Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-277-613/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-03-28
Bylos Nr.: e2A-277-613/2024
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Larisa Šimanskienė
Atsakovas: A. L.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Baltic oil“
Trečiasis asmuo: A. L., uždaroji akcinė bendrovė „Venipak“

Kategorijos

2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
2.6.11.1Bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-277-613/2024Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00501-2022-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.8.8; 2.6.11.1; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 28 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic oil“ ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys A. L., uždaroji akcinė bendrovė „Venipak“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 7 361,45 Eur skolą, 561,17 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė vykdo prekybą tepalais, alyvomis, eksploataciniais skysčiais, taip pat vykdo kitą ūkinę komercinę veiklą, numatytą įmonės įstatuose. Ieškovė pateikė atsakovui prekes ir išrašė ir pateikė apmokėjimui šias PVM sąskaitas faktūras: Nr. QS2002090, QS2100148, QS2100996, QS2101815, kurių neapmokėta suma sudaro 7 361,45 Eur. Rašytinė sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo. Nepaisant to, kad sąskaitų apmokėjimo terminai yra pasibaigę, skola iki šiol nėra apmokėta. Nurodė, kad pagal visas PVM sąskaitas faktūras užsakymai buvo vykdomi telefonu, bendrauta su ieškovės įmonės komercijos direktoriumi R. S.. Visus minėtus užsakymus savo vardu pateikė atsakovas A. L.. Būtent atsakovas ieškovo atstovui R. S. nurodė, kokiais adresais privalo būti pristatytos prekės, šie užsakymai pristatyti adresu, kuriuo veiklą vykdo atsakovo tėvas (vardas pavardė taip pat A. L.). Pažymėjo, kad prekės atsakovui pateiktos ne kaip fiziniam asmeniui – vartotojui, o kaip verslininkui, tai patvirtina ir Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto tinklalapyje nurodomas pirkėjo (skolininko) PVM mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini), todėl iš jo priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, kurios sudaro 561,17 Eur. Pažymėjo, kad ieškovo vadybininkas R. S., pakartotinai patvirtino, kad puikiai prisimena, kad būtent atsakovas A. L. telefonu (duomenys neskelbtini) pateikė ginčo užsakymus pagal PVM sąskaitas faktūras, serija ir numeris QS2002090, QS2100148. Atsakovas ne kartą pirko prekes iš ieškovės ir bendravo su ieškovės vadybininku R. S., todėl pastarasis galėjo telefonu iš balso atpažinti skambinantį asmenį. Būtent atsakovas nurodė, kokiu konkrečiai adresu turi būti pristatytos prekės. 2020 m. liepos 23 d. prekių pristatymo važtaraštyje Nr. 19815409 ir 2021 m. sausio 26 d. prekių pristatymo važtaraštyje Nr. 23318143 nurodytas atsakovo kontaktinis telefono numeris (duomenys neskelbtini), todėl būtent su juo prekes pristatęs kurjeris derino pristatymą.

Atsiliepimas

2. Atsakovas atsiliepime bei triplike su ieškinio dalimi dėl skolos pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. QS2002090 ir Nr. QS2100148 ir palūkanų priteisimo nesutiko, prašo šią ieškinio dalį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė, teikdama teismui ieškinį, nepateikė pačių PVM sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu reiškia turtinį reikalavimą, t. y. ieškovė nepateikė duomenų, nei ką tariamai pardavė atsakovui, nei ką atsakovas tariamai nusipirko, nėra pateikti duomenys apie PVM sąskaitos faktūros pateikimą / įteikimą apmokėjimui ir t. t. Atsakovas pripažįsta prekes, gautas pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. QS2100996, QS2101815, bei prievolę iš dalies yra įvykdęs. Todėl ieškovei nepateikus tinkamų, leistinų ir patikimų įrodymų, kurie pagrįstų reikalavimo teisę, ieškovės reikalavimo dalis teismo turi būti atmesta. Pažymėjo, kad atsakovas ūkininkavimo veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini), todėl pirkdamas prekes jas ir užsako pristatyti minėtu adresu. Nurodo, kad būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kad atsakovas užsakė prekes, kad prekės atsakovui pristatytos, bei jam atsirado pareiga sumokėti prekių kainą. Tokios aplinkybės turi būti įrodinėjamos raštiniais įrodymais. Tuo tarpu su ieškove darbo santykiais susijusio asmens parodymai nėra tinkamas, leistinas ir patikimas įrodymas. Atsakovas pažymi, kad PVM kodas yra viešai prieinama informacija, todėl faktas, kad atsakovo asmens duomenų panaudojimas ieškovės parengtuose dokumentuose neįrodo pirkimo–pardavimo teisinių santykių atsiradimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo A. L., 7 361,45 Eur skolą, 561,17 Eur palūkanų, 6 (šešių) proc. dydžio metines palūkanas nuo priteisto 7 922,62 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2022 m. birželio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 3 696,08 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic oil“. Priteisė iš atsakovo A. L. 21,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų teikimu, valstybei. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai:

Atsiliepimas

3.1. Nurodė, kad atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad pripažįsta, kad prekes pagal PVM sąskaitas faktūras, serija QS21 Nr. 00996 ir serija QS21 Nr. 01815, gavo, sutiko pagal šias PVM sąskaitas faktūras atsiskaityti. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad ginčo tarp šalių dėl šių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo aplinkybių, prekių pristatymo ar sumos nėra.

