Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Apeliaciniu skundu nuteistoji D. S. ir jos gynėjas advokatas Arnas Uleckas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir priimti naują - išteisinti D. S.. Mano, kad nuosprendis yra priimtas pažeidžiant tiek BK, tiek BPK nuostatas, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių, D. S. baudžiamoji atsakomybė taikyta iš esmės nenustačius inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Skundas grindžiamas tuo, kad D. S. nei ginčo ataskaitų, nei šiuo metu neturi nekilnojamojo turto vertintojo kvalifikacijos. Taip pat ji nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja, kuri turėjo kokius nors įgaliojimus veikti bendrovės vardu. Nei vienos iš byloje nagrinėtų ataskaitų D. S. nėra pasirašiusi ar kitokiu būdu patvirtinusi nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų ir/ar jų turinio teisingumo. Todėl ji neatitinka pagrindinio intelektualaus dokumento klastojimo, kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymio – dokumentą klastojančio asmens teisės surašyti tą dokumentą. Atkreipiamas dėmesys, jog ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prokuroras-baigiamosios kalbos metu taip pat prašė išteisinti D. S. nurodydamas, kad ši neatitinka dokumentų klastojimo subjekto požymių, nes ji nusikalstamų veikų darymo metu neturėjo nei turto vertintojos kvalifikacijos, nei įgaliojimų rengti turto vertinimo ataskaitas.

Teismo išvada, kad „aplinkybė, jog D. S. nusikalstamų veikų padarymo metu neturėjo turto vertintojo kvalifikacijos, savaime nešalina jos atsakomybės“ yra visiškai nepagrįsta, nes tiek teisės doktrinoje, tiek kasacinės instancijos teismo praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, jog vienas pagrindinių dokumento intelektualaus klastojimo požymių yra teisės (teisinio statuso) turėjimas rengti konkretų dokumentą – šiuo atveju nekilnojamojo turto vertintojo kvalifikacijos turėjimas rengti ir pasirašyti nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas.

Gynyba įžvelgdama nuosprendyje išdėstytų išvadų prieštaringumą dėl turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, akcentuoja, jog D. S., neturint nekilnojamojo turto vertintojo kvalifikacijos, absoliučiai jokie turto rinkos vertės nustatymo kriterijai nėra privalomi, kadangi pastaroji net ir neturi teisės rengti nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų, o ginčo atveju – ir nerengė ataskaitų. Todėl mano, jog nuosprendis yra naikintinas jau vien dėl to, kad ginčo atveju neegzistuoja pagrindinis intelektualaus dokumento klastojimo požymis - D. S. neturėjo ir neturi nekilnojamojo turto vertinimo kvalifikacijos, nebuvo bendrovės įgaliotas asmuo ir nepasirašė ginčo ataskaitų, kurių suklastojimu yra pripažinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų požymių bei bendrininkavimo sudėties pažymima, kad nuosprendyje nėra nurodytas nei vienas konkretus D. S. veiksmas ir/ar tokį veiksmą patvirtinantis įrodymas, kuriuo D. S. būtu atlikusi dokumentų klastojimą ir/ar prisidėjusi prie dokumentų klastojimo. Apylinkės teismas priimdamas nuosprendį apsiribojo tik deklaratyviais, absoliučiai jokiais įrodymais nepagrįstais teiginiais apie D. S. vaidmenį rengiant nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas.

Pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad D. S. padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, privalėjo nustatyti, kad D. S. nesilaikydama turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų skaičiavo ir nustatinėjo vertintų žemės sklypų vertes. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta ir byloje nėra absoliučiai nei vieno įrodymo, kad D. S. būtų skaičiavusi ir nustatinėjusi vertintų žemės sklypų rinkos vertes. Priešingai - ir pati D. S., ir nekilnojamojo turto vertintoja B. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu aiškiai nurodė, kad vertintų žemės sklypų vertes skaičiavo ir nustatinėjo (atitinkamai intelektinės veiklos rezultatą kūrė ir protinį darbą atliko) vertintoja B. T., o ne D. S.. D. S. darbas apsiribojo tik techniniu darbu – nekilnojamojo turto registro, kadastrinių matavimų bylų, užsakovų duomenų perkėlimu į turto vertinimo ataskaitos šablonus, kas visiškai nėra susiję su žemės sklypų vertės nustatymu. Atkreipiamas dėmesys, jog šios bylos nagrinėjimo metu netgi nebuvo nustatyta ir tai, kuriose iš ginčo ataskaitų D. S. atliko techninį darbą. Tuo tarpu apkaltinamajame nuosprendyje visos trys nuteistosios, įskaitant D. S., iš esmės buvo nuteistos už tai, kad neteisingai buvo nustatyta žemės sklypų vertė. Pažymima, jog dėl to, kad D. S. kai kuriais iš 44 atvejų (net nenustačius kuriais iš jų konkrečiai) atliko techninį darbą, prokuroras baigiamosios kalbos metu prašė išteisinti kaltinamąją D. S. dėl visų nusikalstamų veikų.

Atsižvelgiant į argumentus išdėstytus 3.1. – 3.5 punktuose, apeliantai mano, kad D. S. baudžiamoji atsakomybė iš esmės buvo taikyta nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų požymių, o būtent – dokumento klastojimo fakto, nors teismų praktikoje tikro dokumento suklastojimas – tai kaltininko veiksmai, kuriais fizinėmis pastangomis, įvairia technika pakeičiama dokumente užfiksuota informacija (keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai, nuotraukos ir pan. arba teisinga informacija pakeičiama panaudojus intelektines pastangas (įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-618-489/2015).

Nurodoma ir tai, jog baudžiamoji atsakomybė D. S. buvo taikyta ne tik, kad nepagrįstai, bet ir grindžiant esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, kurių nebuvo netgi nurodyta kaltinime, perduotame teismui (pvz., nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitose nurodytų verčių neatitikimas individualiuose žemės sklypų vertinimuose nurodytoms vertėms ir kt.).

Pasisakant dėl apylinkės teismo išvadų, kad visų trijų nuteistųjų veiksmai buvo kvalifikuoti kaip bendrininkavimas ir visų veiksmai buvo vertinami kaip vykdytojų, pabrėžiama, kad apylinkės teismas ne tik, kad nenustatinėjo bendrininkavimo sudėties, bet netgi padarė visiškai priešingą išvadą nurodydamas, kad pernelyg smulkmeniškas nusikaltimo bendrininkių fiziškai atliktų veiksmų eigos aprašymas šiuo atveju nėra būtinas. Anot apeliantų iš šių teismo išvadų, sektų, kad būtent visos trys nuteistosios ir skaičiavo žemės sklypų vertes, kas objektyviai negalėjo būti, kadangi skaičiavimo veiksmus gali atlikti tik vienas asmuo. Atkreipiamas dėmesys, kad teisės doktrinoje pripažįstama, jog atsakomybės už kaltai padarytą nusikalstamą veiką, bausmės individualizavimo ir kiti konstituciniai baudžiamosios teisės principai, išskyrimas BK bendrininkų rūšių, bendrininkavimo formų, reikalavimas skiriant bausmę konkretizuoti kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, vaidmenį ir pobūdį, mažareikšmiškumo samprata formuoja išvadą, jog nustačius, kad konkretaus asmens indėlis nėra reikšmingas bendrai daromai ar padarytai nusikalstamai veikai, yra pagrindas tai vertinti kaip mažareikšmiškumą.

Apeliaciniame skunde pasisakoma dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, subjektyviųjų požymių. Nesutinkama su teismo išvadomis, kad kaltinamosios, įskaitant D. S., puikiai suprato, kad klastoja tikrus dokumentus ir norėjo taip veikti, t.y. veikė tiesiogine tyčia. Pabrėžiama, kad D. S. neatliko absoliučiai jokių žemės sklypų verčių skaičiavimo veiksmų, neturėjo nekilnojamojo turto vertintojo kvalifikacijos, todėl objektyviai negalėjo ir neturėjo galimybės žinoti apie tai, jog vertinimo ataskaitose nurodytos galimai neteisingos žemės sklypų vertės. Akcentuojama, jog D. S. apie verčių teisingumą niekas nei ikiteisminio tyrimo, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš viso net neklausė. Be to, D. S. net ir negalėtų atsakyti į tokius klausimus, kadangi neturi tam reikalingos kompetencijos ir specialių žinių. Todėl daro išvadą, jog ginčo atveju D. S. atžvilgiu neegzistuoja nei objektyvieji, nei subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai, o apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Pasisakant dėl nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, kaip dokumento klastojimo dalyko, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Pasak gynybos, absoliučiai jokie teisės aktai nenumatė trečiųjų asmenų pareigos vadovautis turto vertinimo ataskaitoje nurodyta turto rinkos verte. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, pagal tuo metu galiojusi teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 8 punktą), nesukėlė absoliučiai jokių teisinių pasekmių, nes joje nurodyta turto vertė atspindėjo vertintojo nuomonę. Todėl manoma, jog turto vertinimo ataskaita nelaikytina dokumentu BK 300 straipsnio prasme, o ginčo atveju D. S. baudžiamoji atsakomybė buvo taikyta nepagrįstai ir dėl šios priežasties. Taip pat apeliantų vertinimu, šiuo atveju turto vertinimą reglamentuojančios teisės akto nuostatos D. S., kaip neturinčiai nekilnojamojo turto vertinimo kvalifikacijos, netaikytinos, o tai patvirtina, jog D. S., neturėdama kvalifikacijos parengti turto vertinimo ataskaitos, atitinkamai negalėjo tokių dokumentų ir suklastoti.

Apeliantai laikosi nuomonės, jog D. S. neatliko jokių veiksmų, kurie atitiktų jai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, pabrėžiama, jog apylinkės teismas nuteistųjų veiksmus pripažindamas atskiromis 44 nusikalstamomis veikomis bei skirdamas bausmes, padarė baudžiamojo įstatymo pažeidimą. Tiek kaltinamasis aktas, tiek ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis visiems veiksmams, t.y. visoms ginčo ataskaitoms ir jų klastojimui yra grindžiamas iš esmės identiškais argumentais ir aplinkybėmis. Kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje keturiasdešimt keturios vertinimo ataskaitos buvo parengtos laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2012 m. balandžio 17 d. BK 63 straipsnio 10 dalis įtvirtina, jog nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Manoma, kad teismas visiškai nepagrįstai atskirus epizodus vertino kaip atskiras nusikalstamas veikas, o ne kaip vieną tęstinę veiką.

Vilniaus miesto apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį taip pat padarė esminių BPK, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą, pažeidimų. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas kaltę iš dalies grindė el. laiškais. Cituojant BPK 145 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnį, kuriuose reglamenta krata ir jos atlikimo tvarka, pažymima, kad iš 2012 m. gruodžio 12 d. kratos, atliktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinėje, protokolo, kompiuteriai, t.y. daiktai, kuriuose buvo elektroniniai duomenys, nebuvo paimti. Kaip nurodoma protokole, „UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertintojo asistentės D. S. darbo vietoje rasta ir paimta: <...> UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertintojo asistentės D. S. Darbo kompiuteryje buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) duomenys įrašyti į elektroninę laikmeną „Verbatim CD-R" Nr. 115945RD1251“. Atkreipiamas dėmesys, kad BPK nuostatos nenumato kratą atliekančių pareigūnų teisės kratos metu perrašinėti elektroninėse laikmenose, t.y. daiktuose (šiuo atveju – kompiuteryje) esančių duomenų į kitas elektronines laikmenas.Tai ypatingai svarbu dėl to, kad būtų sudaromos objektyvios galimybės patikrinti el. duomenų, šiuo atveju - el. laiškų autentiškumą ir, jeigu tokie iš tiesų egzistavo, tokių laiškų rašymo kontekstą. D. S. bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog nepamena, ar buvo rašiusi nuosprendyje minimus el. laiškus, todėl byloje yra kilęs ginčas dėl laiškų, kurie į bylą buvo pateikti kaip įrodymai nesilaikant BPK įtvirtintos tvarkos, autentiškumo. Taip pat nurodoma, kad iš 2012 m. gruodžio 12 d. kratos protokolo, visiškai nėra aišku, kokie el. laiškai buvo įrašomi, o jų pagrindiniai požymiai nebuvo ir nėra aprašyti. Dar daugiau abejonių, pasak apeliantų, sukelia tai, kad elektroninės laikmenos su el. laiškais apžiūrą atliko tyrėjas R. Š., o visų atspausdintų el. laiškų antraštėse nurodyta kito tyrėjo - M. V. - vardas ir pavardė (23 t., b.l. 87-89). Todėl vertinama, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu el. laiškų negalėjo pripažinti įrodymais, kadangi jie buvo gauti pažeidžiant BPK nustatytą tvarką. Manoma, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendis yra priimtas pažeidžiant tiek BK, tiek BPK nuostatas, todėl nepagrįstas ir neteisėtas.

Apeliantė nuteistoji J. T. prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-19 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – J. T. išteisinti jai nepadarius veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje; 2) apeliacinės instancijos teismui nusprendus atsisakyti tenkinti skundą dalyje dėl J. T. išteisinimo, pašalinti esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus dėl esminių faktinių kaltinimo aplinkybių keitimo teisme, kvalifikuoti jos veiksmus kaip vieną tęstinę veiką ir sumažinti paskirtą bausmę; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atlikti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti nuteistąsias J. T., B. T. ir D. S. dėl pirmos instancijos teismo naujai suformuluotų kaltinimo aplinkybių paaiškinimo bei iškeltų prielaidų ir prieštaravimų pašalinimo.

J. T. gynėjas advokatas Rolandas Tilindis prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-19 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1559-506/2019 (teisminio proceso Nr.01-6-00001-19) ir J. T. išteisinti. J. T. neturėjo turto vertintojo kvalifikacijos ir pati asmeniškai nepriėmė nei vieno sprendimo dėl vertinamų žemės sklypų vertės, o vien tik parašas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės B. T. įgalioto asmens neturi savarankiškos reikšmės, nes be turto vertintojo parašo nesukelia jokių teisinių pasekmių. Tik B. T. pasirašyta ataskaita turėjo teisinę galią. Nėra ginčo dėl to, kad surašant inkriminuotas vertinimo ataskaitas buvo pagrįstai vadovaujamasi lyginamuoju panašių sandorių kainos metodu ir joks galiojęs teisės aktas nedraudė remtis didžiausiomis ar mažiausiomis vertėmis, o tie sandoriai, kurių kainomis paremtos inkriminuotos ataskaitos, nebuvo ir nėra nuginčyti iki šiol teisės aktų nustatyta tvarka ir galioja, duomenys apie juos išviešinti VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro bazėje ir skelbiami iki šiol. Pirmos instancijos teismas (nuosprendžio 33 ir 34 p.) pripažino jog nenustatė, kaip konkrečiai buvo rengiamos ataskaitos, kaip B. T. gaudavo projektus ir kokiomis aplinkybėmis pasirašydavo inkriminuotas ataskaitas. Pirmos instancijos teismas šią spragą 34 p. teisino deklaratyviu teiginiu, kad neva nebūtina individualizuoti kiekvienos kaltinamosios veiksmus, nors tai prieštarauja esminiams baudžiamosios atsakomybės principams. Nėra duomenų, kurie patvirtintų kaltinamųjų susitarimą tiek tarpusavyje, tiek su kitais asmenimis dėl žinomai neteisingos vertinamų objektų kainos, o elektroninio pašto duomenys pripažintini neleistinais įrodymais tiek dėl 2010-05-26 laiško nepatekimo į kaltinimo laikotarpį, tiek ir dėl Nuosprendyje 40 lape pripažinto jo gavimo neteisėtumo. Inkriminuotos veikos, padarytos galiojant 2003-04-03 Lietuvos Respublikos turto vertinimo pagrindų įstatymo Nr.IX-1428 redakcijai, o naujos redakcijos 2011-06-22 įstatymas Nr.IX-1497 įsigaliojo 2012-05-01. Paskutinės inkriminuotos veikos laikas – 2012-04-17, tad akivaizdu, kad pasikeitus teisniam reguliavimui – jam tapus aiškesniu – nebekilo ginčų dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, ir šis pokytis buvo sąlygotas objektyvių veiksnių.Mano, kad nuteistosios yra tapę teisinio reguliavimo įkaitėmis, bet ne tyčinę klastojimo veiką padariusiais žmonėmis.

Nuosprendyje (25 lapo pirma eilutė) cituojamas 2010-05-26 elektroninis laiškas yra vienas vienintelis informacijos šaltinis, kuriame minima konkreti užsakovo pageidaujama aro kaina – 2200Lt/arą. Atkreipia dėmesį į tai, kad šis laiškas į jos - J. T. elektroninio pašto adresą atsiųstas net prieš pusantro mėnesio (prieš 44 dienas) iki pirmos inkriminuotos veikos 2010-07-09, o iš jo turinio nėra aišku, apie kokį konkretų sklypą kalbama ir ar tai liečia vėlesniu laiku įvykusius kaltinime išvardintų sklypų vertinimus. Dėl to šis laiškas negali būti pripažintas tinkamu įrodymu. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad 2019-04-17 prokuroro surašytame kaltinamajame akte pirmoji inkriminuota nusikalstama veika nurodyta kaip padaryta ne vėliau kaip 2010 m. liepos mėn. Dėl šių priežasčių tame pat 25-me Nuosprendžio lape išvardinti 2010-06-11 ir 2010-06-17 elektroniniai laiškai taip pat negali būti pripažinti įrodymais ir jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nes jie nepatenka į kaltinime apibrėžtą inkriminuotų veikų laikotarpį.

Nuosprendžio 40 lapo paskutinėje pastraipoje suformuluotas aiškiausias teisėtumo principo pažeidimas, kadangi teigiama, jog neva J. T. kaltę esą patvirtina „UAB „(duomenys neskelbtini)“ biure Vilniuje paimti ir Baudžiamojo proceso kodekso neuždrausta tvarka dokumentuoti J. T. ir D. S. darbo kompiuteriuose rasti jų susirašinėjimo elektroninio paštu duomenys“. Tačiau jų apžiūra atlikta tik 2015-05-21, panaudojant pareigūno, nenurodyto kaip apžiūros dalyvio kompiuterį, ir dar tokiu būdu, kad nėra galimybės nustatyti, ar apžiūrėtos būtent tos laikmenos, kurios paimtos 2012-12-12 kratos UAB „(duomenys neskelbtini)“ metu. Prie apžiūros protokolo pridėti priedai savo forma panašūs į pareigūno M. V. elektroninio pašto rekvizitus, todėl negalima įsitikinti laiškų autentiškumu. Baudžiamojo proceso įstatymas suformuluotas imperatyvo principu, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorui ir teismui leidžiama tik tai, kas numatyta atitinkamame teisės akte, o kiekvienas nukrypimas nuo procesinių taisyklių vertinamas kaip BPK pažeidimas. Tokią praktiką formuoja ir LAT įtvirtindamas principą, kad „leidžiama tai kas numatyta įstatyme“ ir nepripažįstami įrodymais duomenys, gauti įstatymo nenumatytu būdu (LAT nutartys bylose Nr.2K-510/2005, Nr.2K132/2004).

Nuosprendžio 42 lapo 5 pastraipoje konstatuojama, kad inkriminuotos veikos padarytos intelektualiu būdu ir visos vertinimo ataskaitos esą suklastotos protinio darbo rezultate (Nuosprendžio 34 lapo 1 pastraipa). Inkriminuotų veikų padarymo metu (iki 2012-04-30) galiojusi Lietuvos Respublikos turto vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – Turto vertinimo įstatymas) redakcija 8 str. 3 d., 16 str. 2 d. nustatė, kad turto vertintojas turi atitikti Vyriausybės nustatytus išsilavinimo ir profesinės patirties kvalifikacijos reikalavimus, o to paties įstatymo 9 str. 2 d. 1 p. nustatė, kad turto vertintojo asistentės J. T., pasirašyti dokumentai įgyja teisinę galią tik patvirtinus vertintojui, šiuo atveju – B. T.. Tuo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr.244 patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje 9-10 p. įtvirtintos tapačios nuostatos, reikalaujančios turėti pakankamai atitinkamų žinių ir patirties įvykdyti užsakymą dėl turto vertinimo. Išvardintas teisinis reguliavimas patvirtina, kad nekilnojamo turto vertinimui būtinos specialios žinios ir speciali patirtis, formalizuotos atitinkamu kvalifikaciniu pažymėjimu. Tuo tarpu nei J. T., nei tuo labiau D. S. tokios kvalifikacijos ir patirties neturėjo, negalėjo pilnai suvokti nekilnojamo turto verčių nustatymo subtilybių esant sudėtingam teisiniam reguliavimui, todėl joms inkriminuoti tiesioginę tyčią klastoti kaltinime išvardintas 44 vertinimo ataskaitas nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Priešingą išvadą padaręs pirmos instancijos teismas pažeidė LR BK 2 str. 3d. reglamentuotą asmens kaltės apibrėžimą, nes baudžiamasis įstatymas leidžia pripažinti asmenį kaltu tik tokiu atveju, jei iš jo galima reikalauti tam tikro elgesio.

LAT bylose, kuriose buvo vertinamas tam tikrus įgaliojimus turinčio asmens priimto sprendimo pagrįstumas, yra pažymėta, kad profesinėje veikloje taikant teisės normas pakankamai dažnai pasitaiko atvejų, kai įstatymo nuostatos įvairių (teisėsaugos) pareigūnų suprantamos ir aiškinamos nevienodai, todėl praktikoje analogiškose situacijose gali pasitaikyti skirtingi sprendimai. Bet tai jokiu būdu nėra pagrindas ginčytiną pareigūno ar teismo procesinį sprendimą laikyti nusikalstama veika. Profesinė veikla gali būti vertinama kaip nusikalstama ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik asmeniui suvokiant daromos veikos pavojingą ar rizikingą pobūdį ir numatant galimą įstatyme numatytų padarinių kilimą. Teisės aktų taikymas, tame tarpe ir netinkamas taikymas, jei padarytoje veikoje nėra sąmoningo netinkamo teisės akto taikymo požymių, negali būti pagrindu traukti baudžiamojon atsakomybėn pareigūną dėl priimto sprendimo.(LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10/2008, 2K-263/2010). Turto vertinimas yra profesionali veikla, reikalaujanti specialių teisės aktų išmanymo bei patirties juos taikant, todėl aukščiau minėta teismų praktika aktuali ir šiai bylai.

J. T., taip pat B. T. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai teigė, kad rėmėsi duomenimis apie VĮ „Registrų centras“ registruotus panašių toje pat teritorijoje privačių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorius ir juose nurodytomis vertėmis, kurių pagrįstumo patikrinti neturėjo jokių galimybių. Tie sandoriai teisme nebuvo nuginčyti. Joks teisės aktas – nei galiojęs Turto vertinimo įstatymas, nei Metodika nenumatė kriterijų, pagal kuriuos nebūtų galima remtis kuriais nors duomenimis – didžiausiais ar mažiausiais. Jos taip pat pabrėžė, kad už atliktus vertinimus buvo sumokama pagal standartinius įkainius įprasta tvarka, jokios kitokios naudos sau jos negavo, tolimesniu vertinimo ataskaitų panaudojimu nesidomėjo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad prie kiekvienos inkriminuotos ataskaitos buvo pridedami tos pačios dienos išrašai iš VĮ „Registrų centras“apie vertinamo sklypo vidutines rinkos ir kitas vertes, ši aplinkybė nurodyta ir kiekviename kaltinimo epizode bei Nuosprendyje. Taigi, tie asmenys, kurie gavo ir naudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtas vertinimo ataskaitas, šiuos duomenis turėjo, matė ir galėjo vadovautis, o kilus abejonėms dėl vertinimo teisingumo – atmesti arba užsakyti kitą vertinimą. Ši aplinkybė patvirtina, kad rengiant inkriminuotas turto vertinimo ataskaitas nebuvo slepiamas joks duomuo, įskaitant ir VĮ „Registrų centas“ nurodomas vidutines vertes.

Pirmos instancijos teisme apklaustos specialistės – VĮ „Registro centras“ darbuotojos V. V., B. S., L. G., taip pat UAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto vertintojas V. K. ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie LR finansų ministerijos apskaitos ir metodologijos skyriaus (toliau – Tarnyba) specialistas S. D. paaiškino, kad pagal ikiteisminio tyrimo įstaigos - FNTT užduotis atliko retrospektyvinius vertinimus tų sklypų, kuriuos prieš tai vertino UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atkreipia dėmesį į tai, kad visi šie asmenys pripažino teismui, jog jie suprato FNTT tyrimo esmę – kad „(duomenys neskelbtini) “ atlikti vertinimai užsakovo FNTT manymu yra netinkami. Darytina išvada, kad visi šie asmenys subjektyviai tapo „super“ atsargiais ir savo asmenine nuožiūra nesirėmė palyginamaisiais sandoriais su didelėmis pirkimo-pardavimo kainomis, nors joks teisės aktas nenustatė lyginamųjų pavyzdžių atrankos kriterijų. Pastarąją aplinkybę pripažino visi tie patys specialisto statuse apklausti asmenys. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad šie kaip specialistai apklausti asmenys galiojančius ir nenuginčytus sandorius su didesne pirkimo-pardavimo kaina, kurių kainomis nesivadovavo, kelis kartus pavadino „butaforiniais“, nors pripažino, kad neturėjo jokios galimybės ir pareigos tikrinti jų esmę, nes tai VMI ir kitų institucijų kompetencija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktų vertinimų laikotarpiu sandoriai dėl palyginamųjų sklypų galiojo ir dabar tebegalioja, buvo sumokėti reikiami mokesčiai; nei J. T., nei B. T. ir tuo labiau D. S. neturėjo galimybės tikrinti jų esmę ir atitinkamai imtis papildomų atsargumo priemonių.

Vertinant tai, kad šie asmenys kaip specialistai savo nuomonę dėl retrospektyvinio vertinimo teikė FNTT užduočių kontekste, yra akivaizdu, kad FNTT tyrimas kaip toks taip pat buvo vienas svarbiausių veiksnių ir kriterijų, lėmusių išvadas nesivadovauti palyginamaisiais sandoriais su aukštesne sklypų pirkimo-pardavimo kaina, nors galiojusi Turto vertinimo įstatymo redakcija bei Metodika to nenumatė. S. D. pabrėžė, kad pagrindinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktų vertinimų trūkumas – nepakankamas išvadų pagrindimo aprašymas, tačiau Tarnybos išvados nepaneigia vertinimo ataskaitos, kol ji nenuginčyta teisme, ir negali paneigti joje padarytų išvadų.

Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr.244 (toliau – Metodika), galiojusios inkriminuotų turto vertinimo ataskaitų surašymo metu, 4 punkte išvardinti labai platūs ir neišmatuojami, apibrėžti vertinamaisiais požymiais kriterijai vertinamo turto vertei nustatyti: taip reikalaujama atsižvelgti į pasiūlą ir paklausą (4.1 p.), konkurenciją dėl ūkinės-komercinės paskirties turto paklausumo (4.2 p.), išorinius veiksnius ir gretimybes (4.4 p.), ekonominių pokyčių įtaką (4.7 p.), socialinius lūkesčius, veikiančius paklausos ir pasiūlos svyravimus; dažnai turtas perkamas tikintis, kad jo vertė ateityje padidės ... (4.8 p.), madą ir skonį (4.9 p.), ir pan. Tos pačios metodikos 20.3 p. reikalauja surinkti duomenis apie toje vietovėje įvykusius privataus turto sandorius, vertinamo turto pasiūlą ir paklausą. Tos pačios metodikos 21 p. nustato, kad turto vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje, o 80 p. reikalauja sutarti su užsakovu dėl vertinimo ataskaitos turinio ir apimties. Šios metodikos 21.1 p. nustato, kad palyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) metodo esmė – palyginimas, kai turto vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas. Metodikos 23 – 23.3 p. rekomenduoja taikyti šį metodą įvairios paskirties žemės sklypų vertinimui. Metodikos 26-31.3.7 p. skirti palyginamojo metodo taikymui vertinant žemės sklypus. Metodikos 85 p. reikalauja vertinimo ataskaitą tvirtinti vertinimą atlikusios įmonės antspaudu.

Pabrėžtina tai, kad Metodikoje nėra nei vienos normos ar taisyklės, draudžiančios remtis didžiausia ar mažiausia lyginamo privataus turto sandorių kaina ar bent rekomenduojančios susilaikyti nuo tokių duomenų panaudojimo. Tačiau nurodytas teisinis reglamentavimas Nuosprendyje niekaip neaptartas ir neįvertintas kaip šalinantis apeliantės ir kitų nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę.

LAT 2013-06-18 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2A-7-6/2013 pažymėjo, kad LR BK tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos išaiškinimo nėra, tai didelę svarbą įgauna įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties, ir taikymas teismų praktikoje. LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007 priimtoje nutartyje pasisakė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios); kad tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo... (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010, Nr. 2K-7-109/2013 ir kt.). Be to, tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008). Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-491/2010, 2K-319/2008, 2K-401-677/2016). Dėl išvardintų priežasčių darytina išvada apie tai, kad nors Apeliantė nepripažįsta klastojimo ir net negalėjo atlikti nekilnojamo turto vertinimo ataskaitų intelektualaus klastojimo dėl tinkamos kvalifikacijos ir patirties neturėjimo, tačiau Nuosprendyje skirtingai nuo kaltinamojo akto aprašyta veika kvalifikuotina kaip viena tęstinė. Dėl to vien tik formaliu požiūriu turėjo būti mažesnė ir bausmė.

LAT formuojamoje teismų praktikoje reikalaujama laikytis principo, kad visos abejonės vertinamos išimtinai kaltinamojo naudai (LAT nutartis byloje Nr. 2K–513/2013 ir k.t.), dėl to konstatuotina, kad nėra surinkta objektyvių J. T. kaltės įrodymų.

B. T. advokatas R.Brilius atkreipė dėmesį į LR BPK 255 str. 2 d., kuris nustato, kad asmuo negali būti nuteistas pagal kaltinimą su iš esmės pakeistomis faktinėmis aplinkybėmis lyginant su veikos aprašymu kaltinamajame akte, jei apie tokią galimybę jam iš anksto nebuvo pranešta. Tačiau teismas šį įstatymo reikalavimą grubiai pažeidė, inkriminavo naują kaltinimą ir neva nusikalstamų veikų darymo naujas aplinkybes, kurios nebuvo prokuroro nurodytos kaltinamajame akte: a) be jokio motyvo iš B. T. ir kitoms nuteistosioms pareikšto kaltinimo pašalino kiekvienos jų individualius, neva nusikalstamus veiksmus, apibūdinančias aplinkybes. Taip pasielgti teismas galėjo priimdamas tik išteisinamąjį, o ne apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau ir tai tik motyvuojant ir vadovaujantis bylos duomenų analizės išdavoje. Teismas nenurodė, kokius tyčinius konkrečius nusikalstamus veiksmus padarė ar nepadarė B. T., kaip ji suklastojo 44 dokumentus: ar vizualiai vietoje neapžiūrėjo vertinamus objektus; ar juos vertino tik iš fotonuotraukų; ar visiškai jų neapžiūrėjo; ar nesivadovavo analoginiais tos konkrečios vietos turto sandoriais; ar nesivadovavo konkrečiais duomenimis, gautais iš Registrų centro ir t. t.; b) nuosprendyje nurodyta, kad B. T. ir kitos nuteistosios nusikalstamai veikė bendrininkių grupėje, nors kaltinamajame akte tokia bendrininkavimo forma nenurodyta, nebuvo inkriminuota, o tik buvo nurodytas terminas „kartu“. Iš šio žodžio „kartu“ galima tik spėlioti, kokia bendrininkavimo rūšimi ir bendrininkavimo forma jos nusikalstamai veikė. Teismui, nuosprendyje įvardijus bendrininkavimo formą „bendrininkių grupėje“ (BK 25 str. 2 d.), privalu buvo įrodyti visų nuteistųjų bendrininkavimą, t. y. konkretų susitarimą daryti nusikalstamas veikas, o taip pat kokiu būdu tarp jų buvo susitarta klastoti dokumentus, kas paskirstė funkcijas ir kokias funkcijas teko atlikti ir atliko kiekviena nuteistoji, o taip pat iš kokių požymių teismas nustatė, kad kiekviena nuteistoji turėjo bendrą tyčią, kaip tikslą ir motyvą klastoti dokumentus, tačiau teismas to nepadarė. Tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir apeliacinės instancijos teismo metu; c) nuosprendyje teigiama, kad J. T. esą susitarė su įvairių įmonių, kaip turto vertinimo užsakovių, vardu veikusiais asmenimis dėl žemės sklypų vertinimo ženkliai didesne kaina. Kaltinamajame akte toks susitarimas nenurodytas, o ir pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis to neįrodė. Netgi preziumuojant, kad J. T. taip pasielgė, tai teismui buvo privalu įrodyti jos tolimesnį susitarimą su B. T. ir D. S., kad J. T. galėtų įvykdyti savo susitarimą su turto vertinimo užsakovais, tačiau teismas to neįrodė. Kaltinamajame akte įrašyta, kad J. T. gavo iš užsakovų prašymus vertinti žemės sklypus ženkliai didesne kaina, nei jie verti ir, kad šiuos prašymus perdavė D. S. vykdyti. Tačiau byloje nėra duomenų ir teismas neįrodė, kad J. T. tokių prašymų iš viso buvo gavusi ir, kad sutiko tokius prašymus įvykdyti, o juo labiau, kad tokius prašymus perdavė D. S. ir B. T.. d) Nuosprendyje, kaip įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybe, teigiama, kad B. T. bendromis pastangomis su kitomis nuteistosiomis parengtose turto vertinimo ataskaitose nurodė daug kartų didesnes „nei tuo metu rinkoje dominavusios žemės sklypų vertės“. Su tokia teismo išvada nesutinkama. Pirma, teismas tik įvardijo nuteistąsias veikus bendromis pastangomis, tačiau neįvardijo, kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus kiekviena jų padarė. Ir antra, kaltinamajame akte visų 44 ataskaitų neteisingumas (suklastojimas) grindžiamas tik jų nustatytą vertę palyginus su konkrečios dienos VĮ „Registrų centras“ išraše nurodyta vidutine rinkos verte, nustatyta masinio vertinimo būdu, o ne individualaus vertinimo būdu. Teismas nuosprendyje visų 44-ių turto vertinimo ataskaitų suklastojimą grindė ataskaitose nustatytą vertę palygindamas ne su VĮ „Registrų centras“ išraše nurodyta vidutine rinkos verte, kuri nustatyta masinio vertinimo būdu, o jau su individualaus žemės sklypų vertinimo metu nustatyta turto verte. Tokiu būdu teismas pasunkino visų nuteistųjų teisinę padėtį ir apribojo kaltinamųjų teisę į gynybą teisme. Taip pat pastebėtina, kad šį vertinimą atliko FNTT parinkti turto vertintojai, kuriuos FNTT pareigūnai, savo užduotyse atlikti pakartotinį turto vertinimą juos iš anksto informavo apie šioje byloje vykdomą ikiteisminį tyrimą, jo esmę, o taip pat juos informavo, kad B. T. sudarytos ir patvirtintos turto vertinimo ataskaitos yra suklastotos ir, kad jos yra pateiktos kredito įstaigoms, t. y. jų pagalba gauti didelės vertės kreditai, kurie niekada nebus sugrąžinti. Tokiu būdu šiems turto vertintojams FNTT pareigūnai padarė tiesioginį poveikį ir spaudimą dėl jiems pavedamo turto vertinimo ir jo verčių nustatymo. Tad, šiems turto vertintojams beliko tik viena, nustatyti vertinamų turto objektų tokią vertę, kad ir jų atžvilgiu taip pat nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, kokį patyrė šios nuteistosios, t. y. vertintojams buvo padarytas poveikis, kuris tiesiogiai sąlygojo vertės dydžio objektyvų nustatymą.

Byloje yra 2012 12 11 B. T. pareikštas „Pranešimas apie įtarimą“, ją sulaikius Mažeikiuose ir atvežus į Vilniaus FNTT 2012 12 12 dieną. Taip pat byloje yra B. T. atžvilgiu priimtas prokuroro 2018 11 19 d., jau įsiteisėjęs, nutarimas „Nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamosios atžvilgiu dėl dalies nusikalstamų veikų“, nes B. T. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 25 str. 3 d., 182 str. 2 d. požymių“. Prokuroro nutarime pasisakyta ir dėl klastojimo : „Dėl LR BK 300 str. 3 d. nurodytina tai, kad šio nusikaltimo būtinasis požymis - didelė žala. Pažymėtina, kad didelė žala, šiuo atveju, vien tik suklastojus Turto vertinimo ataskaitą neatsirado. Žala atsirado suklastotą Turto vertinimo ataskaitą su kitais dokumentais pateikus kredito įstaigai ir gavus paskolą. B. T. kredito įstaigai suklastotos ataskaitos nepateikė, paskolos negavo. Tai atliko kiti asmenys, kurių veiksmų B. T. nederino ir apie juos nežinojo. Kadangi vien dokumento suklastojimas nesukėlė tiesioginių padarinių - didelės žalos atsiradimo, veikos negalima kvalifikuoti pagal LR BK 300 str. 3 d. Jos kvalifikacija atitinka LR BK 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius“. Prokuroras visus pareikšto kaltinimo epizodus kvalifikavo pagal BK 300 str. 1 d. ir bylą perdavė į teismą, o teismas ne tik B. T., bet ir kitas kaltinamąsias pripažino kaltomis ir nuteisė pagal šią teisinę kvalifikaciją. Su tokia pirmos instancijos teismo išvada nesutinkama, nes dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu padaromas tik tiesiogine tyčia: t. y. kai kaltininkas (B. T.) supranta, kad gamina netikrą dokumentą (jį suklastoja) ir jau suklastotą, netikrą dokumentą, realizuoja ir nori taip veikti. B. T. kaltės turinys, padarius BK 300 str. 1 d. veiką, turėjo būti atskleistas vertinant ne tik jos ir kitų nuteistųjų parodymus, t. y. kaip jos suvokė ir vertino savo veiksmus, tačiau privalu buvo vertinti ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: tai B. T. ir kitų nuteistųjų atliktus, padarytus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, siekiamą tikslą, motyvą ir t. t. Tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog nuteistoji J. T. nepadarė jai inkriminuotų veikų, manoma, kad nuosprendis priimtas remiantis spėjimais ir prielaidomis, netinkamai įvertinti byloje surinkti įrodymai, nepašalinti prieštaravimai ir spėjimai, teismo išvadų nepatvirtina objektyvūs įrodymai, atmesti bei net nevertinti (nutylėti) faktiniai duomenys, šalinantys baudžiamąją atsakomybę. Be to, teismo iniciatyva pakeistas ir pasunkintas kaltinimas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytą tvarką bei suvaržant teises į gynybą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje padaryti esminiai faktinių aplinkybių pakeitimai: 1) iš kaltinimo J. T. ir kitoms nuteistosioms pašalintos kiekvienos jų individualius veiksmus vertinimo ataskaitų rengimo procese apibūdinančios aplinkybės, 2) nuosprendyje (42 lapo 4 pastraipa nuo apačios) nurodyta apeliantės ir kitų nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikimas bendrininkių grupėje, nors kaltinamajame akte (103 lapas) tokia nenurodyta, 3) nuosprendyje (1 lapo paskutinė pastraipa) teigiama, kad J. T. esą susitarė su įvairių įmonių, kaip turto vertinimo užsakovių, vardu veikusiais asmenimis dėl žemės sklypų vertinimo ženkliai didesne kaina, nors kaltinamajame akte toks susitarimas nenurodytas ir joks kitas asmuo dėl tokio susitarimo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, 4) nuosprendyje (2 lapo 1 pastraipa) teigiama, kad apeliantė bendromis pastangomis su kitomis nuteistosiomis parengtose turto vertinimo ataskaitose nurodė daug kartų didesnes „nei tuo metu rinkoje dominavusios žemės sklypų vertės“, kai tuo tarpu kaltinamajame akte šių ataskaitų neteisingumas grindžiamas konkrečios ataskaitos surašymo dienos VĮ „Registrų centras“ išraše nurodyta vidutine rinkos verte masinio vertinimo būdu. Todėl apeliantė daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje atsisakius aprašyti kaltinančias kiekvieną nuteistąją individualiai aplinkybes, t.y. neaprašius kaip įrodytos veikos požymių kiekvienos jų atžvilgiu, ir kartu nurodžius tokius naujus požymius kaip veikimas iš anksto susitarus vieninga tyčia bendrais veiksmais 2010-07-09 - 2012-04-17 laikotarpiu, pakeitus palyginamuosius požymius dėl netinkamos vertės konstatavimo, kaltinimas aiškiai sunkinamas, keičiamas veikimo būdas, o tai turėjo įtakos veikos kvalifikavimui bei atitinkamai lėmė sunkesnės bausmės skyrimą. Teismui neinformavus apie tokį ketinimą keisti kaltinimą pirmos instancijos teismo posėdyje, nuteistosios neturėjo galimybės duoti paaiškinimus, o gynyba - prireikus prašyti papildomų proceso veiksmų ir pateikti įvertinimą baigiamosiose kalbose.

Byloje nėra nei vieno įrodymo ar duomens apie tai, kad J. T. (kaip ir B. T. ar D. S.) būtų sutarusi su kaltinime išvardintais užsakovais ir juos atstovaujančiais ar kitais asmenimis nurodyti nepagrįstai dideles vertinamų sklypų vertes. Nuosprendyje, skirtingai nei kaltinamajame akte, nurodyta nauja esminė aplinkybė apie tariamą susitarimą tikrovėje yra niekuo nepagrįsta prielaida, jokie kiti asmenys nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl bendro veikimo su J. T. ir kitomis nuteistosiomis, o ir B. T. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas šioje dalyje nutrauktas prokuroro 2018-11-19 nutarimu.

2010-05-26 elektroninis laiškas yra vienintelis informacijos šaltinis, kuriame minima konkreti užsakovo pageidaujama aro kaina - 2200Lt/arą. Atkreipiamas dėmesys, kad šis laiškas į J. T. elektroninio pašto adresą atsiųstas net prieš pusantro mėnesio (prieš 44 dienas) iki pirmos inkriminuotos veikos 2010-07-09, o iš jo turinio nėra aišku apie kokį konkretų sklypą kalbama ir ar tai liečia vėlesniu laiku įvykusius kaltinime išvardintų sklypų vertinimus. Dėl to šis laiškas negali būti pripažintas tinkamu įrodymu. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad 2019-04-17 prokuroro surašytame kaltinamajame akte pirmoji inkriminuota nusikalstama veika nurodyta kaip padaryta ne vėliau kaip 2010 m. liepos mėn. Dėl šių priežasčių nuosprendyje išvardinti 2010-06-11 ir 2010-06-17 elektroniniai laiškai negali būti pripažinti įrodymais ir jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nes jie nepatenka į kaltinime apibrėžtą inkriminuotų veikų laikotarpį. Taip pat tvirtinama, jog nuosprendyje yra suformuluotas aiškiausias teisėtumo principo pažeidimas, kadangi teigiama, jog neva J. T. kaltę esą patvirtina „UAB „(duomenys neskelbtini)“ biure Vilniuje paimti ir Baudžiamojo proceso kodekso neuždrausta tvarka dokumentuoti J. T. ir D. S. darbo kompiuteriuose rasti jų susirašinėjimo elektroninio paštu duomenys“.

Generalinės prokuratūros prokuroro 2018-11-19 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą B. T. atžvilgiu bei tai, kad apeliantė ir D. S. nėra kaltinamos bendrininkavimu sukčiavime įrodo tai, kad: byloje nebuvo gauta įrodymų apie J. T., B. T. ir D. S. veiksmus siekiant padėti kitiems asmenims apgaule užvaldyti kredito unijų turtą - gaunant iš jų paskolas pateikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikto turto vertinimo ataskaitas iš kaltinime išvardinto sąrašo; kad būtų turėję kokį nors motyvą ar tuo labiau tyčią siekti nepagrįstai didinti vertintų sklypų vertę. Dėl to būtų nelogiška manyti, kad dokumento klastojimas, įrašant esą žinomai neteisingus duomenis apie sklypo vertę, galėtų būti savitikslis, kas paneigia nuosprendyje padarytas prielaidas apie tiesioginės tyčios egzistavimą.

Byloje nėra nei vieno įrodymo ar duomens, paneigiančio J. T. ir B. T. bei D. S. nurodytas aplinkybes apie jų faktiškai atliktų darbų apimtis vertinant kaltinime išvardintus žemės sklypus. Dėl to konstatuotina, kad J. T., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės B. T. įgaliotu asmeniu, kaip administratorius priimdavo klientus ir pasirašydavo standartines sutartis dėl konkrečių žemės sklypų vertinimo. Tuomet D. S. rinkdavo duomenis apie faktinius sandorius iš VĮ „Registrų centro“ apie vertinamą ir gretimus sklypus, rengdavo pirminį vertinimo ataskaitos projektą pagal standartinį šabloną, o atrinkdavo lyginamuosius analogus, skaičiavo rinkos vertes tik tokią teisę turinti nekilnojamojo turto vertintoja B. T.. Ir tik esant nekilnojamojo turto vertintojos B. T. parašui bei pagal jos nurodymus atspausdinus galutinį ataskaitos tėkštąją pasirašydavo ir J. T. kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės B. T. įgaliotas asmuo. Aktualiu metu galiojusio Turto vertinimo įstatymo 6 str. 4 d. 1 p. ir 7 str. 1 d. 1 p. redakcija numatė vertės nustatymą pagal pirkimo-pardavimo sandorius lyginamosios vertės metodu. Bylos duomenys patvirtina, kad VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje, kuria naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, egzistavo tose pačiose vietovėse žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoriai su aukšta kaina, jie nebuvo nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, ir joks teisės aktas nedraudė vadovautis jų duomenimis.

J. T. bei D. S. neturėjo įgaliojimų atlikti nekilnojamo turto vertinimą. Tai reiškia, kad jos neturėjo tokiam vertinimui būtinos kvalifikacijos, žinių ir patirties. Inkriminuotų veikų padarymo metu (iki 2012-04-30) galiojęs Lietuvos Respublikos turto vertinimo pagrindų įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr.244 patvirtinta Turto vertinimo metodika patvirtina, kad nekilnojamo turto vertinimui būtinos specialios žinios ir speciali patirtis, formalizuotos atitinkamu kvalifikaciniu pažymėjimu. Tuo tarpu nei J. T., nei tuo labiau D. S. tokios kvalifikacijos ir patirties neturėjo, negalėjo pilnai suvokti nekilnojamo turto verčių nustatymo subtilybių esant sudėtingam teisiniam reguliavimui, todėl joms inkriminuoti tiesioginę tyčią klastoti kaltinime išvardintas 44 vertinimo ataskaitas nėra faktinio ir teisimo pagrindo. Priešingą išvadą padaręs pirmos instancijos teismas pažeidė BK 2 str. 3d. reglamentuotą asmens kaltės apibrėžimą.

J. T., B. T. ir D. S. nuosekliai viso proceso metu aiškino, kad sprendimus dėl vertinamų sklypų vertės paskaičiavimo visose inkriminuotose ataskaitose priiminėjo tik B. T., tačiau nuosprendyje ši aplinkybė kaip šalinanti J. T. ir D. S. baudžiamąją atsakomybę visiškai neaptarta ir neįvertinta. Dar daugiau, nesant galimybės įrodyti, kokiais konkrečiais veiksmais J. T. ir D. S. padarė joms inkriminuotas veikas, pirmos instancijos teismas deklaratyviai pareiškė, kad detalus kiekvienos kaltinamosios veiksmų aprašymas tariamai nebūtinas kaip neva neturintis reikšmės veikos kvalifikacijai. Tuo pažeisti teisinio aiškumo, teisingo proceso ir teisės į gynybą nuo suprantamo kaltinimo principai.

J. T., taip pat B. T. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai teigė, kad rėmėsi duomenimis apie VĮ „Registrų centras“ registruotus panašių toje pat teritorijoje privačių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorius ir juose nurodytomis vertėmis, kurių pagrįstumo patikrinti neturėjo jokių galimybių. Tie sandoriai teisme nebuvo nuginčyti. Joks teisės aktas - nei galiojęs Turto vertinimo įstatymas, nei Metodika nenumatė kriterijų, pagal kuriuos nebūtų galima remtis kuriais nors duomenimis - didžiausiais ar mažiausiais. Jos taip pat pabrėžė, kad už atliktus vertinimus buvo sumokama pagal standartinius įkainius įprasta tvarka, jokios kitokios naudos sau jos negavo, tolimesniu vertinimo ataskaitų panaudojimu nesidomėjo. Tai reikšminga tuo, kad tie asmenys, kurie gavo ir naudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtas vertinimo ataskaitas, šiuos duomenis turėjo, matė ir galėjo vadovautis, o kilus abejonėms dėl vertinimo teisingumo - atmesti arba užsakyti kitą vertinimą. Kita vertus, ši aplinkybė patvirtina, kad rengiant inkriminuotas turto vertinimo ataskaitas nebuvo slepiamas joks duomuo, įskaitant ir VĮ „Registrų centas“ nurodomas vidutines vertes, o tai paneigia nuosprendyje padarytas išvadas apie susitarimo ir tiesioginės tyčios egzistavimą apeliantės J. T. veiksmuose.

J. T. ir kitos nuteistosios neturėjo tyčios daryti kokią nors apgaulę ir slėpti reikšmingus duomenis, nes 2012-05-01 įsigaliojus naujos redakcijos Turto vertinimo įstatymui (2011-06-22 Nr.XI-1497) UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla tapo aiškesne, o tai paneigia ir jų tyčią dėl inkriminuotų ataskaitų klastojimo. Taip pat akcentuojama, jog pirmos kratos kredito unijose atliktos 2012-12-05, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose — 2012-12-12, tą pačią dieną buvo laikinai sulaikyta ir B. T.. Todėl konstatuotina, kad J. T. ir kitos nuteistosios bei kiti asmenys apie atliekamą ikiteisminį tyrimą galėjo sužinoti ne anksčiau kaip 2012-12-12, todėl pokyčius UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertinimo veikloje ir tariamai nepagrįstų vertinimų nutraukimą negalėjo lemti ir pradėtas teisėsaugos institucijų tyrimas.

Pirmos instancijos teisme apklaustų specialistų – VĮ „Registro centras“ darbuotojos V. V., B. S., L. G., UAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto vertintojo V. K. ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie LR finansų ministerijos apskaitos ir metodologijos skyriaus specialisto S. D. paaiškinimai, kad tik turto vertintojo kvalifikaciją turinčio asmens parašas suteikia turto vertinimo ataskaitai galiojančio dokumento statusą, dar kartą patvirtina, kad J. T. neatliko ir negalėjo atlikti jokio klastojimo veiksmo, kartu neturėjo ir negalėjo turėti tyčios atlikti kokį nors klastojimo veiksmą. Tačiau ši aplinkybė nuosprendyje neaptarta ir neįvertinta.

Nuosprendžio 36-38 lapuose surašyta inkriminuotų žemės sklypų verčių palyginamoji lentelė vertintina kaip šališka kaltinimo naudai ir klaidinanti, nes joje nepateikti duomenys iš VI „Registrų centras“ apie panašių žemės sklypų tose pačiose vietovėse buvusių sandorių su artimomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ ataskaitose vertėmis kainas, nors joks teisės aktas nenumatė draudimo tokius nutylimus duomenis naudoti ir jais remtis. Pabrėžiama, kad nuosprendyje, inkriminuotų veikų laikotarpiu galiojusi Turto vertinimo įstatymo ir Turto vertinimo metodikos redakcija nenumatė turto vertintojo pareigos atmesti didžiausias panašių žemės sklypų sandorių vertes taikant lyginamąjį sandorių kainos metodą ir leido laisvai pasirinkti analogus lyginamajam tyrimui pagal VĮ „Registrų centras“ nustatytas verčių zonas. Šios aplinkybės patvirtina, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis tik kaltinimui palankiais fragmentais, neištyrus visos visumos ir atmetant baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes.

Apeliaciniu skunde plačiai cituojant teismų praktiką dėl veikos pripažinimo tęstine, pabrėžiama, kad nors apeliantė ir nepripažįsta klastojimo ir net negalėjo atlikti nekilnojamo turto vertinimo ataskaitų intelektualaus klastojimo dėl tinkamos kvalifikacijos ir patirties neturėjimo, o apylinkės teismui kaltinimą pakeitus esminėmis faktinėmis aplinkybėmis - pridėta sunkinanti atsakomybę aplinkybė dėl veikimo bendrininkų grupe, nurodytas spėjamas susitarimas su užsakovų vardu veikusiais asmenimis dėl esą nepagrįstai didesnės sklypų kainos nurodymo inkriminuotose vertinimo ataskaitose, atsisakyta individualizuoti kiekvienos nuteistosios veiksmus ir visų trijų nuteistųjų veiksmai įvertinti kaip padaryti veikiant vieninga tyčia bendrais veiksmais 2010-07-09 - 2012-04-17 laikotarpiu, manoma, jog tokiu būdu nuosprendyje aprašytos kaip esą įrodytos faktinės inkriminuotų veikų aplinkybės atitinka ne kelių pakartotinių, o vienos tęstinės nusikalstamos veikos požymius.

Pasisakant dėl prieštaravimų ir abejonių, apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra nustatytas nei vienas objektyvus duomuo, kad J. T. susitarė su B. T. bei D. S., taip pat su vertinimo užsakovus atstovaujančiais asmenimis inkriminuotose žemės sklypų vertinimo ataskaitose nurodyti nepagrįstai padidintas vertes. J. T. ir D. S. neturėjo reikiamos kvalifikacijos, žinių ir patirties atlikti nekilnojamo turto vertinimą, todėl intelektualaus klastojimo atveju negalėjo būti vertinamos kaip asmenys, iš kurių galima reikalauti tikslaus suvokimo apie specialiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus apie sklypų vertinimo kriterijus bei atitinkamo elgesio, o tai paneigia tiesioginės tyčios būvimųjų veiksmuose. Nekilnojamo turto vertintojo pasirinkimo, kokius sandorius rinktis lyginamajam tyrimui, nereglamentavo joks teisės aktas. Dėl to turi būti įrodytas nusikalstamas nuteistųjų susitarimas ir tiesioginė tyčia siekti apgaulės suklastotu dokumentu, tačiau šioje byloje toks tyčios kryptingumas ne tik nenustatytas, bet ir paneigtas įsiteisėjusiu prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo. Dėl to apeliantė mano, kad nėra surinkta jos (J. T.) kaltės įrodymų, o nuosprendis nepagrįstai grindžiamas esą nepakankamu apeliantės atidumu, rūpestingumu ar protingumu.

Apibendrindama skundo argumentus apeliantė J. T. mano, jog skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl esminio teisės į teisingą procesą bei gynybą suvaržymo, taip pat dėl esminio BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, kurie lėmė neteisingo nuosprendžio J. T. ir kitoms nuteistosioms priėmimą.

Apeliaciniu skundu nuteistoji B. T. alternatyviai prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-19 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – B. T. išteisinti jai nepadarius veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje; 2) apeliacinės instancijos teismui nusprendus atsisakyti tenkinti skundą dalyje dėl B. T. išteisinimo, pašalinti esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus dėl esminių faktinių kaltinimo aplinkybių keitimo teisme, kvalifikuoti jos veiksmus kaip vieną tęstinę veiką ir sumažinti paskirtą bausmę; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atlikti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti nuteistąsias J. T., B. T. ir D. S. dėl pirmos instancijos teismo naujai suformuluotų kaltinimo aplinkybių paaiškinimo iškeltų prieštaravimų pašalinimo. Skundą iš esmės grindžia tapačiais argumentais kaip ir nuteistoji J. T. ir nurodo, kad:

Nuosprendyje atsisakius aprašyti kaltinančias kiekvieną nuteistąją individualiai aplinkybes, nurodžius tokius naujus požymius kaip veikimas iš anksto susitarus bendrininkų grupe vieninga tyčia bendrais veiksmais 2010-07-09 - 2012-04-17 laikotarpiu, pakeitus palyginamuosius požymius dėl esą netinkamos sklypų vertės konstatavimo, buvo pasunkinamas kaltinimas, pakeičiamas veikimo būdas. Tai turi įtakos veikos kvalifikavimui dėl ne pakartotinių, o vienos tęstinės veikos požymių konstatavimo, bei atitinkamai lemia sunkesnės bausmės skyrimą. Dėl išvardintų aplinkybių nepagarsinimo pirmos instancijos teismo posėdyje nuteistosios neturėjo galimybės duoti paaiškinimus, o gynyba - prireikus prašyti papildomų proceso veiksmų ir pateikti įvertinimą baigiamosiose kalbose.

Byloje nėra nei vieno įrodymo apie tai, kad B. T. ir J. T. ar D. S. būtų susitarę su kaltinime išvardintais užsakovais ir juos atstovaujančiais ar kitais asmenimis nurodyti nepagrįstai dideles vertinamų sklypų vertes. Taip pat nėra nei vieno duomens, patvirtinančio pačių nuteistųjų nusikalstamą susitarimą tarpusavyje. Priešingai, apeliantė B. T., taip pat J. T. ir D. S. nuosekliai neigė bet kokį susitarimą su užsakovais ar juos atstovavusiais asmenimis dėl žemės sklypų verčių nustatymo ar tuo labiau nepagrįstai didelės ar nepagrįstai mažos vertės. Susitarimą neigė ir sukčiavimu įtariami asmenys (A. G., P. K.), panaudoję UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtas turto vertinimo ataskaitas.

2010-05-26 elektroninis laiškas yra vienintelis, kuriame minima konkreti užsakovo pageidaujama aro kaina - 2200Lt/arą, tačiau šis į J. T. elektroninio pašto adresą atsiųstas net prieš pusantro mėnesio (prieš 44 dienas) iki pirmos inkriminuotos veikos 2010-07-09, iš jo nėra aišku apie kokį konkretų sklypą kalbama ir ar tai liečia vėlesniu laiku įvykusius ir kaltinime išvardintus sklypus, todėl negali būti pripažintas tinkamu įrodymu. 2010-06-11 ir 2010-06-17 elektroniniai laiškai negali būti pripažinti įrodymais ir jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nes jie nepatenka į kaltinime apibrėžtą inkriminuotų veikų laikotarpį.

Generalinės prokuratūros prokuroro 2018-11-19 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą apeliantės B. T. atžvilgiu bei kaltinimo ribos kitų nuteistųjų atžvilgiu (jos nėra kaltinamas bendrininkavimu sukčiavime) įrodo tai, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantė ir kitos nuteistosios turėjo tyčią siekti nepagrįstai didinti vertintų sklypų vertę ir dėl to visiškai nelogiška manyti, kad dokumento klastojimas įrašant žinomai neteisingus duomenis apie sklypo vertę galėtų būti savitikslis, kas paneigia skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas apie tiesioginės tyčios egzistavimą.

Byloje nėra nei vieno įrodymo, paneigiančio apeliantės, taip pat J. T. ir D. S. nurodytas aplinkybes apie jų faktiškai atliktų darbų apimtis vertinant kaltinime išvardintus žemės sklypus: J. T., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės B. T. įgaliotu asmeniu, kaip administratorė priimdavo klientus ir pasirašydavo standartines sutartis dėl konkrečių žemės sklypų vertinimo. D. S. rinkdavo duomenis apie toje vietovėje vykusius faktinius sandorius iš Registrų centro apie vertinamą ir gretimus sklypus, rengdavo pirminį vertinimo ataskaitos projektą pagal standartinį šabloną, o sprendimus dėl lyginamųjų sklypų verčių atrinkimo bei vertinamo sklypo vertės priimdavo tik tokią teisę turinti apeliantė B. T.. Ir tik esant apeliantės B. T. parašui bei pagal jos nurodymus atspausdinus galutinį ataskaitos tėkštąją pasirašydavo ir J. T. kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės įgaliotas asmuo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrįstai taikė lyginamąjį metodą.

Anot apeliantės, vertinant tai, kad tikrovėje nebuvo jokių nuteistųjų susitarimų dėl vertinimo ataskaitų klastojimo, ir nėra jokio tokias išvadas paneigiančio įrodymo, konstatuotina, kad ir apeliantė neturėjo jokios tyčios nurodyti nepagrįstai dideles inkriminuotų sklypų vertes. Juolab, kad turto vertinimo įstatymo 6 str. 4 d. 1 p. ir 7 str. 1 d. 1 p. nuostatos numato vertės nustatymą pagal pirkimo-pardavimo sandorius lyginamosios vertės metodu. Bylos duomenys patvirtina, kad VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje, kuria naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, egzistavo tose pačiose vietovėse žemės sklypų pirkimo – pardavimo sandoriai su aukšta kaina, jie nebuvo nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, ir joks teisės aktas nedraudė vadovautis jų duomenimis.

Pasak apeliantės B. T., svarbu ir tai, kad prie kiekvienos inkriminuotos ataskaitos buvo pridedami tos pačios dienos išrašai iš Registrų centro apie vertinamo sklypo vidutines rinkos ir kitas vertes, ši aplinkybė nurodyta ir kiekviename kaltinimo epizode bei nuosprendyje. Tai reikšminga tuo, kad tie asmenys, kurie gavo ir naudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtas vertinimo ataskaitas, šiuos duomenis turėjo ir galėjo vadovautis, o kilus abejonėms dėl vertinimo teisingumo - atmesti arba užsakyti kitą vertinimą. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad apeliantė B. T. ir kitos nuteistosios neturėjo tyčios apgauti ar įrašyti apgaulingus (žinomai neteisingus) duomenis į inkriminuotas 44 turto vertinimo ataskaitas.

Nuosprendžio 36-38 lapuose surašyta inkriminuotų žemės sklypų verčių palyginamoji lentelė vertintina kaip šališka kaltinimo naudai ir klaidinanti, nes joje nepateikti duomenys iš VI „Registrų centras“ apie panašių žemės sklypų tose pačiose vietovėse buvusių sandorių su artimomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ ataskaitose vertėmis kainas, nors joks teisės aktas nenumatė draudimo tokius nutylimus duomenis naudoti ir jais remtis. Šios aplinkybės patvirtina, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis tik kaltinimui palankiais fragmentais, neištyrus visos visumos ir atmetant baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes.

Apeliantės B. T. pabrėžia, kad Turto vertinimo metodikoje, patvirtintoje Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr.244, galiojusioje inkriminuotų turto vertinimo ataskaitų surašymo metu, nėra nei vienos normos ar taisyklės, draudžiančios remtis didžiausia ar mažiausia lyginamo privataus turto sandorių kaina ar bent rekomenduojančios susilaikyti nuo tokių duomenų panaudojimo. Tačiau nurodytas teisinis reglamentavimas nuosprendyje niekaip neaptartas ir neįvertintas kaip šalinantis apeliantės ir kitų nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę.

Apeliaciniame skunde pasisakant dėl nusikaltimo sudėties būtinojo subjektyviojo požymio - kaltės – kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia, pažymima, kad B. T. nuo pat tyrimo pradžios su įtarimais nesutiko ir paaiškino, kad būtent ji priiminėjo sprendimus dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ vertinamų žemės sklypų vertės remdamasi Turto vertinimo įstatymo ir Metodikos reikalavimais taip, kaip jie surašyti, taip pat vadovavosi VĮ „Registrų centro“ duomenimis apie privalomo pobūdžio nustatytas verčių zonas ir tose teritorijose įvykusių privačių žemės sklypų sandorių kainas, kartu neturėjo jokio motyvo ir tikslo, jokio siekio nurodyti nepagrįstai padidintas vertes. Ji taip pat paaiškino, kad joks asmuo jos neprašė nurodyti neteisingą sklypų vertę. Be to, tvirtinama, kad B. T. kaip ir kitos nuteistosios neturėjo tyčios daryti kokią nors apgaulę ir slėpti reikšmingus duomenis, nes 2012-05-01 įsigaliojus naujos redakcijos Turto vertinimo įstatymui (2011-06-22 Nr.XI-1497) UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla tapo aiškesne, o tai paneigia jų tyčią dėl inkriminuotų ataskaitų klastojimo. Taip pat akcentuojama, jog pirmos kratos kredito unijose atliktos 2012-12-05, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose — 2012-12-12, tą pačią dieną buvo laikinai sulaikyta ir B. T.. Todėl konstatuotina, kad visos nuteistosios bei kiti asmenys apie atliekamą ikiteisminį tyrimą galėjo sužinoti ne anksčiau kaip 2012-12-12, todėl pokyčius UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertinimo veikloje ir tariamai nepagrįstų vertinimų nutraukimą negalėjo lemti ir pradėtas teisėsaugos institucijų tyrimas.

Pažymima ir tai, kad nei iš kaltinimo, nei iš nuosprendžio visiškai neaišku, kodėl buvo pasirinktos konkrečios 44 inkriminuotos vertinimo ataskaitos, nors per kaltinimo laikotarpį buvo atlikta žymiai daugiau nekilnojamo turto vertinimų ir dėl jų nėra kilusių jokių teisinių ginčų. Be to, akcentuojama, kad B. T. atžvilgiu konstatuotinas ir BK 2 str. 6 d. suformuluoto draudimo bausti asmenį antrą kartą už tą pačią veiką pažeidimas bei baudžiamosios teisės kaip išimtinės priemonės naudojimo draudimas. Nurodoma, kad 2013-07-23 Turto arba verslo vertintojų garbės teismas sprendimu Nr.GT-53(13)-S skyrė jai drausminę nuobaudą - papeikimą už procedūrinius pažeidimus - nepakankamą verčių motyvaciją rengiant 10 vnt. turto vertinimo ataskaitų Nr.TV2010/07/09-01, Nr.TV2011/09/26-01, Nr.TV2011 /09/26-03, Nr. TV2011/09/29-01, Nr. TV2011/09/30-02, Nr. TV2012/03/27-05, Nr.TV 2012/03/27-07, Nr.TV2011/02/07-01, Nr. TV2012/03/27-08 ir Nr.TV2011/01/13-01. Šios išvardintos ataskaitos nuosprendyje įvardintos kaip Nr. 2, Nr.19, Nr. 20, Nr.22, Nr. 23, Nr. 25, Nr. 28, Nr. 36, Nr. 39, Nr. 41. Tokiu būdu konstatuotina, kad iki nuosprendžio priėmimo apeliantei jau buvo pritaikyta drausminė atsakomybė už procedūrinius vertinimo proceso pažeidimus, kurie savo esme yra visiškai tapatūs pažeidimams, šioje byloje įrodinėjamiems ir likusių 34 ataskaitų atveju. Darytina išvada apie tai, kad buvo padaryti Turto vertinimo įstatymo ir Metodikos, galiojusių iki 2012-05-01. Po šios 2012-05-01 datos naujų pažeidimų nenustatyta, B. T. nėra kaltinama ir nusikalstamu veikimu po šios datos. Dėl to akivaizdu tai, kad civilinės teisės priemonėmis - drausmine tvarka buvo ištirti padaryti pažeidimai ir pritaikyta sankcija - drausminė nuobauda. Dėl to apeliantė B. T. daro išvadą, kad jos atžvilgiu pažeisti visuotinai pripažįstami dvigubo baudimo draudimo ir baudžiamosios teisės kaip išimtinės priemonės taikymo principai.

Pirmos instancijos teisme apklausti specialistai - VĮ „Registro centras“ darbuotojos V. V., B. S., L. G., UAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto vertintojas V. K. ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie LR finansų ministerijos apskaitos ir metodologijos skyriaus specialistas S. D. galiojančius ir nenuginčytus sandorius su didele pirkimo-pardavimo kaina, kurių kainomis nesivadovavo, vadino „butaforiniais“, nors pripažino, kad neturėjo jokios galimybės ir pareigos tikrinti jų esmę, nes tai VMI ir kitų institucijų kompetencija. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktų vertinimų laikotarpiu sandoriai dėl palyginamųjų sklypų galiojo, buvo sumokėti reikiami mokesčiai, o nei J. T., nei B. T. ir tuo labiau D. S. neturėjo galimybės tikrinti jų esmę ir atitinkamai imtis papildomų atsargumo priemonių. Vertinant tai, kad šie asmenys savo nuomonę dėl retrospektyvinio vertinimo teikė FNTT užduočių kontekste, yra akivaizdu, kad FNTT tyrimas kaip toks taip pat buvo vienas svarbiausių veiksnių ir kriterijų, lėmusių išvadas nesivadovauti palyginamaisiais sandoriais su aukšta sklypų pirkimo-pardavimo kaina, nors tokio draudimo ar kriterijaus galiojusi Turto vertinimo įstatymo bei Metodikos redakcija nenumatė.

Apeliantė B. T., iš esmės atkartodama nuteistosios J. T. poziciją apeliaciniame skunde, tais pačiais argumentais, cituojant teismų praktiką dėl veikos pripažinimo tęstine, mano, jog nuosprendyje aprašytos kaip esą įrodytos faktinės inkriminuotų veikų aplinkybės atitinka ne kelių pakartotinių, o vienos tęstinės nusikalstamos veikos požymius, dėl ko jai nepripažįstant klastojimo padarymo, turėjo būti sumažinta ir bausmė.

Apibendrindama skundo argumentus apeliantė B. T. mano, kad byloje nėra nei vieno objektyvaus duomens apie tai, kad B. T. susitarė su J. T. bei D. S., taip pat su vertinimo užsakovus atstovaujančiais asmenimis inkriminuotose žemės sklypų vertinimo ataskaitose nurodyti nepagrįstai padidintas vertes. J. T. ir D. S. neturėjo reikiamos kvalifikacijos atlikti nekilnojamo turto vertinimą, todėl intelektualaus klastojimo atveju negalėjo būti vertinamos kaip asmenys, iš kurių galima reikalauti tikslaus supratimo apie sklypų vertinimo kriterijus, o tai paneigia bendrininkavimo su apeliante ir tiesioginės tyčios būvimą veiksmuose. Be to, pažymima, kad nekilnojamo turto vertintojo pasirinkimo, kokius sandorius rinktis lyginamajam tyrimui, nereglamentavo joks teisės aktas. Dėl to turi būti įrodytas nusikalstamas nuteistųjų susitarimas ir tiesioginė tyčia siekti apgaulės suklastotu dokumentu, tačiau šioje byloje toks tyčios kryptingumas ne tik nenustatytas, bet ir paneigtas įsiteisėjusiu prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą apeliantės atžvilgiu dėl sukčiavimo. Daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis naikinimas dėl esminio teisės į teisingą procesą bei gynybą suvaržymo, taip pat dėl esminių BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, kurie lėmė neteisingo nuosprendžio B. T. ir kitoms nuteistosioms priėmimą.

Atsiliepimai į apeliacinius skundus negauti.

Teisminio nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu J. T. gynėjas advokatas Rolandas Tilindis patvirtino apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-19 nuosprendį (teisminio proceso Nr.01-6-00001-19) ir J. T. išteisinti.

Savo poziciją grindė ir tuo, kad J. T. neturėjo turto vertintojo kvalifikacijos ir pati asmeniškai nepriėmė nei vieno sprendimo dėl vertinamų žemės sklypų vertės, o vien tik parašas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės B. T. įgalioto asmens neturi savarankiškos reikšmės, nes be turto vertintojo parašo nesukelia jokių teisinių pasekmių. Tik B. T. pasirašyta ataskaita turėjo teisinę galią, surašant inkriminuotas vertinimo ataskaitas buvo pagrįstai vadovaujamasi lyginamuoju panašių sandorių kainos metodu ir joks galiojęs teisės aktas nedraudė remtis didžiausiomis ar mažiausiomis vertėmis. Taip pat nėra ginčo, kad tie sandoriai, kurių kainomis paremtos inkriminuotos ataskaitos, nebuvo ir nėra nuginčyti iki šiol teisės aktų nustatyta tvarka ir galioja.

Pirmos instancijos teismas (nuosprendžio 33 ir 34 p.) pripažino jog nenustatė, kaip konkrečiai buvo rengiamos ataskaitos, kaip B. T. gaudavo projektus ir kokiomis aplinkybėmis pasirašydavo inkriminuotas ataskaitas. Šią spragą 34 p. teisino deklaratyviu teiginiu, kad neva nebūtina individualizuoti kiekvienos kaltinamosios veiksmus, nors tai prieštarauja esminiams baudžiamosios atsakomybės principams. Nei vienas įrodymas nepatvirtina kaltinamųjų susitarimo tiek tarpusavyje, tiek su kitais asmenimis dėl žinomai neteisingos vertinamų objektų kainos, o elektroninio pašto duomenys pripažintini neleistinais įrodymais tiek dėl 2010-05-26 laiško nepatekimo į kaltinimo laikotarpį, tiek ir dėl Nuosprendyje 40 lape pripažinto jo gavimo neteisėtumo.

Akcentuojamas dėmesys į tai, kad nuosprendyje (25 lapo pirma eilutė) cituojamas 2010-05-26 elektroninis laiškas yra vienas vienintelis informacijos šaltinis, kuriame minima konkreti užsakovo pageidaujama aro kaina – 2200Lt/arą. Atkreipia dėmesį į tai, kad šis laiškas į jos - J. T. elektroninio pašto adresą atsiųstas net prieš pusantro mėnesio (prieš 44 dienas) iki pirmos inkriminuotos veikos 2010-07-09, o iš jo turinio nėra aišku, apie kokį konkretų sklypą kalbama ir ar tai liečia vėlesniu laiku įvykusius kaltinime išvardintų sklypų vertinimus. Dėl to šis laiškas negali būti pripažintas tinkamu įrodymu. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad 2019-04-17 prokuroro surašytame kaltinamajame akte pirmoji inkriminuota nusikalstama veika nurodyta kaip padaryta ne vėliau kaip 2010 m. liepos mėn. Dėl šių priežasčių tame pat 25-me Nuosprendžio lape išvardinti 2010-06-11 ir 2010-06-17 elektroniniai laiškai taip pat negali būti pripažinti įrodymais ir jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nes jie nepatenka į kaltinime apibrėžtą inkriminuotų veikų laikotarpį.

Inkriminuojamų veikų padarymo metu galioję norminiai aktai, reglamentavę vertinimo veiklą, patvirtina, kad nekilnojamo turto vertinimui būtinos specialios žinios ir speciali patirtis, formalizuotos atitinkamu kvalifikaciniu pažymėjimu. Tuo tarpu nei J. T., nei tuo labiau D. S. tokios kvalifikacijos ir patirties neturėjo, negalėjo pilnai suvokti nekilnojamo turto verčių nustatymo subtilybių esant sudėtingam teisiniam reguliavimui, todėl joms inkriminuoti tiesioginę tyčią klastoti kaltinime išvardintas 44 vertinimo ataskaitas nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Priešingą išvadą padaręs pirmos instancijos teismas pažeidė LR BK 2 str. 3d. reglamentuotą asmens kaltės apibrėžimą, nes baudžiamasis įstatymas leidžia pripažinti asmenį kaltu tik tokiu atveju, jei iš jo galima reikalauti tam tikro elgesio. Profesinė veikla gali būti vertinama kaip nusikalstama ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik asmeniui suvokiant daromos veikos pavojingą ar rizikingą pobūdį ir numatant galimą įstatyme numatytų padarinių kilimą. Teisės aktų taikymas, tame tarpe ir netinkamas taikymas, jei padarytoje veikoje nėra sąmoningo netinkamo teisės akto taikymo požymių, negali būti pagrindu traukti baudžiamojon atsakomybėn pareigūną dėl priimto sprendimo.(LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10/2008, 2K-263/2010). Turto vertinimas yra profesionali veikla, reikalaujanti specialių teisės aktų išmanymo bei patirties juos taikant, todėl aukščiau minėta teismų praktika aktuali ir šiai bylai.

Pirmos instancijos teisme apklaustos specialistės – VĮ „Registro centras“ darbuotojos V. V., B. S., L. G., taip pat UAB „ (duomenys neskelbtini)“ turto vertintojas V. K. ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie LR finansų ministerijos apskaitos ir metodologijos skyriaus (toliau – Tarnyba) specialistas S. D. paaiškino, kad pagal ikiteisminio tyrimo įstaigos - FNTT užduotis atliko retrospektyvinius vertinimus tų sklypų, kuriuos prieš tai vertino UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atkreipia dėmesį į tai, kad visi šie asmenys pripažino teismui, jog jie suprato FNTT tyrimo esmę – kad „Rezultato“ atlikti vertinimai užsakovo FNTT manymu yra netinkami. Darytina išvada, kad visi šie asmenys subjektyviai tapo „super“ atsargiais ir savo asmenine nuožiūra nesirėmė palyginamaisiais sandoriais su didelėmis pirkimo-pardavimo kainomis, nors joks teisės aktas nenustatė lyginamųjų pavyzdžių atrankos kriterijų. Pastarąją aplinkybę pripažino visi tie patys specialisto statuse apklausti asmenys. Šie specialistai galiojančius ir nenuginčytus sandorius su didesne pirkimo-pardavimo kaina, kurių kainomis nesivadovavo, kelis kartus pavadino „butaforiniais“, nors pripažino, kad neturėjo jokios galimybės ir pareigos tikrinti jų esmę, nes tai VMI ir kitų institucijų kompetencija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktų vertinimų laikotarpiu sandoriai dėl palyginamųjų sklypų galiojo ir dabar tebegalioja, buvo sumokėti reikiami mokesčiai; nei J. T., nei B. T. ir tuo labiau D. S. neturėjo galimybės tikrinti jų esmę ir atitinkamai imtis papildomų atsargumo priemonių. S. D. pabrėžė, kad pagrindinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktų vertinimų trūkumas – nepakankamas išvadų pagrindimo aprašymas, tačiau Tarnybos išvados nepaneigia vertinimo ataskaitos, kol ji nenuginčyta teisme, ir negali paneigti joje padarytų išvadų.

Turto vertinimo metodikoje nėra nei vienos normos ar taisyklės, draudžiančios remtis didžiausia ar mažiausia lyginamo privataus turto sandorių kaina ar bent rekomenduojančios susilaikyti nuo tokių duomenų panaudojimo.

LAT 2013-06-18 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2A-7-6/2013 pažymėjo, kad LR BK tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos išaiškinimo nėra, tai didelę svarbą įgauna įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties, ir taikymas teismų praktikoje. LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007 priimtoje nutartyje pasisakė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios); kad tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo... (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010, Nr. 2K-7-109/2013 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008). Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-491/2010, 2K-319/2008, 2K-401-677/2016). Nors Apeliantė nepripažįsta klastojimo ir net negalėjo atlikti nekilnojamo turto vertinimo ataskaitų intelektualaus klastojimo dėl tinkamos kvalifikacijos ir patirties neturėjimo, tačiau Nuosprendyje skirtingai nuo kaltinamojo akto aprašyta veika kvalifikuotina kaip viena tęstinė. Dėl to vien tik formaliu požiūriu turėjo būti mažesnė ir bausmė.

LAT formuojamoje teismų praktikoje reikalaujama laikytis principo, kad visos abejonės vertinamos išimtinai kaltinamojo naudai (LAT nutartis byloje Nr. 2K–513/2013 ir k.t.), dėl to konstatuotina, kad nėra surinkta objektyvių J. T. kaltės įrodymų ir prašo ją išteisinti.

B. T. advokatas R.Brilius palaikė apeliacinio skundo argumentus. Teisminio nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu prašė atkreipti dėmesį į LR BPK 255 str. 2 d., kuri nustato, kad asmuo negali būti nuteistas pagal kaltinimą su iš esmės pakeistomis faktinėmis aplinkybėmis lyginant su veikos aprašymu kaltinamajame akte, jei apie tokią galimybę jam iš anksto nebuvo pranešta. Tačiau teismas inkriminavo naują kaltinimą ir neva nusikalstamų veikų darymo naujas aplinkybes, kurios nebuvo prokuroro nurodytos kaltinamajame akte, nes be jokio motyvo iš B. T. ir kitoms nuteistosioms pareikšto kaltinimo pašalino kiekvienos jų individualius, neva nusikalstamus veiksmus, apibūdinančias aplinkybes. Teismas nenurodė, kokius tyčinius konkrečius nusikalstamus veiksmus padarė ar nepadarė B. T., kaip ji suklastojo 44 dokumentus: ar vizualiai vietoje neapžiūrėjo vertinamus objektus; ar juos vertino tik iš fotonuotraukų; ar visiškai jų neapžiūrėjo; ar nesivadovavo analoginiais tos konkrečios vietos turto sandoriais; ar nesivadovavo konkrečiais duomenimis, gautais iš Registrų centro ir t. t. Nuosprendyje nurodyta, kad B. T. ir kitos nuteistosios nusikalstamai veikė bendrininkių grupėje, nors kaltinamajame akte tokia bendrininkavimo forma nenurodyta, nebuvo inkriminuota, o tik buvo nurodytas terminas „kartu“. Iš šio žodžio „kartu“ galima tik spėlioti, kokia bendrininkavimo rūšimi ir bendrininkavimo forma jos nusikalstamai veikė. Teismui, nuosprendyje įvardijus bendrininkavimo formą „bendrininkių grupėje“ (BK 25 str. 2 d.), privalu buvo įrodyti visų nuteistųjų bendrininkavimą, t. y. konkretų susitarimą daryti nusikalstamas veikas, o taip pat kokiu būdu tarp jų buvo susitarta klastoti dokumentus, kas paskirstė funkcijas ir kokias funkcijas teko atlikti ir atliko kiekviena nuteistoji, o taip pat iš kokių požymių teismas nustatė, kad kiekviena nuteistoji turėjo bendrą tyčią, kaip tikslą ir motyvą klastoti dokumentus, tačiau teismas to nepadarė. Nuosprendyje teigiama, kad J. T. esą susitarė su įvairių įmonių, kaip turto vertinimo užsakovių, vardu veikusiais asmenimis dėl žemės sklypų vertinimo ženkliai didesne kaina. Kaltinamajame akte toks susitarimas nenurodytas, o ir pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis to neįrodė. Netgi preziumuojant, kad J. T. taip pasielgė, tai teismui buvo privalu įrodyti jos tolimesnį susitarimą su B. T. ir D. S., kad J. T. galėtų įvykdyti savo susitarimą su turto vertinimo užsakovais, tačiau teismas to neįrodė. Kaltinamajame akte įrašyta, kad J. T. gavo iš užsakovų prašymus vertinti žemės sklypus ženkliai didesne kaina, nei jie verti ir, kad šiuos prašymus perdavė D. S. vykdyti. Tačiau byloje nėra duomenų ir teismas neįrodė, kad J. T. tokių prašymų iš viso buvo gavusi ir, kad sutiko tokius prašymus įvykdyti, o juo labiau, kad tokius prašymus perdavė D. S. ir B. T.. Nuosprendyje, kaip įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybe, teigiama, kad B. T. bendromis pastangomis su kitomis nuteistosiomis parengtose turto vertinimo ataskaitose nurodė daug kartų didesnes „nei tuo metu rinkoje dominavusios žemės sklypų vertės“. Su tokia teismo išvada nesutinkama. Teismas tik įvardijo nuteistąsias veikus bendromis pastangomis, tačiau neįvardijo, kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus kiekviena jų padarė. Kaltinamajame akte visų 44 ataskaitų neteisingumas (suklastojimas) grindžiamas tik jų nustatytą vertę palyginus su konkrečios dienos VĮ „Registrų centras“ išraše nurodyta vidutine rinkos verte, nustatyta masinio vertinimo būdu, o ne individualaus vertinimo būdu. Teismas nuosprendyje visų 44-ių turto vertinimo ataskaitų suklastojimą grindė ataskaitose nustatytą vertę palygindamas ne su VĮ „Registrų centras“ išraše nurodyta vidutine rinkos verte, kuri nustatyta masinio vertinimo būdu, o jau su individualaus žemės sklypų vertinimo metu nustatyta turto verte. Tokiu būdu teismas pasunkino visų nuteistųjų teisinę padėtį ir apribojo kaltinamųjų teisę į gynybą teisme. Taip pat pastebėtina, kad šį vertinimą atliko FNTT parinkti turto vertintojai, kuriuos FNTT pareigūnai, savo užduotyse atlikti pakartotinį turto vertinimą juos iš anksto informavo apie šioje byloje vykdomą ikiteisminį tyrimą, jo esmę, o taip pat juos informavo, kad B. T. sudarytos ir patvirtintos turto vertinimo ataskaitos yra suklastotos ir, kad jos yra pateiktos kredito įstaigoms, t. y. jų pagalba gauti didelės vertės kreditai, kurie niekada nebus sugrąžinti. Tokiu būdu šiems turto vertintojams FNTT pareigūnai padarė tiesioginį poveikį ir spaudimą dėl jiems pavedamo turto vertinimo ir jo verčių nustatymo. Tad, šiems turto vertintojams beliko tik viena, nustatyti vertinamų turto objektų tokią vertę, kad ir jų atžvilgiu taip pat nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, kokį patyrė šios nuteistosios, t. y. vertintojams buvo padarytas poveikis, kuris tiesiogiai sąlygojo vertės dydžio objektyvų nustatymą.

Šalies argumentai

Dėl B. T. padarytų veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 300 str. 3 d. prokuroro nutarime pasisakyta „Dėl LR BK 300 str. 3 d. nurodytina tai, kad šio nusikaltimo būtinasis požymis - didelė žala. Pažymėtina, kad didelė žala, šiuo atveju, vien tik suklastojus Turto vertinimo ataskaitą neatsirado. Žala atsirado suklastotą Turto vertinimo ataskaitą su kitais dokumentais pateikus kredito įstaigai ir gavus paskolą. B. T. kredito įstaigai suklastotos ataskaitos nepateikė, paskolos negavo. Tai atliko kiti asmenys, kurių veiksmų B. T. nederino ir apie juos nežinojo. Kadangi vien dokumento suklastojimas nesukėlė tiesioginių padarinių - didelės žalos atsiradimo, veikos negalima kvalifikuoti pagal LR BK 300 str. 3 d. Jos kvalifikacija atitinka LR BK 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius“. Prokuroras visus pareikšto kaltinimo epizodus kvalifikavo pagal BK 300 str. 1 d. ir bylą perdavė į teismą, o teismas ne tik B. T., bet ir kitas kaltinamasias pripažino kaltomis ir nuteisė pagal šią teisinę kvalifikaciją.

Šalies argumentai

29..Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti B. T. ir kitų nuteistųjų nusikalstami ketinimai sukčiauti suklastojant dokumentus. Taip pat nutarime prokuroras tik preziumuodamas konstatavo, kad B. T. suklastojo turto vertinimo ataskaitas, tačiau šio savo teiginio nutarime nepatvirtino konkrečiais įrodymais, jų nutarime net neįvardijo. Pirmosios instancijos teismas net nebandė atskleisti subjektyviosios pusės požymio – visų kaltinamųjų daromų, neva, nusikalstamų veiksmų tiesioginę tyčią charakterizuojančius bei nustatančius elementus. Prokuroras kaltinamajame akte, o teismas nuosprendyje laikė, kad visų nuteistųjų kasdieninis darbas - tai tik vien klastočių darymas, dokumentų klastojimas. Prokuroras savo nutarimu, nutraukdamas ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 str. 2 d., eliminavo B. T. ir kitoms nuteistosioms dokumentų klastojimo savanaudiškumo tikslą ir motyvą, tačiau kitų tikslų ir motyvų nenustatė.

B. T. veiksmai, įvertinant turtines vertybes, nebuvo pavojingi ir niekam nepadarė ne tik kad esminės žalos, bet ir jokios žalos niekam nepadarė. Be to, tai paneigta mano aukščiau nurodytu prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nenustačius šio nusikalstamos veikos sudėties elemento, negalima laikyti, kad B. T. padarė nusikalstamus veiksmus, atitinkančius BK 300 str. 1 d. nusikaltimo sudėtį.

Prašoma skundžiamą nuosprendį panaikinti, o baudžiamąją bylą B. T. atžvilgiu nutraukti, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir motyvai.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Šalies argumentai

Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas inkriminuojant B. T., kad ji ne vėliau kaip 2010 m. gegužės mėnesį, siekdama materialinės naudos, įsitraukė į daugelio asmenų suburtą ir vadovautą organizuotą grupę, sukurta vieningu tikslu organizuoti netikrų dokumentų, susijusių su neklilnojamojo turto pirkimu – pardavimu bei vertinimu, pagaminimą ir panaudojimą per į nusikalstamą veiką įtrauktus asmenis, pateikiant juos kredito įmonėms, gaunant kreditus ir žinant, kad jų įkeistas turtas yra dešimtis kartų mažesnės vertės, taip apgaule savo ir bendrininkų naudai siekiant įgyti didelės vertės kreditų unijų turtą. B. T., veikdama organizuotoje grupėje, apsiėmė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertintojas paruošti organizuotos grupės narių valdomų įmonių vardu įsigyto nekilnojamojo turto vertinimo atsaskaitas, jose nurodant įgijamo turto vertę dešimtis ir daugiau karų didesnę negu realybėje, jas patvirtinti savo, kaip turto vertintojo parašais, ir atstovaujamos turto vertinimo įmonės antspaudu, perduoti suklastotas ataskaitas organizuotos grupės nariams organizuoti jų pateikimą kredito unijoms. Buvo inkriminuojama, kad B. T., veikdama organizuotos grupės sudėtyje, savo naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 27.559.769.97 Lt svetimą (įvairių kredito unijų) turtą ir padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 str.3 d., 300 str. 3 d., 25 str.3 d., 182 str. 2 d.