Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-422-1058/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-10-21
Bylos Nr.: 1A-422-1058/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-25711-2023-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
Nuteistasis: E. B., R. M.
Advokatai: Kęstutis Dobilas, Bogdanas Chranovskis

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.)
1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
1.1.9.7Turto konfiskavimas (BK 72 str.)
1.1.10.1.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str. 1–2 d.)
1.2.22.1.1Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str. 1 d.)
1.2.22.11.2Neteisėtas nešaunamojo ginklo įgijimas ir nešiojimas (BK 258 str. 2 d.)
1.2.23.7.2Kvalifikuotas lenkimas vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas (BK 264 str. 2 d.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-422-1058/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25711-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.1.8.1.2; 1.1.9.7; 1.1.10.1.1; 1.2.22.1.1; 1.2.22.11.2; 1.2.23.7.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. spalio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Renatai Vanagienei,dalyvaujant prokurorui Edmundui Bagdonui,

nuteistajam E. B. (E. B.) ir jo gynėjui advokatui Bogdanui Chranovskiui (Bogdan Chranovskij),

nuteistajam R. M. (R. M.) ir jo gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. gynėjo advokato B. Chranovskio ir nuteistojo R. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 45 parų arešto bausmė.

E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 264 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 25 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 bei 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, t. y. griežčiausia iš paskirtų bausmių apimant švelnesnes bausmes, ir E. B. paskirta galutinė subendrinta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. liepos 11 d. 15.30 val. iki 2023 m. liepos 12 d. 14.56 val., t. y. viena diena, kuri prilyginama 1 laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo E. B. sulaikymo momento, pradėjus vykdyti įsiteisėjusį nuosprendį.

E. B. iki nuosprendžio vykdymo palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 parų arešto bausmė.

R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 25 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, t. y. prie griežtesnės laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį arešto bausmės, o bausmė, paskirta pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, subendrinta apėmimo būdu, t. y. griežčiausia iš paskirtų bausmių apimant švelnesnę bausmę, paskirtą pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir R. M. paskirta galutinė subendrinta 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. liepos 11 d. 18.30 val. iki 2023 m. liepos 12 d. 16.35 val., t. y. viena diena, kuri prilyginama 1 laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo R. M. sulaikymo momento, pradėjus vykdyti įsiteisėjusį nuosprendį.

R. M. iki nuosprendžio vykdymo palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimą neišvykti, kuri nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Nuspręsta konfiskuoti 1 380 EUR, saugomus Policijos departamento Turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje, paimtus R. M. automobilio ir gyvenamosios vietos kratų metu.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas 2023 m. liepos 24 d. prokuroro nutarimu R. M. turtui – pinigams, t. y. 1 380 EUR, paliktas galioti iki nuosprendžio įvykdymo šio turto konfiskavimo dalyje.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 656,25 EUR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš E. B. netenkintas.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimi, nuspręsta nešaunamuosius ginklus – pneumatinį pistoletą ir teleskopinę lazdą – konfiskuoti ir sunaikinti.

3 atskiras ginklo dalis ir 80 šovinių nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti kaip menkavertį turtą.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. B. nuteistas už tai, kad 2023 m. liepos 11 d. apie 14.50 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą vartoti psichotropines medžiagas ir palenkti vartoti šias medžiagas kitą asmenį, neturėdamas tikslo šių medžiagų parduoti ar kitaip platinti, iš R. M. įgijo ne mažiau kaip 0,617 g psichotropinės medžiagos – 3-chlorometkatinono (sinonimai – 3-CMC, klopedronas), kurios dalį tą pačią dieną tiksliai nenustatytu laiku laukuose netoli prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), suvartojo pats, kitą nenustatytą dalį toje pačioje vietoje pasiūlė suvartoti Ž. S., kuris šią medžiagą ir suvartojo, nors prieš tai jis neturėjo tikslo ir nenorėjo vartoti psichotropinių medžiagų, po ko likusią dalį – 0,617 g psichotropinės medžiagos – 3-chlorometkatinono (sinonimai – 3-CMC, klopedronas) jis (E. B.), laikydamas su savimi, automobiliu Audi A5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno Vilniaus miesto gatvėmis, kai tą pačią dieną apie 15.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie atliktos jo asmens kratos metu rado ir paėmė minėtą kiekį psichotropinės medžiagos – 3-chlorometkatinono (sinonimai – 3-CMC, klopedronas). Tokiais savo veiksmais E. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat, E. B. nuteistas už tai, kad iki 2023 m. liepos 11 d., neteisėtai su savimi nešiojo pramoninės gamybos (kilmės šalis Taivanas) 4,5 mm (.177) kalibro „N.A.C. 1702“ modelio pneumatinį pistoletą „NORICA“, Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 4,5 mm (.177) kalibro pneumatiniams ginklams skirtomis „BBs“ tipo kulkomis, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu (toliau ir – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas), priskiriamas D kategorijos ginklams (kaip nešaunamasis ginklas) ir kurio sviedinio kinetinė energija yra tarp 2,5 J ir 7,5 J, kai tą pačią dieną apie 15.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie atliktos kratos metu jo naudojamo automobilio Audi A5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), salone rado ir paėmė minėtą jam priklausantį pneumatinį pistoletą „NORICA“, Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiais savo veiksmais E. B. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.

3. R. M. nuteistas už tai, kad iki 2023 m. liepos 11 d., neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, su savimi laikė ne mažiau kaip 0,617 g psichotropinės medžiagos – 3-chlorometkatinono (sinonimai – 3-CMC, klopedronas), kai tą pačią dieną, 2023 m. liepos 11 d., apie 14.50 val. minėtą psichotropinę medžiagą automobiliu Opel Zafira, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabeno į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), ir ne mažiau kaip 0,617 g psichotropinės medžiagos – 3-chlorometkatinono (sinonimai – 3-CMC, klopedronas) neteisėtai išplatino E. B.. Tokiais savo veiksmais R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

4. Taip pat, R. M. nuteistas už tai, kad iki 2023 m. liepos 11 d., name, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė du pramoninės gamybos 12 kalibro medžioklinius šovinius „SCHONEBECK“, kurie, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, priskiriami B kategorijos ginklams skirtiems šaudmenims, kai 2023 m. liepos 11 d. apie 18.45 val. atliktos kratos metu minėtame name policijos pareigūnai rado ir paėmė du pramoninės gamybos 12 kalibro medžioklinius šovinius „SCHONEBECK“. Tokiais savo veiksmais R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

5. Taip pat, R. M. nuteistas už tai, kad iki 2023 m. liepos 11 d., neteisėtai, su savimi automobilio Opel Zafira, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), salone vežiojosi (nešiojo) pramoninės gamybos metalinę teleskopinę lazdą, kuri, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, priskiriama D kategorijos šaltiesiems nešaunamiesiems ginklams, kai 2023 m. liepos 11 d. apie 19.52 val. atliktos kratos metu minėtame automobilyje, kuris stovėjo prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą teleskopinę lazdą. Tokiais savo veiksmais R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. B. gynėjas advokatas B. Chranovskis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendį dalyje dėl E. B. nuteisimo pagal BK 264 straipsnio 1 dalį ir jo atžvilgiu priimti naują nuosprendį – išteisinti jį dėl minėto nusikaltimo, arba, pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendį E. B. atžvilgiu bei pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą.

6.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nesurinkta pakankamai patikimų duomenų, pagrindžiančių E. B. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 264 straipsnio 1 dalyje, padarymo. E. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė nuoseklus parodymus, laikėsi tos pačios pozicijos, atsakė į visus klausimus. Atkreipiamas dėmesys, kad kaltinimas, o taip pat ir nuteisimas, aptariamoje dalyje buvo grindžiamas tik liudytojo Ž. S. nenuosekliais parodymais – jis visko, kas atsitiko pasivažinėjimo su E. B. 2023 m. vasaros metu, negalėjo atsiminti, t. y. nei datos, nei tikslaus laiko. Be to, Ž. S. negalėjo nurodyti, ar E. B. buvo išlipęs iš automobilio, tačiau pažymėjo, kad prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės buvo su kažkuo susitikęs – ar tas žmogus kažką E. B. perdavė, nematė, taip pat, negalėjo apibūdinti minėto asmens. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aklai pasitikėjo liudytojo Ž. S. parodymais apie tai, kad E. B. pasiūlė liudytojui suvartoti, kuris taip E. B. akivaizdoje ir padarė, bei tai laikė Ž. S. lenkimu vartoti psichotropinę medžiagą. Pažymima, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje labai daug dėmesio skyrė ir pasisakė dėl teorinių BK 264 straipsnio 1 dalies taikymo nuostatų, tačiau neaptarė, neanalizavo ir nepašalino tarp liudytojo Ž. S. ir E. B. parodymuose esamų prieštaravimų, neatsižvelgė į kitas baudžiamojoje byloje nustatytas bei nenustatytas aplinkybes, kurios ir sukliudė priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį šioje dalyje.

