Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.4; 1.2.14.6.1; 1.2.19.1.1; 1.2.19.4.2; 2.4.6.5.2; 2.3.2.2.13

2023 m. kovo 29 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

A. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas (duomenys neskelbtini), viešajame juridiniame asmenyje – (duomenys neskelbtini) (įm. k. (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams (paskirtas į pareigas (duomenys neskelbtini) direktoriaus (toliau – direktoriaus) 2017 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. P-41 ir direktoriaus 2017 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. P-88), turėdamas mokyklos direktoriaus administracinius įgaliojimus, privalėdamas planuoti, organizuoti ir vadovauti įstaigos aptarnaujančio personalo darbui, užtikrinti, kad ūkio objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir naudojami, privalėdamas organizuoti materialinių vertybių apsaugą, turėdamas teisę, savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymo) 16 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktų reikalavimus, įpareigojančius valstybės tarnautoją laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos), įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba; iškraipydamas šiame įstatyme įtvirtintus efektyvumo, nesavanaudiškumo, pagarbos žmogui ir valstybei principus; pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo) įstatymo 3 straipsnio 1, 3 punktus, įpareigojančius nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti tarnybinėmis pareigomis ar tarnybiniu statusu asmeninei naudai gauti, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – tai yra, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi priešingai tarnybai interesams, siekdamas turtinės naudos – pasisavinti (duomenys neskelbtini) turtą – dyzelinį kurą bei dalį jam pavaldžių darbuotojų uždirbtų pinigų, ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai nurodė jam pavaldiems (duomenys neskelbtini) mokyklinių autobusų vairuotojams R. G., A. R., Ž. V., S. S., K. O. ir reikalavo, kad kiekvienas iš jų, kiekvieną mėnesį, panaudodamas mokyklai (pagal 2017 m. kovo 1 d. tarp UAB ,,Fleet Union“ ir (duomenys neskelbtini) sudarytą sutartį Nr. FKN0160) išduotą kuro kortelę, iš mokyklai priklausančių lėšų, užpiltų jam po 30 litrų dyzelinio kuro, į jo duotą plastikinę talpą, taip iš vairuotojo R. G. (dirbusio nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.) įgijo 240 litrų dyzelinio kuro, 263,52 Eur vertės, iš vairuotojo A. R. (dirbusio nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d.) įgijo 360 litrų dyzelinio kuro, 407,34 Eur vertės, iš vairuotojo Ž. V. (dirbusio nuo 2018 m. gegužės 4 d.) įgijo 690 litrų dyzelinio kuro, 773,07 Eur vertės, iš vairuotojo S. S. (dirbusio nuo 2018 m. rugsėjo 3 d.) įgijo 600 litrų dyzelino kuro, 658,68 Eur vertės, iš vairuotojo K. O. (dirbusio nuo 2019 m. vasario 1 d.) įgijo 450 litrų dyzelinio kuro, 484,83 Eur vertės, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą – (duomenys neskelbtini) turtą – 2 340 litrų dyzelinio kuro, viso 2 584,44 Eur vertės. Be to, jis 2018 m. kovą neteisėtai nurodė mokyklinių autobusų vairuotojams R. G. ir A. R. ir reikalavo, kad jie už papildomai (direktoriaus 2018 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. P-27) 2018 metų kovo ir balandžio mėnesiais jiems skirtą 0,25 vairuotojo etatą, kiekvieną mėnesį sumokėtų jam po 100 Eur, taip iš R. G. gavo 200 Eur ir iš A. R. gavo 200 Eur, tokiu būdu pasisavino R. G. ir A. R. teisėtai uždirbtus pinigus, viso 400 Eur. Tokiu būdu jis (t. y. A. S.), piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą bei dalį jam pavaldžių darbuotojų uždarbio. Šiais veiksmais jis padarė (duomenys neskelbtini) 2 584,44 Eur turtinę žalą, taip pat padarė R. G. 200 Eur dydžio turtinę žalą ir A. R. 200 Eur dydžio turtinę žalą bei padarė didelę neturtinę žalą Lietuvos valstybei ir juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini), nes tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais parodė visišką nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, iškraipė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą bei sumenkino (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo autoritetą, jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje kurdamas savivalės, teisės aktų nepaisymo sistemą, duodamas akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus nurodymus, pažeidė jam pavaldžių darbuotojų konstitucines teises: teisę į tinkamas darbo sąlygas, teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, teisę į nuosavybę bei pažemino jam pavaldžių darbuotojų orumą.

Pirmosios instancijos teismas A. S. išteisino pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendį panaikinti ir A. S. atžvilgiu priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. S. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje ir paskirti 180 MGL (9 000 Eur) dydžio baudą; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje ir paskirti 70 MGL (3 500 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti 180 MGL (9 000 Eur) dydžio baudą. Taip pat paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 2 metų laikotarpiui atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje.

1.1. Prokurorė nurodo, kad A. S. išteisintas nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Mano, jog apygardos teismo išvados nepagrįstos visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimu, neatlikta visų įrodymų analizė jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kurios buvo nustatytos teisminio tyrimo metu ir užfiksuotos teismo posėdžio protokoluose. Nuosprendyje neaprašyti ir neįvertinti teismo posėdžio metu liudytojų Ž. V., S. S., K. O., K. V., R. G., A. R., A. B., A. Š., J. T. duoti parodymai, apsiribota jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas nevertino 2021 m. liepos 8 d. – 2021 m. liepos 9 d. apžiūros protokole užfiksuotų, liudytojo A. R. pateiktame DVD-R kompaktiniame diske įrašytų garso įrašų stenogramos. Be to, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teikė prioritetą A. S. parodymams, kurie yra nelogiški, prieštaringi bei prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai.

1.2. Nurodo, jog apygardos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad A. S. kaltinamas, jog pasisavino dyzelinį kurą, kurį jam neva įpildavo mokyklinių autobusų vairuotojai po to, kai tą kurą jie įsipildavo į savo vairuojamų autobusų bakus. Šis teiginys, prokurorės nuomone, neatitinka A. S. suformuoto kaltinimo bei prieštarauja liudytojų R. G., A. R., Ž. V., S. S., K. O. nurodytoms aplinkybėms, kad pildami kurą į mokyklinį autobusiuką, A. S. nurodymu kiekvieną mėnesį kiekvienas vairuotojas užpildavo 30 litrų dyzelinio kuro į A. S. duotą talpą ir perduodavo ją A. S.. Tai yra prieš perduodant šį kurą A. S., jis nebuvo užpiltas į mokyklinių autobusiukų kuro bakus.

1.3. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. nebuvo atsakingas už kurą, prieštarauja bylos duomenims. Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. P-41 ir 2017 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. P-88 matyti, kad A. S. nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. rugsėjo 8 d. dirbo direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams. Iš (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2017 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-196 patvirtintos direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigybės aprašymo matyti, kad dirbdamas (duomenys neskelbtini), viešajame juridiniame asmenyje – (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams A. S. turėjo mokyklos direktoriaus administracinius įgaliojimus, privalėjo planuoti, organizuoti ir vadovauti įstaigos aptarnaujančio personalo darbui, užtikrinti, kad ūkio objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir naudojami, privalėjo organizuoti materialinių vertybių apsaugą, turėjo teisę savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams. Iš (duomenys neskelbtini) vairuotojų pareigybių aprašymų matyti, kad jie nebuvo atsakingi už jokių materialinių vertybių apsaugą. Be to, teismo posėdžio metu liudytojas A. Š. (buvęs (duomenys neskelbtini) direktorius) patvirtino, kad už teisingą kuro panaudojimą buvo atsakingas direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams. Liudytojai mokyklinių autobusiukų vairuotojai parodė, kad A. S. jiems kuro kortelės neduodavo, o tik SMS žinute atsiųsdavo kuro užpylimo kodą, kurį jie nurodydavo degalinėje. Taip pat minėti liudytojai patvirtino, kad užpildę kelionių lapus ir prisegę kuro įsigijimo čekius, perduodavo juos savo tiesioginiam vadovui A. S.. Prokurorės nuomone, A. S. parodymai, kad tokiu būdu jis tik žiūrėdavo, ar norma atitinka kuro sunaudojimą, nelogiški. Vien tai, kad (duomenys neskelbtini) nepateikė civilinio ieškinio dėl A. S. pasisavinto kuro, negali būti A. S. atsakomybę už padarytus nusikaltimus šalinanti aplinkybė.

1.4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atmetė liudytojų Ž. V., S. S., K. O., K. V., R. G., A. R., A. B. parodymus, nurodydamas, kad jų parodymai nepatikimi ir prieštarauja kitiems, rašytiniams baudžiamosios bylos duomenims, kad šie liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi, įtakoti (duomenys neskelbtini) liudytojo A. B. Prokurorės teigimu, šios teismo išvados nepagrįstos ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Liudytojas A. B. parodė, kad, kai A. S. (duomenys neskelbtini) dirbo vairuotoju, į jį kreipėsi mokinių tėvai, kurie skundėsi netinkamu A. S. vairavimu ir tėvai perdavė jam teismo sprendimą, kuriame buvo nurodyta, jog A. S. konstatuota širdies liga, dėl kurios jis papuolė į autoįvykį. Kadangi ta liga gali pasikartoti, todėl jis perdavė minėtą teismo sprendimą direktoriui. Pastarajam pasakius, kad A. S. ir toliau galės dirbti vairuotoju, jis minėtą teismo sprendimą paviešino, dėl ko ir buvo nubaustas. Liudytojas A. B. parodė, kad jis pasirinko tokį sprendimo būdą, gavo nuobaudą, tačiau problemą išsprendė, nes kai tai paviešino, A. S. vairuotoju nebedirbo. Jam buvo svarbiausia, kad vaikai saugiai važinėtų. Iš šių duomenų, prokurorės teigimu, matyti, kad A. B. perdavė mokyklos direktoriui dokumentus, patvirtinančius, jog A. S. buvo teisiamas už autoįvykį ir juos paviešino, ne dėl kažkokių asmeninių neigiamų nuostatų A. S. atžvilgiu, o veikdamas mokinių tėvų prašymu ir rūpindamasis mokinių saugumu. Taigi, jis siekė ne kad A. S. iš viso nedirbtų mokykloje, bet kad nedirbtų mokyklinio autobusiuko vairuotoju. Todėl, prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismo teiginys, jog liudytojas A. B. visą laiką siekė, kad A. S. būtų atleistas iš gimnazijos, nepagrįstas.

1.5. Prokurorė skunde išsamiai aptaria A. B. parodymus apie tai, kaip mokyklos vairuotojai į jį kreipėsi dėl direktoriaus pavaduotojo prieš juos vykdomo mobingo, siekdami, kad jis padėtų vairuotojams išspręsti jiems kilusias problemas. Todėl nėra pagrindo manyti, kad liudytojas A. B. buvo asmeniškai suinteresuotas pakenkti A. S. ir dėl to abejoti jo parodymų patikimumu ir objektyvumu.

1.6. Pažymi, jog, nuosprendyje aprašant liudytojo A. B. parodymus, nurodyta, kad jis tvirtino, kad jo santykiai su A. S. komplikuoti, konfliktiniai, tačiau iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog liudytojas A. B. parodė, kad jo ir A. S. santykiai seniau buvo lyg darbiniai. Dabar A. S. nesisveikina, o jis pykčio ant A. S.nelaiko. Jų santykiai konfliktiniai šioje situacijoje. Taip pat teismas nuosprendyje pažymėjo, jog A. S. nutraukus darbo sutartį su (duomenys neskelbtini), A. B. buvo nepatenkintas, kodėl tai buvo padaryta šalių susitarimu, tačiau tokie duomenys byloje neužfiksuoti.

1.7. Nors apygardos teismas pažymėjo, kad, apklausiant minėtus liudytojus teisme, jautėsi jų priešiškumas A. S., tačiau prokurorė atkreipia aukštesnės instancijos teismo dėmesį į tai, jog vienintelis liudytojas A. R. patvirtino jaučiantis pyktį A. S., nes šis jį išmetė iš darbo. Be to A. R. ilgą laiko tarpą, daugiau nei metus, buvo verčiamas elgtis prieš savo valią, sutaupytą kurą atiduoti A. S., už du mėnesius turėjo atiduoti A. S. dalį savo darbo užmokesčio, todėl, apelianto teigimu, būtų keista, jei pastarasis A. S. atžvilgiu nusiteikęs būtų draugiškai. Tuo tarpu kiti liudytojai parodė, kad jų santykiai su A. S. normalūs, darbiniai. Jie pretenzijų A. S. neturėjo, tyrimo metu jie nepageidavo būti pripažinti nukentėjusiaisiais, teigė nenukentėję, nepareiškė civilinių ieškinių. Tai patvirtina, kad minėti asmenys nėra suinteresuoti bylos baigtimi.

1.8. Prokurorė skunde išsamiai aptaria vairuotojais skirtingu laikotarpiu dirbusių liudytojų R. G., A. R., K. V., Ž. V., S. S., K. O. parodymus ir nurodo, kad šių liudytojų parodymai nuoseklūs, detalūs, papildo vieni kitus, jų nurodytas aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys (DVD-R kompaktinis diskas su garso įrašas, iš kurio matyti, kad pokalbyje dalyvavo A. S., A. R. ir R. G.). Tačiau pirmosios instancijos teismas 2021 m. vasario 3 d. dokumentų pateikimo protokolo nevertino ir jo A. S. kaltę patvirtinančiu įrodymu nepripažino.

