Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-04-10 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės E. Z. ieškinį atsakovei I. B. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir kompensacijos priteisimo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė S. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

25.9. Kaip pagrįstai nustatė bylą išnagrinėjęs teismas – byloje nėra duomenų, kad ieškovė informavo atsakovę apie tai, kad jai reikalingi brangūs vaistai ir neužtenka pinigų visam jų kiekiui nupirkti. Įvertinus jau anksčiau nurodytas aplinkybes, kad ieškovė itin savarankiška ir priimdavo pagalbą tik tada, kai pati apie tai pranešdavo, nėra pagrindo laikyti, kad atsakovė, nesant prašymo nupirkti vaistų, nevykdė vaistų pirkimo pareigos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl prašymo prijungti naujus įrodymus

7. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-611/2016).

8. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašė apeliacinės instancijos teismo priimti naujai teikiamus įrodymus. Pažymėjo, jog apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, kad atsakovė pajamas pradėjo gauti tik 2016 metais, todėl 2015 metais ji neturėjo galimybės teikti išlaikymo ieškovei. Kadangi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tokių įrodymų nebuvo reikalaujama, siekdama atsikirsti į šiuos apeliacinio skundo argumentus bei atsižvelgiant į tai, kad civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principu, atsakovė teikia savo sutuoktinio V. B. Sodros išrašą bei 2012 metų, 2013 metų ir 2015 metų laikotarpiu sudarytų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių kopijas. Taip pat, kadangi apeliaciniame skunde teigiama, kad po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų, atsakovė prašo prijungti prie bylos vaistų pirkimo kvitus.

9. Atsižvelgiant į atsakovės nurodytas aplinkybes, spręstina, jog poreikis pateikti atsakovės su atsiliepimu teikiamus naujus rašytinius įrodymus iš esmės atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir tik ieškovei pateikus apeliacinį skundą. Be to, pateikti duomenys yra susiję su ginčo dalyku ir gali būti reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, jų prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl prašymas tenkintinas, atsakovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (3 t. b. l. 155, DOK-97433).

Dėl prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka

10. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis CPK 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

11. Įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantė, atstovaujam advokato, pateikė pakankamai išsamų apeliacinį skundą ir turėjo visas galimybes savo argumentus bei paaiškinimus pateikti procesiniuose dokumentuose, įskaitant ir argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atsisakymu išduoti teismo liudijimą gauti duomenis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliantės prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

14. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės E. Z. ieškinį atsakovei I. B. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir kompensacijos priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinis skundas atmestinas.

16. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Taigi, teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes.

17. Nagrinėjamu atveju patikslintu ieškiniu apeliantė prašė nutraukti 2007-01-18 išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, priteisti jai iš atsakovės butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), o iš jos atsakovei – 300,00 Eur kompensaciją (2 t., b. l. 185-187). Atsakovė I. B. atsiliepimu į patikslintą ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, tačiau neišreiškė prašymo nutraukti 2007-01-18 išlaikymo iki gyvos galvos sutartį (3 t., b. l. 25-28). Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodė, kad parengiamojo posėdžio metu ir pradedant bylą nagrinėti iš esmės teismui ji nurodė, kad sutiktų geranoriškai nutraukti sutartį, jei ieškovė sutiktų sumokėti kompensaciją už 12 metų laikotarpį, per kurį ji prižiūrėjo ieškovę ir ja rūpinosi, tačiau nutraukti sutarties atsakovė pati neprašė (3 t., b. l. 145-154).

18. Pažymėtina ir tai, jog skunde nurodytą aplinkybę, kad atsakovė nemato galimybės toliau vykdyti rentos sutartį, paneigia kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti rašytiniai įrodymai (2020-05-04 ir 2020-05-05 vaistų pirkimo kvitai, 2020-05-15 apmokėjimo už komunalines paslaugas kopijos), jog po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovė pirko ieškovei vaistus, sumokėjo komunalinius mokesčius už praeitą mėnesį, nors pareiga mokėti buto mokesčius ginčo sutartimi atsakovei nėra numatyta („Liteko“ sistema neformatuoja atsiliepimo į apeliacinį skundą priedų bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (3 t. b. l. 155, DOK-97433). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovė rentos sutarties nepradėjo vykdyti po pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinio skundo padavimo metu.

20. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010-12-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

21. Byloje nustatyta, kad 2007-01-18 ieškovė E. Z. su atsakove I. M. (šiuo metu B.) sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią ieškovė perdavė atsakovės nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 7-8). Sutarties 4 punktu atsakovė įsipareigojo pilnai išlaikyti iki gyvos galvos ieškovę E. Z., teikdama jai maistą, vaistus ir slaugą ligos atveju. Ieškovė turi teisę iki gyvos galvos gyventi perduotame bute. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar atsakovė tinkamai vykdo sutartyje numatytą pareigą išlaikyti ieškovę, teikiant jai maistą, vaistus ir slaugą ligos atveju.

22. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis – rentos porūšis, kuriam būdingi bendrieji rentos sutarties ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 straipsnio 2 dalis). Rentos gavėjo poreikių tenkinimas, atsižvelgiant į jo poreikius, gali būti tiek materialaus, tiek nematerialaus pobūdžio – aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, priežiūra; sutartyje gali būti nustatyta ir rentos mokėtojo pareiga padengti rentos gavėjo laidojimo išlaidas (CK 6.461 straipsnio 1 dalis).

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, aiškinimo ir taikymo praktiką, konstatavo, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis pagal savo prigimtį yra fiduciarinė, grindžiama asmeniniu pasitikėjimu, kad rentos gavėjui paprastai yra svarbios asmens, teikiančio išlaikymą, savybės, nes rentos gavėjas tampa priklausomas nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo. Taigi išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi rentos gavėjas išreiškia pasitikėjimą konkrečiu asmeniu, sutikdamas būti jo prižiūrimas, šiam teikiant atitinkama forma išlaikymą natūra, ir perduodamas rentos mokėtojui nuosavybės teisę į savo nekilnojamąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-916/2020).

24. CK 6.464 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta rentos gavėjo teisė nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Klausimas, ar konkretus išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimas iš esmės pažeidžia išlaikymo įsipareigojimus, sprendžiamas įvertinant paminėtame straipsnyje nurodytus kriterijus bei atsižvelgiant į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ypatumus.

25. Aiškindamas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, dėl kokių priežasčių liko neįgyvendinti nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018).

26. Teismas, nagrinėdamas bylą, turi vertinti, kiek rentos gavėjai buvo reikalinga nuolatinė ir nepertraukiama priežiūra ir rūpinimasis, ir ar ši priežiūra tapo itin svarbūs rentos gavėjai išlaikyti pagal amžių kiek įmanoma stabilią sveikatos būklę, t. y. ar nuolatinis atsakovo įsipareigojimų vykdymas tapo gyvybiškai svarbus. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar nebuvo nuo atsakovo nepriklausančių kliūčių, kurios trukdė tinkamai įgyvendinti šioje sutartyje nustatytus įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018).

27. Nagrinėjamu atveju nuolatinė slauga ieškovei E. Z. nebuvo reikalinga, kadangi pagal pasirašytą sutartį vaistus, maistą ir slaugą atsakovė turėjo pareigą teikti tik ligos atveju (Sutarties 4 punktas, 1 t., b. l. 7). Kadangi ieškovei nebuvo reikalinga nuolatinė ir nepertraukiama atsakovės priežiūra ir rūpinimasis, pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime, atsižvelgęs į šalių pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, pagrįstai konstatavo, jog ieškovė turėjo galimybę laisvai disponuoti gaunamomis pajamomis ir tą darė – pirko maistą, vaistus, mokėjo komunalinius mokesčius už butą. Kad apeliantė buvo savarankiška ir sugebėjo pati savimi pasirūpinti ne ligos atveju, paliudijo bylos nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos V. R. ir M. L., nurodžiusios, kad apeliantė labai judri, kasdien eina į parduotuvę, viską daro pati ir gėdijasi prašyti pagalbos, niekada nesiskundė, kad ja nesirūpina.