6.2. Gynėjo nurodymu, E. B. nuosekliai teigė, kad būdamas prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės iš pažįstamo R. M. iš tikrųjų įsigijo savo vartojimui narkotinę medžiagą, dar vadinamą druskos akmenuku – kristalu, tačiau prie minėtos parduotuvės išlipęs nebuvo, nes tik pavažiavęs toliau nuo jos sustojo ir padarė du takelius psichotropinės medžiagos Ž. S. akivaizdoje, tačiau jam vartoti nesiūlė – išlipo iš automobilio ir vieną takelį suvartojo prie jo, o grįžęs atgal pastebėjo, kad antro takelio nėra, tad suprato, jog jį suvartojo Ž. S.. Tad akivaizdu, kad liudytojo ir E. B. parodymai dėl nusikaltimo, numatyto BK 264 straipsnio 1 dalyje, sudėties esmingai skiriasi, prieštaravimai nepašalinti, kiti patikimi E. B. kaltės pagrindžiantys įrodymai nenustatyti, o tai eliminuoja vienareikšmišką išvadą dėl aptariamo nusikaltimo požymių egzistavimo – gynėjo teigimu, esant tokiai padėčiai ir teismų praktikoje susiformavusiam draudimui pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis, E. B. prisipažinimas kaltu šioje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas.

6.3. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad abejones dėl liudytojo parodymų patikimumo ir nuoseklumo sustiprina tai, kad, pasak liudytojo, jis nuolat buvo E. B. vairuojamame automobilyje prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, tačiau nesugebėjo papasakoti apie prie automobilio priėjusį R. M.. Be to, nors tiek E. B., tiek R. M. parodė, jog minėtas bendravimas vyko pakankamai ilgą laiką, kurio metu vienas kitam perdavinėjo daiktus, t. y. E. B. R. M. perdavė pistoletą, o šį veiksmą matė ir pakankamai ilgai stebėjo liudytojas A. G., be to, susitikimas ir bendravimas užfiksuotas ir vaizdo įraše, gautame iš PC „(duomenys neskelbtini)“, o R. M. E. B. perdavė psichotropinę medžiagą, vis tik, liudytojas Ž. S. šių nurodytų aplinkybių savo parodymuose nemini. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog Ž. S. iš tikrųjų tą dieną vartojo psichotropines medžiagas, nes iš byloje esančios 2023 m. liepos 12 d. specialisto išvados Nr. T-N-1996/2023(01) matoma, kad 2023 m. liepos 11 d. 21.15 val. paimtame E. B. šlapime rasta 3-chlormetkatinono (3-CMC), tačiau dėl liudytojo Ž. S. organizme psichotropinės ar narkotinės medžiagos pėdsakų jokių duomenų nėra. Be kita ko, nenustatyta ir negauta duomenų, ar liudytojas buvo apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų, ar turėjo kokių nors apsvaigimo požymių.

6.4. Vadovaujantis nurodytais duomenimis, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad arba jokių įtarimų ir duomenų dėl liudytojo psichotropinių medžiagų vartojimo bei lenkimo vartoti jo ir E. B. sulaikymo metu nebuvo ir tokie liudytojo parodymai dėl nežinomų priežasčių atsirado vėliau, arba jokių medžiagų liudytojas nevartojo, tačiau tokios aplinkybės nebuvo aiškinamos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, todėl yra tam tikrų pagrįstų abejonių dėl minėto liudytojo parodymų patikimumo. Atsižvelgiant į nurodytą, keliamas klausimas, ar tik tokių parodymų pagrindu gali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismo praktika, jis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Be kita ko, pripažįstama, kad visos abejonės, kai išnaudojus galimybes nepavyksta jų išsklaidyti, aiškinamos kaltinamojo naudai, o nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese turinio analizė leidžia teigti, jog neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Taigi baudžiamojoje byloje esant labai daug prieštaravimų ir abejonių, šie traktuotini E. B. naudai.

6.5. Atkreipiamas dėmesys, kad norint pagrįsti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog E. B. siekė tikslo, kad liudytojas Ž. S. vartotų psichotropinę medžiagą, t. y. lenkė tai padaryti, yra būtina nustatyti tiesioginę tyčią ir įrodyti, jog E. B. suprato, jog lenkia liudytoją vartoti psichotropinę medžiagą bei daro anksčiau paminėtą nusikalstamą veiką ir sąmoningai to siekia. Nepaisant to, nagrinėjamu atveju, taikant BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, neginčytinai nustatyta tik tai, kad E. B. liudytojo akivaizdoje automobilyje padarė du psichotropinės medžiagos takelius – vieną suvartojo pats išlipęs iš automobilio, kitą – galimai liudytojas E. B. nematant. Be to, nustatyta ir tai, kad E. B. psichotropinę medžiagą įsigijo vartojimui be tikslo platinti, tad jis neturėjo siekio lenkti liudytoją ją vartoti. Taigi, gynėjo teigimu, liudytojo parodymuose pateikta aplinkybė, jog E. B. pasiūlymu jis vartojo antrą takelį psichotropinės medžiagos, nors, pasak E. B., jis net nežinojo, kad liudytojas vartos minėtą takelį, kurį E. B. paruošė sau ir paliko automobilyje, eliminuoja jo atsakomybę. Vis tik, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į E. B. tyčios lenkti vartoti psichotropinę medžiagą neegzistavimą.

6.6. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas E. B. paskirdamas 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, neįvertino, kad E. B. charakterizuojamas teigiamai, o toks ilgalaikis izoliavimas nuo visuomenės gali itin neigiamai paveikti jo asmenybės formavimąsi bei socialinius ryšius, taip pat aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties. Be to, pirmosios instancijos teismas paskirdamas bausmę nurodė, kad E. B. teisiamas antrą kartą, nusikalto atlikdamas laisvės apribojimo bausmę už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, tad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę už apysunkį nusikaltimą ir arešto bausmę už nesunkų nusikaltimą bei baudžiamąjį nusižengimą, tačiau neapsvarstė galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, o taip pat tik vienu sakiniu pasisakė dėl negalimumo taikyti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Be kita ko, laisvės atėmimo bausmės parinkimas ir paskyrimas niekaip neeliminuoja galimybės atidėti paskirtos bausmės vykdymo. Atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje yra nurodoma, jog E. B. buvo teistas laisvės apribojimo bausme, tačiau ji buvo pakeista arešto bausme, kurią jis atliko, taigi paneigiamos išvados, kad E. B. paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė nebuvo veiksminga.

6.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas E. B. iš esmės apibūdino teigiamai, t. y. susituokęs, dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, kuri šiuo metu veiklos nevykdo, duomenų apie gydymąsi psichiatrine tvarka arba buvimą priklausomybės ligų įskaitoje nepateikta, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 258 straipsnio 2 dalyje, pripažintina tai, jog prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai galisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Papildomai pažymima, kad E. B. yra pakankamai jauno – (duomenys neskelbtini) metų – amžiaus, ketina dirbti (duomenys neskelbtini) srityje ir tam kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl verslo liudijimo išdavimo, sėkmingai socializavosi po arešto bausmės atlikimo, nuo nusikalstamos veikos padarymo iki pat šiol jokių naujų veikų nepadarė, taigi paskirtos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendį dalyje, kurioje yra pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, panaikinti ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendį dalyje, kurioje pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės bei bylą šioje dalyje nutraukti; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendį dalyje, kurioje už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė, pakeisti ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; 4) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį, kuria nutarta konfiskuoti 1 380 EUR, ir šiuos pinigus grąžinti nuteistajam R. M..

7.1. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nustatė, kad jis neteisėtai su savimi automobilio Opel Zafira salone vežiojosi (nešiojosi) pramoninės gamybos metalinę teleskopinę lazdą, tačiau toks nusikalstamos veikos aprašymas tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje, dviprasmiškai nurodant, kuo pasireiškė padaryta veika, yra klaidinantis ir apribojantis galimybę žinoti, dėl kokios konkrečiai veikos jis buvo kaltinamas bei pripažintas kaltu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad baudžiamosios bylos medžiagoje esanti specialisto išvada patvirtina, jog automobilyje rasta teleskopinė lazda yra pramoninės gamybos kieto metalo teleskopinė lazda, kuri yra D kategorijos nešaunamasis ginklas – taigi, ji nėra priskiriama prie draudžiamų civilinėje apyvartoje ginklų. Be to, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2, 13 ir 15 punktais, daroma išvada, kad, kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, esminis ginklo nešiojimo ir gabenimo požymių skirtumas yra tai, jog nešiojantis ginklą jį galima panaudoti nedelsiant, o ginklą gabenant jį panaudoti nedelsiant galimybės nėra. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis teleskopinės lazdos vežiojimas automobilyje atitinka nešaunamojo ginklo nešiojimo sąvoką.

