- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-02
- Bylos Nr.
- e2A-352-794/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21797-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas (pirm.)
- Suinteresuotas asmuo
- G. V., R. V., K. V., D. G., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- R. V.
- Kategorijos
- 2.5.5Palikimo priėmimas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų G. V., R. V. ir K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-1088-465/2020 pagal pareiškėjo R. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – D. G., R. V., K. V., G. V., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Turto bankas“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – pripažinti, kad pareiškėjo motina Z. V. priėmė savo motinos A. V. palikimą pradėjusi faktiškai jį valdyti. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo senelė A. V. (toliau – palikėja, senelė), po kurios mirties jo motina Z. V. į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, nes manė, jog pakanka to, kad ji faktiškai turi paveldimo turto nuosavybės dokumentus, taip pat faktiškai naudojo paveldimą turtą, mokėjo mokesčius. Palikimą sudaro nekilnojamasis turtas – 1/3 dalis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – butas) ir žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas). Po A. V. (senelės) mirties pareiškėjas ir jo motina toliau faktiškai valdė turtą, jį išlaikė ir juo rūpinosi. Pareiškėjas nurodo, jog jis po savo motinos Z. V. ((duomenys neskelbtini)) mirties kreipėsi dėl turto paveldėjimo į Vilniaus miesto 32-ojo notrų biuro notarę A. K.. Teigia, jog dalį turto, kuris buvo įregistruotas jo motinos Z. V. vardu pareiškėjas paveldėjo, tačiau dėl likusio turto – minėto buto ir žemės sklypo jis paveldėti negali, kadangi jo motina Z. V. po savo motinos A. V. mirties dėl palikimo priėmimo į notarą nesikreipė. Pareiškėjo motina Z. V. sirgo (duomenys neskelbtini) liga, buvo senyvo amžiaus, todėl turto priežiūros, remonto bei komunalinių mokesčių mokėjimus atliko pagal išgales su pareiškėjo pagalba. Taip pat buvo prižiūrimas ir sodas, nes jo motina šalia minėto žemės sklypo turėjo dar du žemės sklypus asmeninės nuosavybės teise. Progresuojant ligai, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl jo motinai neveiksnumo nustatymo bei globėjo paskyrimo, tačiau mirus motinai, civilinė byla buvo nutraukta. Pareiškėjas paaiškino, kad darbo reikalais vykdavo į užsienį, tačiau jo gyvenamoji vieta buvo bute (duomenys neskelbtini).
2. Suinteresuotus asmenis R. V., K. V. ir G. V. atstovaujantis atstovas atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo atstovaujamosios yra seserys, kurioms dar būnant mažametėms, tėvas nužudė motiną, atliko bausmę įkalinimo įstaigoje. Mergaitės augo globos namuose, nutrūko jų ryšiai su gimine. Atsižvelgiant į tai, jog jos nežinojo dėl jų prosenelės mirties ir praleido įstatymų nustatytą terminą palikimui priimti, kreipėsi į teismą, šiam terminui atnaujinti. Nurodo, jog į bylą nėra pateikta duomenų apie faktinį palikimo priėmimą, todėl pareiškimą prašo atmesti.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, pareiškimą nagrinėti iš esmės teismo nuožiūra.
4. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė pareiškimą iš esmės nagrinėti teismo nuožiūra, pareiškimo neginčija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. V., po savo motinos A. V. mirties, palikimą priėmė faktiškai pradėdama turtą valdyti.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjo motina Z. V. mirė vėliau, nei jos motina A. V., o tai reiškia, kad jai buvo atsiradusi teisė paveldėti mirusiosios turtą pagal įstatymą. Pareiškėjas pagal įstatymą yra antros eilės įpėdinis, o suinteresuoti asmenys – R. V., K. V. ir G. V. yra trečios eilės įpėdiniai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.11 straipsnio 1 dalis).