28. Aplinkybę, jog tinkamai vykdė savo pareigas pagal šalių pasirašytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, atsakovė iš esmės įrodinėjo byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais. Byloje esantis atsakovės sąskaitos išrašas patvirtina, kad ji ne kartą yra pirkusi prekių greta ieškovės namų esančioje „Maxima“ parduotuvėje ((duomenys neskelbtini)) (2 t., b. l. 22-38). Pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos A. K. ir G. G. nurodė, jog ieškovė apsipirkdavo viena ir kad jos neprisimena mačiusios atsakovę šioje parduotuvėje, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog pardavėjos neprisimena atsakovės, nereiškia, kad ši nurodytoje parduotuvėje apskritai nepirko maisto ir kitų prekių ieškovei. Be to, liudytojų nurodyta aplinkybė, kad ieškovė apsipirkdavo viena, nereiškia, jog apsipirkti ieškovė turėjo būtinai kartu su atsakove, ar kad atsakovė negalėjo viena nupirkti maisto produktų ir kitų prekių ieškovei nurodytoje parduotuvėje. Apeliantės skunde nurodyta aplinkybė, kad atsakovė galėjo apsipirkinėti parduotuvėje ,,Maxima“, esančioje (duomenys neskelbtini), ir pirkti ne maistą apeliantei, o pvz., vyną sau ir draugei, yra grindžiama išimtinai tik subjektyvia pačios apeliantės nuomone ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad labiau tikėtina, jog atsakovė (duomenys neskelbtini), esančioje „Maxima“ parduotuvėje pirko prekių būtent ieškovei (CPK 178 straipsnis).

31. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme. Pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Rentos mokėtojo veiksmai sąžiningumo, protingumo ir teisingumo aspektu vertintini pagal tai, ar jie maksimaliai atitinka rentos gavėjo būtiniausius poreikius ir ar jie skirti būtent tokiems poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018; 2016-03-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-611/2016).

32. Kaip jau buvo minėta, pagal šalių susitarimą atsakovė slaugą ir vaistus apeliantei turėjo teikti tik ligos atveju. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta, jog ieškovei nepatikdavo, kai atsakovė jai dažnai skambindavo, todėl jos buvo susitarusios susiskambinti tik kartą per savaitę ir tik tada, kai ieškovei ko nors prireiks. Aplinkybė, jog ieškovė pati pirkdavo tam tikrus vaistus (2 t., b. l. 75-89), nereiškia, kad šiuos vaistus apeliantė vartojo ligos metu ir kad pati juos pirko todėl, kad jai vaistų nenupirko atsakovė. Iš byloje esančio atsakovės sąskaitos išrašo nustatyta, kad 2018-01-20, 2018-02-02 ir 2018-02-09 atsakovė pirko vaistinėje Apotheca už 27,87 Eur sumą (7,65, 14,54 ir 5,68 Eur), 2018-03-09 vaitinėje „Camelia“ už 21,47 Eur; 2018-04-07 vaistinėje Apotheca už 45,76 Eur, 2018-04-29 vaistinėje „Camelia“ už 16,37 Eur, 2018-05-19 Gintarinėje vaistinėje už 70,26 Eur, 2018-07-29 Eurovaistinėje už 11,65 Eur (2 t., b. l. 25-28, 31). Vaistų pirkimo laikas sutampa su ieškovės gydymosi laiku ir laiku prieš atsigulant į ligoninę pagal į bylą pateiktą Gydymo stacionare ligos istoriją Nr. 2018/S4927 (gydėsi nuo 2018-05-06 iki 2018-05-16). Minėtos aplinkybės iš esmės paneigia apeliantės teiginius, kad atsakovė tik deklaratyviai nurodė, kad pirko apeliantei vaistus. Be to, duodama paaiškinimus teisme, apeliantė pažymėjo, kad vartoja vaistus nuo 2018 metų, kai pradėjo sirgti (žr., 5 punktą). Iš atsakovės pateikto sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2019-05-02 (2 t., b. l. 22-38) nustatyta, kad vaistinėse pirkti atsakovė pradėjo būtent nuo 2018 metų, todėl tikėtina, kad pirko vaistus sergančiai apeliantei. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovei neužteko maisto ar pinigų jam, taip pat, kad atsakovė ieškovei nenupirko vaistų ar neskyrė trūkstamų lėšų jiems įsigyti ir dėl to ieškovė patyrė žalą.