7.2. Nurodoma, kad, kaip matoma iš baudžiamojoje byloje esančio kratos, atliktos nuteistojo R. M. automobilyje, protokolo ir jo priedo – fotolentelės, teleskopinė lazda buvo rasta patalpinta specialiame dėkle. Tad, pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, ji buvo gabenama automobilyje visiškai šalia vairuotojo, kad esant poreikiui būtų pasiekiama iš karto ranka, net neišlipant iš automobilio, ir nepaisant to, jog ji yra dėkle, ši iškart ištraukus iš dėklo gali būti naudojama. Vis tik, nuteistojo teigimu, tokia išvada yra nepagrįsta – nuteistasis, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teleskopinę lazdą vežė įdėtą į specialų šios lazdos pramoninį dėklą, todėl toks teleskopinės lazdos vežimas specialiame dėkle atitinka nešaunamojo ginklo gabenimo, o ne nešiojimo sąvoką, o ir skundžiamame nuosprendyje yra pažymima, kad teleskopinė lazda buvo gabenama automobilyje visiškai šalia vairuotojo, tokiu būdu pripažįstant teleskopinės lazdos gabenimą, o ne nešiojimą. Be kita ko, įstatymas nenumato, kurioje automobilio vietoje bet kokios rūšies D kategorijai priskiriamas ginklas gali būti gabenamas, tačiau išskiria sąlygą, kad gabenant jis turi būti įdėtas į dėklą ar kitą tinkamą daiktą, todėl pagal minėtą įstatymo nuostatą, būtent ginklo buvimas įdėtam į dėklą užkerta galimybę tokį ginklą panaudoti nedelsiant.

7.3. Apeliaciniame skunde cituojama Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-334-818/2022, kurioje asmeniui buvo pateikti kaltinimai pagal BK 258 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis nešiojosi teleskopinę lazdą, vežiodamasis ją automobiliu priekinėje daiktadėžėje – šioje dalyje buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis nurodant, kad teleskopinės lazdos suradimas automobilyje, kai ji buvo patalpinta uždarame dėkle, negali būti vertinama kaip jos turėjimas su savimi turint galimybę ją panaudoti nedelsiant ir ši veika negali būti vertinama kaip nešaunamojo ginklo nešiojimas. Vis tik, pirmosios instancijos teismas, žinodamas cituojamą baudžiamąją bylą, ją ignoravo, neargumentavo, kodėl nagrinėjamu atveju priešingas tokių pačių aplinkybių aiškinimas yra neišvengiamai ir objektyviai būtinas. Nuteistojo teigimu, įvertinus išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, jog teleskopinės lazdos vežimas ar jos suradimas automobilyje, kai ji automobilyje buvo vežama patalpinta uždarame šiai lazdai specialiai skirtame pramoniniame dėkle, negali būti vertinama kaip jos turėjimas su savimi turint galimybę ją panaudoti nedelsiant ir ši veika negali būti vertinama kaip nešaunamojo ginklo nešiojimas, nes tai atitinka gabenimo sąvoką, todėl, BK 258 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nenumačius baudžiamosios atsakomybės už nešaunamojo ginklo gabenimą, nuteistasis R. M. šioje dalyje turi būti išteisintas.

7.4. Pažymima, kad nuteistasis R. M. skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tačiau šiuo atveju buvo neįvertintas pavojingumo aspektas ir minima nusikalstama veika nepagrįstai nepripažinta mažareikšme ir netaikytos BK 37 straipsnio nuostatos. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl nusikalstamos veikos pripažinimo mažareikšme, nurodoma, proceso metu nuteistasis R. M. pripažino, kad kratos metu rasti du šoviniai priklauso jam, nurodė juos radęs prie apleisto namo, paaiškino, jog su rastais dviem šoviniais nieko nedarė, jokiu būdu nebandė jų panaudoti, ginklo neturi, šovinius pasiėmė iš įdomumo, o ne tikslu juos panaudoti ar kitaip juos realizuoti, ir padėjęs juos sandėlyje į dėžutę pamiršo, kad jie ten yra, taigi, jokių pavojingų realių padarinių dėl to, kad laikė du medžioklinius šovinius, nekilo. Be kita ko, šoviniai, laikomi sandėlyje, kuriame nesilanko jokie pašaliniai asmenys, niekam jokios realios ar menamos grėsmės nekėlė, taip pat nėra jokių duomenų, kad nuteistasis būtų ketinęs šovinius naudoti kokiems nors nusikalstamiems tikslams.

7.5. Nuteistojo teigimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad kratų metu R. M. namuose rasta įvairių šaudmenų, kurie nėra uždrausti civilinėje apyvartoje, taip pat ginklo dalys, automobilyje rastas nešaunamasis ginklas – teleskopinė lazda, todėl nėra pagrindo vertinti, kad nuteistojo veiksmai laikant du šaudmenis gali būti vertinami kaip mažai pavojingi ir veika pripažinta mažareikšme. Pažymima, kad kiekviena asmeniui inkriminuota nusikalstama veika, jos požymiai privalo būti vertinama atskirai, todėl nesuprantama, kaip teleskopinės lazdos suradimas koreliuoja su dviejų šovinių laikymu ir patvirtina, kad dėl tokios lazdos suradimo yra pavojingas ir dviejų medžioklinių šovinių laikymas. Taip pat keliamas klausimas, kaip įvairių šaudmenų, kurie nėra uždrausti civilinėje apyvartoje, suradimas nuteistojo namuose siejasi su minėtais dviem medžiokliniais šoviniais ir suponuoja būtent jų laikymo didesnį pavojingumą. Be kita ko, namuose rasti šoviniai yra statybiniai – kaip nurodyta specialisto išvadoje, skirti naudoti statybiniuose – montažiniuose pistoletuose, ir yra tiesiogiai reikalingi nuteistojo darbe, tad niekaip nepagrindžia inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumo.

7.6. Nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje taip pat buvo nepagrįstai nurodyta, jog nuteistojo R. M. namuose buvo rastos ginklo dalys. Atkreipiamas dėmesys, kad specialisto išvadoje yra aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, jog nustatyti, ar pateiktos dalys yra šaunamojo ginklo dalys, nėra galimybės, iš šių dalių negalima surinkti šaunamojo ginklo. Be kita ko, šių objektų suradimas nepatvirtina konkrečios nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, t. y. dviejų medžioklinių šovinių laikymo, pavojingumo, kad vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Taigi, nors nuteistojo padaryta veika formaliai atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertintina kaip nusikaltimas, todėl, remiantis BK 37 straipsniu, dėl kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta.

7.7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą 2 metų 1 mėnesio bei atitinkamai subendrintą 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, netinkamai taikė bausmės paskirtį bei jos skyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmių skyrimo taisykles bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, reikalaujančias motyvuoti konkrečios bausmės skyrimą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl BK 54 straipsnio 2 bei 3 dalies taikymo, pažymima, kad bausmės skyrimo motyvavimas skundžiamame nuosprendyje buvo pernelyg lakoniškas ir nepakankamas, be to, liko neįvertintos visos bausmės paskyrimui reikšmingos aplinkybės, nuteistojo asmenybė ir nusikalstamų veikų pavojingumas, taip pat nesivadovauta aktualia teismų praktika, todėl netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – nepagrįstai netaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad sunkiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas – buvo paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, pirmosios instancijos teismas privalėjo itin atidžiai įvertinti būtent šio nusikaltimo padarymo aplinkybes, jo pavojingumą, asmenybę, kitas teisingos bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau to nepadarė.

7.8. Nuteistojo nurodymu, jis viso proceso metu prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, be kita ko, ir BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, dėl šios veikos padarymo aplinkybių davė išsamius ir nuoširdžius parodymus, pripažino, kad buvusiam klasiokui E. B. neatlygintinai atidavė nedidelį kiekį turėtos psichotropinės medžiagos „kristalo“, dėl šios veikos nuoširdžiai gailisi ir tai pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, be to, nėra jokių duomenų, kad R. M. veiksmai būtų sukėlę sunkias ar neatitaisomas pasekmes. Atkreipiamas dėmesys, kad R. M. šios psichotropinės medžiagos E. B. nepardavė ir negavo už tai jokios ekonominės naudos, nesiekė pasipelnyti, t. y. psichotropinę medžiagą E. B. perdavė po ilgo ir įkyraus įkalbinėjimo, nes E. B. to labai prašė, guodėsi, kad jam blogai sekasi gyvenime, prarado šeimą. Pažymima, kad E. B. neatstojus, R. M. norėdamas, kad būtų paliktas ramybėje, E. B. pasigailėjo ir atidavė savo reikmėms turėtą psichotropinę medžiagą – „kristalus“, be to, ir pats E. B. posėdžio metu paaiškino, jog jam buvo „lomkės“, jis žinojo, kad R. M. kartais vartodavo „kristalo“, todėl ir paprašė, kad jam duotų, nurodė, kad R. M. nesutiko, tačiau buvo toliau įkalbinėjamas maždaug keturias valandas. Vis tik, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas į nurodytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes neatsižvelgė ir jų nevertino, nors akivaizdu, jog nebuvo siekio platinti narkotinių ar psichotropinių medžiagų bei užsidirbti iš tokių medžiagų prekybos, tad padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu tokio pobūdžio nusikaltimo pavojingumu, nėra didesnis, priešingai – kur kas mažesnis.

7.9. Pažymima, kad laisvės atėmimo bausmė turėtų būti skiriama tik išimtiniais atvejais, kai padarytos veikos pavojingumas yra didelis, be to, tikėtinas pakartotinis nusikalstamas elgesys. Nagrinėjamu atveju, tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, be kita ko, nuteistasis R. M. yra pakankamai jauno amžiaus, ankščiau neteistas, dirba ir yra charakterizuojamas išimtinai teigiamai, o iš nuteistąjį charakterizuojančių duomenų akivaizdu, kad jam iš esmės nėra būdingas teisei priešingas elgesys, kad būtų linkęs nusikalsti ar sistemingai daryti teisės pažeidimus, dėl ko reikėtų užkardyti pakartotinio nusikalstamo elgesio ateityje tikimybę. Nuteistojo teigimu, nurodytų aplinkybių visuma leidžia tikėtis, kad jo elgesys tiek šiuo metu, tiek ateityje atitiks įstatymus, o bylos duomenys patvirtina, jog padaryta nusikalstama veika iš esmės buvo sąlygota aktyvių E. B. veiksmų, taip pat R. M. lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes, dėl gyvenimiškos patirties stokos neteisingo veikos pavojingumo įvertinimo bei iš to kylančių atsakomybės griežtumo klausimų. Nepaisant to, į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, taip pat neatsižvelgė.

7.10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nutarė konfiskuoti iš R. M. kratų automobilyje ir namuose paimtus 1 380 EUR. Nuteistojo teigimu, nagrinėjamu atveju jis buvo nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą – pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, už šią veiką negaudamas jokio atlygio. Taigi, nebuvo jokio teisinio pagrindo konfiskuoti iš R. M. kratų metų paimtus 1 380 EUR, kurių dalis, kaip patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, yra gautas darbo užmokestis, o dalis priklausė draugui. Atsižvelgiant į nurodytą, šioje dalyje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir R. M. turi būti grąžinti kratų namuose ir automobilyje metu paimti pinigai.

Atsiliepimas

8. Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.

Šalies argumentai

9. Teismo posėdžio metu nuteistasis E. B. ir jo gynėjas advokatas B. Chranovskis prašė apeliacinį skundą tenkinti ir E. B. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 264 straipsnio 1 dalyje, nes jo kaltė grindžiama vien tik liudytojo Ž. S. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, nenustatyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, be to, nagrinėjamu atveju galima parinkti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. Nuteistasis R. M. ir jo gynėja advokatė G. Leškevičienė prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir R. M. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir R. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, mažareikšmiškumo ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti. Taip pat, R. M. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti už BK 260 straipsnio 1 dalį su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nes jis įkyriai prašomas, ilgą laiką įkalbinėjamas savo buvusio klasioko E. B. atidavė jam savo reikmėms turėtą psichotropinės medžiagos kiekį, kuris yra prilyginamas nedideliam kiekiui. Prokuroras prašė nuteistojo E. B. gynėjo advokato B. Chranovskio apeliacinį skundą atmesti, nes jame nepagrįstai bandoma sumenkinti liudytojo Ž. S. parodymus, tai, kad jis turėjo papasakoti daugiau, nėra pagrįsta nei pagarsintais bylos duomenis, nei kitų proceso dalyvių parodymais, be to, trumpalaikis laisvės atėmimas teigiamai nepaveikė E. B. nuteistojo, nes jis padarė net kelias naujas veikas, todėl pirmos instancijos teismo paskirta bausmė atitinka teisingumo principus bei paskirtį, ir teismas neturėjo pagrindo, taip pat ir neprivalėjo taikyti BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatų. Prokuroras taip pat prašė atmesti nuteistojo R. M. apeliacinį skundą, nes metalinė teleskopinė lazda buvo lengvai pasiekiamoje vietoje; 2 pramoninės gamybos 12 kalibro šoviniai yra pakankamas žalojimo savybes turintys šaudmenys, kuriuos panaudojus su tinkamu tam ginklu, kilusios pasekmės nebūtų jau tokios mažavertės kaip bando pateikti gynyba, todėl taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės nėra pagrindo; už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per griežta, aiškiai neprieštarauja teisingumo principui; o pas R. M. rastos lėšos konfiskuotinos kaip uždraustos veikos rezultatas, gautas platinant psichotropines medžiagas, todėl grąžinti 1 380 EUR, nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo E. B. gynėjo advokato B. Chranovskio apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo R. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

10. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).

Dėl nuteistojo E. B. gynėjo advokato B. Chranovskio apeliacinio skundo

11. Nuteistojo E. B. gynėjas apeliaciniame skunde prašo išteisinti E. B. pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, kadangi jis nepadarė šios nusikalstamos veikos. Alternatyviu skundo reikalavimu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir E. B. atžvilgiu pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas atidėti bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių BPK pažeidimų, skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo E. B. gynėjo apeliaciniame skunde.

Dėl BK 264 straipsnio 1 dalies

12. BK 264 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padėjo asmeniui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Šio straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. Pagal BK 264 straipsnį veika kvalifikuojama nepriklausomai nuo to, su kokia konkrečia narkotinių ar psichotropinių medžiagų rūšimi ji yra susijusi. Pažymėtina, kad lenkimu vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas laikytini bet kokie kaltininko veiksmai, kuriais jis siekia, kad asmuo imtų vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Lenkimas gali reikštis įkalbinėjimu, patarimu, pasiūlymu vartoti, apgaule, grasinimais, prievarta ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2012, 2K-169-303/2023). Tam, kad kaltininkui kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, lenkimo vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas veiksmai gali būti ir vienkartiniai.

13. Nagrinėjamu atveju E. B. pripažintas kaltu pagal BK 264 straipsnio 1 dalį dėl to, kad lenkė vartoti psichotropines medžiagas, t. y. 2023 m. liepos 11 d. apie 14.50 val. įgytos 0,617 g psichotropinės medžiagos – 3-chlorometkatinono (sinonimai – 3-CMC, klopedronas), nenustatytą dalį, tą pačią dieną, tiksliai nenustatytu laiku, laukuose netoli prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), pasiūlė suvartoti Ž. S., kuris šią medžiagą suvartojo, nors prieš tai neturėjo tikslo ir nenorėjo vartoti psichotropinių medžiagų.

14. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. B. gynėjas prašo šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes E. B. kaltė grindžiama vien tik liudytojo Ž. S. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, nenustatyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo E. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

15. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Ž. S. parodė, kad prieš mėnesį susipažino su E. B., bendravo su juo apie savo galimybes įsidarbinti. 2023 m. liepos 11 d. E. B. pasiūlė susitikti. Kartu automobiliu nuvažiavo iki prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, pakeliui klausė apie įdarbinimo galimybes, o E. B. paaiškino, kad turi susitvarkyti savo reikalus ir po to galės pakalbėti apie darbą. Prie „(duomenys neskelbtini)“ E. B. susitiko su vyru, atvažiavusiu automobiliu „Opel“, o kai grįžo, jie nuvažiavo už „(duomenys neskelbtini)“ ir sustojo laukuose prie krūmų. E. B. ant telefono išpylė baltos spalvos miltelius ir iš jų padarė du „takelius“, Ž. S. manymu, „amfos“, kurių vieną suvartojo pats E. B., o kitą – leido suvartoti jam (2 t., b. l. 48-51). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme Ž. S. nurodė, kad su E. B. buvo susitikę kelis kartus vasarą. Tą dieną E. B. jį pakvietė pasivažinėti, pasakė, kad važiuos į (duomenys neskelbtini), taip pat bendravo darbo klausimais. Prie „(duomenys neskelbtini)“ E. B. buvo su kažkuo susitikęs, po to pavaišino „kristalu“. Iki tol apie narkotikus nekalbėjo, neprašė pavaišinti. Automobilyje prie „(duomenys neskelbtini)“ padarė porą takelių, o liudytojas neatsisakė. Prieš tai buvo vartojęs narkotikus kelis kartus, E. B. tai žinojo (3 t., b. l. 163-164). Taigi, esminėse aptariamam kaltinimui reikšmingose aplinkybės Ž. S. parodymai yra nuoseklūs, tuo tarpu apeliaciniame skunde minimi tokie parodymų skirtumai, kaip – buvo E. B. prie „(duomenys neskelbtini)“ išlipęs iš mašinos ar nebuvo, matė Ž. S. kaip kitas asmuo susitikimo metu E. B. perdavė kažką ar nematė, tai, kad Ž. S. nesugebėjo papasakoti apie prie automobilio priėjusį R. M., neturi esminės reikšmės nei vertinant likusių ir tarpusavyje sutampančių Ž. S. parodymų patikimumą (jie galėjo kisti ir dėl praėjusio pakankamai ilgo laiko tarp apklausų), kuriuos, beje, patvirtina ir paties nuteistojo parodymai, nei E. B. kaltę pagal BK 264 straipsnio 1 dalį.

16. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas E. B. nurodė, kad 2023 m. liepos 11 d. susitarė su buvusiu klasioku R. M. dėl „kristalo“ įgijimo. Susitarė susitikti prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini). Išsinuomojo (duomenys neskelbtini) automobilį ir su savimi pasiėmė pasivažinėti Ž. S., kuris nežinojo apie susitarimą su R. M.. Apie valandą iki sulaikymo, „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje R. M. jam perdavė apie 1 gramą „kristalo“. Po to jis ir Ž. S. nuvažiavo už parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ į pievas, kur jis paruošė du „takelius“, vieną suvartojo pats, o kitą pasiūlė pabandyti Ž. S. ir šis sutiko (suvartoti) (2 t., b. l. 117-120). Taigi, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. B. patvirtino faktines aplinkybes, jog prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės atvažiavo su Ž. S., ten įsigijo psichotropinę medžiagą, kurios dalį netrukus suvartojo pats, o dalį pasiūlė Ž. S.. Pastebėtina, kad antrosios apklausos metu E. B. tokių savo parodymų nepaneigė, priešingai prašė vadovautis savo ankstesniais parodymais, nurodė, kad pripažįsta kaltę dėl visų trijų jam pareikštų kaltinimų (BK 259 straipsnio 1 dalyje, 264 straipsnio 1 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje) (2 t., b. l. 135-138). Be to, net ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme E. B. nurodė tokias pačias psichotropinės medžiagos įsigijimo aplinkybes, t. y. kad su Ž. S. atvažiavo į „(duomenys neskelbtini)“ aikštelę, ten iš R. M. įgijo psichotropinę medžiagą. Kaip ir liudytojas Ž. S. E. B. teisme parodė, kad įsigytą psichotropinę medžiagą suvartojo netrukus, tame pačiame automobilyje, kur sėdėjo Ž. S.. Taigi, dėl aptartų faktinių aplinkybių teisėjų kolegijai abejonių nekyla. Dėl tolimesnės įvykių sekos E. B. parodymai skiriasi. Ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs, jog automobilyje pasiūlė psichotropinę medžiagą Ž. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad to nedarė, kad liudytojas pats suvartojo medžiagą, kai E. B. buvo išlipęs iš automobilio. Teigė, kad pirmosios apklausos metu parodė, jog pasiūlė tik dėl to, kad buvo „afekto būsenoje“ ir sulaikytas. Vis tik, teisėjų kolegija tokiais nuteistojo parodymais netiki ir laiko jo gynybine versija. Kaip minėta, antrosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu, jau nebūdamas sulaikytas ir apklausoje dalyvaujant gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui, E. B. visiškai patvirtino savo ankstesnius parodymus ir prašė jais vadovautis. Pirmosios apklausos metu jo nurodyta aplinkybė, jog pasiūlė psichotropinę medžiagą ir Ž. S. visiškai sutampa su šio liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jais abejoti.

17. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. B. gynėjas taip pat nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog tądien liudytojas Ž. S. iš tikrųjų vartojo psichotropines medžiagas. Iš tiesų, priešingai, nei E. B., Ž. S. šlapimo tyrimas dėl narkotinių/psichotropinių medžiagų vartojimo nebuvo atliktas, vis tik, tokio tyrimo nebuvimas nepaneigia nei paties liudytojo parodymų apie suvartotą medžiagą, nei kaltinamojo pripažinimo, jog Ž. S. suvartojo automobilyje paliktą antrą „kristalo“ „takelį“. Duomenų, kurių pagrindu teisėjų kolegijai galėtų kilti pagrįsta abejonė šiais parodymais, byloje nėra.

Žemesnės instancijos teismas

18. Apygardos teismas nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti E. B. tyčią palenkti Ž. S. vartoti psichotropines medžiagas. Šiame kontekste aktualu tai, kad pagal pirminius E. B. parodymus, jis „kristalą“ vartoti pradėjo maždaug 2023 m. kovo mėn., iki tol jokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų nebuvo bandęs. Pasiūlė menkai pažįstamas asmuo, pabandė vedinas smalsumo ir jam patiko poveikis. Už duotą medžiagą nemokėjo. Vėliau „kristalą“ savarankiškai įsigijo ne mažiau 15 kartų. 2023 m. liepos 11 d. neturėjo pinigų kristalui, jam buvo „lomkės“, todėl kreipėsi į klasioką R. M., prašydamas padėti ir duoti kristalo. Kaip seka iš R. M. parodymų, E. B. jį intensyviai įkalbinėjo duoti psichotropinės medžiagos, skundėsi bloga savijauta, todėl sutiko padėti. Taigi, iš aptarto seka, kad E. B. neabejotinai buvo žinomas „kristalo“ poveikis ir greito pripratimo rizika – dar pakankamai neseniai nurodė jokių narkotinių medžiagų nevartojęs, tačiau pabandęs vėliau įsigijo ne mažiau 15 dozių, o neturėdamas pinigų dėl prastos savijautos prašė padėti ir duoti nemokamai iš kitų. Kaip seka iš E. B. ir Ž. S. parodymų, iki sulaikymo jie buvo pakankamai nedaug pažįstami, E. B. parodė, kad yra matęs jį kelis kartus, Ž. S. parodė, kad su E. B. susipažino apie 2023 m. birželio mėn., t. y. mėnesį iki sulaikymo. Ž. S. nurodė, jog 2023 m. liepos 11 d. su E. B. susitiko, nes manė, kad kalbėsis apie įdarbinimo reikalus, E. B. nurodė, kad pasiėmė liudytoją tiesiog pasivažinėti. Kaip seka iš šio nuteistojo ir Ž. S. parodymų, iš esmės iš karto po susitikimo jie važiavo prie „(duomenys neskelbtini)“, kur E. B. įgijo psichotropinę medžiagą ir dalį jos, matant Ž. S., suvartojo pats, o kitą dalį sudarė galimybę suvartoti liudytojui, apie jokias įdarbinimo galimybes nebuvo kalbamasi. Vis tai rodo E. B. tyčios įsigyti ir pavartoti narkotines medžiagas Ž. S. akivaizdoje kryptingumą. Priešingu atveju, tai nuteistasis būtų galėjęs atlikti dar iki jų susitikimo.

