Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro Dariaus Šneiderio, nuteistojo V. P. ir jo gynėjo advokato Mykolo Girdiušo, nuteistojo M. P. gynėjos advokatės Gretos Paskačimienės, nuteistojo M. B. gynėjo advokato Justo Vilio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-26 nuosprendžio, kuriuo:

M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 88 MGL (4 400 Eur) bauda.

Taip pat M. B. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu toliau dirbti, o netekus darbo nedelsiant registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti ne mažiau kaip 1/4 iš jo priteistos turtinės žalos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, M. B. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė – 88 MGL (4 400 Eur) dydžio bauda ir 2 metų laisvės apribojimas, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu toliau dirbti, o netekus darbo nedelsiant registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti ne mažiau kaip 1/4 iš jo priteistos turtinės žalos.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu, 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, M. B. į baudą įskaitytas šioje byloje jam taikytas laikinas sulaikymas ir suėmimo laikas ir konstatuota, kad jis šią bausmę (baudą) atliko.

M. P. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 88 MGL (4 400 Eur) dydžio bauda.

V. P. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Taip pat V. P. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, V. P. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 5, 8 punktais, V. P. iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir nustatyta, jog jis privalo po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atlikti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, likusios 1 metų laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidedant 2 metų laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, V. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti civiliniams ieškovams ne mažiau kaip 1/4 iš jo priteistos turtinės žalos.

V. P. dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas panaudojant UAB „L.“) išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

J. U. dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš nuteistųjų M. B. ir M. P. solidariai UAB „T.“ naudai priteista 3 088,30 Eur.

Iš nuteistųjų M. B. ir V. P. solidariai „G.“ naudai priteista 1 871 Eur, „P.“ – 2 268 Eur, „E.“ – 1 031 Eur, „S.“ – 2 006,50 Eur, „B.“ – 2 018 Eur, „T.“ – 621 Eur, „M.“ – 3 478 Eur, „P.“ – 875 Eur, „L.“ – 1 632 Eur, „J.“ – 2 368 Eur, „P.“ – 915 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Prokuroro D.Šneiderio, nuteistojo M. P. gynėjos advokatės G.Paskačimienės, nuteistojo M. B. gynėjo advokato J.Vilio apeliaciniai skundai atmestini, nuteistojo V. P. ir jo gynėjo advokato M.Girdiušo – tenkinamas iš dalies

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžę, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam nuosprendžiui priimti (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16, 2006-09-21 nutarimai). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų, pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltės, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Išvados dėl įrodymų turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

12. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turi pats išnagrinėti bylą iš esmės, laikydamasis teisingo proceso garantijų ir priimti teisingą nuosprendį.

13. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjant apylinkės teisme buvo visapusiškai įvertinti baudžiamojo proceso metu surinkti bylai išspręsti teisingai reikšmingi įrodymai, susiję su M. P., M. B. veiksmų kvalifikavimu bei jiems paskirtomis bausmėmis, taip pat V. P. pripažinimu kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei jam už ši nusikaltimą paskirta bausme bei J. U. išteisinimu, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-26 nuosprendis šioje dalyje paliekamas nepakeistas. Vis dėlto, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, susijusius su V. P. pripažinimu kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas neišsamiai atliko byloje surinktų įrodymų vertinimą, netinkamai aiškino aktualią kasacinio teismo praktiką, ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje, padarė nepagrįstas, konkrečios bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl buvo priimtas bylos aplinkybių ir BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkantis nuosprendis, tai sudaro pagrindą panaikinti šią skundžiamo nuosprendžio dalį ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Dėl kaltinimo keitimo

14. Nuteistojo M. P. gynėja advokatė G.Paskačimienė apeliaciniame skunde nurodo, kad pradiniame ir pakeistame kaltinime buvo nurodomos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės, kaltinimas buvo pakeistas ne ikiteisminio tyrimo metu, o bylos nagrinėjimo eigoje, jau po to, kai buvo apklausti visi liudytojai ir vienas iš kaltinamųjų. Tokia procesinė bylos eiga, gynėjos vertinimu, iš esmės pažeidė nuteistojo M. P. teisę į teisingą procesą bei teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nagrinėjamos baudžiamosios bylos procesine eiga konstatuoja, jog tokios advokatės išvados yra nepagrįstos, procesinių pažeidimų nenustatyta.

15. Konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). BPK 256 straipsnyje yra numatyta kaltinimo keitimo tvarka – nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo keitimą gali inicijuoti prokuroras, nukentėjusysis ar pats teismas. Teismų praktikoje, aiškinant reikalavimus, keliamus kaltinimo keitimui, vertinamas ne tik taisyklių, nurodytų minėtuose BPK straipsniuose, laikymasis, bet ir faktinių aplinkybių koregavimo, tikslinimo, naujų aplinkybių įtraukimo ar pašalinimo iš kaltinimo poveikis kaltinamojo gynybai. Tinkamas kaltinimo keitimo tvarkos laikymasis užtikrina kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo turinį ir jo galimybes įgyvendinti teisę į gynybą. Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020).

16. Faktinių aplinkybių keitimas teisme gali turėti įtakos kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimui, todėl būtina vertinti visas pirmiau nurodytas aplinkybes, iš kurių būtų sprendžiama apie aplinkybių pakeitimo poveikį gynybai. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-7-29-942/2016, 2K-243-697/2020). Kiekvienu atveju teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą.

17. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-11-15 nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-141/2011, 2K-23/2013, 2K-7-25-495/2020). Nustačius, kad pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, taip pat kitaip nesuvaržo kaltinamojo teisės į gynybą, jos nepripažįstamos iš esmės skirtingomis ir esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme, taigi teismas jas gali keisti savo iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams.

18. Apeliaciniame skunde M. P. gynėja advokatė G.Paskačimienė nurodo, kad prašymas pakeisti kaltinimą buvo pateiktas netinkamu metu, tačiau pažymėtina, jog teigimas, kad dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, turi būti motyvuotas. Veikų aplinkybių patikslinimas, šalinant iš inkriminuotų veikų aprašymo tam tikras aplinkybes, kurios yra žinomos gynybai ir ginčijamos, paprastai įrodinėjant, kad kaltinamasis nepadarė nusikalstamos veikos, nepripažintinas kaltinimo keitimu (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-976/2022).

19. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas nepripažino, jog prokuroro prašymas dėl M. P. veiksmų papildomo kvalifikavimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o M. B. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį yra pagrįstas. Teismas nurodė, kad byloje surinkti objektyvūs duomenys nepatvirtina kaltinime nurodytos aplinkybės, jog M. B. ir M. P. kartu įsigijo UAB „L.“ ir ją panaudojo nusikalstamai veikai daryti, nagrinėjamu atveju nėra organizuotos grupės pastovumo, ilgalaikiškumo, konspiracijos laikymosi, išankstinio vaidmenų pasiskirstymo, todėl laikytina, kad M. P. ir M. B. nusikalstamus veiksmus įvykdė bendrininkų grupėje, o įvertinus UAB „T.“ padarytos turtinės žalos dydį inkriminuotos veikos perkvalifikuojamos iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 1 dalį.

20. Taigi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog prokuroro prašymas dėl kaltinimo keitimo buvo nepagrįstas, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacija į griežtesnę nepasikeitė, nebuvo nustatyta jokių naujų baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių ar kitokiu būdu aiškiai apsunkinta jų padėtis baudžiamajame procese, teismo išvados dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir asmenų kaltės per se (pačios savaime) nepakito. Taip pat pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog apylinkės teismas apie kaltinimo keitimą proceso dalyvius informavo teismo posėdžio metu ir suteikė laiko pasiruošti gynybai, taip užtikrindamas BPK reikalavimus, kad gynybai nekiltų abejonių dėl pasikeitusių aplinkybių. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo pakeisdamas inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes. Aukščiau nurodytu būdu pirmosios instancijos teismui nustačius ir aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėsčius įrodytas nusikalstamų veikų aplinkybes nuteistųjų teisinė padėtis nebuvo apsunkinta, pabloginta, buvo laikytasi kaltinimo keitimo teisme taisyklių, todėl nėra pagrindo konstatuoti BPK 256 straipsnio ar 320 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą.

21. Priešingai nei teigia M. P. gynėja, tiek iš pradinio, tiek iš pakeisto kaltinimo matyti, jog asmenims buvo inkriminuotas prievolių – piniginių lėšų pervedimo už suteiktas paslaugas – išvengimas, byloje nėra ginčo, kad su krovinių pervežimo įmonėmis atsiskaityta nebuvo, tai yra esminis BK 182 straipsnio 1, 2 dalyje numatytų nusikaltimų požymis, taigi nėra pagrindo teigti, jog nuteistieji nesuprato, už kokius veiksmus gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, todėl, teismo vertinimu, laikytina, kad kaltinamiesiems teisė į gynybą nuo pareikšto kaltinimo apribota nebuvo. M. P. gynėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog kaltinamajame akte nebuvo detalizuota, kaip pasireiškė M. P. ir M. B. kaip bendrininkų veiksmai organizuotoje grupėje, vis gi, kaip jau nurodyta aukščiau, ši aplinkybė (veikimas organizuota grupe) iš kaltinimo buvo pašalinta kaip neįrodyta, o proceso dalyviai ar prokuroras šioje dalyje apylinkės teismo sprendimo neskundžia. Kadangi apeliacinės instancijos teismas bylas tikrina tik tiek, kiek to prašo apeliantai, išskyrus paties teismo nustatytus esminius pažeidimus, o jų nagrinėjamu atveju nekonstatuota, plačiau M. P. gynėjos keliamais klausimais, susijusiais su kaltinimu veikiant organizuotoje grupėje, asmenų vaidmenų pasiskirstymo ir kt. kaip neaktualių plačiau nepasisakoma.