1.9. Be to tai, kad A. S. savo namuose laikė didesnius kiekius dyzelinio kuro, patvirtina 2021 m. vasario 19 d. kratos protokole užfiksuoti duomenys, jog atlikus kratą pas A. S. ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), rastos 7 vnt., įvairaus dydžio talpos plastikinės taros; ūkinio pastato rūsyje rastos 3 vnt. 210 litrų talpos plastikinės taros su neaiškios kilmės skysčių likučiais, turinčios kurui būdingą kvapą. 2021 m. balandžio 8 d. specialisto išvada Nr. 11-758(21) patvirtina, kad iš kratos metu paimtuose ir tirti pateiktuose šešiuose bakeliuose ir trijose 210 litrų talpos plastikinėse tarose yra degalai – dyzelinas. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aptarti duomenys neleidžia daryti išvados, kad kratos metu rastas kuras, pagrobtas iš (duomenys neskelbtini), tačiau A. S. aiškinimas apie rastą kurą nebuvo nuoseklus.

1.10. Prokurorės manymu, apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nepasitvirtino kaltinimas A. S., jog jis reikalavo iš vairuotojų R. G. ir A. R. pinigų už papildomą 0,25 vairuotojo etatą ir tokiu būdu iš kiekvieno jų gavo po 200 Eur. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo kad R. G. ir A. R. turėjo būti pripažinti nukentėjusiaisiais, pateikti civilinius ieškinius. Pažymėjo, kad liudytojų R. G. ir A. R. santykiai su A. S. priešiški, konfliktiniai, todėl neatmetė galimybės, kad liudytojai išteisintąjį apkalba.

1.11. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė liudytojų R. G. ir K. V. parodymus apie išteisintajam nepalankias aplinkybes kaip nepatikimus, vertino šiuos liudytojus kaip suinteresuotus bylos baigtimi, tačiau rėmėsi šių liudytojų teiginiais, argumentuodamas dėl A. S. išteisinimo.

1.12. Apeliaciniame skunde prokurorė išsamiai aptaria išteisintojo A. S. parodymus ir nurodo, kad išteisintojo neprisipažinimas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo ir teiginiai, kad byla sukurta, jog vairuotojai parašė pareiškimą sukurstyti (duomenys neskelbtini) A. B., turėjo būti vertintini kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o ne kaip jo nekaltumą patvirtinantis įrodymas.

1.13. Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas teiginys, jog liudytojai Z. V., S. S., K. O., K. V., A. R., R. G. parodė, kad savinosi svetimą turtą – dyzeliną, tai darė bendrininkų grupėje su A. S. laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nes iš liudytojų parodymų matyti, kad jie nesuvokė savo veiksmų kaip nusikalstamų, jų ir A. S. veiksmuose nenustatyta vieninga tyčia pasisavinti dyzelinį kurą, dėl ko jie nelaikytini bendrininkais.

1.14. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl didelės neturtinės žalos požymio, neįvertino, jog A. S. kaltinime nurodytais tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, iškraipė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą. Įstatymo viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo pažeidimas valstybės tarnautojo veikloje, pareigūno vardo diskreditavimas taip pat laikoma didele žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164/2009). Be to, A. S. sumenkino (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo autoritetą, jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje kurdamas savivalės, teisės aktų nepaisymo sistemą, duodamas akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus nurodymus, privertė jam pavaldžius darbuotojus atlikti neteisėtus veiksmus – perduoti jam dalį mokyklos reikmėms skirto kuro, taip pat atiduoti jam dalį savo uždarbio, o atsisakius tai daryti, grasino atleisti iš darbo, sukūrė įtemptą atmosferą darbe, tokiais veiksmais pažeidė jam pavaldžių darbuotojų konstitucines teises: teisę į tinkamas darbo sąlygas, teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, teisę į nuosavybę bei pažemino jam pavaldžių darbuotojų orumą. Dėl to, prokurorės nuomone, A. S. veika akivaizdžiai pavojinga, jo padaryti tyčiniai teisės aktų pažeidimai nesuderinami su veiklos, kurią vykdė, esme ir tikslais.

1.15. Be to, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, A. S. padarė kitą nusikalstamą veiką – jam patikėto turto pasisavinimą. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010). Todėl, prokurorės teigimu, kaltinime išvardintais veiksmais A. S. padarė didelę neturtinę žalą Lietuvos valstybei ir juridiniam asmeniui – (duomenys neskelbtini).

1.16. Aptartų duomenų visuma patvirtina, kad A. S. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, viršija jam suteiktus įgaliojimus, numatė, kad dėl to atsiras (gali atsirasti didelė žala valstybei ar juridiniam asmeniui ir sąmoningai leido tokiai žalai kilti. Taip pat suprato, kad savo veiksmais pasisavina jam patikėtą svetimą – (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – dyzelinį kurą ir tuo pažeidžia (duomenys neskelbtini) interesus bei daro gimnazijai materialinę žalą, ir to norėjo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, A. S. pripažinti kaltu pagal apeliacinio proceso metu pateiktame patikslintame kaltinime nurodytas faktines aplinkybes. Išteisintasis A. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

A. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą (apklaususi išteisintąjį A. S., liudytojus R. G., A. R., A. Š.), nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, vieniems įrodymams kitų atžvilgiu suteikė prioritetinę reikšmę, kitų įrodymų iš viso nevertino, nuosprendyje padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl A. S. veiksmų teisinio vertinimo, kas sąlygojo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. S. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį išteisintas, naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl BK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį.

Baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje A. S. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį kaltinant tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas (duomenys neskelbtini) (įm. k. (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, turėdamas mokyklos direktoriaus administracinius įgaliojimus, privalėdamas planuoti, organizuoti ir vadovauti įstaigos aptarnaujančio personalo darbui, užtikrinti, kad ūkio objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir naudojami, privalėdamas organizuoti materialinių vertybių apsaugą, turėdamas teisę, savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams, šiurkščiai pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktų reikalavimus, pažeisdamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 punktus, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – tai yra, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi priešingai tarnybai interesams, siekdamas turtinės naudos – pasisavinti (duomenys neskelbtini) turtą – dyzelinį kurą bei dalį jam pavaldžių darbuotojų uždirbtų pinigų, viršydamas suteiktus įgaliojimus, neteisėtai nurodė jam pavaldiems (duomenys neskelbtini) mokyklinių autobusų vairuotojams R. G., A. R., Ž. V., S. S., K. O. kiekvieną mėnesį, įpilti jam į duotą plastikinę talpą po 30 litrų dyzelinio kuro, kuris buvo nupirktas iš (duomenys neskelbtini) lėšų. Tokiu būdu iš vairuotojo R. G. (dirbusio nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.) gavęs įgijo 240 litrų dyzelinio kuro, 263,52 eurų vertės, iš vairuotojo A. R. (dirbusio nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d.) gavęs įgijo 360 litrų dyzelinio kuro, 407,34 Eur vertės, iš vairuotojo Ž. V. (dirbusio nuo 2018 m. gegužės 4 d.) gavęs įgijo 690 litrų dyzelinio kuro, 773,07 Eur vertės, iš vairuotojo S. S. (dirbusio nuo 2018 m. rugsėjo 3 d.) gavęs įgijo 600 litrų dyzelinio kuro, 658,68 Eur vertės, iš vairuotojo K. O. (dirbusio nuo 2019 m. vasario 1 d.) gavęs įgijo 450 litrų dyzelinio kuro, 484,83 Eur vertės, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą – (duomenys neskelbtini) turtą – 2 340 litrus dyzelinio kuro, viso 2 584,44 Eur vertės, padarydamas gimnazijai turtinę žalą.

2. Be to, A. S. buvo kaltinamas pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą – BK 228 straipsnio 2 dalį, inkriminuojant, kad jis 2018 m. kovą neteisėtai pareikalavo mokyklinių autobusų vairuotojų R. G. ir A. R., kad jie kiekvieną mėnesį sumokėtų A. S. po 100 Eur už papildomai (direktoriaus 2018 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. P-27) 2018 metų kovo ir balandžio mėnesiais jiems skirtą 0,25 vairuotojo etatą ir taip iš R. G. gavo 200 Eur ir iš A. R. – 200 Eur. Tokiu būdu A. S. pasisavino R. G. ir A. R. teisėtai uždirbtus pinigus, viso 400 Eur. Tokiu būdu A. S., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, pasisavino dalį jam pavaldžių darbuotojų uždarbio. Šiais veiksmais jis padarė R. G. 200 Eur dydžio turtinę žalą ir A. R. 200 Eur dydžio turtinę žalą.

3. Kaltinime nurodyta, kad A. S., tiek pasisavindamas jam patikėtą (duomenys neskelbtini) dyzelinį kurą, tiek ir vairuotojų darbo užmokesčio dalį, padarė didelę neturtinę žalą Lietuvos valstybei ir juridiniam asmeniui – (duomenys neskelbtini), nes tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais parodė visišką nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, iškraipė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą bei sumenkino (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo autoritetą, jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje kurdamas savivalės, teisės aktų nepaisymo sistemą, duodamas akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus nurodymus, pažeidė jam pavaldžių darbuotojų konstitucines teises: teisę į tinkamas darbo sąlygas, teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, teisę į nuosavybę bei pažemino jam pavaldžių darbuotojų orumą.

4. Pirmosios instancijos teismas A. S. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5. Prokurorė tvirtina, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad A. S. nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, subjektas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. S. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, nurodo kad apygardos teismas dėl šio kaltinimo A. S. baudžiamosios bylos duomenis vertino atsietai, kai kuriuos įrodymus vertino tendencingai, nepagrįstai nesirėmė liudytojo A. R. pateiktu garso įrašu ir stenograma, suteikė prioritetą išteisintojo parodymams, jų nevertino kitų duomenų kontekste, nesugretino liudytojų Ž. V., S. S., K. O., K. V., R. G., A. R., A. B., A. Š., J. T. teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nepagrįstai atmetė, liudytojų Ž. V., S. S., K. O., K. V., R. G., A. R., A. B. duotus parodymus, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl surinktų duomenų patikimumo ir pakankamumo A. S. kaltei dėl padarytų nusikaltimų pagrįsti. Prokurorės skundo argumentai yra pagrįsti.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

7. Bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016 ir 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2011, 2015 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-976/2015, 2015 m. spalio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418-699/2015, 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-648/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-689/2018). Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014, 2015 m. balandžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015, 2016 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-507/2016, 2017 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74-976/2017, 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020).

8. Vertinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos išdėstė nuosprendyje, tačiau vertindamas įrodymus, liečiančius A. S. pareikštą kaltinimą, padarė klaidų, nulėmusių skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą. Todėl Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendis, kuriuo A. S. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.

9. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad piktnaudžiaudamas tarnyba A. S. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą. Nusikalstama veika buvo padaryta šiomis aplinkybėmis: A. S., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas (duomenys neskelbtini) (įm. k. (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, turėdamas mokyklos direktoriaus administracinius įgaliojimus, privalėdamas planuoti, organizuoti ir vadovauti įstaigos aptarnaujančio personalo darbui, užtikrinti, kad ūkio objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir naudojami, privalėdamas organizuoti materialinių vertybių apsaugą, turėdamas teisę, savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams, šiurkščiai pažeisdamas: Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktų reikalavimus, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 punktus, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – tai yra, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi priešingai tarnybai interesams, siekdamas turtinės naudos – pasisavinti (duomenys neskelbtini) turtą – dyzelinį kurą, viršydamas suteiktus įgaliojimus, neteisėtai nurodydavo jam pavaldiems (duomenys neskelbtini) mokyklinių autobusų vairuotojams: R. G., A. R., Ž. V., S. S., K. O. kiekvieną mėnesį į duotą plastikinę talpą užpilti jam ne mažiau 20 litrų dyzelinio kuro, kuris buvo nupirktas iš (duomenys neskelbtini) lėšų šios gimnazijos reikmėms. Tokiu būdu, iš vairuotojo R. G. (dirbusio nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.) paimdamas 160 litrų dyzelinio kuro, 175,68 Eur eurų vertės, iš vairuotojo A. R. (dirbusio nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d.) paimdamas 120 litrų dyzelinio kuro, 123,72 Eur vertės, iš vairuotojo Ž. V. (dirbusio nuo 2018 m. gegužės 4 d.) paimdamas 570 litrų dyzelinio kuro, 629,85 Eur vertės, iš vairuotojo S. S. (dirbusio nuo 2018 m. rugsėjo 3 d.) paimdamas 600 litrų dyzelinio kuro, 658,68 Eur vertės, iš vairuotojo K. O. (dirbusio nuo 2019 m. vasario 1 d.) paimdamas 390 litrų dyzelinio kuro, 421,05 Eur vertės, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą – (duomenys neskelbtini) turtą – 1 840 litrų dyzelinio kuro, viso 2 008,98 Eur vertės, padarydamas gimnazijai turtinę žalą ir didelę neturtinę žalą Lietuvos valstybei ir juridiniam asmeniui – (duomenys neskelbtini), nes tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais parodė visišką nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, iškraipė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą bei sumenkino (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo autoritetą jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje kurdamas savivalės, teisės aktų nepaisymo sistemą, duodamas akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus nurodymus, skatino pavaldžius darbuotojus veikti neteisėtai, nors pats turėjo užtikrinti jų darbo tinkamą organizavimą.