3.2. Pažymėjo, kad atsakovas pateikė duomenis, jog 2022 m. sausio 21 d. ūkininkas I. R. mokėjimo pavedimu Nr. 122 sumokėjo UAB „Baltic oil“ 500 Eur, mokėjimo pavedime nurodyta: „Pagal S/F QS21 Nr. 00996 (A. L.)“, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 2 505,58 Eur (3 005,58 Eur – 500 Eur) sumą pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija QS21 Nr. 00996, ir 235,22 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija QS21 Nr. 01815, iš viso 3 240,80 Eur.

3.3. Nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo pagal PVM sąskaitas faktūras, serija QS20 Nr. 02090 ir serija QS21 Nr. 00148 (toliau – ginčo PVM sąskaitos faktūros). Ieškovė nurodė, kad prekes pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras užsakė atsakovas ir UAB „Venipak“ jas pristatė atsakovo nurodytu adresu, todėl atsakovas privalo pagal jas atsiskaityti. Tuo tarpu atsakovas nurodė, kad prekių pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras neužsakė, šių prekių jo vykdomai ūkinei veiklai nereikėjo, nes kiekiai yra per dideli, prekės nebuvo jam pristatytos.

3.4. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė ir atsakovas bendradarbiavo. Iš atsakovo, trečiojo asmens A. L. ir liudytojo R. S. parodymų nustatė, kad ieškovės atstovas R. S. paskambindavo atsakovui, teiraudavosi, ar jam reikia ieškovės parduodamų prekių, o atsakovui prekes užsakius, jas pristatydavo kurjerių tarnyba – UAB „Venipak“. Tiek ieškovė, tiek atsakovas procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad šalys bendradarbiavo nesudariusios sutarties, užsakymai buvo atliekami telefonu, o PVM sąskaitos faktūros perduodamos pristačius prekes (priklijuotos prie prekių).

3.5. Iš UAB „Venipak“ važtaraščių, kurių pagrindu buvo pristatomos prekės pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, nustatė, kad važtaraščiuose nurodyta prekių pristatymo vieta – (duomenys neskelbtini) Iš atsakovo paaiškinimų bei trečiojo asmens A. L. parodymų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) yra sklypas, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui ir, nors atsakovas aktyvios ūkinės veiklos tame sklype nebevykdo, ten laiko šiaudus, gyvulius. Taip pat iš UAB „Venipak“ GPS duomenų apie siuntų pristatymą nustatė, kad siuntos pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras buvo pristatytos ne į (duomenys neskelbtini) o į (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu UAB „Venipak“ atstovė paaiškino, kad kurjeriai, prieš pristatydami prekes, susisiekia su prekių gavėju, pasitikslina pristatymo adresą. Iš UAB „Venipak“ važtaraščių bei jų atstovės teismo posėdžio metu paaiškinimų nustatė, kad dėl ginčo metu galiojusių suvaržymų dėl COVID-19 pandemijos, šalyje įvesto karantino, prekes kurjeriai pristatydavo ir bekontakčiu būdu, prekių važtaraščiuose nurodydami „BP“.

3.6. Teismas iš byloje pateiktų ginčo PVM sąskaitų faktūrų, UAB „Venipak“ važtaraščių, GPS duomenų apie kurjerių buvimo vietą prekių pristatymo metu, liudytojo R. S. parodymų, šalių bei jų atstovų parodymų teismo posėdžių metu darė išvadą, kad atsakovas prekes pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras telefonu iš ieškovės užsakė, šios prekės atsakovui buvo pristatytos.

3.7. Konstatavo, kad ginčo PVM sąskaitų faktūrų pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1–6.4 straipsniai). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Ieškovė savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tačiau atsakovas savo prisiimtų įsipareigojimų tinkamai ir nustatytais terminais nevykdė, skolos nesumokėjo, todėl laikė, kad atsakovas pažeidė prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimus dėl skolos pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija QS20 Nr. 02090 – 3 226,61 Eur ir skolos PVM sąskaitą faktūrą pagal serija QS21 Nr. 00148 – 1 394,04, iš viso 4 620,65 Eur priteisimo, tenkino (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis, 6.63 straipsnis).

3.8. Pažymėjo, kad atsakovas aplinkybių, kad jis vėluoja apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, nepaneigė, bylos nagrinėjimo metu neginčijo ieškovės pateiktos palūkanų skaičiavimo metodikos, joje nurodytų pradelstų dienų skaičiaus ir pan. Nusprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovo prievoliniai santykiai susiklostė kaip tarp verslo subjektų, atsakovas ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras apmokėti delsė, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 561,17 Eur palūkanas, pritaikius 6 proc. dydžio metinių palūkanų normą ir ieškovės pateiktą palūkanų skaičiavimo metodiką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Atsakovas A. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai ir motyvai:

4.1. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės neatliko jokio įrodymų vertinimo, kadangi teismas turėjo pareigą teismui pateiktus įrodymus įvertinti objektyviai ir visapusiškai. Tačiau šios pareigos bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevykdė.

4.2. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo pareigą pateikti teismui duomenis, kurie patvirtintų faktą, kad atsakovas pateikė užsakymą ir (arba) ieškovui pateikus pasiūlymą dėl prekių atsakovas ją būtų patvirtinęs (akceptavęs), pateikti duomenis, kad atsakovui prekės buvo perduotos, ir jas atsakovas būtų priėmęs, bei atsakovui būtų pateikta sąskaita apmokėjimui. Kaip minėta, pagal CK 6.305 straipsnio nuostatas, atsakovui kyla pareiga sumokėti už gautas prekes nuo prekių perdavimo momento.

4.3. Byloje nėra pateikta jokių tinkamų, leistinų ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad PVM sąskaitose faktūrose: QS2002090, QS2100148 nurodytas prekes atsakovas būtų užsakęs ir jos būtų perduotos atsakovui. Ieškovė neįrodė fakto, kad prekės atsakovui buvo perduotos ir atsakovui atsirado pareiga sumokėti už prekes, kurių ne tik kad neužsakė, tačiau jos ir nebuvo pateiktos.

4.4. Ieškovė pateikė teismui važtaraščius, tačiau tik du iš jų, t. y. 2021 m. balandžio 16 d. ir 2021 m. liepos 16 d., patvirtina, kad prekės buvo užsakytos atsakovo, bei jos buvo pristatytos, ir atsakovas už minėtas prekes yra sumokėjęs. Tuo tarpu 2021 m. sausio 26 d. ir 2020 m. liepos 23 d. nurodytos siuntos atsakovui nebuvo pristatytos, bei, kaip teisme nurodė atsakovas, jis jų neužsakinėjo. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, atsakovas nepasirašinėjo nurodytų važtaraščių, o ant 2020 m. liepos 23 d. nurodyto važtaraščio akivaizdžiai yra ne atsakovo parašas, t. y. net ir neturint specialių žinių akivaizdžiai matyti, kad parašas yra ne atsakovo.

4.5. Be to, kaip matyti, nurodytuose važtaraščiuose nurodyta, kad prekės pristatytos (duomenys neskelbtini), ir būtent ieškiniu ieškovas įrodinėjo, kad tariamai atsakovas ten vykdo veiklą, bei būtent prekės buvo pristatytos (duomenys neskelbtini). Tačiau atsakovui paprašius ir teismui tenkinus prašymą buvo pareikalauta iš trečiojo asmens pateikti UAB „Venipak Lietuva“ transporto priemonės GPS sekimo duomenis. Tačiau tokie duomenys teismui nebuvo pateikti, t. y. nebuvo pateikti duomenys, kad važtaraščiuose nurodytos prekės būtų pristatytos į (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu trečiojo asmens atstovė patvirtino faktą, kad 2021 m. sausio 26 d. ir 2020 m. liepos 23 d. nurodytos siuntos nebuvo pristatytos (duomenys neskelbtini), tačiau teigė, kad tariamai siuntos buvo pristatytos (duomenys neskelbtini). Šiuos parodymus teismui pateikė trečiojo asmens atstovė, kuriai realiai nebuvo ir negalėjo būti žinomos faktinės aplinkybės, susijusios su krovinio pristatymu, nes ji nedalyvavo krovinio vežimo procese, tačiau jai įstojus į bylą ir susipažinus su nagrinėjamos bylos medžiaga tapo žinoma, kad apeliantas ginčo laikotarpiu veiklos (duomenys neskelbtini), nevykdė, o veiklą vykdė (duomenys neskelbtini).

4.6. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo, kuris susijęs verslo santykiai su ieškovu, patvirtino aplinkybę, kad ieškovo nurodyta faktinė aplinkybė dėl prekių pristatymo ir perdavimo atsakovui (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsta, t. y. kad prekės atsakovui minėtu adresu nebuvo pristatytos ir perduotos. Tačiau šios aplinkybės teismas apskritai nevertino. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu trečiojo asmens atstovė pateikė paaiškinimą, kad tariamai prekės buvo pristatytos (duomenys neskelbtini), tačiau kodėl jos nebuvo priimtos atsakovo ir nebuvo pasirašytos sąskaitos ir kodėl tokiu atveju važtaraščiuose nepakeisti pristatymo adreso duomenys, nepaaiškino, ir kodėl važtaraščiai nepasirašyti atsakovo, jokių objektyvių duomenų nepateikė.

4.7. Teismas turėjo pripažinti faktą, kad prekių atsakovas neužsakė, bei jos atsakovui nebuvo pristatytos. Todėl atsakovui neatsirado prievolė apmokėti ieškovo išrašytų ir nepateiktų apmokėjimui PVM sąskaitų faktūrų ir pirmosios instancijos teismas privalėjo ieškinį atmesti.

4.8. Nagrinėjamu atveju ieškovas iš esmės savo reikalavimus įrodinėjo tik PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau reikia pažymėti, kad PVM sąskaitos faktūros nėra tinkamas ir leistinas įrodymas, t. y. PVM sąskaitos faktūros išrašymas atsakovui nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl jos negali būti pagrindas ieškinio patenkinimui.

4.9. Bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nepagrįstai ir neteisėtai iš esmės perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovui. Nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo pareigos įrodinėti, kad jis prekių neužsakė ir negavo, priešingai, tinkamai, leistinais ir patikimais įrodymais ieškovas turėjo pareigą įrodyti ne tik kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo sandoriai, tačiau ir tai, kad atsakovui kilo pareiga sumokėti už ginčo prekes. Tačiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų prekės perdavimą, byloje nėra pateikta.

4.10. Atsakovas yra įsitikinęs, kad jei faktiškai 2020 m. liepos 23 d. būtų buvusios pristatytos prekės ir jis už jas būtų nesumokėjęs, tai nei 2021 m. sausio 26 d., nei 2021 m. balandžio 16 d. ir 2021 m. liepos 16 d. prekės nebebūtų pristatomos. Taip teismas nevertino fakto, kad atsakovui nebuvo pateiktos apmokėjimui ginčo PVM sąskaitos faktūros, ir jos nėra įregistruotos I.SAF.

4.11. Teismas taip pat nevertino fakto, kad ieškovui laiku nesumokėjus už 2021 m. balandžio 16 d. ir 2021 m. liepos 16 d. pristatytas prekes ieškovas pareiškė pretenzijas atsakovui. Tačiau už prekes (2020 m. liepos 23 d. ir 2021 m. sausio 26 d.), kurios atsakovui nebuvo pristatytos, jokių pretenzijų ir reikalavimų nebuvo pareikšta.

Atsiliepimas

5. Ieškovė UAB „Baltic oil“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, juo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir motyvai:

Šalies argumentai

5.1. Apeliaciniu skundu atsakovas klaidina apeliacinės instancijos teismą, deklaratyviai nurodo, kad teismas neva nevykdė pareigos įrodymus įvertinti objektyviai ir visapusiškai, tačiau pats atsakovas jam nepalankius įrodymus apeliaciniame skunde tiesiog ignoruoja arba nurodo tikrovės neatitinkančius faktus.

5.2. Atsakovas nepamini, kad, priešingai nei aiškino iki savo apklausos ir nei aiškina šiuo apeliaciniu skundu, apklausiant patį atsakovą teismo posėdyje jis atpažino 2020 m. liepos 23 d. važtaraštyje nurodytą parašą kaip savo, kuriuo pristatytos prekės pagal sąskaitą Nr. QS2101815. Paminėtina, kad teismas aiškinosi, ar atsakovas yra pasinaudojęs, taip pat ar planuoja pasinaudoti teise ginčyti minėtame važtaraštyje esančio parašo tikrumą. Atsakovas parašo neginčijo be prieštaringų ir nenuoseklių teiginių dėl neva „akivaizdaus“ neatitikimo.

5.3. 2021 m. sausio 26 d. važtaraštyje, kuriuo pristatytos prekės pagal sąskaitą Nr. QS2100148, parašo ir negali būti, kadangi prekių pristatymo dieną (2021 m. sausio 26 d.) galiojo Vyriausybės nustatyti COVID-19 ribojimai ir prekės galėjo būti pristatomos bekontakčiu būdu.

5.4. Apeliantas taip pat nutyli, kad analogiškas bekontaktis prekių pristatymo būdas jį tenkino, pripažindamas 2021 m. balandžio 16 d. prekių pristatymą pagal sąskaitą Nr. QS2100996. Taigi apeliaciniu skundu atsakovas selektyviai išrenka jam palankius įrodymus ir juos akcentuoja, tačiau visiškai nepamini arba klaidingai nurodo jam nepalankius įrodymus. Būtent atsakovo siūlomas įrodymų vertinimo būdas yra neišsamus ir nevisapusiškas.

5.5. Bylos nagrinėjimo metu apklausus kaip liudytoją R. S. buvo nustatyta, kad ginčytinose PVM sąskaitose faktūrose yra nurodytas kitas adresas ((duomenys neskelbtini)), nei neginčytinose PVM sąskaitose faktūrose ((duomenys neskelbtini)), ir kad toks adresas nurodytas išimtinai užsakovo A. L. prašymu. Išreikalavus duomenis iš kurjerio UAB „Venipak Lietuva“ ir gavus duomenis apie faktinį prekių pristatymo adresą nustatyta, kad faktiškai prekės ir buvo pristatytos adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo atsakovas nurodė faktiškai šiuo metu vykdantis ūkininkavimo veiklą.

5.6. Pažymi, kad, ieškovo prašymu, teismas išreikalavo duomenis, kad abu adresai ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) yra valdomi būtent atsakovo, juos atsakovas valdo nuosavybės teise arba vykdo juose ūkinę komercinę veiklą, šie adresai yra visiškai šalia vienas kito.

5.7. Šiuo konkrečiu atveju vadovaujantis atsakovo versija prekės tiesiog mistiškai dingo jas pristačius atsakovo adresu ir atsakovui jas priėmus, tačiau atsakovas deda maksimalias pastangas, kad neva dingusios prekės neatsirastų. Nėra pagrindo abejoti rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina prekių pristatymo atsakovui faktą, kadangi tokių įrodymų patikimumas buvo papildomai patikrintas įvairiais būdais.

Atsiliepimas

6. Trečiasis asmuo UAB „Venipak“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, juo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir motyvai:

6.1. Nurodo, kad 2023 m. gruodžio 12 d. atliktas pavedimas už apeliantą patvirtina, kad dalis sprendimo savaime yra pagrįsta, todėl naikinti skundžiamo sprendimo ir priimti naują – atmesti ieškinį visa apimtimi – nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

6.2. Pažymi, kad 2020 m. liepos 23 d. važtaraštis yra pasirašytas apelianto, priešingų įrodymų byloje nėra (pats apeliantas, apklaustas posėdžio metu, nurodė, kad atpažįsta savo parašą, o rašysenos ekspertizės apeliantas teismo neprašė skirti). 2021 m. sausio 26 d. siunta buvo pristatyta bekontakčiu būdu. Toks būdas įmonėje buvo taikomas nuo 2020 m. lapkričio 9 d., t. y. itin suaktyvėjus COVID-19 pandemijai ir įsigaliojus antrajam karantinui, kurio metu buvo nustatyta laikytis ne mažesnio kaip 2 metrų atstumo tarp asmenų ir vengti tiesioginio kontakto. Šios aplinkybės buvo praneštos ir viešoje erdvėje, trečiojo asmens tinklalapyje. Tai iš esmės reiškia, kad skaitytuve, parašo vietoje, kurjeris įrašo žymą „Bekontaktis pristatymas“ arba „BP“, tačiau gavėjo parašo nereikalauja dėl COVID-19 tiesioginio kontakto ribojimų (atitinkamai nustatytas apribojimas ir atsiskaitymui grynaisiais pinigais).