Dėl M. P. veiksmų kvalifikavimo (UAB „L.“ epizodas)

22. M. P. ir M. B. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl to, kad veikdami bendrininkų grupėje apgaulės būdu išvengė 5 088,30 Eur vertės turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „T.“ už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas bei įgijo užsakovų už krovinių pervežimo paslaugas į UAB „L.“ sąskaitas pervestas pinigines lėšas. Nuteistųjų M. P. ir M. B. gynėjai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, M. P. gynėja nurodo, kad UAB „L.“ iš tiesų vykdė veiklą, neatsiskaitė su užsakovais dėl piniginių lėšų trūkumo, siekio apgaule pasisavinti svetimą turtą nebuvo, sutartys buvo sudarytos esant manymui, jog bus įvykdytos, o M. B. gynėjas pažymi, kad jo ginamasis nedalyvavo santykiuose su UAB „T.“.

23. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs M. P. ir M. B. veiksmus sudarant susitarimus su UAB „T.“ ir prekių užsakovais, konstatuoja, jog yra nustatyti visi nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Iš bylos duomenų matyti, kad M. P. nuo 2018-04-23 buvo UAB „L.“ vadovu, 2018-05-01 išdavė įgaliojimą M. B. veikti įmonės vardu. UAB „L.“ su UAB „T.“ per M. P. 2018-05-30, 2018-08-14, 2018-09-20 sudarė sutartis, pagal kurias UAB „T.“ turėjo suteikti krovinio pervežimo paslaugas, šios paslaugos buvo suteiktos, tačiau už jas atsiskaityta nebuvo. Nors, nuteistojo M. P. gynėjos teigimu, bendrovės finansinė padėtis buvo sunki, todėl ir nebuvo galima įgyvendinti prisiimtų įsipareigojimų, byloje nustatyta, kad krovinių pervežimo užsakovai į UAB „L.“, kaip tarpininko, surandančio bendrovę, pervežančią krovinius, banko sąskaitas pinigus, už prašomas atlikti paslaugas, pervedė. Iš bylos medžiagoje esančio AB „Swedbank“ banko išrašo 2018-04-01 – 2019-01-11 laikotarpiui (t. 9, b. l. 39-44) matyti, kad bendrovė gaudavo tam tikras pinigines lėšas, pavyzdžiui, 2018-05-21 iš Ž. M. įmonės 1 452 Eur, 2018-05-29 iš UAB „L.“ 1 150 Eur, 2018-06-06 iš UAB „K.“ 1 282,6 Eur, 2018-06-08 iš UAB „S.“ 3 630,60 Eur, 2018-06-13 iš UAB „M.“ 1 125,30 Eur ir t. t. Iš AB „SEB bankas“ banko išrašo 2018-04-01 – 2019-01-11 laikotarpiui (t. 9, b. l. 49-53) taip pat matyti, kad aktualiu laikotarpiu bendrovė gaudavo pinigines lėšas, pavyzdžiui, 2018-05-21 iš UAB „V.“ 4 140,4 Eur, 2018-06-13 iš UAB „D.“ 3 700 Eur, iš UAB „R.“ 435,60 Eur ir t. t. Atsižvelgiant į tai, pagrindo išvadai, jog bendrovė neturėjo galimybės atsiskaityti su užsakovais, nėra, kadangi UAB „T.“ tiesiog turėjo būti pervedami pinigai, anksčiau pervesti iš krovinių užsakovų. Tuo tarpu iš bylos aplinkybių matyti, kad vietoj to, kad atsiskaityti su UAB „T.“, šios užsakovų pervestos lėšos buvo M. P. bendrininko M. B. išgrynintos.

24. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo ir civilinių teisinių santykių atskyrimo kriterijus yra kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis priemonėmis apsunkinimas. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog pats nuteistasis M. P. apklausiamas apylinkės teisme pripažino, jog, jo teigimu, nebegalėdamas dėl bendrovės lėšų trūkumo atsiskaityti su krovinius nugabenusiomis įmonėmis, nusprendė parduoti UAB „L.“ atsitiktinai Vilniaus autobusų stotyje surastai N. O., tikėdamasis, kad po šio sandorio sudarymo visa atsakomybė už neatsiskaitymą su krovinių gabentojais atiteks jai, o ne jam. Tai, kad ši akcijų pardavimo procedūra buvo formali, o bendrovei toliau vadovavo ne naujoji vadovė N. O., o M. P., matyti iš byloje apklaustų asmenų parodymų – to, kad jau iš anksto buvo numatyta, jog N. O. bendrovės nevaldys, neneigė nei M. P., nei M. B., nei pati liudytoja apklausta N. O.. Iš tolimesnių M. P. veiksmų matyti, kad jis vis dar neatsiskaitęs už 2018-05-30 sudarytą susitarimą su UAB „T.“ ir žinodamas, kad įmonė jau yra perduota N. O., toliau siūlė UAB „T.“ vežti krovinius ir sudarė 2018-08-14 ir 2018-09-20 susitarimus iš anksto žinodamas, kad už suteiktas paslaugas neatsiskaitys.

25. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „L.“ vadove paskirta N. O. nuo 2018-10-10 atliko laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, todėl realiai visus veiksmus ir toliau atlikdavo M. P., žinodamas, kad nors ir yra faktinis vadovas, pagal oficialius registrus jis nebėra laikomas bendrovės savininku, tačiau šios informacijos vystant verslą sąmoningai neatskleidė. Tokiu būdu krovinių pervežimo paslaugų užsakovams buvo apsunkintos galimybės kreiptis į teismą su civiliniais ieškiniais, kadangi nebuvo galimybės nustatyti, kas turėtų būtų patraukiamas civiliniu atsakovu arba bent jau tokie veiksmai buvo itin apsunkinti, kadangi reikėtų įrodyti, kad UAB „L.“ yra valdoma kito asmens, ne N. O.. Pažymėtina, kad tikrasis bendrovės valdytojas paaiškėjo tik pradėjus ikiteisminio tyrimo veiksmus, vadinasi tinkamam nukentėjusiųjų teisių užtikrinimui buvo būtinas teisėsaugos institucijų įsikišimas. Visi surinkti duomenys rodo, kad UAB „L.“ atstovas, kaip krovinių pervežimo paslaugos užsakovas, po sutarčių sudarymo dingo, jo UAB „T.“ atstovai rasti negalėjo, išnaudojo visus įmanomus būdus (bandė susisiekti telefonu, el. paštu, nuvykti į buveinės vietą), tokiu būdu laikytina, kad taip buvo tyčia apgaule vengiama turtinės prievolės – atsiskaityti už suteiktas paslaugas, o galimybės savo teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo itin apsunkintos.

26. M. P. gynėja skunde pažymi, jog UAB „L.“ realiai vykdė veiklą, nurodo, kad įmonę M. P. įsigijo savo vardu, prieš tai asociacijoje „L.“ įgijęs reikiamą kvalifikaciją ir ją patvirtinantį pažymėjimą, sudarė sutartį su buhalterinių paslaugų įmone, įmonėje buvo įdarbintas M. P. draugas L. V. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti duomenys apie faktiškai vykdomą įmonės veiklą nepaneigia aukščiau detalizuotų išvadų, jog vieno iš užsakovų (UAB „T.“) atžvilgiu buvo atliekami sukčiavimo veiksmai, o vien tai, kad su kitomis bendrovėmis UAB „L.“ atsiskaitė, savaime nereiškia, kad veiksmai UAB „T.“ atžvilgiu irgi buvo teisėti. Kaip jau minėta anksčiau, surinkti tyrimo duomenys patvirtina, jog M. P. sąmoningai, tyčia nusprendė neatsiskaityti su UAB „T.“, o tam, kad atsikratytų atsakomybės, ją perdavė kitam asmeniui N. O., tačiau, nepaisant to, ir toliau bendravo su UAB „T.“ atstovais ir sudarinėjo papildomas sutartis dėl krovinių pervežimo. Tokie asmens veiksmai laikytini tyčiniu sukčiavimu.

27. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. P. neatliko jokių išskirtinių, specialių veiksmų, kad įgytų nukentėjusiųjų UAB „T.“ pasitikėjimą dėl sutarčių sudarymo, ši įmonė savo pasitikėjimo nesiejo konkrečiai su M. P. ir UAB „L.“ vadovo pasikeitimas bei fiktyvaus darbuotojo įdarbinimas, iš esmės nelėmė sprendimo tęsti komercinius santykius su UAB „L.“. Su tokiomis išvadomis nesutiktina. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė reiškiasi asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (pavyzdžiui, kasacinė nutartis Nr. 2K-108-788/2018).

28. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad, priešingai, nei nurodo M. P. gynėja, UAB „T.“ sudarydama krovinių pervežimo sutartis buvo suklaidinta, jai nebuvo žinoma nei apie nuteistųjų susiformavusią tyčią nevykdyti įsipareigojimų, nei apie fiktyviai paskirtą įmonės vadovę, kuri iš tiesų jokių veiksmų neatlieka ir yra įkalinimo įstaigoje. Tyrimo metu apklausti UAB „T.“ atstovai paaiškino, jog jų vertinimu, buvo bendraujama su M. P. arba jo įgaliotu J. M.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta UAB „T.“ buvusi darbuotoja E. K. nurodė, kad www.cargo.lt nurodytais kontaktais per Skype „L.“ parašė M. P., susirašinėjo dėl krovinio, derino pervežimo kainą, M. atsiuntė į el. paštą (duomenys neskelbtini) užsakymą, vėliau siuntė CMR originalus M. registruotu paštu ir tuo pačiu el. paštu. Liudytoja nurodė, kad nuo 2018-08-01 jai teko bendrauti ne su M., o su J., pasiteiravus, kur M., jis pasakė, kad M. išėjo iš darbo ir kad jis perėmė visus darbus, kiek žino, buvo padaryti 4 užsakymai, dėl kurių bandė susirašinėti dėl atsiskaitymo, prašė atsiliepti telefonu, tačiau UAB „L.“ tik atsirašinėjo, kad už pervežimą sumokės gavę CMR originalus, kiek ji rašė jiems dėl apmokėjimo, UAB „L.“ nekontaktavo, tik toliau siūlė vežti kitus krovinius (t. 10, b. l. 33, 34). Kitas UAB „T.“ buvęs darbuotojas P. P. apklausiamas liudytoju taip pat nurodė, kad kai į juos kreipėsi UAB „L.“ prieš sudarydamas sandorį jis pasižiūrėjo, ar ši įmonė patikima, pamatė, kad daug bendrovių su ja dirbo ir neigiamo atsiliepimo nebuvo, susirašinėjant matė, kad sutartis pasirašė UAB „L.“ darbuotojas J. M.. Tuo tarpu tyrimo metu buvo nustatyta, kad nurodytas asmuo, J. M., gydėsi nuo priklausomybės narkotikams reabilitacijos centre „G.“, UAB „L.“ niekada nebuvo įsidarbinęs ir su šia bendrove niekaip nėra susijęs, N. O., V. P., M. P., M. B., L. V. nepažįsta, buvo pasinaudota jo asmens dokumentu, nes juos seniai buvo praradęs (t. 10, b. l. 107, 108).

29. Kasacinis teismas nutartyje Nr. 2K-71-976/2022 yra išaiškinęs, kad asmens (ar šiuo atveju bendrovės) reputacija, jo įvaizdis yra neatsiejami nuo konkretaus asmens, tam tikra informacija apie asmenį yra žinoma ir tiesiogiai su juo nebendraujantiems, nesusijusiems aplinkiniams. Susikūręs pozityvų savo įvaizdį asmuo gali turėti iš jo tiesioginės naudos, į jį gali kreiptis nauji partneriai, būsimi klientai ir kt. Nagrinėjamu atveju UAB „L.“ neturėjo blogų atsiliepimų internete, su UAB „T.“ atstovais bendravo M. P., kuris jiems atrodė patikimas, taigi UAB „T.“ turėjo pagrindo tikėtis, kad sudaromos sutartys bus įvykdytos. Apie tai, kad įmonės valdymas yra perduotas asmeniui, kuris faktiškai jokių veiksmų neatlieka, o vėliau atlieka laisvės atėmimo bausmę, M. P. užsakovams nepranešė, taigi UAB „L.“ galimybė atsakyti už prisiimtus įsipareigojimus nagrinėjamų įvykių metu jau nebeatitiko realybės, tačiau sąmoningai buvo nuteistojo neatskleista UAB „T.“. Šių aplinkybių neatskleidimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip vienas iš apgaulės būdų – esminės informacijos, kurią žinodama kita sandorio šalis nebūtų perleidusi turto, nutylėjimas, o tai, kad, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, akcijų perleidimas N. O. buvo matomas elektroninėje biržoje Trans.eu, pagal nustatytas nagrinėjamoje byloje aplinkybes (paskirta direktorė buvo fiktyvi) nepaneigia aptarto apgaulės panaudojimo, kuris leidžia konstatuoti, jog buvo padarytas nusikaltimas, o ne nesilaikyta sutartinių įsipareigojimų.

30. Nuteistojo M. P. išankstinė tiesioginė tyčia veikti nusikalstamai skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime įrodyta analizuojant tiek pirmiau aptartą apgaulės būdą suklaidinant UAB „T.“, tiek pagal bendrovės realią finansinę padėtį, pagal kurią atsiskaitymai su užsakovais iš tiesų buvo galimi, bei atliekamus veiksmus išgryninant gautus pinigus, bet jų neperduodant. Tokios teismo išvados atitinka ir teismų formuojamą praktiką, pagal kurią tyčia pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-648/2019, 2K-108-788/2018, 2K-305-693/2017, 2K-303-693/2019). Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog M. P. įgijo UAB „T.“ pasitikėjimą, sudarė sutartis, už kurias neatsiskaitė, tokiais veiksmais išvengdamas 5 088,30 Eur dydžio turtinės prievolės bei įgijo užsakovų už krovinių pervežimo paslaugas pervestas pinigines lėšas ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Dėl M. B. veiksmų kvalifikavimo (UAB „L.“ epizodas)

31. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. P. atlikdamas nusikalstamus veiksmus veikė ne vienas, o kartu su kitu asmeniu – M. B., kuris konsultuodavo M. P. transporto verslo klausimais, dalyvavo perduodant įmonės akcijas fiktyviai direktorei bei buvo įgaliotas išgryninti į UAB „L.“ banko sąskaitas pervestus pinigus. Apklaustas teisme M. B. parodė, kad M. P. yra jo vaikystės draugas, kai konsultacijomis padėdavo draugui įsigijus UAB „L.“, kadangi M. P. tuo metu neturėjo vairuotojo pažymėjimo, tai paveždavo iki bankomato, kur M. P. prašymu išgrynindavo pinigus, kuriuos po to atiduodavo M. P., taip pat pripažino, jog kartu su M. P. buvo preliminariame pokalbyje dėl akcijų pardavimo N. O., kurią Vilniaus autobusų stotyje atsitiktinai surado M. P., ten jis pavežė M. P. jo paties prašymu. Apklaustas teisme M. P. taip pat nurodė, kad M. B. buvo jo draugas, kurio dirbdamas pasiteiraudavo, kaip čia ką daryti, buvo kaip konsultantas, M. B. jis davė įgaliojimą, nes neturėjo automobilio ir prašydavo, kad M. B. jį nuvežtų, kur jam reikia, iš UAB „L.“ sąskaitos pinigus grynindavo jis, kartais M. B., išgrynintus pinigus M. B. atiduodavo jam.

32. Nors M. B. savo kaltę dėl bendrininkavimo sukčiavime neigia, tačiau, sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo/nepadarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-693/2015). Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). ??? ??? Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-229-628/2020).???

33. Priešingai nei nurodo nuteistojo M. B. gynėjas, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius M. P. ir M. B. bendrininkavimo požymius ir nurodė, kaip nusikalstamoje veikoje dalyvavo kiekvienas iš bendrininkų, pagrįsdamas susitarimo daryti nusikaltimą tarp šių asmenų buvimą. M. B. veiksmai kartu su M. P. perduodant bendrovės akcijas kitam asmeniui, siekiant taip apsunkinti pažeistų teisių gynimą civilinio proceso tvarka, išgryninant gautas pinigines lėšas, laikytini bendrininkavimu atliekant sukčiavimą. M. B. gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad jo ginamasis santykiuose su UAB „T.“ ir vežėjais nedalyvavo, nesprendė UAB „L.“ pervežimo sutarčių sudarymo ar atsiskaitymo klausimų, vis dėlto, šių veiksmų atlikimas ir nėra būtinas pripažįstant M. B. bendrininku atliekant sukčiavimą. Kaip minėta aukščiau, M. B. paskirta užduotis buvo išgryninti pinigines lėšas ir perduoti jas M. P.. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad M. B. kartu su M. P. atliko nurodytus nevienkartinio pobūdžio neteisėtus veiksmus.