19. Kaip minėta, pirminiai E. B. parodymai apie psichotropinės medžiagos pasiūlymą Ž. S. atitinka ir šio liudytojo parodymus, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. Be to, nors apklausiamas teisme E. B. savo parodymus pakeitė, nurodydamas, kad Ž. S. medžiagos nesiūlė, jis patvirtino, kad mašinoje padarė „du takelius“, vieną sunaudojo pats, o kitą palikęs iš mašinos išlipo. Byloje nėra nei patvirtinančių, nei paneigiančių duomenų, jog E. B. pavartojęs išlipo iš mašinos, vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir toks nuteistojo veiksmas, 18 punkte aptartų aplinkybių kontekste, laikytinas lenkimu vartoti psichotropines medžiagas ir yra pakankamas nuteistojo tyčiai patvirtinti. E. B. ne tik suvartojo medžiagą liudytojui matant, tačiau ir sudarė palankias sąlygas Ž. S. pačiam jos pabandyti – palikęs vieną mašinoje su likusia paruošta vartojimui medžiagos dalimi. Tiek nuteistasis, tiek Ž. S. parodė, kad E. B. žinojo, jog Ž. S. prieš tai kelis kartus buvo pavartojęs narkotinių medžiagų, todėl palikdamas Ž. S. mašinoje prie paruoštos vartoti medžiagos E. B. galėjo objektyviai tikėtis, kad liudytojas ją suvartos. Pačiam E. B. pakako vieno karto, kad patiktų suvartotos medžiagos poveikis ir atsirastų potraukis bei poreikis ją iš naujo įsigyti. Nuteistasis tai neabejotinai suvokė ir savo veiksmais siekė analogiško poveikio Ž. S., t. y. šis, nors ir vienkartinio pobūdžio veiksmas, pagal sukeliamas pasekmes laikytinas pakankamu pripažinti lenkimu vartoti psichotropines medžiagas. Taigi, apygardos teismui E. B. kaltė ir veiksmų kvalifikacija pagal BK 264 straipsnio 1 dalį abejonių nekelia, todėl pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje pagrįstos ir teisingos, o skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį.

Dėl bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo

20. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

21. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

22. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 264 straipsnio 1 dalyje, padarymą, buvo paskirta per griežta bausmė bei prašoma taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendį, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje buvo įvertintos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas E. B. bausmę, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, t. y. į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvo pripažinta dėl nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 258 straipsnio 2 dalyje). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nusikalstamų veikų sunkumą, nurodydamas, kad, be kita ko, padarytas ir apysunkis nusikaltimas, įvertino nuteistojo asmenybę – jis anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, susituokęs, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, tačiau įmonė šiuo metu veiklos nevykdo, duomenų apie gydymąsi psichiatrine tvarka arba buvimą priklausomybės ligų įskaitoje nepateikta. Be to, buvo įvertinta ir tai, kad E. B. nagrinėjamu atveju nusikalto atlikdamas laisvės apribojimo bausmę už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, o tai rodo, jog E. B. paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė nebuvo veiksminga. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti už BK 264 straipsnio 1 dalyje numatytą apysunkį nusikaltimą paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokioms pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nors gynėjo teigimu, ilgalaikis izoliavimas nuo visuomenės gali neigiamai paveikti nuteistojo asmenybės formavimąsi bei jo socialinius ryšius, tačiau pažymėtina, kad nei aplinkybė, jog E. B. turi šeimą, nei tai, jog yra jauno amžiaus, nebuvo pakankamos sulaikyti jo nuo nusikalstamų veiksmų net ir bausmės už ankstesnius nusikaltimus atlikimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, E. B. paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra adekvati ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir paties nuteistojo pavojingumui.

24. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Visgi bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos sritis ir galimas tik tais atvejais, kai, be nustatytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio) teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-628/2023). Pažymėtina ir tai, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Pagal teismų praktiką teismui, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-7-266-511/2018).

25. Byloje esantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas patvirtina, kad E. B. praeityje vieną kartą buvo teistas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros. Vis tik, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 18 d., nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu E. B. paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista 90 parų areštu (3 t., b. l. 31-36). Nuteistasis aptariamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vengė atlikti, t. y. netinkamai vykdė teismo skirtus įpareigojimus bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val. ir per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civiliniam ieškovui priteistą turtinę žalą, todėl ji buvo pakeista griežtesne. Šios bausmės atlikimo metu E. B. padarė nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo priimtas skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendis. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, E. B. atžvilgiu yra priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje, už analogiškos medžiagos laikymą 2024 m. kovo 4 d. ir kovo 15 d. Tai vėl gi patvirtina, kad nei ankstesnės bausmės, nei vykstantys baudžiamieji procesai nuteistojo nuo teisei priešingo elgesio nesulaiko.

26. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistasis E. B. tinkamų išvadų dėl ankstesnių teistumų nedaro, kritiškai savo elgesio nevertina, todėl nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į nurodytas priežastis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka jo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl nuteistojo R. M. apeliacinio skundo

27. Iš nuteistojo R. M. apeliacinio skundo turinio matoma, kad jis ginčija nuteisimą pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę taip pat prašo panaikinti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, bei vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti. Nuteistasis nesutinka ir su apylinkės teismo sprendimu konfiskuoti 1 380 EUR, kaip baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos rezultatą, prašo šiuos pinigus jam grąžinti. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde bei nustatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu buvo neteisingai išspręstas klausimas dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina ir šioje dalyje.

Dėl BK 258 straipsnio 2 dalies

28. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta įrodyta tai, kad R. M., neteisėtai, su savimi automobilio „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), salone vežiojosi (nešiojo) pramoninės gamybos metalinę teleskopinę lazdą, kuri, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, priskiriama D kategorijos šaltiesiems nešaunamiesiems ginklams. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teleskopinės lazdos vežiojimas automobilyje atitinka nešaunamojo ginklo nešiojimo sąvoką. Teigia, kad teleskopinę lazdą vežė įdėtą į specialų šios lazdos pramoninį dėklą, todėl tai buvo nešaunamojo ginklo gabenimas, o ne nešiojimas. Nurodo, kad ginklo buvimas įdėtam į dėklą užkerta galimybę jį panaudoti nedelsiant.

29. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2023 m. liepos 11 d. kratos R. M. naudojamame automobilyje „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), metu, po priekine keleivio sėdyne rasta metalinė lazda su dėklu (1 t., b. l. 122-133, 137-139). 2023 m. liepos 27 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad tirti pateikta lazda yra pramoninės gamybos kieto metalo teleskopinė lazda, kuri yra D kategorijos šaltasis nešaunamasis ginklas (1 t., b. l. 140-141, 145-148).

30. BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą. Šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai yra alternatyvūs – įgijimas arba nešiojimas. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi, aptariamo straipsnio dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 258 straipsnio 2 dalį.

31. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad D kategorijos ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai bei fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiam prekiautojui pateikę asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Iš nurodytos įstatymo nuostatos galima daryti išvadą, kad įsigyti ir turėti teleskopinę lazdą nėra draudžiama, tačiau jos nešiotis asmuo negali – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad D kategorijos ginklo savininkui ir naudotojui draudžiama nešiotis D kategorijos ginklą, išskyrus elektros šoko įtaisus, dujų įrenginius. Vis tik, tokia įstatymo nuostata nepaneigia galimybės asmeniui ginklą gabenti. To paties įstatymo 2 straipsnio 13 punkte ginklo gabenimas yra aiškinamas kaip ginklo pervežimas, pernešimas ir kiti transportavimo būdai tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, kad nebūtų galimybės ginklo ir (ar) šaudmenų panaudoti nedelsiant. Šio straipsnio 15 punkte ginklo nešiojimas apibrėžiamas kaip ginklo turėjimas su savimi tokiomis sąlygomis, kuriomis ginklą galima panaudoti nedelsiant. Taigi, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, įstatymas ginklo gabenimą sieja su negalėjimu jį panaudoti nedelsiant, o nešiojimąsi – su ginklo panaudojimu neatidėliotinai.

32. Nagrinėjamu atveju R. M. yra inkriminuotas nešaunamojo ginklo nešiojimas. Nors apeliantas tvirtina, kad teleskopinės lazdos vežimas specialiame dėkle užkerta galimybę jį panaudoti nedelsiant ir atitinka nešaunamojo ginklo gabenimo, o ne nešiojimo požymį, teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.

33. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog gabenimo pripažinimui būtina nustatyti ne tik tai, jog ginklas buvo laikomas taip, kad jo nebūtų galima nedelsiant panaudoti, bet ir tai, kad jis buvo pervežamas, transportuojamas. Toks veiksmas laikytinas vienkartiniu, todėl turi būti nustatyta iš kurios vietos ir kur ginklas buvo pervežamas. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuteistasis R. M. nurodė, kad teleskopinę lazdą su dėklu rado maždaug prieš 2 mėnesius prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ ir visą laiką ją ir vežiojosi automobilyje, ant grindų prie priekinės automobilio sėdynės (2 t., b. l. 171, 3 t., b. l. 128). Akivaizdu, kad tokie veiksmai nelaikytini vienkartiniu įgyto ginklo pervežimu iš vienos vietos į kitą, kas atitiktų gabenimo sąvoką Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 13 punkte numatyta prasme.