7. Teismas konstatavo, kad po A. V. mirties (2006, 2007, 2008, 2009 metais ir vėliau) mokesčiai už butui teikiamas komunalines paslaugas buvo mokami, o 501-oji DNSB pažyma patvirtina, jog pareiškėjas, gyvenantis bute, įsiskolinimų neturi. 2017 m. gegužės mėnesį pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl fizinio asmens Z. V. pripažinimo neveiksnia bei globos nustatymo, tačiau mirus jo motinai, 2017 m. gruodžio 17 d. nutartimi ši byla buvo nutraukta (civilinė byla Nr. e2YT-25896-854/2017). Į minėtą bylą buvo pateikta Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2017 m. liepos 10 d. išvada dėl asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus, kurioje nurodyta, kad Z. V. negeba pasirūpinti savimi ir priimti kasdienių sprendimų išvadoje išvardintose turtinių santykių ir asmeninių neturtinių santykių srityse. Nors klausimas dėl asmens neveiksnumo nebuvo išspręstas iš esmės, teismo vertinimu, pats bylos iškėlimo faktas bei duomenys byloje leidžia teigti, jog priežiūra, pagalba buityje, tame tarpe ir mokant mokesčius už turto išlaikymą, pareiškėjo motinai tiek dėl jos garbaus amžiaus, tiek ir dėl progresuojančios ligos, buvo reikalinga. Be to, atsižvelgiant į tai, kad įsiskolinimų bendrijoms, teikiančioms paslaugas nėra, teismas sprendė, jog pareiškėjas atliko mokėjimus ne tik už jam priklausančią turto dalį, bet ir už tą, kurią jo motina turėjo teisę paveldėti po A. V. mirties.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu suinteresuoti asmenys (apeliantės) G. V., R. V. ir K. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-1088-465/2020 ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo R. V. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo. Taip pat prašo prie nagrinėjamos bylos prijungti Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. e2YT-25896-854/2017, nes tos bylos su joje esančia Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2017 m. liepos 10 d. išvada prijungimo būtinybė iškilo tik po ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Apeliančių teigimu, pareiškėjas nėra palikėjos A. V. įpėdinis, o apeliantės paveldi jos palikimą kaip pirmos eilės įpėdinės. Pirmosios instancijos teismui žinomoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje e2YT-28507-905/2020 dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo apeliantės pretenduoja į A. V. palikimą, kuris priklauso pirmos eilės įpėdiniui palikėjos sūnui, suinteresuotų asmenų (apeliančių) seneliui, L. V., mirusiam (duomenys neskelbtini). Šis pirmos eilės įpėdinis mirė anksčiau už palikėją. Mirusio pirmos eilės įpėdinio palikėjos sūnaus L. V. dalį paveldi jo sūnus, palikėjos vaikaitis, suinteresuotų asmenų (apeliančių) tėvas G. V.. Tačiau šis įpėdinis per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (iki 2006 m. kovo 30 d.) neatliko jokių veiksmų palikimui priimti. Tokiu atveju pagal CK 5.11 straipsnio 2 dalį A. V. palikimą tiesiogiai paveldi apeliantės.
8.2. Pareiškėjas ne tik nepateikė jokių įrodymų, kad palikimo priėmimo faktiniu valdymu aktyvūs veiksmai buvo atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, bet ir netvirtino, kad taip buvo.
8.3. Apeliančių vertinimu, teismas nepaisė nei pareiškėjo prašymo peržiūrėti jo turimus dokumentus, nei apeliančių atstovo prašymo ieškoti atitinkamų įrodymų, kurie galimai paneigtų arba patvirtintų pareiškėjo teiginius, nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 8 dalies nuostatų. Teismas dėl pareiškėjo ir paties teismo neteisėto neveikimo atsiradusias įrodinėjimo spragas pabandė užpildyti taikydamas tikėtinumo principą, kurio neturėjo taikyti net nepabandęs faktines aplinkybes nustatyti rašytiniais įrodymais. Akivaizdu, kad pas pareiškėją yra mokėjimų už butą sąskaitų knygelė (-ės), o asmens migracijos ir gyvenamosios vietos deklaravimo istoriniai duomenys yra saugomi oficialiuose registruose, tik apeliantėms ir jų atstovui jie neprieinami dėl asmens duomenų apsaugos. Teismo posėdyje pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kada išdeklaravo savo gyvenamąją vietą bute, teigdamas, kad to neatsimena, todėl teismas neturėdamas tų rašytinių įrodymų visumos, kurią galėjo ir privalėjo turėti (CPK 443 straipsnio 8 dalis), padarė išvadas, kurios kelia pagrįstas abejones jų pagrįstumu, teisingumu, protingumu ir teisėtumu. Apeliančių vertinimu, teismui negalima hipotetiškai spėti, kad faktas buvo (taikyti tikėtinumo principą), nevykdant savo pareigos ypatingos teisenos bylose imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės.
8.4. Pirmosios instancijos teismas ginčijamas išvadas priėmė vertindamas 501-osios DNSB 2018 m. gegužės 18 d. pažymą Nr. 05/01, jog pareiškėjas, gyvenantis bute įsiskolinimų neturi, ir Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2017 m. liepos 10 d. išvadą dėl asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus, kurioje nurodyta, kad Z. V. (pareiškėjo motina) negeba pasirūpinti savimi ir priimti kasdienių sprendimų išvadoje išvardintose turtinių santykių ir asmeninių neturtinių santykių srityse. Teismo nurodyti dokumentai yra net keliolika metų nutolę nuo įstatymu nustatyto palikimo priėmimo faktiniu valdymu laikotarpio nuo 2005 m. gruodžio 31 d. iki 2006 m. kovo 30 d. Todėl 2017 m. liepos 10 d. ir 2018 m. gegužės 18 d. duomenimis grindžiamas teismo įsitikinimas, kad ir 2006 metais buvo mokama už butą ir kad 2006 metais įpėdinė Z. V. negebėjo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienių sprendimų turtinių santykių ir asmeninių neturtinių santykių srityse, logiškai nesuvokiamas ir pažeidžiantis įrodymų vertinimo taisykles. Be to, priešingai negu teigia teismas, pareiškėjas į bylą visai nepateikė dokumentų, kad 2006 metais buvo mokami mokesčiai už butui teikiamas komunalines paslaugas.
8.5. Teismas savo sprendimą grindė Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2017 m. liepos 10 d. išvada, kurios nėra nagrinėjamoje byloje, o Vilniaus miesto apylinkės teismo civiline byla Nr. e2YT-25896-854/2017, nėra prijungta prie nagrinėjamos bylos. Šie įrodymai nebuvo ištirti teismo posėdyje bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Teismas, baigęs nagrinėti bylą iš esmės, sprendimų priėmimo kambaryje vienasmeniškai, neviešai, neinformavęs byloje dalyvaujančių asmenų ir neatnaujinęs bylos nagrinėjimo tuo tikslu, kad visapusiškai išaiškintų bylos aplinkybes, vis dėlto surinko naujus įrodymus, juos ištyrė, įvertino ir jais rėmėsi sprendimo motyvuojamoje dalyje. Naujai surinkti įrodymai nėra vien tik formaliai paminėti sprendimo motyvuojamoje dalyje, jie tapo vienu iš motyvų, lėmusių pareiškimo tenkinimą. Minėti įrodymai nebuvo ir nėra pridėti prie bylos, todėl suvaržyta dalyvaujančių byloje asmenų teisė pateikti dėl jų faktinius ir teisinius argumentus, paaiškinimus, procesinius ir materialinius teisinius atsikirtimus.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo atmesti suinteresuotų asmenų G. V., R. V. ir K. V. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus: 1) VĮ registrų centro gyventojų registro išrašą; 2) mokėjimus už butą atliktus 2006 m. kovo 25 d.; 3) Sodų bendrijos Putinas narių įmokų žurnalo kopiją; 4) Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą; 5) VĮ Registrų Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą; 6) P. G. ir G. K. rašytinius paaiškinimus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
9.1. Pareiškėjo teigimu, be aibės byloje esančių faktinio valdymo įrodymų, apimančių laikotarpį nuo palikėjos mirties iki pat pačios įpėdinės mirties, iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pareiškėjo motina bute gyveno daugybę metų dar iki palikėjos mirties (deklaruota gyvenamoji vieta nuo 1984 m. liepos 17 d.) ir 12 metų po palikėjos mirties t. y. ir iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini). Po palikėjos mirties 12 metų elgėsi su butu ir kitu palikėjos turtu kaip savo. Todėl teismui neliko jokių abejonių dėl pareiškėjo motinos palikimo priėmimo pradėjus faktiškai valdyti turtą.
9.2. Pareiškėjo motina visą laiką gyveno bute, kurio 1/3 dalis priklausė palikėjai, aiškiai patvirtina byloje esantys dokumentai ir pareiškėjo žodiniai paaiškinimai, kuriuos jis pateikė teismui ir kas yra tinkamos įrodinėjimo priemonės. Atsižvelgiant į tai, kad Z. V. iki jos motinos mirties nuosavybės teise jau priklausė 1/3 dalis buto savaime suprantama, kad mirus motinai jai, kaip buto bendraturtei, toliau teko rūpintis visu likusiu butu, kadangi tai yra vienas, neatskiriamas turto vienetas, turintis tik 31,91 kv. m. gyvenamo ploto, kuriame naudojimosi tvarka nenustatyta. Z. V. ir toliau liko gyventi toje pačioje vietoje kaip ir jos motina, naudojosi tais pačiais daiktais, rūpinosi jos turtu kaip savo.
9.3. Apeliančių teiginiai, kad byloje nėra jokių duomenų apie aktyvių veiksmų atlikimą per tris mėnesius nuo palikėjos mirties yra nepagrįsti ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kurioje pripažįstama, kad aktyvus naudojimasis palikimu patvirtina įpėdinio valios priimti palikimą tinkamą išraišką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinės bylos: Nr. 3K-3-442/2001, Nr. 3K-3-416/2003, Nr. 3K-3-86/2007 ir kt.). Aktyvių veiksmų vertinimas negali būti susiaurintas vien tik iki mokėjimų už komunalines paslaugas per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo. Bylose dėl juridinio fakto – palikimo priėmimo pradėjus jį faktiškai valdyti – nustatymo faktinės aplinkybės yra vertinamos individualiai ir jos gali būti labai įvairios, atsižvelgiant į objektyvias sąlygas, t. y. svarbu įvertinti kiek laiko, kokiu būdu ir kaip įpėdinis naudojosi paveldėjimo objektu, ir į subjektyvius veiksnius, t. y. kokie buvo įpėdinio tikslai ir siekiai dėl paveldėjimo objekto ir ar jis rūpinosi turtu kaip šio turto savininkas.