33. Kaip jau buvo minėta (žr., 46 punktą), kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog spręsdamas dėl esminio sutarties pažeidimo, teismas taip pat turėtų įvertinti, ar nebuvo nuo atsakovo nepriklausančių kliūčių, kurios trukdė tinkamai įgyvendinti sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Bylos nagrinėjimo metu apklaustos apeliantės kaimynės V. R. ir M. L. paaiškino, kad siūlomos pagalbos ieškovė atsisakydavo. Liudytoja T. M. pažymėjo, kad atsakovė duodavo apeliantei pinigų, nes šiai būdavo sunku įtikti su pirkiniais. Liudytoja A. B. paaiškino, jog ieškovė neleido atsakovei pastatyti viryklės, daryti remonto. Liudytoja K. M. pažymėjo, kad ieškovės butą tvarkydavo tik kai ši leisdavo, ieškovė ne visada įsileisdavo atsakovę ar jos dukrą, prieš tai viskas turėjo būti suderinta, o nupirktą chalatą sukarpė. Atsakovės vyras V. B. paaiškino, jog be leidimo ieškovė neleisdavo nieko daryti, buvo nupirkęs ir pakeitęs ieškovei viryklę, tačiau šiai nepatiko ir teko viryklę grąžinti. Atsižvelgiant į šių parodymų visumą, sutiktina su pirmosios instancijos vertinimu, kad atsakovė, gerbdama ieškovės norą viską rinktis pačiai, įkyriai nesiūlė nei daiktų, nei paslaugų, o duomenų, kad ieškovė būtų atsisakiusi, esant ieškovės prašymui, ką nors nupirkti ar jai padėti, byloje nenustatyta.

34. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl atsakovės teiktos slaugos ieškovės ligos metu. Apeliantės vertinimu, palyda iki gydymo įstaigos nėra slauga ligos metu, o byloje nėra duomenų, kad atsakovė prižiūrėjo ieškovę namuose.

35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad teikdama paaiškinimus apie atsakovės rūpinimąsi jos sveikata ir slauga, apeliantė nebuvo nuosekli. Pateiktame patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovė ją tris kartus lydėjo iki VšĮ „Vilniaus klinikinė ligoninė“ (2015-04-29, 2016-09-20 ir 2017-03-28) (2 t., b. l. 187, 6 punktas). Tačiau duodama paaiškinimus teisme jau nurodė, kad atsakovė į gydymo įstaigą lydėjo tik kartą 2018 metais. Pateiktame apeliaciniame skunde apeliantė vėl nurodė, kad atsakovė ją palydėjo iki gydymo įstaigų tris kartus (apeliacinio skundo 3.9.1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neginčijama aplinkybė, kad atsakovė lydėjo ieškovę į gydymo įstaigas, galėtų būti vertinama kaip slauga ligos atveju ar rūpinimasis apeliante. Be to, iš byloje esančių VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydymo istorijų nustatyta, kad tiek 2015 m., tiek 2016 m., tiek 2017 m. pareiškimuose dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ieškovė nurodė atsakovę kaip asmenį, kuris turi teisę gauti informaciją apie ieškovės sveikatos būklę. Iš byloje esančio 2019-08-21 „Kardiolitos“ klinikų rašto Nr. ADK-19-127 taip pat nustatyta, kad 2019-07-18 apeliantės pasirašytame Paciento sutikime dėl stacionarių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pateikiamas sutikimas, kad informacija apie ieškovės E. Z. sveikatos būklę būtų teikiama būtent atsakovei I. B. (2 t., b. l. 140-142).

36. Byloje taip pat nustatyta, kad liudytojos I. B., T. M. paaiškino, jog atsakovė nerimaudavo dėl ieškovės sveikatos, lankė ją ligoninėje, pirko lauktuvių. Be to, ir pati ieškovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog gulėdama ligoninėje davė buto raktus atsakovei, kad ši prižiūrėtų butą ir jame gyvenančius katinus, taip pat patvirtino, jog tiek greitąją pagalbą 2018 metų gegužę iškvietė, tiek į ligoninę ją lydėjo atsakovė. Ieškovės kaimynė liudytoja V. R. patvirtino, kad ieškovė dėl nesirūpinimo ja niekada nesiskundė. Nurodytos aplinkybės iš esmės leidžia daryti išvadą, jog atsakovė tinkamai slaugė apeliantę ligos atveju, lydėdama ją į gydymo įstaigas ir jose lankydama. Apeliantės skunde nurodyta aplinkybė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė prižiūrėjo ieškovę namuose, nereiškia, kad atsakovė apskritai nesirūpino apeliante ligos atveju, kadangi, kaip jau buvo minėta (žr., 53 punktą), apeliantė dažnai atsisakydavo jai siūlomos pagalbos.