34. Nors M. B. neigia suvokęs, kad dalyvauja sukčiavime, teigia nežinojęs, kad tokiu būdu yra vykdomos nusikalstamos veikos, jo versija laikytina gynybine, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad M. B. būdamas suaugęs, pakaltinamas asmuo, turintis supratimą apie pinigus, turėjo suvokti, kad asmuo, įgaliojęs jį veikti bendrovės vardu ir įtraukdamas jį į lėšų išgryninimo procesą, tai daro siekdamas nusikalstamų tikslų. Vadinasi, savo valia tapdamas šios nusikalstamos veikos dalyviu, suprasdamas, kad jis atlieka dalį veiksmų, būtinų šiam nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, M. B. suvokė, jog jis vykdo bendrą susitarimą sukčiauti, ir to siekė. Bendrininkavimo buvimo M. B. ir M. P. veikoje nepaneigia ir skunde nurodyti argumentai, kad M. B. nežinojo apie apgaulės bei svetimų lėšų pasisavinimo konkretaus mechanizmo. Minėta, kad pagal teismų praktiką nebūtina, jog visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys žinotų visas nusikalstamos veikos detales, pakanka ir bendro supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-648/2017).

35. M. B. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų dėl nusikalstamos veikos, padarytos UAB „T.“ atžvilgiu, pakankamumo klausimas, teigiama, kad nuosprendis šioje dalyje yra nemotyvuotas, tačiau tokie teiginiai laikytini advokato subjektyviu jo ginamajam nepalankaus priimto procesinio sprendimo vertinimu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnis įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

36. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. B. kaltė kartu su M. P. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiama liudytojų parodymais, iš dalies pačių nuteistųjų M. P. ir M. B. parodymais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistųjų ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK nustatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu, nėra. Apylinkės teismo nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jas pakartotinai įvertino ir aptarė apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, nustačius, kad M. B. atliko aktyvius nusikalstamus veiksmus, siekiant atlikti svetimo turto pasisavinimą, laikytina, kad jis tokiais savo veiksmais realizavo dalį nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviosios pusės požymių, todėl jo veika, atlikta UAB „T.“ atžvilgiu, kvalifikuota teisingai.

Dėl J. U. veiksmų kvalifikavimo (UAB „T.“ epizodas)

37. J. U. buvo kaltinamas tuo, kad veikė organizuotoje grupėje kartu su grupės organizatoriumi M. B. ir vykdytoju V. P., kad jis kartu su M. B. nusikalstamai veikai vykdyti tyčia panaudojo L.K. ir V.D. asmens duomenis, po ko M. B. pasinaudojo įmonės UAB „T.“ vardu, susisiekė su įmonėmis, kurioms pasiūlė įvykdyti pervežimo paslaugas ir sudarė sutartis, tačiau neatsiskaitė už įvykdytus sutartinius įsipareigojimus, tokiu būdu tyčia apgaule savo, M. B., bei V. P. naudai išvengė turtinės prievolės įvykdyti sutartinius įsipareigojimus ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, jog, remiantis byloje surinktais duomenimis, J. U. turi būti išteisintas, nes nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.

38. Teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį J. U. atžvilgiu konstatavo, kad aplinkybių, jog kaltinamasis kartu su M. B. įsigijo UAB „T.“, kuri vėliau buvo panaudota vykdant sukčiavimą išvengiant turtinės prievolės, yra susijęs su V.D. ir V. P. paskyrimu UAB „T.“ akcininkais bei vadovais, nepakanka, kad J. U. būtų pripažintas kaltu jam teikiamų kaltinimų apimtyje. Teismas pažymėjo, jog nėra nieko nusikalstamo, kad UAB „T.“ buvo įsigyta J. U. vardu, nes byloje esantys duomenys, kratos metu jo mobiliame telefone surasti klientų elektroniniai laiškai, kuriais buvo teirautasi apie UAB „T.“ pardavimą, patvirtina J. U. parodymus, kad bendrovė buvo įsigyta su tikslu ją perparduoti, o tai, kad R. K. duomenys apie V.D. buvo siunčiami iš J. U. vardu įregistruoto elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), nepaneigia kaltinamojo parodymų, jog tai buvo atlikta be jo žinios, nes M. B. buvo žinomas jo slaptažodis. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu J. U. turimo internetinio įrenginio IP adresas nebuvo nustatinėjamas ir nebuvo tiriama, ar V.D. asmens tapatybės kortelės duomenys buvo siunčiami iš J. U. priklausančio įrenginio, o net jeigu J. U. taip ir padarė M. B. paprašytas, kuris nusprendė UAB „T.“ neparduoti, o pasinaudojus šios bendrovės duomenimis užsakinėti krovinių pervežimą ir neatsiskaitinėti su tam tikrais klientais, tai byloje nėra jokių įrodymų, kad J. U. buvo žinoma apie M. B. nusikalstamus ketinimus, nebuvo nustatyta, kad J. U. UAB „T.“ vardu talpino skelbimus www.cargo.lt apie krovinių pervežimą, kad jis bendravo su krovinių užsakovais ir jų vežėjais, gavo iš jų pinigines lėšas ir nevykdydamas priimtų įsipareigojimų jas dalinosi su M. B. ir V. P., J. U., priešingai nei M. B. ir V. P., gyveno ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini).

39. Prokuroras su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, mano, kad tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių J. U. kaltę. Nurodo, kad praėjus itin trumpam laiko tarpui po įmonės įsigijimo, J. U. susidomėjusiems asmenims teigė, kad ji jau parduota, nors po kelių dienų pasirašė įsakymą dėl fiktyvaus direktoriaus paskyrimo, o būtent nuo šio veiksmo ir buvo pradėti realizuoti sukčiavimo objektyvieji požymiai. Taip pat pažymi, jog J. U. žinojo, kad M. B. jau nuo sandorio pradžios įsigyjant UAB „T.“ buvo nusprendęs slėpti savo tapatybę, o fiktyvių direktorių skyrimui reikšmingi dokumentai buvo siunčiami iš J. U. naudojamo el. pašto (duomenys neskelbtini), todėl yra pagrindo abejoti jo parodymais, kad jis nieko nežinojo apie šiuos el. laiškus. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai įvertinęs bylos medžiagą, susijusią su J. U. veiksmais, susijusiais su UAB „T.“ vardu atliktais sukčiaivimais, ir atsižvelgdamas į prokuroro apeliaciniame skunde nurodomus aspektus, kurie, jo vertinimu, laikytini J. U. kaltės įrodymais, konstatuoja, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, jog J. U. kokiais nors veiksmais prisidėjo prie BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, todėl jo atžvilgiu pagrįstai buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.

40. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį, apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, negali būti priimtas vadovaujantis prielaidomis. Asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką tvarka grindžiama konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-02-05, 2000-05-08, 2000-09-19, 2008-01-24 nutarimai). Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

41. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

42. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, tuo tarpu prokuroro nurodomi duomenys, kurie, jo manymu, patvirtina, kad J. U. prisidėjo prie nusikaltimo padarymo, kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, vien jais remiantis keičiant priimtą procesinį sprendimą iš išteisinamojo į apkaltinamąjį nuosprendį jis būtų grindžiamas vien abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog paprastai nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu, jog, jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta, tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms, o vadovaujantis prokuroro išsakomais apkaltinimo motyvais toks teismo nuosprendis būtų grindžiamas būtent tokiomis išvadomis.

43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, darytina išvada, jog bylos duomenys neleidžia nepalie­kant jokių pagrįstų abejonių nustatyti, kad J. U. žinojo, jog jo įsigyta bendrovė vėliau bus naudojama nusikalstamiems veiksmams atlikti. Nors jis ir dalyvavo šio juridinio asmens įsigijimo, direktorių V.D.iaus ir V. P. įdarbinimo bei įmonės pardavimo V. P. veiksmuose, net ir konstatavus, jog šie asmenys iš tiesų įmonę valdė fiktyviai, o tai darė M. B., neleidžia teigti, jog jis prisidėjo prie sukčiavimų. Esminis ir būtinasis BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymis yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, turint tikslą įgyti turtą. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad J. U. veiksmai, susiję su UAB „T.“, baigėsi bendrovę perrašius V. P., duomenų, jog J. U. žinojo apie M. B. planą įmonę naudoti nusikalstamiems tikslams nėra, taip pat nėra duomenų, jog toks M. B. planas buvo bendras su J. U..

44. Apklausiamas apylinkės teisme, J. U. kaltės nepripažino, nurodė, kad UAB „T.“ įsigijo pardavimui, bandė greitai parduoti, bet nepavyko, tada M. B. pasisiūlė, kad jis užsiims tos įmonės pardavimu, po kiek laiko M. B. paskambino ir pasakė, kad yra pirkėjas, sakė parduos, o tada jie atsiskaitys, parduodant UAB „T.“ akcijas jis pasirašė ant akcijų pardavimo sutarčių, nelabai į tai gilinosi. J. U. paaiškino tokius savo veiksmus – kadangi UAB „T.“ buvo įsigyta iš M. B. lėšų, jam perleido įmonės veiklos/pardavimo iniciatyvą, apie nusikalstamas veikas nieko nežinojo, M. B. jam nepasakojo, kad jis neatsiskaitė su krovinių vežėjais. J. U. kaltinime nurodytų dokumentų nesiuntė, tačiau jo elektroninio pašto adresas yra senas, dar nuo mokyklos laikų, neatmestina, kad M. B. galėjo pasinaudoti jo elektroniniu paštu.

45. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme M. B. davė analogiškus parodymus, kaip ir J. U., nurodė, kad J. U. apie savo planus nepasakojo ir pasakė, kad jis pats pasirūpins UAB „T.“ pardavimu, V.D. paskyrimo UAB „T.“ direktoriumi siuntė iš J. U. internetinės paskyros buhalterei R. K., tai atliko iš šio el. pašto dėžutės tam, kad kiltų mažiau klausimų ir būtų paprasčiau, nes tuo metu J. U. dar buvo UAB „T.“ akcininkas, žinojo J. U. slaptažodį, kuris nesikeitė nuo vaikystės, tai darydamas J. U. leidimo neatsiklausė. Vėliau buhalterei R. K. nusiuntė dokumentus, kad UAB „T.“ akcininku vietoje J. U. būtų V. P., iš buhalterės gavęs jos paruoštas akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, jas persiuntė J. U.. M. B. pažymėjo, jog J. U. neprisidėjo prie UAB „T.“ veiklos, nežinojo, kas ten vyksta ir negavo jokios naudos (t. 16, b.l. 12, 35). Apklausta teisme liudytoja buhalterė R. K. paaiškino, kad gavusi dokumentus, J. U. tapatybės ji netikrino, nežino su kuo tada susirašinėjo, tik daro prielaidą, kad bendravo su J. U..

46. Visos šios aplinkybės suteikia pagrindą daryti pagrįstas prielaidas, kad J. U. iš tiesų galvojo, jog parduoda UAB „T.“ kitam asmeniui, o fiktyvių direktorių paskyrimo veiksmus inicijavo ir atliko M. B., todėl J. U. nežinojo, jog keičiant bendrovės akcininkus ir direktorius pradedami realizuoti sukčiavimo objektyvieji požymiai. Ši versija nėra iki galo patvirtinta ar atmesta, o jos nei patvirtinti, nei paneigti nėra objektyvios galimybės šioje byloje, kadangi buvo išnaudotos visos galimybės objektyviai tiesai nustatyti, todėl visos kilusios pagrįstos abejonės vertintinos J. U. naudai. Taip pat pažymėtina, kad tiek J. U., tiek M. B., neigė, jog J. U. žinojo apie įmonių atžvilgiu atliekamus apgaulės veiksmus, jie buvo pradėti jau tada, kai J. U. nebebuvo bendrovės akcininku, nėra duomenų, jog jis ir toliau kokiu nors būdu prisidėjo prie bendrovės valdymo. Taigi apygardos teismas, atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, įvertinęs, jog byloje esama abejonių, kurios negali būti pašalintos ir turi būti aiškinamos kaltinamojo asmens naudai, sutinka su apylinkės teismo sprendimu J. U. pagal kaltinimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, išteisinti, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl UAB „T.“ epizodo (V. P. veiksmų kvalifikavimo)

47. Nuteistasis V. P. ir jo gynėjas M.Girdiušas apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, kuriuo V. P. pripažintas padaręs BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir nurodo, kad V. P. tiesiog buvo fiktyvus UAB „T.“ direktorius ir kelis kartus išgrynino į bendrovės banko sąskaitą pervestas pinigines lėšas M. B. prašymu, tačiau prie sukčiavimo neprisidėjo, neturėjo suvokimo, kad atliekami kokie nors nusikalstami veiksmai. Vis dėlto, kaip ir nuteistojo M. B. atveju vertinant jo veiksmus epizode su UAB „T.“, tokie V. P. gynėjo ir nuteistojo teiginiai apie nesuvokimą atliekant nusikalstamą veiką laikytini pasirinkta gynybine taktika siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar bent sušvelninti galimus teisinius padarinius.

48. Kaip minėta aukščiau, aptariant M. B. ir M. P. bendrininkavimą, konstatuojant, kad asmenys veikė bendrai, neturi reikšmės tai, ar jie visi dalyvavo atliekant nusikaltimą nuo pradžios iki pabaigos ir buvo detaliai iš anksto aptarę visų nusikalstamos veikos detalių. Šiuo konkrečiu atveju yra svarbu tai, kad nuteistasis V. P. suprato, jog tampa fiktyviu įmonės direktoriumi, jokių veiksmų joje nevykdys, tik pasirašinės reikiamus dokumentus ir padės gryninti pinigus, tai patvirtina subjektyviųjų požymių (susitarimo ir bendros tyčios) jo veiksmuose buvimą. Nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir V. P. vaidmuo pasirašinėjant dokumentus ir gryninant pervestas pinigines lėšas patvirtina, kad tiek nusikaltimo bendrininkų susitarimo apimtis, tiek būtinų kiekvieno bendrininko konkrečių veiksmų pobūdis, siekiant bendro tikslo – neteisėtai įgyti ir vėliau išgryninti svetimus pinigus, jam buvo aiškus. Priešingai nei teigiama skunde, be jo veiksmų išgryninant pinigus nusikalstama veika nebūtų baigta, o tai, kad tokius veiksmus galėjo atlikti pats M. B. arba kiti asmenys, jo atsakomybės nešalina. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad V. P. padaryti veiksmai nelaikytini sukčiavimu, atmestini, nes jo atlikti veiksmai ir indėlis į bendrai padarytą nusikalstamą veiką atitinka vykdytojo požymius.

49. Atkreiptinas dėmesys, kad patys apeliantai V. P. ir jo gynėjas skunde nurodo, jog nagrinėjamu atveju sukčiavimas apgautų įmonių atžvilgiu pasireiškė ne tuo, kad UAB „T.“ turėjo fiktyvų direktorių, o tuo, kad buvo neatsiskaityta už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas ir pasisavinti pervesti pinigai, o būtent šių veiksmų realizavimą – užsakovų pervestų pinigų išgryninimą ir vykdė V. P.. Negalima sutikti ir su apeliantų teiginiais, kad šiuo atveju sukčiavimas buvo baigtas nuo tada, kai pinigai pakliūdavo į UAB „T.“ sąskaitą, o kas toliau su jais buvo daroma neturi reikšmės, todėl V. P. veiksmai išgryninant pinigus ir juos atiduodant M. B. negali būti traktuojami kaip objektyvieji sukčiavimo požymiai. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, nuteistųjų tyčia buvo nukreipta ne į turtinės teisės įgijimą, o į svetimo turto – grynųjų pinigų įgijimą. Taigi, nusikalstama veika šiuo atveju buvo baigta tik tuo metu, kai nusikaltimo bendrininkai įgijo galimybę turtą valdyti, juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, t. y. po to, kai V. P. išgrynindavo pervestas pinigines lėšas. Atsižvelgiant į tai, V. P. ir jo gynėjo skundas šioje dalyje atmetamas, nes V. P. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies

50. V. P. taip pat skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku įgijo 2 vnt. pramoninės gamybos .35 kalibro, .35 „Grenaille“ šovinius su pasklindančiu šratų užtaisu, kuriuose pakeisti parako ir šratų užtaisai, pritaikyti šaudyti iš „A“ kategorijos revolverių, kuriuos iki 2020-01-15 laikė savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo dėl to, kad nuteistasis V. P. laikė šaudmenis savo gyvenamojoje vietoje ir kad tam išduoto leidimo jis neturėjo, to neneigia ir pats apeliantas, vis dėlto, jo ir jo gynėjo vertinimu, tokie atlikti veiksmai neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės, kadangi dėl šovinių laikymo jokių realių pavojingų padarinių nekilo, nenustatyta, kad V. P. ketino šaudmenis naudoti nusikalstamiems tikslams.

51. BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Nusikaltimas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje, padaromas alternatyviais veiksmais: gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ir ar realizavimu, t. y. nusikalstamai neteisėtas šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 253 straipsnio 1 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, nė viena iš veikų negali būti preziumuojama, o turi būti pagrįsta, įrodyta byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų visuma. Be to, pažymėtina, jog šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų disponavimo, dalykas – tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, kurių apyvartos įstatymu įtvirtintą reguliavimą bei kontrolės priemones nustato Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, o nustatant BK 253 straipsnyje nurodytą neteisėtumo požymį, nepakanka formalaus konstatavimo, kad disponavimo objektais tvarka yra pažeista. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, kai disponavusio nurodytais objektais asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamajai atsakomybei taikyti pavojingumo laipsnį. Jeigu asmens veika yra nepavojinga arba jos pavojingumo laipsnis nesiekia tokio lygio, kad galėtų būti vertinama kaip BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

52. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenustato (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-87-696/2018). Pagal teismų praktiką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai), atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., nusprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

53. Apeliantams keliant veikos mažareikšmiškumo klausimą, šiame kontekste būtina įvertinti V. P. inkriminuoto neteisėto šovinių įgijimo ir laikymo pavojingumą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisme, V. P. nurodė, kad šovinius įsigijo jaunystėje, anksčiau kai rinkdavo visokius daiktus, jų buvo galima nusipirkti (duomenys neskelbtini), rasti šoviniai buvo laikomi ten, kur visi seni daiktai, apie juos buvo pamiršęs. Įvertinus šiuos V. P. parodymus, taip pat tai, kad šoviniai kratos metu buvo rasti spintoje (t. 14, b. l. 20), jie buvo laikomi paslėpti, nėra nustatyta, kad nuteistasis laikė ginklą, su kuriuo būtų galėjęs naudoti rastus šovinius, nėra duomenų, jog V. P. būtų šovinius panaudojęs ar ketintų naudoti, nuteistojo nurodoma įvykių versija, jog šoviniai pas jį namuose liko nuo jaunystės laikų ir apie juos jis tiesiog pamiršo, lieka nepaneigta. Nors sutiktina, kad atsižvelgiant į V. P. išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį, yra pagrindo daryti išvadą, kad jis turėjo suprasti, jog šaudmenų laikymas yra reguliuojamas teisės aktais ir pasižymi specialia tvarka, todėl tai nešalina jo baudžiamosios atsakomybės, vis dėlto, nustačius, jog V. P. pamiršo, kad laiko šaudmenis neturėdamas tam teisėto pagrindo, nėra pagrindo manyti, kad asmuo norėjo taip veikti, t. y. veikė tyčia. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jo veika – neteisėtas šovinių įgijimas ir laikymas – kėlė tokį pavojų visuomenės saugumui, kokį paprastai kelia kito apysunkio nusikaltimo padarymas. Byloje nustatyta, kad šoviniai buvo laikomi pašaliniams asmenims sunkiai prieinamoje vietoje, spintoje, tokios nustatytos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad faktiškai nebuvo sudarytos realios sąlygos tretiesiems asmenims pasinaudoti šaudmenimis, todėl nebuvo realaus pavojaus dėl žalos atsiradimo visuomenei.

54. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nors V. P. veiksmai atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, priešingai nei nurodė apylinkės teismas, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nuteistojo veika pripažintina mažareikšme ir nuo baudžiamosios atsakomybės jis atleistinas (BK 37 straipsnis), todėl skundžiamas apylinkės teismo sprendimas šioje dalyje turi būti naikinamas ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukiama.

55. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio, susijusio su V. P. pripažinimu kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, matyti, kad apylinkės teismas matovacinėje dalyje nurodė, kad iš V. P. kaltinimo šalina jam inkriminuotą neteisėtą rastų šaudmenų įsigijimą, motyvuodamas tuo, kad įsigijimo tikslios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nustatytos. Tuo tarpu šio nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra nurodyta, kad V. P. neteisėtai, neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku įgijo šovinius ir juos iki 2020-01-15 laikė savo gyvenamojoje vietoje, tokiais veiksmais padarydamas nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, t. y. iš nustatytos nusikalstamos veikos aprašymo aplinkybės, susijusios su įgijimu, pašalintos nebuvo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-26 nuosprendžio nustatomoji dalis V. P. atžvilgiu dalyje dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo keistina nurodant, kad V. P. neteisėtai, neturėdamas leidimo, iki 2020-01-15, savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), laikė 2 vnt. pramoninės gamybos .35 kalibro, .35 „Grenaille“ šovinius su pasklindančiu šratų užtaisu, kuriuose pakeisti parako ir šratų užtaisai, pritaikyti šaudyti iš „A“ kategorijos revolverių.

Dėl M. B. skiriamos bausmės

56. Apeliaciniu skundu prokuroras D.Šneideris nesutinka su M. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta bausme ir prašo taikyti realų laisvės atėmimą. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

57. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas M. B. atžvilgiu skirtinas bausmes atsižvelgė į asmens padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus ir vienas sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (padarytos tyčinės veikos), į nusikalstamų veikų stadiją (baigtos), atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą, kurią padarė naudodamasis UAB „T.“ vardu (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat įvertino nuteistojo asmenybę, jog jis yra neteistas, turį vidurinį išsilavinimą, dirba, turi tvirtus pozityvius socialinius ryšius, turi šeimą, išlaiko mažametį sūnų bei motinystės atostogose esančią sutuoktinę, į narkologinę ir psichiatrinę įskaitą neįrašytas, baustas administracine tvarka, iš dalies atlygino žalą, ruošiasi tą daryti ir ateityje, nėra duomenų, kad po nusikaltimų įvykdymo M. B. būtų padaręs naujas nusikalstamas veikas, ar kad jo atžvilgiu būtų pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai, nėra duomenų, kad jis laikytųsi kriminalinės subkultūros ar atvirai niekintų įstatymais nustatytą tvarką.

58. Šių aplinkybių pagrindu apylinkės teismas konstatavo, kad bausmės tikslai M. B. atžvilgiu nagrinėjamu atveju bus pasiekti už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skiriant vieną švelnesnių bausmių – baudą, jos dydį nustatant mažesnį, nei sankcijoje numatytas vidurkis, o už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skiriant laisvės apribojimą maksimaliam laikotarpiui įpareigojant toliau dirbti, o darbo netekus nedelsiant registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti ne mažiau kaip 1/4 iš jo priteistos turtinės žalos. Skirdamas tokias bausmes teismas pažymėjo, jog kitos sankcijoje numatytos bausmės nagrinėjamu atveju yra per griežtos, pasiektų iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą, M. B. izoliavimas nuo visuomenės turėtų neigiamos įtakos jo šeimos narių bei civilinių ieškovų interesams, todėl ir švelnesnės bausmės yra pakankamos teigiamai nuteistojo elgesio korekcijai.

59. Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka su tokiomis teismo išvadomis, pažymi, kad nurodytos aplinkybės nors ir yra reikšmingos, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo taip ženkliai švelninti bausmę, atkreipia dėmesį į tai, kad M. B. padarė du nusikaltimus pagal iš esmės analogišką schemą, jo vaidmuo nebuvo antraeilis, jis davė patarimus kitam nuteistajam M. P., pats išgrynindavo bendrovės pinigus iš banko sąskaitos bei tiesiogiai dalyvavo fiktyviai parduodant bendroves, antrasis sukčiavimas buvo daromas žinant, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Prokuroro vertinimu, manytina, kad nuteistasis M. B. jaučiasi nebaudžiamas ir sąmoningai pasirinko tokį neteisėtą veikimą, todėl jam turėtų būti skirta laisvės atėmimo bausmė atidedant jos vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai įvertinęs aplinkybes, susijusias su M. B. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio nustatymu, konstatuoja, jog pirmosios teismas bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė, pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skyrė nagrinėjamu atveju tinkamiausią bausmę atsižvelgiant į nuteistojo M. B. ir civilinių ieškovų interesų užtikrinimo pusiausvyrą.

60. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Tam, kad šie tikslai būtų pasiekti ir bausmė turėtų prasmę, nuteistajam skiriamos poveikio priemonės privalo būti tinkamai individualizuotos, atitikti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, asmens finansinę būklę ir kitas, teismo vertinimu, reikšmingas aplinkybes, tam, kad nuteistasis turėtų objektyvią galimybę jų laikytis.

61. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyto bausmės švelninimo esmė yra ta, kad teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nusprendžia, jog konkrečiu atveju bausmės tikslai šio asmens atžvilgiu gali būti pasiekti taikant švelnesnę bausmę, nei nustatyta sankcijoje. BK 182 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad asmeniui gali būti skiriama išimtinai laisvės atėmimo bausmė, kuri, apylinkės teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju M. B. atžvilgiu būtų per griežta ir bausmės tikslai gali būti siekiami šiam nuteistajam taikant švelnesnes priemones. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausmė, kaip pati griežčiausia sankcija, turėtų būti skiriama tik išimtiniais atvejais, kai kitomis poveikio priemonėmis nėra galimybės pasiekti bausmės tikslų. Esant finansinio pobūdžio nusikaltimams, dėl kurių asmuo (M. B.) yra teisiamas pirmą kartą, turint omenyje tai, kad yra tenkintas gana didelio dydžio civilinis ieškinys (iš M. B. ir M. P. solidariai priteista vis 3 000 Eur, o iš M. B. ir V. P. solidariai – virš 17 000 Eur žalos), teismas skirdamas teisinio poveikio priemonę M. B. turi išlaikyti nuteistojo padėties ir nukentėjusiųjų interesų gynimo pusiausvyrą ir įvertinti, ar paskyrus griežtą bausmę bus įmanoma realiai tinkamai ir aktualiu laiku įgyvendinti žalos atlyginimą. Baudžiamuoju procesu turi būti užtikrinama ne tik nukentėjusiojo teisė gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 punktas), bet ir nuteistojo asmens objektyvi galimybė atlikti tokius veiksmus.

62. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, M. B. paskyrus BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, net jei jos terminas ir būtų minimalus, tokiu sprendimu būtų pažeistas teisingumo principas, o tolimesnės žalos atlyginimo perspektyvos, izoliavus nuteistąjį nuo visuomenės ir šiam praradus darbą bei kvalifikaciją, taptų neapibrėžtos. Kolegijos vertinimu, M. B., kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, skirtina švelnesnės rūšies, bet maksimalaus termino laisvės apribojimo bausmė, paskiriant atitinkamus įpareigojimus, bus pakankama užtikrinti, kad M. B. laikysis įstatymų ir ateityje nenusikals. Taip pat pažymėtina, kad M. B. paskirta bausmė nėra tokia švelni, kaip apeliaciniame skunde nurodo prokuroras. Vienas iš esminių įpareigojimų, kurių dvejus metus privalės laikytis nuteistasis M. B., yra reikalavimas dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, siekiant, kad asmuo kuo operatyviau ir efektyviau galėtų atlyginti padarytą turtinę žalą, taip pat per pirmąją dalį bausmės iš dalies atlyginti turtinę žalą. Šis įpareigojimas, teismo vertinimu, ženkliai apsunkina nuteistojo laisves ir neleidžia teigti, jog paskirta bausmė yra per švelni. Jeigu nuteistasis vengs vykdyti paskirtus įpareigojimas, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu galės papildomai paskirti baudžiamojo poveikio priemonių arba įpareigojimų, taip pat laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.

Dėl įpareigojimo M. B. iš dalies atlyginti žalą

63. Iš M. B. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam nustatytu įpareigojimu per 10 mėnesių atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinės žalos dalį, mano, kad jis yra neproporcingas. Nurodo, kad M. B. nuo atsakomybės nesislėpė ir nebėgo, pagal galimybes žalą nuosekliai mažino viso proceso metu, turi šeimą, mažametį vaiką, šiuo metu jis yra vienintelis dirbantis šeimos narys, todėl prašo nenustatyti konkretaus civilinių ieškinių atlyginimo termino.

64. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio dalį, susijusią su M. B. paskirtu įpareigojimu atlyginti dalį turtinės žalos, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tam tikrą terminą tokio reikalavimo įvykdymui. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas skirdamas įpareigojimus bausmės vykdymo laikotarpiu, juos tinkamai individualizavo, atsižvelgė į tai, kad M. B. yra dirbantis asmuo, įvertino jo turtinę padėtį ir galimybes laiku mokėti paskirtas įmokas ir nepažeidė bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), teisingumo, proporcingumo principų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo nuosprendis nelaikytinas realiai neįvykdomu, todėl nėra pagrindo jo keitimui, o tai, kad nuteistajam ar jo gynėjui toks įpareigojimas yra nepriimtinas, teismo išvadų nekeičia.

65. Teismo skiriamos poveikio priemonės privalo būti tinkamai individualizuotos, atitikti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, asmens finansinę būklę ir kitas, teismo vertinimu, reikšmingas aplinkybes, tam, kad nuteistasis turėtų objektyvią galimybę jų laikytis. Kiekvieną kartą būtina išlaikyti nukentėjusiojo interesų gynimo ir nuteistojo padėties pusiausvyrą, taip pat įvertinti skiriamo įpareigojimo įgyvendinimo realumo kriterijų. Teismo įpareigojimu laisvės apribojimo laikotarpiu atlyginti visą turtinę žalą ar jos dalį siekiama įpareigoti kaltininką realiai švelninti nusikaltimo, kuriuo padaryta turtinė žala, padarinius, dėti pastangas tai padaryti dirbant, neslepiant finansinių šaltinių ir pan. Kiekvienu atveju skiriant šį įpareigojimą yra itin svarbu užtikrinti tokio teismo sprendimo įvykdymo veiksmingumą, kruopščiai vertinant žalą padariusio asmens finansines galimybes laiku mokėti paskirtas įmokas ir nustatant tokį terminą ir įmokų dydžius, kurie užtikrintų, kad žalą padaręs asmuo realiai galės sumokėti nukentėjusiajam priteistą žalos dydį ir bus suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gaus jam priteistą sumą.

66. Nuteistasis M. B. apylinkės teismo buvo įpareigotas per 10 mėnesių nuo įsiteisėjimo atlyginti ne mažiau kaip 1/4 iš jo priteistos turtinės žalos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad iš M. B. ir M. P. solidariai buvo priteista vis 3 000 Eur, o iš M. B. ir V. P. solidariai – virš 17 000 Eur, t. y. 1/4 dalis priteistos žalos sudaro - 5 000 Eur. Apeliacinės instancijos teisme M. B. gynėjas, pasisakydamas dėl šio įpareigojimo panaikinimo nurodė, jog M. B. žmona nedirba, jog M. B. vienam tenka išlaikyti šeimą, kad jo ginamasis pareigos atlyginti žalą neneigia, ją moka pagal išgales.

67. Apeliacinės instancijos kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas įpareigojimas dėl dalies žalos atlyginimo per 10 mėnesių yra įmanomas ir nėra neproporcingai didelė finansinė našta. Byloje nėra nustatyta, kad M. B. turtinė padėtis būtų labai sunki, jis turi darbą, gauna pajamas, jokių kitų realių turtinio pobūdžio pasekmių nagrinėjamoje byloje jam nekilo, taigi tokio įpareigojimo skyrimas yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos duomenis, nustatydamas tokio dydžio įpareigojimus, juos individualizavo pagal M. B. finansines galimybes, todėl turtinės žalos atlyginimas pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka yra realiai įmanomas.

68. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas galėtų nenustatyti termino, per kurį turi būti atlyginama nustatyta dalis žalos, vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju konkretaus laikotarpio nustatymas yra būtinas. Pažymėtina, kad M. B. padarė sunkų nusikaltimą, už kurį skiriama tik laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu gali būti pasiekiami jo neįkalinant, tačiau toks pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas ir nuteistojo pareiga atlyginti žąlą, t. y. taip sudarant sąlygas efektyvesniam bausmės vykdymui. Laikytina, kad neskiriant sankcijoje numatytos su realiu laisvės atėmimu susijusios bausmės, bausmės tikslai turi būti siekiami skiriant griežtus įpareigojimus, priešingu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas apskritai prarastų prasmę. Nustačius konkretų laikotarpį, per kurį turi būti vykdomas žalos atlyginimas, yra galimybė aktualiu metu kontroliuoti, kaip yra vykdomas šis įpareigojimas, įvertinti ar paskirtos priemonės yra efektyvios bei pritaikomos, o nustačius nuteistojo piktybiškumą ir keisti bausmę į griežtesnę. Kaip ir minėta anksčiau, nustatant pareigą atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, siekiama, kad ji būtų atlyginta laiku ir pilna apimtimi, o įpareigojimų kontrolė leidžia sekti, kad jie objektyviai galėtų būti įgyvendinami.

69. Atsižvelgiant į nuteistojo ir nukentėjusiųjų lygiateisiškumą bei nukentėjusiųjų teisėtus lūkesčius kuo greičiau gauti priteistą žalą, nuteistojo M. B. finansinės gerovės iškėlimas aukščiau nukentėjusiųjų, prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nustačius, kad M. B. finansinė padėtis nebeleidžia įvykdyti paskirto įpareigojimo bei ateityje ji nepagerės, galima spręsti dėl šio įpareigojimo pakeitimo ir/ar panaikinimo, tačiau šiuo metu tokiems svarstymams pagrindo nėra. Tuo pačiu, kolegija pažymi, jog ateityje ženkliai pagerėjus M. B. turtinei padėčiai, jis gali savanoriškai mokėti ir didesnes nei teismo nustatytas sumas, taip mažindamas iš jo priteistos žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nevertina nuteistojo M. B. padėties kaip itin nepalankios, kuri sąlygotų būtinybę keisti sprendimą, apylinkės teismas tinkamai įvertino visas sprendimo įvykdymo išdėstymui reikšmingas aplinkybes, todėl laisvės apribojimo laikotarpiu skirtas įpareigojimas mažinti padarytą žalą nėra nei panaikinamas, nei keičiama jo tvarka, o nuteistojo gynėjo skundas atmestinas.

Dėl V. P. skiriamos bausmės

70. Iš V. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nesutinka su nuteistajam paskirta bausme, jų vertinimu, ji yra per griežta, nurodo, kad M. B. vaidmuo nusikalstamos veikos metu buvo aktyvesnis, tuo tarpu jam skirta švelnesnė bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo V. P. atžvilgiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukiama, toliau vertinama tik pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Skirdamas bausmę už šį nusikaltimą teismas atsižvelgė į V. P. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (padaryta tyčinė veika), į nusikalstamos veikos stadiją (baigta), atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nuteistasis veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), lengvinančių aplinkybių dėl šio nusikaltimo nenustatė, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas 5 kartus, nusikalstamų veikų padarymo metu ir nuosprendžio priėmimo metu niekur nedirba, baustas administracine tvarka, visiškai neatlygino savo nusikalstama veika padarytos turtinės žalos).

71. Kadangi pagal BK 182 straipsnio 2 dalį gali būti skiriama tik laisvės atėmimo bausmė, o pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę apylinkės teismas nenustatė, teismas konstatavo, jog bausmės paskirtis V. P. atžvilgiu bus pasiekta paskyrus trumpesnės nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis trukmės bausmę ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, jos vykdymą iš dalies atidedant, nustatant, jog V. P. privalo po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atlikti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, likusios bausmės dalies vykdymą atidedant 2 metų laikotarpiui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir, vadovaujantis BK 69 straipsniu, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti civiliniams ieškovams ne mažiau kaip 1/4 iš jo priteistos turtinės žalos. Nuteistasis V. P. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neskirti laisvės atėmimo bausmės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokio prašymo tenkinimui nėra teisinio pagrindo.

72. Remiantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, šio straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ar padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir 2) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nuteistasis V. P. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo nepripažino, taigi, pagrindo nurodytų sąlygų konstatavimui ir bausmės švelninimui pagal šio straipsnio nuostatas nėra.

73. Remiantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi, pagal šio straipsnio nuostatas būtina nustatyti, kad 1) yra asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių, 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir 3) vieną iš šešių nurodytų sąlygų. Sprendžiant dėl V. P. skirtinos bausmės BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo kontekste asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl šio straipsnio nuostatų pagrindu bausmė švelninama taip pat negali būti.

74. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad už nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-P-89/2014, 2K-432/2014 ir kt.).

75. Kaip jau minėta pasisakant dėl nuteistajam M. B. skirtinos bausmės, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui. Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. P. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis bei jo asmens charakteristika leidžia manyti, kad toks asmens elgesys yra gana sistemingas, susiformavęs, nepaisant ankstesnių teistumų, nuteistasis pakartotinai daro nusikalstamas veikas, savo elgesio nekeičia ir toliau pažeidžia teisės nuostatas, nusižengia net ir žinodamas, kad dėl jo veiksmų, atliktų kartu su M. B. fiktyviai vadovaujant bendrovėms, jau yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame jam gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, kaip ir nurodė apylinkės teismas, darytina išvada, kad nėra nustatyta pagrindų skirti švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje ir V. P. atžvilgiu skirtina laisvės atėmimo bausmė.

76. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis V. P. teistas prieš 5 metus, daugiau nusikaltimų nėra padaręs, šį nusikaltimą padarė nesuvokdamas, kad yra įtraukiamas į nusikalstamą veiką, jo vaidmuo buvo visiškai nereikšmingas, jo gynėjas mano, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nagrinėjamu atveju aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir bausmės paskirčiai, vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į šias aplinkybes jau buvo atsižvelgta skiriant bausmę, kadangi nepaisant neigiamos V. P. charakteristikos jam buvo paskirta gana švelni 1 metų 6 mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmė (pagal BK 182 straipsnio 2 dalį gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki 8 metų) ir iš dalies atidedant jos vykdymą, todėl pakartotinai vertinti tas pačias sąlygas nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas yra iš dalies atidėtas, V. P. nedelsiant turi atlikti tik 6 mėnesių realią laisvės bausmę ir jei toliau tinkamai laikysis nustatytų įpareigojimų bausmės tikslai galės būti siekiami nuteistajam esant laisvėje, teismo vertinimu, tokios apimties teisinio poveikio priemonių taikymas, priešingai nei nurodo nuteistasis ir jo gynėjas, nėra laikytinas per griežtomis priemonėmis, ribojančiomis V. P. labiau nei tai yra būtina, jos yra proporcingos padarytai nusikalstamai veikai ir nepažeidžia proporcingumo principo.

77. Byloje nenustatyta, jog nuteistasis V. P. negalėtų atlikti prieš tai aptartos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė, dėl kurios tokios trukmės įkalinimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad asmuo buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, būtų pernelyg ilgas. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu, o vien tai, kad tokia bausmė neatitinka V. P. ar jo gynėjo lūkesčių, nelaikytina pagrindu jos švelninimu.

78. V. P. ir jo gynėjo teigimu, esminis pirmosios instancijos teismo argumentas, nulėmęs sprendimą netaikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, buvo V. P. ankstesni teistumai, vis dėlto, teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltinamojo teistumas yra vertinamas tik kaip viena iš jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių, kuri visų kitų jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumoje neturi išskirtinės reikšmės. Vis dėlto, duomenys apie sistemingą nusikalstamų veikų darymą, neišnykęs teistumas, teismui suteikia papildomo pagrindo manyti, kad asmuo nedaro išvadų dėl savo elgesio ir nekeičia jo teigiama linkme, todėl bausmės tikslai bus pasiekti tik skiriant griežčiausios rūšies bausmes. Būtent tokios išvados ir buvo padarytos nagrinėjamu atveju.

79. Apeliantai skunde taip pat atkreipia teismo dėmesį į tai, kad nuteistajam V. P. buvo skirta griežtesnė bausmė nei jo bendrininkui M. B., kurio kaip bendrininko (apeliantų teigimu) vaidmuo buvo pagrindinis, tačiau skiriant bausmę jam buvo pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta švelnesnė bausmės rūšis – laisvės apribojimas, tuo tarpu V. P. net ir nustačius jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuoširdų prisipažinimą, paskirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, kiekvienu atveju dėl galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį asmens atžvilgiu sprendžiama individualiai, įvertinus jo atitikimą įstatymo numatytų formaliųjų ir materialiųjų sąlygų visumai. Šiuo konkrečiu atveju V. P. atžvilgiu tokia išvada nėra galima, todėl V. P. ir jo gynėjo skundas šioje dalyje atmetamas.

Dėl civilinių ieškinių

80. Apeliaciniais skundais nuteistojo M. B. gynėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai priteisė UAB „T.“ patirtą žalą ir iš M. B., nors jis niekaip negali būti siejamas su žalos padarymu šiai įmonei, o prokuroras nurodo, kad J. U. pripažinus kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, iš jo solidariai turi būti priteisiama žala. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo nuosprendžiu buvo sprendžiami tiek M. B., tiek J. U., kaltės klausimai, ir apylinkės teismo nuosprendis šiose dalyse nebuvo keičiamas, konstatuoja, jog iš M. B. buvo pagrįstai priteista kartu su kitu nusikaltimo bendrininku padaryta turtinė žala, o J. U., jį išteisinus, nelaikytinas civiliniu atsakovu.

81. Remiantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kaip jau nustatyta, M. P. ir M. B. veikdami bendrininkų grupėje apgaulės būdu išvengė 5088,30 Eur vertės turtinių prievolių atsiskaityti su UAB „T.“ už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas bei įgijo užsakovų už krovinių pervežimo paslaugas į UAB „L.“ sąskaitas pervestas pinigines lėšas 5088,30 Eur, skirtus atsiskaityti su UAB „T.“ ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, Atsižvelgiant į tai šie asmenys kartu buvo pagrįstai pripažinti atsakingais už padarytos žalos atlyginimą.

82. UAB „T.“ byloje pateikė civilinį ieškinį, iš kurio matyti, kad bendrovei buvo padaryta 5 088,30 Eur žala (t.1 b.l. 54, 57). Atsižvelgus, kad bylos nagrinėjimo metu M. P. iš dalies atlygino žalą, teismui pateikė 2022-03-04 atliktą 2 000 Eur pervedimo nurodymą į UAB „T.“ banko sąskaitą (t. 22 b.l. 53), todėl bendrovės civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir iš M. B. ir M. P. solidariai UAB „T.“ naudai priteista 3 088,30 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad abu šie asmenys žalą UAB „T.“ padarė savo bendrais nusikalstamais veikmais, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog padaryta žala atitinka bendrovės nurodomą sumas, ir priteisė šią žalą iš nuteistųjų.

83. Dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, atlikto UAB „T.“ vardu, padarymo J. U. buvo išteisintas. Dėl žalos atlyginimo baudžiamajame procese atsakingu asmeniu gali būti pripažįstamas tik tas, kuris padarė nusikalstamą veiką, tuo tarpu neįrodžius, kad jo veiksmai buvo neteisėti, civilinių ieškinių tenkinimas ir žalos priteisimas iš šio asmens yra negalimas. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismo sprendimas ir šioje dalyje nėra keičiamas.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų

84. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta 2022-08-31 pirminė pažyma dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų 93,33 Eur dydžio išlaidų, susijusių su nuteistojo V. P. atstovavimu baudžiamojoje byloje, priteisimo (23 t., b.l. 154), o 2022-09-15 pateikta patikslinta pažyma dėl 180 Eur išlaidų (23 t., b.l. 164). BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje nuteistajam V. P. gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, iš dalies nuteistoj V. P. ir jo gynėjo apeliacinis skundas buvo pagrįstas, baudžiamoji byla dalyje jam buvo nutraukta, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro Dariaus Šneiderio, nuteistojo M. P. gynėjos advokatės Gretos Paskačimienės, nuteistojo M. B. gynėjo advokato Justo Vilio apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo V. P. ir jo gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-26 nuosprendžio dalį, kuria V. P. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – vadovaujantis BK 37 straipsniu, V. P., padariusį nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą V. P. atžvilgiu šioje dalyje nutraukti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-26 nuosprendžio nustatomąją dalį nurodant, kad V. P. neteisėtai, neturėdamas leidimo, iki 2020-01-15, savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), laikė 2 vnt. pramoninės gamybos .35 kalibro, .35 „Grenaille“ šovinius su pasklindančiu šratų užtaisu, kuriuose pakeisti parako ir šratų užtaisai, pritaikyti šaudyti iš „A“ kategorijos revolverių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022-09-15 patikslinto prašymo dėl 180 Eur priteisimo iš V. P. – netenkinti.