. Pirmosios instancijos teismas tiek, kiek tai liečia prašomą priteisti turtinę žalą, tik nurodė, koks yra prašomas priteisti turtinės žalos atlyginimas kiekvieno iš ieškovų ir pareikštus reikalavimus tenkino, visiškai neatlikdamas jokios analizės, ar bylos medžiagoje yra duomenų, kurie tiksliai ir objektyviai patvirtintų prašomą priteisti turtinę žalą. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, 3K-3-286-313/2017, 3K-3-148-248/2019, e3K-3-164-1075/2019 ir kt.). Taigi teismas nagrinėjamu atveju neišsprendė klausimo iš esmės, ar prašomas atlyginti turtinės žalos dydis yra pagrįstas ir bylos medžiagoje yra tai patvirtinantys duomenys. Tuo tarpu, spręsdamas dėl N. P. prašomos priteisti neturtinės žalos, teismas tik apsiribojo abstrakčiu susijusių teisės normų ir teismų praktikos citavimu, tačiau visiškai nepateikė motyvuotų argumentų, kodėl buvo priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl nurodytų trūkumų skundžiamas teismo sprendimas kelia pagrįstas abejones dėl teismo šališkumo, o nustatyti trūkumai šiuo atveju negali būti ištaisomi apeliaciniame procese.
16. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a) papunkčio nuostatos numato apeliacinės instancijos teismo pareigą panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes pagal nustatytus pažeidimus pirmosios instancijos teismo spendimas negali būti laikomas teisėtu, todėl Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a) papunkčiu, teisėjų kolegija
nutaria:
panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismui.