Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Freiras“ atstovui advokato padėjėjui Egidijui Balčiui (dalyvavo nuotoliu),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Freiras“ patikslintą ieškinį atsakovui I. L. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo ir permokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

patikslintas ieškinys atmestinas.

Darbo ginčų komisija 2024 m. gegužės 2 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-108-7902/2024 nusprendė atsakovo prašymą tenkinti ir pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikino ieškovės 2024 m. vasario 29 d. direktoriaus įsakymą „Dėl I. L. atleidimo“ pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nustatė, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 punkto pagrindu; panaikinti ieškovės žymėtas atsakovui pravaikštas už laikotarpius nuo 2023 m. spalio 19 d. iki 2023 m. spalio 25 d. ir nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d.; priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 2404,31 Eur išmokų už 2024 m. sausio-vasario mėn. prastovų bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (suma neatskaičius mokesčių); priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 1990,90 Eur už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2024 m. vasario 9 d.) iki sprendimo priėmimo dienos (2024 m. gegužės 2 d.) ir po 45,45 Eur už kiekvieną darbo dieną, taikant 5 darbo dienų per savaitę grafiką, nuo 2024 m. gegužės 3 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (sumos neatskaičius mokesčių); sprendimo dalyje dėl darbo užmokesčio išieškojimo atsakovo naudai iš ieškovės neviršijant vieno mėnesio darbo užmokesčio 950,00 Eur vykdytina skubiai (suma neatskaičius mokesčių); įpareigoti ieškovę pateikti VSDF administratoriui informaciją apie atsakovo pakeistą atleidimo iš darbo datą į Darbo ginčų komisijos Sprendimo įsiteisėjimo dieną; panaikinti pravaikštas nuo 2023 m. spalio 19 d. iki 2023 m. spalio 25 d. ir nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d.; deklaruoti išmokas už prastovas nuo 2024 m. sausio 2 d. iki 2024 m. vasario 29 d. ir išmokas už priverstinę pravaikštą iki sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismui pateikta įmonės buhalterės pasirašyta pažyma apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 30 d. iki 2024 m. vasario 29 d. Pažymoje nurodyta, kad 2023 m. rugsėjo mėn. atsakovui priskaičiuota 90,48 Eur darbo užmokesčio, apskaičiuota išmokėti 52,02 Eur darbo užmokesčio. 2023 m. spalio mėn. atsakovui priskaičiuota 734,09 Eur darbo užmokesčio, apskaičiuota išmokėti 547,10 Eur darbo užmokesčio. 2023 m. lapkričio mėn. atsakovui priskaičiuota 522,50 Eur darbo užmokesčio, apskaičiuota išmokėti 320,81 Eur darbo užmokesčio. 2024 m. vasario mėn. priskaičiuota 142,50 Eur už atostogas, apskaičiuota išmokėti 110,43 Eur.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui 2023 m. spalio 11 d. buvo atliktas 480,00 Eur mokėjimas, kurio paskirtyje nurodyta „uz kura“. 2023 m. spalio 21 d. buvo atliktas 600,00 Eur mokėjimas, kurio paskirtyje nurodyta „avansas uz atl+kom+lig+ats“. 2023 m. lapkričio 15 d. buvo atliktas 1100,00 Eur mokėjimas, kurio paskirtyje nurodyta „avansas uz atl+kom+lig+ats“. 2023 m. lapkričio 22 d. buvo atliktas 100,00 Eur mokėjimas, kurio paskirtyje nurodyta „avansas uz atl+kom+lig+ats“. 2023 m. gruodžio 16 d. buvo atliktas 1714,00 Eur mokėjimas, kurio paskirtyje nurodyta „avansas uz atl+kom+lig+ats“.

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo

Šioje byloje ginčas kilo dėl atsakovo I. L. atleidimo iš darbo teisėtumo ir pravaikštų žymėjimo pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad atsakovas neatvyko į darbą nuo 2023 m. spalio 19 d. iki 2023 m. spalio 25 d. ir nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d., tokiu būdu padarydamas šiurkštų daro pareigų pažeidimą, kuris numatytas Darbo kodekso 58 straipsnyje, ir dėl to darbo sutartis nutraukta ieškovės sprendimu 2024 m. vasario 29 d. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Darbdavio teisė nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą numatyta DK 58 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamai bylai reikšminga priežastis nutraukti darbo sutartį pirmiau aptartu pagrindu yra šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, be kita ko, gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas). DK 58 straipsnio 5 dalis numato, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad esminė darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagal DK 58 straipsnį sąlyga – darbuotojo padarytas darbo pareigų pažeidimas. Toks pažeidimas gali pasireikšti tiek veikimu, t. y. veiksmų, kuriuos darbuotojui draudžia atlikti darbo teisės normos ar darbo sutartis, atlikimu, tiek neveikimu, t. y. pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, ne(į)vykdymu. Kita būtina sąlyga taikyti šiame straipsnyje nustatytus teisinius padarinius yra darbuotojo kaltė dėl jo padaryto pareigų pažeidimo. Kaltė gali būti kaltas veikimas ar neveikimas, o kaltės forma (tyčia ar didelis nerūpestingumas) paprastai nėra svarbi, išskyrus kai tam tikra kaltės forma yra tiesiogiai nurodyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-684/2024).

Sprendžiant dėl darbo pareigų pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokių kilo padarinių dėl padaryto pažeidimo, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018). Darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus <...>) savaime nereiškia, jog vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-684/2024).

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neatliko jokio išsamaus tyrimo dėl atsakovo padaryto darbo pareigų pažeidimo, t. y. byloje nėra pateikta kokia nors tyrimo išvada, kurioje būtų išsamiai analizuojamos kiekvienos dienos atsakovo neatvykimo į darbą aplinkybės, nepateikti jokie įrodymai, kad darbdavys kreipėsi į darbuotoją prašydamas raštiško paaiškinimo, kokios yra tikslios darbuotojo neatvykimo į darbą priežastys, nesudarė atsakovui galimybės pateikti poziciją dėl aplinkybių, kurios lėmė jo neatvykimą į darbą. Toks ieškovės elgesys nesuderinamas su DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, nes darbdavys turi įrodyti ir būti visiškai įsitikinęs, kad padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Ieškovė neįrodė ir atsakovo tyčinės kaltės formos, būtinos norint padarytą pažeidimą priskirti šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui. Pažymėtina, kad ieškovė neįrodė ir aplinkybės, kad dėl atsakovo veiksmų ji būtų patyrusi kokios nors žalos ar nuostolių. Pažymėtina, kad darbdavys ne tik neprašė darbuotojo paaiškinti, kodėl jis neatvyksta į darbą, bet ir neinformavo jo tinkamai apie darbdavio priimtus sprendimus dėl pravaikštų bei atleidimo iš darbo. Teismo vertinimu, darbuotojo 2024 m. vasario 29 d. paaiškinimas, kad išsiuntė aktus ir įsakymą, neįrodo, kad jie realiai buvo išsiųsti ir įteikti atsakovui, nepateikti jokie išsiuntimą įrodantys dokumentai.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, atsakovas 2023 m. lapkričio 16 d. grįžo iš komandiruotės. Pagal atsakovo paaiškinimus, po komandiruotės jis laukė darbdavio kvietimo į kitą komandiruotę, jam skambino dėl to teirautis. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų galima daryti išvadą, kad po grįžimo iš komandiruotės paprastai darbuotojui buvo suteikiamos poilsio dienos iki po to vėl pakviečiamas į komandiruotę. Į bylą nepateikta įrodymų, kad ieškovė kvietė darbuotoją vykti į komandiruotę, taip pat tinkamai informavo atsakovą apie jam žymimas pravaikštas. Pažymėtina, kad darbdavys neprašė atsakovo paaiškinti ir dėl pravaikštų laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 19 d. iki 2023 m. spalio 25 d. Duomenų, kad 2023 m. spalio 25 d. aktas dėl neatvykimo į darbą būtų įteiktas darbuotojui taip pat nepateikta, nors iš pateiktų duomenų matyti, kad po to atsakovas vėl buvo išvykęs į komandiruotę. Teismas atkreipia dėmesį, kad ir darbdavio įsakymai dėl komandiruočių ne visais atvejais buvo įteikti atsakovui, komandiruotės išlaidų apskaitos dokumentas taip pat nebuvo duodamas atsakovui susipažinti.

Pagal ieškovo atstovą darbdavys tikėjosi, kad darbuotojas kasdien atvyks ir dirbs kitus darbus įmonės teritorijoje. Šiuo atveju darbdavio pozicija vertintina kritiškai. Nors į bylą pateiktas 2023 m. rugsėjo 27 d. darbuotojo I. L. nurodymas direktoriui, kuriame nurodyta laikotarpiui tarp komandiruočių pagal darbo grafiką dirbti nuo 8 val. iki 17 val. adresu (duomenys neskelbtini), tačiau iš nustatytų aplinkybių matyti, kad šis nurodymas nebuvo iki tol vykdomas. Taip pat pažymėtina, kad minėtas nurodymas pagal jo turinio aiškinimą bei darbdavio atstovo paaiškinimus teismo posėdžio metu turėtų būti vertinamas kaip darbuotojo teisė, o ne pareiga, nes tai turėjo garantuoti darbuotojui pastovų darbą ir darbo užmokestį. Iš atsakovo paaiškinimų matyti, kad jis neturėjo jokių ketinimų kasdien iš gyvenamosios vietos Klaipėdos rajone vykti į darbdavio buveinės vietą Panevėžio rajone, nepamena tokio nurodymo pasirašymo, todėl vertintina, kad šis nurodymas atsižvelgiant į darbo pobūdį negalėjo suteikti pagrindo darbdaviui tikėtis, kad kasdien darbuotojas atvyks į darbovietę. Teismas pažymi, kad susitarimų dėl darbo sąlygų tinkamas įforminimas yra darbdavio pareiga, todėl neaiškių darbo sąlygų ir sutarimų rizika tenka darbdaviui.

Teismas taip pat kritiškai vertina darbdavio atstovo paaiškinimus dėl atsakovo darbo pagal darbo grafiką, nes šiuo atveju darbdavio pateiktuose grafikuose atsakovui 2023 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais nebuvo sudarytas darbo grafikas, o 2024 m. sausio mėnesį jau atsakovo pavardė nurodyta darbo grafike, tačiau duomenų, kad atsakovas būtų informuotas apie tokius pasikeitimus, nepateikta. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai pildomi nenurodant žymėjimo reikšmių ir šiuo atveju darbdavys tiek poilsio dienas, tiek nurodytą pravaikštos laiką (pvz. 2023 m. spalio mėn.) žymi raide P, o laikotarpio nuo 2023 m. lapkričio 20 d. apskritai nežymėjo jokiomis raidėmis. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas negalėjo pasiūlyti darbo. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad darbdavys būtų turėjęs darbų įmonės teritorijoje, todėl šiuo atveju teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo paaiškinimai ir laikotarpį, per kurį darbdavys negalėjo pasiūlyti darbo atsakovui, vertinti kaip pravaikštą.

Teismų praktikoje pažymėta, kad darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas atlieka netinkamai, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024). Esant abejonių ar darbuotojo elgesį laikyti šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ar ne, taikytinas ir Darbo kodekso 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, t. y. situacijos neaiškumai aiškintini darbuotojo naudai.

Atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis ir pateiktus paaiškinimus darytina išvada, kad darbdavys nepagrįstai atsakovui laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d. žymėjo pravaikštas. Kadangi pagal pateiktus paaiškinimus ir įrodymus darytina išvada, kad darbdavys negalėjo suteikti Darbo sutartyje numatyto darbo ne dėl darbuotojo kaltės, šis laikotarpis laikytinas prastova ir už šį laikotarpį mokėtinas darbo užmokestis, numatytas DK 47 straipsnyje. Atsižvelgiant į CPK 417 straipsnio nuostatas ir teisės aktais nustatytą MMA, atsakovui iš ieškovo priteistina nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d. iš viso 2968 Eur (280 Eur + 840 Eur + 924 Eur + 924 Eur) neatskaičius mokesčių.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog buvo įvykdytos visos būtinos sąlygos teisėtam ir pagrįstam ieškovo atleidimui iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl pripažintina, kad darbuotojas iš darbo buvo atleistas neteisėtai.

Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsiranda DK 218 straipsnyje įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas.

DK 218 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

Šiuo atveju atsakovas neprašė jo grąžinti į darbą. Teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes ir paties atsakovo prašymą, mano, kad nėra pagrindo atsakovo grąžinti į darbą, nes dėl tarp šalių susiklosčiusios situacijos darbo santykiai negalės būti racionalūs, atsakovui galimai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad nėra galimybės grąžinti ieškovo į darbą. Tokiu atveju, pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovo atžvilgiu taikytina DK 218 straipsnio 4 dalis ir spręstina dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos priteisimo. Šiuo atveju laikytina, kad ieškovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis).

Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

Pagal kasacinės instancijos formuojamą praktiką, nuspręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus Darbo kodekso nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant klausimą dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamą darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

Į bylą pateiktas darbdavio parengta pažyma apie algos dokumento vidurkį, kurioje nurodyta, kad atsakovo atlyginimo vidurkis yra 47,50 Eur. Nuo atsakovo atleidimo iš darbo 2024 m. vasario 29 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos jau yra praėję daugiau nei devyni mėnesiai. Šiuo atveju teismas pažymi, kad darbuotojas pas darbdavį dirbo tik nuo 2023 m. rugsėjo 30 d., buvo išvykęs tik į tris komandiruotes, taip pat teismo procesas užtruko ne dėl šalių kaltės, teismas vertina, kad šiuo atveju yra pagrindas sumažinti priteistiną kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir priteisti kompensaciją už tris mėnesius (kovo, balandžio ir gegužės), t. y. 3087,50 Eur neatskaičius mokesčių (47,50 Eur x 65 d. d.).

Dėl permokos grąžinimo

Pagal DK 150 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktą, išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms ir grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų. Vadovaujantis DK 150 straipsnio 3 dalimi, darbdavys turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą.

Darbdavio pozicija, kad darbuotojui išmokėjo į priekį dienpinigių avansą vertintina kritiškai. Pažymėtina, kad bylose dėl darbo užmokesčio išmokėjimo pareiga įrodyti darbo užmokesčio išmokėjimą tenka darbdaviui.

Šiuo atveju Darbo sutartyje nėra numatytas susitarimas dėl avanso mokėjimo, taip pat nenustatyta, kad būtų susiklosčiusi praktika nuolat mokėti konkretaus dydžio avansą. Pažymėtina, kad būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti buvus susitarimą ar sprendimą dėl avansų mokėjimo, įrodyti, kokio dydžio konkrečiu mokėjimu buvo išmokėta avanso, tačiau ieškovė į bylą nepateikė jos nurodomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Iš pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad atlyginimo mokėjimo paskirtyse buvo nurodyta „avansas uz atl+kom+lig+ats“, tačiau į bylą pateikti atlyginimo lapeliai rodo, kad avansiniai mokėjimai nebuvo vykdomi. Iš dienpinigių apskaitos taip pat nėra galimybės nustatyti, kad būtų mokami avansiniai mokėjimai ir kokio jie dydžio. Iš avanso apyskaitos dokumentų išrašų taip pat nėra galimybės nustatyti avansinio mokėjimo priežasčių ir konkrečių dydžių. Atkreiptinas dėmesys, kad iš išrašų matyti, kad visų apyskaitos tvirtinimo įrašų data yra 2024 m. balandžio 12-15 d., t. y. jau vykstant darbo ginčui. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad nors atsakovas pradėjo dirbti ir išvyko į komandiruotę 2023 m. rugsėjo 30 d., tačiau tik 2023 m. spalio 11 d. darbdavys padarė 480 Eur pavedimą „už kurą“, todėl teismas neturi pagrindo vertinti, kad buvo įprasta praktika mokėti dienpinigius avansu.

Teismas atkreipia dėmesį, kad gruodžio mėnesio mokėjimo tikslų ir priežasčių ieškovo atstovas negalėjo įvardinti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas lapkričio mėnesį vyko į dvi komandiruotes ir darbo užmokestį bei dienpinigius darbdavys išmokėdavo kitą mėnesį, teismas daro išvadą, kad atsakovui buvo išmokėtas darbo užmokestis bei dienpinigiai už lapkričio mėnesį ir galimai komandiruotės išlaidos. Pažymėtina, kad į bylą nepateikti įrodymai, kad atsakovas būtų siųstas į komandiruotę ir jam būtų pagrindas išmokėti avansą. Pažymėtina, kad dienpinigių apskaičiavimo pažymoje už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. lapkričio 7 d. papildomai ranka nurodyta, kad kuro išlaidos yra 438 Eur. Duomenų, kad šios išlaidos buvo išmokėtos atsakovui nėra pateikta. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad darbdavio pateiktuose skaičiavimuose nurodyta, kad 2023 m. spalio 31 d. išmokėta 547,10 Eur ir paskaičiuota 789,50 Eur dienpinigių, tačiau išmokėta mažesnė suma nei paskaičiuota, t. y. darbuotojui neišmokėta 236,60 Eur suma. Į bylą pateikti duomenys, kad antstolio patvarkymo pagrindu buvo vykdomi atskaitymai iš darbo užmokesčio, tačiau iš pateiktų darbo užmokesčio skaičiavimų ir pažymos matyti, kad iš viso buvo išskaičiuota tik 84,12 Eur.

Atsižvelgiant į pateiktus duomenis ir paaiškinimus, darytina išvada, kad organizuodamas darbą taip, kad susitarimai dėl darbo sąlygų nėra įforminami, su darbo sąlygomis susiję klausimai sprendžiami žodžiu, nėra vedama tiksli su darbo užmokesčiu susijusių išmokų apskaita, nėra rengiami ir darbuotojui teikiami atsiskaitymo lapeliai, kuriuose būtų visi reikalaujami duomenys, darbdavys sukūrė sąlygas manipuliuoti dokumentais, t. y. juos koreguoti atsižvelgiant į situaciją. Teismo vertinimu, būtent darbdaviui šiuo atveju tenka rizika dėl neaiškių darbo užmokesčio mokėjimo pagrindų ir yra pagrindas atmesti ieškovo argumentus kaip nepagrįstus.

Teismas pažymi, kad būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai įforminti tiek darbo užmokesčio, tiek kitų darbuotojui mokėtinų sumų mokėjimą ir savo veiklą organizuoti taip, kad būtų įmanoma identifikuoti atliktus veiksmus ir jų seką, taigi, byloje pati ieškovė iš esmės aiškiai ir objektyviai nepagrindė, kad darbo užmokestis atsakovui išmokėtas buvo avansu ar per klaidą. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju darbdavys neįrodė, kad atlikti pervedimai nebuvo jau atlikto darbo apmokėjimas, todėl nemato pagrindo priteisti iš atsakovo permoką. Teismas pažymi, kad į bylą pateikti Valstybinės darbo inspekcijos atlikto patikrinimo išrašai šiuo atveju nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių ir nesudaro pagrindo jas vertinti kitaip.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad patikslintas ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo; ieškinys atmetamas; darbuotojui iš ieškovės priteistina 2968 Eur (neatskaičius mokesčių) su darbo santykiais susijusių išmokų už prastovą ir 3087,50 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010), todėl dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodytų argumentų plačiau nepasisakytina, kadangi teismo vertinimu jie nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Šioje byloje ieškovė paduodant ieškinį sumokėjo 144,00 Eur žyminį mokestį ir 1300,00 Eur už ieškinio parengimą ir atstovavimą. Daugiau duomenų apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestinas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos iš atsakovo ieškovei (CPK 93 straipsnis).

Valstybės patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudaro 9,82 Eur, viršija minimalią (8 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl ieškinį atmetus 9,82 Eur priteistini iš ieškovo (CPK 92 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

patikslintą ieškinį atmesti.

Pripažinti atsakovo I. L. atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 2 punktą neteisėtu.

Nustatyti, kad darbo sutartis tarp ieškovės UAB „Freiras“, į. k. 302693150, ir atsakovo I. L. nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Pripažinti, kad ieškovės UAB „Freiras“ atsakovui I. L. neteisėtai žymėjo pravaikštas už laikotarpį nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. vasario 29 d.

Priteisti atsakovui I. L. iš ieškovės UAB „Freiras“, į. k. 302693150, 2968 Eur (neatskaičius mokesčių) su darbo santykiais susijusių išmokų už prastovą ir 3087,50 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Įpareigoti ieškovę UAB „Freiras“ pateikti VSDF administratoriui informaciją apie atsakovo I. L. pakeistą atleidimo iš darbo datą ir pravaikštos įrašų neteisėtumą bei deklaruoti priteistą išmoką ir kompensaciją.

Priteisti iš ieškovės UAB „Freiras“ valstybei 9,82 Eur (devyni eurai 82 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šias išlaidas sumokant pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5662.

Išaiškinti, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2024 m. gegužės 2 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-108-7902/2024 netenka galios.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją išsiųsti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.