9.4. Pareiškėjo motina Z. V. ilgai gyveno bute kartu su palikėja dar iki palikimo atsiradimo ir visa savo likusį gyvenimą po palikimo atsiradimo, tai buvo Z. V. vienintelė gyvenamoji vieta ir apeliantės 15 metų nereiškė jokių pretenzijų ir pradėjo jas reikšti tik pareiškėjui kreipęsis į teismą ir įtraukus apeliantes į byla suinteresuotaisiais asmenimis. Z. V. per 12 metų, kuriuos gyveno bute, ne tik už jį mokėjo, bet ir kaip pirmosios instancijos teisme teikdamas paaiškinimus nurodė pareiškėjas – tą butą remontavo, įdėjo naujus langus, žemės sklype pastatė namą, kurio statybos truko nuo 2000 iki 2018 metų. Visa tai nuosekliai ir kryptingai rodo Z. V. disponavimą turtu kaip savo nuosavybe. Net ir tuomet kai sveikata jai nebeleido savarankiškai rūpintis turtu ji tai darė sūnaus (pareiškėjo) padedama. Taigi, Z. V. veiksmai rūpinantis turtu visus 12 metų buvo aktyvūs, nuoseklūs ir nedviprasmiški, kas ir sudarė sąlygas pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįsta sprendimą.
9.5. Suinteresuotų asmenų paveldėjimas kartu su pirmos eilės įpėdine Z. V., atstovavimo teise nagrinėjamu atveju nėra įmanomas, nes apeliančių tėvas (palikėjos anūkas) pergyveno palikėją, t. y. palikėja mirė (duomenys neskelbtini), o jos anūkas G. V. (apeliančių tėvas) vėliau – 2009 m. lapkričio 18 d. Taigi apeliančių tėvas galėjo paveldėti kartu su pirmos eilės įpėdine Z. V. atstovavimo teise, tačiau savo teisės nerealizavo, tokiu būdu atsisakydamas nuo palikimo. Tuo tarpu apeliantės teisės paveldėti atstovavimo teise atitinkamai neturi, nes tokią teisę jau buvo įgijęs jų tėvas. CK 5.12 straipsnis numato, kad atstovavimo teise paveldima tik tais atvejais kai nebėra gyvo to iš tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis, t. y. pirmos arba antros eilės įpėdinis turi būti miręs, kad jo vaikai galėtų paveldėti atstovavimo teise. Jeigu toks įpėdinis palikėjo mirties momentu yra gyvas atsiranda kitos pasekmės priklausomai nuo to, ar yra kitų aukštesnės arba tos pačios eilės įpėdinių. Kadangi palikėjos mirties momentu apeliančių tėvas (palikėjos anūkas) buvo gyvas, apeliančių paveldėjimo santykis su palikėjos turtu vienareikšmiškai yra trečios eilės, ką teisingai ir pagrįstai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas savo sprendime.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
11. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
13. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
14. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
15. Nustatyta, kad A. V. (palikėja), kuri yra pareiškėjo motinos Z. V. motina, mirė (duomenys neskelbtini). Po palikėjos mirties pagal jos paskutinę gyvenamąją vietą Vilniaus 32-ame notarų biure paveldėjimo byla nebuvo užvesta. Duomenų apie testamentų įregistravimą Testamentų registre nėra. Gyventojų registro duomenimis palikėja be dukros Z. V. (pareiškėjo motinos), turėjo sūnų L. V., kuris mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki palikėjos mirties. Suinteresuotas asmuo D. G., yra jo duktė, o sūnus G. V. miręs. Suinteresuoti asmenys R. V., K. V. ir G. V. yra G. V., mirusio (duomenys neskelbtini) dukros, A. V. (palikėjos) provaikaitės. Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad A. V. (palikėjos) vardu įregistruotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) bei 1/3 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini).
16. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas pareiškėjo pareiškimas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Z. V. (pareiškėjo motina), po savo motinos A. V. mirties, palikimą priėmė faktiškai pradėdama turtą valdyti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl civilinės bylos prijungimo
17. Apeliantės prašo prie nagrinėjamos bylos prijungti Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. e2YT-25896-854/2017, nes šios bylos su joje esančia Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2017 m. liepos 10 d. išvada prijungimo būtinybė iškilo tik po ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2017 m. liepos 10 d. išvada, kurios nėra nagrinėjamoje byloje, o Vilniaus miesto apylinkės teismo civiline byla Nr. e2YT-25896-854/2017, nėra prijungta prie nagrinėjamos bylos. Kadangi šie įrodymai nėra pridėti prie bylos, apeliančių vertinimu, buvo suvaržyta dalyvaujančių byloje asmenų teisė pateikti dėl jų faktinius ir teisinius argumentus, paaiškinimus, procesinius ir materialinius teisinius atsikirtimus.
18. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą rėmėsi pareiškėjo teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais bei Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2YT-25896-854/2017 duomenimis, t. y. remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis 2017 m. gegužės mėnesį pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl fizinio asmens Z. V. pripažinimo neveiksnia bei globos nustatymo, tačiau mirus jo motinai, 2017 m. gruodžio 17 d. nutartimi ši byla buvo nutraukta. Teismas nustatė, kad į minėtą bylą buvo pateikta Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2017 m. liepos 10 d. išvada dėl asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus, kurioje nurodyta, kad Z. V. negeba pasirūpinti savimi ir priimti kasdienių sprendimų išvadoje išvardintose turtinių santykių ir asmeninių neturtinių santykių srityse. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pats bylos iškėlimo faktas bei duomenys byloje leidžia teigti, jog priežiūra, pagalba buityje, tame tarpe ir mokant mokesčius už turto išlaikymą, pareiškėjo motinai tiek dėl jos garbaus amžiaus, tiek ir dėl progresuojančios ligos, buvo reikalinga. Kadangi įsiskolinimų bendrijoms, teikiančioms paslaugas nėra, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas atliko mokėjimus ne tik už jam priklausančią turto dalį, bet ir už tą, kurią jo motina turėjo teisę paveldėti po A. V. mirties. Aukščiau minėtas aplinkybes pareiškėjas paaiškino ir 2020 m. rugsėjo 30 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kurių apeliančių atstovas neginčijo, pareiškėjo minėtos civilinės bylos dėl pareiškėjo motinai neveiksnumo nustatymo ir globėjo paskyrimo, kuri dėl pareiškėjo motinos mirties buvo nutraukta, apeliantės pirmosios instancijos teisme prijungti neprašė, bet to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymas leidžia remtis ir duomenimis iš teismų informacinės sistemos bei kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), dėl to atskiro veiksmo kaip bylos prijungimo nereikia. Kadangi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas aplinkybes dėl iškeltos ir vėliau nutrauktos civilinės bylos Nr. e2YT-25896-854/2017 bei pastarojoje byloje esančios Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2017 m. liepos 10 d. išvados, pareiškėjas nurodė ir paaiškino teismo posėdžio metu, todėl šios aplinkybės dar buvo žinomos šalims pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus, kad ginčo dėl minėtų aplinkybių pirmosios instancijos teisme nebuvo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos civilinės bylos prijungimas prie šios civilinės bylos būtų perteklinis, o apeliančių argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi minėtos bylos duomenimis, nes tos civilinės bylos medžiaga nebuvo prijungta prie šios bylos, nepagrįsti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo prie nagrinėjamos bylos prijungti civilinę byla Nr. e2YT-25896-854/2017.
Dėl naujų įrodymų ir paaiškinimų prijungimo
19. Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo prie civilinės bylos prijungti teikiamus naujus rašytinius įrodymus – VĮ Registrų centro gyventojų registro išrašą; mokėjimus už butą atliktus 2006 m. kovo 25 d.; Sodų bendrijos Putinas narių įmokų žurnalo kopiją; Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą; VĮ Registrų Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą; P. G. ir G. K. rašytinius paaiškinimus. Pareiškėjo teigimu, neturėdamas teisinio išsilavinimo ir neatstovaujamas profesionalaus teisininko manė, kad įrodymų byloje buvo ir taip yra daug ir stengėsi be reikalo papildomai neapsunkinti proceso. Mokėjimų, atliktų per trijų mėnesių laikotarpį nuo palikimo atsiradimo dienos bei kitų įrodymų klausimą apeliantės pirmą kartą iškėlė tik žodinio bylos nagrinėjimo metu. Nesant apeliančių atsiliepimo pareiškėjas nebuvo pasiruošęs jų pateikti teismui (nebuvo padaręs kopijų, nebuvo suformulavęs pašymo prijungti įrodymus). Tokiu būdu pareiškėjas negalėjo pateikti šių įrodymų pirmosios instancijos teisme, o būtinybė juos pateikti iškilo tik apeliantėms pateikus apeliacinį skundą.