10. Šie A. S. nusikalstami veiksmai sudaro BK 183 straipsnio 1 dalies, BK 228 straipsnio 2 dalies sudėtį.

11. BK 183 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė yra numatyta tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.

12. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog objektyviai turto pasisavinimas suprantamas kaip neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas ir taip padarant žalą turto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-387/2023).

13. Išteisintasis A. S. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl dyzelinio kuro pasisavinimo iš (duomenys neskelbtini), tvirtindamas, kad kuro iš gimnazijos vairuotojų neprašė ir jo neėmė. Be to aiškino, kad kuras jam nebuvo patikėtas, nes su juo nepasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, o jo pareigybės, kaip direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams, aprašyme nenurodyta, kad turi saugoti kurą. Įmonės, kurios aptarnavo (duomenys neskelbtini) dėl kuro tiekimo buvo įvedusios sistemą, pagal kurią buvo galima nusiųsti žinutę, gauti kodą ir su tuo kodu piltis kurą. A. S. turėjo kuro kortelę, kuri nebuvo priskirta nei vienam vairuotojui ir laikoma pas jį kabinete. Kuras dažniausiai buvo pilamas Vilkijoje dėl patogumo. Būdavo, kad A. S. kartais važiuodavo su vairuotojais iki degalinės, tačiau ne pasiimti kuro, o tam, kad šalia degalinės atsiimtų prekes – įrankius ir pan. Kelionės lapuose yra nurodoma, kiek automobilis sunaudoja kuro ir kokia jam nustatyta kuro norma. Kelionės lapus pildydavo vairuotojai, jis tik tikrindavo, ar sunaudotas kuras atitinka nustatytą kuro normą, pats prie kuro neprieidavo. (duomenys neskelbtini) nebuvo nustatytas kuro trūkumas. Prie bylos pateiktuose garso įrašuose, kur kalbama apie kurą, yra ne jo balsas.

14. Kratos metu pas jį namuose buvo rastos maždaug 200 – 230 litrų talpos bačkos buvo likę nuo tarybinių laikų (jas gavo iš kolūkio), ten buvo chemikalai. Rasti 8 kanistrai priklauso jam, juose buvo gal po 100 gramų dyzelino, tačiau šis kuras nebuvo (duomenys neskelbtini).

15. A. S. paaiškino, kad vairuotojai, tvirtindami, kad jis reikalaudavo kurą taupyti ir nurodytą kiekį kuro atiduoti jam, buvo paveikti (duomenys neskelbtini) A. B. ir jį apkalbėjo. Kai A. S. dirbo (duomenys neskelbtini), su A. B. jo santykiai buvo normalūs, tačiau vėliau, išteisintajam dirbant (duomenys neskelbtini) vairuotoju ir direktoriaus pavaduotoju, maždaug 2019 m. vasarį priėmus į darbą A. B. proteguotą vairuotoją K. O., santykiai su A. B. pablogėjo, nes atsirado raštas apie prieš 18-20 metų buvusį eismo įvykį, į kurį buvo pakliuvęs A. S.. Rašte buvo tvirtinama, kad A. S. dėl sveikatos būklės negali vairuoti autobuso. Apie tai laidoje „Reporteris“ buvo reportažas, po kurio išteisintasis liko dirbti tik direktoriaus pavaduotoju. A. S. manymu, A. B. nuteikdavo kitus asmenis prieš jį. S. S., Ž. V., K. O. ir A. B. yra bičiuliai, kartu leidžia laisvalaikį, todėl jį kaltina nepagrįstai. R. G. jį informavo apie ketinimą su juo susidoroti, o po to (duomenys neskelbtini) A. B. buvo pateiktas raštas, kuriame buvo rašoma apie jo neteisėtus veiksmus. Šios aplinkybės, išteisintojo manymu, rodo, jog minėti asmenys prieš jį yra susimokę (t. 5, b. l. 112-115).

16. Apeliacinio proceso metu perklausius garso įrašą (t. 1, b. l. 100-103) ir perskaičius pokalbio išklotinę (t. 1, b. l. 104-109), A. S. parodė (t. 6, b. l. 97-99), kad negali tvirtinti, jog išklausytuose įrašuose yra ne jo balsas ar kad tokio pokalbio nebuvo, tačiau mano, kad įrašai galimai redaguoti. Gimnazijos vairuotojai kuro netaupė, naudojo jį pagal Kauno rajono savivaldybės nustatytas kuro normas. Jis vairuotojų neprašė kanistrais vežti kurą, savo asmeninio automobilio tarnybos tikslais nenaudojo. Jei reikėdavo kur nuvažiuoti, naudodavosi gimnazijos autobusu. Mano, kad vairuotojai jį apkalbėjo suagituoti (duomenys neskelbtini) A. B.

17. Nors A. S. neigė iš (duomenys neskelbtini) vairuotojų reikalavęs jam perduoti dalį gimnazijos autobusiukams skirto kuro, kurį pasisavino, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia liudytojų Ž. V. (t. 5, b. l. 159-161), S. S. (t. 1, b. l. 54-63; t. 5, b. l. 115-117), K. O. (t. 1, b. l. 67-76; t. 5, b. l. 161-162), R. G. (t. 1, b. l. 85-88; t. 5, b. l. 148-150; t. 6, b. l. 92-94), A. R. (t. 1, b. l. 91-94; t. 5, b. l. 151-153; t. 6, b. l. 94-97), A. B. (t. 5, b. l. 162-64), K. V. (t. 5, b. l. 117-118), iš dalies A. Š. (t. 5, b. l. 171-173; t. 6, b. l. 97) parodymai, prie bylos prijungti garso įrašai (t. 1, b. l. 100-103) ir jų stenogramos (t. 1, b. l. 104-109), kratos protokolas (t. 2, b. l. 182-185), specialisto išvada (t. 2, b. l. 18-21), rašytiniai įrodymai apie nusikalstamos veikos metu ir po to (duomenys neskelbtini) mokykliniams autobusams nustatytas kuro normas (jų sumažinimą) (t. 4, b. l. 46-53, 151-163), darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (t. 2, b. l. 68-166), UAB „Baltic Petroleum“ pateiktas raštas apie degalinėje, esančioje Kauno r., Vilkijos apylinkių sen., Jaučakių k., parduoto dyzelinio kuro vidutinę kainą 2017, 2018, 2019 ir 2020 m. (t. 4, b. l. 147), (duomenys neskelbtini) ir UAB „Baltic Petroleum“ sudaryta degalų pardavimo pagal mokėjimo korteles sutartis Nr. AK 16/188 bei (duomenys neskelbtini) ir UAB „Fleet Union“ sutartis Nr. FKN0160 (t. 3, b. l. 131-132), direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigybės aprašymas (t. 3, b. l. 53-57), vairuotojo pareigybės aprašymas (t. 3, b. l. 119-120).

18. Liudytojas S. S. pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 115-117) parodė, kad (duomenys neskelbtini) vairuotoju dirba nuo 2019 m. rugsėjo. Tik pradėjus dirbti, A. S. iš jo ėmė reikalauti duoti kuro, kuris buvo skirtas liudytojo vairuojamam autobusiukui. Vienu metu A. S. buvo davęs kuro kortelę, su kuria (pasakius kodą) liudytojas įsipildavo kuro. Po to buvo taikoma kita sistema. Reikėjo parašyti žinutę A. S., o šis atsiųsdavo kodą, kurį naudojant, buvo galima įsipilti kuro. Vairuodamas autobusą liudytojas kurą turėjo taupyti, kad galėtų jo duoti direktoriaus pavaduotojui, todėl į pakalnę važiuodavo laisvu bėgiu, nejungdavo papildomo šildymo, gesindavo variklį. Kanistrą degalinėje vairuotojas pasistatydavo ant autobuso laiptelio, jį pripildęs, toliau kurą pildavo į baką. Kelionės lape rašydavo tiek, kiek pildavo kuro degalinėje, tačiau dalis kuro buvo pilama ne į baką, o į kanistrą. Birželį ir rugpjūtį dirbdavo ne visą mėnesį. Liepą, jei atostogaudavo ir nevažinėdavo, tai kuro atiduoti nereikdavo. Niekam nesiskundė, nes, kai vienas vairuotojas kažką pasakė direktoriui, šis tik pasiūlė išgerti kartu su A. S. Be to, ne kartą A. S. jį perspėjo, kad, jei nedarys kaip prašoma, bus suprasta, kad nenori šio darbo. Taupant būdavo galima sutaupyti apie 30 litrų kuro per mėnesį. A. S. skirtą kanistrą su kuru jis paprastai palikdavo mokyklos garaže, tačiau vieną kartą yra vežęs ir į jo namus. Liudytojas S. S. žinojo, kad visų vairuotojų A. S. prašydavo pripilti jam kuro. Liudytojas patvirtino, kad kreipimąsi į Seimo pirmininką dėl A. S. veiksmų surašė Ž. V., o jis jį tik pasirašė. Jokio spaudimo pasirašyti dokumentą nebuvo. Su A. B. santykiai darbiniai. Tokias pat aplinkybes liudytojas S. S. patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 54-63).

19. Liudytojas R. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. 5, b. l. 148-150) patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 85-88) ir parodė, kad (duomenys neskelbtini) mokyklinio autobuso vairuotoju dirbo kartu su A. R. ir K. V., o A. S. buvo jų tiesioginis viršininkas. R. G. iš darbo išėjo, nes nepatiko gimnazijos valdymas, apmokėjimas, darbo sąlygos. Jis paaiškino, kad kuro kortelę paprastai turėdavo A. S. ir ja naudotis duodavo tik retkarčiais. Dokumentus apie kuro sąnaudas pildydavo vairuotojai, jie jų neklastodavo. Jam A. S. buvo sakęs sutaupytą kurą pilti į talpas ir palikti jam. Kurą atiduodavo A. S. prie mokyklos garažo. Nesuprato, kad A. S. ima kurą savo reikmėms. Manė, kad į kanistrus įpiltas kuras bus panaudotas gimnazijos reikmėms. Nėra sakęs A. S., kad prieš jį kuriama byla. A. B. pažįsta, tačiau jam dėl šios situacijos nėra skundęsis.

20. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 6, b. l. 92-94) R. G. parodė, kad per mėnesį sutaupęs A. S. perduodavo 20 litrų kuro. Nebuvo tokio mėnesio, kad nesutaupytų. Nežino, kokioms reikmėms A. S. buvo reikalingas kuras. Talpą, į kurią pildavo kurą, A. S. pasiimdavo iš mokyklos garažo. Posėdyje išklausęs pokalbio garso įrašą (t. 1, b. l. 103-109), liudytojas atpažino, kad pokalbyje dalyvauja du jam pažįstami asmenys, tai A. S. ir liudytojas A. R.

21. Liudytojas A. R. pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 151-153) parodė, kad iš pradžių su A. S. palaikė gerus santykius, tačiau šiuo metu santykiai pablogėję dėl A. S. elgesio. Dirbdamas (duomenys neskelbtini) autobuso vairuotoju liudytojas stengėsi tvarkingai važinėti ir sutaupydavo kažkiek kuro. A. S. ėmė reikalauti, kad dalis kuro būtų atiduodama jam. Iki to laiko buvo taip, kad dalį sutaupyto kuro liudytojas pasiimdavo sau, kad pasidengtų važinėjimo į darbą sąnaudas. A. S. reikalingą kurą supildavo į 20-30 litrų talpos plastmasinius kanistrus degalinėje. Būdavo taip, kad kurą palikdavo mokyklos garaže ar, pavažiavęs kiek toliau, įdėdavo į A. S. mašiną. Yra tekę kurą vežti ir į A. S. namus. Į teisėsaugą nesikreipė, bet yra kreipęsis į (duomenys neskelbtini) A. B., nes jis buvo gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas. Jokio skundo nepasirašė. Garso įrašus, kuriuose buvo fiksuoti jo ir A. S. pokalbiai, pateikė į bylą, siekdamas įrodyti gimnazijoje vykstantį mobingą. Pirmosios instancijos teisme jis patvirtino tas pačias aplinkybes, kurias buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu (t. 1, b. l. 91-94).

22. Apeliacinio proceso metu (t. 6, b. l. 94-97) A. R. teigė, kad A. S. nuo pat darbo pradžios pradėjo reikalauti kuro. Per darbo laikotarpį jam perdavė mažiausiai 120 litrų kuro. A. S. jam duodavo pripilti 20-30 litrų dydžio kanistrą, bet liudytojas ne visada juos pripildavo iki viršaus, nes būdavo, kad nesutaupydavo tiek kuro. Posėdžio metu išklausius garso įrašą Nr. „180416“, liudytojas paaiškino, kad būtent jis savo telefonu padarė savo pokalbio su A. S. įrašą, nes nusibodo direktoriaus pavaduotojo neteisėti veiksmai.

23. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje (t. 5, b. l. 159-161) liudytojas Ž. V. parodė, kad nuo 2018 m. gegužės dirba (duomenys neskelbtini) vairuotoju. Kai jis pradėjo dirbti, A. S. jau dirbo gimnazijoje. Praėjus dviem dienoms po įsidarbinimo, A. S. jam asmeniškai pasakė, kad reikės jam atiduoti 30 litrų kuro, skirto liudytojo vairuojamam autobusui. A. S. nepasakė, kokiam tikslui jam reikalingas kuras. Iš pradžių A. S. davė kuro kortelę, tačiau vėliau kortelės jau nebedavė ir įsipilti kuro važiuodavo kartu. Kuras A. S. buvo pilamas į kanistrą (atsidarius autobuso dureles ir kanistrą pasistačius autobuso viduje). Sau kuro liudytojas neimdavo. Kelionės lapuose pildė tikrus duomenis – kiek buvo pilta kuro pagal kuro kortelę, koks buvo likutis. Kelionės lapus mėnesio gale atiduodavo A. S.. Liudytojas ne kartą yra vežęs kurą į A. S. kiemą, kartais kanistrą įkeldavo į A. S. mašiną. Kurą sutaupydavo riedėdamas laisvu bėgiu, lėčiau važiuodamas. Be to, buvo padidintos kuro normos. Į darbo pabaigą nebebuvo įmanoma dirbti dėl visų A. S. keliamų reikalavimų. Liudytojas tuomet kreipėsi į (duomenys neskelbtini) A. B., kuris tuo pačiu buvo ir gimnazijos tėvų komiteto primininkas. Seniūnas patarė surašyti skundą. Liudytojas skundą surašė ir įteikė Seimo pirmininkui, kuris lankėsi (duomenys neskelbtini). Vasarą per atostogas mažai kur reikėdavo važiuoti, per vasaros atostogas A. S. neprašydavo atvežti kuro.

24. Liudytojas K. O. pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 161-162) parodė, kad jo santykiai su A. S. normalūs. Apie darbo vietą (duomenys neskelbtini) sužinojo iš A. B., po to kreipėsi į A. S.. Nežino, ar A. B. pasiūlė jį įdarbinti. Sau kuro neėmė, nesuprato, kad vagia kurą, tokia buvo nusistovėjusi tvarka. Jis teigė, kad vasaros metu, rudens atostogų metu, kuro išteisintajam neveždavo. A. S. kuro įpilti skirtus kanistrus paimdavo iš mokyklos autobuso ar mokyklos garažo. Liudytojas neklausdavo A. S., ką šis darys su kanistru. Jis pasirašė kreipimąsi į Seimo pirmininką, dalyvavo susitikime su juo. Po to prasidėjo komisijos, paaiškinimai, A. S. savo noru išėjo iš darbo. Po to buvo sumažintos kuro normos, įdiegta GPS sistema. Prašė vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (t. 1, b. l. 67-76).

25. Liudytojas A. B. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje (t. 5, b. l. 162-64) parodė, kad jo ir A. S. santykiai yra konfliktiniai, tačiau jis ant A. S. nepyksta. Liudytojas patvirtino, kad dirbo (duomenys neskelbtini), o 2017 m. sausio pabaigoje buvo išrinktas (duomenys neskelbtini) tarybos pirmininku. 2018 m. birželio mėnesį jam paskambino gimnazijos vairuotojas A. R. ir paprašė susitikti. Susitikus jis pasakojo apie gimnazijoje vykdomą mobingą, reikalavimus sutaupytą kurą atiduoti direktoriaus pavaduotojui. A. B. A. R. pasiūlė dėl to parašyti skundą, bet A. R. persigalvojo, nes nenorėjo sukelti problemų direktoriui. Po to 2020 m. į liudytoją kreipėsi kiti vairuotojai dėl A. S. veiksmų. Šiems liudytojas patarė kreiptis į prokuratūrą, kad būtų garantija, jog A. S. bus sustabdytas. Be to, A. B., padedant Seimo pirmininko padėjėjai, surengė vairuotojų susitikimą su Seimo pirmininku. Liudytojas A. B. girdėjo A. R. darytus garso įrašus, kur A. S. teigė, kad sutaupytas kuras skirtas kažkam aukščiau. Dėl A. S. netinkamo vairavimo į liudytoją kiek anksčiau buvo kreipęsi ir mokinių tėvai, kurie jam parodė teismo sprendimą dėl 2001 m. eismo įvykio, kurio metu žuvo trys žmonės, o A. S. buvo nustatyta kažkokia širdies liga. Tada A. B. kreipėsi į gimnazijos direktorių ir apie tai papasakojo. A. S. tada išėjo iš vairuotojo pareigų. Taip A. B. užtikrino, kad vaikai būtų vežami saugiai.

26. Liudytojas A. Š. teisme parodė (t. 5, b. l. 171-173), kad nuo 2007 m. iki 2022 m. dirbo (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Galimai nuo 2017 m. A. S. tapo jo pavaduotoju ūkio reikalams. Jam buvo pavaldi visa ūkio dalis – sargai, valytojos, kiemsargiai, vairuotojai. Vairuotojai į liudytoją yra ne kartą kreipęsi darbiniais klausimais, bet nė karto apie kuro problemas nėra užsiminę (išskyrus dėl kuro kortelės). Buvo toks atvejis, kai vairuotojai rugpjūčio pabaigoje per patį darbymetį norėjo su juo susitikti, o jis pasiūlė suderinti kitą susitikimo datą ir dar pasakė, kad norės, jog susitikime dalyvautų ir A. S. Tai vairuotojams nepatiko ir jie nuvyko į seniūniją. Seniūnas A. B. palaiko gerus santykius su Ž. V., yra ne kartą gimnazijai kišęs koją. Seniūnas prašė į darbą priimti K. O. ir galimai užpyko, kai tai nebuvo padaryta. A. B. taip pat buvo nepatenkintas, kad nebuvo pasiūlytas per naujus rinkimus į gimnazijos tarybos pirmininko pareigas. Žino, kad savivaldybė atliko gimnazijoje auditą ir sumažino kuro sąnaudų normas, bet kuro trūkumas nebuvo nustatytas. A. Š. nežinojo, kad gimnazijos vairuotojai kreipėsi į A. B. dėl A. S. veiksmų. Transporto išlaikymui finansavimą gimnazija gauna iš Kauno rajono savivaldybės. Į tai įeina automobilių remontas ir kuras. Jam nežinoma, kad sutaupytas kuras buvo pasisavinamas. Gimnazija sudaro sutartis su degalinėmis, o savivaldybė su jomis atsiskaito. Už teisingą kuro panaudojimą buvo atsakingas direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams A. S.. Siūlydamas vairuotojams „išgerti“ su A. S., liudytojas turėjo omenyje išgerti kavos.

27. Apeliacinio proceso metu (t. 6, b. l. 97) A. Š. nurodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) direktoriumi, jo ir A. S. santykiai darbiniai. Buvo atvejų, kai R. G. ir A. R. buvo atėję pas jį į kabinetą pasiskųsti. Dažniausiai jie būdavo nepatenkinti dėl to, kad reikia dirbti daugiau negu kitose mokyklose. Nedavė A. S. nurodymo sutaupyti autobusams skirtą kurą, kad paskui būtų galima juo pasinaudoti kitoms reikmėms.

28. Iš (duomenys neskelbtini) vairuotojais dirbusių S. S. (t. 1, b. l. 54-63; t. 5, b. l. 115-117), Ž. V. (t. 5, b. l. 159-161), K. O. (t. 1, b. l. 67-76; t. 5, b. l. 161-162), R. G. (t. 1, b. l. 85-88; t. 5, b. l. 148-150), A. R. (t. 1, b. l. 91-94; t. 5, b. l. 151-153), K. V. (t. 5, b. l. 117-118) parodymų, duotų ikiteisminio ir bylos nagrinėjimo teisme metu, matyti, kad jie visi nuosekliai tvirtino, jog išteisintasis A. S. visiems (duomenys neskelbtini) autobusų vairuotojams, išskyrus K. V., buvo davęs nurodymą atiduoti jam dalį į gimnazijos mokyklinius autobusus pilamo kuro, kurį sutaupę pastarieji ne mažiau 20-30 litrų kas mėnesį atiduodavo A. S.. Šių liudytojų nurodytos kuro taupymo aplinkybės, dokumentų surašymo ir kuro perdavimo išteisintajam aplinkybės sutampa. Šie asmenys buvo apklausti liudytojais, įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nors jie tvirtino, kad nebuvo patenkinti A. S. elgesiu, kuris reikalavo dalį gimnazijos autobusiukams skirto kuro perduoti jam, tačiau nepatvirtino tokių aplinkybių, kurios rodytų, kad savo parodymus jie davė ne savo valia, siekdami nepagrįstai apkaltinti A. S. nusikalstamų veiksmų padarymu. Be to, jų nurodytas aplinkybes netiesiogiai patvirtina ir liudytojo K. V. parodymai apie tai, jog A. S. pačiam pilant kurą į automobilio baką ir pildant jo vairuojamo automobilio dokumentus apie kuro sunaudojimą, dokumentuose A. S. nurodydavo tokį kuro kiekį, kokio realiai bake nebūdavo. Taigi nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad šio liudytojo parodymai, vertinant juos ne tik atskirai, bet ir kitų įrodymų kontekste, neturi įrodomosios reikšmės.

29. Pirmosios instancijos teismas šiuos A. S. kaltę patvirtinančius įrodymus pripažino nepatikimais, nes liudytojai S. S., Ž. V., K. O., R. G., A. R., K. V. yra suinteresuoti bylos baigtimi (S. S., Ž. V., K. O., R. G., A. R. kartu su A. S. dalyvavo kuro grobstyme), o liudytojo A. B. ir A. S. santykiai yra konfliktiški, todėl A. B. parodymai negali būti vertinami kaip A. S. kaltę patvirtinantys įrodymai. Be to, pirmosios instancijos teismo manymu, visų šių liudytojų parodymus paneigia rašytiniai bylos duomenys apie tai, kad žala (duomenys neskelbtini) nebuvo padaryta. Šie pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti.

30. Šioje byloje liudytoju apklausto A. B. santykiai su A. S. iš tiesų konfliktiniai (tai patvirtina prie bylos prijungtas Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas (t. 5, b. l. 90-95), tačiau byloje nenustatyta, kad dėl to šis liudytojas būtų padaręs kokią nors įtaką liudytojams S. S., Ž. V., K. O., A. R., R. G. ir K. V.. Pirmiausia, liudytojas A. B. neturėjo nė menkiausios galimybės padaryti kokią nors įtaką liudytojams K. V. ir R. G., nes šie asmenys dėl A. S. elgesio į A. B. nesikreipė, su juo nebendravo, jie nėra pasirašę ir kreipimosi į Seimo pirmininką. Dėl kitų liudytojų – S. S., Ž. V., K. O., A. R. nustatyta, kad šie asmenys iš tiesų yra bendravę su A. B. dėl (duomenys neskelbtini) vykstančių su jų darbu susijusių negerovių, tačiau visas bendravimas vyko būtent vairuotojų, o ne A. B. iniciatyva. (duomenys neskelbtini) vairuotojai į A. B. pagalbos kreipėsi neapsikentę esamos padėties, nematydami kitų būdų kaip apginti savo teises. A. B. į jį besikreipusiems vairuotojams tik pasiūlė galimus sprendimo būdus – surašyti rašytinį skundą, padėjo suorganizuoti susitikimą su tuomečiu Seimo pirmininku. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. B. būtų mėginęs paveikti (duomenys neskelbtini) vairuotojų poziciją ir teikęs kokius nors nurodymus, patarimus dėl skundo Seimo pirmininkui turinio. Negana to, byloje netgi nustatyta, kad anksčiau už kitus vairuotojus (2018 m.) su A. B. bendravęs A. R. kaip tik elgėsi priešingai, nei buvo patartas A. B. Jis savo nusiskundimus dėl A. S. elgesio išdėstyti raštu atsisakė. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, kad dėl A. B. įtakos (duomenys neskelbtini) vairuotojams pastarieji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie išteisintojo A. S. neteisėtus veiksmus. Iš teisme apklaustų (duomenys neskelbtini) vairuotojų tik vienintelis A. R. nurodė jaučiantis piktumą A. S. atžvilgiu, kiti liudytojai apie santykius su A. S. atsiliepė neutraliai. Vis tik net ir A. R. atveju nėra pagrindo teigti, kad neigiamos emocijos nulėmė jo parodymų turinio teisingumą, nes A. R. parodymai neprieštarauja kitų (duomenys neskelbtini) autobusų vairuotojų parodymams.

31. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aptarti liudytojų parodymai yra vieninteliai A. S. kaltės įrodymai, kurių nepagrindžia kiti bylos duomenys. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta. 2021 m. vasario 3 d. dokumentų pateikimo protokolu liudytojas A. R. pateikė DVD‑R kompaktinį diską su 4 garso įrašais (1 t., b. l. 100-103). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 28 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-303/2021 pasisakė, kad privataus asmens pateikti privatūs garso (vaizdo) įrašai yra teisėtas įrodymas baudžiamojoje byloje. Vien ta aplinkybė, kad nėra tiksliai nustatyta, kokiu konkrečiu įrenginiu buvo padarytas šis įrašas, savaime nepaneigia šio įrašo teisėtumo ir įrodomosios reikšmės nustatant reikšmingas bylai aplinkybes. Taigi įraše užfiksuoti duomenys gauti teisėtu būdu ir gali būti vertinami kitų bylos duomenų kontekste. Byloje esančio A. S. ir A. R. pokalbio garso įrašo „180416“ (t. 1, b. l. 100-103) ir jo stenogramos (t. 1, b. l. 104-109) turinys neabejotinai patvirtina minėtų liudytojų parodymus, kad A. S. reikalavo iš vairuotojų dalį gimnazijos autobusiukams skirto kuro perduoti jam, o pastarieji kurą perduodavo, tačiau reiškė nepasitenkinimą dėl tokio A. S. elgesio. Taigi priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nėra pagrindo liudytojų S. S., Ž. V., K. O., R. G., A. R., K. V. parodymus vertinti kaip nepatikimus A. S. kaltei pagrįsti.

32. Apygardos teismas nepagrįstai vertino, jog garso įrašai Nr. „180416“, „180425“ (t. 1, b. l. 100-103) yra neaiškūs ir nesuprantami, todėl negali būti pripažįstami įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išklausius garso įrašus „180425“ ir „180416“ nustatyta, kad jų kokybė gera, pokalbių turinys aiškus ir gerai girdimas, bylai reikšminga pokalbių dalis yra teisingai užfiksuota byloje esančioje stenogramoje (t. 1, b. l. 104-109). Šiuose įrašuose asmenys vienas į kitą kreipiasi vardais (R., A., A.), įrašuose girdimus asmenis apeliacinio proceso metu įvardijo liudytojai R. G. ir A. R. Išteisintasis nepaneigė, kad garso įrašuose girdimas ir jo balsas, netvirtino, jog garso įraše fiksuoto pokalbio iš viso nėra buvę. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti girdimo pokalbio autentiškumu ir jame dalyvavusių asmenų pokalbių turiniu. Nustatyta, jog garso įraše „180416“ užfiksuotas liudytojo A. R. ir išteisintojo A. S. pokalbis. Šio pokalbio metu A. R. A. S. užsimena apie jam (A. S.) atiduodamą kurą. A. S. viso proceso metu nuosekliai neigė tiek A. R., tiek kitų (duomenys neskelbtini) vairuotojų reikalavęs atiduoti dalį gimnazijos reikmėms skirto kuro. Dėl to natūralu tikėtis, kad jis, kaip ir bet kuris kitas asmuo, privataus pokalbio metu išgirdęs tikrovės neatitinkančius teiginius, užuominas, siejančias jį su nusikalstamos veikos (kuro pasisavinimo) padarymu, tokias užuominas ir teiginius būtų išsyk kategoriškai paneigęs ar bent dėl jų nusistebėjęs. Šiuo atveju A. S. A. R. teiginiai nepasirodė šokiruojantys, stebinantys, jo balsas ir elgesys nepasikeitė. A. S. neišreiškė A. R. jokio nusistebėjimo, prieštaravimų, nesakė, kad A. R. kalbos apie kuro pasisavinimą yra melas. Vietoje to, A. S. pats toliau vystė pokalbį ta pačia, jam žinoma kuro rinkimo iš vairuotojų tema. Pokalbio metu A. R. pasakius „<...jūs tiesiai šviesiai, gražiai ir pasakėt, A., mūsų alga susideda iš to, ką gaunam, plius dar kuro dasideda...> <... A., aš jeigu atiduodu tą kurą, tai iš kur man dasideda, čia jums dasideda, man tai jau nebe>“, A. S. į tai atsakė „palauk, tu galėjai – atidavei, negalėjai – nedavei, teisingai?“. A. R.: „nu, taip, aš kai negalėjau, aš antrą mėnesį, tada jau nedaviau, bet tai nukentėjęs būtų R. ir nukentėjo galbūt, todėl, kad jisai davė tiek, kiek ten kažkada susitarėm ir visa kita“. A. S.: „nu jo. O kodėl jis būt nukentėjęs tu sakai?“ A. R.: „todėl, kad aš daviau aštuoniasdešimt, o jisai tik dvidešimt.“ (t. 1, b. l. 104-109). Taigi, iš pokalbio turinio matyti, kad A. S. nė nemėgino paneigti A. R. teiginių ir pokalbio metu pats pripažino iš vairuotojų gaunamo dyzelinio kuro reikalavimo faktą. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtą garso įrašą su jo stenograma pripažįsta A. S. kaltės įrodymu, patvirtinančiu anksčiau aptartus (duomenys neskelbtini) vairuotojų parodymus, kad A. S. reikalaudavo sutaupytą (duomenys neskelbtini) priklausantį kurą perduoti jam, o autobusiukų vairuotojai, užpylę kuro į kanistrus, juos atiduodavo A. S.

33. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog rašytiniai dokumentai, susiję su kuro normų gimnazijos autobusams nustatymu, paneigia minėtų liudytojų parodymus ir patvirtina, kad turtinė žala (duomenys neskelbtini) nebuvo padaryta. Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo įsakymais (t. 4, b. l. 46-47, 51), kuriuose buvo atsižvelgta į (duomenys neskelbtini) direktoriaus pateiktus kontrolinių važiavimų duomenis, buvo nustatytos mokyklinių autobusų kuro normos (litrais/100 km): „Mercedes-Benz Sprinter 513 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 14,4 litro žiemą ir 13,1 litro vasarą; „Mercedes-Benz Sprinter 514“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 15,3 litro (žiemą) ir 13,9 litro (vasarą); „Mercedes-Benz 311“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 14,85 litro (žiemą) ir 13,5 litro (vasarą). Tokios kuro normos galiojo kilus įtarimams dėl kuro pasisavinimo, todėl buvo atlikti nauji kontroliniai važiavimai. Jų metu buvo nustatyta, kad realios gimnazijos autobusų kuro sąnaudos yra ženkliai mažesnės nei buvo nustatyta kuro normose (t. 4, b. l. 154-156). Po kontrolinių važiavimų kuro normos buvo sumažintos (t. 4, b. l. 157-159). Šie kontroliniai važiavimai vyko įprastinėmis eismo sąlygomis, nesiimant dirbtinių kuro taupymo veiksmų, apie kuriuos savo parodymuose minėjo autobusų vairuotojai. Dėl to spręstina, kad taupant, autobusų kuro sąnaudos galėjo būti dar ir mažesnės. A. S. (duomenys neskelbtini) yra dirbęs ir vairuotoju (t. 3, b. l. 44-52). Be to, jis pats 2017 m. dalyvavo kontroliniuose važiavimuose, kurių pagrindu buvo patvirtintos gimnazijos autobusų kuro normos (t. 4, b. l. 50, 53). Išteisintasis žinojo, jog realiai autobusų eksploatavimui buvo pakankamas mažesnis kuro kiekis, nei buvo nustatyta kuro normose, kurios galiojo inkriminuojamų įvykių metu. Taigi, A. S. suprato, kad pasisavinus vairuotojų jam perduodamą kurą, kuro normos nebus pažeistos ir kuro trūkumas nebus nustatytas, ir tuo naudojosi.

34. Tam neprieštarauja ir kiti bylos faktiniai duomenys. Atlikus kratą ūkiniame pastate buvo rastos septynios įvairaus dydžio – nuo 5 iki 30 litrų – plastikinės talpos, o ūkinio pastato rūsyje buvo rasti dar 3 vnt. 210 litrų dydžio talpų (t. 2, b. l. 182-185). Nors išteisintasis teisme tvirtino, kad minėtose 210 litrų dydžio talpose buvo chemikalai, šiuos jo parodymus paneigė byloje gauta specialisto išvada (t. 2, b. l. 18-21). Visuose specialisto tyrimui pateiktuose objektuose (įskaitant ir 3 vnt. 210 litrų dydžio talpas) buvo aptikta degalų – dyzelino. Nors rastų talpų dydis ir dyzelinio kuro likučiai talpose patys savaime nepatvirtina, kad rastos talpos buvo naudojamos kaip tara sutaupyto gimnazijos kuro gabenimui, tačiau šiuos faktinius duomenis vertinant jau aptartų duomenų ir nustatytų aplinkybių kontekste, galima spręsti, kad A. S. sandėliavo kurą. Šioje byloje nenustatyta, kad išteisintasis verstųsi žemės ūkio veikla ar kitokia didelių kuro sąnaudų reikalinga veikla, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis į talpas su kuro likučiais pilstė kurą, įsigytą teisėtu būdu savo reikmėms. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 6, b. l. 97-99) A. S. patvirtino, kad jis neturėjo tarnybinio automobilio, savo automobilio tarnybiniais tikslais nenaudojo, nes važiuodavo gimnazijos autobusu. Tam neprieštarauja ir liudytojo A. Š. parodymai apie tai, kad jis nebuvo prašęs išteisintojo taupyti kurą ir jį kaupti gimnazijos reikmėms (t. 6, b. l. 97). Kaip jau minėta, visiems (duomenys neskelbtini) automobiliams buvo nustatytos kuro normos, taigi savo kuro naudoti nereikėjo. Šios aplinkybės, jas vertinant kartu su pirmiau aptartais duomenimis, patvirtina, kad A. S., paėmęs iš vairuotojų kurą, jį sandėliavo savo namuose, jį naudodamas savo reikmėms, ir su šiuo turtu elgėsi kaip su savu.

35. BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl yra būtina nustatyti šios veikos būtinąjį požymį – nusikalstamus padarinius, kurie suvokiami kaip nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11-697/2023). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad šioje byloje turtinė žala (duomenys neskelbtini) nebuvo padaryta, nes nenustatytas kuro trūkumas ir byloje nepareikštas civilinis ieškinys. Šie teismo argumentai yra nepagrįsti. Pirmiausia, apygardos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje yra išaiškinta, kad žalai konstatuoti neturi įtakos tai, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175-1073/2019). Antra, apygardos teismas neįvertino, jog (duomenys neskelbtini) autobusų vairuotojų sutaupytas, autobusiukams skirtas kuras buvo ne kieno kito, o gimnazijos turtas, skirtas naudoti šios mokymo įstaigos reikmėms. Todėl byloje nustatyta aplinkybė, kad inkriminuotu laiku kuro sąnaudos neviršijo nustatytų sąnaudų normos, todėl patikrinimo metu trūkumas nebuvo nustatytas, nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad A. S. pasisavino jo žinioje buvusį (duomenys neskelbtini) turtą.

