Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-236-650/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-28
Bylos Nr.: e2A-236-650/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-24-3-01307-2024-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alma Jurgelienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,F.“
Atsakovas: I. L.

Kategorijos

1.4.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
3.4.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.14Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
3.3.1.19.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-236-650/2025Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01307-2024-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.2.8; 3.4.1.7; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 28 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės (pirmininkės ir pranešėjos), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „F.“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje, priimto pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,F.“ ieškinį atsakovui I. L. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo ir permokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir – UAB) „F.“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama išspręsti kilusį darbo ginčą tarp darbuotojo I. L. ir darbdavio UAB „F.“, pripažįstant, kad atsakovo I. L. atleidimas iš darbo teisėtas pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, iš atsakovo I. L. priteisti 1 491,14 Eur permoką ieškovės naudai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2023 m. rugsėjo 27 d. sudarė darbo sutartį Nr. 226 (toliau ir – Darbo sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo nuo 2023 m. rugsėjo 28 d. priimti atsakovą vairuotojo-ekspeditoriaus pareigoms neterminuotam laikotarpiui. 2023 m. rugsėjo 27 d. atsakovas taip pat pasirašė prašymą dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos; prašymą (darbo užmokestį pervesti į jo sąskaitą banke); prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo; dėl vidaus darbo tvarkos taisyklių; sutikimą (kad sutinka dirbti pagal suminę darbo laiko apskaitą; jei suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiu viršijamas darbo valandų skaičius, už darbą naktį, švenčių ir poilsio dienas bus suteikiamos papildomos poilsio dienos); dėl darbo apmokėjimo sistemos; susipažinimą su pareiginiais nuostatais; susipažinimą su darbo tvarkos taisyklėmis; sutikimą dėl vaizdo registratoriaus (kad sutinka ir neprieštarauja dirbti su vaizdo registracijos priemone, įrengta transporto priemonėje); nurodymą dėl darbo tarp komandiruočių (kad laikotarpiui tarp komandiruočių pagal darbo grafiką dirbs nuo 8 val. iki 17 val. adresu (duomenys neskelbtini)). Atsakovas ieškovės buvo komandiruotas krovinių gabenimui tarptautiniais maršrutais (duomenys neskelbtini) šiais laikotarpiais: 2023 m. rugsėjo 30 d. – 2023 m. spalio 13 d., 2023 m. spalio 28 d. – 2023 m. lapkričio 7 d., 2023 m. lapkričio 11 d. – 2023 m. lapkričio 17 d. Atsakovas grįžęs iš paskutinės komandiruotės 2023 m. lapkričio 17 d. daugiau į darbą neatvyko, apie neatvykimo priežastis ieškovės neinformavo, tad atsakovui nuo 2023 m. lapkričio 20 d. buvo fiksuojamos pravaikštos pagal Darbo sutarties 6 punktą. Su atsakovu ne kartą buvo bandyta susisiekti telefonu ir išsiaiškinti neatvykimo į darbą priežastis, prašyta pateikti raštišką pasiaiškinimą, bet nesėkmingai (atsakovas į ieškovės skambučius neatsiliepė), tad pravaikštų laikotarpiui tęsiantis daugiau nei 3 mėnesius iš eilės, ieškovė nusprendė nutraukti Darbo sutartį ir atsakovą iš darbo atleisti 2024 m. vasario 29 d. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsakovui dirbant buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Ieškovė atsakovui darbo užmokestį išmokėdavo laiku ir net avansu, todėl atsakovo atleidimo iš darbo dieną (2024 m. vasario 29 d.) atėmus visas atsakovui priklausančias išmokėti pinigines lėšas (darbo užmokestį, dienpinigius, už nepanaudotas atostogas, ir t. t.) buvo likusi 1491,14 Eur permoka. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) darbo ginčų komisijai (toliau – Darbo ginčų komisija) pateikė 2024 m. balandžio 5 d. prašymą dėl neteisėto atleidimo, kuriuo prašė: 1. pripažinti atleidimą neteisėtu ir nutraukti darbo sutartį Darbo ginčų komisijos sprendimu; 2. pripažinti laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. balandžio 5 d. prastovos laikotarpiu ir apmokėti kaip už prastovą. Darbo ginčų komisija 2024 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. DGKS-3321 darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Sprendimas) nusprendė atsakovo prašymą tenkinti.

3. Pažymėjo, kad ieškovė laikėsi DK ir teismų praktikoje suformuotų atleidimo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą tvarkos reikalavimų: ieškovė sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo priėmė įvertinusi pažeidimo sunkumą ir padarinius (į darbą neatvyko daugiau nei 3 mėnesius iš eilės (2023 m. lapkričio 20 d. – 2024 m. vasario 29 d.), padarymo aplinkybes (visiškai iš anksto (ar vėliau) neinformavo apie neatvykimo priežastis), darbuotojo kaltę (neatvyko be pateisinamos priežasties), priežastinį ryšį tarp atsakovo veikos ir atsiradusių padarinių (dėl atsakovo neatvykimo teko keisti kitų darbuotojų darbo grafikus, užsakymų įvykdymo laiką), jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo padarymo (jau ir anksčiau – 2023 m. spalio 19 d. – 2023 m. spalio 25 d. – buvo neatvykęs į darbą be pateisinamos priežasties), tad atleidimas iš darbo buvo tinkama ir proporcinga pažeidimui priemonė (DK 58 straipsnio 5 dalis); sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl atsakovo padaryto pažeidimo ieškovė priėmė nepraleidusi nustatyto termino (ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos) atsižvelgiant į tai, kad tai buvo tęstinio pobūdžio pažeidimas (DK 58 straipsnio 6 dalis).

4. Atsakovas I. L. nesutinka su ieškovės pareikštu ieškiniu, prašo jį atmesti. Darbo ginčų komisija iš esmės išsprendė kilusi ginčą ir teisingai nustatė visas faktines aplinkybes. Ieškovė, kaip darbdavys piktnaudžiavo savo, kaip darbdavio, turimomis galiomis ir apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą: 2023 m. spalio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 19 d. iki 2023 m. spalio 25 d. (Sodroje žymėtų pravaikštų metu) atsakovui yra pažymėtos poilsio dienos (žyma: P), o lapkričio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje laikotarpis nuo 17 dienos ir vėliau – iš viso nieko nepažymėta (palikti tušti laukeliai). Abu darbo laiko apskaitos žiniaraščiai pasirašyti įmonės buhalterės. Ieškovė visiškai neinformavo apie registruojamas pravaikštas, nebendravo, vis žadėjo, kad bus darbo, tačiau darbo tyčia nesuteikė. Darbo ginčų komisija teisingai nusprendė, kad nėra galimybių nustatyti kokiu laiku įmonė parengė dokumentus, susijusius su atsakovo neatvykimu į darbą, todėl taip organizuodamas darbą atsakovas sukūrė sąlygas manipuliuoti dokumentais, t. y. juos koreguoti atsižvelgiant į sau palankią situaciją. Darbdavys, kaip verslo subjektas yra stipresnioji pusė, todėl jam turi būti taikomas atidaus ir rūpestingo verslininko standartas, o tai reiškia, kad ieškovė privalėjo sukurti tokią vidaus tvarkos struktūrą, pagal kurią būtų galima tiksliai atsekti darbuotojo neatvykimo (galimų pravaikštų) atvejus ir nekiltų jokių abejonių dėl surinktų duomenų tikslumo. Iš pateikto ieškinio nėra aišku, kada ir kokiu būdu atsakovas padarė šiukštų darbo drausmės pažeidimą, ar buvo atliktas vidinis patikrinimas, ar buvo tinkamai gautas atsakovo paaiškinimas. Priešingai, vietoj analitinių faktinių duomenų, taip pat naujų duomenų pateikimo visas ieškovės pateiktas ieškinys yra sudarytas iš teisės aktų ir kasacinio teismo citatų, taip pat rašytinių dokumentų chronologinio aprašymo. Naujų duomenų, paneigiančių Darbo ginčų komisijos sprendimą, nėra pateikta. Darbo ginčų komisija teisingai nurodė, kad atsakovui grįžus iš komandiruotės, jis daugiau nebuvo kviečiamas į darbą ne dėl darbuotojo kalės. Darbo ginčų komisija sprendė, jog nėra reikšmingas į bylą pateiktas nurodymas ieškovui dirbti laikotarpiais tarp komandiruočių pagal darbo grafiką nuo 8 val. iki 17 val. adresu (duomenys neskelbtini), kadangi (iš pateikto nurodyme išdėstyto turinio) matyti, kad nurodymą parengė darbuotojas darbdaviui (o turi būti atvirkščiai). Be to, nustatyta, kad, atsakovas 2023 m. spalio mėnesį dirbo iš eilės be poilsio dienų net 13 darbo dienų nuo spalio 1 d. iki 13 d., bei dirbo net 11 darbo dienų iš eilės be poilsio nuo spalio 28 d. iki lapkričio 7 d. Be to, darbo ginčų komisija nesuprato, kodėl atsakovas nebuvo kviečiamas dirbti (duomenys neskelbtini) jam grįžus po pirmos kadencijos 2023 m. spalio 14 -17 d. Iš to matyti, kad darbdavys taikė dvigubus standartus pagal jam patogią situaciją, t. y. piktnaudžiavo teise. Po pirmos komandiruotės darbdavys ieškovė nežymi pravaikštas, bet suteikia 4 kalendorinės poilsio dienas. Iš pateiktų duomenų matyti, kad darbdavys taikydamas dvigubus standartus, manipuliuodamas apskaitos dokumentais ir nekviesdamas atsakovo į darbą pažeidė DK 24 straipsnį, pagal kurį įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Būtent darbdavys piktnaudžiavo teise ir elgėsi nesąžiningai, o Darbo ginčų komisija priėmė faktais ir teisės normomis pagrįstą sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė. Pripažino atsakovo I. L. atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 2 punktą neteisėtu. Nustatė, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 punkto pagrindu. Pripažino, kad ieškovės atsakovui I. L. neteisėtai žymėjo pravaikštas už laikotarpį nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d. Priteisė atsakovui iš ieškovės 2 968 Eur (neatskaičius mokesčių) su darbo santykiais susijusių išmokų už prastovą ir 3 087,50 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį. Įpareigojo ieškovę pateikti VSDF administratoriui informaciją apie atsakovo pakeistą atleidimo iš darbo datą ir pravaikštos įrašų neteisėtumą bei deklaruoti priteistą išmoką ir kompensaciją.