37. Apeliaciniame skunde apeliantė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir pažeidė šalių rungtyniškumo principą, nes užkirto kelią apeliantei gauti įrodymus, paneigiančius atsakovės argumentus, kad pastaroji vykdė rentos sutarties reikalavimus. Apeliacijos instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.

38. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo, o sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

39. Nagrinėjamu atveju, viena vertus, apeliantė nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjusiai teisėjai, nors teismo (teisėjos) šališkumą sieja su teismo veiksmais, atliktais 2019-08-06 parengiamojo teismo posėdžio metu. Kita vertus, apeliantės argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo (teisėjos) šališkumo iš esmės grindžiami apeliantės nesutikimu su teismo priimtu jai nepalankiu procesiniu sprendimu bei procesinių veiksmų atlikimu. Tačiau nepalankaus teismo sprendimo priėmimas (ieškinio atmetimas) bei atitinkamų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės teisė į tinkamą bylos nagrinėjimą ir nešališką teismą šiuo atveju nebuvo pažeista, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

40. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su ieškovės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išduoti liudijimą įrodymams gauti bei su nurodytomis aplinkybėmis, jog duomenys iš parduotuvių ir vaistinių („Maxima“, „IKI“, „Apotheca vaistinė“, „Camelia vaistinė“, „Eurovaistinė“, Gintarinė vaistinė“) apie prekes ir vaistus, kuriuos pirko atsakovė, atsikaitydama savo banko kortele, reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste dėl šių argumentų: pirma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovei kyla procesinė pareiga įrodyti, kad ji tinkamai vykdė sutartį, o ne atvirkščiai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-12 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 bei joje cituojamą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju teikiant ieškinį dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo, ieškovei tenka procesinė našta įrodyti, jog rentos mokėtojas (atsakovas) iš esmės pažeidė sutartį, o atsakovui, siekiant išvengti nepalankaus sprendimo priėmimo, tenka procesinė našta įrodyti, jog sutartį vykdė tinkamai (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Antra, net ir tuo atveju, jeigu būtų pateikti duomenys iš parduotuvių ir vaistinių („Maxima“, „IKI“, „Apotheca vaistinė“, „Camelia vaistinė“, „Eurovaistinė“, Gintarinė vaistinė“) apie pirktas konkrečias prekes ir vaistus, nesudarytų pagrindo daryti priešingos išvados, nei ji buvo padaryta įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą (žr., 47-56 punktus). Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir esant duomenims apie atsakovės pirktas konkrečias prekes ir vaistus, šie duomenys nekeistų situacijos vertinimo, kadangi jų davimas savaime neįrodytų sutarties pažeidimo fakto bei aplinkybių, jog atsakovė nevykdė prisiimtų įsipareigojimų ir/ar prekės, ar vaistai nebuvo pirkti ieškovei. Trečia, apeliantė nepateikė duomenų, kad ji ar jos atstovas būtų pateikęs prašymą nurodytiems prekybos centrams ar vaistinėms dėl informacijos gavimo ir, kad būtų atsisakyta juos pateikti. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei tenkinti apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą dėl teismo liudijimo išdavimo gauti duomenis iš parduotuvių ir vaistinių apie prekes ir vaistus, kuriuos pirko atsakovė, atsiskaitydama savo banko kortele.

41. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos. Vien tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl procesinės bylos baigties

42. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių sudarytos išlaikymo iki gyvos galvos sutarties vykdymą, skundžiamame sprendime argumentuotai pasisakė dėl kiekvienos rentos mokėtojo pareigos, sudarančios išlaikymo turinį, vykdymo ir visų reikšmingų aplinkybių bei įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių atitinkamos pareigos vykdymą, vertinimo. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

44. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos.

45. Maksimalūs advokato ar advokato padėjėjo atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas civilinėse bylose dydžiai ir jų nustatymo kriterijai yra pateikti Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015-03-19 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).

46. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip patvirtintų Rekomendacijoje. Atsakovė I. B. nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, įvertinusi teiktų procesinių dokumentų apimtį ir turinį (atsiliepimas į apeliacinį skundą – 10 lapų), konstatuoja, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, protingos bei neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, todėl atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos priteistinos iš ieškovės atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Netenkinti apeliantės E. Z. prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo.

Ieškovės E. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-04-10 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės E. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.