20. Apeliantės pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo melagingais pareiškimais grindžiamo prašymo prijungti prie bylos neoriginalių dokumentų kopijas ir prašo juos prijungti. Nurodė, kad nei pirmosios instancijos teismas atsisakė pareiškėjo įrodymus priimti, nei jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tiek bylą nagrinėjęs teismas, tiek suinteresuotų asmenų atstovas pareiškėjo klausė, ar turi įrodymus, nes jų pateikimo būtinybė buvo tada, tačiau pareiškėjas į šiuos klausimus atsakė neigiamai. Iš pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas yra pakankamai teisiškai išprusęs byloje nagrinėjamu klausimu, todėl jis suprato, ką turėjo įrodinėti pirmosios instancijos teisme ir kokius įrodymus turėjo pateikti, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties prašo netenkinti pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo prašomi prijungti prie bylos rašytiniai įrodymai neatitinka CPK 114 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes tai yra neoriginalių dokumentų kopijos. Pažymėjo, kad jeigu pareiškėjas būtų pranešęs apeliančių tėvui apie palikėjos mirtį ir atsiradusį palikimą arba būtų padėjęs savo motinai įstatymu nustatytu terminu kreiptis į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, tai pusė to palikimo atitektų apeliantėms. Pirmos eilės įpėdinei Z. V. neatlikus veiksmų palikimui priimti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (iki 2006 m. kovo 30 d.), palikimą paveldi antros eilės įpėdinis apeliančių tėvas G. V. pagal Civilinio kodekso 5.11 straipsnio 2 dalį. Taigi pagal tuo metu galiojusią CK 5.50 straipsnio 4 dalį apeliančių tėvui G. V. paveldėjimo teisė atsirado nuo 2006 m. kovo 31 d. Tačiau jis, kaip ir pirmos eilės įpėdinė Z. V., per tris mėnesius nuo paveldėjimo teisės atsiradimo dienos nesikreipė į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo (iki 2006 m. birželio 29 d.). Tokiu atveju pagal CK 5.11 straipsnio 2 punktą paveldėjimo teisė į palikėjos palikimą atsiranda apeliantėms. Tačiau jos taip pat per tris mėnesius nuo paveldėjimo teisės atsiradimo dienos nesikreipė į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo (nuo 2006 m. birželio 30 d. iki 2006 m. rugsėjo 29), todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-28507-905/2020 prašo šį terminą atnaujinti.
21. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantėms būtinybė pateikti rašytinius paaiškinimus atsirado kai pareiškėjas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus įrodymus, t. y. paaiškinimų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kadangi buvo gauti papildomi įrodymai jau pateikus apeliacinį skundą ir įvertinus tai, kad prašomi priimti papildomi paaiškinimai gali prisidėti prie apeliaciniame skunde išdėstytų faktinių aplinkybių atskleidimo bei teisingo bylos išnagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas priima apeliančių pateiktus papildomus paaiškinimus.
22. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
23. Įstatyme įtvirtintas draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 314 straipsnio reglamentavimu dėl naujų įrodymo priėmimo ribojimo siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumų po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. To reikalauja civilinio proceso ekonomiškumo, koncentracijos, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai, kadangi šalims civiliniame procese nustatyta pareiga sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis).
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).
25. Pasisakydamas dėl CPK 314 normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/213). Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo rodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė. Kita vertus, klausimo dėl naujų įrodymų priėmimo sprendimo metu naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė visų bylos įrodymų kontekste dažniausiai nėra akivaizdi. Aptariama kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį.
26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, jog teikiami nauji rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi jų priėmimo klausimas pirmosios instancijos teisme nespręstas. Pagrindo priimti naujus įrodymus egzistavimą pareiškėjas grindžia vėliau iškilusia būtinybe pateikti duomenis, nes mokėjimų, atliktų per trijų mėnesių laikotarpį nuo palikimo atsiradimo dienos klausimą apeliantės pirmą kartą iškėlė tik žodinio bylos nagrinėjimo metu, t. y. nesant apeliančių atsiliepimo pareiškėjas nebuvo pasiruošęs jų pateikti teismui (nebuvo padaręs kopijų, nebuvo suformulavęs pašymo prijungti įrodymus). Tokiu būdu pareiškėjas negalėjo pateikti šių įrodymų pirmosios instancijos teisme, o būtinybė juos pateikti iškilo tik apeliantėms pateikus apeliacinį skundą. Teikiamais dokumentais pareiškėjas siekia paneigti apeliaciniame skunde nurodytus apeliančių argumentus bei pagrįsti, jog pareiškėjo motina Z. V., po savo motinos A. V. mirties palikimą priėmė faktiškai pradėdama valdyti turtą.
27. Apeliantės nesutikdamos su pareiškėjo pateiktų įrodymų priėmimu nurodo, kad pareiškėjo pateikti papildomi įrodymai neatitinka CPK 114 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes tai yra neoriginalių dokumentų kopijos.
28. CK 114 straipsnyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens (1 dalis). Pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį rašytiniai įrodymai yra dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. CPK 202 straipsnyje įtvirtinta, kad kai teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2013).
29. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su apeliančių argumentais, kad pareiškėjo pateiktų įrodymų tikrumas nėra patvirtintas ir šie įrodymai laikytini kaip neoriginalaus dokumento kopija, pažymi, kad rašytinių įrodymų formalūs trūkumai ar originalų nebuvimas turi įtakos tokių įrodymų vertinimui, tačiau leistinumo požiūriu tai nereikšminga. Priešingu atveju, pernelyg laikantis formalumo vertinant menkus rašytinių įrodymų trūkumus, ar originalo nebuvimą, būtų nepagrįstai ribojama asmens teisė į gynybą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš pareiškėjo pateiktų duomenų turinio matyti, kad bylos šalių paaiškinimų bei faktinių aplinkybių kontekste šie duomenys dera ir neprieštarauja kitoms byloms aplinkybėms, todėl šie duomenys pripažintini kaip įrodymais (CPK 202 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad nauji įrodymai yra pateikti kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą, su jais turėjo galimybę susipažinti ir susipažino apeliantės, kurios išsakė savo poziciją dėl jų priėmimo rašytiniuose paaiškinimuose, nenustačius, kad pareiškėjas savo teise teikti įrodymus piktnaudžiautų, apeliacinės instancijos teismas naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl prašymo skirti žodinį bylos nagrinėjimą
30. Apeliantės prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tuo pagrindu, nes iškyla būtinybė apklausti pareiškėją dėl jo prašomų prijungti prie bylos neoriginalių dokumentų kopijų bei juose nurodomų aplinkybių, o taip pat apklausti liudytojais pareiškėjo teikiamuose kopijose nurodytus asmenis.
31. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliančių argumentus dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, pareiškėjo teiktus naujus įrodymus bei papildomai pateiktus apeliančių paaiškinimus, bylos apimtį, byloje sprendžiamo juridinę reikšmę turinčio fakto, kad Z. V. (pareiškėjo motina), po savo motinos A. V. mirties, palikimą priėmė faktiškai pradėdama turtą valdyti, pagrįstumo klausimą sprendžia, kad teisingam bylos išnagrinėjimui žodinis procesas nėra būtinas, nes šalys turėjo galimybę raštu pateikti savo argumentus, kuriuos, kaip matyti iš bylos medžiagos ir pateikė, o apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi juos priėmė, taip pat šalys turėjo galimybę nurodyti reikšmingas bylos aplinkybes bei pateikti jas patvirtinančius įrodymus, todėl apeliančių prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintinas. Papildomai pažymėtina, kad apeliančių teisė būti išklausytoms žodžiu buvo suteikta pirmosios instancijos teisme.
Dėl įpėdinių eilių
32. Apeliantės nurodo, kad jos paveldi palikimą kaip pirmos eilės įpėdinės motyvuodamos CK 5.11 straipsnio 2 dalimi, o pareiškėjas išvis nėra palikėjos A. V. įpėdinis.
33. CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 – 6 punktuose nustatyta, kad, paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra: pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai; ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės; penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos); šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).
34. Palikėjos vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiaisiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą. (CK 5.12 straipsnis).
35. Atsižvelgiant į išdėstytą reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, jog palikėja mirė nepalikusi testamento ir jos turtas paveldimas pagal įstatymą, palikėjos mirties momentu ((duomenys neskelbtini)) jos įstatyminiais įpėdiniais buvo ją pergyvenę asmenys tokiomis eilėmis: pirmos eilės – duktė Z. V. ir anūkai G. V. bei D. G., t. y. turintys teisę paveldėti kartu su pirmos eilės įpėdine atstovavimo teise (CK 5.12 straipsnis), antros eilės – vaikaitis R. V., trečios eilės – provaikaitės R., K. ir G. V. (apeliantės) bei D. G. vaikai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, jog apeliančių nurodomo CK 5.11 straipsnio 2 dalį būtina vertinti sistemiškai, kartu su CK 5.50 straipsniu, reguliuojančiu palikimo priėmimą. CK 5.50 straipsnio 3 dalis numato, kad tiek palikimo priėmimo pradėjus valdyti turtą, tiek kreipiantis į notarą teisinės pasekmės įpėdiniams atsiranda tik tuo atveju, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinio atliktų veiksmų, kurias priimtas palikimas. Pareiškėjo teigimu, būtent šiuos veiksmus ir atliko pareiškėjo motina Z. V. faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo motina Z. V. mirė vėliau, nei jos motina A. V. bei įvertinus tai, kad palikėjos anūkas G. V. (apeliančių tėvas) mirė taip pat vėliau nei palikėja, todėl pareiškėjo motinai Z. V. buvo atsiradusi teisė paveldėti palikėjos turtą pagal įstatymą, o apeliančių tėvas G. V. (palikėjos anūkas) galėjo paveldėti kartu su pirmos eilės įpėdine Z. V. atstovavimo teise, tačiau šios teisės nerealizavo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pagal įstatymą yra antros eilės įpėdinis, o suinteresuoti asmenys – R. V., K. V. ir G. V. yra trečios eilės įpėdiniai (CK 5.11 straipsnio 1 dalis).
Dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus valdyti turtą, fakto nustatymo
36. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). CK 5.51 straipsnyje reglamentuotas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018). Asmuo, grindžiantis savo reikalavimą – palikimo priėmimą faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis, kaip įpėdinis, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aktyvus naudojimasis palikimu patvirtina įpėdinio valios priimti palikimą tinkamą išraišką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007).
37. Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, jog vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).
38. Teismas, atsižvelgęs į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus, nustato, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti. Apie tokių veiksmų atlikimą teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-484/2011). Įpėdinio aktyvūs veiksmai, kurie sudaro pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko. Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis aktyviai dalyvauja priimant palikimą, kaip palikimo savininkas visą palikimą užvaldo ar pasidalija jį su kitais įpėdiniais, gaudamas dalį daiktų, kad ir nors vieną iš jų. Aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai gali būti atlikti su visu palikimu arba dalimi palikimą sudarančių daiktų, net ir su vienu daiktu. Nustatant šią aplinkybę reikia įvertinti įrodymus, kokį konkretų turtą pareiškėjas užvaldė po palikėjo mirties, ar šis turtas sudaro palikimo dalį, ar turtu pareiškėjas naudojosi kaip savo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).
39. Nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo išvada nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. V., po savo motinos A. V. mirties, palikimą priėmė faktiškai pradėdama turtą valdyti, apeliantės nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad palikimo priėmimo faktiniu valdymu aktyvūs veiksmai buvo atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė tikėtinumo principą. Apeliančių vertinimu, teismui negalima hipotetiškai spėti, kad faktas buvo (taikyti tikėtinumo principą), nevykdant savo pareigos ypatingos teisenos bylose imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti dėl toliau nurodomų priežasčių.
40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).
41. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009 ir kt.). Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Šios nuostatos taikomos ir civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimas priimtas pradėjus faktiškai valdyti turtą, nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, jog labiau tikėtina, jog pareiškėjo motina Z. V., po savo motinos A. V. mirties, palikimą priėmė faktiškai pradėdama turtą valdyti.
42. Nagrinėjamoje byloje rašytiniai įrodymai patvirtina, kad po A. V. mirties, palikimo priėmimo faktiniu valdymu laikotarpio nuo 2005 m. gruodžio 31 d. iki 2006 m. kovo 30 d. ir vėliau (2006, 2007, 2008, 2009 metais) mokesčiai už butui teikiamas komunalines paslaugas buvo mokami, taip pat iš Sodų bendrijos Putinas narių įmokų žurnalo kopijos matyti, kad palikėjos vardu buvo atliekami mokėjimai 2006 – 2009 metais, o 501-oji DNSB pažyma patvirtina, jog R. V., gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), įsiskolinimų neturi. Iš pareiškėjo pateikto 2020 m. gruodžio 6 d. Gyventojų registro išrašo matyti, kad Z. V. deklaravo savo gyvenamą vietą bute dar nuo 1984 metų iki pat mirties, iš Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad palikėjos sklype laikotarpiu po palikėjos mirties buvo vykdoma namo statyba, iš Registrų centro išrašo matyti, kad palikėjai priklausantis žemės sklypas yra su statiniais, o pateikti Sodų bendrijos Putinas buvusio pirmininko P. G. ir ilgametės sodų bendrijos kaimynės G. K. rašytiniai liudijimai patvirtina, kad Z. V. rūpinosi palikėjos žemės sklypu kaip savo. Taigi, pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjo motina ne tik atliko aktyvius per 3 mėnesius nuo palikėjos mirties, bet ir toliau, pareiškėjo pagalba tęsė aktyvius veiksmus, savo teisei realizuoti, iš kurių galima daryti išvadą apie jos valią, nukreiptą palikėjos turtą paversti savo nuosavybe ir taip įgyvendinti savo teises į palikimą.
43. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, jog butas yra neatskiriamas turto vienetas, turintis tik 31,91 kv. m. gyvenamo ploto, kuriame naudojimosi tvarka nenustatyta, todėl esant rašytiniams įrodymas byloje, kad pareiškėjo motina Z. V. ir toliau liko gyventi toje pačioje vietoje kaip ir jos motina, įvertinus ir tai, kad butas buvo vienintelė jos gyvenamoji patalpa nuo 1984 metų iki mirties bei tai, kad apeliantės 15 metų nereiškė jokių pretenzijų ir pradėjo jas reikšti tik pareiškėjui kreipiantis į teismą ir įtraukus apeliantes į bylą suinteresuotaisiais asmenimis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo motina Z. V. tiek pati, tiek pareiškėjo pagalba rūpinosi palikėjos palikimu kaip savo, jį tvarkė bei prižiūrėjo. Tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjo pateikti paaiškinimai dėl pareiškėjo motinos veiksmų pradėjus faktiškai valdyti po palikėjos mirties likusį turtą buvo vienodi, nuoseklūs ir logiški. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad nebuvo pagrindo jų vertinti kaip nepatikimų ir jais nesivadovauti, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo motina Z. V., po savo motinos A. V. mirties, palikimą priėmė faktiškai pradėdama turtą valdyti, t. y. savo konkliudentiniais veiksmais ir faktiniu turto valdymu, kaip savo, išreiškė valią priimti palikėjos turtą bei su tuo susijusias teises ir pareigas.
44. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog apeliančių apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantės nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi apeliantės iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia suinteresuotų asmenų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, jog pirmiau aptarti suinteresuotų asmenų skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, todėl sprendžia, jog pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrįstai tenkintas.
45. Kiti apeliančių argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
Dėl bylos procesinės baigties
46. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantės, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantės nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
47. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio (pagal pareigas). Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantėms neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalis).
48. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.