6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, nustatė, kad ieškovė neatliko jokio išsamaus tyrimo dėl atsakovo padaryto darbo pareigų pažeidimo, t. y. byloje nėra pateikta kokia nors tyrimo išvada, kurioje būtų išsamiai analizuojamos kiekvienos dienos atsakovo neatvykimo į darbą aplinkybės, nepateikti jokie įrodymai, kad darbdavys kreipėsi į darbuotoją prašydamas raštiško paaiškinimo, kokios yra tikslios darbuotojo neatvykimo į darbą priežastys, nesudarė atsakovui galimybės pateikti poziciją dėl aplinkybių, kurios lėmė jo neatvykimą į darbą. Sprendė, kad toks ieškovės elgesys nesuderinamas su DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, nes darbdavys turi įrodyti ir būti visiškai įsitikinęs, kad padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

7. Nustatė, kad ieškovė neįrodė ir atsakovo tyčinės kaltės formos, būtinos norint padarytą pažeidimą priskirti šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui. Pažymėjo, kad ieškovė neįrodė ir aplinkybės, kad dėl atsakovo veiksmų ji būtų patyrusi kokios nors žalos ar nuostolių. Darbdavys ne tik neprašė darbuotojo paaiškinti, kodėl jis neatvyksta į darbą, bet ir neinformavo jo tinkamai apie darbdavio priimtus sprendimus dėl pravaikštų bei atleidimo iš darbo. Teismas įvertino darbuotojo 2024 m. vasario 29 d. paaiškinimą, kad išsiųsti aktai ir įsakymai neįrodo, kad jie realiai buvo išsiųsti ir įteikti atsakovui, nepateikti jokie išsiuntimą įrodantys dokumentai.

8. Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus darbo apskaitos dokumentus atsakovo atžvilgiu, nustatė, kad darbdavys tiek poilsio dienas, tiek nurodytą pravaikštos laiką (pvz. 2023 m. spalio mėn.) žymi raide P, o laikotarpio nuo 2023 m. lapkričio 20 d. apskritai nežymėjo jokiomis raidėmis. Iš atsakovo paaiškinimų, kad ieškovė negalėjo pasiūlyti darbo, o iš ieškovės atstovo paaiškinimų, kad darbdavys būtų turėjęs darbų įmonės teritorijoje, kai atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini), o darbdavio buveinė (duomenys neskelbtini), teismas sprendė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo paaiškinimais, ir laikotarpį, per kurį darbdavys negalėjo pasiūlyti darbo atsakovui, vertino kaip pravaikštą.

9. Teismas, atlikęs byloje pateiktų ieškovės dokumentų vertinimą ir atsižvelgęs į darbuotojo paaiškinimus, darė išvadą, kad darbdavys nepagrįstai atsakovui laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d. žymėjo pravaikštas. Kadangi pagal pateiktus paaiškinimus ir įrodymus sprendė, kad darbdavys negalėjo suteikti Darbo sutartyje numatyto darbo ne dėl darbuotojo kaltės, šis laikotarpis laikytinas prastova ir už šį laikotarpį mokėtinas darbo užmokestis, numatytas DK 47 straipsnyje. Atsižvelgdamas į CPK 417 straipsnio nuostatas ir teisės aktais nustatytą MMA, atsakovui iš ieškovo priteisė nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d. iš viso 2 968 Eur (280 Eur + 840 Eur + 924 Eur + 924 Eur) neatskaičius mokesčių.

10. Teismas, atsižvelgęs, į atsakovo paaiškinimus, kad neprašė jo grąžinti į darbą, bei įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, nustatė, kad nėra pagrindo atsakovo grąžinti į darbą, nes dėl tarp šalių susiklosčiusios situacijos darbo santykiai negalės būti racionalūs, atsakovui galimai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Todėl sprendė, kad nėra galimybės grąžinti atsakovo į darbą. Tokiu atveju, pripažinęs atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovės atžvilgiu taikė DK 218 straipsnio 4 dalį ir sprendė dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos priteisimo. Šiuo atveju laikė, kad ieškovės darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis).

11. Iš į bylą pateiktos darbdavio parengtos pažymos apie algos dokumento vidurkį, teismas nustatė, kad atsakovo atlyginimo vidurkis yra 47,50 Eur. Įvertinęs tai, kad nuo atsakovo atleidimo iš darbo 2024 m. vasario 29 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos yra praėję daugiau nei devyni mėnesiai, o darbuotojas pas darbdavį dirbo tik nuo 2023 m. rugsėjo 30 d., buvo išvykęs tik į tris komandiruotes, taip pat teismo procesas užtruko ne dėl šalių kaltės, teismas sprendė, kad yra pagrindas sumažinti priteistiną kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir priteisė kompensaciją už tris mėnesius (kovo, balandžio ir gegužės), t. y. 3 087,50 Eur neatskaičius mokesčių (47,50 Eur x 65 d. d.).

12. Nustatęs, kad Darbo sutartyje nėra numatytas susitarimas dėl avanso mokėjimo, taip pat nenustatyta, kad būtų susiklosčiusi praktika nuolat mokėti konkretaus dydžio avansą. Atsižvelgęs į pateiktą sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad atlyginimo mokėjimo paskirtyse buvo nurodyta „avansas uz atl+kom+lig+ats“, o į bylą pateikti atlyginimo lapeliai rodo, kad avansiniai mokėjimai nebuvo vykdomi. Iš dienpinigių apskaitos taip pat nėra galimybės nustatyti, kad būtų mokami avansiniai mokėjimai ir kokio jie dydžio. Iš avanso apyskaitos dokumentų išrašų taip pat nėra galimybės nustatyti avansinio mokėjimo priežasčių ir konkrečių dydžių. Bei tai, kad iš išrašų matyti, kad visų apyskaitos tvirtinimo įrašų data yra 2024 m. balandžio 12-15 d., t. y. jau vykstant darbo ginčui. Ir, nors atsakovas pradėjo dirbti ir išvyko į komandiruotę 2023 m. rugsėjo 30 d., tačiau tik 2023 m. spalio 11 d. darbdavys padarė 480 Eur pavedimą „už kurą“, teismas sprendė, kad neturi pagrindo vertinti, kad buvo įprasta praktika bendrovėje mokėti dienpinigius avansu.

13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas lapkričio mėnesį vyko į dvi komandiruotes ir darbo užmokestį bei dienpinigius darbdavys išmokėdavo kitą mėnesį, darė išvadą, kad atsakovui buvo išmokėtas darbo užmokestis bei dienpinigiai už lapkričio mėnesį, ir galimai - komandiruotės išlaidos. Pažymėjo, kad į bylą nepateikti įrodymai, kad atsakovas būtų siųstas į komandiruotę ir jam būtų pagrindas išmokėti avansą. Taip pat pažymėjo, kad dienpinigių apskaičiavimo pažymoje už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. lapkričio 7 d. papildomai ranka nurodyta, kad kuro išlaidos yra 438 Eur. Duomenų, kad šios išlaidos buvo išmokėtos atsakovui nėra pateikta. Teismas vertino tai, kad darbdavio pateiktuose skaičiavimuose nurodyta, kad 2023 m. spalio 31 d. išmokėta 547,10 Eur ir paskaičiuota 789,50 Eur dienpinigių, tačiau išmokėta mažesnė suma nei paskaičiuota, t. y. darbuotojui neišmokėta 236,60 Eur suma. Į bylą pateikti duomenys, kad antstolio patvarkymo pagrindu buvo vykdomi atskaitymai iš darbo užmokesčio, tačiau iš pateiktų darbo užmokesčio skaičiavimų ir pažymos matyti, kad iš viso buvo išskaičiuota tik 84,12 Eur.

14. Įvertinęs į bylą pateiktus duomenis ir paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad organizuodamas darbą taip, kad susitarimai dėl darbo sąlygų nėra įforminami, su darbo sąlygomis susiję klausimai sprendžiami žodžiu, nėra vedama tiksli su darbo užmokesčiu susijusių išmokų apskaita, nėra rengiami ir darbuotojui teikiami atsiskaitymo lapeliai, kuriuose būtų visi reikalaujami duomenys, darbdavys sukūrė sąlygas manipuliuoti įmonės dokumentais, t. y. juos koreguoti, atsižvelgdamas į situaciją. Teismas sprendė, būtent darbdaviui šiuo atveju tenka rizika dėl neaiškių darbo užmokesčio mokėjimo pagrindų ir yra pagrindas atmesti ieškovo argumentus kaip nepagrįstus.

15. Teismas konstatavo, kad darbdavys neįrodė, kad atlikti pervedimai nebuvo jau atlikto darbo apmokėjimas, todėl nematė pagrindo priteisti iš atsakovo (darbuotojo) permoką. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti Valstybinės darbo inspekcijos atlikto patikrinimo išrašai nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių ir nesudaro pagrindo jas vertinti kitaip. Sprendė, kad patikslintas ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Patikslintą ieškinį atmetė, atsakovui (darbuotojui) iš ieškovės priteisė 2 968 Eur (neatskaičius mokesčių) su darbo santykiais susijusių išmokų už prastovą ir 3 087,50 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

16. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „F.“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimą bei išspręsti kilusį darbo ginčą iš esmės - pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo teisėtu pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, bei iš atsakovo priteisti 1 491,14 Eur permoką ieškovės naudai ir priteisti ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės elgesys nesuderinamas su DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, nes darbdavys turi įrodyti ir būti visiškai įsitikinęs, kad padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Ieškovė neįrodė ir atsakovo tyčinės kaltės formos, būtinos norint padarytą pažeidimą priskirti šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui. <...> ieškovė neįrodė ir aplinkybės, kad dėl atsakovo veiksmų ji būtų patyrusi kokios nors žalos ar nuostolių. Paaiškina, kad atsakovas grįžęs iš paskutinės savo komandiruotės 2023-11-17 daugiau į darbą neatvyko (taip pat ieškovei nepristatė (ir nepasirašė) su komandiruote susijusių dokumentų), o apie neatvykimo priežastis ieškovės neinformavo, tad atsakovui nuo 2023-11-20 buvo fiksuojamos pravaikštos pagal 2023-09-27 darbo sutarties Nr. 226 (toliau - Darbo sutartis) 6 p. Ieškovė oficialiai Atsakovui fiksavo pravaikštas ir tai matyti iš Darbo ginčų komisijos teismui pateiktos medžiagos (41 l.). Pažymi, kad kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią darbo sutarties nutraukimas dėl neatvykimo į darbą pripažįstamas pagrįstu tik konstatavus dvi esmines faktines aplinkybes: pareigos atvykti į darbą pažeidimą ir priežasčių, kurios pakankamai pateisintų tokį elgesį, nebuvimą. Pareigos pažeidimą turi įrodyti darbdavys, o neatvykimo priežasčių svarbą - darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2015, 2015-04-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-313/2015, 2017-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-415/2017). Šiuo atveju atsakovas į darbą neatvyko 101 dieną iš eilės ir dėl to nėra ginčo tarp šalių;

16.2. Pažymi, kad atsakovas 2023-09-27 buvo parašęs nurodymą dėl darbo tarp komandiruočių, t. y. kad laikotarpiui tarp komandiruočių pagal darbo grafiką atsakovas dirbs nuo 8 val. iki 17 val. adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas būdamas raštu informuotas apie neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties pasekmes (Darbo sutarties 6 p. ) ir papildomai laisva valia įsipareigojęs dirbti tarp komandiruočių nuo 8 val. iki 17 val. apeliantės registruotu adresu, akivaizdžiai neįvykdė savo prisiimtų įsipareigojimų ir padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Tuo tarpu atsakovas teisme neigė, abejojo dėl savo parašo, vėliau lyg ir sutiko, kad galėjo pasirašyti, bet tuomet svarstė, kad jam būtų neapsimokėję važinėti į darbą tokį ilgą kelią kiekvieną dieną. Visa tai skamba kaip bandymas pasiteisinti ir išvengti prisiimtų įsipareigojimų, bet ne pateisinamos priežastys dėl neatvykimo į darbą 101 dieną iš eilės, nes darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas;

16.3. Apeliantė nurodo, kad atsakovas neatvykdamas į darbą neabejotinai turėjo žinoti, kad dėl to jam bus fiksuojamos pravaikštos. Atsakovas taip pat raštiškai buvo supažindintas su Darbo tvarkos taisyklėmis, kurių 119.1. p. nurodyta, jog darbo drausmės pažeidimai yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės, o darbo drausmės pažeidimu yra laikomas neatėjimas į darbą be nepateisinamos priežasties. Tad atsakovas žinodamas savo pareigą dirbti Darbo sutartyje sutartą darbą ir neatvykdamas į darbo vietą daugiau, nei vieną darbo dieną, tai galėjo atlikti tik tyčia. Atsakovui neatvykstant į darbą ir nepateikiant avansinės ataskaitos, kurią privalėjo pateikti pagal Darbo tvarkos taisyklų 104 p., bei vairuotojo kortelės dėl darbo ir poilsio laikotarpių, ieškovė su atsakovu bandė susisiekti telefonu - iki tol buvusia vienintele ir abiem šalims priimtiniausia bendravimo forma, bet atsakovas į skambučius nereagavo (neatsiliepė, neperskambino). Atleidimo įsakymas ir aktai dėl pravaikštų atsakovui buvo išsiųsti 2024-02-29. Tai patvirtina 2024-02-29 pranešimas (2024-08-20 paaiškinimų priedas Nr. 2);

16.4. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, matyti, kad įprastai apeliantė darbdavys taikydavo tokią praktiką, kad prieš reisą vairuotojui pervesdavo dienpinigius. Išmokant atsakovui avansą buvo vadovaujamasi Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-06-28 nutarimu Nr. 523, 9 punktu, kuriame nurodyta, jog jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 proc. už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Apie tai, kad apeliantės įmonėje dirbama pagal suminę darbo laiko apskaitą ir tai, kad susidariusi permoka ar nepriemoka yra keliama į kitą į sekantį mėnesį, atsakovas buvo supažindintas pasirašytai, todėl atsakovo teiginiai, jog jis nežinojo apie susidariusią permoką, ir kad ji yra keliama į kitą mėnesį, turėtų būti paneigti;

16.5. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ne kartą ragino ir sudarė galimybes atsakovui pateikti dokumentus, patvirtinančius jo nurodomas aplinkybes (pvz., dėl, neva, buvusių telefoninių pokalbių su ieškovės direktoriumi, ir pan.), teikti kitus rašytinius įrodymus ar pateikti prašymus apklausti liudytojus, tačiau atsakovas jokių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytų argumentų teisingumą, nepateikė, liudytojų kviesti neprašė. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad darbdavys yra laikomas stipresniąja darbo teisinių santykių šalimi, tačiau ir silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis - darbuotojas, laisva valia įsipareigojęs atlikti tam tikrą darbą, turi pareigą atvykti į darbą, darbą tinkamai atlikti, gerbti darbo tvarką ir taisykles.

Atsiliepimas

17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas I. L. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas sekančiais argumentais:

17.1. Atsakovas nurodo, kad su skundžiamu sprendimu sutinka. Informuoja, kad 2023 m. lapkričio 16 d. grįžęs iš komandiruotės, ir po komandiruotės laukė darbdavio kvietimo į kitą komandiruotę, pastarajam skambino, dėl to teiravosi. Niekada jo darbo laikas nebuvo, kaip teigia darbdavys nuo 8.00 val. iki 17.00 val., kadangi jis gyvena (duomenys neskelbtini), niekaip nebūtų galėjęs važinėti kasdien į darbo vietą adresu (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad visais atvejais darbdavys po komandiruotės suteikdavo poilsio dienų iki po to, kai vėl pakviečiamas į komandiruotę. Į kitą komandiruotę jokio kvietimo negavo, kaip ir minėjo, skambino darbdaviui ir teiravosi;

17.2. Paaiškina, kad darbdavys jo neprašė paaiškinti dėl inicijuojamų jam pravaikštų laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 19 d. iki 2023 m. spalio 25 d. Pažymėjo, kad 2023 m. spalio 25 d. aktas dėl neatvykimo į darbą jam nebuvo įteiktas, nors po to vėl buvo išvykęs į komandiruotę. Pažymi, kad su darbdavio įsakymais dėl komandiruočių ne visada buvo supažindintas, taip pat komandiruotės išlaidų apskaitos dokumentų susipažinimui negavo. Todėl pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktus dokumentus, pagrįstai nustatė atsakovo atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 2 punktą neteisėtu ir pagrįstai pripažino, kad ieškovė atsakovui neteisėtai įformino pravaikštas už laikotarpį nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d.;

Žemesnės instancijos teismas

17.3. Sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu dėl kompensacijos už priverstinį pravaikštos laiką. Taip pat pažymi, kad jam dienpinigiai nebuvo mokami į priekį, todėl, kaip teigia ieškovė, kad tai buvo mokamas avansas yra neteisinga. Nurodo, kad darbo sutartyje nebuvo numatytas susitarimas dėl avanso mokėjimo, taip pat nebuvo nenustatyta, kad būtų susiklosčiusi praktika nuolat mokėti konkretaus dydžio avansą. Iš gaunamo darbo užmokesčio ir pateiktos sąskaitos išrašo matyti, kad atlyginimo mokėjimo paskirtyse buvo nurodyta „avansas už atl+kom+lig+ats“, tačiau kaip įrodo atlyginimo lapeliai, avansiniai mokėjimai nebuvo vykdomi. Todėl jokia permoka, kuri nurodoma ieškovės, nėra susidariusi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

19. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl darbuotojo prastovų ir darbo sutarties nutraukimo su darbuotoju, jam šiurkščiai pažeidus darbo drausmę, teisėtumo ir pagrįstumo (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

20. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė UAB „F.“ ir atsakovas I. L. 2023 m. rugsėjo 27 d. sudarė darbo sutartį Nr. 226 (toliau – ir Darbo sutartis), kurios pagrindu I. L. priimtas dirbti nuo 2023 m. rugsėjo 28 d. vairuotoju-ekspeditoriumi. Darbo sutartyje numatyta mokėti mėnesinę algą 950,00 Eur, 50 proc. komandiruotpinigių pagal darbo apmokėjimo sistemą. Darbo sutarties 4 punkte numatyta darbo laiko norma – 8 val. dieną, 40 val. per savaitę naudojant suminę darbo 3 mėn. apskaitą ir darbo grafiką. Darbo sutarties 6 punkte numatyta, kad komandiruočių išlaidų permoka dengiama su neišmokėtu darbo užmokesčiu ir nepanaudotomis atostogomis. Neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties be įspėjimo traktuojama ir žymima kaip pravaikšta.

21. Iš bylos duomenų matyti, kad Darbo sutartis nutraukta ieškovės direktoriaus sprendimu 2024 m. vasario 29 d. už šiurkštų darbuotojo darbo drausmės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atsakovas (darbuotojas) 2024 m. balandžio 5 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją pareiškimu dėl neteisėto atleidimo, kuriuo prašė: pripažinti atleidimą neteisėtu ir nutraukti darbo sutartį Darbo ginčų komisijos sprendimu; pripažinti laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. balandžio 5 d. prastovos laikotarpiu ir jam apmokėti kaip už prastovą.

22. Darbo ginčų komisija 2024 m. gegužės 2 d. sprendimu darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė atsakovo prašymą tenkinti ir pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikino ieškovės 2024 m. vasario 29 d. direktoriaus įsakymą „Dėl I. L. atleidimo“ pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nustatė, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 punkto pagrindu; panaikinti ieškovės žymėtas atsakovui pravaikštas už laikotarpius nuo 2023 m. spalio 19 d. iki 2023 m. spalio 25 d. ir nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d.; priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 2 404,31 Eur išmokų už 2024 m. sausio-vasario mėn. prastovų bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (suma neatskaičius mokesčių); priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 1 990,90 Eur už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2024 m. vasario 9 d.) iki sprendimo priėmimo dienos (2024 m. gegužės 2 d.) ir po 45,45 Eur už kiekvieną darbo dieną, taikant 5 darbo dienų per savaitę grafiką, nuo 2024 m. gegužės 3 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (sumos neatskaičius mokesčių); sprendimo dalyje dėl darbo užmokesčio išieškojimo atsakovo naudai iš ieškovės neviršijant vieno mėnesio darbo užmokesčio 950,00 Eur vykdytina skubiai (suma neatskaičius mokesčių); įpareigoti ieškovę pateikti VSDF administratoriui informaciją apie atsakovo pakeistą atleidimo iš darbo datą į Darbo ginčų komisijos Sprendimo įsiteisėjimo dieną; panaikinti pravaikštas nuo 2023 m. spalio 19 d. iki 2023 m. spalio 25 d. ir nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d.; deklaruoti išmokas už prastovas nuo 2024 m. sausio 2 d. iki 2024 m. vasario 29 d. ir išmokas už priverstinę pravaikštą iki sprendimo įsiteisėjimo dienos.

23. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui 2023 m. spalio 11 d. buvo atliktas 480,00 Eur mokėjimas, kurio paskirtyje nurodyta „uz kura“. 2023 m. spalio 21 d. buvo atliktas 600,00 Eur mokėjimas, kurio paskirtyje nurodyta „avansas uz atl+kom+lig+ats“. 2023 m. lapkričio 15 d. buvo atliktas 1100,00 Eur mokėjimas, kurio paskirtyje nurodyta „avansas uz atl+kom+lig+ats“. 2023 m. lapkričio 22 d. buvo atliktas 100,00 Eur mokėjimas, kurio paskirtyje nurodyta „avansas uz atl+kom+lig+ats“. 2023 m. gruodžio 16 d. buvo atliktas 1714,00 Eur mokėjimas, kurio paskirtyje nurodyta „avansas uz atl+kom+lig+ats“.

Dėl darbo ginčo

24. Nagrinėjamu atveju, byloje kilo ginčas dėl darbuotojo atleidimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisėtumo. Viso su darbo ginču susijusio proceso metu apeliantės įsitikinimu, atsakovas (kurio gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) 2023 m. rugsėjo 27 d. pasirašytinai buvo supažindintas su nurodymu dėl darbo tarp komandiruočių, t. y., kad laikotarpiui tarp komandiruočių pagal darbo grafiką atsakovas dirbs nuo 8 val. iki 17 val. adresu (duomenys neskelbtini), dėl ko atsakovui buvus raštu informuotam apie neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties pasekmes (Darbo sutarties 6 p.) ir papildomai laisva valia įsipareigojus dirbti tarp komandiruočių nuo 8 val. iki 17 val. apeliantės registruotu adresu, akivaizdžiai neįvykdžius savo prisiimtų įsipareigojimų, tokiu būdu jis padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, dėl ko apeliantė atsakovą atleido teisėtai.

Žemesnės instancijos teismas

25. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad apeliantė neatliko jokio išsamaus tyrimo dėl atsakovo padaryto darbo pareigų pažeidimo, t. y. byloje nėra pateikta kokia nors tyrimo išvada, kurioje būtų išsamiai analizuojamos kiekvienos dienos atsakovo neatvykimo į darbą aplinkybės, nepateikti jokie įrodymai, kad darbdavys kreipėsi į darbuotoją prašydamas raštiško paaiškinimo, kokios yra tikslios darbuotojo neatvykimo į darbą priežastys, nesudarė atsakovui galimybės pateikti poziciją dėl aplinkybių, kurios lėmė jo neatvykimą į darbą, nusprendė, kad toks apeliantės elgesys nesuderinamas su DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, nes darbdavys turi įrodyti ir būti visiškai įsitikinęs, kad padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

26. Darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta dėl darbuotojo kaltų veiksmų. DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties. Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

27. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad esminė darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagal DK 58 straipsnį sąlyga – darbuotojo padarytas darbo pareigų pažeidimas. Toks pažeidimas gali pasireikšti tiek veikimu, t. y. veiksmų, kuriuos darbuotojui draudžia atlikti darbo teisės normos ar darbo sutartis, atlikimu, tiek neveikimu, t. y. pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, ne(į)vykdymu. Kita būtina sąlyga taikyti šiame straipsnyje nustatytus teisinius padarinius yra darbuotojo kaltė dėl jo padaryto pareigų pažeidimo. Kaltė gali būti kaltas veikimas ar neveikimas, o kaltės forma (tyčia ar didelis nerūpestingumas) paprastai nėra svarbi, išskyrus kai tam tikra kaltės forma yra tiesiogiai nurodyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 98 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-684/2024, 42 punktas).

28. Sprendžiant dėl darbo pareigų pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokių kilo padarinių dėl padaryto pažeidimo, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 29 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, atsižvelgiant į būtinybę vertinti dėl kintančios ekonominės ir socialinės situacijos vykstančią darbo santykių dinamiką, formuojama nuostata, jog darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą kaip pravaikštos, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2011).

29. Teismų praktikoje pažymėta, kad darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas atlieka netinkamai, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 85 punktas).

30. Pažymėtina ir tai, kad darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus arba toks pats pažeidimas per paskutinius 12 mėnesių būtų padarytas pakartotinai) savaime nereiškia, jog vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 49 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-684/2024, 45 punktas).

31. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys; darbdaviui tenka ir priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020, 33 punktas). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis Nr. e3K-3-116-943-2021, 12 punktas; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022, 28 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-684/2024, 46 punktas).

32. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2023 m. rugsėjo 27 d. darbo sutarties pagrindu atsakovas dirbo vairuotoju – ekspeditoriumi. Darbo sutartis nutraukta 2024 m. vasario 29 d. vadovaujantis DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. už pravaikštas – neatvykimą į darbą laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d. Kaip jau minėta, bylose dėl darbo sutarties nutraukimo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, būtent darbdaviui tenka našta įrodyti pažeidimo faktą, darbuotojo kaltę ir pažeidimo kvalifikavimo kaip šiurkštaus pagrįstumą.

33. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje ieškovė neįrodė atsakovo tyčinės kaltės formos, būtinos norint padarytą pažeidimą priskirti šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui. Pažymėjo, kad ieškovė neįrodė ir aplinkybės, kad dėl atsakovo veiksmų ji būtų patyrusi kokios nors žalos ar nuostolių. Apeliantė šią teismo išvadą kritikuoja, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia apeliacinės instancijos teismui daryti kitokių išvadų, negu kad padarė pirmosios instancijos teismas.

34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu grindžia byloje pateiktu dokumentu, kuriuo atsakovas buvo pasirašytinai supažindintas, jog laikotarpiu tarp komandiruočių apeliantės darbo vietoje, pagal darbo grafiką jis dirbs nuo 8 val. iki 17 val. adresu (duomenys neskelbtini) (patikslinto ieškinio 12 priedas). Atsakovui nevykdžius minėto nurodymo, pasak apeliantės, yra pagrindas pripažinti atsakovo atleidimą DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu teisėtu.

35. Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad, vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Darbdavys, tvarkydamas įmonės dokumentaciją savo nuožiūra, gali nurodyti duomenis, kurie yra išimtinai naudingi jam ir, atitinkamai, nenaudingi darbuotojui. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme. Darbuotojas, net ir žinodamas, kad tam tikrus su jo darbu susijusius dokumentus darbdavys tvarko netinkamai, vengdamas konflikto su darbdaviu ir bijodamas prarasti darbą, gali nereikšti darbdaviui jokių pretenzijų. Į šią darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama tiek vertinant įrodymus, tiek ir sprendžiant apie jų pakankamumą bei paskirstant įrodinėjimo pareigą šalims (pvz., Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-11-587/2025, 24 punktas).

36. Kaip matyti, iš byloje pateiktos Darbo sutarties turinio, joje šalys nebuvo sutarusios dėl darbo funkcijų (užduočių) tarp komandiruočių, tokia darbo funkcija įforminta tik darbdavės (apeliantės) nurodymu. Pažymėtina ir tai, kad nors minėtame nurodyme ir Darbo sutartyje nurodyta, kad darbuotojas dirba pagal darbo grafiką, tačiau, byloje nėra duomenų apie darbo grafikus, kuriais atsakovas turėjo dirbti, bei kaip teigia apeliantė, darbuotojas neatvyko į darbą. Iš apeliantės prie bylos pateiktų aktų dėl atsakovo neatvykimo į darbą, fiksuotas atsakovo neatvykimas į darbą laikotarpiais nuo 2023 m. spalio 19 d. iki 2023 m. spalio 25 d., ir nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2025 m. vasario 29 d. Nors apeliantė motyvuoja, kad bandė susisiekti su atsakovu, pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą priežasčių, tačiau byloje nėra duomenų, ar apeliantė siuntė šiam darbuotojui reikalavimą pasiaiškinti dėl galimo darbo pareigų pažeidimo – pravaikštų, t. y. dėl neatvykimo į darbą nurodytais laikotarpiais. Priešingai šiems apeliantės motyvams, iš byloje pateiktų atsakovo paaiškinimų matyti, kad laikotarpiu tarp komandiruočių pats atsakovas bandė susisiekti su darbdave dėl darbo, tačiau jam nepavyko. Todėl nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad darbdavė savo elgesiu sukūrė situaciją, leidusią darbuotojui pagrįstai manyti, jog jis neprivalo atvykti į darbdavio buveinę, nes laikotarpiu tarp komandiruočių vairuotojo - ekspeditoriaus darbo funkcijos nebus suteiktos.

37. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktus įrodymus – šalių paaiškinimus, byloje pateiktus dokumentus, pritaria pirmos instancijos teismo sprendimui, kad toks ieškovės elgesys nesuderinamas su DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, nes darbdavė turi įrodyti ir būti visiškai įsitikinusi, kad padarytas darbuotojo šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

38. Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo, atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui priemonė. Darbo pareigų pažeidimas savaime nereiškia, kad vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį.

39. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų apie kokią nors tyrimo išvadą, kurioje būtų išsamiai analizuojamos kiekvienos dienos atsakovo neatvykimo į darbą aplinkybės, nepateikti jokie įrodymai, kad darbdavė kreipėsi į darbuotoją, prašydama raštiško paaiškinimo, kokios yra tikslios darbuotojo neatvykimo į darbą priežastys, nėra atsakovo pateiktos pozicijos dėl aplinkybių, kurios lėmė jo neatvykimą į darbą.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės pateikti byloje dokumentai, t. y. nurodymas atsakovui dirbti apeliantės darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), ir surašyti aktai dėl atsakovo neatvykimo į darbą, neįrodo darbo pareigų pažeidimo sunkumo ir dėl tokio pažeidimo sukeltų padarinių dydžio. Apeliantė, įrodinėdama atsakovo ( darbuotojo) kaltę, nesiaiškino tokio pažeidimo padarymo aplinkybių, byloje neįrodė priežastinio ryšio tarp darbuotojo veiksmų ir atsiradusių padarinių, nepateikė byloje duomenų, kokias neigiamas pasekmes patyrė apeliantė dėl atsakovo, priimto dirbti krovinių gabenimo tarptautiniais maršrutais vairuotoju-ekspeditoriumi, neatvykimo į darbovietės buveinę laikotarpiu tarp komandiruočių, todėl darbuotojo (atsakovo) atleidimas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą nėra nei tinkama, nei proporcinga nustatytam šio darbuotojo atžvilgiu pažeidimui priemonė.

41. Taigi atsižvelgiant į tai, kad apeliantė yra stipresnioji darbo santykių šalis, esant nustatytoms aplinkybėms, kad būtent ji yra atsakinga už tinkamą darbo veiklos organizavimą, paveda atlikti konkrečias darbo funkcijas savo darbuotojams, turi pareigą teisingai vykdyti jų darbo laiko apskaitą, ir į tai, kad apeliantė savaip interpretuoja atsakovo kaip darbuotojo šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, jį įformindama tik aktais dėl atsakovo faktinio neatvykimo į darbovietę, motyvuodama, kad darbuotojas pažeidė pasirašytą nurodymą dirbti tarp komandiruočių apeliantės buveinės vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismas vertina, kad tokiais apeliantės formaliai parengtais dokumentais nėra pagrindo vadovautis, todėl pirmos instancijos teismas teisingai nusprendė, kad apeliantė, kaip darbdavė, nepagrįstai atsakovui laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d. žymėjo pravaikštas ir remiantis DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu nepagrįstai nutraukė darbo sutartį. Teismas sprendė, kad darbdavė negalėjo suteikti Darbo sutartyje numatyto darbo ne dėl darbuotojo kaltės, šis laikotarpis teisingai laikytinas prastova ir už šį laikotarpį atsakovui turi būti mokomas darbo užmokestis, numatytas DK 47 straipsnyje. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į CPK 417 straipsnio nuostatas ir teisės aktais nustatytą MMA, atsakovui iš ieškovės pagrįstai priteisė nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d. iš viso 2 968 Eur (280 Eur + 840 Eur + 924 Eur + 924 Eur) neatskaičius mokesčių. Be to pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo paaiškinimus, kad neprašė jo grąžinti į darbą, bei įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, nustatė, kad nėra pagrindo atsakovo grąžinti į darbą, nes dėl tarp šalių susiklosčiusios situacijos darbo santykiai negalės būti racionalūs, atsakovui galimai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teisingai nusprendė, kad nėra galimybės grąžinti atsakovo į darbą. Tokiu atveju, pripažinus atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovės atžvilgiu taikė DK 218 straipsnio 4 dalį ir sprendė, kad ieškovės darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis). Todėl visiškai atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo bei ieškovės (darbdavės) naudai priteistinos pakaičiuotos 1 491,14 Eur permokos priteisimo iš atsakovo.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino teiktus į bylą įrodymus, jais pagrindė savo išvadas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas yra aiškiai motyvuotas – pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė šalių paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis, jai nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą. Apeliantė, nesutikdama su bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindė teismo vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

43. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus darbo ginče atsakyta. Kiti apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės bylos baigties

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos iš esmės teisingai įvertino, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai aiškino ir taikė darbo ginčo klausimui išspręsti aktualias darbo teisės normas. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

45. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, kitos šalies prašymu priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė teismui prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, todėl dėl bylinėjimosi išlaidų jo atžvilgiu apeliacinės instancijos teismas nesprendžia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „F.“ apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimą nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Alma JurgelienėJurga Kramanauskaitė - ButkuvienėLina Muchtarovienė