Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alfredo Vilbiko ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. A. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo N. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 258 straipsnio 2 dalį ir jam skirta 12 MGL (451,92 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apygardos teismo posėdyje nuteistasis N. A. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo N. A. gynėjo advokato D. Vaičiulio apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl N. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje konstatuota, jog tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma ir tik visų šių sąlygų buvimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2008, 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011). Taigi, tokiu atveju asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.Kolegija pažymi ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą. Tik įvertinęs bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą teismas prieina prie išvados dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo kaltininkui galimybės. Teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2008, 2K-84/2010, 2K-P-82/2010).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo N. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes byloje nėra nustatyta vienos iš privalomų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, t. y. visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-648/2017). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu N. A. savo poziciją dėl nusikalstamos veikos padarymo keitė, pirmosios apklausos metu pastarasis savo kaltę pripažino visiškai ir išreiškė nuoširdų gailestį (1 t., b. l. 91–92), tačiau kitoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje N. A. savo kaltės visiškai nebepripažino (1 t., b. l. 101–102), o apylinkės teismo posėdžio metu N. A. savo kaltę pripažino tik iš dalies ir neišreiškė jokio gailesčio dėl padarytos nusikalstamos veikos (1 t., b. l. 163–165). Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog ir apeliaciniame skunde yra išreiškiama dvejopa N. A. pozicija dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, t. y. tik dalinis kaltės pripažinimas (skundo dalyje dėl laidavimo – savo kaltę pripažįsta, o skundo dalyje dėl prašymo išteisinti – neigia savo kaltę), kas nagrinėjamu atveju leidžia daryti išvadą, kad N. A. savo elgesio visiškai nevertina kritiškai, nesigaili, o tik stengiasi keldamas įvairias versijas dėl bylos aplinkybių sušvelninti savo teisinę padėtį arba išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad N. A. apklausus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, pastarasis nors jau ir teigė prisipažįstantis kaltu visiškai dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tuo pačiu, bandydamas sušvelninti savo teisinę padėtį, nurodė, jog jis teleskopinės lazdos negalėjo panaudoti nedelsiant, kad lazda mašinoje buvo palikta per neapdairumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paminėtos aplinkybės rodo, kad nuteistasis N. A. nesigaili dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes savo veiksmų nevertina kritiškai. Atsižvelgiant į tai, kad N. A. viso proceso metu keitė pozicijas ir versijas dėl padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, siekdamas sušvelninti savo padėti arba apskritai išvengti baudžiamosios atsakomybes, savo elgesio nevertina kritiškai, teisėjų kolegija sprendžia jog nėra pagrindo N. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nesant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos laidavimo instituto taikymo sąlygos (visiškas kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailestis padarius nusikalstamą veiką).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad N. A. kaltė padarius BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl N. A. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius N. A. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją dėl to, kad teleskopinę lazdą automobilyje paliko atsitiktinai, jog neturėjo galimybės jos nedelsiant panaudoti, ir visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojų G. B., A. B. parodymais, specialistų duotais paaiškinimais teismo posėdžio metu, 2017 m. rugpjūčio 7 d. specialisto išvada, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo, apžiūros protokolais bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad N. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios teismo šališkumą. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad BK 258 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą. Neribotas nešaunamųjų ginklų nešiojimasis kelia pavojų, kad ginklai gali būti neatsakingai naudojami įvairiose konfliktinėse situacijose, taip sukeliant grėsmę visuomenės saugumui, o ginklo panaudojimo atveju kyla padidinta rizika padaryti žalą žmogaus gyvybei ar sveikatai.Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų įstatymas) 31 straipsnio 2 dalies 2 punktą nešaunamojo ginklo, išskyrus gynybinio pobūdžio elektros šoko įtaisus ir dujinius ginklus, nešiojimas yra uždraustas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad minėto įstatymo nuostatos nenumato išimties iš šio draudimo ir tais atvejais, kai nešaunamasis ginklas nešiojamas savigynos tikslais ar kai asmeniui įstatymo nustatyta tvarka leidžiama turėti kurios nors kitos kategorijos ginklą. Ginklo ir šaudmenų nešiojimosi sąvoka pateikta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 13 punkte, kur išaiškinta, kad ginklo (taip pat ir nešaunamojo) nešiojimasis – tai ginklo turėjimas su savimi tokiomis sąlygomis, kuriomis ginklą galima panaudoti nedelsiant. Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų įstatymo 2 straipsnio 12 punkte nurodyta, kokioms aplinkybėms esant nelaikytina, jog ginklas (įskaitant ir nešaunamuosius) yra gabenamas tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog ginklo nebus galima panaudoti nedelsiant, t. y. ginklas neužtaisytas, įdėtas į dėklą ar kitą tam tinkamą daiktą, dėtuvė išimta iš ginklo, šaudmenys išimti iš dėtuvės, būgnelio ir vamzdžio, todėl visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju norint nustatyti požymio – „galimybė nedelsiant panaudoti ginklą“ – buvimą kaltininko veikoje, būtina atlikti eksperimentą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad N. A. negalėjo automobilyje buvusios teleskopinės lazdos panaudoti nedelsiant, tačiau iš byloje esančių nustatytų aplinkybių (teleskopinė lazda, kuri priskiriama D kategorijos nešaunamiesiems ginklams, buvo rasta N. A. vairuoto automobilio vairuotojo pusėje esančių durelių daiktadėžėje, N. A. patvirtino, kad minėtas nešaunamasis ginklas priklauso jam ir jis į tą daiktadėžę lazdą buvo įdėjęs be jokio specialaus dėklo), kurių neginčijama ir apeliaciniame skunde, matyti, jog N. A., sėdinčiam automobilyje ir net išlipus iš automobilio, nebuvo apsunkinta galimybė pasiimti ginklą ir juo pasinaudoti nedelsiant. Visiškai nelogiška ir nepagrįsta apelianto keliama versija, kad lazda mašinoje buvo palikta per neapdairumą, nes pats N. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 91–92, 101–102), tiek apylinkės teisme nurodė, jog teleskopinę lazdą pats įdėjo į savo vairuojamos mašinos vairuotojo pusėje esančią daiktadėžę, be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apylinkės teisme N. A. nurodė, kad įsigijęs teleskopinę lazdą, ją vis perdėdavo į kitą savo naujai įsigyjamą automobilį, o tai rodo, kad minėtas ginklas buvo N. A. žinioje ir nuteistasis turėjo tyčią šį ginklą nešiotis su savimi, o ne netyčią (neapdairiai) palikti mašinos daiktadėžėje. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms, nuteistojo N. A. veika atitinka BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą – neteisėtą nešaunamojo ginklo nešiojimą, nes nuteistasis N. A. šį ginklą turėjo su savimi tokiomis sąlygomis, kurios leido ginklu pasinaudoti nedelsiant.Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, jog apylinkės teismas nepašalino byloje kilusių prieštaravimų dėl G. B. duotų parodymų apie tai, ar šis tikrai davė parodymus apie būtent N. A. priklausančią teleskopinę lazdą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje G. B. parodymai skyrėsi nuo kitų byloje esančių įrodymų tik ta apimtimi, kuria buvo apibūdinta N. A. mašinoje rasta teleskopinė lazda, tačiau paties ginklo suradimo ir buvimo mašinoje aplinkybės sutampa su visais kitais byloje esančiais įrodymais. Pats nuteistasis N. A. neginčija fakto, kad jo mašinos daiktadėžėje buvo įdėta teleskopinė lazda. Byloje esminis ginčas kilo ne dėl to, kaip atrodė ginklas, o ar jį galima panaudoti nedelsiant, todėl ginklo apibūdinimo netikslumai nagrinėjamoje byloje neturi esminės reikšmės. Be to, dėl ginklo priklausomumo kilę prieštaravimai apylinkės teisme buvo pašalinti 2018 m. vasario 28 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriaus vedėjo pateiktu tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodytos teismo nagrinėjimui pateiktos ne tos teleskopinės lazdos aplinkybės (1 t., b. l. 178).Nesutiktina su skundo argumentais, kad šiuo atveju yra aktuali Panevėžio apygardos teismo nutartis Nr. 1A-778-134/2013, nes nurodomoje byloje ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skiriasi bylos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju N. A. priklausantis D kategorijos nešaunamasis ginklas buvo rastas mašinos daiktadėžėje, esančioje vairuotojo pusėje, daiktadėžė nėra kaip nors specialiai pritaikyta apriboti prieinamumą prie jos viduje esančių daiktų (nėra uždengiama, rakinama ir pan.), o nurodomoje Panevėžio apygardos teismo nutartyje Nr. 1A-778-134/2013 D kategorijos nešaunamasis ginklas buvo rastas automobilio bagažinėje. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo atsižvelgti į Panevėžio apygardos teismo nutartyje Nr. 1A-778-134/2013 nurodytą nusikalstamos veikos aplinkybių vertinimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo N. A. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą atmesti.