6.3. Akcentuoja, kad trečiajam asmeniui buvo nurodyta vežti siuntas atsakovui adresu (duomenys neskelbtini), tačiau pastabose kurjeriui buvo nurodyta „Skambinkite prieš pristatymą“, atitinkamai susisiekus su gavėju jis nurodė siuntas vežti į (duomenys neskelbtini) (net nėra logiška svarstyti, kad trečiojo asmens kurjeris pats sugalvotų siuntas pristatyti kitu, nei siuntos vežimo užsakymo metu nurodytas, adresu ir dar tokiu, kuriame gavėjas taip pat turi nuosavybės teises). Net remiantis pašto kodais ir juos suvedus į žemėlapį, šios dvi teritorijos yra besiribojančios, taigi yra viena šalia kitos, todėl pristatymas šalimais esančiu adresu nesudarė problemų.

6.4. Atkreipia dėmesį, kad trečiasis asmuo pateikė anksčiau nurodytus įrodymus teismui, kurie patvirtina faktinį siuntų pristatymą adresu (duomenys neskelbtini). Nors apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad GPS duomenys nebuvo pateikti, tačiau tai paneigia būtent šie pateikti įrodymai. Iš pateiktų į bylą įrodymų akivaizdžiai matoma, kad aiškumo tikslais trečiasis asmuo pateikė informaciją iš savo sistemų apie abi siuntas, jų pristatymo laiką, siuntėją ir gavėją bei faktinę GPS informaciją, kur tos siuntos buvo pristatytos (paspaudus ant rodykle nurodyto žemėlapio (esančio po atitinkamu POD numeriu, kuris sutampa su siuntos pristatymo įrodymo numeriu), naršyklė iš karto fiksuoja, kurioje vietoje buvo atliktas pristatymas, t. y. perkelia vietą į interneto žemėlapius). Siekiant aiškumo teismui ir buvo pateikta visa GPS informacijos radimo eiga.

6.5. Atsižvelgiant į tai, negalima laikyti, kad šie įrodymai yra nepatikimi, kaip kad bando teigti apeliantas, tuo labiau jie buvo papildomai patvirtinti ir žodžiu teismo posėdyje, kur šalys galėjo užklausti trečiojo asmens atstovės atitinkamų klausimų.

6.6. Pažymi, kad šie įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog ginčo siuntos buvo faktiškai nugabentos apeliantui ir jis jas gavo. Priešingų duomenų byloje nėra, o apelianto nepagrįstų deklaratyvių samprotavimų teikimas negali būti vertinamas, o jei ir vertinamas, tai tik itin kritiškai.

6.7. Apelianto argumentai, kad, neapmokėjus sąskaitų, vėliau ieškovė neva nevežtų atsakovui prekių, bei tai, kad pretenzijos dėl ginčo sąskaitų nebuvo pareikštos ikiteismine tvarka, yra deklaratyvūs ir ieškovė nėra įpareigota nevežti prekių, jei nėra apmokėtos ankstesnės prekės, ar naudotis kokia nors privaloma ikiteismine tvarka. Nepaisant to, pažymi, kad į bylą pateiktas 2022 m. gegužės 10 d. pranešimas dėl atsiskaitymo patvirtina, kad pretenzijos dėl ginčo sąskaitų vis dėlto buvo pareikštos ir ikiteismine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

8. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

9. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo patenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, nors apeliaciniame skunde apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir skundžia tik dalį šio teismo sprendimo pagal apeliaciniame skunde nurodytas sąskaitas faktūras. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl apskųstos teismo sprendimo dalies.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme

10. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

11. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2023 m. gruodžio 12 d. mokėjimo nurodymą, 2022 m. sausio 21 d. mokėjimo nurodymą, el. pašto „gmail“ paskyros nuotrauką.

12. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2023 m. gruodžio 12 d. pateiktas mokėjimo nurodymas patvirtina iš dalies įvykdytą pirmosios instancijos teismo sprendimą, šį pateiktą atsakovo naują įrodymą priima. Tačiau, įvertinęs 2022 m. sausio 21 d. mokėjimo nurodymą ir el. pašto „gmail“ paskyros nuotrauką, nusprendžia, kad pateikti duomenys neturi esminės reikšmės aktualaus procesinio klausimo išsprendimui, kadangi šie duomenys jau yra pateikti civilinėje byloje, todėl šiuos apelianto teikiamus rašytinius įrodymus atsisakoma priimti.

Faktinės bylos aplinkybės

13. Ieškovė UAB „Baltic oil“ pateikė atsakovui A. L. prekes bei išrašė ir pateikė apmokėjimui šias PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. liepos 22 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, serija QS20 Nr. 02090, 3 226,61 Eur sumos; 2021 m. sausio 25 d. PVM sąskaita faktūra, serija QS21 Nr. 00148, 1 394,04 Eur sumos; 2021 m. balandžio 15 d. PVM sąskaita faktūra, serija QS21 Nr. 00996, 3 005,58 Eur sumos; 2021 m. liepos 15 d. PVM sąskaita faktūra, serija QS21 Nr. 01815, 235,22 Eur sumos.

14. Iš UAB „Venipak“ pateiktų važtaraščių nustatyta, kad 2020 m. liepos 23 d. A. L., adresu (duomenys neskelbtini) (kontaktinis telefonas (duomenys neskelbtini)), buvo pristatyta siunta, gavimas patvirtintas parašu; 2021 m. balandžio 16 d. A. L., adresu (duomenys neskelbtini) (kontaktinis telefonas (duomenys neskelbtini)), buvo pristatyta siunta, kurios priėmimas patvirtintas PIN kodu; 2021 m. sausio 26 d. A. L., adresu (duomenys neskelbtini) (kontaktinis telefonas (duomenys neskelbtini)), buvo pristatyta siunta, gavimas patvirtintas užrašu „BP“; 2021 m. liepos 16 d. A. L., adresu (duomenys neskelbtini) (kontaktinis telefonas (duomenys neskelbtini)), buvo pristatyta siunta, kurios priėmimas patvirtintas parašu.

15. 2022 m. sausio 21 d. ūkininkas I. R. mokėjimo pavedimu Nr. 122 sumokėjo UAB „Baltic oil“ 500,00 Eur, mokėjimo pavedime nurodyta: „Pagal S/F QS21 Nr. 00996 (A. L.)“.

16. 2022 m. gegužės 10 d. ieškovė pranešimu informavo atsakovą apie įsiskolinimą pagal 4 PVM sąskaitas faktūras. Iš Lietuvos pašto siuntos įteikimo pažymos nustatyta, kad siunta A. L. buvo įteikta 2022 m. gegužės 14 d., gavimas patvirtintas parašu.

17. Iš trečiojo asmens UAB „Venipak“ pateiktų GPS duomenų nustatyta, kad siunta, kurios Nr. 033089630, 2020 m. liepos 22 d. buvo pristatyta į (duomenys neskelbtini); siunta Nr. 037292491, 2021 m. sausio 25 d. buvo pristatyta į (duomenys neskelbtini)

18. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 7 361,45 Eur skolą, 561,17 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo

19. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu konstatavo, kad atsakovas tiek pripažino, kad prekes pagal PVM sąskaitas faktūras, serija QS21 Nr. 00996, ir serija QS21 Nr. 01815, gavo, sutiko pagal šias PVM sąskaitas faktūras atsiskaityti, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 2 505,58 Eur (3 005,58 Eur – 500 Eur) sumą pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija QS21 Nr. 00996, ir 235,22 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija QS21 Nr. 01815, iš viso 3 240,80 Eur. Konstatavo, kad ieškovė savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tačiau atsakovas savo prisiimtų įsipareigojimų tinkamai ir nustatytais terminais nevykdė, skolos nesumokėjo, todėl laikė, kad atsakovas pažeidė prievolę. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimus dėl skolos pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija QS20 Nr. 02090, – 3 226,61 Eur ir skolos pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija QS21 Nr. 00148, – 1 394,04, iš viso 4 620,65 Eur priteisimo, tenkino.

20. Apeliantas (atsakovas) nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad byloje nėra pateikta jokių tinkamų, leistinų ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad PVM sąskaitose faktūrose: QS2002090, QS2100148, nurodytas prekes atsakovas būtų užsakęs ir jos būtų perduotos atsakovui. Pažymi, kad 2021 m. sausio 26 d. ir 2020 m. liepos 23 d. nurodytos siuntos atsakovui nebuvo pristatytos ir atsakovas jų neužsakinėjo. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės savo reikalavimus įrodinėjo tik PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau PVM sąskaitos faktūros nėra tinkamas ir leistinas įrodymas, t. y. PVM sąskaitos faktūros išrašymas atsakovui nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl jos negali būti pagrindas ieškinio patenkinimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto pateiktus apeliacinio skundo argumentus, pagrindo su jais sutikti neturi. Taigi, apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jog atsakovas yra tikroji pirkimo – pardavimo sandorio šalis pagal PVM sąskaitą – faktūrą Serija QS20 Nr. 02090 ir PVM sąskaitą – faktūrą Serija QS21 Nr. 00148 bei, kad jis gavo minėtose sąskaitose faktūrose ieškovės siųstas prekes, todėl turi pareigą jas apmokėti.

21. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 47 punktas).

22. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-1075/2021, 43, 44 punktai).

23. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009 ir kt.). Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių 2020 m. liepos 22 d. ir 2021 m. sausio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog tokie sandoriai apskritai nebuvo sudaryti. Byloje nekeliamas ginčas dėl to, kad tarp šalių susiklosčiusi prekių užsakymo, pristatymo ir atsiskaitymo tvarka buvo nustatyta žodiniu susitarimu. Atsakovas 2023 m. gegužės 4 d. vykusio teismo posėdžio metu, patvirtino, kad skambino R. (ieškovės atstovui), norint užsakyti prekes ir UAB „Venipak“ jas atveždavo. Faktą, kad tarp šalių vyko žodinis susitarimas, patvirtino ir tame pačiame posėdyje kaip liudytojas apklaustas R. S., kuris nurodė, kad bendradarbiauti su atsakovu ir jo tėvu pradėjo nuo 2011 metų. Minėtas liudytojas taip pat patvirtino, kad tai buvo įprasta praktika įmonėje, kai šalys telefonu susitaria dėl jiems reikalingų prekių. Taip pat pažymėjo, kad būtent atsakovas 2020 m. liepos 22 d. užsakė prekes ir patikslino adresą – (duomenys neskelbtini), ir šiuo adresu buvo išrašytos dvi sąskaitos, kurias atsakovas ginčija. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad byloje nėra pateikta jokių tinkamų, leistinų ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad PVM sąskaitose faktūrose: serija QS20 Nr. 02090, serija QS21 Nr. 00148 nurodytas prekes atsakovas būtų užsakęs ir jos būtų perduotos atsakovui, kadangi tarp šalių vyko ilgalaikis bendradarbiavimas, ieškovė pasitikėjo atsakovu, todėl buvo nusistovėjęs užsakymo modelis teikti užsakymus telefonu.

25. Pažymėtina, jog apeliantas apeliaciniame skunde pripažįsta, jog įprastai prekes jis užsakydavo telefonu, nurodant reikalingų prekių kiekį. Nurodė, jog 2021 m. balandžio 16 d. ir 2021 m. liepos 16 d. važtaraščiai patvirtina, kad prekės buvo užsakytos atsakovo bei jos buvo pristatytos. Prieštaraudamas savo teiginiams, pabrėžė, kad ieškovė nepateikė duomenų apie pateiktus atsakovo užsakymus, tačiau byloje taip pat nėra duomenų apie pateiktus užsakymus, kurių pagrindu išrašytos PVM sąskaitos – faktūros Serija QS21 Nr. 00996 ir Serija QS21 Nr. 01815, tačiau atsakovas pats nurodo, kad sutinka su šiomis sąskaitomis – faktūromis ir jų neneigia, nors apie jų užsakymą byloje duomenų nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau paminėtos aplinkybės neginčytinai patvirtina, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo – pardavimo sutartis.

26. Akcentuotina, kad, kilus ginčui dėl sutarties, jos sąlygose nustatyti šalių įsipareigojimai aiškintini pagal sutarčių aiškinimo taisykles, kurios reglamentuotos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš sutarties sudarymą ir po jo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013). Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys).

27. Nustatyta, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, todėl akivaizdu, jog šiuo atveju lingvistinės sutarties sąlygų analizės atlikti nėra galimybės. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę ir nustatydamas tikrąjį šalių susitarimo turinį, apeliacinės instancijos teismas remiasi kitais įstatymuose bei nurodytoje teismų praktikoje suformuluotais būdais, t. y. 2020 m. liepos 22 d. ir 2021 m. sausio 25 d. pirkimo– pardavimo sutarčių sąlygos aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys).

28. Minėta, apeliaciniu skundu iš esmės yra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl skolos pagal 2020 m. liepos 22 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija QS20 Nr. 02090, ir 2021 m. sausio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija QS21 Nr. 00148. Apelianto teigimu, prekių pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras neužsakė, šių prekių jo vykdomai ūkinei veiklai nereikėjo, nes kiekiai yra per dideli, prekės nebuvo jam pristatytos. Ieškovės pateiktų važtaraščių 2021 m. sausio 26 d. ir 2020 m. liepos 23 d. nepasirašinėjo, o ant 2020 m. liepos 23 d. nurodyto važtaraščio akivaizdžiai yra ne atsakovo parašas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

29. Šios nutarties 24 punkte konstatuota, jog pats atsakovas, teikdamas paaiškinimus 2023 m. gegužės 4 d. vykusio teismo posėdžio metu, patvirtino, kad teikiant užsakymus telefonu skambino R. (ieškovės atstovui). Be to, atsakovas pripažino, kad minėtos prekės yra naudojamos jo veikloje. Teismo posėdžio metu pažymėjo, kad kai vykdomas prekių pristatymas, stengiasi būti pats, kai jo nėra, pasirašo kiti asmenys, atsakovas teismo posėdžio metu taip pat pripažino, kad PVM sąskaitas faktūras, kurias pripažįsta, t. y. važtaraščius, pasirašė ne apeliantas, o tai galėjo padaryti I. R. (buhalterė), kadangi parašas panašus į jos. Minėti duomenys suponuoja išvadą, jog aplinkybė, kad 2020 m. liepos 23 d. važtaraštis pasirašytas ne atsakovo, o kito asmens, neįrodo prekių nepateikimo atsakovui fakto, priešingai, kito asmens, dirbančio apelianto ūkyje pasirašyta sąskaita faktūra, patvirtina užsakytų iš ieškovės prekių pristatymą. Pažymėtina ir tai, kad 2023 m. spalio 24 d. vykusio teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovė nurodė, kad, pristačius prekes, jų gavimas gali būti patvirtinamas 3 būdais: pasirašoma skaitytuve, išduodamas PIN kodas, kuris įvedamas į skaitytuvą, bei COVID-19 pandemijos metu atsiradęs būdas – bekontaktis pristatymas, kai dėl ribojimų nebuvo galimi jokie kontaktai. Važtaraščiuose nurodytos raidės „BP“ – reiškia „bekontaktis pristatymas“. Kaip matyti iš byloje esančio 2021 m. sausio 26 d. važtaraščio, kurį atsakovas taip pat ginčija, nurodytos raidės „BP“, o tai sudaro pagrindą manyti, kad prekės buvo pristatytos bekontakčiu būdu. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino UAB „Venipak“ atstovė, kurjeriai, prieš pristatydami prekes, susisiekia su prekių gavėju, pasitikslina pristatymo adresą. Iš UAB „Venipak“ važtaraščių bei jų atstovės teismo posėdžio metu paaiškinimų nustatyta, kad dėl ginčo metu galiojusių suvaržymų dėl COVID-19 pandemijos, šalyje įvesto karantino, prekes kurjeriai pristatydavo ir bekontakčiu būdu, prekių važtaraščiuose nurodydami „BP“. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tarp šalių susiklosčiusią prekių užsakymo ir pristatymo praktiką, kai apeliantas prekes užsakydavo telefonu, o prekių gavimą patvirtindavo, be kita ko, ir kiti asmenys, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas prekių neužsakė ar jų negavo.

30. Apeliantas taip pat apeliaciniame skunde ginčija trečiojo asmens nurodytą aplinkybę dėl prekių pristatymo ir perdavimo atsakovui (duomenys neskelbtini), teigdamas, jog adresuotos jam prekės minėtu adresu nebuvo pristatytos ir perduotos. Iš byloje esančių 2020 m. liepos 23 d. ir 2021 m. sausio 26 d. važtaraščių matyti, kad gavėjas nurodytas A. L., pristatymo adresas (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo teisme metu aplinkybę, kad atsakovas užsakė šias prekes minėtu adresu, patvirtino liudytojas R. S., o apklausta ieškovės atstovė nurodė, kad ieškovei nurodžius (duomenys neskelbtini) adresą, kaip pristatymo adresą, šis adresas figūruoja nuo pat pradžių, tačiau kiekvieną kartą kurjeris pasiskambina siuntos gavėjui ir pokalbio metu susitaria, kur konkrečiai siunta turi būti pristatoma. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad byloje pateikti trečiojo asmens UAB ,,Venipak Lietuva“ duomenys, t. y. ekrano kopija iš GPS siuntos sekimo ir nuskaitymo pristatymo vietoje, kurie patvirtina, kad siunta buvo pristatyta į (duomenys neskelbtini), sprendžia, kad vien tai, kad ant važtaraščių nurodytas kitas siuntos adresas ((duomenys neskelbtini)), nepatvirtina fakto, kad prekės nebuvo pristatytos. Iš siuntos sekimo ir nuskaitymo pristatymo duomenų matyti, kad minėti važtaraščiai buvo pristatyti būtent atsakovo vykdomos veiklos adresu ((duomenys neskelbtini)). Pažymėtina ir tai, kad du adresai ((duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)) yra valdomi būtent apelianto. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vien tai, jog važtaraščiai, kurių pagrindu buvo pristatomos prekės pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras nėra pasirašytos atsakovo, neįrodo, kad prekių atsakovas negavo. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka, nes byloje esančių kitų leistinų įrodymų visuma - krovinio važtaraščiai, GPS duomenų apie kurjerių buvimo vietą prekių pristatymo metu, liudytojų paaiškinimai, patvirtina, kad atsakovas prekes pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras telefonu iš ieškovės užsakė ir, kad šias prekes trečiasis asmuo atsakovui pristatė.

31. Atsakovas apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes, susijusias su PVM sąskaitų faktūrų įregistravimu. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka riboms turi įtakos bylos nagrinėjimo ribos pirmosios instancijos teisme, apibrėžtos pareikšto ieškinio pagrindu ir ieškiniu dalyku, bei atsakovo atsikirtimais į ieškinį. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023).

32. Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neteikė duomenų, susijusių su PVM sąskaitų faktūrų deklaravimu, tačiau apeliaciniame skunde pateikė ekrano vaizdo nuotrauką ginčydamas jų įregistravimą. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyko nesudaro šis apelianto išdėstytas ir pirmosios instancijos teisme netirtos faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai, dėl to teisėjų kolegija, neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nepasisako.

33. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas nuspręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas prekes pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras telefonu iš ieškovės užsakė, šios prekės atsakovui buvo pristatytos, todėl atsakovui kilo pareiga apmokėti PVM sąskaitą faktūrą, serija QS20 Nr. 02090 – 3 226,61 Eur, ir PVM sąskaitą faktūrą, serija QS21 Nr. 00148, – 1 394,04, bendros 4 620,65 Eur sumos.

35. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, juos tinkamai įvertino, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jo keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

38. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

39. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atlyginimą. Trečiasis asmuo UAB „Venipak“ prašo priteisti iš atsakovo 762,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atlyginimą. Šioms išlaidoms pagrįsti tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo pateikė jų realumą patvirtinančius įrodymus. Prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pateikti tinkamai, prašomos priteisti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11 punktuose nustatyto dydžio, todėl ieškovės ir trečiojo asmens prašymas tenkintinas ir ieškovei priteistina iš atsakovo 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui priteistina iš atsakovo 762,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 302 straipsnis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic oil“ iš atsakovo A. L. 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti trečiajam asmeniui UAB „Venipak“ iš atsakovo A. L. 762,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Almantas PadvelskisGiedrė SeselskytėLarisa Šimanskienė