- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-13
- Bylos Nr.
- 2K-673/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Egidijus Bieliūnas (pirm.), Olegas Fedosiukas (pran.), Aldona Rakauskienė
- Nuteistasis
- S. R.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutarties, kuria nuteistojo S. R. apeliacinis skundas atmestas.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 5 d. nuosprendžiu S. R. pripažintas kaltu pagal BK 246 straipsnio 1 dalį ir nubaustas trims mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti šešiasdešimt valandų – po dvidešimt valandų per mėnesį visuomenės labui.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. R. nuteistas pagal BK 246 straipsnį 1 dalį už tai, kad, žinodamas, jog 2006 m. birželio 2 d. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausioji specialistė A. K. areštavo jo 9500 Lt vertės turtą – automobilį (duomenys neskelbtini), neteisėtai pardavė šį automobilį P. D. už 1800 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu S. R. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, neišdėstė nutartyje motyvuotų ir išsamių išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, taip pat nesilaikė nuostatos, kad pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Ignoruotas įstatymo reikalavimas, kad asmens kaltė padarius nusikaltimą negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Kartu pažeista Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, o neišnagrinėjimas ir nepasisakymas faktiškai dėl visų svarbiausių apeliacinio skundo argumentų ir motyvų laikytinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo 2 straipsnio, garantuojančio kiekvienam nuteistajam teisę į apeliaciją, šiurkščiu pažeidimu.
Kasatorius nurodo, kad nepasisakyta dėl apeliacinio skundo argumento, jog turto arešto aktas įgijo juridinę galią ne 2006 m. birželio 2 d., kai buvo parengtas turto arešto akto projektas, bet 2006 m. birželio 6 d. ar 7 d., t. y. po to, kai patvirtintas Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojos turto arešto aktas buvo įteiktas kasatoriui susipažinti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo teiginys, jog turto arešto aktas įsigaliojo tik 2006 m. birželio 6 d., remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 33 straipsnio 15 punktu, VMĮ viršininko M. K. 2005 m. lapkričio 15 d. raštu Nr.(23.3-12)-R-10100, CPK 675 straipsniu ir kt. Apeliaciniame skunde buvo iškeltas klausimas, kad turto arešto akto projektas ir tinkamai patvirtintas aktas yra skirtingi dalykai, projektas nesukelia jokių teisinių pasekmių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apėjo šį skundo motyvą perrašydamas nuosprendžio teiginius ir nepasisakydamas, kodėl padarė išvadą, kad 2006 m. birželio 2 d. projektas turi privalomą juridinę galią. Tuo tarpu pripažinimas, kad teisinė galią turi tik nustatyta tvarka patvirtintas ir tinkamai įteiktas turto arešto aktas, reikštų, kad kasatorius iki 2006 m. birželio 6 d. turėjo visišką disponavimo automobiliu teisę ir kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.
Kasatorius taip pat teigia, kad jis daugiau kaip prieš metus iki 2006 m. birželio 2 d., automobilį esą pardavęs liudytojui P. D., todėl nebūdamas jo savininkas, valdytojas ar saugotojas negalėjo būti ir šio nusikaltimo subjektas, nes, remiantis CK 4.49 straipsniu, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi byloje Nr. 3K-3-512/2001, nuosavybės teisė į automobilį atsiranda nuo pardavimo momento, o registracija nesukuria nuosavybės teisės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo šia nuostata ir be jokių motyvų pareiškė, kad savininku tampama nuo automobilio įregistravimo momento. Kasatoriaus paaiškinimai ir liudytojo parodymai, kad jau nuo 2005 m. kovo mėnesio jis yra pardavęs automobilį P. D., atmesti be rimtesnių įrodymų. Tačiau tai jau yra prokuroro pareiga įrodyti, kad iki automobilio išregistravimo S. R. turėjo visišką disponavimo automobiliu teisę, o ne kasatoriaus pareiga įrodyti, kad jis juo nedisponavo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį ir 44 straipsnio 6 dalį.
Anot kasatoriaus, argumentacija dėl liudytojo P. D. automobilio arešto panaikinimo taip pat prieštarauja BPK 151 straipsnio 1, 6 ir 8 dalims. Pirma, BPK 151 straipsnio 1 dalis neleidžia areštuoti liudytojo turto, todėl šis veiksmas yra neteisėtas. Antra, areštas tęsiasi daugiau kaip metus ir po 6 mėnesių nepratęstas. Trečia, žala nepadaryta, civilinis ieškinys nepareikštas, nuosprendis įsiteisėjęs, iš sąžiningo įgijėjo daikto paėmimas galimas tik CK numatyta tvarka. Visiškai nemotyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada, kad arešto panaikinimas yra už šios bylos ribų.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimo
Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, neišdėstė nutartyje motyvuotų ir išsamių išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, grindžiamas tuo, kad nutartyje nepasisakyta dėl to, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarties dieną turto arešto aktas dar nebuvo įgijęs juridinės galios. Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl atmetamas nuteistojo pateiktas įvykių vertinimas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl turto arešto akto įsigaliojimo datos, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. To, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6, 25 punktai). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad remiasi byloje surinktų įrodymų visuma, tarp jų ir 2006 m. birželio 2 d. turto arešto aktu, kurį pasirašė ir nuteistasis S. R.. Šiame akte nurodyta, kad S. R. įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už turto perleidimą. Akivaizdu, kad būtent nuo šio momento atsirado ir S. R. pareiga susilaikyti nuo areštuoto turto perleidimo.
Pagrįsti ir išsamūs yra taip pat apeliacinės instancijos teismo argumentai, atmetantys apeliacinio skundo teiginius, neva perleistas automobilis iš tikrųjų nepriklausė S. R., o buvo P. D. nuosavybė. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2006 m. birželio 2 d. Iš sutarties turinio nedviprasmiškai išplaukia, kad nuosavybės teisė į parduodamą automobilį atsiranda pirkėjui sutarties pasirašymo dieną, t. y. 2006 m. birželio 2 d. Iki to momento automobilis priklausė S. R.. Paneigdamas nuteistojo versiją, apeliacinės instancijos teismas taip pat rėmėsi liudytojos A. K. parodymais, faktu, kad automobilis parduotas iš karto po to, kai nuteistasis sužinojo apie turto areštą.
Vertindama kasacinio skundo argumentus dėl BPK 20 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimo, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios BPK normos įtvirtina nuostatas, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, paneigdami nuteistojo įvykių versiją ir motyvuodami nusikaltimo, apibrėžto BK 246 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nepažeidė šių baudžiamojo proceso normų.
Dėl BPK 151 straipsnio 1, 6 ir 8 dalių pažeidimo
Pagal BPK 151 straipsnį civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šioje baudžiamojoje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas liudytojui P. D., kuris pagal pirkimo–pardavimo sutartį tapo automobilio (duomenys neskelbtini) savininku. Šis automobilis buvo gautas S. R. atliekant nusikalstamą veiką, t. y. parduodant areštuotą turtą, todėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimas P. D. šioje byloje nesikerta su BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis.
Kartu kolegija konstatuoja, kad, remiantis BPK 307 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje privalėjo pasisakyti dėl šių procesinių prievartos priemonių panaikinimo. Kita vertus, šioje byloje prokuroro nutarimu buvo apribotos P. D. nuosavybės teisės į automobilį, kurį jis nusipirko iš asmens (S. R.), neturėjusio teisės šio parduoti, nes automobilis buvo areštuotas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos aktu. Taigi laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo klausimas turi būti sprendžiamas užtikrinant Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos interesus, kad automobilis (duomenys neskelbtini) nebūtų parduotas dar kartą. Todėl kolegija daro išvadą, kad kilusį neaiškumą dėl nuosavybės teisės į automobilio (duomenys neskelbtini) apribojimo panaikinimo turi spręsti nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas BPK 361 ir 362 straipsnių numatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo S. R. kasacinį skundą atmesti.