34. Sutiktina su nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuris įpareigoja D kategorijos ginklo savininką ir naudotoją ginklą gabenti į kitą vietą (ginklo laikymo vietą, šaudyklą ir kitur) neužtaisytą, įdėtą į dėklą ar kitą tinkamą daiktą – metalinė teleskopinė lazda buvo įdėta į specialiai jai pritaikytą dėklą. Vis tik, pritartina apylinkės teismo išvadai, jog lazdos radimo vieta ir dėklas jokių kliūčių neatidėliotinam jos panaudojimui nesukelia. Lazda rasta po priekine keleivio sėdyne, t. y. vairuotojui lengvai ranka pasiekiamoje vietoje, neišlipant iš automobilio. Lazdos dėklas yra medžiaginis, be jokių specialių užraktų ar užsegimų, akivaizdžiai naudojamas kaip įmautė (1 t., b. l. 130), todėl skundžiamo nuosprendžio argumentas, jog lazdos išėmimas iš dėklo gali būti atliekamas tuo pačiu judesiu, kaip ir paėmimas, t. y. norint ją panaudoti, jokių sudėtingų veiksmų atlikti nereikia, yra teisingas.

35. Esant nurodytoms aplinkybėms pritartina apylinkės teismo išvadai, kad teleskopinės lazdos laikymas po priekine keleivio sėdyne atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 15 punkte išdėstytą nešiojimosi sąvoką, tuo buvo pažeistas Ginklų ir šaudmenų įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punktas, todėl R. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 258 straipsnio 2 dalį.

36. Apeliaciniame skunde cituojamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendis Nr. 1-334-818/2022, kuriame asmuo, kuriam buvo pateikti kaltinimai pagal BK 258 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis nešiojosi teleskopinę lazdą, vežiodamasis ją automobiliu priekinėje daiktadėžėje, buvo išteisintas. Vis tik, nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios. Skunde minimu atveju lazdos panaudojimui būtina įveikti kliūtis – atidaryti daiktadėžę, tuo tarpu R. M. atveju, kaip aptarta, lazda galėjo būti panaudota nedelsiant. Be to, toks pavienis teismo sprendimas nereiškia suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose, kuriose buvo sprendžiamas nešaunamojo ginklo nešiojimosi klausimas, apygardų teismai ne kartą yra išaiškinę, kad ginklas laikomas lengvai prieinamoje automobilio vietoje, laikomas nešiojamu, kai jis yra, pavyzdžiui, salono galinėje dalyje ir bagažinėje, nesant pertvarų; po vairuotojo vietos kilimėliu; vairuotojo pusės durelėse (pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-337/2018; Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-195-354/2018; Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-481-317/2020 ir kt.).

Dėl R. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės

37. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam R. M. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, be kito ko, ir už numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. R. M. yra neteistas, todėl jam skiriant bausmę taikomos BK 55 straipsnio nuostatos, įpareigojančios teismą asmeniui pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skirti su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes; skiriant arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad R. M., be kita ko, padarė vieną tyčinį sunkų nusikaltimą, įvertino, jog administracine tvarka yra baustas, dirba MB „(duomenys neskelbtini)“ pagalbiniu darbuotoju, charakterizuojamas teigiamai, nesusituokęs, duomenų apie gydymąsi psichiatrine tvarka arba buvimą priklausomybės ligų įskaitoje nepateikta. Nuteistojo R. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs šį nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

38. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam R. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kiek didesnę nei sankcijoje numatytas minimumas, t. y. 2 metus 1 mėnesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nei rūšimi, nei dydžiu negali būti vertinama aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Nuteistajam R. M. paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

39. Nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skunde nurodoma, kad R. M. psichotropinės medžiagos E. B. nepardavė ir negavo už tai jokios ekonominės naudos, nesiekė pasipelnyti, t. y. psichotropinę medžiagą E. B. perdavė po ilgo ir įkyraus įkalbinėjimo. Taigi padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu tokio pobūdžio nusikaltimo pavojingumu, nėra didesnis, priešingai – kur kas mažesnis.

40. Pagal baudžiamuosius įstatymus bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 dalyje ar 2 dalyje arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis.

41. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, nors R. M. prisipažino padaręs BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, tačiau nėra nustatyta kitų BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų sąlygų – nuteistasis R. M. savo noru neatvyko pas teisėsaugos institucijas ir nepranešė apie padarytą nusikaltimą, todėl nėra sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų.

42. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nustatyta tik viena pagal BK 260 straipsnio 1 dalį R. M. atsakomybę švelninanti aplinkybė. Taigi šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

43. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos situacijoms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumo vertinimu, kai vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis skirtina, kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis. Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su kaltininko interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, Nr. 2K-481/2014, Nr. 2K-477-746/2015).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui reikšmingų duomenų visumą, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas nuteistajam R. M. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas už šią nusikalstamą veiką R. M. bausmę, jau įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei šią aplinkybę įvertino skirdamas nuteistajam bausmę. Iš esmės jokių naujų aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenurodoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors R. M. anksčiau nėra teistas, šiuo atveju neteisėtai psichotropinę medžiagą išplatino E. B., apklausiamas apylinkės teisme nurodė, kad ir anksčiau jau buvo pavaišinęs vieną merginą. Apžiūrėjus R. M. mobilaus ryšio telefoną, buvo rastas susirašinėjimas su asmeniu, kurio R. M. klausia, koks kiekis reikalingas, ir gaunamas atsakymas „2“ (2 t., b. l. 1-10). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta N. N. patvirtino, kad 2023 m. birželio 30 d. susirašinėjo su R. M. – blogai jautėsi, todėl norėjo atsipalaiduoti, o prisiminusi „R.“, parašė jam žinutę, kad jai reikia „2“, o tai reiškė, jog reikia 2 „takelių“ (2 t., b. l. 66-68). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės rodo, kad R. M. narkotinės ir (ar) psichotropinės medžiagos išplatinimas E. B. nebuvo atsitiktinis.

46. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra jokių duomenų, jog jo veiksmai būtų sukėlę sunkias ar neatitaisomas pasekmes, medžiagą atidavė nemokamai, tačiau tai nagrinėjamu atveju švelnesnės nei sankcijos minimumas bausmės skyrimui neturi jokios įtakos. Teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl nusikalstamų veikų, kurios aprašytos formaliąja sudėtimi, pasisakyta, jog nusikaltimo pavojingumas yra vienas iš kriterijų, lemiančių baudžiamosios atsakomybės taikymą ir individualizavimą. Pažymėtina, jog R. M. padarytu nusikaltimu buvo pažeistos itin reikšmingos vertybės, o pagal pavojingumo pobūdį tai labai pavojinga nusikalstama veika, baudžiamajame įstatyme įvardijama kaip sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis ).

47. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertindamas tiek byloje nustatytas faktines aplinkybes, tiek tai, jog psichotropinės medžiagos perdavimas E. B. nebuvo atsitiktinis, nuteistasis turi žinių dėl lengvo narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų įsigijimo, skunde nurodomas aplinkybes, daro išvadą, kad R. M. išimtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistajam būtų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatyta.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

48. Nagrinėjamu atveju R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad iki 2023 m. liepos 11 d., name, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė du pramoninės gamybos 12 kalibro medžioklinius šovinius „SCHONEBECK“, kurie, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, priskiriami B kategorijos ginklams skirtiems šaudmenims. R. M. neneigia, kad laikė šaudmenis savo gyvenamojoje vietoje ir kad tam išduoto leidimo neturėjo, vis dėlto, mano, kad šiuo atveju buvo neįvertintas pavojingumo aspektas ir minima nusikalstama veika nepagrįstai nepripažinta mažareikšme. Teisėjų kolegija šiam apeliacinio skundo argumentui pritaria.

49. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenustato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-77-489/2022). Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog BK nenustato ribojimų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. BK 37 straipsnis, nustačius jame įtvirtintas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius nustato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2014, 2K-186-689/2020).

50. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, R. M. nurodė, kad šovinius apytiksliai prieš vienerius metus, o gal ir seniau, tiksliai neprisimena, rado užmiestyje prie apleisto namo ir parsinešė namo dėl įdomumo, ne dėl naudojimo (2 t., b. l. 169-172, 3 t., b. l. 125-128). Pažymėtina, kad nuteistojo nurodoma versija, jog šovinius padėjęs sandėlyje į dėžutę pamiršo, lieka nepaneigta. Be to, nenustatyta, kad R. M. laikė ginklą, su kuriuo būtų galėjęs naudoti rastus šovinius, o taip pat ir jokie nuteistojo ketinimai šovinius naudoti nusikalstamiems tikslams. Minėtų šovinių laikymas jokios žalos visuomenei nepadarė, kaip matyti iš 2023 m. liepos 11 d. kratos protokolo, sandėlis buvo rakinamas (1 t., b. l. 154-155), nuteistojo teigimu, sandėlyje nesilanko jokie pašaliniai žmonės, tad faktiškai nebuvo sudarytos realios sąlygos tretiesiems asmenims pasinaudoti šaudmenimis ir realus pavojus tokiai žalai atsirasti nebuvo kilęs. Teisėjų kolegija sutinka, kad pagal turimų duomenų visumą, R. M., turėjo suprasti, jog šaudmenų laikymas yra reguliuojamas teisės aktais ir pasižymi specialia tvarka, todėl tai nešalina jo baudžiamosios atsakomybės. Vis tik, nustačius, kad R. M. pamiršo, jog laiko šaudmenis neturėdamas tam teisėto pagrindo, nėra pagrindo manyti, kad asmuo norėjo taip veikti, t. y. veikė tyčia.

51. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali ir analogiškose bylose suformuota teismų praktika, kurioje paprastai, sprendžiant dėl mažesnio kaltininko veiksmų pavojingumo, yra vertinamas šaudmenų kiekis, kuriais asmuo disponavo, jų laikymo vieta, aplinkybė, ar yra randamas ginklas, kuriuo šaudmenys galėtų būti panaudoti. Pavyzdžiui, nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo buvo atleistas asmuo, neturėjęs leidimo, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos ir laiko laikęs su savimi 2 pramoninės gamybos, 5,6 kalibro, kraštinio skėlimo, tinkamus šaudyti, sportinius-medžioklinius šovinius, kurie skirti įvairiems B kategorijų graižtviniams šaunamiesiems ginklams, be kita ko, nustačius, jog šoviniai, nors ir laikyti kelnių kišenėje, tačiau neilgą laiką, neturint ginklo, kuriuo jie galėtų būti panaudoti (Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-36-616/2024). Tuo pačiu pagrindu atleistas asmuo, neturėjęs leidimo, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku įgijęs 2 vienetus pramoninės gamybos .35 kalibro, .35 „Grenaille“ šovinius su pasklindančiu šratų užtaisu, kuriuose pakeisti parako ir šratų užtaisai, pritaikyti šaudyti iš A kategorijos revolverių, laikęs šovinius spintoje, ir nenustačius, kad nuteistasis laikė ginklą, su kuriuo būtų galėjęs naudoti rastus šovinius, nesant duomenų, jog būtų šovinius panaudojęs ar ketintų naudoti (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-494-468/2022).

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi nusikaltimo dalyką, padarymo aplinkybes, žalos įstatymo saugomiems gėriams atsiradimo galimybę, o taip pat aukščiau paminėtą teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, daro išvadą, kad nors R. M. padarė BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau jo veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kokį paprastai kelia kito apysunkio nusikaltimo padarymas. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir, vadovaujantis BK 37 straipsniu, R. M. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla R. M. atžvilgiu šioje dalyje nutrauktina.

53. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį, kuria R. M. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 parų arešto bausmė, iš naujo spręstinas bausmių, paskirtų už nusikalstamų veikų, numatytų BK 258 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, bendrinimo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad šios nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms rūšims – BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma baudžiamuoju nusižengimu, o BK 260 straipsnio 1 dalyje – sunkiu nusikaltimu, taip pat labai skiriasi pagal pavojingumą, už jas skirtos bausmės tarpusavyje bendrintinos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 2 dalys, 5 dalies 2 punktas), t. y. griežtesne bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, apimant švelnesnę bausmę, paskirtą pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, ir R. M. skirtina galutinė subendrinta 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Dėl turto konfiskavimo

54. Teisėjų kolegija taip pat pritaria apeliacinio skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konfiskavo iš R. M. kratų automobilyje ir namuose paimtus 1 380 EUR.

55. BK 72 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties BK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas, turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs uždraustą veiką, jo pasipelnymas iš šios veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 24/2011, 2K-368/2011). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210-942/2015). Taigi, nusikalstama turto kilmė turi būti nustatyta, o ne preziumuojama.

56. 2023 m. liepos 11 d. atlikus kratą R. M. naudojamame automobilyje „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pusės skydelyje nuo saulės rasti 70 EUR, daiktadėžėje rasta rudos spalvos piniginė su 710 EUR (1 t., b. l. 122-126, 127-133, 137-139). 2023 m. liepos 11 d. atlikus kratą R. M. gyvenamojoje vietoje bei pagalbinėse patalpose rasta 600 EUR (1 t., b. l. 154-164, 168-169). Pirmosios instancijos teisme 2024 m. balandžio 15 d. apklaustas V. B. (V. B.) paaiškino, kad praėjusių metų vasarą R. M. davė pasaugoti maždaug 750 EUR, kuriuos laimėjo kazino (3 t., b. l. 163-164). Dėl kitų grynųjų pinigų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. M. nuosekliai nurodė, kad tai jo gautas darbo užmokestis, kuris būdavo jam pervedamas į banko sąskaitą ir jį išgrynindavo (2 t., b. l. 169-172, 3 t., b. l. 125-128). Be to, kaip jau nustatyta, R. M. narkotinę medžiagą E. B. išplatino neatlygintinai, t. y. už tai negaudamas jokio atlygio – šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme patvirtino tiek E. B. (2 t., b. l. 117-120, 3 t., b. l. 126-127), tiek R. M. (2 t., b. l. 169-172, 3 t., b. l. 127-128). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad pinigai buvo rasti smulkiomis kupiūromis, jų nusikalstamos kilmės nepatvirtina. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad baudžiamojoje byloje nepakanka duomenų išvadai, jog pas R. M. rastų piniginių lėšų kilmė yra nusikalstamos veikos rezultatas, todėl BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu nuteistojo R. M. vairuotame automobilyje ir gyvenamosiose patalpose kratų metu rastų grynųjų pinigų konfiskavimas nagrinėjamoje byloje nebuvo teisėtas.

57. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnio 2 dalis), todėl ši nuosprendžio dalis keičiama – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta konfiskuoti iš R. M. 1 380 EUR, kaip nusikalstamos veikos rezultatą, panaikintina ir 1 380 EUR grąžintini R. M..

58. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendis dalyje dėl turto, t. y. 1 380 EUR, konfiskavimo, yra keičiama ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo, nurodant, jog piniginėms lėšoms, kurioms taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, panaikinamas.

Dėl daiktų

59. Pagal BPK 91 straipsnį daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis, nusikalstamos veikos rezultatais arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektais, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti.

60. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2023 m. liepos 11 d. atlikus kratą R. M. gyvenamojoje vietoje bei pagalbinėse patalpose, stalčiuje cigarečių „Malboro“ pakelyje buvo rasta 80 vienetų šovinių (1 t., b. l. 154-164, 168-170). Iš 2023 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvados matyti, kad tirti pateikti 80 antros rūšies šovinių yra pramoninės gamybos žiedinio įskėlimo „Spit“ (6,3x16 B) šoviniai, skirti naudoti statybiniuose-montažiniuose pistoletuose „Spitfire P560“, ir šie šoviniai nėra skirti naudoti šaunamuosiuose ginkluose, todėl nėra priskiriami šaudmenims (1 t., b. l. 172-176, 177-184).

61. Atsižvelgiant į tai, kad statybinių-montažinių šovinių laikymas įstatymų leidėjo nėra uždraustas, ir tai, kad jie niekaip nėra susiję su R. M. įvykdytomis nusikalstamomis veikomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu 80 vnt. statybinių-montažinių šovinių konfiskuoti nepagrįstai ir turi būti grąžinti jų teisėtam savininkui R. M.. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo E. B. (E. B.) gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį, kuria R. M. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 parų arešto bausmė, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – vadovaujantis BK 37 straipsniu, R. M., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą R. M. atžvilgiu šioje dalyje nutraukti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, t. y. prie griežtesnės laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį arešto bausmės, o bausmė, paskirta pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, subendrinta apėmimo būdu, t. y. griežčiausia iš paskirtų bausmių apimant švelnesnę bausmę, paskirtą pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir R. M. paskirta galutinė subendrinta 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį, subendrinti apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, apimti švelnesnę bausmę, paskirtą pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, ir R. M. paskirti galutinę subendrintą 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta konfiskuoti iš R. M. 1 380 EUR, kaip nusikalstamos veikos rezultatą, ir R. M. grąžinti 1 380 EUR, saugomus Policijos departamento Turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje (2023-08-17 Kvitas A Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendį dalyje dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo ir iš R. M. paimtų piniginių lėšų sumai, t. y. 1 380 EUR, taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą panaikinti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta 80 šovinių, supakuotų į paketą Nr. (duomenys neskelbtini), ir perduotų saugojimui į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriui pagal 2023 m. rugsėjo 12 d. kvitą B, Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti kaip menkavertį turtą, ir, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, juos grąžinti R. M..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Giedrė TelksnienėEglė VenckienėPaulius Veršekys