36. Byloje yra nustatyta, jog A. S. skirtas kuras buvo įpilamas Vilkijoje esančioje „Baltic Petroleum“ degalinėje. Šios degalinės paslaugomis buvo naudojamasi remiantis (duomenys neskelbtini) ir UAB „Baltic Petroleum“ sudaryta degalų pardavimo pagal mokėjimo korteles sutartimi Nr. AK 16/188 bei (duomenys neskelbtini) ir UAB „Fleet Union“ sutartimi Nr. FKN0160 (t. 3, b. l. 131-132). Pagal byloje turimus duomenis, vidutinė dyzelino kaina „Baltic Petroleum“ degalinėje (Kauno r., Vilkijos apylinkių sen., Jaučakių k.) 2017 m. buvo 1,031 Eur už litrą, 2018 m. 1,165 Eur už litrą, 2019 m. 1,135 Eur už litrą, 2020 m. 0,991 Eur už litrą (t. 4, b. l. 147). Liudytojas Ž. V. (duomenys neskelbtini), A. S. dirbant direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, dirbo vairuotoju nuo 2018 m. gegužės 4 d. Iki kol 2020 m. rugsėjo 8 d. A. S. paliko direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas, jis iš viso dirbo 19 pilnų mėnesių. Pasak liudytojo, vasaros metu buvo mažai važinėjama, todėl A. S. nereikalavo šiais mėnesiais atiduoti kurą (t. 5, b. l. 159-161) ir šie mėnesiai nėra įskaičiuojami. Per mėnesį Ž. V. atiduodavo po 30 litrų dyzelino. Visas jo atiduotas kuro kiekis sudaro ne kaltinamajame akte nurodytus 690 litrų, o 570 litrų. Atitinkamai, visa A. S. perduoto kuro vertė taip pat yra mažesnė – ne 773,07 Eur, bet 629,85 Eur. Liudytojas S. S. (duomenys neskelbtini), A. S. dirbant direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, dirbo vairuotoju nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. Iki kol 2020 m. rugsėjo 8 d. A. S. paliko direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas, jis iš viso dirbo 20 pilnų mėnesių. Pasak liudytojo, kai atostogaudavo ir nevažinėdavo, A. S. atiduoti kurą nereikalavo (t. 5, b. l. 115-117), todėl šie mėnesiai neįskaičiuojami. Pasak liudytojo, per mėnesį jis atiduodavo po 30 litrų dyzelino, todėl visas jo atiduotas dyzelino kiekis sudaro 600 litrų. Visa jo A. S. perduoto kuro vertė sudaro 658,68 Eur. Liudytojas K. O. (duomenys neskelbtini), A. S. dirbant direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, dirbo vairuotoju nuo 2019 m. vasario 1 d. Iki kol 2020 m. rugsėjo 8 d. A. S. paliko direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas, kuras buvo atiduodamas iš viso 13 mėnesių. Pasak liudytojo, vasarą kuro jis neduodavo (t. 5, b. l. 161-162), todėl vasaros mėnesiai neįskaičiuojami. Teisminio bylos nagrinėjimo metu šis liudytojas nenurodė, kokį kiekį kuro per mėnesį jis turėjo atiduoti A. S., tačiau prašė vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu K. O. teigė A. S. atiduodavęs po 30 litrų dyzelino per mėnesį (t. 1, b. 67-76). Visas jo perduotas kuro kiekis sudaro ne kaltinamajame akte nurodytus 450 litrų, o tik 390 litrų. Atitinkamai visa K. O. perduoto A. S. kuro vertė sudaro ne 484,83 Eur, o tik 421,05 Eur. Liudytojas R. G. (duomenys neskelbtini) dirbo nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. Iš viso dirbo 8 pilnus mėnesius. Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas nenurodė, kiek kuro per mėnesį jis įpildavo A. S.. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė įpildavęs mažiausiai 20 litrų per mėnesį (t. 1, b. l. 85-88). Apeliacinio proceso metu patikslino, jog įpildavo lygiai 20 litrų (t. 6, b. l. 92-94). Esant tokiems parodymų neatitikimams ir neturint galimybės nustatyti tikslų R. G. per mėnesį perduoto kuro kiekį, teismas vadovaujasi apeliacinio proceso metu duotais parodymais, nes jie palankesni A. S.. Teismas nustato, jog R. G. per mėnesį A. S. perduodavo po 20 litrų dyzelino, todėl visas jo perduotas kiekis sudaro 160 litrų (kiek ir nurodyta patikslintame kaltinime). Visa jo perduoto kuro vertė atitinkamai sudaro 175,68 Eur. Liudytojas A. R. (duomenys neskelbtini) vairuotoju dirbo nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d. Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas nenurodė, kiek kuro per mėnesį jis įpildavo A. S.. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė įpildavęs po 30 litrų per mėnesį (t. 1, b. l. 91-94). Apeliacinio proceso metu A. R. nurodė (t. 6, b. l. 94-97), kad per visą darbo laikotarpį A. S. atidavė mažiausiai 120 litrų dyzelino, paskutiniais darbo mėnesiais kuro jis nebedavė. Nesant galimybės pašalinti neatitikimų, teismas vadovaujasi A. S. palankesniais parodymais ir nustato, kad A. R. jam perdavė 120 litrų dyzelino. Apskaičiuodamas dyzelinio kuro vertę, teismas atsižvelgia į 2017 m. ir 2018 m. egzistavusius kuro kainų skirtumus, taip pat į tai, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokia kuro dalis buvo perduota 2017 m., o kokia – 2018 m. Dėl to nustatydamas A. R. perduoto kuro vertę, teismas vadovaujasi A. S. palankesniais įkainiais, t. y. A. R. A. S. perduoto kuro vertę apskaičiuoja pagal 2017 m. vidutinę kainą. Tuo remdamasis teismas nustato, kad A. R. A. S. perduoto dyzelino vertė sudaro 123,72 Eur. Teismas konstatuoja, kad A. S. iš viso pasisavino 1 840 litrų dyzelino kuro ir savo veiksmais padarė 2 008,98 Eur turtinę žalą. Ši suma viršija 5 MGL (250 Eur) dydį, bet neviršija 250 MGL (12 500 Eur) dydžio (BK 190 straipsnio 1 dalis).

37. BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas yra specialus – tai asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-56-696/2018). Tas pats turtas vienu metu negali būti patikėtas ir būti asmens žinioje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011).

38. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad A. S. nėra BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, šių įstatyminių nuostatų nesilaikė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad A. S. nėra šio nusikaltimo subjektas. Byloje nustatyta, kad A. S. nusikalstamos veikos padarymo metu ėjo (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas. Direktoriaus pavaduotojo teisės, pareigos ir atsakomybė yra apibrėžiamos Direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigybės aprašyme (t. 3, b. l. 53-57). Šio aprašymo 43 punkte yra numatyta direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareiga organizuoti materialinių vertybių apsaugą. To paties aprašo 50 punkte direktoriaus pavaduotojui ūkio reikalams yra suteikta teisė savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams, o 54 punkte – teisė perspėti pavaldžius darbuotojus, neekonomiškai naudojančius materialines vertybes. Byloje esančiame vairuotojo pareigybės aprašyme (t. 3, b. l. 119-120) numatyta, kad vairuotojai yra pavaldūs direktoriaus pavaduotojui ūkio reikalams. Be to, pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas gimnazijos direktorius A. Š. patvirtino (t. 5, b. l. 171-173), jog už teisingą kuro panaudojimą buvo atsakingas gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams A. S.. Šie duomenys neabejotinai patvirtina, jog užimamų direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigų pagrindu A. S. žinioje buvo (duomenys neskelbtini) turtas, tame tarpe ir dyzelinis kuras, kurio dalį, turėdamas teisę duoti privalomus nurodymus vairuotojams, jis pasisavino. Taigi, A. S. yra BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. Kitas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį inkriminuotas požymis – tai, jog turtas buvo A. S. patikėtas, šiuo atveju laikytinas pertekliniu ir iš kaltinimo šalinamas.

39. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 1 dalyje, padaroma esant tiesioginei tyčiai. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, jog tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-489/2022).

Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad A. S. (duomenys neskelbtini) dirbo ne tik direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, bet taip pat yra ėjęs vairuotojo pareigas (t. 3, b. l. 44-49). Jis pats dalyvavo kontroliniuose važiavimuose, pagal kurių duomenis vėliau buvo nustatytos gimnazijos naudojamų mokyklinių autobusų kuro normos (t. 4, b. l. 50, 53), pasirašydavo ant vairuotojų pateikiamų kelionės lapų. Dėl to jis suvokė, jog nustatytos kuro normos yra didesnės už realias autobusų kuro sąnaudas. Tai žinodamas ir suprasdamas, kad gali asmeniškai pasipelnyti gimnazijos turto sąskaita, jis sistemingai davė neteisėtus nurodymus gimnazijos autobusų vairuotojams dalį kuro degalinėje pilti ne į autobusų kuro bakus, bet į jo paties specialiai paruoštą asmeninę tarą. Tokiais veiksmais A. S. siekė dyzelinį kurą paversti savo asmenine nuosavybe ir tai jis sėkmingai įgyvendino. Taigi A. S. veikė tiesiogine tyčia. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria prokurorės skundo argumentams, kad A. S. veiksmuose yra ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

Sprendimą išteisinti A. S. pirmosios instancijos teismas motyvavo ir tuo, jog baudžiamojon atsakomybėn nėra patraukti kiti kartu su juo bendrininkų grupėje veikę asmenys, t. y. (duomenys neskelbtini) autobusų vairuotojai Ž. V., S. S., K. O., K. V., A. R., R. G. Toks argumentas, kaip vienas iš A. S. išteisinimo motyvų, buvo nurodytas be pagrindo. BPK 255 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 257 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi apie tai praneša prokurorui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tokia BPK nuostata nepasinaudojo ir prokurorui apie, jo manymu, galimai ir kitų asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką motyvuota nutartimi nepranešė. Liudytojai Ž. V., S. S., K. O., A. R., R. G., įpildami reikalaujamą kiekį kuro į savo tiesioginio viršininko A. S. parūpintas talpas ir jas perduodami jam, jam pakluso nenorėdami prarasti darbo, o apie A. S. neteisėtus nurodymus siekė informuoti (duomenys neskelbtini) direktorių, tačiau to nepavykus padaryti (nes direktorius neskyrė jiems dėmesio), kreipėsi į (duomenys neskelbtini) A. B., kuris tuo metu buvo ir (duomenys neskelbtini) tėvų komiteto pirmininkas, o vėliau tas pačias aplinkybes jie išdėstė ir teisėsaugos institucijoms. Tai rodo, kad minėti asmenys nesiekė bendrininkauti su A. S. jo nusikalstamo sumanymo įgyvendinime, o jo veiksmus norėjo nutraukti. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šių liudytojų parodymus apie A. S. piktnaudžiavimo ir jo žinioje buvusio gimnazijos turto pasisavinimo aplinkybes vertinti kaip neatitinkančius BPK 20 straipsnio reikalavimų ir juos atmesti. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šias aplinkybės jie išsigalvojo, o pirmiau aptarti faktiniai duomenys, kurių teisėjų kolegija nebekartoja, neabejotinai patvirtina, kad liudytojai parodymus davė apie realius įvykius ir A. S. veiksmus, kurie nagrinėjamoje byloje yra nusikalstami.

Nors liudytojai A. Š., R. R., A. C., J. T., S. S., A. Z., A. P. A. S. kaip asmenį, direktoriaus pavaduotoją charakterizavo teigiamai, sakė, kad jiems nežinomos kuro ar pinigų reikalavimo iš vairuotojų aplinkybės, tačiau jų parodymai nepaneigia pirmiau aptartų duomenų viseto, kuris patvirtina išteisintojo kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Be to atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja A. C. nurodė, jog liudytojo Ž. V. jai rašytame pasiaiškinime buvo nurodyta, kad darbe blogas mikroklimatas, jaučiama įtampa, paminėti nesklandumai dėl kuro naudojimo, o tai neprieštarauja pirmiau aptartų įrodymų visetui, kuriuo teisėjų kolegija grindžia šiame nuosprendyje nustatytas A. S. inkriminuotas nusikaltimų padarymo aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, nes nuosprendžio 25 lape dėstomi argumentai, kad yra pagrindas A. S. kaltinimus pasunkinti, inkriminuojant bendrininkavimą, o kitoje dalyje – 28 lape jau tvirtinama, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų.

40. BK 228 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė yra numatyta valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, padariusiam šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo) siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių.

41. Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-648/2021). Piktnaudžiavimo sudėtis yra materialioji, baudžiamajai atsakomybei kilti būtini padariniai – didelė turtinė arba didelė neturtinė žala. Didelė turtinė žala BK 228 straipsnio prasme kasacinėje praktikoje paprastai siejama su žala, viršijančia 250 MGL, nors, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, didele gali būti pripažinta ir mažesnio dydžio turtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-17-648/2021). Teismų praktikoje yra nurodoma, jog didelės žalos požymis yra vertinamasis. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, asmens einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens ir institucijos, kurioje dirba valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-59-495/2021). Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, kai ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės tarnybos autoriteto diskreditavimo, asmens sveikatos sutrikdymo, kai kyla esmingai žalingų padarinių valstybei, tarnybai ar asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-697-2021). Didelės neturtinės žalos požymis valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui dažniausiai inkriminuojamas ir tada, kai jis, piktnaudžiaudamas tarnyba, padaro kitų nusikalstamų veikų arba sudaro sąlygas kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-495/2020). Piktnaudžiavimą kvalifikuojantis požymis – siekimas turtinės naudos – teismų praktikoje suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pvz., neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų) ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-489/2022).

42. Valstybės tarnybos įstatymas įtvirtina pareigą valstybės tarnautojams laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų ir taisyklių, vengti interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba (šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktai). Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme yra numatyta pareiga nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; nesinaudoti tarnybinėmis pareigomis ar tarnybiniu statusu asmeninei naudai gauti (įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktai). Direktoriaus pavaduotojo teisės, pareigos ir atsakomybė yra apibrėžiamos Direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigybės aprašyme (t. 3, b. l. 53-57), su kuriuo A. S. buvo supažindintas pasirašytinai. Šio aprašymo 6 punkte, be kita ko, nurodoma, kad direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams turi būti sąžiningas. To paties aprašymo 13 punkte numatyta jo pareiga planuoti, organizuoti ir vadovauti įstaigos aptarnaujančio personalo darbui, užtikrinti, kad įstaigos pastatai būtų tinkamai prižiūrimi ir tikslingai naudojami. Aprašymo 43 punkte yra numatyta direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareiga organizuoti materialinių vertybių apsaugą. To paties aprašymo 50 punkte direktoriaus pavaduotojui ūkio reikalams yra suteikta teisė savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams, o 54 punkte – teisė perspėti pavaldžius darbuotojus, neekonomiškai naudojančius materialines vertybes. Nagrinėjamu atveju buvo nustatytas visiškai priešingas A. S. elgesys. Dirbdamas gimnazijos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams A. S. dėl savanaudiškų paskatų pavaldiems darbuotojams – mokyklinių autobusų vairuotojams davė neteisėtus nurodymus. Jis neatliko savo pareigos saugoti dyzelinį kurą kaip materialinę vertybę, jį pasisavino savo reikmėms tenkinti. Tam, kad būtų patenkintas A. S. poreikis gauti kuro, gimnazijos autobusų vairuotojai buvo priversti jį taupyti, negalėjo panaudoti gimnazijos reikmės. Tokiu būdu A. S. veikė priešingai tarnybos interesams ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.

Nagrinėjamoje byloje didelė žala, kaip būtinas piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymis, siejama su turtine ir didele neturtine žala, kurią patyrė valstybė, Kauno rajono (duomenys neskelbtini), dėl to, kad A. S., būdamas gimnazijos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 2 008,98 Eur vertės dyzelinį kurą, taip pakenkė gimnazijos įvaizdžiui, sumenkino šios mokymo įstaigos direktoriaus pavaduotojo autoritetą pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje yra neįrodytas didelės žalos požymis. Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad A. S. veiksmai nesukėlė rezonanso, todėl nėra būtinojo BK 228 straipsnyje nurodytos veikos požymio – didelės žalos. Visų pirma pažymėtina, kad rezonansas (atgarsis) nėra būtinasis aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, tačiau į jį gali būti atsižvelgiama sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo. A. S. nusikalstami veiksmai buvo aprašyti žiniasklaidoje (viename skaitomiausių Lietuvos interneto naujienų portalų), tačiau šios aplinkybės nebuvo esminės kvalifikuojant išteisintojo veiksmus. Šiuo atveju išteisintojo veiksmų neteisėtumas vertintinas jo konkrečiai atliktų nusikalstamų veikų kontekste. A. S. pagal savo tiesiogines pareigas būdamas atsakingas už (duomenys neskelbtini) turto naudojimo racionalumą ir jo apsaugą, pats siekdamas sau naudos skatino sau pavaldžius darbuotojus neteisėtai veikti. Jo veiksmai tęsėsi gan ilgą laiką, palietė ne vieną jam pavaldų asmenį. Pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi duodamas neteisėtus nurodymus pavaldiems asmenims, veikdamas priešingai savo tarnybos interesams A. S. padarė ne tik jo žinioje buvusio turto pasisavinimą, bet jo piktnaudžiavimas tarnyba peraugo į pinigų už palankumą reikalavimą iš pavaldžių darbuotojų. Šios aplinkybės rodo, kad šie nusikaltimai yra piktnaudžiavimo tarnyba pasekmė, o kitų nusikalstamų veikų (ne tik piktnaudžiavimo) padarymas suteikia papildomą pagrindą konstatuoti, kad A. S. veiksmais buvo sumenkintas švietimo įstaigos, kurios darbuotojai turi rodyti teigiamą pavyzdį besiformuojančioms asmenybėms, autoritetas ir padaryta didelė žala tiek (duomenys neskelbtini), tiek ir Lietuvos valstybei.

43. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu gali būti tik valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. BK 230 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme nustatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis. (duomenys neskelbtini) yra savivaldybės biudžetinė įstaiga ir atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalyje pateiktą viešojo juridinio asmens apibrėžimą. Šioje byloje jau ne kartą minėta, kad A. S. nusikalstamas veikas padarė eidamas (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas. Eidamas šias pareigas jis turėjo teisę savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams. Taigi, A. S. einamų pareigų pagrindu turėjo administracinius įgaliojimus kito gimnazijos personalo atžvilgiu. Jis atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytus valstybės tarnautojui prilyginamo asmens požymius ir yra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu. Taigi A. S. nusikalstami veiksmai kaip nusikaltimų sutaptis tinkamai kvalifikuoti ir pagal šį baudžiamąjį įstatymą.

Dėl neteisėto pinigų reikalavimo ir priėmimo iš vairuotojų A. R. ir R. G.

Kaltinant A. S. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu, be reikalavimų jam perduoti (duomenys neskelbtini) dyzeliną ir jo pasisavinimo, buvo inkriminuota, kad jis 2018 m. kovą, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai nurodė mokyklinių autobusų vairuotojams R. G. bei A. R. ir reikalavo, kad jie už papildomai (direktoriaus 2018 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. P-27) 2018 metų kovo ir balandžio mėnesiais jiems skirtą 0,25 vairuotojo etatą, kiekvieną mėnesį mokėtų jam po 100 Eur, taip A. S. iš R. G. ir iš A. R. gavo po 200 Eur, taip pasisavindamas R. G. ir A. R. teisėtai uždirbtus pinigus, viso 400 Eur.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, iš naujo vertindama pirmosios instancijos ištirtus įrodymus ir pati atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog neteisėtas pinigų reikalavimas iš pavaldžių darbuotojų – (duomenys neskelbtini) vairuotojų ir pinigų priėmimas iš jų nagrinėjamoje byloje neįrodytas.

Nors prokurorė pagrįstai prašo A. S. už šiuos veiksmus nuteisti, tačiau kvalifikuodama jo veiksmus netinkamai juos vertina kaip piktnaudžiavimą tarnyba pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal šį baudžiamąjį įstatymą nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 228 straipsnio 2 dalį tada, jei nėra kyšininkavimo požymių, kurie nagrinėjamoje byloje pasitvirtino.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

Apeliacinės instancijos teismas nustato, kad A. S., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, savo naudai tiesiogiai reikalavo duoti kyšį ir jį priėmė už teisėtą veikimą – palankumą vykdant įgaliojimus. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis: A. S., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas (duomenys neskelbtini), viešajame juridiniame asmenyje – (duomenys neskelbtini) (įm. k. (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams (paskirtas į pareigas (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. P-41 ir direktoriaus 2017 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. P-88), turėdamas mokyklos direktoriaus administracinius įgaliojimus, 2018 m. kovą savo naudai už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – palankumą iš A. R. bei R. G., dirbusių (duomenys neskelbtini) mokyklinių autobusų vairuotojais, neteisėtai pareikalavo, kad šie jam (A. S.) atiduotų savo darbo užmokesčio dalį, jiems mokamą už 0,25 vairuotojo etato, taip iš A. R. už 2018 m. kovą pareikalavo ir priėmė 86,63 Eur, už balandį – 90,76 Eur, iš viso 177,39 Eur kyšį; iš R. G. už 2018 m. kovą pareikalavo ir priėmė 86,63 Eur, už balandį – 90,76 Eur, iš viso 177,39 Eur kyšį. Tokiu būdu A. S. iš A. R. ir R. G. savo naudai pareikalavo ir priėmė iš viso 354,78 Eur kyšį.

Šie A. S. nusikalstami veiksmai sudaro BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl iš BK 228 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojami į BK 225 straipsnio 1 dalį.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. S. tvirtino, kad jokių pinigų iš vairuotojų R. G. ir A. R. nereikalavo ir neėmė (t. 5, b. l. 112-115; t. 6., b. l. 97-99).

A. S. parodymus paneigia liudytojų R. G. (t. 5, b. l. 148-150; t. 6, b. l. 92-94), A. R. (t. 5, b. l. 151-153; t. 6, b. l. 94-97) nuoseklūs parodymai, R. G. (t. 3, b. l. 109-110) ir A. R. (t. 3, b. l. 111-114) darbo sutartys, Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus raštas dėl pinigų išmokėjimo už papildomą 0,25 etato (t. 4, b. l. 58) bei pokalbių garso įrašai (t. 1, b. l. 100-103, 104-109).

Liudytojas R. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad į savo banko sąskaitą gavęs pinigus už darbą 0,25 vairuotojo etato, juos atiduodavo A. S., nes jis to reikalavo, sakydamas, kad liudytojui šie pinigai nepriklauso. Negali pasakyti, ar kas mėnesį davė po 100 Eur, galėjo būti ir daugiau, ir mažiau. Buhalterė jam pasakė, kokią sumą sudaro užmokestis už 0,25 etato, tuos pinigus ir atiduodavo. Žino, kad A. R. taip pat reikėjo atiduoti savo užmokestį už ketvirtį etato. Dėl netenkinančių darbo sąlygų išėjo iš darbo (t. 5, b. l. 148-150).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas R. G. parodė, kad pamena pokalbį, kuris yra garso įraše Nr. „180425“. Įraše atpažįsta savo, A. R. ir A. S. balsus. Šį pokalbį įrašinėjo A. R.. Jiems su A. R. buvo priskirta po 0,25 vairuotojo etato ir jie turėjo daugiau dirbti. Už 0,25 etato gaudavo apie 100 Eur. Prieš paskiriant priedą, iš anksto nebuvo tartasi, kad išmokėtą priedą reikės grąžinti. A. S. pasakė, kad priedą reikės atiduoti jam, tik po to, kai liudytojas į savo sąskaitą gavo pirmą priedą. Kokia konkreti suma sudaro atlygį už 0,25 vairuotojo etato, pasitikslino nuėjęs pas buhalterę, kuri parašė sumą ant lapelio. Pinigų grąžinti nenorėjo, nes jautėsi juos sąžiningai užsidirbęs, tačiau, A. S. reikalaujant, atiduodavo visą gautą priedą iki pat išėjimo iš darbo. R. G. pinigai būdavo pervedami į banko sąskaitą. Po to, kai liudytojas pinigų išsigrynindavo, atiduodavo A. S. pinigus į rankas. Negali pasakyti, ar priedo paskyrimą inicijavo A. S. (t. 6, b. l. 92-94).

Liudytojas A. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pinigus atidavė A. S. įsakymu. Pinigus atidavinėjo tiek jis, tiek R. G.. Į sąskaitą už 0,25 etato būdavo pervedama 100 Eur, tiek ir atiduodavo A. S.. Garso įraše girdisi jo, A. S. ir R. G. pokalbis. Garso įrašus darė, nes norėjo parodyti direktoriui, kokį spaudimą patiria (t. 5, b. l. 151-153).

Apeliacinio proceso metu A. R. paaiškino, kad nebeprisimena tiksliai, kada įvyko garso įraše užfiksuotas pokalbis, tačiau tuo metu jau buvo kalbama, kad reikės daugiau važinėti, o A. S. pasiims pinigus. A. S. iš karto pasakė, kad gavus 0,25 etato, pinigai turės būti atiduodami jam. A. S. neišsakė jokių grasinimų, tai buvo jo, kaip viršininko, įsakymas. Kiek liudytojas pamena, turėjo atiduoti visus už priedą gautus pinigus, t. y. apie 100 Eur. Garso įraše įrašytas pokalbis buvo ne pirmas. Jie su R. G. neapsikentė, kad turi dirbti ir grąžinti pinigus, todėl pasakė, kad atsisako 0,25 etato. Garso įrašą nutarė pasidaryti, nes pasiskundus dėl A. S. netinkamo elgesio, direktorius sakydavo, kad vairuotojai esą viską išsigalvoja. A. R. patvirtino, kad mažiausiai už du mėnesius atidavė A. S. pinigus, gautus už 0,25 etato (t. 6, b. l. 94-97).

Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad A. R. laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. (duomenys neskelbtini) vairuotoju dirbo padidintu, t. y. 1,25 etatu (t. 3, b. l. 111-114). Liudytojas R. G. laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. (duomenys neskelbtini) vairuotoju taipogi dirbo padidintu, t. y. 1,25 etatu (t. 3, b. l. 109-110). Abu šie asmenys buvo apklausti liudytojais, įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Jų parodymai sutampa – tiek A. R., tiek R. G. patvirtino, kad už 0,25 padidintą etatą jiems buvo išmokėtas atitinkamai didesnis darbo užmokestis, šią dalį teisėtai uždirbtų pinigų A. S. reikalavo atiduoti jam ir toks reikalavimas buvo įvykdytas. Liudytojų parodymus patvirtina į bylą pateiktas garso įrašas Nr. „180425“ (t. 1, b. l. 100-103) ir jo stenograma (t. 1, b. l. 104-109). Dėl į bylą pateiktų garso įrašų autentiškumo, jų kaip įrodymų teisėtumo teismas jau pasisakė šiame nuosprendyje, todėl nekartoja argumentų dėl garso įrašų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams. Garso įraše Nr. „180425“ yra užfiksuotas pokalbis, kuriame dalyvavo A. S., A. R. ir R. G.. Šio pokalbio metu A. S. pasakė „ne, tai reikia išspręst. Reikia parašyti pareiškimą, kad atsisakot 0,25 arba reikia paduoti pinigus, taip kaip jūs pasirinksit, čia jūsų valia“. Į toliau sekusį A. R. pastebėjimą „tai ne dabar pinigus turbūt, o kada gausim jau už šitą mėnesį“ A. S. atsakė „tai aš nežinau, kaip jums patogiau“. Toks pokalbio turinys paneigia A. S. parodymus, nes iš jo akivaizdu, kad A. S. žinojo apie A. R. ir R. G. paskirtą papildomą 0,25 etato ir reikalavo, kad už šį 0,25 etato papildomai gaunamus pinigus vairuotojai atiduotų būtent jam. Šie faktiniai duomenys papildo vienas kitą ir patvirtina, kad A. S., pasinaudodamas tarnybine padėtimi, viršydamas savo įgaliojimus, reikalavo iš A. R. ir R. G. pinigų, kurie jiems buvo išmokėti kaip teisėta darbo užmokesčio dalis už papildomai priskirtus 0,25 etato.

Byloje nustatyta, kad visas A. R. ir R. G. darbo užmokestis, įskaitant už padidintą etato dalį, buvo pervedamas į jų banko sąskaitas. Liudytojų teigimu, vėliau jie, išsigryninę pinigų, A. S. sumokėdavo grynais. R. G. negalėjo tiksliai nurodyti jo atiduotos sumos – tai galėjo būti ir daugiau, ir mažiau nei 100 Eur, tačiau jis pažymėjo, kad A. S. atidavė visą papildomai gautą darbo užmokestį. Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus rašte (t. 4, b. l. 57) nurodyta, kad R. G. už papildomą 0,25 etatą buvo išmokėta už 2018 m. kovą – 86,63 Eur, už balandį – 90,76 Eur, viso 177,39 Eur. Liudytojas A. R. teigė, kad padidinta darbo užmokesčio dalis sudarė 100 Eur. Apeliacinio proceso metu jis nurodė A. S. atidavęs pinigus sudarančius užmokestį už priedą mažiausiai už du mėnesius. Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus rašte (t. 4, b. l. 57) nurodyta, kad A. R. už 2018 m. kovą buvo išmokėta 86,63 Eur, už balandį – 90,76 Eur, viso 177,39 Eur.

Kaip matyti iš liudytojų A. R. ir R. G. parodymų, jie tvirtino, kad iš jų A. S. reikalavo duoti jam kas mėnesį maždaug po 100 eurų, gaunamus už 0,25 vairuotojo etato. Kad reikalaujamų pinigų suma nebuvo įvardinta tiksliai, o siejama su vairuotojams išmokėtu užmokesčiu už 0, 25 etato, patvirtina ir pirmiau aptartas garso įrašas. Todėl teisėjų kolegija, vertindama dokumentus, patvirtinančius apie išmokėtas priedų sumas ir šių liudytojų parodymus, kad jie sumokėdavo A. S. tiek, kiek gaudavo kaip priedą už vairuotojo 0,25 etato, tikslina kaltinime nurodyto A. S. reikalauto ir priimto kyšio sumas, jas mažindama.

Pagal BK 225 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. BK 225 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atsako pagal šį kodeksą už pažadą ar susitarimą priimti kyšį arba reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį, arba kyšio priėmimą tiek už konkretų veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, tiek ir už išimtinę padėtį ar palankumą.

Nors A. S., reikalaudamas neoficialaus atlygio ir jį paimdamas, už tai nežadėjo atlikti kokių nors konkrečių veiksmų ar susilaikyti nuo kokių nors veiksmų, tačiau tai nereiškia, kad pinigų reikalavimas ir paėmimas nebuvo susijęs su A. S. kaip (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigomis. Kyšininkavimo teisinė koncepcija nekelia reikalavimo, kad kyšio gavėjas aiškiai nurodytų kyšio davėjui priežastį, dėl kurios šis turėtų duoti kyšį. Apie tai, už ką reikalaujamas ir imamas kyšis, gali būti sprendžiama iš viso byloje nustatytų aplinkybių konteksto. Pažymėtina, kad A. S. ir (duomenys neskelbtini) vairuotojus A. R. bei R. G. siejo teisiniai pavaldumo santykiai: A. S., būdamas (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, turėjo kontroliuoti vairuotojų darbą, jų sunaudojamo kuro kiekius ir normas. Taigi, neabejotina, kad vairuotojai buvo suinteresuoti direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams palankumu, suprato rizikas, kurios gali kilti dėl nesutarimų su A. S.. Kai toks asmuo reikalauja ar provokuoja duoti kyšį, net ir nenurodydamas konkrečios priežasties, palankumu suinteresuotas asmuo turi pagrindą manyti, kad, atsisakęs duoti kyšį, jis gali susidurti su įvairiais trukdžiais, pertekliniais reikalavimais. Juolab, kad su trukdžiais ir neteisėtais reikalavimais darbe A. R. bei R. G. jau buvo susidūrę ir iki A. S. pareikalaujant kyšio – nustatyta, kad abu asmenys turėjo A. S. perdavinėti dalį gimnazijos reikmėms skirto dyzelinio kuro, abu buvo nepatenkinti įtempta atmosfera darbe (A. R. netgi teigė patyręs mobingą). A. S. turėdamas (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo įgaliojimus, turėjo realią galimybę daryti įtaką vairuotojams tenkančio darbo krūvio paskirstymui. Todėl, reikalaudamas kyšio jis neabejotinai suprato, kad būdami jam pavaldžiais darbuotojais A. R. bei R. G. turėtų būti suinteresuoti palaikyti su juo gerus santykius dabar ir ateityje, todėl gali sutikti su reikalavimu dėl kyšio davimo ir kyšį duoti. Tokia situacija visiškai atitinka kyšio reikalavimo ir jo priėmimo už palankumą požymius.

Pažymėtina, jog iki 2017 m. birželio 3 d., kai įsigaliojo 2017 m. birželio 1 d. įstatymu Nr. XIII-391 priimti BK 225 straipsnio 5 dalies ir 227 straipsnio 5 dalies pakeitimai, kyšis buvo suprantamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas atlygis už veikimą ar neveikimą kyšio davėjo ar kito asmens interesais. Buvo laikomasi nuostatos, jog būtinas kyšininkavimo požymis yra kyšio davėjo pageidaujamas kyšio priėmėjo veikimas ar neveikimas, t. y. kokių konkrečių kyšio priėmėjo veiksmų siekė kyšio davėjas. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 straipsnis netaikomas. Tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos aplinkybes, kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnį kaip piktnaudžiavimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353-139/2015). Nuo 2017 m. birželio 3 d. įsigaliojusioje BK 225 straipsnio 5 dalies redakcijoje, kuri jau galiojo nusikalstamų veiksmų padarymo metu, įtvirtinta nuostata, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atsako už pažadą ar susitarimą priimti kyšį arba reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį, arba kyšio priėmimą tiek už konkretų veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, tiek ir už išimtinę padėtį ar palankumą. Taigi, įstatymu praplėsta kyšininkavimo nusikalstamos veikos sudėtis nuo šiol apima ir tokius veiksmus, kuriuos nagrinėjamu atveju padarė A. S. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. S. veiksmuose savo naudai tiesiogiai už teisėtą veikimą, palankumą vykdant savo, kaip (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams, įgaliojimus reikalaujant pinigų iš pavaldžių darbuotojų ir juos priimant, yra visi nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų 2014 m. vasario 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). Teismui suteikiama teisė, išnagrinėjus bylą ir nustačius tikrąsias faktines aplinkybes, konstatuoti jas nuosprendyje.

Šioje byloje kaltinimas buvo keičiamas tiek prokurorės iniciatyva (tikslinant A. S. pasisavinto dyzelinio kuro kiekį ir vertę), tiek apeliacinės instancijos teismo iniciatyva (įspėjant dėl galimybės kvalifikuoti A. S. veiksmus pagal BK 225 straipsnio 1 dalį). A. S. ir jo gynėjas buvo informuoti apie kaltinimo keitimą. Gynėjui pareikalavus, apeliaciniame bylos nagrinėjime buvo padaryta pertrauka ir suteikta laiko pasiruošti gynybai. Perkvalifikavus dalį A. S. veiksmų iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 1 dalį, jo teisinė padėtis nepasunkėja. Apeliacinės instancijos teismas atliko visas privalomas procedūras, susijusias su kaltinimo keitimu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, laikėsi BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimų.

Kaip jau minėta, kaltinant A. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, buvo inkriminuota, kad jis neteisėtai nurodė mokyklinių autobusų vairuotojams R. G. bei A. R. ir reikalavo, kad jie už papildomai 2018 metų kovo ir balandžio mėnesiais jiems skirtą 0,25 vairuotojo etatą, kiekvieną mėnesį mokėtų jam po 100 Eur, taip A. S. iš R. G. ir iš A. R. gavo po 200 Eur, taip pasisavindamas R. G. ir A. R. teisėtai uždirbtus pinigus, viso 400 Eur.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kvalifikuodama A. S. veiksmus pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, inkriminuoja, kad jis 2018 m. kovą savo naudai už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – palankumą iš A. R. bei R. G. pareikalavo, kad šie jam (A. S.) atiduotų savo darbo užmokesčio dalį, jiems mokamą už 0,25 vairuotojo etato, taip iš A. R. už 2018 m. kovą pareikalavo ir priėmė 86,63 Eur, už balandį – 90,76 Eur, iš viso 177,39 Eur kyšį; iš R. G. už 2018 m. kovą pareikalavo ir priėmė 86,63 Eur, už balandį – 90,76 Eur, iš viso 177,39 Eur kyšį. Tokiu būdu A. S. iš A. R. ir R. G. savo naudai pareikalavo ir priėmė iš viso 354,78 Eur kyšį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame nuosprendyje nustatytų A. S. veiksmų apimtis neišsiplėtė, nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios nebūtų tirtos ar ribotų jo teisę į gynybą.

Nors nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavus į BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 225 straipsnio 1 dalį, iškyla bausmių už atskiras veikas skyrimo ir jų bendrinimo klausimas ne tik jų apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalis 1 punktas), tačiau ir dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 4 dalis), ko prokurorė apeliaciniame skunde neprašo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas gali būti kompensuotas neviršijant prokurorės skunde prašomo skirti subendrintos bausmės dydžio. Tuo pačiu bus užtikrinta, kad teisingai nustačius tikrąsias bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas būtų pritaikytas tinkamai, o A. S. teisinė padėtis nebūtų pasunkinama daugiau, negu to prašoma prokurorės skunde.

Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 2 dalyje, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

A. S. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra. A. S. padarė vieną sunkų (BK 228 straipsnio 2 dalis), vieną apysunkį (BK 225 straipsnio 1 dalis) ir vieną nesunkų nusikaltimą (BK 183 straipsnio 1 dalis). Nesunkus ir sunkus nusikaltimai sudaro idealią sutaptį. Nusikaltimai baigti, padaryti tiesiogine tyčia. A. S. yra sulaukęs pensinio amžiaus, dirba (t. 4, b. l. 180), administracine tvarka atsakomybėn trauktas tik už nešiurkščių nusižengimų padarymą (t. 4, b. l. 178-179), neteistas (t. 4, b. l. 176). Nenustatyta, kad po šioje byloje išnagrinėtų nusikalstamų veikų A. S. būtų nesilaikęs visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, joks naujas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nėra pradėtas. Skirdamas bausmę už BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą teismas atsižvelgia ir į tai, kad sumažėjo pagal šį įstatymą inkriminuotų veiksmų apimtis. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog A. S. gali būti paskirta minėtų baudžiamųjų įstatymų sankcijose esanti bausmės rūšis – bauda, jos dydį nustatant artimą arba lygų BK 47 straipsnyje 3 dalies 2 punkte, 3 punkte ir 4 punkte numatytai minimaliai šios bausmės ribai.

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija mano, jog A. S. už BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus 70 MGL (3 500 Eur) dydžio baudą, už BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą, o už BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudą ir šias bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinus bei A. S. paskyrus subendrintą bausmę – 180 MGL (9 000 Eur) dydžio baudą, bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausme siekiami tikslai.

A. S. jau yra sulaukęs pensinio amžiaus, turi ribotas galimybes gauti pajamų, todėl teismas nustato 1 metų terminą paskirtai baudai sumokėti (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio 2 dalis).

Prokurorė apeliaciniame skunde prašo A. S. paskirti BK 68² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. BK 68² straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-495/2021). Šiuo atveju A. S. nusikalstamas veikas padarė eidamas valstybės tarnautojui prilyginto asmens – (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas. Užimtas pareigas jis panaudojo savo asmeniniams neteisėtiems tikslams pasiekti. Esant tokioms aplinkybėms teismas formaliai turėtų pagrindą paskirti BK 68² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Visgi, teismas įvertina, jog A. S. yra pasitraukęs iš pareigų, kurias užimdamas padarė nusikalstamas veikas. Šiuo metu jis dirba apsaugos darbuotoju. Taigi, net ir netaikant šios baudžiamojo poveikio priemonės, A. S. jau daugiau nei dveji su puse metų nebedirba valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu ir nėra pagrindo tikėtis, kad tokias pareigas jis galėtų užimti ateityje. Juolab, kad šiuo metu pretenduoti į valstybės tarnautojo pareigas jis nebegalėtų dėl amžiaus cenzo – A. S. jau yra vyresnis nei 65 metų amžiaus (Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl šių priežasčių BK 68² straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas būtų perteklinis ir teismas šios baudžiamojo poveikio priemonės neskiria.

Dėl kardomosios priemonės panaikinimo ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, likimo.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2021 m. vasario 26 d. nutarimu A. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 5, b. l. 16-19) nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinama.

Liudytojo A. R. pateiktas kompaktinis diskas su garso įrašais, saugomas baudžiamojoje byloje (t. 1, b. l. 103), paliekamas saugoti prie bylos.

Plastikinės taros su jose esančiais degalų – dyzelino skysčių likučiais (9 vnt.) ir tuščia plastikinė tara (1 vnt.), saugomos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriaus saugojimo patalpose (t. 2, b. l. 22-27), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinamos teisėtam savininkui A. S..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendį, kuriuo A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: A. S. nusikalstamus veiksmus (dėl pinigų reikalavimo ir jų priėmimo iš R. G. ir A. R.) iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 dalį ir A. S. nuteisti 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

A. S. pripažinti kaltu ir nuteisti: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį (dėl dyzelino pasisavinimo) 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir A. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 180 MGL (9 000 Eur) dydžio baudą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio 2 dalimi, įpareigoti A. S. baudą sumokėti per 1 metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įm. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (nurodant įmokos kodą 6801).

A. S. išaiškinti, kad nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2021 m. vasario 26 d. nutarimu A. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

Liudytojo A. R. pateiktą kompaktinį diską su garso įrašais, saugomais baudžiamojoje byloje, palikti saugoti prie bylos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Plastikines taras su jose esančiais degalų – dyzelino skysčių likučiais (9 vnt.) ir tuščią plastikinę tarą (1 vnt.), saugomas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriaus saugojimo patalpose, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti teisėtam savininkui A. S. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas).